VILNIAUS apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Sevilex“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-8759-727/2020 pagal ieškovės UAB „Sevilex“ ieškinį atsakovams G. K., J. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys Vilniaus arkivyskupija, viešoji įstaiga „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“, valstybės įmonė Registrų centras dėl neteisėto patalpų paskirties pakeitimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Sevilex“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 29 d. rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-01-150529-00562; panaikinti 2015 m. birželio 26 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 ir panaikinti 2015 m. birželio 26 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų registraciją.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Sevilex“ ieškinį ir grąžino jį padavusiam asmeniui, išaiškindamas, kad su ieškinyje nurodytais reikalavimais UAB „Sevilex“ turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį panaikino ir ieškovės UAB „Sevilex“ ieškinio priėmimo klausimą perdavė iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 20 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Sevilex“ ieškinį, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka ir jį kartu su priedais grąžino jį padavusiam asmeniui.

5.       Teismas nustatė, jog ieškovė, dėstydama ginčo faktines aplinkybes, apeliavo į CK 4.75 str. 1 d. numatytos bendraturčių teisės pažeidimą balsuojant pastato paskirties keitimo klausimu ir jį svarstant, nors pati šiame ginčo teisiniame santykyje figūruoja tik kaip dalies pastatų nuomininkė ir jokios bendros dalinės nuosavybės bei ja paremtos bendraturčio teisės neturi. Esant įvardintai situacijai, teismas sprendė, jog jau ieškinio priėmimo stadijoje pakankamai akivaizdu, kad sprendimas pagal inicijuojamą ieškinį ir ieškovės nurodomas faktines aplinkybes jo pagrindimui, viena kurių (ir esminė) yra statybos objekto užbaigimas pagal pakeistus paskirties duomenis, objektyviai jokių teisinių pasekmių nesukels, kas reiškia, kad reiškiamo turinio reikalavimai negali būti ginčo objektu, teismas ieškovės nurodomų teisių apginti negalėtų net gi manant, kad jai, kaip faktinei nuomininkei tokia teisė priklauso, nes net ir ieškinio tenkinimo atveju ieškovės teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, niekaip neįtakotų jau užbaigtų statybų, o pats šis civilinis procesas būtų iš esmės beprasmis ir nereikšmingas. Teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį, kaip nenagrinėtiną teisme.

III. Atskirojo skundo  argumentai

6.       Ieškovė UAB „Sevilex“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7.       Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.       Ieškovės statusas patalpų atžvilgiu (nuomininkė, o ne bendraturtė) nėra kliūtis ieškiniui nagrinėti. Kaip nurodyta pačiame ieškinyje, ieškovės teisė kreiptis į teismą kyla iš Statybos įstatymo (konkrečiai – Statybos įstatymo 23 straipsnio (redakcija nuo 2014-01-01 iki 2016-03-31) 30 dalies ir 281 straipsnio (2014-01-01) 1 dalies 1 punkto ir šiuo metu galiojančios Statybos įstatymo redakcijos 27 straipsnio 24 dalies, 28 straipsnio 8 dalies, 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto), o taip pat ir bendrųjų nuostatų, kadangi apeliantė, kaip nuomininkė, į turtą turi atitinkamas (valdymo ir naudojimo) teises, kurios yra pažeidžiamos, todėl ieškovė turi teisę jas ginti. Priešingai nei nurodyta nutartyje, teismo sprendimas byloje teisines pasekmes sukeltų ir ieškovės teises apgintų – ieškinio tenkinimo atveju atsakovų patalpų paskirtis turėtų būti atstatyta į pradinę administracinę paskirtį, tuomet atsakovų patalpoms galiotų kitoks teisinis režimas, atsakovui priklausančios patalpos nebūtų tinkamos gyvenimui, atsakovai jose negalėtų gyventi ir reikšti ieškovei nuolatines pretenzijas dėl ieškovės dar iki neteisėto atsakovų patalpų paskirties pakeitimo teisėtai vykdytos veiklos sukeliamų nepatogumų gyvenant tokiose patalpose.

7.2.       Ieškinio priėmimo klausimas yra susijęs su teisminės gynybos principu, kuris yra vienas pamatinių ne tik Lietuvos, bet ir visų teisinių valstybių teisės principų, įtvirtinamas ir užtikrinamas Europos bei tarptautiniu lygmeniu. CPK 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o 3 dalis numato, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. CPK numato labai platų bylų priskirtinumą teismui, taip pat įtvirtina dispozityvumo principą, reiškiantį, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Įvertinant CPK 2 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso tikslus, apeliantės nuomone, teismui kylančios abejonės dėl konkretaus civilinio proceso prasmės ir reikšmės, kaip kad nurodyta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, turėtų būti sprendžiamos reikšmingesnių teisinių vertybių naudai ir ieškinys, net teismui ir turint tam tikrų abejonių, turėtų būti priimamas, taip užtikrinant svarbesnius teisinius gėrius.

8.       Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos nutarties neteisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis.

10.       Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2,3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

11.       Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės UAB „Sevilex“ ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

Dėl skundžiamos teismo nutarties (ne)teisėtumo

12.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl neteisėto patalpų paskirties pakeitimo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovei ginčo teisiniame santykyje figūruojant tik kaip patalpų nuomininkei, o ne savininkei, šio ieškinio tenkinimas jau esant užbaigtoms statyboms nesukels ieškovei jokių materialiųjų pasekmių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, atskirojo skundo argumentais, įvertinęs skundžiamoje nutartyje teismo motyvus dėl atsisakymo priimti ieškovės ieškinį, nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.

13.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04).

14.       Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garc?a Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).

15.       CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Taigi teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

16.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Todėl materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2013-09-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013). Tai reiškia, kad teisme nagrinėtini tik tokie ieškiniai, kurių dalykas yra susijęs su tam tikrų materialinių teisinių padarinių atsiradimu arba pasibaigimu. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą civilinių teisių gynybos, inter alia (be kita ko), ieškinyje turi aiškiai ir konkrečiai apibrėžti kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. ieškinyje turi būti įvardintas jo teisės ar kurio nors intereso pažeidimas, kurį būtų galima pašalinti būtent ieškinyje pasirinktu vienu iš CK 1.138 straipsnyje ar kitame įstatyme numatytų būdų. Jeigu ieškovas to nepadaro, o teismas iš procesiniuose dokumentuose suformuotos pozicijos negali identifikuoti konkretaus to asmens teisės pažeidimo, kurį pašalintų byloje priimamas teismo sprendimas, teismas arba CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisako priimti tokį ieškinį kaip teisme civilinio proceso tvarka nenagrinėtiną, arba, jeigu tokia aplinkybė paaiškėja tik po ieškinio priėmimo ir bylos iškėlimo, bylą pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą nutraukia.

17.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė remdamasi LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalimi ir 281 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija nuo 2014-01-01 iki 2016-03-31) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl neteisėto patalpų paskirties pakeitimo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015-05-29 rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-01-150529-00562; panaikinti 2015-06-26 deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 ir panaikinti 2015-06-26 deklaracijos apie statybos užbaigimą/ paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų registraciją. Ieškovės teigimu, Patalpų, priklausančių atsakovams, paskirties pakeitimas iš administracinių į gyvenamąsias patalpas atliktas neteisėtai, kadangi tokiam pakeitimui nebuvo gautas LR Statybos įstatyme numatytas Pastato bendraturčių sutikimas ir toks pakeitimas suvaržo ieškovės, kaip kitų Pastate esančių patalpų naudotojos, teises.

18.       LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalyje (redakcija nuo 2014-01-01 iki 2016-03-31) numatyta, kad kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, <....> kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta (LR Statybos įstatymo 28 (1) straipsnio 1 dalies 1 punktas, redakcija nuo 2014-01-01 iki 2016-03-31). Iš esmės analogiškos normos yra įtvirtintos ir šiuo metu galiojančios LR Statybos įstatymo redakcijos 28 straipsnio 8 dalyje ir 27 straipsnio 24 dalyje.

19.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra ne kartą išaiškinta, kad statybos procedūros turi būti organizuojamos taip, kad nebūtų pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Dėl to statybos procedūrų metu atliekami veiksmai, tarp jų statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir realizavimas, neturi pažeisti kitų trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-695/2017, 27 punktas). Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bet kuris privatus asmuo, nepriklausomai nuo jo statuso patalpų atžvilgiu ( t. y. nuomininkas, savininkas ir pan.), teigiantis jo paties privačių teisių ir interesų pažeidimą, įvykusį dėl viešosios teisės (statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų) pažeidimo, turi teisę kreiptis į teismą siekdamas ginti savo subjektines teises arba įstatymų saugomą  interesą. Tačiau toks asmuo ieškinyje turi aiškiai ir konkrečiai apibrėžti kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. ieškinyje turi būti įvardintas jo teisės ar kurio nors intereso pažeidimas, kurį būtų galima pašalinti būtent ieškinyje pasirinktu vienu iš CK 1.138 straipsnyje ar kitame įstatyme numatytų būdu, o teismas, spręsdamas tokio asmens pareikšto ieškinio priėmimo klausimą, turi nustatyti, kokiu tikslu ieškovas reiškia tokį reikalavimą, ar ieškovas nurodo, kad yra pažeidžiamos ir kaip pažeidžiamos jo teisės arba įstatymų saugomas interesas, kurie gali būti ginami pareiškus ieškinį.

20.       Vertindamas šioje byloje ieškovės pareikštus ieškinio reikalavimus (ieškinio dalyką) bei aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai (ieškinio pagrindą), apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog nagrinėjamu atveju, formuluojamais ieškinio reikalavimais ieškovė siekia, kad atsakovams nuosavybes teise priklausančių patalpų paskirtis būtų atstatyta į pradinę administracinę paskirtį. Apeliantės teigimu, tuomet atsakovams priklausančioms patalpoms galiotų kitoks teisinis režimas, atsakovai jose negalėtų gyventi ir reikšti ieškovei nuolatines pretenzijas dėl ieškovės dar iki atsakovų patalpų paskirties pakeitimo teisėtai vykdomos veiklos sukeliamų nepatogumų (t. y. keliamo triukšmo), o ieškovė galėtų netrukdomai 2012-08-21 nekilnojamojo turto nuomos sutarties Nr. N12/06 pagrindu nuomojamose patalpose vykdyti savo administracinę/verslo veiklą. Taigi, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015-05-29 rašytinį pritarimą statinio projektui, 2015-06-26 deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 ir 2015-06-26 deklaracijos apie statybos užbaigimą/ paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų registraciją, ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, t. y. aiškiai ir konkrečiai nurodė, kokių materialiųjų teisinių padarinių ji siekia. Ieškinyje išsamiai išdėstydama faktines aplinkybes ir argumentus ieškovė pagrindė reikalavimą apginti, jos manymu, pažeistas teises ir teisėtus interesus. Todėl akivaizdu, jog apeliantė turėjo teisinį suinteresuotumą CPK 5 straipsnio 1 dalies ir LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalies, 281 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija nuo 2014-01-01 iki 2016-03-31) prasme kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neteisėto patalpų paskirties pakeitimo, tam,  jog būtų apginta jos subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas.

21.       Teismų praktikoje pažymėta, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme. Teisėjas priimdamas ieškinio pareiškimą, nustato tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, taip pat ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar tinkamai ją įgyvendina, kad perspektyvoje vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, būtų įgyvendintas nepaneigiant asmens pažeistų teisių gynybos, teisingumo, koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų civilinio proceso principų. Todėl civilinio proceso įstatyme nenurodoma galimybė atsisakyti priimti pareiškimą dėl materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklausyti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, kurios, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1121/2002). Toks teisinis reguliavimas siejamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Tserkva Sela Sosulivka v. Ukraine, no. 37878/02, judgment of 28 February 2008; Zylkov v. Russia, no. 5613/04, 21 June 2011). Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisės kreiptis į teismą ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Guérin v. France, judgment of29 July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. E. v. I. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-551/2013).

22.       Taigi aptartas teisinis reguliavimas ir nurodyta teismų praktika leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nuspręsdamas, kad ieškovė nėra patalpų savininkė, o ginčo teisiniame santykyje figūruoja tik kaip patalpų nuomininkė, todėl šio ieškinio tenkinimas jau esant užbaigtoms statyboms nesukels ieškovei jokių materialiųjų pasekmių, nepagrįstai jau ieškinio priėmimo stadijoje pasisakė dėl ginčo esmės. Kaip jau buvo minėta, ieškinio priėmimo stadijoje yra sprendžiami išimtinai procesinio teisinio pobūdžio klausimai, o dėl materialiųjų teisinių klausimų pasisakoma tik nagrinėjant (išnagrinėjus) bylą iš esmės, t .y. ištyrus bei įvertinus ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumą bei teisėtumą. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės negali būti kliūtimi kreiptis į teismą.

23.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgdamas į civiliniame procese įtvirtintą siekį užtikrinti asmeniui teisę į teisminę gynybą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimą, todėl skundžiama teismo nutartis negali būti pripažinta nei teisėta, nei pagrįsta, dėl to naikintina (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

24.       Kadangi ieškinio priėmimo klausimas yra priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, todėl panaikinus skundžiamą nutartį, ieškovės ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis). Spręsdamas pateikto ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas pakartotinai turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra kitokių procesinių kliūčių priimti ieškinį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartį panaikinti ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sevilex“ ieškinio priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                Vaclovas Paulikas