Administracinė byla Nr. A-193-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01002-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo
2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 38 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki skundo padavimo dienos, netinkamomis sąlygomis. Kameros perpildytos, nuo lubų krito dažai, dėl drėgmės drabužiai ne džiuvo, o puvo, buvo tamsu, pelėsis, parazitų. Neleista užsikloti antklode. Pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti, o nuo gulėjimo skaudėjo nugarą, todėl teko gerti vaistus nuo skausmo. Beveik nebuvo vedamas į teniso ar krepšinio aikšteles. Nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nė karto nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai, negalėjo pamatyti 2015 m. vasario 19 d. gimusio sūnaus. Pokalbių telefonu buvo klausomasi, todėl negalėjo laisvai kalbėti su žmona. Koridoriuje, kamerose nuolat filmuojama, pareigūnai provokavo. Asmeninių daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes, esant žemai oro temperatūrai, verčiama nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Šiaulių TI stogas, pasivaikščiojimo kiemelių stogai dengti asbesto danga. Dėl nesuteikiamo tinkamo gydymo pablogėjo sveikata. Be to, kameros, ypač žiemą, nebuvo vėdinamos, dezinfekuojamos, kameroje Nr. 65 buvo blusų, kartu laikyti asmenys, infekuoti ŽIV. Taip pat nebuvo organizuojami jokie renginiai.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d. 2016 m. kovo 24-27 d. pareiškėjas buvo laikomas drausmės izoliatoriuje Nr. 2. Pareiškėjui teko nuo 3,76 kv. m iki 22,6 kv. m ploto. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kameroje Nr. 48 vizualiai matomo pelėsio nenustatė. Kameroje Nr. 100 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas higienos normas, tačiau nuo lubų biro tinkas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti. Kamerose buvo įrengti teisės aktuose numatyti baldai, apšvietimas. Suimtieji (nuteistieji) nuolat gadino ir laužė elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai, nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Reikalavimas sanitariniame mazge įrengti unitazą netaikytinas, nes tokie reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija.
5. Atsakovas paaiškino, kad visa asmens krata Šiaulių TI atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Iš 2015 m. rugpjūčio
   27 d. patikrinimo akto Nr. EP-354 matyti, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo buvo abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nebuvo galimybės įvertinti. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus jis grąžinamas pareigūnams. Vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos–dezinfekcijos planu 2014-2015 metams ir 2016-2017 metams, atliekama kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija. Jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos ar dezinsekcijos vykdymo pareiškėjas įstaigos direktoriui nebuvo pateikęs. 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte
   Nr. EP-153 nustatyta, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Skunde nurodyta, kad pareiškėjui nebūdavo išduodami vaistai, kad jis nebuvo vedamas pas gydytojus medicininei pagalbai, tačiau šie teiginiai abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, jog pareiškėjas pas psichiatrą lankėsi dėl miego sutrikimų, Sveikatos priežiūros tarnyboje – dėl kitų bendro pobūdžio nusiskundimų (galvos, rėmens, gerklės skausmų). Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei.
6. Atsakovas akcentavo, kad viena iš pagrindinių užimtumo formų Šiaulių TI buvo kultūros, sporto ir kiti renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui, įtraukiami į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą užimtumo renginiuose nebuvo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į įstaigos administraciją nesikreipė ir turėjo tik vieną trumpalaikį pasimatymą su A. S. ir sūnumi. Pareiškėjo pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo neturėjo teisinio pagrindo, Šiaulių TI ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami. Jokie teisės aktai nenustatė tardymo izoliatorių administracijai apmokėti suimtųjų pokalbius telefonu ar skirti jiems taksofono korteles, todėl pareiškėjo teiginiai apie neva dėl Šiaulių TI kaltės nutrūkusių jo socialinių ryšių su šeima buvo nepagrįsti. Nebuvo pradėta tarnybinių patikrinimų Šiaulių TI pareigūnų atžvilgiu dėl pareiškėjo neteisėto provokavimo ir filmavimo. Teisės aktai suteikia galimybę asmenų priežiūrai naudoti technines priemones. Vaizdo registratoriai naudojami siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose bei vykdyti suimtųjų nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų prevenciją. Vaizdo įrašai skirti tik tarnybiniam naudojimui, juos peržiūrėti gali tik Šiaulių TI direktoriaus paskirti atsakingi asmenys. Vaizdo įrašai saugomi ne ilgiau nei būtina tarnybiniam ar ikiteisminiam tyrimui atlikti, bei gautų skundų nagrinėjimui. Šiaulių TI nevykdo vaizdo stebėjimo suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose kamerose, su išimtimis. Kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, būdavo filmuojama dėl to, kad joje kalinami asmenys nesilaikydavo nustatytos dienotvarkės, o vaizdo registratoriaus naudojimas tokiais atvejais buvo leidžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Suimtieji/nuteistieji, sergantys žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Pareiškėjas nenurodė, kad buvo infekuotas ŽIV, jokių raštiškų prašymų būti izoliuotam nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų įstaigai nebuvo pateikęs. Kaip matyti iš asmens sveikatos istorijos kortelės, pareiškėjo ŽIV tyrimas buvo neigiamas. Kadangi jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne pareiškėjas įstaigai nepateikė, jo nusiskundimai dėl negalėjimo naudotis antklode nepagrįsti. Pareiškėjo pretenzijos dėl 1 valandos pasivaikščiojimo taip pat buvo nepagrįstos.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
8. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas
   Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikytas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d. (266 dienas), jam visą šį laiką buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
9. Dėl sąlygų kamerose (byrančių dažų, šalčio, drėgmės, apšvietimo, pelėsio) teismas atkreipė dėmesį į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktą
   Nr. EP-354, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 100, kurioje pareiškėjas buvo 2015 m. rugpjūčio 5-26 d., oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus higienos normos reikalavimus, pelėsio nebuvo, bet nuo lubų biro tinkas – reikalingas paprastasis remontas. 2016 m. vasario 25 d. patikrinimo akte Nr. EP-56 nurodyta, kad kameroje Nr. 48, kurioje pareiškėjas buvo 2016 m. kovo 1-16 d., vizualiai matomo pelėsio nebuvo. 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Maitinimui naudojami metaliniai indai. Suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija), o viršutinius drabužius skalbti ir valyti buvo galimybė viešojoje skalbykloje (sudaryta sutartis su skalbykla). 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 apžvelgtas Šiaulių TI įrengimas, maitinimo organizavimas, patalpų ir minkšto inventoriaus valymas, sąlygos dušinėse. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. gegužės 20 d. pažymoje Nr. 62/08-350 nurodoma, kad įstaigoje nebuvo įrengtos ventiliacinės sistemos, todėl patalpose galėjo būti per mažas judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis. Dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nebuvo galimybės padidinti langų angas. Pažymoje taip pat nurodyta, koks Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas, pasisakyta dėl baldų ir inventoriaus gyvenamosiose kamerose, dezinfekcijos ir kt.
10. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Nustatyta, kad kameroje Nr. 100 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu galbūt buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010 pažeidimas (kameroje reikalingas paprastasis remontas), kuris buvo nežymus ir trumpalaikis, bet kiti pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų pažeidimų buvo nepagrįsti.
11. Dėl pasivaikščiojimų trukmės, kiemelių įrengimo Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 18, Nr. 20 virš durų buvo nutrupėjusio tinko, plytų. Nesaugių byrančių ir krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo. Tikrinimo metu kiemeliai buvo švarūs. 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 konstatuota, kad laikomiems asmenims pabūti gryname ore l valandą per dieną sąlygos sudaromos, rekomendavus medikams 2 kartus po 1 valandą – nėščiosioms, nepilnamečiams, sergantiems tuberkulioze, psoriaze (įrašoma asmens sveikatos kortelėje). Nurodytas aplinkybes patvirtino Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas
    Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ bei IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schema. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, pasivaikščiojimo trukmės, kvėpavimo asbestu atmesti.
12. Dėl asmenų, daiktų apžiūros (patikros) patalpų, sąlygų Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 nurodoma, kad laikino laikymo, paskirstymo kameros buvo išvalytos, išvėdintos. Kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Teismas pakartotinai apžvelgė 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akto
    Nr. EP-447 išvadas. Konstatuota, jog Šiaulių TI laikėsi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, ir nebuvo rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI (ar atvežimo į Šiaulių TI) metu tokie pažeidimai buvo nustatyti. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio buvo abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nebuvo galimybės įvertinti.
13. Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 išvardytos patalpų, įrangos dezinfekcijai naudojamos priemonės, pažymėta, kad vedami atliktų valymo, dezinfekcijos darbų registravimo žurnalai (kamerų, dušinių, kiemelių). Patikrinimo akte nustatytas aplinkybes patvirtino Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. rugsėjo 22 d. Nr. 20/01-2341 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2014-2015 m. m.“ ir 2016 m. vasario 12 d. Nr. 20/01-1023 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2016-2017 m. m.“. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nebuvo.
14. Dėl galimybės skalbti drabužius (drabužių puvimo dėl drėgmės) teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 apžvelgtą skalbinių surinkimo, dezinfekavimo ir išdavimo tvarką. Šiaulių visuomenės sveikatos centro
    2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 taip pat apžvelgta skalbimo tvarka, pažymėta, jog tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomi (išduodami) čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę, negumbuoti. Suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija), o viršutinius drabužius skalbti ir valyti buvo galimybė viešojoje skalbykloje (sudaryta sutartis su skalbykla). Skalbimo organizavimą ir valymo tvarką Šiaulių TI reglamentavo Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis rašytiniu prašymu kreipėsi, tačiau už skalbimo ar cheminio valymo paslaugas jam nebuvo apmokama iš Šiaulių TI socialinės paramos fondo lėšų, taip pat pareiškėjas neteigė neturėjęs galimybės pasinaudoti rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis. Todėl negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
15. Dėl valymo priemonių suteikimo Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio
    7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 nurodyta, kad gyvenamąsias patalpas valė ten laikomi asmenys, jie švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi aprūpinami. Gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo tvarkos aprašas parengtas. Atliekas, nešvarius skalbinius iš kamerų surinko ir švarius išdalino nuteistieji, dirbantys ūkio aptarnavimo būryje (pagal nustatyta grafiką). 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Taigi negalima konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo netinkamai įgyvendinamas Higienos normos HN 76:2010 58 punktas.
16. Dėl teisės naudotis antklode teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne atsakovui nebuvo pateikęs. Be to, Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymu
    Nr. 1/01-205 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10 punkte numatyta, kad suimtieji (nuteistieji) privalo laikytis nustatytų režimo reikalavimų ir šių elgesio taisyklių, kurių 10.2. punktas įpareigoja dienotvarkėje miegui nenumatytu metu miegamą vietą laikyti tvarkingai paklotą. Pareiškėjo teiginys, kad atsakovas draudė jam užsikloti antklode, kai šalta, buvo nepagrįstas, abstraktus ir neįrodytas.
17. Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo teismas atsižvelgė į Šiaulių TI 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. pažymos
    Nr. 61/04-1219 matyti, jog duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą užimtumo renginiuose nebuvo. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. liepos 1 d. pažymos Nr. 61/04-1599 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją kreipėsi 2015 m. birželio 17 d. su prašymu
    Nr. 73/04-3317 dalyvauti renginyje „Atsipalaidavimo galia“, tačiau minėtame renginyje nedalyvavo. Patikrinus įstaigoje vykstančių renginių registrą, duomenų, kad pareiškėjas dalyvavo įstaigoje vykusiuose renginiuose, nebuvo. Iš Šiaulių TI 2016 m. kovo 23 d. pažymos Nr. 17/01-782 matyti, kad pareiškėjas eilę kartų buvo išvestas į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, stalo teniso salę. Todėl pareiškėjo argumentai dėl užimtumo neorganizavimo nepagrįsti, suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose buvo jų teisė, kuria galėjo pasinaudoti visi norintys.
18. Dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. pažymos Nr. 60/09-19652 nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 22 d. turėjo pasimatymą su A. S. ir sūnumi L. L.; trukmė – 1 val. 30 min. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. vasario 15 d. Šiaulių TI direktoriaus prašė skirti ilgalaikį pasimatymą su žmona ir sūnumi, tačiau jam buvo atsakyta, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (aktuali redakcija) suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus nenumatė. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys turi teisę į trumpalaikius, o ne į ilgalaikius pasimatymus. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi paprastai asmenys tardymo izoliatoriuose paliekami tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų tokiems asmenims galimybė negalėjo būti laikoma neproporcinga asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemone. Todėl šie pareiškėjo nusiskundimai buvo nepagrįsti.
19. Dėl pareiškėjo provokacijų, pokalbių klausymosi ir filmavimo iš Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. gegužės 26 d. pažymos Nr. 20/01-2883 matyti, kad įstaigoje nebuvo pradėta tarnybinių patikrinimų Šiaulių TI pareigūnų atžvilgių dėl pareiškėjo neteisėto provokavimo ir filmavimo. Teismas akcentavo, kad vaizdo registratoriai, kaip techninė priemonė, naudojami siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose bei vykdyti suimtųjų nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų prevenciją. Vaizdo registratoriumi nufilmuota medžiaga buvo papildoma tarnybinė medžiaga, padedanti objektyviai ištirti suimtųjų ir nuteistųjų skundus bei pareigūnų veiksmus. Vaizdo įrašai skirti tik tarnybiniam naudojimui, juos peržiūrėti galėjo tik Šiaulių TI direktoriaus paskirti atsakingi asmenys. Vaizdo įrašai saugomi ne ilgiau nei būtina tarnybiniam ar ikiteisminiam tyrimui atlikti, bei gautų skundų nagrinėjimui. Iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m gegužės 26 d. pažymos Nr. 60/09-19673 matyti, kad Šiaulių TI nevykdė vaizdo stebėjimo suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose kamerose, išskyrus Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. spalio 14 d. įsakymu
    Nr. 1/01-229 patvirtinto Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtos vaizdo stebėjimo sistemos naudojimo tvarkos aprašo bei Tarnybinių vaizdo registratorių ir vaizdo kamerų naudojimo tvarkos aprašo
    4-uose punktuose numatytus atvejus. Atsižvelgiant į pareiškėjo teiktus skundus Šiaulių TI direktoriui ir atsakymus į pareiškėjo skundus, kamera, kurioje kalėdavo ir pareiškėjas, būdavo filmuojama dėl to, kad joje kalinami asmenys nesilaikydavo nustatytos dienotvarkės, o vaizdo registratoriaus naudojimas tokiais atvejais buvo leidžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Taigi, pareiškėjo teiginiai dėl filmavimo, pareigūnų provokacijų buvo nepagrįsti, subjektyvūs ir atmestini, kaip ir teiginys, kad jo pokalbiai telefonu buvo klausomi, todėl jis negalėjo laisvai kalbėtis su žmona.
20. Dėl sveikatos sutrikimų teismas iš asmens sveikatos istorijos nuorašo nustatė, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2014 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas jokių sveikatos nusiskundimų neišsakė, nurodė turėtą operaciją, žalingus įpročius: rūkymą, alkoholį. Pareiškėjas nugaros (strėnų) skausmais skundėsi dar iki 2015 m. liepos 30 d., todėl nebuvo pagrindo teigti, jog nurodyti skausmai sietini su pareiškėjo kalinimu po 2015 m. liepos 30 d. Jokių įrašų apie emocinę depresiją, kuri akcentuota skunde, nebuvo. Todėl negalima konstatuoti, kad dėl sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė skunde nurodytus nepatogumus. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl jam teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, kadangi dėl to pareiškėjas privalėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.
21. Pareiškėjo teiginiai, kad Šiaulių TI tyčiniais pareigūnų veiksmais sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų, buvo subjektyvūs ir nepagrįsti.
22. Teismas iš Šiaulių TI 2016 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 61/04-1219 nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu su įvairiais skundais kreipėsi į Šiaulių TI direktorių, į visus jo skundus buvo atsakyta.
23. Teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau nebuvo pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas, įvertinus pareiškėjo argumentus, atsakovo atsikirtimus į juos, kalinimo trukmę, mastą bei intensyvumą,
    t. y. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 266 dienas, nepažeidžiant minimalios ploto normos, kameroje Nr. 100 buvo reikalingas paprastasis remontas (pažeidimas nežymus, trumpalaikis), laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija.

III.

24. Pareiškėjas R. L. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 186) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.
25. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas prašė jam taikyti 4 kv. m (atskaičius baldus) standartą. Pareiškėjas skunde neprašė remtis Lietuvos Respublikos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis kreipėsi į įstaigą dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, bet šie pasimatymai jam nebuvo suteikti. Pareiškėjas ilgai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Teismo sprendimas surašytas šabloniškai, priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus 70 lapų įrodymų. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo motyvais, kuriais buvo atmesti jo argumentai. Teismas nepateikė jokių argumentų dėl atsisakymo vadovautis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija).
26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 189-191) prašo jį atmesti.
27. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bylos aplinkybes. Pareiškėjas nepagrįstai prašė, kad jo atžvilgiu būtų taikoma
    4 kv. m ploto norma. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, jo niekaip neišskyrė iš kitų. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl jo laikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, ginčo laikotarpiu turėjusiam suimtojo statusą, atlyginimo.
29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo
    33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
30. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus. Be to, pats pareiškėjas skunde rėmėsi nacionalinės teisės aktais (nurodė, kad Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, neužtikrino 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui ir kt.).
31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei
    CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio
    19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
    2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
33. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais,
    t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, pasivaikščiojimų trukmės ir kiemų įrengimo (asbesto konstrukcijoje), asmens, daiktų apžiūros sąlygų, parazitų buvimo, galimybės džiovintis drabužius nesudarymo (dėl didelės drėgmės kameroje), valymo priemonių nesuteikimo, draudimo apsikloti antklode (kai šalta), nepakankamo užimtumo organizavimo, telefoninių pokalbių klausymosi, tyčinių pareigūnų veiksmų sukeliant konfliktines situacijas yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV infekuotais asmenimis, tačiau teismo sprendime šiuo aspektu yra detaliai pacituoti išsamūs ir teisingi atsakovo argumentai, paremti tinkamais teisės aktais ir atitinkantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose
    (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012, 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, taip pat pareiškėjo argumentus dėl jo atžvilgiu taikytinos gyvenamojo ploto normos ir gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos.
34. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei
    3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma –
    3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo
    2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.; iš viso 266 dienos) buvo užtikrinta minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. gegužės 18 d. pažyma
    Nr. 60/09-18600, I t., b. l. 99-105), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.
36. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog sąlygos Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas (išskyrus kamerą
    Nr. 100, kuriai būtinas paprastasis remontas), neatitiko higienos normų reikalavimų. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo
    23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-822/2016). Taigi pareiga paneigti pareiškėjo teiginius apie sąlygų kamerose, kuriose jis laikytas, neatitikimą Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), reikalavimams teko Šiaulių TI.
37. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte
    Nr. EP-153 (II t., b. l. 12-15) užfiksuota, kad kameroje Nr. 86, kurioje pareiškėjas laikytas 2015 m. rugpjūčio 4-5 d., 2016 m. kovo 16-22 d., oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kamerai reikalingas paprastasis remontas (dangos nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos), tačiau šis patikrinimas atliktas daugiau nei 3 mėn. iki pareiškėją patalpinant į minėtą kamerą. 2016 m. vasario 25 d. patikrinimo akte Nr. EP-56 (II t., b. l. 16-18) užfiksuota, kad kameroje Nr. 48, kurioje pareiškėjas laikytas 2016 m. kovo 1-16 d., vizualiai matomo pelėsio nebuvo. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 (II t., b. l. 19-22) užfiksuota, kad kameroje Nr. 100, kurioje pareiškėjas laikytas 2015 m. rugpjūčio 5-26 d., oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, bet nuo lubų biro tinkas. Byloje nebuvo duomenų apie higienos sąlygas kitose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, Šiaulių visuomenės sveikatos centras ne kartą nustatė neatitikimus oro temperatūros, dirbtinės apšvietos normoms, kamerose buvo pelėsis, byrantis tinkas, nuo drėgmės atsilupusi danga. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. gegužės 20 d. pažymoje Nr. 62/08-350 (I t., b. l. 159-160) nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtraukas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į įrodymų naštos paskirstymą tarp šalių nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius apie sąlygų kamerose, kuriose jis laikytas, neatitikimą higienos normų reikalavimams neteisingai pripažino nepagrįstais.
38. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus apie nesuteikiamus ilgalaikius pasimatymus, pažymėdamas, jog teisės aktai suimtiesiems nenumato ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje
    Nr. A-850-662/2016, 2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje
    Nr. A-2577-556/2017) buvo pripažinta, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. vasario 15 d. prašymais (II t., b. l. 92, 94) Šiaulių TI direktoriaus prašė suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona A. S. ir sūnumi L. L., pažymėdamas, kad jam nuo 2014 m. rugpjūčio
    24 d. nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, jis nė karto negalėjo paliesti 2015 m. vasario 19 d. gimusio sūnaus. Šie prašymai nebuvo tenkinti atitinkamai Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 24 d. ir
    2016 m. kovo 15 d. raštais (II t., b. l. 93-95), nurodant vienintelę priežastį – aktuali Suėmimo vykdymo įstatymo redakcija nenumatė suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas
    2015 m. rugsėjo 2 d. pareiškimu (I t., b. l. 120) Šiaulių TI direktoriui nurodė atsisakantis valgyti, nes neleidžiama susitikti su sūnumi ilgalaikiame pasimatyme, taip pat nebebus galima rūkyti
    KTP kamerose, apribota apsipirkimo parduotuvėje suma (pareiškėjas badavimą nutraukė 2015 m. rugsėjo 3 d., Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr. 14/01-18905, I t., b. l. 123). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsisakant pareiškėjui suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona ir naujagimiu sūnumi, buvo pažeistos jo Konvencijos 8 ir 14 straipsniuose įtvirtintos teisės, t. y. teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ir teisė nebūti diskriminuojamam.
39. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl kamerų, kuriose jis kalėjo, filmavimo, kadangi vaizdo registratoriaus naudojimas leidžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrai atlikti naudoti technines priemones. Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtos vaizdo stebėjimo sistemos naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1/01-229 (I t., b. l. 171-173), 4 punkte nurodyta, kad vaizdo stebėjimas vykdomas siekiant užtikrinti įstaigos darbuotojų saugumą, darbo kontrolę, suimtųjų (nuteistųjų) asmenų apsaugą ir priežiūrą bei nustatytų režimo reikalavimų laikymąsi, taip pat turto apsaugą Šiaulių TI. Pagal šio aprašo 28 punktą, įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas atsakingas asmuo užtikrina, kad visose įstaigos patalpose ir teritorijose, aiškiai matomose vietose būtų paskelbiama vaizdinė informacija, įspėjanti apie vaizdo stebėjimą. Tarnybinių vaizdo registratorių ir vaizdo kamerų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1/01-229 (I t., b. l. 175-176), 4.1 papunktyje nurodyta, kad vaizdo registratoriai gali būti naudojami, be kita ko, vykdant suimtųjų (nuteistųjų) nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų prevenciją, dienotvarkės užtikrinimą. Pagal pastarojo aprašo 13.2 papunktį, vaizdo registratorių naudotojams draudžiama vaizdo registratorius naudoti tose patalpose, kuriose asmuo tikisi absoliutaus privatumo, t. y. tualetuose, dušuose, prausyklose. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teisės aktai numato galimybę suimtųjų priežiūrai naudoti technines priemones, taip pat kad nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo stebimas vietose, kuriose jis pagrįstai tikėjosi absoliutaus privatumo, t. y. naudojantis sanitariniu mazgu (to neteigė ir pareiškėjas), arba jog pareiškėjo stebėjimas buvo atliekamas ar duomenys naudojami ne nustatyta tvarka ar tikslais, daro išvadą, jog atsakovas, kamerose vykdydamas vaizdo stebėjimą, teisės aktų nuostatų nepažeidė.
40. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko nuo 3,76 kv. m iki 8,3 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, tam tikrais laikotarpiais nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus, pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su šeima. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, II t., b. l. 30-62, 98-147) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos
    3 straipsniu.
41. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio
    18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam nevisiškai užtikrinant higienos sąlygas, nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su šeima. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
42. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs diskomfortą, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą (prasidėjo nugaros skausmai) ir kt. Asmens sveikatos istorijoje 2015 m. liepos 14 d. įraše užfiksuota, kad pareiškėjas skundėsi skausmu strėnose, serga seniai;
    2015 m. liepos 23 d. – stuburo skausmais, vėliau nusiskundimai, diagnozė buvo tokie pat (2015 m. rugpjūčio 3 d., 6 d., 13 d. ir kiti įrašai), todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jo nurodyti negalavimai atsirado būtent dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. liepos
    30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.). Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei sveikatai. Teismui pateikti įvairūs pareiškėjo skundai dėl ginčo laikotarpiu nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų, vaizdo stebėjimo kameroje, pareigūnų elgesio, neužtikrinto šildymo baudos izoliatoriuje ir kitų aplinkybių. Dėl skunde suformuluoto prašymo teismui įpareigoti Šiaulių visuomenės sveikatos centrą patikrinti Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, atitikimą higienos normų reikalavimams, akcentuotina, kad pareiškėjas turi teisę pats kreiptis į šią įstaigą su atitinkamais prašymais, skundais. Taigi, pareiškėjas, gindamas savo teises, buvo aktyvus. Tačiau, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
43. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 38 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (apie 9 mėn.), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Ramutė Ruškytė

              Skirgailė Žalimienė