Administracinė byla Nr. eA-5055-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01383-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja D. N. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-399(00459) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Kinijos Liaudies Respublikos pilietei D. N. panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Paaiškino, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko 2014 m. pas savo sutuoktinį, kuris turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir čia gyvena nuo 2005 m. bei užsiima teisėta veikla – yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) akcininkas ir direktorius. Pareiškėja gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas), kuriuo jai leista čia laikinai gyventi iki 2017 m. spalio 4 d. Nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. pareiškėja iki šiol dirba Bendrovės gamybos vadove, kartu yra ir šios įmonės dalyvė (turi 50 procentų akcijų). Departamento išvada, kad Bendrovė yra fiktyvi, yra nepagrįsta, nes Bendrovė dirba nuolat ir nepertraukiamai, pareiškėjos teigimu, ji su skundu pateikė pakankamai įrodymų dėl to. Dėl pareiškėjos pajamų pažymėjo, kad ji dirba neterminuotos sutarties pagrindu Bendrovėje, kuri veikia pelningai. Be to, Lietuvoje pareiškėja gyvena kartu su sutuoktiniu, todėl turėtų būti vertinamos jų pajamos bendrai. Departamento nurodyta aplinkybė apie nustatytą nedraudiminį laikotarpį 2017 m. sausio 7–16 dienomis nepagrindžia išvados, kad pareiškėja neturi ar neuždirba pakankamai lėšų pragyvenimui. Pabrėžė, kad skundo padavimo metu Bendrovėje dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, su kuriais darbo sutartys sudarytos prieš skundžiamo Sprendimo priėmimą. Akcentavo, kad darbuotojų įdarbinimas ne visada priklauso nuo pareiškėjos valios, o nuo kitų objektyvių priežasčių, t. y. specifinio Bendrovės darbo grafiko, darbuotojų ribotos galimybės atvykti į darbą, nes reikiamu laiku viešasis transportas nevažinėja. Akcentavo, kad Bendrovėje darbuotojai niekada nebuvo įdarbinami fiktyviai. Bendrovė veikia pelningai, laikosi teisės aktų reikalavimų.
3. Departamentas  atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Paaiškino, kad Leidimas pareiškėjai buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais. Departamento Kontrolės skyrius, įtardamas, kad pareiškėja yra atvykusi kitu negu deklaruota tikslu, patikrino Bendrovės duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje (toliau – ir Sodros informacinė sistema)  ir nustatė, kad Bendrovėje nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. nėra dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo. Taip pat nustatė, kad nuo 2017 m. sausio 7 d. pareiškėja negavo darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio, todėl neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, t. y. neatitinka  Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo. Akcentavo, kad pareiškėja iš esmės pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms Leidimo išdavimą, nesikreipė dėl Leidimo išdavimo kitu pagrindu, todėl Departamentas ginčijamame sprendime konstatavo, jog pareiškėja, norėdama gauti Leidimą, pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis. Pabrėžė, kad laikotarpis, kurį nebuvo įdarbintas reikalaujamas skaičius darbuotojų, truko virš 6 mėnesių. Leidimas pareiškėjai buvo panaikintas ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pabrėžė, kad pareiškėjos atstovė teismui pateikė daugiau duomenų, nei turėjo Departamentas priimdamas sprendimą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjos D. N. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Departamento Kontrolės skyriaus 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr.(15/5-4)11U-399(00459) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Kinijos Liaudies Respublikos pilietei D. N. panaikinimo“ bei įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti faktines aplinkybes ir pareiškėjos teismui pateiktus duomenis. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas Leidimą pareiškėjai panaikino, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, konstatavęs, kad pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei nustatęs, kad Bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių dėl darbuotojų skaičiaus ir jų gaunamo darbo užmokesčio dydžio.
7. Teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 45 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjai 2016 m. spalio 4 d. buvo išduotas Leidimas, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies  1 punktu.
8. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėja yra Bendrovės akcininkė, jai priklauso 500 vienetų vardinių paprastųjų akcijų. Pagal 2015 m. gegužės 9 d. darbo sutartį pareiškėja priimta į Bendrovę dirbti gamybos vadove. Pagal 2013 m. spalio 18 d. Prekybos vietos pastate, Gariūnų turgavietėje, nuomos sutartį Bendrovė išsinuomojo pastovią prekybos vietą viešojo maitinimo įstaigos reikmėms. 
9. Pareiškėja su skundu teismui pateikė ir papildomus dokumentus, kurie, jos teigimu, patvirtina, jog bendrovė vykdo nuolatinę veiklą, t. y. Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas už 2016 m. gruodžio ir 2017 m. sausio–kovo mėnesius; duomenis iš PVM sąskaitų faktūrų registrų; Sodros duomenis – apdraustųjų, kurių valstybinis socialinis draudimas prasidėjo per nurodytą laikotarpį, sąrašus; 2016 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. liepos 1 d. išduotą licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais; duomenis iš Kasos operacijų žurnalo; pareiškėjos banko sąskaitos išrašą bei 2017 m. kovo 31 d. darbo sutartis, pagal kurias į Bendrovę priimti dirbti trys darbuotojai. Šie duomenys atsakovo nebuvo vertinti.
10. Konstatuota, kad atsakovas vertino tik Sodros informacinės sistemos duomenis, kuriais remdamasis nustatė, jog Bendrovėje nuo 2016 m. gegužės 10 d. buvo įdarbinti 3 darbuotojai, kurie buvo atleisti 2016 m. rugsėjo 30 d. ir kad pareiškėja nuo 2017 m. sausio 1 d. negauna darbo sutartyje nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, kadangi pareiškėjai nuo 2017 m. sausio 7 d. iki 2017 m. sausio 16 d. buvo nustatytas nedraudiminis laikotarpis. Teismo vertinimu, atsakovas formaliai ir neobjektyviai įvertino Bendrovės veiklą, jos specifiškumą (įsikūrusi Gariūnų verslo turgavietėje), aplinkybes, dėl kurių nebuvo įdarbinti darbuotojai. Pažymėta, kad pagal pateiktas darbo sutartis darbuotojai buvo įdarbinti 2017 m. kovo 31 d., t. y. prieš priimant Sprendimą. Ta aplinkybė, kad duomenys nebuvo perduoti Sodrai nepaneigia paties įdarbinimo fakto. Atsakovas 2017 m. balandžio 7 d. patikrino duomenis ir daugiau jokių veiksmų neatliko. Taigi, pareiškėja nei papildomų duomenų, nei paaiškinimų atsakovui negalėjo pateikti. Pareiškėjos pateikti papildomi duomenys patvirtina jos teiginius dėl Bendrovės vykdomos realios veiklos. Pats atsakovas Sodros informacinėje sistemoje nustatė, kad skolos Sodrai nėra. Be to, ta aplinkybė, kad pareiškėja 2017 m. sausio mėn. turėjo nedraudiminį laikotarpį nuo 2017 m. sausio 7 d. iki 2017 m. sausio 16 d., negali būti esmine, vertinant pareiškėjos gaunamų pajamų stabilumą. Pareiškėja ir jos sutuoktinis paaiškino, kad jis tuo laikotarpiu buvo išvykęs į Kiniją. Svarbi ir ta aplinkybė, kad pareiškėja yra ir bendrovės akcininkė bei akcininko X. W. sutuoktinė. Teismas nesutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Nagrinėjamu atveju atsakovas tokios išvados nepagrindė, nevertino individualios pareiškėjos situacijos.
11. Teismas darė išvadą, kad atsakovas netinkamai vertino pareiškėjos individualią faktinę situaciją, remdamasis tik Sodros informacinės sistemos duomenimis. Jokio tyrimo atsakovas neatliko. Pareiškėjos argumentai, kad bendrovė realiai vykdo veiklą, laikyti pagrįstais. Atsakovas pareiškėjos pateiktų papildomų duomenų nevertino, o pagal Įstatymą tik atsakovui suteikta teisė priimti Sprendimus išduoti ar panaikinti leidimus (Įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Konstatuota, kad atsakovas turi įvertinti visumą duomenų, įskaitant ir pareiškėjos pateiktus duomenis teismui, kurie reikšmingi nagrinėjamam ginčui, ir individualiai ištirti pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl teisėtos Bendrovės veiklos vykdymo. Pažymėta, kad atsakovas, be kita ko, yra ir viešojo administravimo subjektas. Jo priimamiems sprendimams taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, reikalavimai. Be to, atsakovui taikytinas ir gero administravimo principas, pagal kurį atsakovas turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvių pareiškėjai išduoto leidimo panaikinimo aplinkybių tyrimą. Teismas darė išvadą, kad atsakovas atliko formalų duomenų vertinimą, nesiaiškino realių visų reikšmingų faktinių aplinkybių dėl Bendrovės vykdomos veiklos, pareiškėjos gaunamų pajamų, nesudarė galimybės pareiškėjai pateikti paaiškinimų ir duomenų dėl Bendrovės vykdomos veiklos bei pareiškėjos gaunamų pajamų, įvertinant ir tai, kad ji yra Bendrovės akcininkė, o Bendrovė priklauso jai bei sutuoktiniui. Taigi, atsakovo išvada, kad pareiškėja atvyko į Lietuvą kitu tikslu, o ne siekdama užsiimti teisėta veikla, pripažinta nepagrįsta. Leidimas pareiškėjai buvo išduotas būtent teisėtos veiklos pagrindu, o pareiškėjos pateikti duomenys rodo, kad Bendrovė vykdo veiklą. Konstatuota, kad vien formalus duomenų vertinimas negali būti laikomas tinkamu atsakovui suteiktos pareigos įgyvendinimu. Toks atsakovo elgesys pripažįstamas pažeidžiančiu gero administravimo principą. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo įvertinti realią faktinę situaciją bei pareiškėjos teismui pateiktus papildomus duomenis, sudarant galimybę pareiškėjai pateikti paaiškinimus.
12. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl Bendrovės veiklos fiktyvumo nevertinami, kadangi atsakovas Sprendimo šiomis aplinkybėmis negrindė. Taip pat ir pareiškėjos skundo argumentai dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) taikymo ginčui neaktualūs.

III.

13. Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjos skundą atmesti.
14. Pažymi, kad pareiškėjos įmonė nuo pirmosios darbuotojų atleidimo dienos nebeatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, t. y. Departamentas turėjo pagrindą panaikinti Leidimą. Teismo motyvai, kad Departamentas turėjo įvertinti aplinkybes, dėl kurių darbuotojai nebuvo įdarbinti, nėra reikšmingi, nes Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių, kurioms esant būtų leidžiama nesilaikyti imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų.
15. Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti iškart po to, kai Departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai Leidimą ir nebuvo įdarbinti iki pat sprendimo panaikinti Leidimą pareiškėjai priėmimo dienos. Teismas šių aplinkybių nevertino. Duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintus darbuotojus Sodros informacinėje sistemoje buvo pateikti tik pareiškėjai gavus sprendimą panaikinti jai išduotą Leidimą.
16. Pažymi, kad Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, patikrino Sodros informacinėje sistemoje esančius oficialius duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus, Departamentas neturėjo pagrindo abejoti šiais duomenimis, taip pat neturėjo pareigos kviesti pareiškėją ir prašyti paaiškinti aplinkybes, susijusias su jos įmonėje įdarbintais darbuotojais.
17. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodo, kad pareiškėjos papildomai pateikti duomenys patvirtina jos teiginius dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos realios veiklos, tačiau Departamentas Sprendimą priėmė ne įmonės fiktyvumo pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei tuo pagrindu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinto reikalavimo.
18. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjos teigimu, teismas ne tik tinkamai įvertino visą bylos medžiagą, bet ir pagrįstai rėmėsi gero administravimo principu.
20. Departamento išvada, kad pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nepagrįsta ir, vadovaujantis gero administravimo principu, išvis negalėjo būti padaryta. Įmonės akcininkas neprivalo dirbti savo įmonėje. Be to, pareiškėja atvyko ne įsidarbinimo tikslais, o teisėtos veiklos vykdymo, juolab kad atvyko pas savo sutuoktinį, bendros įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėją ir įmonės direktorių, taigi ir sutuoktinių pajamos turėjo būti vertinamos bendrai. Antra, į bylą buvo pateiktas įrodymas apie tai, kad pareiškėja turi daugiau nei pakankamai pajamų, kad galėtų pragyventi Lietuvoje.
21. Pažymi, kad darbo sutartys su Lietuvos Respublikos piliečiais sudarytos 2017 m. kovo 31 d., t. y. prieš priimant Departamento sprendimą ir prieš tai, kai apie jį sužinojo pareiškėja.
22. Pažymi, jog Departamento sprendimo priėmimo metu įstatymo nuostata, reikalaujanti įsteigi 3 darbo vietas jau nebegaliojo – ją nuo 2017 m. sausio 1 d. pakeitė kita – reikalavimas dėl atitinkamo darbuotojų užmokesčio dydžio, bet ne dėl pačių darbuotojų skaičiaus. 
23. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Sprendimo prieštaringumą – sprendime atsakovas nurodo, kad neva pareiškėja į Lietuvą atvyko kitu nei deklaruojama tikslu, t. y. ne užsiimti teisėta veikla, vėliau čia pat teigia, kad atsakovas nemano, jog įmonė yra fiktyvi.
24. Įvertinus bylos medžiagą bei darbuotojų skaičiaus kitimą ilguoju laikotarpiu, negalima teigti, kad darbuotojai buvo įdarbinti tik siekiant gauti leidimą. Kad 3 darbuotojai įmonėje dirbo ne visą laiką, pareiškėja niekuomet neneigė, tačiau nurodė, kad jų nuolat buvo ir yra ieškoma, kad darbuotojai realiai yra reikalingi, tačiau jų neįmanoma rasti dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių.
25. Pažymi, kad Bendrovės veikla yra realiai vykdoma ir stengiamasi maksimaliai užtikrinti visų Lietuvos Respublikos įstatymų laikymąsi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. (15/5-4)11U-399(00459) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Kinijos Liaudies Respublikos pilietei D. N. panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
27. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, Kinijos Liaudies Respublikos pilietė D. N., tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, ir kt. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. rugsėjo 16 d. nusprendė išduoti pareiškėjai Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vieneriems metams.
28. Departamentas, įvertinęs Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių (trys Lietuvos Respublikos piliečiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti 2016 m. gegužės 10 d. ir atleisti 2016 m. rugsėjo 30 d.), be to, nuo 2017 m. sausio 1 d. D. N. negauna darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio (2017 m. sausio 7 d. – 2017 m. sausio 16 d. jai buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis). Atsižvelgęs į tai, Departamentas skundžiamame Sprendime konstatavo, kad D. N. neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, D. N., kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų darbą šioje bendrovėje ir pagrindinį jos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą.
29. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą išduoti Leidimą pateikė 2016 m. gegužės 18 d., šiuo atveju turėjo būti taikyta Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
31. Viena iš Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų – turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 26 str. 1 d. 3 p.; 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija). Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla, yra lygus vienai minimaliai mėnesinei algai (Įstatymo 27 str., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatymo“ 1.3 p.). Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtinta 350 Eur minimali mėnesinė alga, o nuo 2016 m. liepos 1 d. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 patvirtinta 380 Eur minimali mėnesinė alga.
32. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
33. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), 5 punktas (2006 m. lapkričio 1 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) ir 14 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
34. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai; o 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) – jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
35. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis iš esmės dviem aplinkybėmis: dėl darbuotojų UAB „(duomenys neskelbtini)“ skaičiaus ir dėl pareiškėjos D. N. pajamų.
36. Iš Sprendimo matyti, kad Departamento išvada, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, padaryta remiantis duomenimis, gautais patikrinus Sodros informacinę sistemą. Tačiau iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad dar 2017 m. kovo 31 d. buvo sudarytos darbo sutartys dėl darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ su trimis darbuotojais (I t., b. l. 53–55), pagal Sodros duomenis, šių darbuotojų draudimo pradžios data buvo 2017 m. balandžio 3 d. (I t., b. l. 36). Taigi jau Sprendimo priėmimo metu (2017 m. balandžio 10 d.) faktinė situacija neatitiko Sprendime nurodytų aplinkybių.
37. Iš Sprendimo nematyti, kad Departamentas būtų atlikęs kitus tyrimo veiksmus, rinkęs papildomus duomenis, siekiant nustatyti darbuotojų UAB „(duomenys neskelbtini)“ skaičių. Departamento išvada dėl darbuotojų nebuvimo padaryta remiantis išimtinai tik Sodros informacinės sistemos duomenimis, kurie, atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą, Sprendimo priėmimo metu nebuvo tikslūs, o iš kitų šaltinių gauti informaciją apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą ir joje dirbančius asmenis nebuvo bandoma.
38. Be to, Sprendime Departamentas taip pat padarė išvadą, kad D. N. neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Vienintelis Sprendime nurodytas tokios išvados motyvas – 2017 m. sausio 7–16 d. D. N. buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis. Taigi sprendimą dėl nepakankamų pareiškėjos lėšų nulėmė tik trumpalaikis pareiškėjos nedraudiminis laikotarpis, tačiau iš Sprendimo nematyti, kad būtų vertintos pareiškėjos gaunamos pajamos iki šio nedraudiminio laikotarpio ir po jo, kitos su pareiškėja susijusios aplinkybės, jos šeimos turimos lėšos.
39. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, nuostatas, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija)). Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-206/2013). Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).
40. Nagrinėjamu atveju Departamento Sprendimas grindžiamas tik pavieniais duomenimis ir formaliu jų vertinimu, todėl nėra pagrindo jį laikyti pagrįstu. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl trijų darbo vietų įsteigimo yra imperatyvus, tai nepaneigia pareigos sprendimą dėl tokio reikalavimo neatitikimo išsamiai pagrįsti. Šiuo atveju išsamaus, visapusiško tyrimo atlikta nebuvo.
41. Atsižvelgiant į tai, kad Departamentas Sprendimą priėmė neatlikęs išsamaus tyrimo, Sprendimas grindžiamas jau jo priėmimo metu buvusia neaktualia informacija, tokio Sprendimo nėra galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl jis yra naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).
42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
43. Pažymėtina, kad pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė teismui tokio prašymo, todėl pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, ji turi teisę ABTĮ 41 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Romanas Klišauskas

              Ramutė Ruškytė

              Skirgailė Žalimienė