Civilinė byla Nr. e2-37093-996/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31475-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.10;
3.2.6.1; 3.4.1.7
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,
sekretoriaujant Onai Virmauskienei,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Opus capitale“ atstovei uždarosios akcinės bendrovės „Opus capitale“ (duomenys neskelbtini) I. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Opus capitale“ ieškinį atsakovei I. N. J. dėl darbo ginčo.
Teismas
n u s t a t ė :
uždaroji akcinė bendrovė „Opus capitale“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–9) I. N. J. (toliau – atsakovė, darbuotoja), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-131-19698 (toliau – sprendimas), kuriuo buvo pakeista darbuotojos atleidimo iš darbo įmonėje data ir pagrindas bei pripažinta, kad darbuotojos darbo sutartis su darbdave nutraukta nuo 2020 m. vasario 27 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), ir prašydama palikti nepakeistą darbuotojos atleidimo iš darbo įmonėje pagrindą pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei priteisti iš darbuotojos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė paaiškino, kad įmonės veikla – buhalterinės apskaitos paslaugos, atsakovė įmonėje 2018 m. gruodžio 11 d. darbo sutarties pagrindu dirbo buhaltere nuo 2018 m. gruodžio mėn. iki 2020 m. kovo mėn. Nurodė, kad atsakovė mažosios bendrijos „Tvarus sprendimas“ darbuotojams skaičiuodama darbo užmokestį taikė ne 20 procentų, o 15 procentų GPM, dėl ko mažoji bendrija „Tvarus sprendimas“ per daug išmokėjo darbuotojai J. Š. ir per mažai sumokėjo GPM įmokų į biudžetą, įmonė 2020 m. liepos 24 d. atlygino mažosios bendrijos „Tvarus sprendimas“ reikalavimu jos patirtą žalą, davė nurodymą atsakovei ištaisyti savo klaidas, tačiau atsakovė tą daryti atsisakė ir 2020 m. vasario 7 d. pateikė prašymą atleisti ją iš darbo tą pačią dieną; 2020 m. vasario 11 d. davė atsakovei nurodymą iki 2020 m. vasario 15 d. pateikti klientams 2020 m. sausio mėn. GPM ataskaitas, metines GPM deklaracijas už 2019 m., kuro taršos deklaracijas už 2019 metus, bet atsakovė to neįvykdė; atsakovė nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. kovo 4 d. turėjo nedarbingumą; be to, atsakovė viliojo įmonės klientus – mažąją bendriją „Beatulus“ ir mažąją bendrija „Lijansta“, siūlė sudaryti buhalterinių paslaugų teikimo sutartį su ja tiesiogiai; taipogi atsakovė prieš savo nedarbingumą į savo asmeninį elektroninį paštą persisiuntė įmonės klientų dokumentus ir šablonus, kas jai nepriklausė; atsakovė nedarbingumo įmonėje metu steigė savo įmonę – mažąją bendriją „IJFinance“, kurios veiklos tikslai – buhalterinių paslaugų teikimas, todėl įmonė, atsižvelgusi į paminėtus faktus, aplinkybes, įrodymus, priėmė sprendimą atleisti darbuotoją šiurkščiai pažeidus darbo pareigas DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kitą dieną po jos laikinojo nedarbingumo pabaigos. Mano, kad pagal DK 65 straipsnio 6 dalį, jei darbuotojas laikinai nedarbingas ir yra prieš tai pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo, tai jo atleidimas iš darbo galimas tik po laikinojo nedarbingumo pabaigos.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė – įmonės (duomenys neskelbtini) papildomai paaiškino, kad turi teisinį išsilavinimą; praėjus 20 d. po atsakovės prašymo atleisti ją iš darbo, pastarosios neatleido, nes norėjo, kad ji pasiaiškintų dėl savo veiksmų, ko ji nedarė; taip pat, ieškovės atstovės manymu, DK draudžia atleisti darbuotoją iš darbo pagal jo prašymą darbuotojo nedarbingumo metu.
Atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė su ieškiniu nesutinkanti ir prašė ieškinį atmesti bei priteisti jai bylinėjimosi išlaidas (el. b. apyrašo t. I, l. 156–158).
Atsakovė paaiškino, kad prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo pateikimą sąlygojo nepakeliamos darbo sąlygos, taikomas spaudimas, balso kėlimas, kitos neigiamos aplinkybės, kartu ir rimtos sveikatos problemos, nuo prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo pateikimo praėjus 20 d. terminui, jos prašymas pabaigė darbo sutartį ir darbdavė privalėjo įforminti darbo sutarties pasibaigimą DK 55 straipsnio pagrindu, o nepriimti akivaizdžiai nepagrįstą ir išgalvotą įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsakovės teigimu, įsakymas dėl jos atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio pagrindu yra ne tik neteisėtas, kadangi toks įsakymas buvo priimtas po to, kai darbo sutartis jau buvo nutrūkusi DK 55 straipsnio pagrindu, bet ir nepagrįstas, kadangi įsakyme nurodyti jo priėmimo motyvai yra išgalvoti, nepagrįsti ir neįrodyti.
Ieškinys atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo datos ir pagrindo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. gruodžio 11 d. ieškovė ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2020 m. kovo 5 d. įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose, darbo sutartis nutraukta DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės) (el. b. apyrašo t. I, l. 14–15, 19, 58, 133), darbuotoja 2020 m. vasario 7 d. buvo pateikusi darbdavei prašymą atleisti ją iš darbo 2020 m. vasario 7 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (el. b. apyrašo t. I, l. 57), darbuotoja nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. kovo 4 d. buvo laikinai nedarbinga (el. b. apyrašo t. I, l. 92), darbuotoja 2021 m. spalio 4 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu pripažinimo neteisėtu (el. b. apyrašo t. I, l. 125–127), Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojos prašymą patenkino – pakeitė jos atleidimo iš darbo įmonėje datą ir pagrindą bei pripažino, kad darbuotojos darbo sutartis nutraukta nuo 2020 m. vasario 27 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojos iniciatyva be svarbių priežasčių) (el. b. apyrašo t. I, l. 24–27).
DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų. DK 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu. DK 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.
DK 65 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo sutarties pasibaigimo dieną (išskyrus, kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu arba darbuotojo iniciatyva, suėjus terminuotos darbo sutarties terminui arba pasibaigus darbdaviui) darbuotojas yra laikinai nedarbingas arba išėjęs jam suteiktų atostogų, darbo santykių pasibaigimo diena nukeliama iki laikinojo nedarbingumo arba atostogų pabaigos, o darbuotojams, slaugantiems vaiką iki šešiolikos metų, sergantį sunkiomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, dar du mėnesius po laikinojo nedarbingumo pabaigos. Tokiu atveju darbo santykių pasibaigimo diena atitinkamai laikoma pirmoji darbo diena po laikinojo nedarbingumo ar atostogų pabaigos arba pirmoji diena pasibaigus dviejų mėnesių laikotarpiui po laikinojo nedarbingumo pabaigos.
Taigi, kaip matyti iš DK 65 straipsnio 6 dalies nuostatos analizės, darbuotojo laikinojo nedarbingumo metu darbo santykių pasibaigimo dienos nukėlimo taisyklė netaikoma šiais atvejais: 1) kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu (DK 54 straipsnis), 2) kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva (DK 55 straipsnis, 56 straipsnis), 3) kai darbo sutartis nutraukiama suėjus terminuotos darbo sutarties terminui (DK 69 straipsnio 1 dalis), 4) kai darbo sutartis nutraukiama pasibaigus darbdaviui (DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tokio paties įstatymo aiškinimo laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008), toks pat aiškinimas pateikiamas ir DK komentare (psl. 260).
Kaip jau teismo nustatyta aukščiau, nagrinėjamu atveju darbuotoja 2020 m. vasario 7 d. buvo pateikusi darbdavei prašymą atleisti ją iš darbo 2020 m. vasario 7 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, vadinasi, nors darbuotoja nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. kovo 4 d. ir buvo laikinai nedarbinga, tačiau darbdavė vadovaudamasi DK 55 straipsnio 3 dalimi ir 65 straipsnio 6 dalimi bei nesutikusi darbuotojos atleisti 2020 m. vasario 7 d. (kaip kad prašė darbuotoja) ir darbuotojai neatšaukus savo prašymo (tokių įrodymų byloje nėra), tą privalėjo padaryti praėjus 20 d., kaip tai įtvirtina įstatymas, t. y. 2020 m. vasario 27 d., kadangi pagal DK 55 straipsnio 3 dalį, darbuotojos pareiškimas pabaigė darbo sutartį praėjus 20 d. – 2020 m. vasario 27 d., o darbdavė privalėjo įforminti tokį darbo sutarties pasibaigimą. Vadinasi, darbuotojos atleidimas iš darbo tik 2020 m. kovo 5 d. ir dar DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės) yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, drausminės atsakomybės darbuotojui taikymas po to, kai darbo sutartis yra nutraukta ir šalių nebesieja darbo teisiniai santykiai, yra neteisėtas, nesukeliantis teisinių pasekmių darbo teisinių santykių aspektu, o darbdavio įsakymai dėl drausminės atsakomybės aptartomis sąlygomis taikymo yra niekiniai, darbuotojo iniciatyva nutraukus darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, vien tik darbdavio uždelsimas įforminti darbo sutarties nutraukimą savaime nepratęsia darbo sutarties galiojimo, darbdavio neįforminimas arba netinkamas įforminimas darbo sutarties nutraukimo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu savaime nepaneigia įvykusio darbo sutarties nutraukimo fakto, jos nutraukimo teisinio pagrindo ir momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009). Taigi, teismas dėl DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindo parinkimo atleidimui plačiau nebepasisako, kadangi atleidimas DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu įvykdytas jau esant pasibaigusiai darbo sutarčiai DK 55 straipsnio pagrindu prieš keletą dienų, vadinasi, neteisėtai.
Kartu pastebėtina ir tai, kad darbdavė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, turi veikti itin atsakingai ir tinkamai, neturėdama personalo, turinčio pakankamų teisinių žinių, laiku telktis kvalifikuotą pagalbą teisės srityje, todėl darbdavės netinkamas veikimas nagrinėjamoje situacijoje negali būti pateisinamas, ji turi prisiimti iš savo netinkamo veikimo kylančias pasekmes.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad darbuotoja 2020 m. kovo 5 d. iš darbo įmonėje DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atleista neteisėtai, todėl tenkinti darbdavės reikalavimą ir palikti nepakeistą darbuotojos atleidimo iš darbo įmonėje pagrindą pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindo nėra; egzistuoja pagrindas pakeisti darbuotojos atleidimo iš darbo įmonėje datą ir pagrindą iš 2020 m. kovo 5 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto į 2020 m. vasario 27 d. DK 55 straipsnio 1 dalį.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, ieškinys atmetamas; teismas pakeičia darbuotojos atleidimo iš darbo įmonėje datą ir pagrindą – iš 2020 m. kovo 5 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto į 2020 m. vasario 27 d. DK 55 straipsnio 1 dalį; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovės naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau atsakovė nors ir pateikė prašymą priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių įrodymų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nepateikė, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas. Pagrindo spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei nėra.
Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisiamos teismo patirtos 9 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (nurodyta suma pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį suapvalinta iki artimiausio sveiko skaičiaus).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Opus capitale“ ieškinį atmesti.
Pakeisti I. N. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atleidimo iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Opus capitale“ (į. k. 304604684) datą ir pagrindą – iš atleidimo 2020 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu į atleidimą 2020 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-131-19698 laikyti netekusiu galios.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Opus capitale“ (į. k. 304604684) 9 Eur (devynių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Ieva Stanislovaitienė