Civilinė byla Nr. 3K-3-320/2008
Procesinio sprendimo
kategorijos: 35.3.1; 36.1; 36.2; 42.8; 73.1; 73.2.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus
Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“,
trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, bankrutuojančios UAB
„Pakrijas“ ir ieškovo UAB „Vilniaus autobusai“ kasacinius skundus dėl Vilniaus
apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus autobusai“ ieškinį atsakovui UAB
DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo; trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – bankrutuojanti UAB „Pakrijas“.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad ieškovas 2005 m. vasario 1 d. organizavo kuro pirkimo
viešą konkursą, kurį laimėjo trečiasis asmuo. Viešųjų pirkimų įstatymo 21
straipsnio 1 dalyje ir konkurso sąlygų 14.1 punkte nustatyta pareiga konkurso
laimėtojui pateikti ne mažesnės negu 500 tūkst. Lt Lietuvos Respublikoje registruoto
banko arba draudimo bendrovės neatšaukiamą garantiją sutartiniams
įsipareigojimams užtikrinti. Dėl to trečiasis asmuo ir atsakovas 2004 m. liepos
22 d. sudarė atlikimo laidavimo draudimo sutartį pagal Pasiūlymo, atlikimo,
išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo sutartinių prievolių
laidavimo draudimo taisykles. Atsakovas išdavė draudimo polisą ir laidavimo
raštą, kuriuo įsipareigojo, gavęs užsakovo raštišką reikalavimą registruotu laišku, per septynias dienas sumokėti jame nurodytas draudėjo (UAB „Pakrijas“) pagal kuro
pirkimo–pardavimo sutartį priklausančias mokėti sumas, neviršydama bendros 500
tūkst. Lt draudimo sumos. UAB „Pakrijas“ pateikė laidavimo raštą ieškovui. Gavęs
laidavimo raštą, ieškovas ir trečiasis asmuo 2005 m. balandžio 11 d. sudarė
kuro pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Pakrijas“ įsipareigojo trejus metus
tinkamai ir laiku užtikrinti nepertraukiamą kuro tiekimą ieškovui. Ieškovas
2006 m. sausio 25 d. gavo Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą
apie tai, kad Vilniaus apygardos teismui paduotas ieškinys dėl bankroto bylos
iškėlimo UAB „Pakrijas“ ir, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones,
areštuotas šios bendrovės turtas. Ieškovo 2006 m. sausio 25 d. įvykusiame
viešųjų pirkimų komisijos posėdyje UAB „Pakrijas“ direktorius patvirtino, kad
bendrovė neteiks kuro sutartyje nustatytais terminais. Šiame posėdyje nutarta, kad ieškovas kurą laikinai pirks iš UAB „Lukoil Baltija“, bet šis
bus išpilstomas UAB „Pakrijas“ degalinėje. Dėl to ieškovas ir trečiasis asmuo
2006 m. sausio 26 d. sudarė kitą kuro išpilstymo sutartį. Ieškovas 2006 m.
vasario 14 d. išsiuntė trečiajam asmeniui pretenziją, kurioje iki 2006 m.
vasario 26 d. ragino sumokėti 2005 m. balandžio 11 d. kuro pirkimo–pardavimo
sutarties 9.7 punkte nustatytą 400 tūkst. Lt baudą už tai, kad neužtikrintas
nuolatinis kuro tiekimas. UAB „Pakrijas“ baudos nesumokėjo, todėl ieškovas
kreipėsi į atsakovą, prašydamas sumokėti šią sumą, pastarasis atsisakė tai
padaryti. Ieškovas, remdamasis CK 6.78, 6.258 straipsniais, prašė teismo
priteisti iš atsakovo 400 tūkst. Lt draudimo išmoką ir 8000 Lt bylinėjimosi
išlaidų.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį:
priteisė ieškovui iš atsakovo 100 tūkst. Lt ir 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų; atmetė kitą ieškinio dalį. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas atsakovo
išduotą laidavimo draudimo raštą laikė tinkamu prievolės įvykdymo užtikrinimo
būdu, jį priėmė, nors ir konkurso sąlygose reikalauta pateikti banko arba
draudimo kompanijos neatšaukiamą garantiją. Teismas nepripažino garantija ieškovui
pateikto laidavimo. Teismas nurodė, kad toks laidavimo raštas nėra neatšaukiama garantija (finansinė garantija). Teismas rėmėsi CK 6.92 straipsniu,
pagal kurį garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta
suma. Teismas pabrėžė, kad laidavimo rašte nustatyta atsakomybės rūšis neaiški, todėl preziumavo, kad laiduotojo atsakomybė solidari. Teismas taip pat
manė, kad šio dokumento sąlyga ,,reikalavime išmokėti pagal Sutartį priklausančias sumas turi būti nurodyta, kurias Sutarties sąlygas Draudėjas pažeidė“ įrodo laidavimą esant sąlyginiu sandoriu. Be to, pirmosios instancijos teismas
pažymėjo, kad garantas privalo tinkamai įvykdyti savo prievolę pagal pirmą
pareikalavimą, ir tokia garantija yra besąlyginis garanto įsipareigojimas, o
atsakovas laidavimui įvykdyti nustatė septynių dienų terminą. Tai, teismo
įsitikinimu, nesuderinama su garantijos esme ir turiniu. Teismas atkreipė
dėmesį į tai, kad laidavimo rašte yra papildomų sąlygų, t. y. kad toks raštas išduotas pagal Draudimo taisykles bei draudimo sutarties Nr. AL-102083 pagrindu. Draudimo sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad draudimo sutarties sudėtinė dalis gali būti laidavimo raštas – dokumentas, suteikiantis užsakovui teisę į draudimo išmoką, susidarius laidavimo rašte ir Draudimo taisyklėse nustatytoms aplinkybėms. Teismo nuomone, tai, kad atsakovo
išduotas laidavimo raštas yra laidavimo sutartis, patvirtina ir Atlikimo laidavimo draudimo sutartis Nr. 102083, kurioje įtvirtinta atsakovo pareiga išduoti laidavimo raštą, o išduotame draudimo polise įrašyta, kad jis galioja kartu
su laidavimo raštu, ir jame nustatytos Draudimo taisyklės yra sudedamoji ir
neatskiriama laidavimo sutarties dalis. Teismas pripažino, kad laidavimo sutartis atitinka ir kitus reikalavimus: nurodyta laidavimo
užtikrinimo prievolė, kreditorius ir laiduotojas. Dėl to teismas trečiojo
asmens prievolei užtikrinti taikė laidavimo sutartį reglamentuojantį CK 6.76 straipsnį. Teismas nurodė, kad šios laidavimo sutarties objektas – tinkamas UAB ,,Pakrijas“ įsipareigojimų pagal kuro pirkimo–pardavimo sutartį vykdymas. Teismas nustatė, kad įsipareigojimai (kuro tiekimas) neįvykdyti dėl trečiojo
asmens bankroto. Teismo nuomone, pasirašydamas kuro pirkimo–pardavimo sutartį, UAB „Pakrijas“ privalėjo tinkamai išanalizuoti savo finansinius pajėgumus, sutarties
vykdymo galimybes, numatyti galimus finansinius sutrikimus. Teismas atmetė argumentą,
kad trečiasis asmuo neturi pareigos atsakyti pagal nurodytą sutartį ir mokėti joje nustatytą baudą, nes jam iškelta bankroto byla, dėl kurios jis negalėjo
vykdyti sutartinių įsipareigojimų; pripažino, kad buvo pagrindas ieškovui
reikalauti baudos už trečiojo asmens prievolių nevykdymą ir nurodė, kad
ieškovas nepateikė duomenų, kokių nuostolių jis patyrė dėl UAB „Pakrijas“
veiksmų ir dėl kuro pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo su nauju kuro tiekėju
– UAB „Lukoil Baltija“. Atsižvelgdamas į netesybų kompensuojamąjį pobūdį, teismas
padarė išvadą, kad sutartyje nustatytas baudos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Dėl to teismas sumažino baudą
iki 100 tūkst. Lt. Teismas taip pat pažymėjo, kad laiduotojas, vadovaudamasis
CK 6.81 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo galimybę neprisiimti tam tikrų rizikų,
nes draudimo įmonės laidavimas yra atlygintinis. Dėl to pagal CK 1.5
straipsnyje nustatytus principus laiduotojas turi pareigą aiškiai nurodyti, už
kokias skolininko prievoles neprisiima atsakomybės. Laidavimo sutarties esmė – ūkinė rizika, todėl šiuo atveju ne kreditorius, o laiduotojas privalėjo sekti
ir analizuoti skolininko finansinę būklę ir laidavimo sutartimi neprisiimti neprotingos rizikos.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 5 d.
nutartimi atmetė ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus bei
paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą,
taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kolegijos nuomone,
buvo sudarytos dvi skirtingų subjektų savarankiškos sutartys – laidavimo ir
draudimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad, draudikui sudarius
laidavimo draudimo sutartį su draudėju (UAB ,,Vilniaus autobusai“ skolininku) ir pateikus laidavimo raštą kreditoriui – UAB ,,Vilniaus autobusai“, atsirado laidavimo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir draudimo įmonės, suteikusios
ieškovui draudimo apsaugą. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios
instancijos teismo nuomone, kad atsakovo prievolė ieškovui dėl trečiojo asmens
neįvykdytos prievolės atsirado laidavimo sutarties pagrindu. Teismas pabrėžė,
kad laidavimas, jei jis neatitinka garantijai nustatytų reikalavimų, negali
būti laikomas garantija vien tik dėl to, kad tokio prievolės užtikrinimo būdo
reikalauta konkurso sąlygose (CK 6.70, 6.76, 6.90, 6.92 straipsniai). Lietuvos
apeliacinis teismas patvirtino ir Vilniaus apygardos teismo išvadą, kad,
trečiajam asmeniui pažeidus kuro tiekimo sutartį, atsakovui atsirado pareiga
atsakyti ieškovui už UAB „Pakrijas“ skolą. Apeliacinės instancijos teismo manymu,
Vilniaus apygardos teismas pagrįstai sumažino netesybų dydį. Papildomai
Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo iš
dalies įvykdė užtikrintą prievolę (kuras tiektas apie devynis mėnesius), o
ieškovas nuostolių neįrodinėjo. Ginčijamoje laidavimo sutartyje nėra išlygų dėl papildomų prievolių, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažino,
kad laiduotojas laidavo dėl pagrindinės ir papildomų (nuostolių, palūkanų,
netesybų) prievolių. Dėl to teismas atmetė atsakovo argumentą, kad laidavimu
neužtikrintos netesybos – bauda. Teismas akcentavo tai, kad draudikas, žinojo,
už kokią sutartį laiduoja, neginčijo laidavimo draudimo sutarties. Be to, laidavimo
draudimas priskirtas didelei draudimo rizikai (Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3
dalies 15 punktas, 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl, siekdamas
maksimaliai sumažinti draudimo įmonės rizikos laipsnį, draudikas klientų
patikimumui patikrinti turi teisę ir galimybę pasinaudoti įvairiomis
organizacinėmis bei teisinėmis priemonėmis. Draudikas turi būti suinteresuotas
patikrinti tiek objektyvius, tiek ir subjektyvius rizikos požymius. Dėl tokių
priežasčių teismas atmetė atsakovo argumentą, kad, sudarydamas 2005 m.
balandžio 8 d. Atlikimo laidavimo draudimo sutartį ir pateikdamas prašymą-paraišką, UAB ,,Pakrijas“ nurodė jam vieninteles galimas netesybas – 0,02 proc. delspinigius,
bet nepateikė kitos reikšmingos informacijos ir suklaidino draudiką dėl
draudimo apsaugos apimties. Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė to, kad
ieškovas būtų pažeidęs su trečiuoju asmeniu sudarytą kuro pirkimo–pardavimo
sutartį, todėl atmetė atsakovo argumentą, jog nėra visų sąlygų pripažinti
įvykus draudiminį įvykį.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimus
Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 1 d. sprendimą, Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 10
d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Atsakovo kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė, kad buvo sudarytos dvi
savarankiškos laidavimo ir draudimo sutartys, kad pagal laidavimo draudimo
sutartį ir laidavimo raštą draudikas (laiduotojas) laidavo tiek už pagrindinės,
tiek už papildomų prievolių įvykdymą. Kasatorius įsitikinęs, kad šalių ginčas
kilo iš laidavimo draudimo sutartinių santykių, todėl teismai negalėjo jiems
taikyti tik laidavimo sutartį reglamentuojančių CK normų, taip pat CK 6.76
straipsnio 1 dalies, bet turėjo taikyti ir Draudimo taisyklių nuostatas, kuriose
nustatyta draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, kai naudos
gavėjas pateikia reikalavimą tik dėl nuostolių, patirtų draudėjui nevykdant
kuro tiekimo sutarties, ir prideda nuostolius patvirtinančius dokumentus. Kasaciniame
skunde nurodoma, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas nuostolių nepatyrė, gavo
netgi naudos, Draudimo taisyklėse nenustatyta draudiko pareigos išmokėti draudimo
išmoką dėl netesybų, todėl ieškovas neturi teisės jų reikalauti iš atsakovo.
2.
Teigdamas, kad ginčo santykius teismai turėjo pripažinti laidavimo
draudimo, bet ne laidavimo santykiais, kasatorius remiasi doktrina, pagal kurią
šių santykių negalima tapatinti, laidavimo draudimas vertinamas kaip siauresnis
apimtimi prievolių užtikrinimo būdas: draudikas moka draudimo išmoką tik tuo
atveju, jeigu įvykis yra draudiminis, naudos gavėjas dėl jo patyrė nuostolių ir
nėra kitų aplinkybių, suteikiančių draudikui teisę atsisakyti išmokėti draudimo
išmoką ar ją sumažinti (T. Kontautas. Draudimo sutarčių teisė. Justitia,
2007, Vilnius. P. 32).
3.
Kasatorius mano, kad Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje
a priori remiasi konkrečiomis kasacinio teismo nutartimis, bet jų
nutartyje nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje UADB
„Baltikums draudimas“ v. V. M. IĮ ir kt., byla Nr. 3K-3-1227/2000;
2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltijos garantas“ v.
Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos ir kt., byla Nr. 3K-3-309/2003).
Kasatorius tvirtina, kad teismas negalėjo remtis nurodytomis kasacinio teismo
nutartimis, nes nagrinėjamos bylos ir bylų, kuriose jos priimtos, faktinės
aplinkybės skiriasi. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad
nurodytose bylose draudikas ir Muitinės departamentas buvo sudarę
bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindu sudaryta draudimo bendrovės ir muitinės
laidavimo sutartis, draudikas išduodavo tik vieną dokumentą – laidavimo raštą –
draudimo polisą. Nagrinėjamoje byloje atskiros sutarties draudikas ir naudos
gavėjas nesudarė, bet draudikas ir draudėjas sudarė vieną laidavimo draudimo
sutartį ieškovo – naudos gavėjo – naudai.
4.
Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 185
straipsnį, kuriuose reglamentuotas įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas. Teismai
neįvertino to, kad Draudimo taisyklėse reglamentuojamos keturios laidavimo
draudimo sutarčių rūšys: pasiūlymo draudimo, atlikimo arba tiekimo draudimo,
išankstinio apmokėjimo draudimo ir garantinio laikotarpio draudimo sutartys.
Kasatorius akcentavo tai, kad tik pagal pasiūlymo draudimo sutartį draudiminis
įvykis yra naudos gavėjo reikalavimas dėl netesybų (Draudimo taisyklių 8.1
punktas), bet pagal kitas, taip pat ir atlikimo arba tiekimo draudimo sutartį –
reikalavimas (pretenzija), dėl nuostolių (Draudimo taisyklių 8.2–8.4 punktai).
Taigi kasatorius įsitikinęs, kad teismai nepagrįstai netaikė Draudimo taisyklių
8.2, 15.2 punktų, nepripažino, jog nėra draudiminio įvykio, todėl neteisingai
priteisė draudimo išmoką.
5.
Teismai pažeidė CK 6.193 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad sutartys
turi būti aiškinamos sistemiškai. Kasatorius tvirtina, kad jis ir trečiasis
asmuo, remdamiesi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarties laisvės
principu, sudarė CK nenustatytą laidavimo draudimo sutartį, kurios visos
sąlygos turi būti aiškinamos pagal jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir
tikslą. Kasatoriaus manymu, teismai to nepadarė, nes nevertino Draudimo
taisyklių, kurių pagrindu sudaryta laidavimo draudimo sutartis.
6.
Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė CK 6.987 straipsnį, pagal kurį
draudikas įsipareigoja mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jei įvyksta draudimo
sutartyje nustatytas draudiminis įvykis, ir tik tokią draudimo išmoką, kuri ir
kurios apskaičiavimo būdas nustatyti draudimo sutartyje. Kasatorius nurodo, kad
teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, kaip naudos gavėjas, netinkamai vykdė
kuro pirkimo–pardavimo sutartį, nes pats pripažino, jog turėjo skolų trečiajam
asmeniui. Kasatorius mano, kad ši aplinkybė pagal Draudimo taisykles taip pat yra
pagrindas nemokėti draudimo išmokos.
7.
Teismai turėjo taikyti CK 6.245 straipsnio 2 dalį, 6.246–6.249 straipsnius
ir pripažinti, kad nėra visų trečiojo asmens civilinės atsakomybės sąlygų.
Teismai nustatė, kad ieškovas nuostolių nepatyrė, todėl, nenustatę visų
civilinės atsakomybės sąlygų, padarė neteisingą išvadą, kad atsirado atsakovo
pareiga mokėti draudimo išmoką.
8.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.73
straipsnio 2 dalį, spręsdami, priteisti netesybas ar ne, koks jų dydis,
nenustatė, ar ieškovas patyrė nuostolių, neatsižvelgė į kitas reikšmingas
aplinkybes, dėl kurių netesybos negali būti priteisiamos: kad atsakovas
prievolę iš dalies įvykdė; kad ieškovo su kitu tiekėju sudarytos kurio tiekimo
sutarties sąlygos geresnės; kad trečiasis asmuo elgėsi sąžiningai, laiku įspėjo
ieškovą, todėl kuro tiekimas nenutrūko; kad ieškovas buvo skolingas trečiajam
asmeniui.
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo bankrutuojanti UAB
„Pakrijas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 1 d.
sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį
atmetant. Trečiojo asmens kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Teismai neatsižvelgė į specialiojo įstatymo – Įmonių bankroto įstatymo –
nuostatas, todėl ignoravo prioritetiškai šiam ginčui spręsti taikytinas šio
įstatymo nuostatas (CPK 1 straipsnio 1 dalis; Įmonių bankroto įstatymo 1
straipsnio 3 dalis). Kasatorius nurodė, kad jo, kaip bankrutuojančios įmonės,
statusas lėmė tokį ypatumą: ieškovo teisę ir pareigą reikalauti įvykdyti
prievolę kasatoriaus bankroto byloje (Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1
dalies 1 punktas). Dėl to, kasatoriaus nuomone, ieškovui esant neįtrauktam į
kasatoriaus kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą bankroto byloje, spręsti šį
ginčą kitoje (nagrinėjamoje) byloje yra neteisėta, nepagrįsta ir prieštarauja
teisinio apibrėžtumo bei šalių lygiateisiškumo principams (Įmonių bankroto
įstatymo 26 straipsnio 1 dalis).
2.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad ieškovas atsisakė pareikšti
reikalavimus skolininkui BUAB „Pakrijas“ bankroto byloje ir vietoj to padavė
ieškinį kitoje byloje skolininko BUAB „Pakrijas“ laiduotojui, o kasatorių
įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
Kasatorius įsitikinęs, kad teismai turėjo į tai atsižvelgti.
3.
Kasatoriaus nuomone, jis nepažeidė kuro tiekimo sutarties, tinkamai ją
vykdė. Kasatorius sutinka su teismų išvada, kad ieškovą ir atsakovą siejo
laidavimo santykiai. Tačiau kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas
apdraudė kasatoriaus prievolę pagal kuro pirkimo–pardavimo sutarties 9.7 punktą
užtikrinti, jog degalinės rezervuaruose nepritrūktų kuro, už kurios pažeidimą
nustatyta 400 tūkst. Lt bauda. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad, dėl
bankroto byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jam nebegalint aprūpinti
ieškovo kuru, jis ėmėsi visų priemonių ieškovo poreikiams patenkinti
(užtikrinti nuolatinį kuro tiekimą): tą pačią dieną informavo ieškovą, šiam
nusprendus sudaryti naują kuro pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Lukoil
Baltija“, sudarė ir vykdė kuro išpilstymo sutartį, pagal kurią iš UAB „Lukoil
Baltija“ pirktą kurą įsipareigojo laikyti savo degalinių rezervuaruose ir
išpilstyti ieškovo autobusams.
4.
Kasatorius nurodo, kad teismai ignoravo laidavimo, kaip šalutinės
prievolės, akcesoriškumą (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.76 straipsnio 2 dalis,
6.87 straipsnio 1 dalis). Prievolė atsakyti laiduotojui kyla tik esant
galiojančiam reikalavimui, t. y. kreditorius turi turėti reikalavimo
užtikrinimą ir nepatenkinto reikalavimo teisę į skolininką. Kasatorius mano,
kad, ieškovui nepareiškus reikalavimų bankroto byloje ir esant neįtrauktam į
kasatoriaus kreditorių sąrašą, ieškovas neturi reikalavimo teisės į kasatorių,
todėl nekyla atsakovo prievolė atsakyti už kasatorių ieškovui pagal laidavimo
sutartį. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė, egzistuojanti tik esant
pagrindinei prievolei (CK 6.76 straipsnio 2 dalis).
5.
Anot kasatoriaus, patenkinę ieškovo reikalavimą, teismai neatsižvelgė į
CK 6.83 straipsnį, kuriame nustatytos atgręžtinio reikalavimo teisės. Šioje
byloje teismai sukūrė su teisinio apibrėžtumo ir trečios eilės kreditorių
lygiateisiškumo principais nesuderinamą situaciją, nes, patenkinęs kreditoriaus
reikalavimą, laiduotojas nebegalės patenkinti savo atgręžtinio reikalavimo
trečiajam asmeniui. Nepaisant to, kad naujojo kreditoriaus, t. y. prievolę įvykdžiusio
laiduotojo, reikalavimas būtų didesnis už kitų trečios eilės kreditorių,
anksčiau įtrauktų į kasatoriaus kreditorių sąrašą, reikalavimus, o neužtekus
skolininko turto visiems reikalavimams patenkinti, laiduotojas netektų galimybės
patenkinti visą reikalavimą, priešingai negu kiti kreditoriai, nors ir turėję
mažesnius reikalavimus.
6.
Teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią, esant
solidariajai laiduotojo ir skolininko, kuriam iškelta bankroto byla, prievolei,
kreditoriaus teisė reikalauti iš laiduotojo įvykdyti prievolę gali būti
įgyvendinta tik bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB
DnB NORD bankas v. R. K., byla Nr. 3K-3-508/2007).
7.
Mažindami netesybas, teismai atsižvelgė tik į tai, kad kasatoriaus
prievolė pagal kuro pirkimo–pardavimo sutartį iš dalies įvykdyta. Teismai
neatsižvelgė į kitas aplinkybes, nenurodė, kodėl jas ignoravo, todėl,
kasatoriaus manymu, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo, kad teismas
negali remtis šalių nenurodytais faktais arba ignoruoti jų nurodytų faktų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003
m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybės valdyba
v. V. B., byla Nr. 3K-3-123/2003).
8.
Teismai pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį,
neįvertino visų aplinkybių, kurios yra pagrindas mažinti netesybas. Kasatorius
nurodė tokias, jo manymu, svarbias aplinkybes: kad jis elgėsi ypač sąžiningai,
protingai ir rūpestingai, bendradarbiavo su ieškovu, informavo jį apie savo
sunkumus, savo rezervuaruose laikė ir iš jų pilstė ieškovo iš UAB „Lukoil
Baltija“ pirktus degalus; kad dėl naujai sudarytos kuro pirkimo-pardavimo
sutarties ieškovas nepatyrė nuostolių, bet patyrė apie 1 mln. Lt naudos; kad
priteistos netesybos atlieka ne kompensacinę, bet baudinę funkciją, iš esmės
pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą; kad kasatorius yra bankrutuojanti įmonė;
kad jo finansinė padėtis labai sunki; kad priteisto reikalavimo patenkinimas
regreso tvarka iš kasatoriaus pažeis jo kitų kreditorių interesus.
9.
Kasatorius taip pat nurodo, kad, priteisdami netesybas, teismai nukrypo
nuo kasacinio teismo išaiškinimų, jog netesybos turi kompensuoti ieškovo
patirtus nuostolius ir grąžinti jį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei kita
šalis būtų tinkamai vykdžiusi sutartinius įsipareigojimus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio
14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2006; 2003 m. vasario 5 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003; 2006 m. sausio 25 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2006).
10.
Jeigu kasacinis teismas nuspręstų priteisti netesybas ieškovui iš
atsakovo, tai kasatorius mano, kad jos, atsižvelgiant į pirmiau kasatoriaus
nurodytas aplinkybes ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus,
turėtų būti sumažintos iki 5 tūkst. Lt.
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus autobusai“ prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 1 d. sprendimo, Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 10
d. nutarties dalis, kuriomis atmesta ieškinio dalis, patenkinti ieškinį
visiškai: papildomai priteis 300 tūkst. Lt netesybų, iš viso – 400 tūkst. Lt. Ieškovo
kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad šalių teisė iš
anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti
patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto
nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti
minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės
ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į
jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d.
nutartis civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., byla Nr. 3K-7-304/2007). Kasatorius
nurodė, kad prievolės neįvykdymo faktą įrodė, atsakovas ir trečiasis asmuo
neginčijo kuro pirkimo–pardavimo sutarties 9.7 punkte nustatytos baudos ir
pripažino prievolę šią sumokėti, todėl teismas turėjo priteisti 400 tūkst. Lt
netesybas.
2.
Kasatorius nurodo, kad, sumažindami netesybas iki 100 tūkst. Lt, teismai
neatsižvelgė į tai, kad sutartinių netesybų ypatumai neleidžia jų sumažinti iki
kreditoriaus įrodytų nuostolių dydžio, nes taip būtų paneigtas sutarčių laisvės
principas, kurį netesybų ir nuostolių santykyje riboja CK 6.73 straipsnio 1
dalies nuostata dėl netesybų įskaitymo į nuostolius bei CK 6.73 straipsnio 2
dalies nuostatos. Netesybų įskaitymo esmė ta, kad, kreditoriui reikalaujant
netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnė
priklausanti suma, kuri apima mažesnę. Dėl to kasatorius teigia, kad, jam ir
trečiajam asmeniui susitarus dėl 400 tūkst. Lt netesybų dėl netinkamo sutarties
įvykdymo, jos yra minimalūs nuostoliai, kurių nereikia įrodinėti.
3.
Nors sutartinės netesybos gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2
dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais, bet, kasatoriaus nuomone, teismai turėjo
įvertinti, dėl kokios priežasties šalys nustatė būtent tokio dydžio netesybas. Kasatorius
pabrėžė, kad šalių sutartis yra specifinė, nes ji skirta nepertraukiamam
keleivių vežimui Vilniaus mieste užtikrinti. Remdamasis šiuo interesu,
kasatorius pateisina ginčo sutartyje nustatytų netesybų dydį. Taip pat, pasak
kasatoriaus, netesybos negalėjo būti sumažintos, nes pagal kuro
pirkimo–pardavimo sutartį trečiasis asmuo kas mėnesį gaudavo iš ieškovo po 800
tūkst. Lt už kurą. Be to, teismai atsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo sutartį
vykdė devynis mėnesius, bet neatsižvelgė į tai, kad sutartis buvo sudaryta
trejiems metams. Taigi kasatorius mano, kad nėra pagrindo mažinti netesybas dėl
to, jog trečiasis asmuo iš dalies įvykdė prievolę, nepraleisdamas termino.
Atsiliepime į atsakovo
kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodo, kad
atsakovas klaidina teismą, teigdamas, jog ieškovas vėluodavo atsiskaityti pagal
kurio pirkimo–pardavimo sutartį. Trečiasis asmuo suteikdavo 20 dienų mokėjimo
atidėjimą ir kreditą, kurio suma lygi per paskutines 20 dienų nupirkto kuro
kainai, todėl ieškovas turėdavo mokėjimo atidėjimą maždaug 1,6 mln. Lt, ir sutarties
šalys to nelaikydavo skola. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė,
kad ieškovas būtų pažeidęs sutartį. Ieškovas nurodo, kad atsakovas kasaciniame
skunde Draudimo taisykles aiškina ne sistemiškai, remdamasis tik sau palankiais
taisyklių 8.1–8.4 punktais, bet neatsižvelgia į 7, 8.2 ir 8.5 punktus, pagal
kuriuos draudimo objektas yra nuostoliai, netesybos, susiję su draudėjo
prievolių neįvykdymu pagal naudos gavėjo ir draudėjo pasirašytą sutartį, o
draudiminis įvykis yra draudėjo prievolių neįvykdymas dėl draudėjui iškeltos
bankroto bylos. Ieškovas pabrėžė, kad atsakovas žinojo, už kokią sutartį ir
kokiomis sąlygomis laiduoja, išdavė 500 tūkst. Lt vertės laidavimo draudimo
raštą ir gavo 15 tūkst. Lt draudimo įmoką. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios
instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog trečiasis asmuo nevykdė
sutartinių įsipareigojimų, nes netinkamai organizavo savo verslą. Ieškovas
nurodė, kad atsakovo pareiga sumokėti draudimo išmoką neišnyksta dėl to, jog,
nutraukęs pirkimo–pardavimo sutartį su trečiuoju asmeniu, ieškovas pirko kurą
pigiau iš kito tiekėjo. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas kasaciniame skunde
nurodė tik jam naudingas kasacinio teismo nutartis, kuriose nurodoma apie
baudines netesybas, bet neapžvelgė visos šiuo klausimu formuojamos teismų
praktikos. Pasisakydamas dėl netesybų priteisimo ir jų dydžio ieškovas
atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą pateikia tuos pačius argumentus, kaip ir
savo kasaciniame skunde, ir tvirtina, kad jam turėtų būti priteista visa
prašoma suma. Galiausiai atsiliepime nesutinkama su atsakovo teiginiais, kad
teismai vertino trečiojo asmens elgesį kaip sąžiningą, nes iš tikrųjų taip savo
elgesį vertino tik pats trečiasis asmuo, bet ne teismai.
Atsiliepime į trečiojo
asmens kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Trečiasis asmuo
nekėlė reikalavimo nagrinėti šį ieškinį bankroto byloje, todėl jo reikalavimas
taikyti Įmonių bankroto įstatymą turi būti atmestas ir nenagrinėjamas. Ieškovas
taip pat nurodė, kad jis palaiko savo kasaciniame skunde ir atsiliepime į
atsakovo kasacinį skundą išdėstytus argumentus dėl netesybų priteisimo ir jų
dydžio nustatymo. Atsiliepime nesutinkama su trečiojo asmens nuomone, kad šis
sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ne dėl savo kaltės, t. y. dėl laikinųjų
apsaugos priemonių pritaikymo – turto arešto, o tai yra trečiojo asmens
civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė. Ieškovas tokį nesutikimą argumentuoja
tuo, kad, pirma, apie trečiojo asmens turto areštą informavo ne trečiasis asmuo
2006 m. sausio 25 d., bet Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
2006 m. sausio 25 d. raštu. Sužinojęs apie savo turto areštą 2006 m. sausio 6
d. (šią dieną areštuotas turtas), trečiasis asmuo informavo ieškovą tik tada,
kai ieškovas jo parašė pakomentuoti mokesčių administratoriaus raštą. Antra,
ieškovas mano, kad trečiojo asmens ir UAB „Lukoil Baltija“ kuro išpilstymo
sutarties sudarymas vertintinas ne kaip trečiojo asmens gera valia, bet kaip
įsipareigojimų pagal 2000 m. birželio 14 d. valstybinės žemės subnuomos ne
žemės ūkio veiklai sutartį vykdymas. Šią sutartimi trečiasis asmuo įsipareigojo
uždaryti senąją bendrovės degalinę ir pastatyti naują bei užtikrinti, kad
ieškovo transporto priemonės būtų aprūpinamos kuru atskirai nuo kito
transporto. Nuo to laiko, rengiant kuro pirkimo konkursų sąlygas, prie jų buvo
pridedama trečiojo asmens pasirašyta kuro išpilstymo sutartis, kurią turėtų
pasirašyti kuro pirkimo-pardavimo konkursą laimėjęs tiekėjas. Pagal šią sutartį
trečiasis asmuo per mėnesį už kuro išpilstymą gaudavo apie 120 tūkst. Lt.
Pasisakydamas dėl gautos finansinės naudos, ieškovas nurodo, kad jo ir trečiojo
asmens sudaryta kuro pirkimo–pardavimo sutartis bei jo ir UAB „Lukoil Baltija“
sudaryta sutartis yra skirtingos – skiriasi šių sutarčių dalykas. Pagal ieškovo
ir trečiojo asmens sutartį trečiasis asmuo įsipareigojo parduoti ir išpilstyti
kurą, o pagal ieškovo ir UAB „Lukoil Baltija“ sutartį pardavėjas įsipareigojo
parduoti ir pristatyti kurią į trečiojo asmens degalinę. Atsiliepime teigiama,
kad pagal su trečiuoju asmeniu sudarytą sutartį už kuro pirkimą ir išpilstymą
ieškovas mokėjo 96 Lt už toną, o pagal su UAB „Lukoil Baltija“ sudarytą sutartį
– 50 Lt. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad jis ir toliau planavo pirkti kurą iš
trečiojo asmens, bet šis nesugebėjo tinkamai vykdyti sutarties, todėl ji 2006
m. kovo 13 d. buvo nutraukta.
Trečiasis asmuo pateikė
atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. gegužės 22 d.
nutartimi minėtą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakė priimti kaip
neatitinkantį įstatymo reikalavimų.
Trečiasis asmuo
pateikė prisidėjimą prie atsakovo kasacinio skundo, o atsakovas pateikė
prisidėjimą prie trečiojo asmens kasacinio skundo.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinių skundų ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir
nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateiktuose kasaciniuose skunduose
teisės taikymo aspektu keliami ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo (CK
6.76–89 ar 6.987–6.1018 straipsniai), atsakovo pareigos išmokėti draudimo išmoką
(CK 6.156, 6.193, 6.245–6.249 straipsniai), draudimo išmokos dydžio (CK 6.73
straipsnio 1, 2 dalys, 6.258 straipsnio 3 dalis), ieškovo teisės pareikšti
ieškinį atsakovui (CPK 1 straipsnio 1 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 1
straipsnio 3 dalis) teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų
kolegija pasisako.
Bylą
nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens
civilinius teisinius santykius: atsakovo ir ieškovo – kaip laidavimą; atsakovo
ir trečiojo asmens – kaip draudimą. Pagal žemesniųjų instancijų teismų
nustatytus faktus teisėjų kolegija byloje dalyvaujančių asmenų civilinius
teisnius santykius kvalifikuoja kaip sutartinį tiesioginio laidavimo draudimą.
Pagal CK 6.70
straipsnio 1 dalį prievolių įvykdymas šalių susitarimu gali būti užtikrinamas
kitais CK neįtvirtintais, bet šalių sutartyje aptartais prievolių įvykdymo
užtikrinimo būdais. Vienas tokių CK 6.70 straipsnyje nepatartų, bet Draudimo
įstatyme nustatytų ir įprastinėje komercinėje praktikoje tam tikrose verslo
srityse plačiai naudojamų prievolių užtikrinimo būdų yra laidavimo draudimas
(Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 15 punktas; 1987 m. birželio 22 d.
Tarybos direktyvoje dėl kredito ir laidavimo draudimo, pakeičianti Pirmąją
Tarybos direktyvą 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su
tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir
plėtojimu, suderinimo 87/343/EB (OL, 1987 L 185, P.0072–0076) laidavimo
draudimas nustatytas penkiolikta draudimo rizikos grupe). Iš Draudimo
priežiūros komisijos 2004 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. N-33 patvirtinto Gyvybės
draudimo šakos ir ne gyvybės draudimo šakos draudimo grupių aprašymo 20 punkte
pateikto laidavimo draudimo aprašymo, atsižvelgiant į CK 6.987 straipsnyje
nustatytą bendrą draudimo sutarties sampratą, laidavimo draudimo sutartis
turėtų būti suprantama kaip sutartis, pagal kurią draudikas už draudimo
sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) įsipareigoja naudos gavėjui
(draudėjo kreditoriui pagal draudimu užtikrintą prievolę) sumokėti įstatymo ar
draudimo sutarties nustatyto dydžio draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatymų ar
draudimo sutarties nustatyta tvarka, jeigu draudėjas savo kreditoriui neįvykdo
visos ar dalies prievolės ir dėl to kreditorius patiria nuostolių. Pagal CPK
6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar
neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo,
už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.
Laidavimas ir
laidavimo draudimas yra skirtingi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Pirma,
laidavimo ir laidavimo draudimo kaip civilinių teisinių santykių atsiradimo
pagrindai yra skirtingi. Laidavimo draudimas, būdamas draudimo rūšis, gali
atsirasti tik sutarties pagrindu, o laidavimas – dar ir įstatymo ar teismo
sprendimo pagrindu. Antra, skiriasi laidavimo sutarties ir laidavimo draudimo
sutarties šalys. Laidavimo sutarties šalys yra užtikrinantis kito asmens
prievolę asmuo (laiduotojas) ir kito asmens kreditorius. Laidavimo draudimo
sutarties šalys yra užtikrinantis kito asmens prievolę asmuo (draudikas) ir
asmuo, kurio prievolė užtikrinama (draudėjas). Dėl to pagal laidavimo sutartį
naudos gavėjas ir viena sutarties šalis sutampa, o pagal laidavimo draudimo
sutartį naudos gavėjas nėra sutarties šalis. Trečia, skiriasi prievolės
įvykdymą užtikrinančio subjekto pobūdis. Laiduotoju gali būti bet kuris asmuo,
o draudiku – tik draudimo įmonės, kurių vienintelė veikla yra ne gyvybės
draudimo šakos draudimas ir kuriai keliami didesni negu kitiems juridiniams
asmenims reikalavimai (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, 3 straipsnio 1,
4 dalys). Jeigu draudimo sutartis bus sudaryta su ne su draudimo įmone, kuri
turi būti suprantama pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies apibrėžtį, tai
tokia draudimo sutartis bus niekinė ir negaliojanti (CK 1.78 straipsnis). Be
to, draudimo įmonėms įstatymu uždrausta užsiimti bet kokia kita ūkine komercine
veikla, išskyrus draudimą ir su juo susijusią veiklą (Draudimo įstatymo 3
straipsnio 2 dalis). Ketvirta, nevienodas iš laidavimo ir laidavimo draudimo
sutarčių atsirandančių prievolių santykis su užtikrinta prievole. Laiduotojo
prievolė yra akcesorinė, o laidavimo draudiko – nepriklausoma. Penkta,
laidavimo sutartis yra vienašalė, o laidavimo draudimo sutartis – dvišalė, nes laiduotojas
neturi priešpriešinių teisių kreditoriui, o kreditorius – priešpriešinių
pareigų laiduotojui; laidavimo draudimo sutarties šalys turi viena kitai
priešpriešines teises ir pareigas. Šešta, laidavimo ir laidavimo draudimo
sutartys sudaromos skirtingais būdais. Laidavimo sutartis įprastai sudaroma
derybų būdu, laidavimo draudimo sutartis – prisijungimo būdu. Septinta, laidavimo
ir laidavimo draudimo sutarčių forma taip pat nevienoda. Laidavimo sutarties
forma yra paprasta rašytinė ir nepasižymi specifiškumu. Laidavimo draudimo
sutarties forma yra paprasta rašytinė, bet turi savo specifiką: jos sudėtinės
dalys yra draudiko parengtos draudimo taisyklės, draudimo liudijimas (polisas),
individuali draudimo sutartis, jei ji sudaryta (Draudimo įstatymo 78
straipsnis), draudėjo prašymas sudaryti draudimo sutartį ir paprastai –
laidavimo raštas. Draudimo liudijimas (polisas) patvirtina laidavimo draudimo
sutarties sudarymą (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Draudiko išduoti
laidavimo raštai, atsižvelgiant į tai, kad laidavimo sandoriais gali būti tik
sutartys, neatitinka laidavimo sutarties esmės, nes teisiškai jie
kvalifikuotini kaip vienašaliai sandoriai. Pabrėžtina, kad pagal vėliausią
kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose laidavimo draudimo teisiniai
santykiai suprantami kaip draudimo, bet ne kaip laidavimo teisiniai santykiai,
atsirandantys draudimo, bet ne laidavimo sutarties pagrindu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio
19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra,
ginanti Klaipėdos teritorinės muitinės interesus, v. DUAB ,,Baltijos garantas“,
byla Nr. 3K-3-675/2007; 2004 m. nutartis civilinėje byloje AB
„Lietuvos draudimas“ v. UAB DK „Lindra“, UAB ERGO Lietuva“, byla Nr. 3K-3-394/2004).
Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas, vykdydamas viešąjį konkursą kurui
pirkti, pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 1 dalį ir Kuro viešojo
pirkimo atviro konkurso būdu sąlygų 14.1 punktą reikalavo konkurso laimėtoją –
UAB „Pakrijas“ – pateikti sutartinių prievolių (parduoti kurą ir jį išpilstyti)
užtikrinimą – ne mažesnę kaip 500 tūkst. Lt banko ar draudimo bendrovės
neatšaukiamą garantiją. Dėl to UAB „Pakrijas“ per draudimo brokerį UADBB
„Sagauta“ pateikė atsakovui prašymą–anketą ir kitus dokumentus, taip pat kuro
pirkimo–pardavimo sutarties projektą laidavimo draudimo sutarčiai sudaryti (T.
2, b. l. 112–116). Atsakovas ir trečiasis asmuo 2005 m. balandžio 8 d. sudarė
atlikimo laidavimo draudimo sutartį Nr. 102083, kurios sudėtinės dalys yra
Pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo
sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklės Nr. 036 (toliau – Draudimo
taisyklės), prašymas–anketa draudimo sutarčiai sudaryti, draudimo polisas ir laidavimo
raštas. UAB „Pakrijas“ pateikė laidavimo raštą atsakovui, kuris jį priėmė, ir
šie asmenys 2005 m. balandžio 11 d. sudarė kuro pirkimo–pardavimo sutartį. Iš
nurodytų dokumentų matyti, kad pagal laidavimo draudimo sutartį atsakovas
(draudikas) už UAB „Pakrijas“ (draudėjo) mokamą 15 tūkst. Lt draudimo įmoką
įsipareigojo ieškovui (naudos gavėjui ir draudėjo kreditoriui) sumokėti ne didesnę
kaip 500 tūkst. Lt draudimo išmoką, jeigu draudėjas neįvykdys ar netinkamai įvykdys
savo prievoles ieškovui pagal kuro pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovas nesudarė
nurodytos laidavimo draudimo sutarties, jis tik priėmė šios sutarties pagrindu
atsakovo išduotą laidavimo raštą ir taip sutiko, kad UAB „Pakrijas“
įsipareigojimas parduoti ir išpilstyti kurą būtų užtikrintas laidavimo draudimu,
t. y. kitu prievolių užtikrinimo būdu, negu buvo nustatyta Viešųjų pirkimų
įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje ir Viešojo pirkimo konkurso sąlygų 14.1 punkte.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šiuo atveju ieškovo pareiga
buvo tinkamai įvertinti pateiktą užtikrinimą ir tik po to svarstyti konkurso
pasiūlymą. Nors UAB „Pakrijas“ nepateikė reikalaujamos garantijos, bet ieškovas
laidavimo raštą pripažino tinkamu užtikrinimu, todėl, būdamas savo srities
profesionalas, prisiėmė komercinę riziką, susijusią su Viešųjų pirkimų įstatymo
25 straipsnio 1 dalies neatitinkančio prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo
priėmimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių ginčas šioje byloje kilo iš
laidavimo draudimo civilinių teisinių santykių, todėl jam spręsti turėjo būti
taikoma draudimą reglamentuojančių teisės normų visuma (CK 6.987–6.1018
straipsniai, Draudimo įstatymo nuostatos). Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai padarė teisingą išvadą, kad ieškovas sutiko su trečiojo UAB „Pakrijas“
pateiktu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu, bet teismai nepagrįstai ieškovo
ir atsakovo teisinius santykius kvalifikavo kaip laidavimą bei taikė šio
prievolių įvykdymo užtikrinimo būdą reglamentuojantį teisinį režimą (CK 6.76–89
straipsniai).
Atsakovas
kasaciniame skunde ginčija savo pareigą išmokėti draudimo išmoką ir teigia, kad
jam neatsirado tokios pareigos, nes neįvyko Draudimo taisyklių 8.2 punkte
nustatytas draudiminis įvykis, t. y. ieškovas nepatyrė realių nuostolių, bet
dėl UAB „Pakrijas“ prievolės parduoti kurą neįvykdymo įgijo teisę į sutartines
netesybas, kurių draudiminis įvykis neapima. Teisėjų kolegija atmeta šį
atsakovo teiginį kaip teisiškai nepagrįstą. Iš atsakovo argumentų matyti, kad
jis kelia draudiminio (draudžiamojo) įvykio, kaip ginčijamos laidavimo draudimo
sutarties sąlygos, aiškinimo klausimą. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje
draudiminis įvykis apibrėžiamas kaip atsitikimas, kuriam įvykus draudikas
privalo mokėti draudimo išmoką. Atsitikus draudiminiam įvykiui tikėtinas
pavojus yra įgyvendinamas. Taigi draudiminis įvykis yra ne kas kita, kaip įgyvendintos
draudimo rizikos padariniai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas
nutraukė kuro pirkimo–pardavimo sutartį, nes UAB „Pakrijas“ nepardavė kuro ir
nesumokėjo sutartyje nustatytų 400 tūkst. Lt baudos dėl to, kad jam iškelta
bankroto byla. Individualiai 2005 m. balandžio 8 d. sudarytoje atlikimo
laidavimo draudimo sutartyje nenustatyta, kas yra draudiminiai įvykiai. Pagal
Draudimo taisyklių 8.5 punkto b papunktį draudiminis įvykis – draudėjo
prievolių nevykdymas arba netinkamas įvykdymas dėl draudėjui iškeltos bankroto
bylos arba pradėtos neteisminės bankroto procedūros. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad atsakovas ir trečiasis asmuo 2005 m. balandžio 8 d. sudarė atlikimo
laidavimo drausimo sutartį pagal draudimo taisykles, kuriose nustatytos ne tik
atlikimo, bet ir pasiūlymo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio bei
tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo sutarčių standartines sąlygos.
Tik pagal pasiūlymo laidavimo draudimo sutartį draudiminis įvykis yra naudos
gavėjo reikalavimas dėl netesybų (Draudimo taisyklių 8.1 punktas). Pagal
atlikimo ir kitas laidavimo draudimo sutartis draudiminiu įvykiu įvardijamas
tik reikalavimas dėl nuostolių (Draudimo taisyklių 8.2–8.4 punktai). Taigi
standartinėse laidavimo draudimo sąlygose atsakovas susiaurino draudiminės
rizikos apimtį atlikimo laidavimo draudimo atveju, eliminuodamas draudėjo
kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad skolininkas atsisakė sumokėti
netesybas. Draudimo taisyklės yra draudimo įmonės parengtos standartinės
sąlygos, prie kurių, sudarydamas draudimo sutartį, prisijungia draudėjas (CK
6.185 straipsnis). Laidavimo liudijime įrašomos individualios laidavimo
draudimo sutarties sąlygos, atlikus išankstinį draudėjo įvertinimą (angl. – prequalification):
įvertinus atskirą situaciją, nustačius konkretų draudimo interesą, pagal
pateiktus dokumentus išanalizavus draudimo riziką, draudimo laikotarpį (CK
6.994 straipsnio 1 dalis). Draudimo įmonės vertina subjektyvius ir objektyvius
draudimo rizikos požymius. Tai daroma įvertinant draudėjo asmenybę (subjektyvus
požymis), užtikrinamos prievolės ypatybes ir apimtį (objektyvus požymis),
statistikos duomenis apie draudiminius įvykius tai asmenų grupei, kuriai galima
priskirti draudėją, ir tai prievolių grupei, kuriai priklauso draudžiama
prievolė. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas turėjo galimybę įvertinti
draudėjo riziką ir tai padarė: žinojo, už kokią sutartį ir kokiomis sąlygomis
draudžia, išdavė 500 tūkst. Lt vertės laidavimo raštą ir už suteikiamą
draudiminę apsaugą gavo 15 tūkst. Lt draudimo įmoką. Kolegija konstatuoja, kad
nagrinėjamoje byloje, aiškinant draudiminę riziką, turi būti atsižvelgta ne tik
į Draudimo taisykles, bet ir į laidavimo raštą.
Atsakovo
išduotame laidavimo rašte apibrėžtas draudiminis įvykis. Šiame dokumente
atsakovas įsipareigojo, gavęs ieškovo raštišką reikalavimą registruotu laišku,
per septynias kalendorines dienas sumokėti ieškovo nurodytas ir draudėjo pagal
kuro pirkimo–pardavimo sutartį priklausančias mokėti sumas, jeigu draudėjas
neįvykdys savo įsipareigojimų arba juos įvykdys netinkamai. Taigi iš šios
laidavimo rašto sąlygos matyti, kad atsakovas neįvardijo, kad užtikrina tik
ieškovo realiai patirtus nuostolius ir atsisako užtikrinti netesybų sumokėjimą.
Pabrėžtina tai, kad prieš sudarydamas laidavimo draudimo sutartį atsakovas
turėjo kuro pirkimo–pardavimo sutarties projektą ir galėjo susipažinti su šios
sutarties sąlygomis, įvertinti užtikrinamos prievolės apimtį, taip pat ir
netesybas. Esant sutarties standartinių ir nestandartinių sąlygų
prieštaravimams, taikoma CK 6.187 straipsnyje nustatyta contra proferentem
sutarties sąlygų aiškinimo taisyklė, pagal kurią pirmenybė tokiu atveju
teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. Be
to, teisėjų kolegija nurodo, kad naudos gavėjui pagal laidavimo draudimo
sutartį (ieškovas) buvo pateiktas tik laidavimo raštas, o su Draudimo
taisyklėmis supažindintas ne jis, bet draudėjas. Kolegija daro išvadą, kad
ginčijama laidavimo draudimo sutarties sąlyga šio ginčo atveju aiškintina
ieškovo, t. y naudos gavėjo pagal laidavimo draudimo sutartį, naudai. Kolegija
pripažįsta, kad, išduodamas tokį laidavimo raštą, atsakovas atsisakė Draudimo
taisyklių 8.2 punkte nustatytos draudiminio įvykio apibrėžties ir praplėtė
ieškovui suteikiamą draudimo apsaugą, užtikrindamas visų UAB „Pakrijas“
sutartinių prievolių, taip pat ir netesybų įvykdymą. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad teismų išvada, jog atsirado atsakovo pareiga išmokėti draudimo
išmoką, yra pagrįsta, nes byloje nustatyta, kad įvyko laidavimo draudimo
sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Dėl to atsakovas kasaciniame skunde be
pagrindo teigia, kad teismai pažeidė CK 6.987 straipsnį.
Atsakovas ir
trečiasis asmuo UAB „Pakrijas“ kasaciniuose skunduose tvirtina, kad atsakovo
pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką neatsirado taip pat dėl kitų
priežasčių: naudos gavėjas pats netinkamai vykdė kuro pirkimo–pardavimo sutartį
(vėlavo atsiskaityti už kurą); nėra visų UAB „Pakrijas“ civilinės atsakomybės
sąlygų (naudos gavėjas nepatyrė nuostolių); trečiasis asmuo iš dalies įvykdė
prievolę, jos nepažeidė; naudos gavėjas sudarė kuro tiekimo sutartį su kitu
tiekėju geresnėmis sąlygomis ir kuro tiekimas nenutrūko. Atsakovo ir trečiojo
asmens argumentas dėl naudos gavėjo vėlavimo atsiskaityti už kurą neatitinka
byloje nustatytų aplinkybių, nes teismai nenustatė ieškovo atlikto sutarties
pažeidimo fakto; be to, UAB „Pakrijas“ suteikdavo ieškovui mokėjimo atidėjimą.
Iš apskųstų teismų sprendimo ir nutarties matyti, kad teismai atsižvelgė į
kitas atsakovo ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes mažindami draudimo
išmokos dydį: trečiasis asmuo apie devynis mėnesius vykdė prievolę, operatyviai
informavo ieškovą apie bankroto bylos iškėlimą. UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB
„Pakrijas“ neteisingai teigia, kad ieškovas nepatyrė nuostolių, todėl
neatsirado trečiojo asmens civilinės atsakomybės dėl kuro pirkimo–pardavimo
sutarties neįvykdymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad netesybos
(bauda, delspinigiai) yra ne tik prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (CK 6.70,
6.71 straipsniai), bet ir viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245
straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių susitarimu
nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus
neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius
įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad
kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi
sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus
nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi
sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą
sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės
neįvykdymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007).
Taigi nagrinėjamoje byloje UAB „Pakrijas“ baudos nesumokėjimas ieškovui būtent
ir sudaro šio asmens patirtinus minimalius nuostolius. Be to, teigdami, kad dėl
trečiojo asmens sutarties neįvykdymo ieškovas nepatyrė nuostolių ir jų neįrodė,
todėl jam nepriklauso sutartinės netesybos, atsakovas ir UAB „Pakrijas“ iš
esmės tvirtina, kad netesybos turi būti sumažintos iki įrodytų nuostolių
dydžio, jeigu jos viršija nuostolius. Tačiau, aiškindamas CK 6.73, 6.258
straipsnius, kuriuose reglamentuojamas nuostolių ir netesybų santykis,
kasacinis teismas suformulavo priešingą praktiką, kad netesybų įskaitymo esmė
yra ta, jog, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo
reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją.
Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija priteistinus nuostolius,
teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą
įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis);
sprendžia klausimą dėl likusių sutartinių netesybų dydžio mažinimo (CK 6.73
straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą netesybų sumą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007
m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007).
Teisėjų
kolegija taip pat atmeta UAB „Pakrijas“ kasacinio skundo argumentus dėl ieškovo
teisės pareikšti ieškinį pirma skolininkui bankroto bylą nagrinėjančiame teisme,
o tik po to draudimo įmonei kitame teisme. Iš esmės tokiu teiginiu įrodinėjama,
kad draudiko prievolė atlyginti naudos gavėjui pagal laidavimo draudimo sutartį
nuostolius yra subsidiari. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, nes jie
teisiškai nepagrįsti. Esant skolininkų daugetui galioja dalinės prievolės
prezumpcija (CK 6.5 straipsnis). Solidarioji skolininkų prievolė atsiranda tik
įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės
dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju naudos
gavėjui tiek UAB „Pakrijas“ turi pareigą sumokėti sutartines netesybas, tiek
draudikas išmokėti draudimo išmoką. Taigi laikytina, kad nagrinėjamoje
situacijoje yra skolininkų daugetas. UAB „Pakrijas“ sutartinė civilinė
atsakomybė, kaip turtinė prievolė, atsirado sutarties ir įstatymo pagrindu
(kuro pirkimo–pardavimo sutarties 9.7 punktas, CK 6.245 straipsnio 2, 3 dalys,
6.256 straipsnio 2 dalis), o UAB DK „PZU Lietuva“ prievolė išmokėti draudimo
išmoką – pagal sutartį (CK 6.191 straipsnis, atlikimo laidavimo draudimo
sutarties 1, 3.2 punktai; Draudimo taisyklių 7, 8.2, 8.5 punktai; laidavimo
raštas). Šiuo atveju atsirado mišri solidarioji atsakovo ir trečiojo asmens
prievolė ieškovui. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudikas ir
draudėjas 2005 m. balandžio 8 d. atlikimo laidavimo draudimo sutarties 3.2
punkte susitarė, kad pagal šią draudimo sutartį netaikomas Draudimo taisyklių
2.7 punktas, kuriame nustatyta, jog draudėjui neįvykdžius savo įsipareigojimų
pagal jo ir naudos gavėjo sudarytą sutartį, užsakovas (naudos gavėjas) privalo pirmiausia
nukreipti išieškojimą į draudėjo turtą; draudiko atsakomybė atsiranda tik jeigu
draudėjas atsisako atlyginti dėl sutarties neįvykdymo užsakovo patirtus
nuostolius arba neturi turto, kurio sąskaita galima atlyginti užsakovo patirtus
nuostolius. Toks Draudiko ir draudėjo susitarimas patvirtina jų solidariąją
prievolę naudos gavėjui. Dėl to pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį ieškovas turi
teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek bet
kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, o solidarieji
bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę – kiekvienas atsako už
visos prievolės įvykdymą (in totum). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
ieškovas pagrįstai pareiškė reikalavimą atsakovui šioje, bet ne trečiajam
asmeniui iškeltoje bankroto byloje.
UAB
„Pakrijas“ remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje AB DnB
NORD bankas v. R. K., byla Nr. 3K-3-508/2007,
ir teigia, kad atsakovo, kaip laiduotojo, prievolė yra akcesorinė, todėl
ieškovo teisė reikalauti iš laiduotojo įvykdyti prievolę už skolininką, kuriam
iškelta bankroto byla, gali būti įgyvendinta tik bankroto byloje. Tačiau
teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje negalima remtis trečiojo
asmens nurodomu kasacinio teismo precedentu, nes šios bylos ir kasatoriaus
nurodomos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Kasatoriaus pateiktoje byloje
spręstas ginčas dėl laiduotojo prievolės skolininko kreditoriui, o nagrinėjamoje
byloje sprendžiamas klausimas dėl draudiko prievolės naudos gavėjui pagal
laidavimo draudimo sutartį. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad iš laidavimo ir
laidavimo draudimo sutarčių atsirandančių prievolių santykis su užtikrinta
prievole – nevienodas. Esant iškeltai draudėjo bankroto bylai, naudos gavėjas
gali pareikšti atskirą reikalavimą draudikui dėl draudimo išmokos išmokėjimo,
nes laidavimo draudiko prievolė yra savarankiška, nepriklausoma nuo užtikrintos
draudėjo prievolės.
Ieškovas
kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sumažino
draudimo išmoką iki 100 tūkst. Lt, bet turėjo priteisti 400 tūkst. Lt.
Kasacinis teismas, remdamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, yra nurodęs, kad
teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs,
kad netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007
m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v.
T. M. ir kt., byla Nr. 3K-7-304/2007). Pagal
formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės vertinamos atsižvelgiant į konkrečios
bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo
taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo
aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5
straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais ir
siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5
d. nutartis byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“,
byla Nr. 3K-3-85/2007). Atsižvelgusi į nagrinėjamoje byloje teismų
nustatytas aplinkybes, t. y. kad UAB „Pakrijas“ įvykdė dalį prievolės, operatyviai
informavo ieškovą apie sunkumus toliau vykdyti prievolę, vėliau pilstė kito
pardavėjo kurą savo degalinėje, taip pat įvertinusi neįvykdytos prievolės
pobūdį, kitas prievolės pažeidimo aplinkybes (bankroto bylos skolininkui
iškėlimą), tai, kad kreditorius neįrodinėjo patirtų nuostolių dydžio, teisėjų
kolegija žemesniųjų instancijų nustatytus pagrindus, dėl kurių sumažintos
netesybos, pripažįsta pagrįstais, o priteistą draudimo išmokos dydį laiko
atitinkančiu sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus bei nepažeidžiančiu
byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros. Dėl to ieškovo kasacinio
skundo argumentai, kuriais prašoma padidinti priteistą draudimo išmoką, yra
nepagrįsti.
Remdamasi
tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta visų byloje dalyvaujančių asmenų
kasacinius skundus, nes nėra pagrindo kasacinių skundų argumentais naikinti
teisėtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo bei nutarties.
Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo ginčo teisinius
santykius, bet šis pažeidimas neturėjo įtakos bylai teisingai išspręsti,
apskųsti sprendimas ir nutartis paliktini nepakeisti remiantis kitais motyvais,
kurie išdėstyti šioje kasacinio teismo nutartyje.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Palikti
nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą ir
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
vasario 5 d. nutartį.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Janina Stripeikienė
|
|
|
Virgilijus Grabinskas
|
|
|
Egidijus Laužikas
|