Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [Ik-2179-815-2011].doc
Bylos nr.: Ik-2179-815/2011
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 8870655 atsakovas
UAB "Litesko" filialas "Telšių šiluma" pareiškėjas
Telšių rajono savivaldybė 180878299 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl energetikos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Bylos dėl energetikos teisinių santykių
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo išlaidos
Teismo sprendimas

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „SENAMIESČIO ŪKIS"

Administracinė byla Nr. I-2179-815/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01117-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija 28; 59; 74

(S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. birželio 3 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant pareiškėjos – UAB „Litesko“ atstovėms – L. Č. bei advokatei Dovilei Greblikienei, atsakovės – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovėms – šios institucijos Teisės skyriaus vedėjai Vilmai Adamavičiūtei bei Šilumos skyriaus vyriausiajai specialistei Vilmai Skinderytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – UAB „Litesko“ skundą atsakovei – Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Telšių rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

 

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

 

I

 

1. Pareiškėja – UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu (t. 1, b. l. 3-17) ir patikslintu skundu (t. 2, b. l. 12-45) (toliau šiame sprendime skundo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sąvoka) kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. panaikinti atsakovės – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, ir atsakovė) 2009 m. birželio 18 d. protokolinį sprendimą Nr. O2-22 (toliau – ir sprendimas Nr. O2-22);

1.2. įpareigoti Komisiją iš naujo apsvarstyti UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ (toliau – ir Filialas) perskaičiuotos šilumos kainos projektą ir jos pagrindimą bei priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus;

1.3. priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodo, jog Komisija sprendime Nr. O2-22, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (toliau – ir Įstatymas) bei Šilumos kainų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika), konstatavo, kad: pirma, UAB „Litesko“ 2008 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“ pateiktas filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimas atliktas su pažeidimais – neteisingai nustatytas infliacijos koregavimo koeficientas (Metodikos 114.5 punktas), neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio (Metodikos 114.2 punktas) ir neteisingai nustatytos faktiškai patirtos, bet nepadengtos kuro sąnaudos (Metodikos 114.3 punktas); antra, Telšių rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2009 m. balandžio 23 d. sprendime Nr. T1-179 „Dėl šilumos kainų nustatymo“ šilumos kainos nustatytos su pažeidimais: savivaldybė pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. nustatė šilumos kainas, nepagrįstas tiekėjo būtinomis sąnaudomis; trečia, Komisija įpareigoja UAB „Litesko“ filialą „Telšių šiluma“ ir Telšių rajono savivaldybę pašalinti nurodytus šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo pažeidimus, vadovaudamasi Įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, savivaldybei per 30 kalendorinių dienų nepašalinus nurodytų pažeidimų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas, tačiau pareiškėja su sprendimu Nr. O2-22 nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, be to, Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, peržengė jai suteiktos diskrecijos išorines ribas, buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo Nr. O2-22 pagrįstumą. Pareiškėjos skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Dėl faktinių aplinkybių

2.1.1. Pareiškėja 2009 m. kovo 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“ (toliau – ir raštas Nr. 03-074-2009) pateikė Komisijai Filialo šilumos kainų perskaičiavimo projektą ir dokumentus, reikalingus perskaičiuotų kainų skaičiavimams pagrįsti; pareiškėjos perskaičiuota suminė vienanarė nediferencijuota šilumos kaina – 25,52 ct/kWh. Savivaldybė 2009 m. balandžio 23 d. sprendime Nr. T1-179 „Dėl šilumos kainų nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T1-179) nustatė 24,84 ct/kWh šilumos kainą, t. y. 0,68 ct/kWh mažesnę negu UAB „Litesko“ skaičiavimais; šio sprendimo Savivaldybė pareiškėjai nepateikė. Pareiškėja paaiškinimus Komisijai dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo bei nustatymo ir atitinkamų teisės aktų reikalavimų taikymo teikė 2009 m. vasario 24 d. rašte Nr. 01-102-2009, 2009 m. gegužės 28 d. rašte Nr. 03-129-2009, 2009 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 01-136-2009, taip pat 2009 m. gegužės 28 d. Komisijos posėdyje bei 2009 m. birželio 2 d. Bendrovės ir Komisijos atstovų susitikime. Komisija 2009 m. birželio 12 d. paskelbė Komisijos Šilumos skyriaus pažymą Nr. O5-122 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimo“ (toliau – ir pažyma Nr. O5-122), kurioje nurodyta, kad raštu Nr. 03-074-2009 pateiktas Filialo šilumos kainų perskaičiavimas atliktas su pažeidimais: neteisingai nustatytas infliacijos koregavimo koeficientas (Metodikos 114.5 punktas), neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio (Metodikos 114.2 punktas), neteisingai nustatytos faktiškai patirtos, bet nepadengtos kuro sąnaudos (Metodikos 114.3 punktas), taip pat nurodyta, kad Savivaldybės sprendimas priimtas atsižvelgus į nepriklausomo energetikos reguliavimo eksperto – Vyginto Sidzikausko Filialo tiekiamos šilumos perskaičiuotų kainų 2009–2010 metams pagrįstumo ekspertizės išvadas (Savivaldybė nepateikė pareiškėjai šių išvadų, kuriomis grindė ir motyvavo savo sprendimą). Pareiškėja savo poziciją dėl pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstumo ir teisės aktų pažeidimų, perskaičiuojant UAB „Litesko“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainas, išdėstė 2009 m. birželio 12 d. rašte Nr. 01-150-2009 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“ (toliau – ir raštas Nr. 01-150-2009) bei 2009 m. birželio 18 d. posėdyje.

2.1.2. Pareiškėja, padavusi skundą teismui, gavo Komisijos 2009 m. liepos 16 d. raštą Nr. R2-1142 „Dėl informacijos pateikimo“, su kuriuo Komisija, atsakydama į pareiškėjos 2009 m. birželio 16 d. rašte Nr. 01-151B-2009 išdėstytą prašymą pateikė Savivaldybės 2009 m. balandžio 24 d. rašto Nr. M7-I46 „Dėl šilumos kainų perskaičiavimo“, Savivaldybės 2009 m. balandžio 28 d. rašto Nr. M7-147 „Dėl klaidos atitaisymo“ bei pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) kopijas. 2009 m. liepos 24 d. pareiškėja gavo iš Savivaldybės 2009 m. liepos 21 d. raštą Nr. M7-248 „Dėl dokumentų nuorašų“, su kuriuo Savivaldybė pateikė sprendimą Nr. T1-179 bei visuomeninės organizacijos „Antimonopolinis Lietuvos piliečių sąjūdis“ UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ tiekiamos šilumos perskaičiuotų kainų 2009–2010 metams pagrįstumo ekspertizės ataskaitos (toliau – ir Ataskaita) kopiją. Komisija pareiškėjai 2009 m. liepos 27 d. pateikė Komisijos 2009 m. liepos 27 d. rašto Nr. R2-1196 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ perskaičiuotų šilumos kainų“ (toliau – ir raštas Nr. R2-1196) kopiją, tačiau šiame rašte Komisija pateikė savo nuomonę tik dėl kai kurių pareiškėjos rašte Nr. 01-150-2009 išdėstytų paaiškinimų.

2.1.3. Savivaldybė per nurodytą terminą neištaisė pažeidimų. Komisija priėmė 2009 m. liepos 30 d. protokolinį sprendimą Nr. O2-28 ir 2009 m. liepos 31 d. nutarimą Nr. O3-112 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Telšių šiluma“ (toliau – ir nutarimas Nr. O3-112), kuriais Filialui vienašališkai nustatė centralizuotai tiekiamos šilumos kainą.

2.2. Esminiai Komisijos padaryti pažeidimai yra susiję su Metodikoje nustatytų šilumos kainos perskaičiavimo taisyklių pažeidimu bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimu, nepagrindžiant Komisijos atliktų veiksmų ir priimto sprendimo objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Komisijos sprendimas – vienkartinis teisės taikymo aktas, priimtas realizuojant Įstatymo nuostatas, todėl turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus individualiam teisės aktui, tačiau skundžiamas sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes prieštarauja tiek bendriesiems energetikos sektorių reguliuojantiems, tiek specialiesiems šilumos ūkio sektorių reguliuojantiems teisės aktams (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, Nacionalinės energetikos strategijos nuostatoms), be to, kaip minėta, priimtas pažeidžiant Komisijai suteiktos diskrecijos išorines ribas.

2.3 Komisija padarė akivaizdžius pažeidimus dėl kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime, apskaičiavimo (Metodikos 77.1.4.2 ir 77.1.6 punktų prasme): Komisija šiurkščiai pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kadangi Metodikos 77.1.4.2 ir 77.1.6. punktų prasme lygindama faktines UAB „Litesko“ kito kuro (biokuro (medienos)) kainas su rinkos kainomis, nenurodė jokių teisės aktų, metodikų, ar principų ir niekaip nepagrindė, kaip apskaičiavo šias rinkos kainas, naudotinas kainų perskaičiavimo procese; Komisija, pažeisdama minėtų Metodikos punktų reikalavimus, koregavo UAB „Litesko“ kito kuro (biokuro (medienos)) kainas, neįvertinusi objektyvių kainų skirtumo priežasčių, nors Metodika įsakmiai reikalauja tai atlikti. Komisija taip pat padarė akivaizdžius pažeidimus, apskaičiuodama kompensaciją dėl ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų kurui Metodikos 114.3 punkto prasme, t. y. pažeisdama Metodikos 114.3 punktą, su šiuo metu galiojančiose šilumos kainose įvertintomis kuro kainomis lygino ne faktines kito kuro kainas, bet atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas, nors Metodika numato kitokį kuro kainų palyginimą. Komisija niekaip nepagrindė, šio kompensacijos skaičiavimo tikslais atlikto palyginimo.

2.4. Pasak Komisijos, jos protokolinis sprendimas nėra ir negali būti teisminio nagrinėjimo objektas. Aptariamu Komisijos sprendimu buvo patvirtinti principiniai sprendiniai dėl šilumos kainodaroje aktualių teisės normų taikymo: buvo konstatuoti tariami UAB „Litesko“ padaryti šilumos kainos perskaičiavimo pažeidimai, nurodant Metodikos punktus, kuriais vadovaujasi Komisija, buvo konstatuoti Savivaldybės padaryti šilumos kainos perskaičiavimo pažeidimai, Savivaldybė ir UAB „Litesko“ buvo įpareigojamos ištaisyti pažeidimus. Pažymėtina, kad protokoliniu spendimu priimti procedūriniai sprendiniai būtent užtikrina teisinį pagrindą konkrečių teisės taikymo aktų priėmimui.

Komisija, priimdama skundžiamą protokolinį sprendimą, jame aiškiai išdėstė savo poziciją dėl UAB „Litesko“ atlikto šilumos kainų apskaičiavimo. Viso kainų perskaičiavimo metu pareiškėja pateikė tikslius skaičiavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus bei išsamius paaiškinimus dėl teisės normų taikymo kainodaros procese, tačiau Komisija, neatsižvelgdama į pareiškėjos paaiškinimus, nepateikdama nurodymų dėl jų nepakankamumo ar netikslumo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dėl tariamo kainų perskaičiavimo pažeidimo, tuo pažeisdama pareiškėjos teisėtus lūkesčius dėl teisingo ir pagrįsto šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo. Protokolinio sprendimo priėmimas nėra tik procedūrinis Komisijos aktas: būtent protokolinio sprendimo priėmimas yra teisinis pagrindas kitam šilumos kainos perskaičiavimo etapui – galutiniam vienašališko šilumos kainų nustatymo įforminimui (kas buvo padaryta 2009 m. liepos 30 d.). Tai, kad protokolinis sprendimas yra šilumos kainodaros proceso dalis, kylanti iš Įstatymo 32 straipsnio 7 dalies nuostatų, atsiliepime patvirtina ir Komisija. Remiantis teismų praktika, Komisijos protokolinis sprendimas gali būti nagrinėjimo dalyku Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4331-473/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-910/2008), Komisijos protokoliniai sprendimai, priimti perskaičiuojant šilumos kainas, gali būti skundžiami administracine tvarka.

2.5. Dėl sprendimo Nr. O2-22 prieštaravimo Metodikai

2.5.1. Remiantis Metodikos 53 punktu, bazinė šilumos kaina antrais bei kitais jos galiojimo metais taikoma perskaičiuojant šilumos kainas, atsižvelgiant į Metodikoje numatytus infliacijos, realizuotos šilumos kiekio, kuro ir perkamos šilumos kainų, nusidėvėjimo (amortizacijos) ir kitų, nuo tiekėjo veiklos nepriklausančių, veiksnių sąlygojamo sąnaudų pokyčio koregavimo koeficientus. Dėl dalies šių koregavimo koeficientų apskaičiavimo tvarkos Komisijos veiksmai yra visiškai nepagrįsti, prieštaraujantys pačiai Metodikai, nukrypstantys nuo Komisijos bei teismų praktikos.

2.5.2. Komisijos Šilumos skyriaus nuomone, perskaičiuotoji šilumos kaina turėtų būti 0,63 ct/kWh mažesnė negu pagal pareiškėjos skaičiavimus dėl to, kad: šilumos kainos pokytis dėl infliacijos suskaičiuotas nesivadovaujant Metodikos 114.5 punktu (neteisingai nustatytas infliacijos koregavimo koeficientas); kuro kainos, taikomos šilumos kainų perskaičiavime, apskaičiuotos nesivadovaujant Metodikos 114.2 punktu (neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio); ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtos sąnaudos kurui suskaičiuotos nesivadovaujant Metodikos 114.3 punktu (neteisingai nustatytos faktiškai patirtos, bet nepadengtos kuro sąnaudos).

2.5.3. Remiantis Metodikos 77.1.4.2 punktu, kitų (nei dujos) kuro rūšių kainos nustatomos pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš bazinės šilumos kainos projekto ar perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą, faktines kuro pirkimo kainas. Metodikos 77.1.6 punkte numatyta, kad kai šilumos tiekėjo pateikta faktinė kuro kaina viršija to paties laikotarpio atitinkamos kuro rūšies rinkos kainą, Komisija, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turi teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos. Ketvirtinės kuro rinkos kainos skelbiamos Komisijos interneto tinklalapyje. Toks reglamentavimas įtvirtina Komisijos pareigą, visų pirma, taikyti faktines kuro pirkimo kainas, o tik tuo atveju, jeigu Komisija mato tam tikrų nepagrįstų kainų skirtumo priežasčių, įvertinusi objektyvias priežastis, ji turi teisę kainas koreguoti. Pagal Metodikos 114.2 punktą, perskaičiuojant šilumos kainą, kuro sąnaudos skaičiuojamos nekeičiant šilumos bazinės kainos skaičiavimuose nustatytos kuro struktūros. Kito kuro (medienos) kaina nustatoma pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš perskaičiuotos kainos projektą, t. y. pagal 2008 m. IV ketvirčio, faktines kuro pirkimo kainas. UAB „Litesko“ faktinė 2008 m. IV ketvirčio medienos pirkimo kaina yra 760,3 Lt/tne, tuo tarpu savo skaičiavimuose Šilumos skyrius taiko vidutines 2008 m. IV ketvirčio medienos rinkos kainas (704 Lt/tne). Taigi, pažymoje Nr. O5-122 tik nurodoma, kad Šilumos skyrius taiko ne faktines, bet vidutines medienos rinkos kainas. Tačiau tokie Komisijos veiksmai yra nepagrįsti bei šiurkščiai pažeidžia teisės aktų reikalavimus.

2.5.4. Komisija nenurodė ir nepagrindė, kaip apskaičiuoja kuro rinkos kainas, su kuriomis lygino UAB „Litesko“ faktines kuro kainas, nors pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį privalėjo aiškiai nurodyti objektyvius duomenis, faktus bei teisės normas, kuriais grindė ir rėmėsi apskaičiuodama rinkos kainas. Komisija taip pat nenurodė ir nepagrindė, kaip yra apskaičiuotos Komisijos naudojamos kito kuro (biokuro, t. y. medienos) rinkos kainos. Komisija jokiame atskirame savo akte, nei pažymoje Nr. O5-122 nenurodo, taip pat savo interneto tinklalapyje nėra paskelbusi jokių principų, formulių, metodikų ar taisyklių, pagal kuriuos Komisija skaičiuoja menamą rinkos kainą, t. y. kokie duomenys, kokie kuro rūšių porūšiai, kokie matavimo vienetai, kokios paties kuro (biokuro atveju, pavyzdžiui, drėgnumas, peleningumas ir kt.) bei jo tiekimo charakteristikos, kokios atitinkamos kainos, yra naudojami, skaičiuojant rinkos kainos vidurkį, ar skaičiuojant šį vidurkį įvertinami skirtingi transportavimo (geležinkelis, autotransportas ir kt.), reikalingų kuro perkrovimų kiekis (priklausomai nuo objektyvių geografinių aplinkybių), kuro iškrovimo, kuro aikštelių sutvarkymo ir išvalymo sąnaudos, ar ne.

2.5.5. Komisija 2009 m. birželio 18 d. posėdyje iš esmės atsisakė UAB „Litesko“ atstovams paaiškinti, kaip apskaičiuoja jos naudojamus kito kuro rūšių „rinkos kainų vidurkius“. Metodika taip pat nereglamentuoja rinkos kainos apskaičiavimo tvarkos. Komisijos nariai 2009 m. birželio 18 d. posėdyje pripažino, kad būtent UAB „Litesko“ yra viena iš tik kelių šilumos tiekėjų, įdiegusių tikslią biokuro svėrimo, šio kuro kokybinių charakteristikų matavimo laboratorinę įrangą, taip pat Komisija pažymėjo, kad jos „vidutinių rinkos kainų“ skaičiavimuose sudedant į vieną tiek tikslią apskaitą turinčių įmonių rodiklius, tiek ir rodiklius likusios didžiosios daugumos šilumos tiekėjų, tokios apskaitos iš viso neturinčių ar perkančių biokurą ne sausa mase, tačiau kitais mato vienetais (kietmetriais, megavatvalandėmis ir pan.), gali neišvengiamai būti apie 20 proc. dydžio paklaida, dėl ko sąžiningos įmonės gali nepagrįstai nukentėti ir patirti žalą; be to, posėdyje Komisija pasisakė, kad šie šilumos tiekėjo priekaištai yra rimti, reikėtų lyginti tik objektyviai palyginamus dalykus, t.y. įmones, kurios kitą kurą apskaito tiksliai, lyginti tarpusavyje, o ne su tomis, kurios atitinkamos matavimo įrangos iš viso neturi ar kurą perką pagal visai kitus kriterijus. Įvertinus tokius Komisijos pasisakymus, akivaizdu, kad Komisijos atliktas rinkos kainų apskaičiavimas yra nepakankamai pagrįstas, todėl prieštaraujantis teisės aktams ir neobjektyvus.

2.5.6. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 4-383 patvirtintos Kuro apskaitos energijos gamybos šaltiniuose taisyklės (toliau – ir Kuro apskaitos taisyklės) numato kuro apskaitos reikalavimus įmonėms. Atsižvelgiant į tai, kad rinkoje yra vos keletas šilumos tiekėjų, kurie atitinka šių taisyklių reikalavimus, akivaizdu, kad Komisija, skaičiuodama vidutinę rinkos kainą, neatsižvelgė į šias taisykles ir į vidutinę rinkos kainą įskaičiavo tų šilumos tiekėjų įsigyto kuro kainas, kurie neatitinka taisyklių reikalavimų, o todėl toks vidutinės kito kuro rinkos kainos skaičiavimas, prieštaraujantis teisės aktams, laikytinas neteisėtu bei nepagrįstu. Poziciją dėl būtinybės šilumos tiekėjams laikytis Kuro apskaitos taisyklių Komisija patvirtino 2009 m. liepos 2 d. rašte Nr. R2-1068 „Dėl kuro ir perkamos šilumos apskaitos“ (toliau – ir raštas Nr. R2-1068), tačiau, pareiškėjos nuomone, rašte paminėtas Komisijos siekis nesveriančioms / nematuojančioms įmonėms legalizuoti tam tikrus konvertavimo principus „pereinamuoju laikotarpiu“, yra visiškai neteisėtas.

2.5.7. Komisija 2009 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. O3-104 pakeitė Energetikos įmonių informacijos teikimo taisykles (toliau – ir Informacijos teikimo taisyklės), šio teisės akto priėmimo ir derinimo metu Komisija atsižvelgė į pareiškėjos teiktas pastabas minėtų taisyklių projektui 2009 m. birželio 19 d. raštu Nr. 05-153-2009 bei 2009 m. birželio 30 d. rašte Nr. 05-160A-2009. UAB „Litesko“ dėl objektyvaus biokuro kainos nustatymo / palyginimo siūlė visoms įmonėms taikyti vienodus skaičiavimų principus, t. y. sąlyginio kuro kiekiui apskaičiuoti visas kuras turi būti sveriamas ir laboratorijose nustatomos šio kuro charakteristikos. Komisija, sutikdama su šiais objektyviai pagrįstais pasiūlymais, priimdama Informacijos teikimo taisykles, jų 12 priedo PK-2 lentelės „Pirkto biokuro suvestinė“ 1 ir 2 pastabose įtvirtino, kad „1. Biokuro masė (t) nustatoma sveriant <...> 2. Šiluminė vertė ir drėgnis nustatomas atliekant laboratorinius tyrimus“.

2.5.8. Pasak pareiškėjos, Komisijos teiginys, kad skaičiuojant vidutinę biokuro rinkos kainą, kai yra įdiegta tiksli biokuro apskaita, arba jos nebūtų, pareiškėjos faktinė 2008 m. IV ketvirčio biokuro pirkimo kaina būtų didesnė negu Komisijos skelbiama to paties laikotarpio rinkos kaina, yra nepagrįstas ir prieštarauja Komisijos 2009 m. birželio 18 d. posėdyje viešai pripažintiems faktams, jog „vidutinių rinkos kainų“ skaičiavimuose, sudedant į vieną tiek tikslią apskaitą turinčių įmonių rodiklius, tiek ir rodiklius likusios didžiosios daugumos šilumos tiekėjų, tokios apskaitos iš viso neturinčių ar perkančių biokurą ne sausa mase, tačiau kitais mato vienetais (kietmetriais, megavatvalandėmis ir pan.), gali neišvengiamai būti apie 20 proc. dydžio paklaida, dėl ko sąžiningos įmonės gali nepagristai nukentėti ir patirti žalą.

2.5.9. Palyginimas, kaip kistų Komisijos skelbiama atitinkamo laikotarpio „vidutinė biokuro rinkos kaina“ vienaip ar kitaip nepagrįstai panaudojant tik pačiai Komisijai suprantamas prielaidas, atsietai naudojant vieną iš kelių biokurą apibūdinančių rodiklių, t. y. teorinį, jokiomis priemonėmis nepamatuotą drėgnumą), savaime yra prieštaraujantis Kuro apskaitos taisyklėms, Informacijos teikimo taisyklėms, jų 12 priedo PK-2 lentelei, Komisijos 2009 m. liepos 2 d. raštui Nr. R2-1068 „Dėl kuro ir perkamos šilumos apskaitos“, Komisijos patvirtintiems, taip pat ir Komisijos posėdžiuose jos narių bei Šilumos skyriaus specialistų pripažintiems faktams.

2.5.10. Pagal teisės aktus biokuras privalo būti sveriamas (t. y. perkamas sausa mase, o ne išvestiniais (pavyzdžiui, kietmetriais) ar kitokiais vienetais (pagamintos šilumos kiekis, MWh)). Pareiškėja biokurą perka sausa mase, sverdama kiekvieną gaunamo biokuro partiją bei laboratorijoje matuodama visas tris kokybines jo charakteristikas: šiluminę vertę (kaloringumą), peleningumą ir drėgnumą; tuo tarpu įmonių, atsiskaitančių už patiektą biokuro kiekį kitais principais ar mato vienetais, Komisijai pateikiamų duomenų lyginti su pareiškėjos duomenimis objektyviai nėra galimybės.

2.5.10.1. Lygindama kietmetrius (mato vienetas, atspindintis tūrį su pritaikytu teoriniu glaudumo koeficientu) su tonomis (mato vienetas, atspindintis svorį), Komisija šiems tūriniams vienetams perskaičiuoti į masės vienetus naudoja nustatyto dydžio koeficientą (kg/ktm), kuris koreguojamas pagal kuro drėgmę (ją išskaičiuojant iš pateikto biokuro šiluminės vertės), tačiau visiškai neaiški tokio perskaičiavimo metodika, jos objektyvumas ir pagrindimas, be to, skiriasi skirtingoms įmonėms tiekiamo biokuro (medienos) rūšys bei, atitinkamai, faktinis koeficientas (kg/ktm). Apvalios medienos matavimo taisyklėse nurodomi medienos tūrių svoriai ir jų svyravimai pagal skirtingas medienos rūšis; 12 proc.–15 proc. paklaidos drėgnumo mediena yra išskirstyta pagal medžių rūšis, tačiau joks biokuro tiekėjas netiekia, pavyzdžiui, vien eglių ar vien drebulių, dažniausiai tiekiamas kintantis biokuro mišinys, įvairių rūšių medienos liekanos, taip pat galimai skiedros, pjuvenos ir kita, todėl jokio pastovaus dydžio (jeigu pati įmonė biokuro kiekybinių ir kokybinių rodiklių nematuoja) taikyti apskritai negalima. Be to, minėtose taisyklėse pagal konkrečias medžio rūšis yra nurodyti intervalai, kiek gali sverti atitinkamo drėgnumo medienos kubinis metras, kuris skiriasi beveik 2 kartus (pavyzdžiui, ąžuolo kubinis metras gali sverti nuo 540 kg iki 1 050 kg), t. y. leistini svyravimai siekia net 50 proc. Todėl, priklausomai nuo faktiškai patiektos medienos rūšies, kuro parametrų nematuojančių įmonių pagal Komisijos nepagrįstai naudojamus konvertavimo koeficientus perskaičiuoto sąlyginio kuro kaina gali skirtis apie 50 proc. Tokiomis aplinkybėmis, net ir nežinant Komisijos faktiškai taikomų koeficientų, galima objektyviai teigti, jog toks skaičiavimas dirbtinai „padidina“ pareiškėjos perkamo biokuro kainą, lyginant su įmonėmis, kurios atsiskaito pagal patiektą biokuro tūrį.

2.5.10.2. Komisija skelbia jos rekomenduotiną perskaičiavimo (glaudumo) koeficientą iš erdmetrių į kietmetrius, todėl darytina prielaida, jog yra įmonių, kurios atsiskaito už patiektus erdmetrius (mato vienetas, atspindintis tūrį be pritaikyto teorinio glaudumo koeficiento). Lyginant erdmetrius su tonomis, atitinkamos įmonės turi laisvę pasirinkti norimą glaudumo koeficientą. Pažymėtina, kad šis koeficientas yra rekomendacinio pobūdžio, todėl biokuro nesveriančios ir jo charakteristikų teisės aktų nustatyta tvarka nematuojančios įmonės, taikydamos skirtingą glaudumo koeficientą, gali manipuliuoti išvestiniais Komisijai teikiamo biokuro rodikliais bei, atitinkamai, įtakoti biokuro svorius ir sąlyginio kuro kainą. Komisijai tokių duomenų pagrindu sudarant „rinkos kainų vidurkius“ nepagristai nukenčia įmonės, tiksliai apskaitančios (sveriančios) perkamą biokurą (šiuo atveju – UAB „Litesko“).

2.5.10.3. Pagamintos šilumos kiekio (MWh) lyginimas su tonomis yra neteisingas ir neobjektyvus, kadangi atsiskaitančioms pagal skirtingas tiekimo sąlygas įmonėms Komisija taiko skirtingus sąlyginio kuro skaičiavimus. Atsiskaitančios už pagamintą šilumos kiekį įmonės negali būti lyginamos su įmonėmis, atsiskaitančiomis už biokuro kiekį, kadangi atsiskaitant už MWh, sąlyginio kuro kainos neįtakoja kintanti kuro kokybė ir kintantis katilų efektyvumas.

2.5.10.4. Įmonės, laboratorijose netiriančios faktinio kuro kaloringumo, gali įvesti laisvai pasirinktą (didesnį) negu faktinis kaloringumas ir, Komisijos vertinimu, gauti mažesnę sąlyginio kuro kainą. Kadangi yra tiekiamas kuro mišinys iš skirtingos rūšies medienos (skiriasi ir degimo savybėmis), pagal galiojančius teisės aktus tiksliai matuojančios kuro charakteristikas įmonės (šiuo atveju – pareiškėja) nukenčia, lyginant su tomis, kurios, teikdamos Komisijai informaciją, įveda laisvai pasirinktas, pačios Komisijos rekomenduojamas, reikšmes. Dėl biokuro tiekimo specifikos (biokuras ruošiamas žiemos gamtinėmis sąlygomis atviroje miško erdvėje) jo sudėtyje gali būti reikšmingas priemaišų kiekis (pavyzdžiui, žemės gruntas), kuris patenka į kurą, priemaišas pakraunant nuo žemės kartu su biokuru, priemaišos didina biokuro peleningumą ir yra nedegi biokuro masė, kuri Komisijos neturi būti vertinama kaip energetinę vertę turintis biokuras. Taigi, analogiškos negatyvios pasekmės atsiranda ir Komisijai lyginant biokuro faktinį drėgnumą bei peleningumą matuojančių įmonių (šiuo atveju – UAB „Litesko“) duomenis su to neatliekančių įmonių duomenimis.

2.5.11. Visiškai neaišku, kaip Komisija perskaičiuoja (metodika, principai, koeficientai) degaus kuro kiekį į darbinį (su peleningumu bei drėgnumu), kokias konkrečiai perskaičiavimo prielaidas (drėgnumas, šiluminė vertė) naudoja, skaičiuodama sąlyginio kuro kiekį. Akivaizdu, kad nežinant ar nesant objektyvių perskaičiavimo principų, Komisijai pačiai pasirenkant konkrečiu atveju „tinkančias“ kintamųjų biokuro charakteristikų prielaidas (nežinant ir nematuojant faktinių charakteristikų), galima gauti bet kokius tikslingai siekiamus rezultatus ir jais įrodinėti bet kokias Komisijos pageidaujamas, tačiau objektyviai, jokiais faktiniais dydžiais, nepagrįstas aplinkybes. Taip pat iš Komisijos pateikto atsiliepimo nėra aiškios ir kitos aplinkybės: kurie biokuro drėgnumo duomenys buvo naudojami, kiek tai atitiko realius įvairioms įmonėms (nematuojančioms kuro drėgnumo charakteristikos) tiekiamo biokuro drėgnumo rodiklius ataskaitiniu periodu; kaip Komisijos „pavyzdyje“ UAB „Litesko“ pateikta biokuro kaina yra perskaičiuojama iki 856,1 Lt/tne (kokios objektyvios prielaidos panaudotos perskaičiuojant degią kuro masę į darbinę); kaip tariamai „perskaičiuotai“ sąlyginio kuro kainai „pagal drėgno kuro kiekius“ padidėjus 12 proc., tai Komisijos skelbiamą vidutinę biokuro rinkos kainą padidina tik 2,3 proc. (iš tiesų 2,6 proc., 722.3:704 = 1,02599). Akivaizdu, kad Komisijos visi svertiniam vidurkiui apskaičiuoti naudojami rodikliai nėra objektyvūs; Komisija nepagrindžia, kokia skaičiavimo metodika naudota, kokios prielaidos darytos, kiek tai pagrįsta galiojančiais teisės aktais bei objektyvia logika.

2.5.12. Komisijos teigimu, pagal pareiškėjos pateiktus duomenis perskaičiavus Komisijos skelbiamą 2008 m. IV ketvirčio vidutinę rinkos kainą ji padidėtų tik 2,3 proc. – nuo 704 Lt/tne iki 722 Lt/tne. Todėl, net jeigu teismas laikytų, kad Komisija turėjo teisę mažinti pareiškėjos faktinę kito kuro kainą iki Komisijos paskelbtos vidutinės rinkos kainos, yra visiškai neaišku, kodėl Komisija pareiškėjos faktinę kainą sumažino iki 704,0 Lt/tne o ne iki 722 Lt/tne. Vien jau tuo remiantis akivaizdu, kad Komisijos atliktas mažinimas yra nepagrįstas.

2.5.13. Pareiškėjos nuomone, Komisija, įtvirtindama atitinkamą reglamentavimą, privalo pati jo laikytis, apibendrindama iš visų šilumos tiekėjų gaunamus duomenis, vertindama jų tikslumą bei skaičiuodama vidutines kito kuro (biokuro) „rinkos“ kainas. Akivaizdu, kad Komisijos atliktas ir Filialo atžvilgiu neobjektyviai pritaikytas biokuro vidutinių rinkos kainų apskaičiavimas yra netikslus, nepagrįstas ir prieštaraujantis teisės aktų, tame tarpe Metodikos, reikalavimams. Pasak Komisijos, rinkos kainų skaičiavimas nėra pakankamai reglamentuotas teisės aktuose; tačiau teisės aktai, nurodantys pagrindinius kuro apskaitos principus, yra priimti bei galioja ne vienerius metus, be to, net jeigu reglamentavimas nėra išsamus, tai neatleidžia Komisijos nuo pareigos priimamus sprendimus pagrįsti tiek faktiniais duomenimis, tiek teisiniais motyvais, dar daugiau, jeigu teisinis reglamentavimas neišsamus, Komisijos išsamiai pagrįsti sprendimai yra ypač svarbūs.

2.5.14. Komisija pirmiausiai privalo taikyti faktinę kito kuro (medienos) kainą, o jei ši viršija rinkos kainą, Komisija privalo išanalizuoti objektyvias kainų skirtumo priežastis. Komisijos veiksmai prieštarauja Metodikos 77.1.4.2 bei 77.1.6 punktams, kuriais remiantis, Komisija pirmiausia privalo vadovautis faktinėmis kuro pirkimo kainomis, o jeigu Komisija mano esant būtina taikyti rinkos kainas, ji privalo įvertinti ir išanalizuoti objektyvias kainų skirtumo priežastis. Nei pažymoje Nr. O5-122, nei skundžiamame sprendime, kuriame konstatuojamos neteisingai UAB „Litesko“ apskaičiuotos kainos, nėra net nuorodos į Metodikos 77.1.6 punktą, taip pat nenurodyta jokių objektyvių / neobjektyvių kainų skirtumo priežasčių, nėra jokių Komisijos Šilumos skyriaus vertintų pagrįstų / nepagrįstų aplinkybių, lėmusių siūlomą Komisijai sprendimą realizuoti savo teisę (bet ne pareigą) koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos; taip pat tokios aplinkybės nepaaiškintos nei Komisijos naujai pateiktuose raštuose, nei atsiliepime.

2.5.15. Pareiškėja dar 2006 m. atkreipė Komisijos dėmesį, kad vidutinės kito kuro (išskyrus gamtines dujas) rinkos kainos su atvežimo sąnaudomis yra apibendrintos pakankamai didelio diapazono faktinių rinkos kainų pagrindu; toks kito kuro (pavyzdžiui, biokuro medienos) kainų išsibarstymas didžiąja dalimi sąlygotas objektyvių, nuo pareiškėjos nepriklausančių priežasčių, pavyzdžiui, dėl normine tvarka nesuvienodintų (neunifikuotų) tokio kuro tiekimo sąlygų. Biokuro pirkimo kainos priklauso nuo eilės faktorių: pristatymo sąlygų (pristatymo vietos), reguliaraus tiekimo pagal faktinį poreikį užtikrinimo (logistika) – kas ypatingai aktualu šildymo sezono metu – nėra galimybių sukaupti didesnius kiekius biokuro katilinės teritorijoje, kuro rezervo sandėliavimo (būdinga biokuro tiekimo atveju), skirtingų kuro charakteristikų, naudojant tą pačią kuro rūšį, skirtingų įsigijimo periodų – šių bei kitų sąlygų įtaka gali būti apskaitoma skirtingai, šilumos tiekėjų apskaitoje priskiriant šias sąnaudas biokuro įsigijimo išlaidoms. Palyginamąsias biokuro kainas nustatyti sudėtinga, nesant šio kuro kainos biržoje ar kitoje analogiškoje prekybinėje institucijoje, kur būtų suvienodintos (unifikuotos) įsigijimo bei pristatymo sąlygos.

Be to, Komisijos naudojamos kito kuro vidutinės rinkos kainos apskaičiuojamos atitinkamų metų ketvirčiams, kas staigios kuro kainų kitimo dinamikos atveju papildomai sudaro prielaidas kritiškai vertinti tokių apibendrintų rodiklių objektyvumą.

2.5.16. Komisija nukrypo nuo savo suformuotos praktikos. Komisija UAB „Litesko“ filialų atžvilgiu ne kartą pažymėjo (pavyzdžiui, Komisijos Šilumos skyriaus 2008 m. liepos 2 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)), kad pagal Metodikos 77.1.6 punktą, kai šilumos tiekėjo pateikta faktinė kuro kaina viršija to paties laikotarpio atitinkamos kuro rūšies rinkos kainą, Komisija, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turi teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos. Komisijos Šilumos skyriaus 2008 m. liepos 2 d. pažymoje nurodyta, kad pagal UAB „Litesko“ filialo ,,Druskininkų šiluma“ 2008 m. I ketvirčio faktines medienos pirkimo kainas vidutinė medienos kaina – 705,67 Lt/tne, ji yra 2,3 proc. didesnė negu vidutinė Komisijos skelbiama 2008 m. I ketvirčio rinkos medienos kaina – 690 Lt/tne, kad įmonės medienos kaina viršija vidutines kainas, nes pagal biokuro tiekimo sutarties sąlygas į medienos kainą papildomai įskaičiuotos iškrovimo aikštelės išvalymo ir sutvarkymo po kiekvieno autotransporto priemonės iškrovimo sąnaudos, kai kitose įmonėse šios sąnaudos yra šilumos tiekimo veiklos sąnaudų dalis, kad, atsižvelgdamas į tai, Šilumos skyrius skaičiavimuose naudoja 705,67 Lt/tne medienos kainą. Komisija 2009 m. liepos 27 d. rašte Nr. R2-1196 nurodo, kad šiuo UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ atveju faktinė medienos kaina, lyginant su rinkos kaina, buvo tik 2 proc. didesnė ir įtakos galutinei šilumos kainai dėl nedidelės medienos dalies kuro balanse neturėjo. Tačiau toks Komisijos teiginys neatitinka tikrovės bei yra nepagrįstas iš esmės; nepriklausomai nuo to, kokio dydžio skirtumas tarp faktinės medienos kainos ir rinkos kainos susidaro, bei nepriklausomai nuo fakto, ar šis skirtumas turi ar neturi įtakos šilumos kainai, Komisija privalėjo vadovautis savo suformuota praktika.

2.5.17. Jokios 2008 m. Komisijos pripažintos UAB „Litesko“ biokuro įsigijimo sutarčių sąlygos 2009 metais dėl papildomų paslaugų (kitose įmonėse esančių šilumos veiklos sąnaudų dalimi) vertės įtraukimo į medienos kainą 2008–2009 metais keičiamos nebuvo, todėl nesuprantama, kodėl Komisija tas pačias sąlygas skirtingais metais vertina visiškai skirtingai. Komisijos rašte Nr. R2-1196 teigiama, kad šio perskaičiavimo metu nebuvo atsižvelgta ir į faktą, kad į pareiškėjos biokuro pirkimo kainą įskaičiuojamos papildomos sąnaudos, kurios kitiems šilumos tiekėjams yra įskaičiuojamos į šilumos savikainą, nes pagal pareiškėjos susitarimą su biokuro tiekėju, biokuro kaina 2009 metams (nuo 2009 m. balandžio 1 d.), lyginant su prieš tai galiojusia, mažinama beveik 15 proc. Tačiau tokia Komisijos pozicija nepagrįsta ir nesuprantama. Metodikos 77.1.4.2 punkte aiškiai numatyta, kad kitų (negu dujos) kuro rūšių kainos nustatomos pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš bazinės šilumos kainos projekto ar perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą, faktines kuro pirkimo kainas, t. y. nėra jokio teisinio pagrindo vertinti kitu laikotarpiu ar apskritai pačios Komisijos prognozuojamas būsimu laikotarpiu kito kuro (ne dujų) kainas. Tuo tarpu tai, kad biokuro kaina, kurioje įtrauktos papildomos sąnaudos (kurios kitiems šilumos tiekėjams įskaičiuojamos į šilumos kainą), mažėjo dėl rinkoje susidariusios situacijos, visiškai nereiškia, kad papildomos sąnaudos pagal sutartį apskritai nebepatiriamos ar patiriamos nepagrįstai. Biokuro kainos mažėjimas nekeičia susitarimo esmės ar struktūros. Todėl skirtingas tų pačių biokuro pirkimo sutarčių vertinimas 2008 m. ir 2009 m. yra visiškai nepagrįstas. Be to, motyvuodama savo skirtingą poziciją tų pačių sutarčių ir tų pačių sąnaudų atžvilgiu, Komisija rašte Nr. R2-1196 nurodo, kad UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ atveju (perskaičiuojant šilumos kainas 2008 metais) faktinė medienos kaina, lyginant su rinkos kaina, buvo tik 2 proc. (2,3 proc.) didesnė ir įtakos galutinei šilumos kainai dėl nedidelės medienos dalies kuro balanse neturėjo. Toks Komisijos teiginys yra nepagrįstas ir neteisingas. Nepriklausomai nuo to, ar biokuro (medienos) dalis konkretaus filialo kuro balanse yra didelė ar ne, 2008 m., perskaičiuojant visų atitinkamų UAB „Litesko“ filialų, o taip pat ir kitų šilumos tiekėjų, kainas, Komisija atitinkamas sąnaudas (iškrovimo aikštelės išvalymo ir sutvarkymo po kiekvienos autotransporto priemonės iškrovimo) pripažino pagrįstomis ir įtraukė į galutinę šilumos kainą – arba kaip kuro pirkimo sąnaudų, arba kaip šilumos tiekimo veiklos sąnaudų dalį. Pasak pareiškėjos, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio skirtumas tarp faktinės medienos kainos ir Komisijos skaičiuojamos „rinkos“ kainos susidaro, bei nepriklausomai nuo fakto, ar šis skirtumas turi ar neturi įtakos šilumos kainai, Komisija privalėjo vadovautis Metodika ir jos pačios suformuota praktika.

Komisija, nagrinėjamu atveju neanalizuodama kito kuro kainų skirtumo priežasčių bei nepateikdama jokio pagrindimo, nepaaiškindama, kodėl tas pačias kuro tiekimo sutartis ėmė vertinti visiškai priešingai negu praėjusiais metais, nesuteikė šilumos tiekėjui teisinio tikrumo šilumos tiekimo veikloje.

2.5.18. Dėl ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų kurui

2.5.18.1. Kainų palyginimo, kurį atliko Komisija, skaičiuodama kompensaciją, Metodikos 114.3 punktas nenumato; Metodikos 114.3 punkte numatyta, kad jeigu šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio faktinės kuro <...> kainos skiriasi nuo šilumos kainose įvertintų kuro <...> kainų, tai dėl kuro <...> kainų skirtumo susidariusios sąnaudos pridedamos, o gautos pajamos išskaičiuojamos, perskaičiuojant šilumos gamybos kainas ateinantiems metams, paskirstant jas baziniam šilumos realizacijos kiekiui. Pažymoje Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad UAB „Litesko“ projekte 2008 m. balandžio mėn.–2009 m. vasario mėn. apskaičiuotos nepadengtos kuro sąnaudos sudaro 1.554,0 tūkst. Lt, tuo tarpu Komisijos Šilumos skyriaus skaičiavimais minėtu laikotarpiu nepadengtos kuro sąnaudos sudaro tik 1.413,5 tūkst. Lt. Skaičiavimų skirtumas susidarė dėl to, kad Šilumos skyrius, skaičiuodamas nepadengtas kuro sąnaudas, taikė kuro kainas, ne didesnes už vidutines rinkos kainas. Taigi, Komisijos Šilumos skyrius nevertino nepadengtų sąnaudų kurui, susidariusių dėl didesnių faktinių kuro kainų, lyginant galiojančiose šilumos kainose Komisijos įvertintomis kuro kainomis, t. y. Komisija ne pagal Metodikos 114.3. punktą su galiojančiose šilumos kainose įvertintomis kuro kainomis lygino ne faktines kito kuro kainas (t. y. faktiškai pareiškėjos patirtas ir pirkimo dokumentais patvirtintas sąnaudas), bet atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas. Tokie Komisijos skaičiavimai yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja Metodikai.

2.5.18.2. Pagal Metodiką jos 77.1.6 punkto nuostatos taikomos išimtinai skaičiuojant kuro kainas, pagal Metodikos 77.1 punktą taikomas šilumos kainų perskaičiavime, tačiau niekaip ne skaičiuojant (pagal Metodikos 114.3 punktą) faktiškai patirtas, tačiau ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas kuro sąnaudas. Tai, kad kuro kainų palyginimo, kokį atliko Komisija, skaičiuodama kompensaciją, Metodikos 114.3 punktas nenumato, patvirtina ir naujos Metodikos redakcijos 118.4 punktas, nustatantis, kad įmonės ataskaitinio laikotarpio suvartoto kuro pirkimo kainos ribojamos vidutinėmis atitinkamos kuro rūšies (išskyrus gamtines dujas) kuro įsigijimo laikotarpio rinkos kainomis (netgi numatytas leistinas 5 proc. nuokrypis). Tuo tarpu akivaizdu, kad Metodikoje toks reguliavimas nebuvo nustatytas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį taikyti.

2.5.18.3. Palyginimo, kokį pritaikė Komisija (lygino ne faktines kito kuro kainas, bet atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas) Metodika nenumato; Metodika labai aiškiai įpareigoja Komisiją lyginti faktines kuro kainas su galiojančiose šilumos kainose Komisijos įvertintomis kuro kainomis, bet koks kitoks palyginimas pažeidžia Metodikos 114.3 punktą. Toks reglamentavimas nustatytas dėl labai objektyvių priežasčių. Įstatymo 32 straipsnio 2 dalis ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis aiškiai užtikrina būtinųjų šilumos gamybos sąnaudų kompensavimą, siekiant garantuoti šilumos tiekimo veiklos saugumą ir patikimumą, normine tvarka privalomų kito kuro (ne gamtinių dujų) rezervų sukaupimą, reikalingų investicijų vykdymą ir kt. Analogišką poziciją Komisija ne kartą išdėstė Šilumos skyriaus pažymose, taip pat teismuose.

2.5.18.4. Jeigu vis dėlto Komisija lygintų kito kuro įsigijimo kainas su tuo metu rinkoje buvusiu kainos vidurkiu kompensacijos (Metodikos 114.3 punktas) skaičiavimo tikslais, ji privalėtų objektyviai įvertinti kainų skirtumo priežastis. Net jeigu Komisija mano, kad Metodikos 114.3 punkto prasme ji turi teisę lyginti galiojančiose šilumos kainose įvertintas kuro kainas su atitinkamo laikotarpio vidutinėmis kito kuro rinkos kainomis, tokiu atveju Komisija turėtų laikytis ir Metodikos 77.1.6 punkte nustatytų principų, t. y. sprendimą realizuoti tokią savo teisę Komisija privalėtų pagrįsti išsamia objektyvių kainų skirtumo priežasčių analize.

2.5.18.5. Pasak pareiškėjos, Komisijos teiginys, jog toks reglamentavimas, kai lyginamos faktinės suvartoto kuro kainos su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, visiškai atitinka Įstatymo 32 straipsnio 2 punktą, jog Metodikoje, kuri sukonkretina kainodarą, nustatyta, kad šilumos tiekėjų veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę (59 punktas), yra nepagrįstas. Be to, nors Komisija nurodo, kad ji, kaip institucija, priėmusi teisės aktą, gali jį aiškinti, atskleisdama teisės normos prasmę ir tikrąją jos esmę, tačiau Komisija privalo teisės normas aiškinti nuosekliai ir laikytis savo suformuotos praktikos. Taip pat pažymėtina, jog, pasak Komisijos, UAB „Litesko“ turi 10 filialų, kuriems kasmet perskaičiuojamos šilumos kainos, todėl pareiškėja turėtų žinoti principus, kuriais vadovaujasi Komisija, skaičiuodama minėtas sąnaudas, tačiau pareiškėja būtent ir įrodo, kad Komisija nukrypo nuo savo suformuotos praktikos ir anksčiau tokių Metodikos nuostatų interpretacijos šilumos kainų perskaičiavime netaikė.

2.6. Dėl sprendimo Nr. O2-22 prieštaravimo Šilumos ūkio įstatymui ir Energetikos įstatymui

2.6.1. Komisija neįvertino ir tinkamai neapskaičiavo visų šilumos tiekėjo patirtų sąnaudų, tame tarpe šilumos gamybai naudojamo kuro kainų ir ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų kurui, dėl šios priežasties Komisijos atlikti apskaičiavimai bei duoti nurodymai UAB „Litesko“ suponuoja žymiai mažesnę kainą, negu pagrįsta UAB „Litesko“ skaičiavimais, ir pati kaina Komisijos buvo skaičiuojama nesilaikant Įstatyme Energetikos įstatyme ir Metodikoje įvirtintų šilumos kainodaros reikalavimų.

2.6.2. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas energetikos sektoriaus bendrasis kainodaros principas, jog nustatant valstybės reguliuojamas kainas turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Įstatymų leidėjas išskiria tris esminius energetikos sektoriaus kainodaros kriterijus: būtinąsias išlaidas (t. y. energetikos bendrovės patirtas sąnaudas), valstybės remiamas sektoriaus sritis (t. y. sektoriaus plėtra, vietinių ir atsinaujinančių šaltinių vartojimas bei viešieji interesai energetikos sektoriuje) ir energetikos bendrovių pelno normą. Į centralizuotai tiekiamos šilumos kainą įskaičiuojamų šilumos tiekėjų patirtų sąnaudų apimtį detalizuoja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodoma, jog „šilumos <...> kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis <...>  šilumos <...> ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos <...> apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą <...> parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Analogiška nuostata įtvirtinta Metodikos 58 punkte. Taigi, Komisija, įgyvendindama Įstatyme pavestus centralizuotai tiekiamos šilumos kainos perskaičiavimo ir nustatymo įgalinimus, visų pirma privalo objektyviai, teisės norminiuose aktuose nustatyta tvarka įvertinti šilumos tiekėjo patirtas sąnaudas šilumos tiekimo veiklai vykdyti, sistemai palaikyti ir plėtoti bei šilumos tiekimo saugumui ir patikimumui užtikrinti. Metodika nustato aiškius į šilumos kainą įtraukiamų šilumos tiekėjų patiriamų sąnaudų nustatymo ir apskaičiavimo reikalavimus. Tik visapusiškai ir objektyviai įvertintomis sąnaudomis grindžiama šilumos kaina gali būti laikoma perskaičiuota ir nustatyta teisėtai bei pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, kad ne visos šilumos tiekėjo patirtos sąnaudos skundžiamame Komisijos sprendime buvo įvertintos Įstatyme ir Metodikoje nustatyta tvarka, konstatuotina, jog Komisijos veiksmai prieštarauja Energetikos ir Šilumos ūkio įstatymuose įtvirtintam sąnaudų padengimo kainodaros principui.

2.6.3. Objektyviai šilumos tiekėjo patirtomis ir teisės norminiuose aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotomis sąnaudomis nepagrįstas šilumos kainos skaičiavimas prieštarauja bendriesiems šilumos sektoriaus reguliavimo tikslams, nustatytiems Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje ir Metodikos 3 punkte.

2.6.3.1. Siekis „mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką šilumos tiekimą vartotojams“ (Metodikos 3.2 punktas) suponuoja, jog nustatant šilumos kainą turi būti įvertintos objektyviai reikalingos sąnaudos šilumos tiekėjo veiklai tinkamai vykdyti, užtikrinti šilumos tiekimo vartotojams saugumą ir patikimumą. Būtent valstybinio kainų reguliavimo priemonėmis, t. y. teisės norminiuose aktuose įtvirtinant aiškius kainų perskaičiavimo reikalavimus, užtikrinamas objektyvus ir skaidrus tokių sąnaudų įvertinimas. Ginčijamu atveju ne visos Filialo sąnaudos buvo tinkamai įvertintos, tokiu būdu nepagrįstai sumažinant šilumos kainą ir atitinkamai mažinant finansinį šilumos tiekėjo pajėgumą užtikrinti tinkamą investicijų į šilumos tiekimo sistemą lygį, būtiną garantuoti šilumos tiekimo saugumą ir patikimumą.

2.6.3.2. Tikslas „užtikrinti pagrįstą šilumos tiekėjų rentabilumą“ (Metodikos 3.4 punktas) tiesiogiai susijęs tiek su šilumos tiekėjo patiriamų sąnaudų padengimu, tiek su nustatytos pelno normos gavimu. Ginčijamu atveju, kai į perskaičiuotą šilumos kainą įtraukiamos ne visos šilumos tiekėjo pagrįstai patirtos sąnaudos, šilumos tiekėjo teisė užsitikrinti pagrįstą rentabilumą yra neteisėtai mažinama. Pelno normos gavimą būtų galima garantuoti mažinant šilumos tiekėjo veiklos sąnaudas, tačiau tokiu atveju kiltų pagrįsta rizika tinkamai neįvykdyti įstatymų leidėjo nustatytų viešųjų interesų šilumos tiekimo srityje reikalavimų, be kita ko, garantuojant efektyvų, patikimą ir saugų šilumos tiekimą.

2.6.3.3. Siekis „skatinti šilumos tiekėjus diegti pažangias technologijas, naudoti vietinio kuro išteklius“ (Metodikos 3.6 punktas) neatsiejamai susijęs su šilumos tiekėjo investicinėmis galimybėmis. Komisija skundžiamu sprendimu ženkliai apriboja vietinių kuro išteklių naudojimo galimybes, vienašališkai, nesilaikydama teisės norminių aktų reikalavimų nustatydama mažiau palankias tokio kuro kainos įvertinimo galutinėje šilumos kainoje sąlygas, lyginant su gamtinių dujų kainomis.

2.6.3.4. Komisija rašte Nr. R2-1196 nurodo, kad šilumos tiekėjo cituojama Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostata numato ir tai, kad būtinosios sąnaudos turi būti valstybės normuojamos. Šilumos kainodaroje nustatytas normuojamų sąnaudų ir sąnaudų palyginimas tarp tos pačios grupės įmonių principas, kad šilumos įmonės iš vartotojų neatgautų sąnaudų, kurias patiria neefektyviai vykdydamos veiklą. Komisija, vykdydama tokį palyginimą, visiškai nepagrįstai lygina nepalyginamus ir skirtingus duomenis, t. y. Komisija biokuro kainas šilumos tiekėjo, kuris pagal teisės aktų reikalavimus atlieka būtinus tikslius kuro svėrimus ir laboratorinius tyrimus, jo nenaudai nepagrįstai lygina su kitais, neefektyviai veiklą vykdančiais šilumos tiekėjais, kurie biokurą įsigyja pažeisdami teisės aktų nustatytus svėrimo ir tyrimų reikalavimus. Akivaizdu, kad toks palyginimas negali būti pagrindas normuojamoms sąnaudoms nustatyti. Taigi, Komisijos veiksmai ne tik pažeidžia Energetikos ir Šilumos ūkio įstatymuose įvirtintą sąnaudų padengimo principą, bet, į tiekiamos šilumos kainą neįskaičiavus objektyviai pagrįstų šilumos tiekėjo sąnaudų, sudaromos prielaidos investicijų į sektoriaus plėtrą, šilumos tiekimo efektyvumą ir kitas viešojo intereso sritis mažinimui bei teisėtais tiekėjo lūkesčiais pagrįstos pelno normos mažėjimui, kartu sąlygojant tolesnę šilumos tiekėjų nuostolingą veiklą.

2.7. Dėl sprendimo Nr. O2-22 prieštaravimo Nacionalinei energetikos strategijai

2.7.1. Komisijos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 patvirtintai Nacionalinei energetikos strategijai (toliau – ir Strategija), kurioje, nustatant centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus strategines plėtros kryptis, be kita ko, išskirti siekiai skatinti šilumos gamybą iš vietinių ir atsinaujinančių išteklių, užtikrinti teisės aktuose nustatytų rezervinių kuro atsargų kaupimą, spartinti apsirūpinimo energijos ištekliais diversifikavimą. Strategijoje kaip viena iš Lietuvos energetikos sektoriaus galimybių nurodyta vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo plėtrą, galinti įnešti vis didesnį indėlį į Lietuvos pirminės energijos balansą, sumažinti priklausomybę nuo kuro importo ir sušvelninti neigiamus organinio kuro kainų augimo padarinius. Komisijos sprendime Nr. O2-22 pradėta Filialo centralizuotai tiekiamos šilumos kainos perskaičiavimo ir nustatymo praktika yra visiškai priešinga Strategijoje įtvirtintiems strateginiams energetikos sektoriaus tikslams.

2.7.2. Šilumos kainos nustatymo praktika, kai kuro faktinė įsigijimo kaina nebus įskaičiuota į galutinę šilumos kainą ir dėl to atsiras šilumos tiekėjų nuostoliai, skatins dujų vartojimą šilumos gamybai, kitu kuru užtikrinant tik privalomus rezervo palaikymo reikalavimus. Tokiu atveju mažės vietinio ir alternatyvaus kuro (pirmiausia, biokuro, kuris net 30-40 proc. pigesnis už gamtines dujas, be to, yra mažiau taršus) naudojimas, mažės kuro šaltinių diversifikavimas ir didės strategiškai Lietuvos energetikos sektoriui nepageidaujamas priklausomumas nuo vienintelio šiuo metu Lietuvos rinkai prieinamo dujų tiekėjo – Rusijos.

Taigi, Komisijos sprendime Nr. O2-22 formuojama nauja praktika ne tik prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir įstatymų leidėjo formuojamoms strateginėms kryptims, tačiau gali sukelti neigiamų padarinių Lietuvos energetikos sektoriaus darniam vystymuisi, šilumos tiekėjų finansiniam pajėgumui vykdyti šilumos tiekimo saugumo bei patikimumo reikalavimus ir sąlygoti šilumos, pagrįstos importuojamu iškastiniu kuru (gamtinėmis dujomis), kainos augimą.

2.8. Komisija, priimdama sprendimą Nr. O2-22, savo veiksmais pažeidė jai suteiktos diskrecijos išorines ribas

2.8.1. Atitinkami įgalinimai Komisijai buvo suteikti, turint tikslą įvertinti nustatomos šilumos kainos pagrįstumą pagal Metodikos 77.1.4.2, 77.1.6 bei 114.3 punktuose įtvirtintas taisykles ir formules, tačiau Komisija, priimdama sprendimą Nr. O2-22 pagal kitokias taisykles negu buvo įpareigota, šių tikslų nesiekė, todėl pažeidė jai suteiktos diskrecijos ribas. Komisija sprendimus priima veikdama pagal teisės aktuose jai suteiktą diskreciją, tačiau privalo nepažeisti suteiktos diskrecijos išorinių ribų bei įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes. Komisija sprendimu Nr. O2-22 jai suteiktą diskrecija pažeidė dviem aspektais: pirma, Komisija, vertindama kuro kainas, taikomas apskaičiuojant šilumos kainas, nei sprendime Nr. O2-22, nei pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nevertino ir neanalizavo Metodikos 77.1.6. punkte nurodytų objektyvių kainų skirtumo priežasčių, nepagrindė atsisakymo taikyti faktines kuro kainas pagal Metodikos 77.1.6. punktą, taip pat nepagrindė svariais išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktais argumentais bei neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių; antra, Komisija, vertindama ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas sąnaudas kurui, visiškai nukrypo nuo Metodikos 114.3 punkto reikalavimų ir, apskaičiuodama ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas sąnaudas kurui, į esamą šilumos kainą įtrauktą kuro kainą lygino ne su Metodikos 114.3 punkte reikalaujamu faktinės kuro kainos elementu, tačiau su pačios Komisijos nepagrįstai apskaičiuota kuro „rinkos“ kaina, buvusia kuro sunaudojimo metu. Atsižvelgiant į tai, sprendimas Nr. O2-22 laikytinas neteisėtu, o Komisija – pažeidusia jai suteiktos diskrecijos ribas. Administracinė diskrecija gali būti suprantama kaip viešojo valdymo subjekto galimybė pasirinkti elgesio variantą tais atvejais, kai, įgyvendinant jo turimus įgaliojimus, turi būti priimtas administracinis sprendimas, kuris paprastai būna įforminamas norminiu ar individualaus pobūdžio teisės aktu.

2.8.2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-2203-06, tai, kad atsakovas turi didelę diskreciją atitinkamos rinkos apibrėžimo srityje, nereiškia, jog jis bet kuriuo atveju neturi pagrįsti savo išvadų svariais išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktais argumentais, ar kad nereikalaujama pateikti išsamių sprendimo priėmimo priežasčių, atskleidžiančių konkrečius loginių apmąstymų, grindžiančių jo sprendimą žingsnius; atsakovas privalo atidžiai ištirti atitinkamą rinką, paremti savo vertinimą argumentais, kurie nėra aiškiai nereikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, kurie atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius. Tai, kad teismas pripažįsta, jog atsakovas turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo atsakovo atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės. Administracinio teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijoje Nr. (80) 2 „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ pabrėžiama, kad viešojo administravimo subjektas privalo veikti jam suteiktos kompetencijos ribose, įgyvendinant diskreciją turi būti užtikrintas diskrecinių sprendimų teisėtumas, motyvuotumas, nešališkumas ir objektyvumas, užtikrinama asmenų kuriuos šie sprendimai liečia, lygybė prieš įstatymus, priimamų sprendimų proporcingumas jais siekiamam tikslui, protingo termino reikalavimas administracinės diskrecijos įgyvendinimo procese, kitų tinkamo administracinės diskrecijos įgyvendinimo proceso principų gerbimas. Tokios apimties teismo kontrolė ne apriboja diskrecijos teisę, o tik nubrėžia normines jos ribas, be to, tik atliekant tokią teisminę kontrolę pareiškėjui gali būti suteikta visapusiška teisinė apsauga, kuri priklauso jam ir administracinių aktų, priimamų srityse, kuriose viešojo administravimo institucija turi diskrecijos teisę, atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nuomone, teisinė ekonominių rodiklių apskaičiavimo tvarkos interpretacijos kontrolė šiuo atveju yra būtina.

2.8.3. Pažymėtina, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Komisija, pažeisdama savo diskrecijos ribas, pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.

2.8.4. Pasak pareiškėjos, būtinybė nustatyti, ar Komisija, skaičiuodama šilumos kainas, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, pirmiausia sukelia pareigą pačiai Komisijai pasitikrinti ir, esant būtinybei, tokias vertinimo klaidas ištaisyti; Komisijai atsisakius tai padaryti, teismas turėtų tinkamai įgyvendinti šios institucijos diskrecijos teisės – apskaičiuoti ir patikrinti šilumos kainas – ribose atliktų ekonominių vertinimų teisminę kontrolę.

2.9. Komisijos sprendimas Nr. O2-22 yra neteisėtas ir dėl to, kad jį priimant pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Komisija nepagrindė savo sprendimo pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, bet koks individualus valstybės institucijų priimamas administracinis sprendimas privalo būti pagrįstas nustatytais faktais bei teisės normomis, ši teisės norma sudaro pagrindą teigti, kad priimant administracinio pobūdžio sprendimą motyvų išdėstymas privalo būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Būtinybė motyvuoti administracinius sprendimus yra vienas iš esminių administracinės teisės principų, kurio nesilaikymas sąlygoja ir bendrųjų proporcingumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principų pažeidimus. Reikalavimas išdėstyti sprendimo motyvus suponuoja pareiškėjos teisę žinoti, kodėl priimtas būtent tokio turinio sprendimas Nr. O2-22, t. y. šilumos tiekėjui pagal Metodikos 77.1.4.2 punktą pateikus Komisijai faktinius duomenis apie kito kuro kainas bei jos pagrindimą, Komisija, neįvertinusi objektyvių kainų skirtumo priežasčių, kuro kainas pakoregavo taip, kad ji neviršytų Komisijos neaiškiais kriterijais apskaičiuojamos atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos, t. y. pasinaudojo Metodikos 77.1.6 punkte numatyta teise be jokio pagrindimo ir motyvų, nors Metodika privalomai reikalauja įvertinti objektyvias kainų skirtumo priežastis. Komisija atsiliepime įrodinėja, kad pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstyti visi būtini faktiniai duomenys, kuriais remdamasi Komisija priėmė sprendimą Nr. O2-22, tačiau iš pažymos Nr. O5-122 akivaizdu, kad Komisija joje nenurodė, taip pat ir 2009 m. birželio 18 d. posėdyje nepateikė atsakymo, kokias kainų skirtumo priežastis Komisija vertino, kokias kainų skirtumo priežastis pripažino / nepripažino objektyviomis, kuo konkrečiai remdamasi nusprendė jas pakoreguoti, kokiais duomenimis remdamasi apskaičiuoja jos naudojamus įvairių kito kuro rūšių (ne gamtinių dujų) rinkos kainų vidurkius. Komisija taip pat nenurodė jokių motyvų, kodėl nukrypo nuo Metodikos 114.3 punkto reikalavimų ir su į šilumos kainą įskaičiuotomis kito kuro kainomis lygino ne faktines anksčiau įsigyto kito kuro kainas per ataskaitinį laikotarpį, bet šiuo metu rinkoje esančias kito kuro kainas.

Pareiga nurodyti sprendimų motyvus įtvirtinta ir Europos Tarybos Rezoliucijos (77) 31 „Dėl asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų“ 4 principe. Motyvų nurodymas ypač aktualus asmens teisei skųsti administracinį aktą, būtent iš motyvų suinteresuotas asmuo turi nuspręsti, ar ginčyti administracinį aktą ar sprendimą teisme, jeigu ginčyti – kokiais pagrindais. Taigi, ši teisė neatsiejama nuo teisės į teisminę gynybą, kadangi, nesant sprendimo motyvų, tampa neaišku nei ką ūkio subjektas gali ginčyti, nei kokiu pagrindu.

2.10. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas, priešingu atveju suvaržoma asmens teisė paduoti dėl priimamo sprendimo motyvuotą skundą; viešojo administravimo subjekto sprendime nesant išsamių motyvų ir argumentų, apsunkinama asmens teisė ginčyti sprendimą, pateikti konkrečius argumentus ir savo įrodymus; jeigu procedūra, kurios metu priimtas sprendimas, neužtikrina objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei pagrįstumo, tai yra pagrindas aktą / sprendimą naikinti. Be to, motyvai negali būti tik deklaratyvaus pobūdžio, jie turi būti pagrįsti nustatytais faktais.

Pažymėtina, jog pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nenurodyta, kokias aplinkybes įvertinusi Komisija nusprendė pakoreguoti faktines kito kuro kainas iki pačios Komisijos neaiškiais kriterijais nustatytų rinkos kainų, taip pat nenurodyta, kaip buvo apskaičiuotos rinkos kainos, todėl pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma tinkamu sprendimo Nr. O2-22 faktiniu bei teisiniu pagrindimu, juolab, kad sprendime Nr. O5-122 nėra jokios nuorodos į pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-277/2007, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų nesilaikymas laikytinas individualaus administracinio akto trūkumais, galinčiais lemti šio akto panaikinimą.

2.11. Komisija Metodikos nuostatas, reglamentuojančias kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime, apskaičiavimą bei ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų kurui apskaičiavimą taiko visiškai skirtingai įvairių šilumos tiekėjų atžvilgiu ir tokiais veiksmais diskriminuoja pareiškėją. Atskirais atvejais, kai Komisijos Šilumos skyrius (po kainų skirtumo priežasčių įvertinimo) vis dėlto nuspręsdavo koreguoti faktinę kuro pirkimo kainą, ji kitiems šilumos tiekėjams nebūdavo visu skirtumo dydžiu mažinama iki atitinkamo laikotarpio rinkos kainų (žr., pavyzdžiui, Šilumos skyriaus 2008 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Fortum Švenčionių energija“ šilumos ir karšto vandens kainų perskaičiavimo“ (t. 2, b. l. 143-152)). Be to, nuo pat Metodikos patvirtinimo 2008 m. kovo 15 d., daugelyje Komisijos Šilumos skyriaus surašytų pažymų ir Komisijos kitų šilumos tiekėjų atžvilgiu priimtuose sprendimuose nesivadovaujama tokiomis Metodikos 114.3 punkto interpretacijomis, kaip pareiškėjos atžvilgiu surašytoje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini). Skaičiuodama nepadengtas sąnaudas kurui, susidariusias dėl didesnių faktinių kuro kainų, Komisija su šilumos kainose įvertintomis kuro kainomis lygindavo ir dabar kitų šilumos tiekėjų atžvilgiu lygina, faktines kito kuro kainas (faktines šilumos įmonių patirtas sąnaudas), bet ne pačios Komisijos neaiškiais kriterijais apskaičiuotas atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas.

2.12. Pažymėtina ir tai, jog Komisija, skirtingai taikydama tas pačias Metodikos nuostatas įvairių šilumos tiekėjų atžvilgiu, pažeidė tiek Metodikos, tiek Komisijos darbo reglamento nuostatas: remiantis Metodikos 3 punktu, šilumos kainos grindžiamos nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais; remiantis Komisijos darbo reglamento 3 punktu, Komisijos veikla grindžiama įstatymo viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo, kolegialaus klausimų svarstymo, politinio neutralumo, skaidrumo, tarnybinio bendradarbiavimo ir kitais Viešojo administravimo įstatyme nustatytais principais.

2.13. Sprendimas Nr. O2-22 pažeidžia vartotojų interesus bei energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo tikslus

Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kaip vienas iš šilumos sektoriaus reguliavimo tikslų, nurodytas siekis mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, analogiška nuostata įtvirtinta Metodikos 3.2 punkte. Objektyviais kriterijais nepagrįsta Komisijos vykdoma šilumos kainodaros politika (nemotyvuotai, neanalizavus ir nevertinus jokių kuro kainų skirtumų priežasčių atsisakant pripažinti faktines patirtas kito kuro (ne gamtinių dujų) sąnaudas) skatins dujų, kaip iš karto suvartojamo kuro, naudojimą šilumos gamybai, tokiu atveju šilumos tiekėjai užsitikrins, kad bent dalis jų faktiškai patiriamų kuro įsigijimo sąnaudų bus įskaičiuotos į šilumos kainą ir padengs įstatymo leidėjo imperatyviai nurodytas kompensuoti veiklos sąnaudas. Išaugęs dujų vartojimas, galimai priešingai šilumos sektoriaus reguliavimo tikslams, sąlygos galutinės vartotojo mokamos šilumos kainos augimą ateityje. Iškastinio kuro rezervai pasaulyje sparčiai senka, dabartinis kainų kritimas yra laikinas ir sietinas labiau su pasaulinės ekonomikos recesijos padariniais negu su ilgalaike energijos išteklių kainų perspektyva. Augant dujų kainoms, tiesiog proporcingai didėtų ir šilumos kaina, be to, net ir mažėjant gamtinių dujų kainoms, biokuras yra nuolatos 30-40 proc. pigesnis už gamtines dujas. Vietinių ir alternatyvių išteklių vartojimo mažinimas, be kitų neigiamų padarinių, sustiprintų vienintelio dujų tiekėjo – OAO „Gazprom“ pozicijas rinkoje, kas savaime sąlygotų mažesnę šilumos tiekėjų galimybę daryti įtaką kuro kainoms, taip būtų ribojama prekybos energetikos ištekliais konkurencija, mažinamas vietinių ir alternatyvių energijos išteklių tiekėjų ekonominis potencialas. Be to, biokuro ir kitų atsinaujinančių energijos šaltinių deginimo metu susidaręs CO2 dalyvauja natūraliame anglies apytakos cikle – sugeriamas žaliųjų augalų, todėl nesikaupia atmosferoje ir nesukelia šiltnamio efekto; iš biokurą ir kitus atsinaujinančius energijos šaltinius naudojančių kurą deginančių įrenginių išsiskyrusios CO2 emisijos prilyginamos nuliui. Deginant biokurą susidaro tokie patys teršalai, kaip ir deginant gamtines dujas, tik biokuro teršalai prilyginami biomasės yrimo miškuose metu išsiskiriantiems teršalams, kurie natūraliai sugeriami žaliųjų augalų ir dėl to nesikaupia. Atsinaujinančius taršos šaltinius naudojantys ūkio subjektai, skirtingai nuo iškastinio kuro vartotojų, atleidžiami nuo mokesčių už taršą, visą tai biokurą daro pigiu ir ekologišku kuru, kas taip pat sudarytų sąlygas šilumos tiekėjui mažinti šilumos kainas.

2.14. Dėl pagrįstos taikytinos šilumos kainos

Pagal pareiškėjos Komisijai ir Savivaldybei pateiktą Filialo centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo projektą ir jo pagrindimą perskaičiuota vienanarė nediferencijuota šilumos kaina – 25,52 ct/kWh. UAB „Litesko“ apskaičiuotos šilumos kainos skirtumą, kurio šilumos tiekėjas neginčija, sąlygojo:

2.14.1. Gamtinių dujų kainų prognozės skirtumas (0,10 ct/kWh). Pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad Šilumos skyriaus apskaičiuota gamtinių dujų kaina – 945,6 Lt/tūkst. m3, skiriasi nuo UAB „Litesko“ skaičiavimuose naudotos kainos – 934,8 Lt/tūkst. m3. Skirtumas susidaro todėl, kad įmonei neteisingai nustačius naujos šilumos kainos galiojimo laikotarpį buvo blogai apskaičiuota prognozinė gamtinių dujų kaina pagal sutartyse su tiekėjais nustatytas formules. Pareiškėja iš esmės neprieštarauja Šilumos skyriaus pozicijai šiuo klausimu, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog prognozuojama metinė gamtinių dujų kaina 2009 m. kovo 30 d. perskaičiavimo projekto pateikimo metu skaičiuota vadovaujantis oficialiame Komisijos tinklalapyje tuo metu buvusia paskelbta prognoze už trumpesnį laikotarpį.

2.14.2. Paskutiniame šilumos kainos perskaičiavime nustatytos, bet nesugrąžintos (nepadengtos) kuro sąnaudos (-0,22 ct/kWh). Pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad UAB „Litesko“ skaičiavimais nesusigrąžintos praeitame perskaičiavime nustatytos nepadengtos kuro sąnaudos sudaro 815,2 tūkst. Lt, tuo tarpu Šilumos skyriaus skaičiavimais – 655,6 tūkst. Lt; skaičiavimų skirtumas susidarė todėl, kad pareiškėja neįvertino nepadengtų kuro sąnaudų, kurias susigrąžins iki šios perskaičiuotos kainos įsigaliojimo pradžios (2009 m. kovo–birželio mėn.). Pareiškėja iš esmės neprieštarauja Šilumos skyriaus pozicijai šiuo klausimu, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog, remiantis Metodika ir šilumos kainų perskaičiavimo praktika, įmonė neturi pareigos ir neprisiima atsakomybės apskaičiuoti prognozinę kompensaciją 2009 m. kovo mėn.–birželio mėn. Kadangi kompensacija apskaičiuojama baziniam šilumos realizacijos kiekiui, o faktinis realizacijos kiekis nebūtinai sutampa su baziniu, faktiškai susigrąžinta kompensacija visada bus didesnė ar mažesnė už Komisijos patvirtintą. Šiuo atveju, būtent Komisija prisiėmė atsakomybę apskaičiuoti 2009 m. kovo–birželio mėn. susigrąžintiną prognozinę kompensacijos sumą.

2.14.3. Efektyvumo koeficiento korekcija (-0,07 ct/kWh). Kaip nurodyta pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), dėl šilumos kainos pokyčio dėl infliacijos, Šilumos skyriaus skaičiavimais, vadovaujantis Metodikos 114.5 punktu, dėl infliacijos įtakos šilumos kaina padidėjo iš viso 1,40 ct/kWh, tuo tarpu pareiškėjos skaičiavimais dėl infliacijos įtakos šilumos kaina didėjo 1,47 ct/kWh, t. y. 0,07 ct/kWh daugiau negu Šilumos skyriaus skaičiavimais. Kainų skirtumas susidarė dėl to, kad UAB „Litesko“ Komisijos nustatytą efektyvumo didinimo koeficientą daugina iš 3, o Šilumos skyrius – iš 4 šilumos kainos perskaičiavimo karto.

Iš viso pareiškėjos apskaičiuotos šilumos kainos skirtumas, kurio šilumos tiekėjas neginčija, sudaro -0,19 ct/kWh. Taigi, įvertinus šilumos kainos skirtumą, kurio pareiškėja neginčija, pagrįsta Filialo centralizuotai tiekiamos šilumos kaina yra 25,33 ct/kWh (25,52 ct/kWh – 0,19 ct/kWh).

II

 

Atsakovė – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimuose į pareiškėjos skundą (t. 1, b. l. 56-67; t. 3, b. l. 7-14) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Komisija bazinės centralizuotai tiekiamos šilumos kainas Filialui nustatė 2005 m. birželio 16 d. nutarime Nr. O3-33 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Telšių šiluma“ (toliau – ir nutarimas Nr. O3-33), šilumos bazinės kainos nustatytos iki 2010 m. birželio 30 d., iš jų vienanarė – 13,11 ct/kWh. Pirmiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams UAB „Litesko“ generalinio direktoriaus 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 2006-01/35 nustatytos šilumos kainos, atitinkančios bazines šilumos kainas, UAB „Litesko“ generalinio direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 2006-01 P/96 antriesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos perskaičiuotos šilumos kainos, iš jų vienanarė – 16,85 ct/kWh, tretiems bazinės kainos galiojimo metams 2007 m. rugsėjo 7 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 2007-01P/85 buvo nustatyta vienanarė 19,21 ct/kWh šilumos kaina. Komisija 2008 m. spalio 17 d. nutarime vienašališkai nustatė 27,02 ct/kWh šilumos kainą, kuri įsigaliojo nuo 2008 m. gruodžio 1 d. Pareiškėja 2009 m. kovo 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 pateikė Komisijai Filialo perskaičiuotų šilumos kainų projektą ir dokumentus, reikalingus skaičiavimams pagrįsti, pareiškėjos perskaičiuota šilumos kaina – 25,52 ct/kWh. Perskaičiuotų kainų projektas buvo pateiktas ir Savivaldybei, kuri 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu nustatė 24,84 ct/kWh šilumos kainą. Komisijos Šilumos skyriaus skaičiavimais, perskaičiuota šilumos kaina sudaro 24,89 ct/kWh.

2. Vadovaudamasi Įstatymu ir Metodika, Komisija skundžiamu sprendimu konstatavo, jog: pirma, UAB „Litesko“ 2008 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“ pateiktas Filialo šilumos kainų perskaičiavimas atliktas su pažeidimais – neteisingai nustatytas infliacijos koregavimo koeficientas (Metodikos 114.5 punktas), neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio (Metodikos 114.2 punktas) ir neteisingai nustatytos faktiškai patirtos, bet nepadengtos kuro sąnaudos (Metodikos 114.3 punktas); antra, Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-179 šilumos kainos nustatytos su pažeidimais, Savivaldybė pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. nustatė šilumos kainas, nepagrįstas tiekėjo būtinomis sąnaudomis. Komisija skundžiamu sprendimu Nr. O2-22 įpareigojo Filialą ir Savivaldybę pašalinti nurodytus šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo pažeidimus. Pagal Įstatymo 32 straipsnio 7 dalį, jeigu savivaldybė per 30 kalendorinių dienų nepašalins nurodytų pažeidimų, Komisija įgis teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas.

3. Dėl protokolinio sprendimo, kaip teisminio nagrinėjimo objekto

3.1. Protokolinis sprendimas nėra ir negali būti teisminio nagrinėjimo objektas. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 punktu, individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei; vienas iš šios nuostatos požymių yra tai, kad aktai gali būti laikomi individualiais teisės aktais tik kai jie sprendžia teisės taikymo klausimą, t. y. nustato teisinį imperatyvą konkrečiai administracinių-teisinių santykių dalyvių grupei. Skundžiamu sprendimu šilumos kainos nebuvo nustatomos, nespręstas jų apimties ar taikymo klausimas, skundžiamas sprendimas yra Komisijos procedūrinis dokumentas, priimtas įgyvendinant Įstatymo 32 straipsnio 7 dalies nuostatą, kurioje numatyta, kad Komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus, o savivaldybė privalo juos pašalinti.

Lingvistinė termino ,,nurodyti“ analizė suponuoja išvadą, kad Komisijos įpareigojimas (nurodymas) pašalinti kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus apskritai nėra viešojo administravimo aktas. Be to, skundžiamas sprendimas negali būti vertinamas atsietai nuo Įstatymo 32 straipsnyje. įtvirtintos šilumos kainų nustatymo procedūros. Komisija skundžiamu sprendimu nesprendžia teisės taikymo klausimo bei nenustato teisinio imperatyvo šilumos ūkio subjektams. Taigi, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas individualiu teisės aktu, nes jis nesukuria teisinio imperatyvo, atspindi procedūrinius kainodaros proceso dalyvių santykius ir negali būti vertinamas atsietai nuo galutinio šilumos kainos nustatymo akto. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, individualiu teisės aktu nelaikytinas dokumentas negali būti skundžiamas administraciniam teismui.

3.2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Tuo tarpu skundžiamas protokolinis sprendimas, įvertinant jo priėmimo teisinius pagrindus, jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas, todėl jeigu administracinę bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visus įrodymus ir ištyręs visas bylai svarbias aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pareiškėjo skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas, veiksmas (neveikimas) nepažeidė ir negalėjo pažeisti (nėra susijęs su pareiškėjo teisių įgyvendinimu ir niekaip negalėjo jam turėti įtakos), priimamas sprendimas atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 3 d. konsultacija Nr. 93).

3.3. Skundžiamu sprendimu Nr. O2-22 Komisija įpareigojo Savivaldybę pašalinti nurodytus šilumos kainos perskaičiavimo ir nustatymo pažeidimus, t. y. nustatyti UAB „Litesko“ „Telšių filialo“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainą Įstatyme ir Metodikoje nustatyta tvarka, įvertinus tai, kad tokia teisinio poveikio priemonė yra tiesiogiai nustatyta Įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje. Komisijos sprendimai dėl kainų nustatymo savo esme yra skirti konkrečiai apibrėžtiems atvejams ir laikytini individualaus pobūdžio teisės aktais. Nagrinėjamu atveju sprendimu Nr. O2-22 nebuvo nustatomos konkrečios kainos. Pareiškėja iš esmės ginčija perskaičiuotų šilumos kainų atitikimą Įstatymui, Metodikai bei kitiems teisės aktams, tačiau šilumos kainos nebuvo ir nėra taikomos pagal sprendimą Nr. O2-22, pareiškėjai jokios teisės ir pareigos skundžiamu sprendimu nėra sukuriamos. Vadovaujantis Įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, pareiga pašalinti Komisijos nustatytus kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus numatyta Savivaldybei. Taigi, sprendimu Nr. O2-22 nėra nustatytos šilumos kainos, nėra įtakojamos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai, jis nėra savarankiškas, o sietinas su Komisijos sprendimais, kuriais yra priimami sprendiniai, turintys savarankišką teisinę reikšmę (pavyzdžiui, nustatomos šilumos kainos), todėl sprendimas Nr. O2-22 nėra skundžiamas teismui, todėl administracinė byla pagal pareiškėjos skundą nutrauktina.

4. Dėl Komisijos diskrecijos teisės šilumos sektoriuje realizavimo

Komisija, būdama centrinis valstybinio administravimo subjektas, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymu, Energetikos įstatymo 17 straipsniu bei Šilumos ūkio įstatymu, vykdo įstatymų priskirtas funkcijas ir pagal savo kompetenciją atlieka atitinkamus veiksmus centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriuje. Pažymėtina, jog pagal Europos Sąjungos teismų praktiką, tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija) įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias, institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių.

Pareiškėja skunde nurodo argumentus dėl sprendimo Nr. O2-22 ekonominio pagrįstumo (dėl rinkos kainų skaičiavimo, kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime, ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų kurui). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinių aktų ekonominio ir politinio tikslingumo vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, o administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų. Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Tuo tarpu administracinio teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų; teismas šiuo atveju tikrina ne tai, ar atsakovo išskirti kriterijai yra ekonomiškai pagrįsti ir racionalūs, o tai, ar atsakovo surinktų ekonominių duomenų kiekybine ir kokybine prasme pakanka, kad jų pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog atsakovo išskirti ekonominiai kriterijai įvykdyti arba neįvykdyti. Komisija surinko visus šilumos kainų perskaičiavimui būtinus duomenis, juos įvertino ir, vadovaudamasi šiais duomenimis, teisės aktuose nustatyta tvarka padarė išvadas, kurios užfiksuotos skundžiamame sprendime Nr. O2-22.

4.2. Dėl kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime

4.2.1. Komisijos Šilumos skyrius, nustatydamas biokuro (medienos) kainą, naudotiną perskaičiuojant šilumos kainą, vadovavosi Metodikos 77.1.4.2 punkto nuostatomis, kad kuro kaina nustatoma pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą (2008 m. IV ketvirčio), faktines kuro pirkimo kainas. Pareiškėjos perskaičiavimo projekte naudota medienos kaina – 760,3 Lt/tne, yra 8 proc. didesnė negu to paties laikotarpio vidutinė rinkos kaina, todėl Šilumos skyrius, vadovaudamasis Metodikos 77.1.6 punktu, numatančiu, kad kai šilumos tiekėjo pateikta faktinė kuro kaina viršija to paties laikotarpio atitinkamos kuro rūšies rinkos kainą, Komisija, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turi teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos, skaičiavimuose naudojo medienos rinkos kainą – 704,0 Lt/tne. Ketvirtinės kuro rinkos kainos skelbiamos Komisijos interneto tinklalapyje. Komisijos Šilumos skyrius, vertindamas medienos kainą, taikomą perskaičiuojant šilumos kainą ir išnagrinėjęs pareiškėjos su kuro tiekėjais pasirašytas sutartis bei kitų šilumos tiekėjų atitinkamų kuro rūšių faktines pirkimo kainas už tą patį laikotarpį, objektyvių priežasčių kainų skirtumui tarp faktinės ir vidutinės rinkos kainų pagrįsti nerado. Pareiškėja objektyvių argumentų, kodėl jos faktinė kuro pirkimo kaina yra didesnė nei rinkos faktinė kaina, nepateikė. Šio šilumos kainų perskaičiavimo metu nebuvo atsižvelgta ir į faktą, kad į UAB „Litesko“ biokuro pirkimo kainą įskaičiuojamos papildomos sąnaudos, kurios kitiems šilumos tiekėjams yra įskaičiuojamos į šilumos savikainą, nes pagal UAB „Litesko“ 2009 m. kovo 16 d. papildomą susitarimą su biokuro tiekėju dėl sutarčių galiojimo pratęsimo, pateiktą Komisijai 2009 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 01-102-2009, biokuro kaina 2009 metams, lyginant su prieš tai galiojusia, mažinama beveik 15 proc. Jeigu Komisija būtų nevertinusi šio fakto, UAB „Litesko“ iš vartotojų surinktų daugiau pajamų negu patiria sąnaudų, o tai prieštarautų Įstatymo bei Metodikos tikslams – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą.

4.2.2. Pasak pareiškėjos, Komisija nenurodė ir nepagrindė, kaip yra skaičiuojamos jos naudojamos kito kuro (biokuro, t. y. mediena) rinkos kainos. Pažymėtina, kad rinkos kainų skaičiavimas nėra pakankamai reglamentuotas teisės aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektai privalo atlikti viešąjį administravimą jiems patikėtose srityse nepaisydami to, kad teisinis reguliavimas, reikalingas jų funkcijoms įgyvendinti, nėra išsamus. Atsižvelgdama į tai, Komisija rinkos kainas suskaičiavo vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais bei jai suteikta diskrecijos teise. Komisijos suskaičiuotos rinkos kainos yra skelbiamos Komisijos tinklalapyje ir viešai prieinamos. Be to, pareiškėjos atstovai dalyvauja Komisijos posėdžiuose, ne kartą organizuoti susitikimai, todėl preziumuotina, kad pareiškėja žino ir supranta, kaip skaičiuojamos rinkos kainos.

4.2.3. Pareiškėjos teigimu, ji yra viena iš kelių šilumos tiekėjų, kurie yra įdiegę tikslią biokuro svėrimo, šio kuro kokybinių charakteristikų matavimo (drėgnumas, peleningumas ir kt.) laboratorinę įrangą; 2008 m. IV ketvirtį, jeigu nebūtų įdiegta tiksli kuro apskaita, faktinė biokuro kaina būtų mažesnė ir visos ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtos biokuro sąnaudos būtų susigrąžintos. Pagal pareiškėjos Komisijai pateiktus 2008 m. IV ketvirčio pirkto biokuro (sausos masės) kiekius ir sąnaudas sąlyginio kuro kaina yra 764,9 Lt/tne. Perskaičiavus šią kainą pagal drėgno kuro kiekius, sąlyginio kuro kaina būtų 856,1 Lt/tne, t. y. padidėtų 12 proc. Pagal šiuos duomenis perskaičiavus Komisijos skelbiamą 2008 m. IV ketvirčio vidutinę rinkos kainą, ji padidėtų tik 2,3 proc. – nuo 704,0 Lt/tne iki 722,3 Lt/tne. Taigi, abiem atvejais, t. y. skaičiuojant vidutinę biokuro rinkos kainą, kai yra įdiegta tiksli biokuro apskaita, arba jeigu jos nebūtų, pareiškėjos faktinė 2008 m. IV ketvirčio biokuro pirkimo kaina būtų didesnė negu Komisijos skelbiama to paties laikotarpio rinkos kaina; todėl perskaičiuojant šilumos kainą, būtų vertinama vidutinė biokuro rinkos kaina.

4.2.4. Pareiškėja klaidingai interpretuoja ankstesnes Komisijos Šilumos skyriaus pažymas, susijusias su kitų įmonių ar pareiškėjos filialų kainų perskaičiavimu. Nors, Komisijos nuomone, pareiškėjos nurodomų pažymų analizavimas nėra šios bylos dalykas (skiriasi ratio decidendi; jokiame teisės akte nenumatyta, kad Komisija formuoja precedentus; Komisija, kiekvienu atveju skaičiuodama šilumos kainas, vadovaujasi Metodika ir Komisijai suteikta diskrecijos teise šilumos sektoriuje), tačiau 2008 m. perskaičiuojant UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainas (Šilumos skyriaus 2008 m. liepos 2 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurią cituoja pareiškėja) kuro kainos, kaip ir UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ 2009 metų kainų perskaičiavimo pažymoje, buvo nustatytos, vadovaujantis Metodikos 77.1.4-77.1.6 punktų reikalavimais, t. y. taikomi tie patys principai (išskyrus gamtinių dujų kainos apskaičiavimą). Paminėtoje pažymoje (UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimas) Komisijos Šilumos skyrius nurodė, kad UAB „Litesko“ medienos kaina viršija vidutines kainas dėl to, kad pagal biokuro tiekimo sutarties sąlygas į medienos kainą yra papildomai įskaičiuotos iškrovimo aikštelės išvalymo ir sutvarkymo po kiekvieno autotransporto priemonės iškrovimo sąnaudos, kai kitose įmonėse šios sąnaudos yra šilumos tiekimo veiklos sąnaudų dalis. Taigi, yra aiški objektyvi priežastis, kodėl faktinės kainos yra didesnės negu vidutinės rinkos. Be to, faktinė medienos kaina, lyginant su rinkos kaina, buvo tik 2 proc. didesnė ir įtakos galutinei šilumos kainai dėl nedidelės medienos dalies kuro balanse neturėjo, t. y. taikant tiek įmonės faktinę medienos pirkimo kainą, tiek Komisijos skelbiamą rinkos kainą, galutinė šilumos kaina yra ta pati.

4.2.5. Pareiškėja, neteisingai interpretuodama Komisijos Šilumos skyriaus šilumos kainų perskaičiavimo pažymas dėl kitų šilumos tiekėjų (UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje, AB „Panevėžio energija“, UAB „Kretingos šilumos tinklai“, UAB „Fortum Švenčionių energija“ ir kt.), daro klaidingą išvadą, neva UAB „Litesko“ yra diskriminuojama. Šilumos tiekėjas UAB „Fortum Švenčionių energija“ su biokuro tiekėju atsiskaito ne už biokuro kiekį, o už patiektos į tinklą šilumos kiekį, todėl, perskaičiuojant šilumos kainą, taikyta ne vidutinė medienos rinkos kaina, apskaičiuota litais už toną naftos ekvivalentu (Lt/tne), o litais už megavatvalandę (Lt/MWh), kurią perskaičiavus į kainą Lt/tne, ji gavosi didesnė negu Komisijos paskelbta vidutinė rinkos kaina Lt/tne. Perskaičiuojant UAB „Kretingos šilumos tinklai“ kainas 2008 metais, skaičiavimuose buvo naudojama akmens anglies kaina, nustatyta pagal su šio kuro tiekėju pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį; didesnė negu rinkos akmens anglies kaina skaičiavimuose buvo naudota atsižvelgus į rinkos tendencijas. Tai, kad Komisija netaiko dvigubų standartų, įrodo ir 2008 metų Komisijos šilumos kainos perskaičiavimo pažymos (2008 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (Prienai), 2008 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (Trakai), 2008 m. rugsėjo 11 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (Pakruojis), 2008 m. spalio 23 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (Plungė), 2009 m. vasario 6 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (Jonava), 2009 m. balandžio 29 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (Mažeikiai), 2009 m. gegužės 7 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (Kretinga)), kuriose aiškiai nurodoma, jog, kadangi įmonių projektuose kai kurių kuro rūšių kainos buvo didesnė, skaičiavimuose Komisija, vadovaudamasi Metodikos 77.1.6 punktu, taikė rinkos kainas. Pažymėtina, kad dauguma įmonių kainų perskaičiavimo projektuose iš karto įvertina faktą, kad faktinės kuro kainos yra didesnės už atitinkamo laikotarpio rinkos kainas ir jas sumažina iki rinkos kainų; todėl Šilumos skyriaus pažymose nėra fiksuojamas pažeidimas, o tik konstatuojama, kad kuro kainos, skaičiuojant nepadengtas kuro sąnaudas, neviršija rinkos kainų. Akivaizdu, kad pareiškėja klaidingai interpretuoja paminėtas pažymas, todėl pareiškėjos teiginys dėl diskriminacijos ar dvigubų standartų yra klaidinantis nepagrįstas.

5. Dėl ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų kurui

5.1. Komisija, nustatydama konkrečias kuro kainas, taikomas šilumos kiekio perskaičiavime, kontroliuoja, kad jos neviršytų vidutinių rinkos kainų, taigi, skaičiuojant ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas kuro sąnaudas, turi būti laikomasi to paties principo, priešingu atveju šis apribojimas netektų prasmės, šilumos tiekėjai per nepadengtas kuro sąnaudas susigrąžintų visą skirtumą dėl didesnių faktinių kuro kainų, kurios nebuvo pripažintos, skaičiuojant šilumos kainas. Dėl šios priežasties atitinkamo ketvirčio suvartoto kuro (pagal atskiras kuro rūšis) kainos yra lyginamos su atitinkamo ketvirčio vidutinėmis pirkto kuro rinkos kainomis.

Skaičiuojant nepadengtas kuro sąnaudas Filialui, faktinė ataskaitinio laikotarpio (2008 m. liepos mėn.–2009 m. vasario mėn.) medienos kaina (775,8 Lt/tne) buvo 9 proc. didesnė negu atitinkamų ketvirčių medienos rinkos kaina (vidutinė – 712,6 Lt/tne). Šilumos skyrius, vadovaudamasis Metodikos 77.1.6 punktu, faktinę medienos kainą sumažino iki rinkos kainos, t. y. pareiškėjos apskaičiuotas nepadengtas kuro sąnaudas sumažino 140,5 tūkst. Lt (0,20 ct/kWh arba 0,7 proc. UAB „Litesko“ perskaičiuotos šilumos kainos).

5.2. Pasak pareiškėjos, Komisijos Šilumos skyrius nevertino nepadengtų sąnaudų kurui, susidariusių dėl didesnių faktinių kuro kainų, lyginant galiojančiose šilumos kainose Komisijos įvertintomis kuro kainomis, t. y. Komisija ne pagal Metodikos 114.3 punktą su šilumos kainose įvertintomis kuro kainomis lygino ne faktines kito kuro sąnaudas (t. y. faktiškai pareiškėjos patirtas ir pirkimo dokumentais patvirtintas sąnaudas), bet atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas. Šiame Metodikos punkte nustatyta, jog lyginamos „ataskaitinio laikotarpio faktinės kainos“. Komisija, lygindama faktines suvartoto kuro kainas su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, nepažeidė minėtos nuostatos. Pabrėžtina, kad Komisija, kaip institucija, priėmusi teisės aktą, gali jį aiškinti, atskleisdama teisės normos (Metodikos) prasmę ir tikrąją jos esmę. Komisija oficialiai, kaip teisės aktą išleidęs subjektas, aiškina Metodiką, laikydamasi visų teisės normų aiškinimo būdų ir taisyklių.

5.3. Reglamentavimas, kai lyginamos faktinės suvartoto kuro kainos su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, visiškai atitinka Įstatymo 32 straipsnio 2 punktą, kuriame numatyta, kad šilumos kainos turi būti grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamos), o ne faktinėmis sąnaudomis. Metodikoje, kuri sukonkretina kainodarą, nustatyta, kad šilumos tiekėjų veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę <...> (59 punktas). Šilumos skyrius, skaičiavimuose taikydamas kuro kainas, ne didesnes už vidutines rinkos kainas, siekia paskatinti įmones šilumos gamybai naudoti pigesnį kurą, taip užtikrinant vartotojų teisę gauti pigesnę šilumos energiją ir pasiekti Įstatyme numatytą tikslą – mažiausiomis sąnaudomis tiekti šilumą vartotojams.

5.4. Pasak pareiškėjos, ataskaitinio laikotarpio faktinės kuro kainos su to paties laikotarpio kuro rinkos kainomis objektyviai negali būti lyginamos, nes įvairiu metu įsigytas kitas kuras yra deginamas ne jo įsigijimo momentu, bet vėliau, todėl, nustatant per ataskaitinį laikotarpį nepadengtas kuro sąnaudas, į šilumos kainas įskaičiuotų kuro kainų lyginimas su atitinkamo laikotarpio faktinėmis suvartojimo (ne įsigijimo) kuro kainomis neatitinka nei įstatymuose numatytų principų, nei Metodikos, nei objektyvios ekonominės logikos.

Pažymėtina, kad suvartoto kuro kaina niekada nesutaps su pirkimo kaina, nes kuro šiluminė vertė jį sandėliuojant keičiasi, o tai įtakoja sąlyginio kuro kainą. Todėl optimaliausias yra Komisijos taikomas variantas, kai galutiniame rezultate lyginama faktinė suvartoto (ar faktinė pakoreguota pagal rinkos vidurkį) sąlyginio kuro kaina su tuo metu šilumos tarife įvertinta sąlyginio kuro kaina.

5.5. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis Metodika, skaičiuojant per ataskaitinį laikotarpį nepadengtas sąnaudas kurui, gali ir turi būti vertinamos tik konkrečios faktinės, pirkimo dokumentais pagrįstos ir šilumos tiekėjo patirtos sąnaudos, o ne kažkokie išvestiniai, nefaktiniai duomenys, analogišką poziciją Komisija ne kartą išdėstė tiek administraciniuose teismuose, tiek ir Šilumos skyriaus pažymose, pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 23 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini).

Siekdama įrodyti klaidingą Šilumos skyriaus nepadengtų kuro sąnaudų skaičiavimą pareiškėja klaidingai interpretuoja minėtoje pažymoje dėstomus argumentus, kurioje teigiama, kad UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos mieste 2007 m. birželio mėn.–2008 m. liepos mėn. suvartoto kuro faktinės kainos neviršijo atitinkamų laikotarpių vidutinių kuro rinkos kainų, jos nebuvo mažinamos, kai tuo tarpu nepriklausomas energetikos ekspertas savo skaičiavimuose jas sumažino pagal įmonės pateiktų sąskaitų faktūrų duomenis, kurie nebuvo susiję su ataskaitiniu laikotarpiu suvartotais kuro kiekiais. Dėl to pažymoje Šilumos skyrius nurodė, kad nupirktas kuras gali būti sunaudojamas ne iš karto, t y. pirkimo dokumentai parodo nupirktus, o ne suvartotus kiekius. Tiek UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos mieste, tiek UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ nepadengtos sąnaudos kurui skaičiuotos vadovaujantis tais pačiais principais.

5.6. UAB „Litesko“ turi 10 filialų, kuriems kasmet yra perskaičiuojamos šilumos kainos. Nors Metodika detaliai nereglamentuoja, kaip skaičiuojamos nepadengtos kuro sąnaudos, pareiškėja žino principus, kuriais vadovaujasi Komisija, skaičiuodama minėtas sąnaudas. 2008 metais, augant šilumos kainoms, tiek Komisija, tiek pareiškėja vadovavosi lygiai tokiais pačiais principais, kokie taikomi ir 2009 metų kainų perskaičiavime. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais, konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai.

6. Dėl pareiškėjos teiginio, kad sprendimas Nr. O2-22 prieštarauja Energetikos įstatymui, Šilumos ūkio įstatymui, Strategijai, pažeidžia vartotojų interesus bei energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo tikslus

6.1. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad sprendimas Nr. O2-22 prieštarauja Energetikos įstatymui, Šilumos ūkio įstatymui, nes objektyviai šilumos tiekėjo patirtomis ir teisės norminiuose aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotomis sąnaudomis nepagrįstas šilumos kainos skaičiavimas prieštarauja bendriesiems šilumos sektoriaus tikslams, įtvirtintiems Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje bei Metodikos 2 punkte. Remiantis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma; Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis sukonkretina minėtą normą ir nustato, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

6.2. Pažymėtina, kad pareiškėja, o ne Komisija, suskaičiavo šilumos kainas ne pagal Metodikos reikalavimus: neteisingai nustatydama infliacijos koregavimo koeficientą pareiškėja pažeidė Metodikos 114.5 punktą, neteisingai apskaičiuodama šilumos kainos padidėjimą dėl kuro kainų pokyčio – Metodikos 114.2 punktą, neteisingai nustatydama faktiškai patirtas, bet nepadengtas kuro sąnaudas – Metodikos 114.3 punktą. Akivaizdu, kad pareiškėja, į šilumos kainą įtraukdama sąnaudas, kurios negali būti pripažintinos pagrįstomis ir būtinomis, pažeidė Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, Metodikos nuostatas, be to, toks skaičiavimas neatitinka ir kainų reguliavimo tikslų, numatytų šiuose teisės aktuose. Metodikos 59 punkte numatytas normuojamų sąnaudų ir sąnaudų palyginimo tarp tos pačios grupės įmonių principas, siekiant, kad vartotojai šilumos įmonėms neturėtų mokėti už įmonės sąnaudas, kurias įmonės patiria neefektyviai vykdydamos veiklą; šis principas visiškai atitinka Įstatymo 32 straipsnio 2 punkto nuostatą, kad sąnaudos yra būtinosios (valstybės normuojamos).

6.3. Esamas valstybinio kainų reguliavimo šilumos sektoriuje modelis nustato, jog į kainą įtraukiamos sąnaudos turi būti pagrįstos mažiausių sąnaudų principu (mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams), tuo pačiu Komisijai suteikiant įgalinimus vertinti sąnaudų objektyvumą ir pagrįstumą bei tinkamą kainų ir tarifų taikymą, sukuriamas pakankamas adekvatus ir proporcingas teisinio reguliavimo mechanizmas teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Komisijos suskaičiuotos šilumos kainos visiškai atitinka Įstatyme įtvirtintus centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo įgaliojimus bei tikslus, dėl kurių Komisija buvo įsteigta. Komisija skundžiamą sprendimą priėmė pagal savo diskreciją bei vadovaudamasi galiojančiomis Įstatymo ir Metodikos nuostatomis, atsižvelgdama į minėtuose teisės aktuose įtvirtintus tikslus. Pareiškėja, skaičiuodama šilumos kainas, vadovavosi kriterijais, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose, todėl toks skaičiavimas negali būti laikomas teisėtu.

Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais, konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai; teismas, vertindamas Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių nuostatų atitikimą Įstatymui, konstatavo, kad administraciniai teismai neturi kompetencijos duoti nurodymus teisės akto leidėjui, koks kriterijus turi būti pasirinktas reguliuojant dujų ir dujų paskirstymo (perdavimo) kainas, jeigu nustatytieji kriterijai nepažeidžia bendrųjų viešojo administravimo principų ir viešojo administravimo subjektui suteiktų diskrecijos ribų. Komisijos nuomone, analogiškos nuostatos taikytinos ir šilumos ūkio sektoriuje.

6.4. Komisijos nuomone, pareiškėjos teiginys, kad protokolinis sprendimas – Komisijos nurodymas Savivaldybei pašalinti kainų nustatymo pažeidimus – prieštarauja Strategijai, gali sukelti neigiamų padarinių Lietuvos energetikos sektoriaus vystymuisi ir pan., yra visiškai nepagrįstas ir neargumentuotas, laikytinas subjektyvaus pobūdžio samprotavimais, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnį abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme.

6.5. Energetikos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog Strategija nustato energetikos plėtros kryptis dvidešimčiai metų; taigi, Strategija – tai planai, siektini tikslai, keliamos užduotys. Pagal Energetikos įstatymo 9 straipsnio 5 dalį Vyriausybė tvirtina 5 metų Strategijos įgyvendinimo planą ir programas. Vyriausybė Strategijos įgyvendinimo planą 2008–2012 metams patvirtino 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1442; plane numatyta, kaip turi būti įgyvendinama Strategija per numatytus 5 metus, jame numatytos siektinos ir per 2008–2012 metus planuojamos įgyvendinti priemonės (teisės aktų keitimas, naujų pajėgumų plėtra ir pan.), jų vykdytojai, terminai, lėšų poreikis ir t.t. Pažymėtina, jog Komisija sprendimus priima pagal galiojančius teisės aktus, o ne pagal numatomas įgyvendinti priemones ar numatomus pakeisti teisės aktus. Skundžiamas sprendimas Nr. O2-22 buvo priimtas įgyvendinant Įstatymo nuostatas bei vadovaujantis Metodika, kuri yra teisėtas ir galiojantis teisės aktas, priimtas Komisijai įgyvendinant jai įstatymais suteiktus įgalinimus.

6.6. Sprendimas Nr. O2-22 nepažeidžia vartotojų interesų bei energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo tikslų: pirma, Komisijos protokolinis sprendimas apskritai nesukuria jokių teisių ar pareigų vartotojams – kainos pagal sprendimą Nr. O2-22 nėra ir nebuvo taikomos; antra, įstatymuose nurodytų imperatyvių normų vykdymas (Komisijos nurodymas Savivaldybei pašalinti Komisijos nustatytus kainų pažeidimus) negali būti laikomas interesų pažeidimu; trečia, priešingai negu teigia pareiškėja, Komisija užtikrina vartotojų galimų interesų apsaugą, t. y. siekia, kad vartotojams, kai bus nustatytos šilumos kainos, netektų apmokėti už didesnes negu būtinosios sąnaudas arba už sąnaudas, kurias įmonės patiria galimai neefektyviai vykdydamos veiklą. Būtinybė nustatyti tinkamas, adekvačias ir teisiškai pagrįstas šilumos kainas yra neatsiejama tiek nuo Įstatyme įtvirtintų šilumos energetikos sektoriaus teisinio reguliavimo tikslų, tiek ir nuo Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principų.

7. Dėl pareiškėjos teiginio, kad Komisija nepagrindė sprendimo Nr. O2-22 bei kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus

7.1. Šis pareiškėjos teiginys yra klaidingas ir nepagrįstas. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, tačiau sprendimas Nr. O2-22 dėl atsakovės nurodytų motyvų apskritai nelaikytinas individualiu teisės aktu ir teisminio nagrinėjimo objektu.

7.2. Remiantis Komisijos darbo reglamentu, Komisijos posėdžiui teikiami klausimai turi būti visapusiškai išnagrinėti, tiksliai ir aiškiai suformuluoti, turi būti pateikiami siūlomi nutarimų projektai ir pažymos dėl jų (61 punktas); Bendrųjų reikalų skyrius posėdžių darbotvarkę (jeigu reikia – ir medžiagą) išsiunčia ir pateikia informaciją apie viešai paskelbtą svarstomo klausimo nutarimo projektą ir pažymą dėl jo taip, kad ją adresatas gautų ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki posėdžio, taip pat ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki posėdžio Komisijos tinklalapyje skelbia Komisijos posėdžio darbotvarkę, nutarimų projektus ir pažymas dėl jų (66 punktas). Taigi, Komisijos posėdžiams teikiamos svarstyti atitinkamų skyrių pažymos yra neatsiejama Komisijos nutarimų dalis, kadangi jose Komisijos nariams pateikiama skyrių apibendrinta ir susisteminta informacija, kurios pagrindu vėliau priimami atitinkami Komisijos sprendimai.

7.3. Skundžiamas sprendimas – Komisijos nurodymas ištaisyti kainų skaičiavimo nustatymo ir skaičiavimo pažeidimus – yra pagrįstas teisės normomis ir motyvuotas. Pareiškėjai yra žinoma, kad medžiagą Komisijos posėdžiams rengia Komisijos Šilumos skyrius – prieš posėdį parengiama pažyma, kurioje išdėstomi visi faktai ir motyvai, pagrįsti teisės normomis; ši informacija, jeigu joje nėra konfidencialių duomenų, viešai skelbiama Komisijos tinklalapyje. Paminėta praktika pareiškėjai yra gerai žinoma. Komisijos Šilumos skyrius 2009 m. birželio 11 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimo“ išdėstė tiek teisės normas, kuriomis vadovaudamasi Komisija priėmė sprendimą, tiek faktines aplinkybes bei motyvus; pareiškėja su pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) susipažino ir teikė Komisijai savo pastabas. Taigi, faktai ir motyvai išdėstyti ne tik skundžiamame sprendime, bet ir pažymoje Nr.(duomenys neskelbtini), taip pat posėdžio metu. Pažymėtina, jog pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstyti faktai buvo išsamiai diskutuojami viešame Komisijos posėdyje, įvykusiame 2009 m. birželio 18 d., pareiškėja dalyvavo šiose diskusijose, aktyviai dėstė savo nuomonę ir kritiką dėl ketinamo priimti sprendimo, todėl darytina išvada, jog pareiškėja buvo susipažinusi su sprendimo Nr. O2-22 motyvais ir faktinėmis aplinkybėmis.

7.4. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas, tačiau praktikoje, formuojamoje remiantis atitinkamų teisės aktų reikalavimais, neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kad individualus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių-teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius; toks dokumentas jau įgyja teisinę galią ir gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, bet iki tokio akto priėmimo atliktas darbas, gauta informacija, įforminta bet kokios formos dokumente (ataskaitoje, patikrinime, išvadoje ir kt.), atspindintys individuliam administraciniam aktui priimti reikalingus duomenis, paprastai neskundžiama Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, tai tik ištaka, tarnaujanti individualiam administraciniam aktui priimti; pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkėlinėjami į administracinį aktą; tų pačių duomenų dubliavimas keliose vietose būtų perteklinis, prieštaraujantis gero administravimo principui (2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-633/2008).

7.5. Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, galėjo ir turėjo atsižvelgti į pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktus duomenis, detalius skaičiavimus, pagrindžiančius šilumos kainų perskaičiavimą. Pareiškėjos atstovai dalyvavo Komisijos posėdyje, kai buvo svarstomas klausimas dėl Filialo kainų nustatymo ir galėjo pareikšti pastabas bei pateikti savo nuomonę. Pareiškėja žinojo, kokios kainų apskaičiavimo klaidos yra taisytinos. Taigi, nors pačiame sprendime Nr. O2-22 nėra pateikta detalių skaičiavimų, pareiškėjos padarytų klaidų analizės, tai nesudaro pagrindo šį sprendimą naikinti, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas faktiniais duomenimis bei teisės normomis. Be to, administracinio sprendimo formos trūkumai ar kiti formalūs jo priėmimo procedūros pažeidimai nėra pakankamas pagrindas tokiam sprendimui panaikinti, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti priimtas iš esmės neteisingas administracinis sprendimas.

Taigi, Komisija laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. sprendimas Nr. O2-22 yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, o pareiškėja žinojo šią informaciją ir laisvai ja disponavo. Komisija sprendimą Nr. O2-22 priėmė pagal savo diskreciją, vadovaudamasi galiojančiomis Įstatymo ir Metodikos nuostatomis.

7.6. Pareiškėja, skaičiuodama šilumos kainas, vadovavosi galiojančiuose teisės aktuose neįtvirtintais kriterijais, todėl toks skaičiavimas negali būti laikomas teisėtu, o teismui pateiktas skundas – pagrįstu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, derinamos kainos nepagrįstumas turi būti įrodomas šalies, kuri ginčija tokius apskaičiavimus, tai turi būti įrodinėjama arba pateikiant teisinius akivaizdžiai neteisėto skaičiavimo argumentus, pavyzdžiui, pritaikyta įstatyme neleidžiama skaičiavimo metodika, jeigu tokia yra, arba tam įgaliotų specialistų išvadų pagrindu. Pažymėtina, kad Pareiškėja nepateikė svarių teisinių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti Komisijos derintų kainų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisėtumą.

 

III

 

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2252-602/2009 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01117-2009-4) pagal pareiškėjos – UAB „Litesko“ skundą atsakovei – Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Telšių rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2009 m. lapkričio 11 d. nutartyje (t. 3, b. l. 86-94, 106-110) nutarė:

1.1 Bylą dalyje dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokolinio sprendimo Nr. O2-22 dalyje dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ perskaičiuotos šilumos kainos panaikinimo nutraukti.

1.2. Pareiškėjos – UAB „Litesko“ reikalavimą įpareigoti Komisiją iš naujo apsvarstyti UAB „Lietesko“ filialo „Telšių šiluma“ perskaičiuotos šilumos kainos projektą ir jos pagrindimą, pateiktus kartu su UAB „Litesko“ 2009 m. kovo 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“, ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, palikti nenagrinėtą.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Litesko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos – UAB „Litesko“ skundą atsakovei – Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Telšių rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, 2009 m. gruodžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS442-765/2009 (t. 3, b. l. 126-128) nutarė atskirąjį skundą tenkinti: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas inter alia konstatavo:

2.1. Atsakovės protokoliniame sprendime Nr. O2-22 nurodyti šilumos kainos nustatymo pažeidimai, toks šilumos kainos nustatymo pažeidimų nurodymas, vadovaujantis Įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, tiesiogiai suponuoja savivaldybės pareigą nurodytus pažeidimus pašalinti, todėl atsakovės protokolinis sprendimas turi privalomąjį pobūdį; protokolinis sprendimas Nr. O2-22 sukelia aiškias teisines pasekmes, nes juo užkertamas kelias pareiškėjos pageidaujamam šilumos kainų patvirtinimui ir sudaromos prielaidos atsakovei tuo atveju, jeigu protokoliniame sprendime Nr. O2-22 nurodyti pažeidimai nebus ištaisyti, vienašališkai nustatyti laikinas kainas, be to, protokoliniame sprendime Nr. O2-22 aiškiai nurodytas įpareigojimas Filialui bei Savivaldybei. Ginčijamas protokolinis sprendimas Nr. O2-22 yra administracinis aktas, kuris gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl protokolinio sprendimo Nr. O2-22 panaikinimo.

2.2. Pareiškėjos antrasis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo Komisijai iš naujo apsvarstyti Filialo šilumos kainos perskaičiavimo projektą ir kainos pagrindimą bei priimti sprendimą siejamas su šioje byloje pareiškėjos ginčijamu protokoliniu sprendimu Nr. O2-22. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje kitoje administracinėje byloje analogiškai suformuluotas pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo Komisijai yra siejamas su kitu atsakovės aktu, todėl atitinkami pareiškėjos reikalavimai, nors ir yra analogiškai suformuluoti, negali būti laikomi tapačiais Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punkto prasme. Be to, šioje byloje pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo Komisijai pareikštas anksčiau negu analogiškai suformuluotas reikalavimas kitoje administracinėje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje pareikštą pareiškėjos skundo reikalavimą dėl įpareigojimo Komisijai paliko nenagrinėtą.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-783-624/2010 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01117-2009-4) pagal pareiškėjos – UAB „Litesko“ skundą atsakovei – Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Telšių rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2010 m. vasario 19 d. sprendime (t. 3, b. l. 173-197) nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos – UAB „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos – UAB „Litesko“ skundą atsakovei – Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Telšių rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2011 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-259/2011 (t. 4, b. l. 72-85) nutarė pareiškėjos – UAB „Litesko“ apeliacinį skundą tenkinti: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas inter alia konstatavo:

4.1. Asmuo į administracinį teismą turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, taigi, konkrečiu atveju turi būti vertinami ginčijamo akto priėmimo teisiniai pagrindai bei pasekmės, sukeliamos pareiškėjui, ir, atsižvelgiant į tai, sprendžiama, ar toks aktas yra individualus teisės aktas, skųstinas administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Komisijos protokolinio sprendimo forma priimti aktai, įvertinus jų turinį, gali būti traktuojami kaip teisės aktai.

4.2. Komisija, remiantis inter alia Energetikos įstatymo 17 straipsniu, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsniu, de jure ir de facto užtikrina šilumos tiekėjų taikomų kainų atitikties teisės aktų reikalavimams, įskaitant ir jų atitiktį orientacijos į sąnaudas principui, kontrolę. Komisijos pritarimas perskaičiuotai šilumos kainai yra būtina sąlyga norint taikyti tokią kainą.

4.3. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalį Komisijos nurodymas savivaldybės tarybai yra privalomas, taigi, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisijai nurodžius trūkumus ir įpareigojus savivaldybę juos ištaisyti, savivaldybė gali motyvuotai iš dalies ar visiškai nesutikti su Komisijos sprendimo argumentais; toks teiginys pagrįstas tik tiek, kiek savivaldybė, nesutikdama su Komisijos pavedimu savivaldybei, gali ginčyti tokio pavedimo teisėtumą ir pagrįstumą teisės aktų nustatyta tvarka.

4.4. Vertinant šios bylos faktines aplinkybes pažymėtina, kad priimdama protokolinį sprendimą Komisija išreiškė savo galutinę poziciją, t. y. UAB „Litesko“ ir Savivaldybės tarybos pateiktus faktinius duomenis įvertino jų atitikties teisės aktų, įskaitant Įstatymą, reikalavimams požiūriu. Nors, pasak Komisijos, toks sprendimas nėra galutinis, t. y. juo vienašališkai nėra nustatoma šilumos kaina, be to, Savivaldybei šalinant Komisijos nurodytus pažeidimus gali paaiškėti naujų faktinių aplinkybių, kurios nulemtų kitokią šilumos kainą, toks argumentas atmestinas; šiuo aspektu pažymėtina, kad Savivaldybei neištaisius klaidų Komisijos vienašališkai nustatoma kaina būtų paremta protokoliniame sprendime Nr. O2-22 išdėstytais argumentais, t. y. Komisija tų pačių faktinių duomenų pagrindu neturėtų teisės kitaip skaičiuoti tvirtinamą šilumos kainą, taigi, jos galutinė pozicija dėl šilumos tiekėjo pateikto perskaičiuotos šilumos kainos projekto įtvirtinta būtent ginčijamame protokoliniame sprendime Nr. O2-22. Tuo tarpu, jeigu vėliau paaiškėtų naujų faktinių aplinkybių, kurios nulemtų kitokį šilumos kainų skaičiavimą, toks sprendimas turėtų būti traktuotinas kaip naujas sprendimas, nes jis būtų priimtas kitų faktinių aplinkybių pagrindu. Taigi, ginčijamas protokolinis sprendimas sukelia teisines pasekmes, o todėl yra individualus teisės aktas, kuris gali būti ginčijamas teisės aktų nustatyta tvarka.

4.5. Teismas nepritaria pirmosios instancijos teismo ir Komisijos pozicijai, kad ginčijamas protokolinis sprendimas Nr. O2-22 teisines pasekmes sukelia tik Savivaldybei, nes būtent ji įpareigota ištaisyti Komisijos nustatytus pažeidimus. Remiantis Įstatymo inter alia jo 32 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis, valstybės reguliuojamos šilumos kainos grindžiamos, be kita ko, orientacijos į sąnaudas principu, taigi, šilumos tiekėjas, tiekdamas šilumą vartotojams, yra tiesiogiai suinteresuotas, kad jo taikoma šilumos kaina (kaina, kurios atitiktį minėtam principui patvirtino kompetentinga institucija) užtikrintų jo patiriamų būtinųjų sąnaudų padengimą. Pareiškėja, laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos, pateikė perskaičiuotos šilumos kainos projektą, kuris, jos nuomone, atitinka orientacijos į sąnaudas principą, tačiau Komisija protokoliniame sprendime Nr. O2-22 nusprendė priešingai: konstatavo, kad aptariama šilumos kaina neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Vadinasi, būtent Komisijos priimtas ginčijamas protokolinis sprendimas yra vienintelė priežastis, dėl kurios pareiškėja negali taikyti, jos nuomone, sąnaudomis pagrįstos šilumos kainos. Taigi, protokolinis sprendimas Nr. O2-22 sukelia teisines pasekmes ne tik Savivaldybei, bet ir pareiškėjai, o todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja šioje byloje neturi materialinio reikalavimo teisės; pirmosios instancijos teismas, nevertinęs protokolinio sprendimo Nr. O2-22 turinio, negalėjo pagrįstai konstatuoti, jog juo nėra pažeidžiamos pareiškėjos teisės ar teisėti interesai.

 

IV

 

1. Teismo posėdyje pareiškėjos – UAB „Litesko“ atstovė – advokatė Dovilė Greblikienė (2010 m. kovo 5 d. išrašas iš atstovavimo sutarties (t. 4, b. l. 38-39)), remdamasi pareiškėjos skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti, papildomai nurodė, jog: nėra jokio Komisijos paaiškinimo bei tuo metu Metodikoje nebuvo nustatyta, kaip Komisija nustatė kuro rinkos kainą ir ją pritaikė; pareiškėjos atstovės nuomone, Komisija sudėjo visų šilumos tiekėjų perkamo biokuro rinkos kainas ir išvedė vidurkį, o dėl to ir kilo esminiai pažeidimai; esminis pažeidimas yra tas, kad Komisija įmones, kurios laikosi teisės aktų, Kuro apskaitos taisyklių, kurą apskaito tiksliai (tiek svorį, tiek kokybinius rodiklius), palygino su įmonėmis, kurios tokios apskaitos neveda ir nesilaiko Kuro paskaitos taisyklių; pastarųjų įmonių biokuro kaina yra visai kitokia, akivaizdu, kad taip lyginant įmones, gaunamas kainų skirtumas, ir visada apskaitą vedančių įmonių kaina bus didesnė; Komisija, nesilaikydama Kuro apskaitos taisyklių, toleruoja kitų įmonių pažeidimus; Komisija, pritaikydama rinkos kainą, akivaizdžiai nesilaikė Metodikos reikalavimų, Komisijos atliktas skaičiavimas neobjektyvus ir nepagrįstas, tai pagrindžia ir liudytojo A. B. teismo posėdyje pateikti paaiškinimai; kuro rinkos kainos skelbiamos internete ir kiekvienas paskelbimas pats savaime nedaro įtakos UAB „Litesko“ teisėms ir pareigoms, tačiau įtaką daro tai, kuriam ketvirčiui Komisija tą kainą panaudojo.

2. Teismo posėdyje pareiškėjos – UAB „Litesko“ atstovė – Liudmila Čiukanova (2011 m. gegužės 25 d. įgaliojimas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 123)) pritarė advokatės D. Greblikienės pozicijai ir prašė skundą tenkinti.

3. Teismo posėdyje atsakovės – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovė – šios institucijos Teisės skyriaus vedėja Vilma Adamavičiūtė (Komisijos 2011 m. sausio 7 d. įgaliojimas Nr. P8-5 (t. 4, b. l. 63, 95)), remdamasi atsiliepimuose į pareiškėjos skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, papildomai nurodė, jog: Komisija, priimdama protokolinį sprendimą 2009 metais, nematė objektyvių priežasčių, kodėl UAB „Litesko“ Telšių filiale kaina yra daug didesnė negu kitose šilumos tiekimo įmonėse; Komisija kuro kainos vidurkį skaičiuoja sudėdama visų įmonių rodiklius ir išvesdama jų vidurkį, toks skaičiavimas yra teisingas ir pagrįstas. Atsakovės atstovė pabrėžė, jog pareiškėjos argumentai ir liudytojo paaiškinimai vertintini kritiškai.

4. Teismo posėdyje atsakovės – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovė – šios institucijos Šilumos skyriaus vyriausioji specialistė Vilma Skinderytė (Komisijos 2011 m. sausio 7 d. įgaliojimas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 62, 96)), remdamasi atsiliepimuose į pareiškėjos skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, papildomai nurodė, jog: Komisija rinkos kainą skaičiuoja ne natūriniais mato vienetais, bet sąlyginiais; ne tik pareiškėja kuro apskaitą veda taip tiksliai, kiti šilumos tiekėjai taip pat atlieka laboratorinius tyrimus, nustato tiek kuro drėgnumą, tiek kaloringumą; Komisija kitų įmonių pažeidimų netoleruoja, tačiau negali įmonių įpareigoti laikytis Kuro apskaitos taisyklių – šias taisykles rengia Energetikos ministerija, kuri ir turėtų kontroliuoti, kaip vykdomos taisyklės; Komisija, skaičiuodama kuro rinkos kainą, Kuro apskaitos taisyklėmis nesivadovauja, šiomis taisyklėmis turi vadovautis įmonės, teikdamos duomenis Komisijai. Atsakovės atstovė taip pat nurodė, jog Komisija ne kartą pareiškėjai pateikė išaiškinimą, kad, skaičiuojant nepadengtas kuro sąnaudas, yra lyginama sunaudoto kuro kaina.

5. Teismo posėdyje liudytojas Arūnas Barauskas, UAB „COWI Lietuva“ projektų vadovas, paaiškino: yra trys pagrindinės įmonių apskaitos grupės: pirmoji įmonių grupė sveria gaunamo kuro kiekį ir vertina visus kuro parametrus, antroji matuoja gaunamą kurą kubiniais metrais, trečioji yra grupė įmonių, kurios moka už biokurą pagal tai, kiek pagaminama šilumos iš gauto kuro kiekio; tiksliausiai visą kurą apskaito pirmoji grupė, nes matuojas tiek svoris, tiek visi parametrai, tiek su kuru ateinanti energetinė vertė; kitos įmonių grupės, kurios gauna kurą ir jį apskaito gautais kubiniais metrais, paskui naudoja matematinius veiksmus ir iš tų gautų kubinių metrų išskaičiuoja kietmetrius, šiuose skaičiavimuose naudojami koeficientai, nurodytos reikšmės, tačiau dėl kuro susispaudimo transportavimo metu, dėl kuro drėgnumo galimas reikšmių „išsibarstymas“, perskaičiuojant į masę, taip pat dėl kuro drėgnumo atsiranda skirtumas dėl energetinės vertės; įmonės, tiksliai apskaitančios pagal Kuro apskaitos taisykles, naudoja apskaitos prietaisus, kurių paklaida yra ± 1 proc., o įmonių, kurios atsivežto kuro kiekį apskaito pagal kubinius metrus, paklaida atsiranda dėl piltinių kubinių metrų perskaičiavimo į vientisos masės medienos kubinius metrus; glaustumo koeficientai skiriasi priklausomai nuo to, iš ko padarytas biokuras, ir paklaida yra apie 17 proc.; kai perkamas biokuro mišinys, skiriasi glaustumo koeficientų reikšmės, o mišinio sudedamųjų dalių niekas neišskiria; kitas faktorius – medienos drėgnumas: medienos šiluminė vertė gali skirtis beveik iki 30 proc., kuo mediena sausesnė, tuo šilumingumas didesnis; kitas faktorius – esantys priedai atsivežtame kure: jeigu kure yra nedegios dalys (smėlis, akmenys ir kt.), prie apskaitos prisideda netikslumai; trečioji įmonių grupė eina „atbuliniu“ perskaičiavimo keliu: iš energijos įvertina katilo efektyvumą ir apskaičiuoja, kiek yra sudeginta biokuro, šį skaičiavimą įtakoja įrenginio efektyvumas; skaičiuojant pagal pagamintą energijos kiekį, paklaidos gali būti mažesnės, nes vertinama mažiau faktorių; praktikoje pasitaiko, kad katilo efektyvumas svyruoja nuo 70 iki 80 proc., tai priklauso nuo pakrovimo ir nuo katilo tipo; trečioje grupėje netikslumas galėtų būti iki 10 proc.; liudytojo nuomone, kainų palyginimas negalėtų būti objektyvus, nes būtų lyginama tiksli apskaita su galimai netikslia apskaita.

 

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a :

 

I

 

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Komisija, vadovaudamasi Įstatymu, išnagrinėjusi UAB „Litesko“ 2005 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 01-67-2005 pateiktus centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų skaičiavimus, 2005 m. birželio 16 d. nutarime Nr. O3-33 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Telšių šiluma“ nustatė uždUAB „Litesko“ filialui „Telšių šiluma“ iki 2010 m. birželio 30 d. bazines centralizuotai tiekiamos šilumos kainas be pridėtinės vertės mokesčio:

1.1. centralizuotai tiekiamos šilumos iš nuosavų šaltinių gamybos kainas: vienanarę – 7,40 ct už kWh; dvinarę: pastovioji dalis (už patiektą į tinklą šilumos srauto galią) – 23,47 Lt už kW per mėnesį; kintamoji dalis (už patiektą į tinklą šilumos kiekį) – 4,19 ct už kWh;

1.2. centralizuotai tiekiamos šilumos perdavimo kainą už suvartotą šilumos kiekį – 5,59 ct už kWh arba už vidutinę vartojimo galią – 40,83 Lt už kW per mėnesį;

1.3. šilumos, patiektos iki gyvenamųjų namų ir kitų pastatų šilumos įvadų (punktų), kainas: vienanarę – 12,99 ct už kWh; dvinarę (pirmasis variantas): pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią) – 40,83 Lt už kW per mėnesį;. kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) – 7,40 ct už kWh; arba dvinarę (antrasis variantas): pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią) – 64,30 Lt už kW per mėnesį; kintamoji dalis (už patiektą į tinklą šilumos kiekį) – 4,19 ct už kWh;

1.4. šilumos pardavimo vartotojams kainą – 0,84 Lt per mėnesį vienam vartotojui arba daugiabučių namų gyventojams pasirinktinai 0,84 Lt per mėnesį arba 0,12 ct už kWh.

2. UAB „Litesko“ generalinis direktorius 2006 m. kovo 31 d. įsakyme Nr. 2006-01/35 pirmiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatė šilumos kainas, atitinkančias bazines kainas, 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakyme Nr. 2006-01P/96 antriesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatė perskaičiuotas šilumos kainas, iš jų vienanarę – 16,85 ct/kWh. 2007 m. rugsėjo 7 d. įsakyme Nr. 2007-01P/85 tretiesiems šilumos kainos galiojimo metams nustatė vienanarę – 19,21 ct/kWh šilumos kainą (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 36-42, 191-197; t. 2, b. l. 60-66; t. 3, b. l. 15-21)).

3. Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad Savivaldybės taryba pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Metodikos 113 punkto nuostatas, 2008 m. spalio 17 d. nutarime Nr. O3-148 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Telšių šiluma“ nutarė UAB „Litesko“ filialui „Telšių šiluma“ nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas:

3.1. šilumos iš nuosavų šaltinių gamybos kainas (be PVM): vienanarę – 16,66 ct/kWh; dvinarę: pastovioji dalis (už patiektą į tinklą šilumos srauto galią) – 34,96 Lt/kW per mėnesį; kintamoji dalis (už patiektą į tinklą šilumos kiekį) –  11,87 ct/kWh;

3.2. šilumos perdavimo kainą už suvartotą šilumos kiekį – 7,65 ct/kWh (be PVM) arba už vidutinę vartojimo galią – 55, 82 Lt/kW per mėnesį (be PVM);

3.3. šilumos, patiektos iki gyvenamųjų namų ir kitų pastatų šilumos įvadų (punktų), kainas (be PVM): vienanarę – 26,86 ct/kWh; dvinarę (pirmas variantas): pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią) – 55,82 Lt/kW per mėnesį; kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) – 19,21 ct/kWh; dvinarę (antrasis variantas): pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią) – 90,78 Lt/kW per mėnesį; kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) – 14,42 ct/kWh;

3.4. šilumos pardavimo vartotojams kainą (be PVM) – 1,12 Lt per mėnesį vienam vartotojui arba daugiabučių namų gyventojams pasirinktinai 1,12 Lt per mėnesį vienam vartotojui arba 0,16 ct/kWh;

3.5. vienanarę šilumos kainą, taikomą daugiabučių namų gyventojams – 28,37 ct/kWh (su  5 proc. PVM );

3.6. šilumos, patiektos iki gyvenamųjų namų ir kitų pastatų šilumos įvadų (punktų), kainą, taikomą kitiems vartotojams – 31,69 ct/kWh (su 18 proc. PVM) (pagal 2009 m. vasario 2 redakciją – 31,96 ct/kWh (su 19 proc. PVM)), šilumos pardavimo kainą – 1,32 Lt per mėnesį vienam vartotojui (su 18 proc. PVM) (pagal 2009 m. vasario 2 redakciją – 1,33 Lt per mėnesį vienam vartotojui (su 19 proc. PVM))

4. UAB „Litesko“ su 2009 m. kovo 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“ (t. 1, b. l. 43-44, 68-69) pateikė Komisijai ir Savivaldybei UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimo projektą ir dokumentus, reikalingus perskaičiuotų kainų skaičiavimams pagrįsti (t. 1, b. l. 70-175);

5. Visuomeninė organizacija „Antimonopolinis Lietuvos piliečių sąjūdis“ (ALPIS) 2009 m. balandžio mėn. UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ tiekiamos šilumos perskaičiuotų kainų 2009–2010 metams pagrįstumo ekspertizės ataskaitoje (t. 1, b. l. 179-189; t. 2, b. l. 69-79), be kita ko, nurodyta:

5.1. Savivaldybės administracija ekspertizės atlikimui pateikė UAB „Litesko“ su 2009 m. kovo 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 Savivaldybei ir merui dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo pateiktus kainų perskaičiavimus pagrindžiančius dokumentus. Susipažinusi su UAB „Litesko“ pateiktais dokumentais ALPIS konstatavo, kad nėra faktinių duomenų dėl sudeginto kuro nomenklatūros ir kiekių, pagamintos šilumos kiekių ir realizuotos šilumos kiekių per ataskaitinį laikotarpį pagrindimo, todėl parengė papildomą klausimyną pagal Energetikos įstatymo 23 straipsnio nuostatas dėt energijos apskaitos, kuriame pasiūlė UAB „Litesko“ pateikti apskaitos prietaisų rodmenų mėnesines ataskaitas už ataskaitinį laikotarpį pagal katilines: gamtinių dujų ir kito kuro kiekių sudeginimo, pateiktos į tinklą šilumos kiekio bei realizuotos šilumos kiekio vartotojams, tačiau į Savivaldybės prašymus dėl duomenų pateikimo UAB „Litesko“ neatsakė ir jokių papildomų duomenų nepateikė.

5.2. Ekspertizės atlikimui ALPIS naudojo UAB „Litesko“ su raštu Nr. 03-074-2009 pateiktus duomenis, Komisijos 2005 m. birželio 16 d. nutarime Nr. O3-33 Filialui nustatytus rodiklius, Komisijos tinklalapyje paskelbtą informaciją apie kuro rinkos kainas, Metodiką bei 2008 m. rugpjūčio 18 d. pažymos Telšių rajono savivaldybės tarybai dėl Filialo centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų Telšių rajone 2008–2009 metams perskaičiavimo ir nustatymo duomenis.

5.3. Dėl sąlyginio kuro normos: atlikus skaičiavimus nustatyta, kad UAB „Litesko“ taikoma sąlyginio kuro norma ataskaitiniam laikotarpiui neprieštarauja Komisijos nustatytiems bazinės kainos atitinkamiems rodikliams.

5.4. Dėl realizuojamo šilumos kiekio pagrįstumo: UAB „Litesko“ nepagrįstai padidina norminius šilumos nuostolius; kainų perskaičiavimuose turėtų būti taikomas 60,98 tūkst. MWh realizuotos šilumos kiekis vietoje UAB „Litesko“ deklaruojamo 60,64 tūkst. MWh šilumos kiekio.

5.5. Dėl kuro sąnaudų pagrįstumo: UAB „Litesko“ deklaruojama 760,32 Lt/tne medienos kaina negali būti pripažįstama pagrįsta, nes pagal Komisijos paskelbtus kuro kainų lyginamuosius rodiklius 2008 m. IV ketvirtį Lietuvoje medienos kaina sudarė 684 Lt/tne ir jos didėjimas 2009 m. nenumatomas; remiantis Komisijos paskalbtais duomenimis, medienos kainos 2008 m. tolydžia krito, todėl UAB „Litesko“ deklaruojama 784,27 Lt/tne medienos kaina (atskaitiniu laikotarpiu 20008 m. mediena tokia kaina pirkta iš UAB „Bionovus“) yra visiškai nepagrįsta realios rinkos atžvilgiais; atlikus skaičiavimus, sumažintos ataskaitinio laikotarpio kuro sąnaudos 315 tūkst. Lt, o perskaičiuojamoms kainoms – 227,1 tūkst. Lt, atitinkamai sumažinant sąlyginio kuro kainas nuo 1237,34 iki 1193,8 Lt/tne ir nuo 1061,82 iki 988,58 Lt/tne.

5.6. Dėl infliacijos įtakos pagrįstumo: UAB „Litesko“ nepagrįstai taiko 3 proc. efektyvumo didinimo koeficientą, taikytą ankstesnio kainų perskaičiavimo laikotarpiui; remiantis Metodika, aktualus kainų perskaičiavimas – ketvirtas, todėl pagal bazinių kainų nustatytą metinį 1 proc. efektyvumo rodiklį ketvirtų metų efektyvumo didinimo koeficientas turi būti lygis 4 proc.

5.7. Pasiūlymai Komisijai dėl Filialo šilumos kainų perskaičiavimo 2009–2010 metams: Savivaldybė nepritaria vienanarei perskaičiuotai šilumos kainai – 25,52 ct/kWh ir siūlo nustatyti 24,84 ct/kWh kainą dėl šių argumentų: prima, tiekėjas nepagrįstai sumažina šilumos realizaciją 340 MWh, skaičiuodamas suminius technologinius nuostolius 15,32 tūkst. MWh, kai Komisija bazinėse kainose yra nustačiusi 14,98 tūkst. MWh technologinių nuostolių ribą; antra, tiekėjas nepagrįstai taiko 3 proc. efektyvumo didinimo koeficientą, kai pagal Komisijos bazinių kainų rodiklių toks koeficientas turi būti 4 proc.; trečia, tiekėjas nepagrįstai planuoja 760,32 Lt/tne medienos kainą, kai pagal Komisijos duomenis ši kaina Lietuvoje vidutiniškai sudaro 684 Lt/tne, taip pat tiekėjas nepagrįstai padidino ataskaitinio laikotarpio medienos prikimo kainą iki 784,27  Lt/tne, kai pagal Komisijos duomenis atitinkama vidutinė rinkos kaina 2008 m. sudarė 689,9 Lt/tne.

6. Telšių rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 32 straipsnio 6, 7 dalimis bei nepriklausomo energetikos reguliavimo eksperto dr. Vyginto Sidzikausko išvadomis, 2009 m. balandžio 23 d. sprendime Nr. T1-179 „Dėl šilumos kainų nustatymo“ (t. 1, b. l. 178, ; t. 2, b. l. 48, 68) nusprendė:

6.1. nepritarti UAB „Litesko“ pateiktai centralizuotai tiekiamos šilumos kainai – 25,52 ct/kWh be PVM;

6.2. nustatyti UAB „Litesko“ filialui „Telšių šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainą – 24,84 ct/kWh be PVM.

7. Komisijos Šilumos skyrius 2009 m. birželio 11 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimo“ (t. 1, b. l. 36-42, 191-197; t. 2, b. l. 60-66; t. 3, b. l. 15-21) pateikė tokias išvadas:

7.1. UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainos perskaičiavimas atliktas ne pagal Metodikos reikalavimus: neteisingai nustatytas infliacijos koregavimo koeficientas (Metodikos 114.5 punktas); neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio (Metodikos 114.2 punktas); neteisingai nustatytos faktiškai patirtos, bet nepadengtos kuro sąnaudos (Metodikos 114.3 punktas).

7.2. UAB „Litesko“ projekte perskaičiuota šilumos kaina – 25,52 ct/kWh, Šilumos skyriaus skaičiavimais – 24,89 ct/kWh, t. y. 0,63 ct/kWh mažesnė. Perskaičiuota 24,89 ct/kWh šilumos kaina, lyginant su bazine šilumos kaina (13,11 ct/kWh), didėja 11,78 ct/kWh arba 89,9 proc., lyginant su dabar galiojančia kaina (27,02 ct/kWh) mažėja 2,13 ct/kWh arba 7,9 proc.

7.3. Veiksniai, sąlygoję šilumos kainos mažėjimą (lyginant su dabar galiojančia šilumos kaina):

7.3.1. kuro kainų pokytis šilumos kainą mažina 2,38 ct/kWh arba 8,8 procentinių punktų: dėl kuro kainų pasikeitimo mažėja 2,78 ct/kWh arba 10,3 procentinių punktų; dėl faktiškai patirtų, bet nepadengtų sąnaudų kurui (pagal Metodikos 114.3 punktą) didėja 0,40 ct/kWh arba 1,5 procentinio punkto;

7.3.2. infliacija šilumos kainą didina 0,08 ct/kWh arba 0,3 procentinio punkto;

7.3.3. realizuotos šilumos kiekio pokytis šilumos kainą didina 0,17 ct/kWh arba 0,6 procentinio punkto.

7.4. Telšių rajono savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. T1-179 nustatė vienanarę 24,84 ct/kWh šilumos kainą, kuri yra 0,05 ct/kWh mažesnė nei perskaičiuota Šilumos skyriaus.

7.5. Šilumos skyrius siūlo Komisijai priimti tokį protokolinį sprendimą:

„Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymu (Žin., 2007, Nr.130-5259) ir Šilumos kainų nustatymo metodika (Žin., 2008, Nr. 35-1270; toliau vadinama – Metodika) konstatuoti, kad:

1. UAB „Litesko“ 2008 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“ pateiktas filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimas atliktas su pažeidimais – neteisingai nustatytas infliacijos koregavimo koeficientas (Metodikos 114.5 punktas), neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio (Metodikos 114.2 punktas) ir neteisingai nustatytos faktiškai patirtos, bet nepadengtos kuro sąnaudos (Metodikos 114.3 punktas).

2. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr.T1-179 „Dėl šilumos kainų nustatymo“ šilumos kainos nustatytos su pažeidimais. Savivaldybė pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. nustatė šilumos kainas, nepagrįstas tiekėjo būtinomis sąnaudomis.

Komisija įpareigoja UAB „Litesko“ filialą „Telšių šiluma“ ir Telšių rajono savivaldybę pašalinti nurodytus šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo pažeidimus. Vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, savivaldybei per 30 kalendorinių dienų nepašalinus nurodytų pažeidimų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas.“

8. Pareiškėja 2009 m. birželio 12 d. rašte Nr. 01-150-2009 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“ (t. 1, b. l. 28-35) pateikė Komisijai paaiškinimus bei nuomonę dėl pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. pažymos Nr. O5-122 esminių trūkumų bei jos neatitikimo Energetikos ir Šilumos ūkio įstatymams, Metodikai ir jos taikymo praktikai, taip pat objektyviai ekonominei logikai bei prašė persvarstyti ir atitinkamai pakeisti pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) arba 2009 m. birželio 18 d. Komisijos posėdyje nepritarti pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytiems siūlymams atitinkamoje dalyje ir konstatuoti, kad UAB „Litesko“ su 2009 m. kovo 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 pateiktas Filialo šilumos kainų perskaičiavimas atliktas su pažeidimais dalyje tik dalyje dėl šilumos kainos pokyčio dėl infliacijos, papildomai įvertinant Komisijos Šilumos skyriaus siūlymus dėl: skaičiavimų prognozuojamai gamtinių dujų kainai nustatant šilumos kainos galiojimo laikotarpį (+10,8 Lt/tūkst. m3 skaičiavimuose taikomai gamtinių dujų kainai); nesusigrąžintų praeitame perskaičiavime nustatytų nepadengtų kuro sąnaudų skaičiavimų, papildomai įtraukiant nepadengtas kuro sąnaudas, kurias Komisijos skaičiavimais prognozuojama susigrąžinti iki šios perskaičiuotos kainos įsigaliojimo pradžios (2009 m. kovo–birželio mėn.).

9. Remiantis Komisijos 2009 m. birželio 18 d. viešojo posėdžio protokolu Nr. O2-22 (t. 1, b. l. 18-23; t. 3, b. l. 22-27) Komisija 2009 m. birželio 18 d. viešame posėdyje, dalyvaujant, be kita ko, UAB „Litesko“ atstovams – D. Ž. (teisės direktorius), S. J. (komercijos direktorius), T. J. (eksploatacijos direktorius) (žr. dalyvių sąrašą (t. 1, b. l. 200-201; t. 3, b. l. 28-29)) svarstė UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimą bei nutarė (Komisijos nariai balsavo vienbalsiai), vadovaudamasi Įstatymu ir Metodika, konstatuoti, kad:

9.1. UAB „Litesko“ raštu Nr. 03-074-2009 pateiktas filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimas atliktas su pažeidimais – neteisingai nustatytas infliacijos koregavimo koeficientas (Metodikos 114.5 punktas), neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio (Metodikos 114.2 punktas) ir neteisingai nustatytos faktiškai patirtos, bet nepadengtos kuro sąnaudos (Metodikos 114.3 punktas).

9.2. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. T1-179 šilumos kainos nustatytos su pažeidimais; Savivaldybė pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. nustatė šilumos kainas, nepagrįstas tiekėjo būtinomis sąnaudomis.

9.3. Komisija įpareigoja Filialą ir Savivaldybę pašalinti nurodytus šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo pažeidimus; vadovaudamasi Įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, savivaldybei per 30 kalendorinių dienų nepašalinus nurodytų pažeidimų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas.

10. Komisijos Šilumos skyrius 2009 m. liepos 24 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų“ (toliau – ir pažyma Nr. O5-164) (t. 2, b. l. 82; t. 3, b. l. 32) nurodė, kad per Komisijos nurodytą laikotarpį nei pareiškėja, nei Savivaldybė nepašalino nurodytų šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo pažeidimų, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, Šilumos skyrius siūlo Komisijai vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas UAB „Litesko“ filialui „Telšių šiluma“ nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo. Šilumos skyrius su pažyma Nr. O5-164 teikė Komisijos posėdžiui ir nutarimo „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko” filialui „Telšių šiluma“ projektą (t. 3, b. l. 33), kuriame numatyta UAB „Litesko” filialui „Telšių šiluma“ nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas:

10.1. šilumos gamybos savo šaltinyje kainas (be PVM): vienanarę – 14,28 ct/kWh; dvinarę: pastovioji dalis (už patiektą į tinklą šilumos srauto galią) – 45,19 Lt/kW per mėnesį; kintamoji dalis (už patiektą į tinklą šilumos kiekį) – 8,09 ct/kWh;

10.2. šilumos perdavimo kainą už suvartotą šilumos kiekį – 7,50 ct/kWh (be PVM) arba už vidutinę vartojimo galią – 54,72 Lt/kW per mėnesį (be PVM);

10. 3. šilumos, patiektos iki gyvenamųjų namų ir kitų pastatų šilumos įvadų (punktų), kainas (be PVM): vienanarę – 24,73 ct/kWh; dvinarę: pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią) – 54,72 Lt/kW per mėnesį; kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) – 17,23 ct/kWh;

10. 4. šilumos pardavimo kainą (be PVM) vartotojams pasirinktinai – 1,17 Lt per mėnesį vienam vartotojui (butui) arba 0,16 ct/kWh;

10.5. šilumos kainas, taikomas vartotojams: vienanarę šilumos kainą – 27,13 ct/kWh (su 9 proc. PVM) ir 30,12 (su 21 proc. PVM); šilumos, patiektos iki gyvenamųjų namų ir kitų pastatų šilumos įvadų (punktų), kainą – 26,96 ct/kWh (su 9 proc. PVM) ir 29,92 ct/kWh (su 21 proc. PVM), šilumos pardavimo kainą pasirinktinai – 1,28 Lt per mėnesį vienam vartotojui (su 9 proc. PVM) ir 1,42 Lt per mėnesį vienam vartotojui (su 21 proc. PVM) arba 0,17 ct/kWh (su 9 proc. PVM) ir 0,19 ct/kWh (su 21 proc. PVM).

11. Pareiškėja 2009 m. liepos 28 d. rašte Nr. 05-172-2009 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“ (t. 2, b. l. 83-96) pakartotinai prašė persvarstyti ir atitinkamai pakeisti pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir sprendimą Nr. O2-22 (8 punktą) arba 2009 m. liepos 30 d. Komisijos posėdyje (darbotvarkės klausimas Nr. 2) nepritarti minėtose pažymose nurodytiems siūlymams atitinkamoje dalyje ir konstatuoti, kad UAB „Litesko“ su 2009 m. kovo 30 d. raštu Nr. 03-074-2009 pateiktas Filialo šilumos kainų perskaičiavimas atliktas su pažeidimais dalyje tik dalyje dėl šilumos kainos pokyčio dėl infliacijos, papildomai įvertinant Komisijos Šilumos skyriaus siūlymus dėl: skaičiavimų prognozuojamai gamtinių dujų kainai nustatant šilumos kainos galiojimo laikotarpį; nesusigrąžintų praeitame perskaičiavime nustatytų nepadengtų kuro sąnaudų skaičiavimų, papildomai įtraukiant nepadengtas kuro sąnaudas, kurias Komisijos skaičiavimais prognozuojama susigrąžinti iki šios perskaičiuotos kainos įsigaliojimo pradžios.

12. Remiantis Komisijos 2009 m. liepos 30 d. viešojo posėdžio protokolu Nr. O2-28 (t. 2, b. l. 97-99; t. 3, b. l. 34-36) Komisija 2009 m. liepos 30 d. viešame posėdyje, dalyvaujant, be kita ko, UAB „Litesko“ atstovui D. Ž., svarstė UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainas (UAB „Litesko“ atstovas nepritarė nutarimo projektui) bei nutarė (Komisijos nariai balsavo vienbalsiai) pritarti Šilumos skyriaus pateiktam nutarimo projektui „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko” filialui „Telšių šiluma“, papildomai įrašant punktą: „7. nutarimo punktai, kuriais nustatytas lengvatinis 9 proc. PVM tarifas, įsigalioja nuo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatyme nurodytos įsigaliojimo dienos. Nutarimo punktai, kuriais nustatytas standartinis PVM tarifas, įsigalioja nuo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2, 58, 91 ir 1251 straipsnių pakeitimo įstatyme nurodytos įsigaliojimo dienos.“

13. Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad Savivaldybės taryba pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 6 dalies nuostatas, 2009 m. liepos 31 d. nutarime Nr. O3-112 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko” filialui „Telšių šiluma“ (t. 2, b. l. 100; t. 3, b. l. 37) nutarė UAB „Litesko” filialui „Telšių šiluma“ nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas:

13.1 šilumos gamybos savo šaltinyje kainas (be PVM): vienanarę – 14,28 ct/kWh; dvinarę: pastovioji dalis (už patiektą į tinklą šilumos srauto galią) – 45,19 Lt/kW per mėnesį; kintamoji dalis (už patiektą į tinklą šilumos kiekį) – 8,09 ct/kWh;

13.2. šilumos perdavimo kainą už suvartotą šilumos kiekį – 7,50 ct/kWh (be PVM) arba už vidutinę vartojimo galią – 54,72 Lt/kW per mėnesį (be PVM);

13.3. šilumos, patiektos iki gyvenamųjų namų ir kitų pastatų šilumos įvadų (punktų), kainas (be PVM): vienanarę – 24,73 ct/kWh; dvinarę: pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią) – 54,72 Lt/kW per mėnesį; kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) – 17,23 ct/kWh;

13.4. šilumos pardavimo kainą (be PVM) vartotojams pasirinktinai – 1,17 Lt per mėnesį vienam vartotojui (butui) arba 0,16 ct/kWh;

13.5. vienanarę šilumos kainą, taikomą daugiabučių namų gyventojams – 27,13 ct/kWh (su 9 proc. PVM);

13.6. šilumos, patiektos iki gyvenamųjų namų ir kitų pastatų šilumos įvadų (punktų), kainą, taikomą kitiems vartotojams – 29,92 ct/kWh (su 21 proc. PVM), šilumos pardavimo kainą – 1,42 Lt per mėnesį vienam vartotojui (su 21 proc. PVM);

13.7. nutarimo punktai, kuriais nustatytas lengvatinis 9 proc. PVM tarifas, įsigalioja nuo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatyme nurodytos įsigaliojimo dienos; nutarimo punktai, kuriais nustatytas standartinis PVM tarifas, įsigalioja nuo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2, 58, 91 ir 1251 straipsnių pakeitimo įstatyme nurodytos įsigaliojimo dienos.

 

II

 

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokolinis sprendimas Nr. O2-22 (t. 1, b. l. 18-23; t. 3, b. l. 22-27) yra teisėtas bei pagrįstas. Sprendime Nr. O2-22, kaip minėta, be kita ko, nustatyta, jog UAB „Litesko“ raštu Nr. 03-074-2009 pateiktas filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimas atliktas su pažeidimais – neteisingai nustatytas infliacijos koregavimo koeficientas (Metodikos 114.5 punktas), neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio (Metodikos 114.2 punktas) ir neteisingai nustatytos faktiškai patirtos, bet nepadengtos kuro sąnaudos (Metodikos 114.3 punktas).

2. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ patvirtino Šilumos kainų nustatymo metodiką, kurios 114.2 punkte (2008 m. liepos 11 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Kuro ir perkamos šilumos sąnaudų pokyčio koregavimo koeficientas taikomas atsižvelgus į atitinkamų kuro rūšių kainos ir perkamos šilumos sąnaudų, numatytų šilumos bazinės kainos skaičiavimuose, pasikeitimą ir skaičiuojamas pagal priklausomybę:

 

                                                                                                                        (29)

 

čia:

Lkuro – bazinės šilumos kainos skaičiavimuose kuro ir perkamos šilumos sąnaudų dalis visose gamybos sąnaudose;

Tkuro b – kuro ir perkamos šilumos sąnaudos nustatytos šilumos gamybos bazinės kainos skaičiavimuose, tūkst. Lt;

Tkuro t – perkamos šilumos sąnaudos ir kuro sąnaudos, suskaičiuotos pagal 77.1.4 punkto reikalavimus, nekeičiant šilumos bazinės kainos skaičiavimuose nustatytos kuro struktūros, tūkst. Lt.

Pasikeitus patiektos į tinklą šilumos kainai, šilumos perdavimo kaina perskaičiuojama koreguojant bazinių technologinių nuostolių sąnaudas, nekeičiant technologinių nuostolių bazinės normos.“

Metodikos 114.3 punkte (2008 m. liepos 11 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Jeigu šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio faktinės kuro ir (ar) pirktos šilumos kainos skiriasi nuo šilumos kainose įvertintų kuro ir (ar) perkamos šilumos kainų, tai dėl kuro ir (ar) pirktos šilumos kainų skirtumo susidariusios sąnaudos pridedamos, o gautos pajamos išskaičiuojamos, perskaičiuojant šilumos gamybos kainas ateinantiems metams, paskirstant jas baziniam šilumos realizacijos kiekiui. Paskutinių bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpio metų dėl kuro ir (ar) pirktos šilumos kainų skirtumo susidariusios sąnaudos ar gautos pajamos įvertinamos nustatant naujo bazinių kainų laikotarpio bazinę šilumos gamybos kainą.“

Metodikos 114.5 punkte buvo nustatyta:

„Infliacijos koregavimo koeficientas skaičiuojamas pagal priklausomybę:

 

                                                                                                                                      (30)

 

čia:

Lsj – bazinės šilumos kainos skaičiavimuose numatyta sąnaudų dalis be kuro, pirktos šilumos sąnaudų, numatytų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) ir technologinių perdavimo nuostolių, pinigine išraiška;

Iv – Lietuvos statistikos departamento paskelbtas šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio paskutinio mėnesio prieš perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą vartotojų kainų indeksas, suskaičiuotas įvertinus jų pasikeitimą nuo bazinės kainos įsigaliojimo mėnesio iki atitinkamo šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio pabaigos, %;

e – Komisijos nustatytas efektyvumo didinimo koeficientas, lygus pusei šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio infliacijos dydžio, tačiau ne didesnis kaip 3 proc. Antrais ir kitais šilumos kainos perskaičiavimo kartais praėjusių ataskaitinių laikotarpių efektyvumo didinimo koeficientai sumuojasi.“

Pasak pareiškėjos, Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, be kita ko, pažeidė Metodikos 77.1.4.2 punktą, kuriame nustatyta, kad kitų kuro rūšių kainos nustatomos pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš bazinės šilumos kainos projekto ar perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą, faktines kuro pirkimo kainas, ir 77.1.6 punktą, kuriame nustatyta, jog, kai šilumos tiekėjo pateikta faktinė kuro kaina viršija to paties laikotarpio atitinkamos kuro rūšies rinkos kainą, Komisija, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turi teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos; ketvirtinės kuro rinkos kainos skelbiamos Komisijos interneto tinklalapyje.

3. Pabrėžtina, kad šioje administracinėje byloje ginčo nebėra dėl to, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokolinis sprendimas Nr. O2-22 yra administracinis aktas, kuris galėtų būti skundžiamas teisme ir kuris sukelia pasekmes pareiškėjai. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-259/2011 (t. 4, b. l. 72-85), be kita ko, konstatavo, kad:

3.1. Vertinant šios bylos faktines aplinkybes pažymėtina, kad priimdama protokolinį sprendimą Komisija išreiškė savo galutinę poziciją, t. y. UAB „Litesko“ ir Savivaldybės tarybos pateiktus faktinius duomenis įvertino jų atitikties teisės aktų, įskaitant Įstatymą, reikalavimams požiūriu. Nors, pasak Komisijos, toks sprendimas nėra galutinis, t. y. juo vienašališkai nėra nustatoma šilumos kaina, be to, Savivaldybei šalinant Komisijos nurodytus pažeidimus gali paaiškėti naujų faktinių aplinkybių, kurios nulemtų kitokią šilumos kainą, toks argumentas atmestinas; šiuo aspektu pažymėtina, kad Savivaldybei neištaisius klaidų Komisijos vienašališkai nustatoma kaina būtų paremta protokoliniame sprendime Nr. O2-22 išdėstytais argumentais, t. y. Komisija tų pačių faktinių duomenų pagrindu neturėtų teisės kitaip skaičiuoti tvirtinamą šilumos kainą, taigi, jos galutinė pozicija dėl šilumos tiekėjo pateikto perskaičiuotos šilumos kainos projekto įtvirtinta būtent ginčijamame protokoliniame sprendime Nr. O2-22. Tuo tarpu, jeigu vėliau paaiškėtų naujų faktinių aplinkybių, kurios nulemtų kitokį šilumos kainų skaičiavimą, toks sprendimas turėtų būti traktuotinas kaip naujas sprendimas, nes jis būtų priimtas kitų faktinių aplinkybių pagrindu. Taigi, ginčijamas protokolinis sprendimas sukelia teisines pasekmes, o todėl yra individualus teisės aktas, kuris gali būti ginčijamas teisės aktų nustatyta tvarka.

3.2. Teismas nepritaria pirmosios instancijos teismo ir Komisijos pozicijai, kad ginčijamas protokolinis sprendimas Nr. O2-22 teisines pasekmes sukelia tik Savivaldybei, nes būtent ji įpareigota ištaisyti Komisijos nustatytus pažeidimus. Remiantis Įstatymo inter alia jo 32 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis, valstybės reguliuojamos šilumos kainos grindžiamos, be kita ko, orientacijos į sąnaudas principu, taigi, šilumos tiekėjas, tiekdamas šilumą vartotojams, yra tiesiogiai suinteresuotas, kad jo taikoma šilumos kaina (kaina, kurios atitiktį minėtam principui patvirtino kompetentinga institucija) užtikrintų jo patiriamų būtinųjų sąnaudų padengimą. Pareiškėja, laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos, pateikė perskaičiuotos šilumos kainos projektą, kuris, jos nuomone, atitinka orientacijos į sąnaudas principą, tačiau Komisija protokoliniame sprendime Nr. O2-22 nusprendė priešingai: konstatavo, kad aptariama šilumos kaina neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Vadinasi, būtent Komisijos priimtas ginčijamas protokolinis sprendimas yra vienintelė priežastis, dėl kurios pareiškėja negali taikyti, jos nuomone, sąnaudomis pagrįstos šilumos kainos. Taigi, protokolinis sprendimas Nr. O2-22 sukelia teisines pasekmes ne tik Savivaldybei, bet ir pareiškėjai, o todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja šioje byloje neturi materialinio reikalavimo teisės; pirmosios instancijos teismas, nevertinęs protokolinio sprendimo Nr. O2-22 turinio, negalėjo pagrįstai konstatuoti, jog juo nėra pažeidžiamos pareiškėjos teisės ar teisėti interesai.

4. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, esą, Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, be kita ko, pažeidė Metodikos 77.1.4.2 punktą, kuriame nustatyta, jog kitų kuro rūšių kainos nustatomos pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš bazinės šilumos kainos projekto ar perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą, faktines kuro pirkimo kainas, ir 77.1.6 punktą, kuriame nustatyta, jog, kai šilumos tiekėjo pateikta faktinė kuro kaina viršija to paties laikotarpio atitinkamos kuro rūšies rinkos kainą, Komisija, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turi teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos; ketvirtinės kuro rinkos kainos skelbiamos Komisijos interneto tinklalapyje, konstatuoja, kad jie nėra pagrįsti. Pareiškėjos perskaičiavimo projekte naudota medienos kaina – 760,3 Lt/tne, yra 8 proc. didesnė negu to paties laikotarpio vidutinė rinkos kaina, todėl Komisija, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turėjo teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos, skaičiavimuose pagrįstai naudojo medienos rinkos kainą – 704,0 Lt/tne.

Nors pareiškėja ir įrodinėjo, kad jos biokuro kaina didesnė negu vidutinė kaina dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl skaičiavimo metodų, kuriuos teismo posėdyje pateikė liudytojas A. B., taip pat pabrėžė, kad Komisija, vienašališkai nustatydama šilumos kainas, vertindama biokuro (medienos) kainas, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 4-383 patvirtintomis Kuro apskaitos energijos gamybos šaltiniuose taisyklėmis, tačiau teismas nesutinka su šia pareiškėjos pozicija. Kuro apskaitos energijos gamybos šaltiniuose taisyklės neįpareigoja Komisijos, nes minėtos taisyklės reglamentuoja kuro kokybės ir kiekio nustatymą bei nustatymui reikalaujamą tikslumą, kuro periodinį inventorizavimą ir su kuru atliekamų operacijų registravimą dokumentuose. Kitaip tariant, Kuro apskaitos energijos gamybos šaltiniuose taisyklės nereguliuoja santykių, susijusių su kuro kainos nustatymu.

Pareiškėja objektyvių argumentų, kodėl jos faktinė kuro pirkimo kaina yra didesnė negu rinkos faktinė kaina, nepateikė. Šio šilumos kainų perskaičiavimo metu nebuvo atsižvelgta ir į faktą, kad į UAB „Litesko“ biokuro pirkimo kainą įskaičiuojamos papildomos sąnaudos, kurios kitiems šilumos tiekėjams yra įskaičiuojamos į šilumos savikainą, nes pagal UAB „Litesko“ 2009 m. kovo 16 d. papildomą susitarimą su biokuro tiekėju dėl sutarčių galiojimo pratęsimo, pateiktą Komisijai 2009 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 01-102-2009, biokuro kaina 2009 metams, lyginant su prieš tai galiojusia, mažinama beveik 15 proc.

Dar daugiau, pareiškėja išsakė abejones dėl kuro vidutinės rinkos kainos nustatymo, taip pat rėmėsi liudytojo parodymais. Tačiau teismas pabrėžia, kad tiek Kuro apskaitos energijos gamybos šaltiniuose taisyklės, tiek liudytojo pateikti parodymai yra susiję su kuro kiekio ir kokybės nustatymu, o nėra susiję su kaina: kuro kainos santykių nustatymo nereguliuoja teisės aktai. Komisija šilumos kainas apskaičiavo vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais bei jai suteikta diskrecijos teise, taip pat Metodikos 77.1.4.2, 77.1.6, 114.2, 114.3 bei 114.5 punktais, nepažeisdama šilumos vartotojų teisėtų lūkesčių, vertindama vidutines galimas šilumos kainas, išgaunant šilumą panaudojus įvairias kuro rūšis, o ne tik pareiškėjos panaudotą biokurą.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokolinis sprendimas Nr. O2-22 nurodytu aspektu yra teisėtas bei pagrįstas.

5. Pareiškėja išreiškė abejones dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokolinio sprendimo Nr. O2-22 teisėtumo bei pagrįstumo tuo aspektu, kad jis, esą, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymui ir Energetikos įstatymui, Nacionalinei energetikos strategijai, pažeidžia vartotojų interesus bei energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo tikslus.

Teismas pabrėžia, kad Metodika yra tas specialusis teisės aktas, kuriuo remiantis yra skaičiuojamos šilumos kainos, kuriuo remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas: nesant Metodikos prieštaros Šilumos ūkio įstatymui ir Energetikos įstatymui, pareiškėjos argumentai dėl protokolinio sprendimo Nr. O2-22 prieštaros Šilumos ūkio įstatymui ir Energetikos įstatymui tėra pasvarstymų lygio ir negali būti traktuojami kaip pagrįsti.

Pareiškėjos teiginys, kad protokolinis sprendimas Nr. O2-22 prieštarauja Strategijai, gali sukelti neigiamų padarinių Lietuvos energetikos sektoriaus vystymuisi ir pan., yra visiškai nepagrįstas ir neargumentuotas, laikytinas subjektyvaus pobūdžio samprotavimais, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnį abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme.

Protokolinis sprendimas Nr. O2-22 nepažeidžia vartotojų interesų bei energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo tikslų: Komisijos protokolinis sprendimas apskritai nesukuria jokių teisių ar pareigų vartotojams – kainos pagal sprendimą Nr. O2-22 nėra ir nebuvo taikomos.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokolinis sprendimas Nr. O2-22 nurodytu aspektu yra teisėtas bei pagrįstas.

6. Dėl pareiškėjos teiginio, kad Komisija nepagrindė sprendimo Nr. O2-22 bei kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus

Teismo vertinimu, skundžiamas sprendimas Nr. O2-22 yra pagrįstas teisės normomis ir motyvuotas. Komisijos Šilumos skyrius 2009 m. birželio 11 d. pažymoje Nr. O5-122 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimo“ išdėstė tiek teisės normas, kuriomis vadovaudamasi Komisija priėmė sprendimą, tiek faktines aplinkybes bei motyvus; be to, pareiškėja su pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) susipažino ir teikė Komisijai savo pastabas. Taigi, faktai ir motyvai išdėstyti ne tik skundžiamame sprendime, bet ir pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat Komisijos posėdžio metu. Pažymėtina, jog dėl pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstytų faktų išsamiai diskutuota viešame Komisijos 2009 m. birželio 18 d. posėdyje, pareiškėja dalyvavo šiose diskusijose, aktyviai dėstė savo nuomonę bei kritiką dėl ketinamo priimti sprendimo, todėl konstatuotina, jog pareiškėja buvo susipažinusi su sprendimo Nr. O2-22 motyvais ir faktinėmis aplinkybėmis.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokolinis sprendimas Nr. O2-22 nurodytu aspektu yra teisėtas bei pagrįstas.

7. Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Komisiją iš naujo apsvarstyti UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ perskaičiuotos šilumos kainos projektą ir jos pagrindimą bei priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Šis reikalavimas yra išvestinio pobūdžio: šiame sprendime konstatavus, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokolinio sprendimo Nr. O2-22 nėra pagrindo naikinti, dėl tų pačių argumentų nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos prašymo įpareigoti Komisiją iš naujo apsvarstyti UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ perskaičiuotos šilumos kainos projektą ir jos pagrindimą bei priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

8. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos – UAB „Litesko“ skundas šioje administracinėje byloje netenkinamas, jos prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkintinas.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

 

pareiškėjos – UAB „Litesko“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Bronius Januška

 

 

                                                                                                                     Ernestas Spruogis

 

 

                                                                                                                      Donatas Vansevičius