Civilinė byla Nr. e2-585-516/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00880-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. L. (J. L.), A. P. bei uždarosios akcinės bendrovės Agro Energy atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-4134-803/2017 pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „LTk Capital“ ir „Kainų kubas“ ieškinį atsakovams J. L. (J. L.), A. P. ir uždarajai akcinei bendrovei Agro Energy (trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „PriceOn“) dėl žalos atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
2. Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LTk Capital“ ir UAB „Kainų kubas“ kreipėsi į teismą, prašydamos priteisti solidariai iš atsakovų UAB Agro Energy, J. L. ir A. P. ieškovei UAB „LTk Capital“ 807 097,8 Eur nuostolių atlyginimą, o ieškovei UAB „Kainų kubas“ – 24 007,68 Eur nuostolių atlyginimą; 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
3. Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir ieškinį tenkinus visiškai, ieškovės pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovams  priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai –atsakovams priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovus ir (ar) trečiuosius asmenis, neviršijant 831 105,48 Eur ieškinio sumos.
4. Ieškovių tvirtinimu, yra visos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes ieškinys tenkintas, o net ir esant atsakovų solidariajai atsakomybei, jų turimo turto vertė yra kur kas mažesnė nei sprendimu priteista iš jų suma, be to, atsakovai jau yra perleidę savo turtą tretiesiems asmenims, todėl gali tai daryti ir ateityje, siekdami išvengti sprendimo įvykdymo.
5. Atsakovai pateiktame atsiliepime prašė ieškovių prašymo netenkinti. Atsakovai nurodė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų proporcingumo principą, neproporcingai varžytų jų teises ir teisėtus interesus bei suteiktų nepagrįstą pranašumą ieškovėms, nes nagrinėjama civilinė byla ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-312-262/2017 yra panašios, jose reiškiami identiški reikalavimai, išskyrus ieškovus, o nagrinėjamos bylos ieškovių interesai iš esmės yra apsaugoti civilinėje byloje Nr. e2-312-262/2017 pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
6. Tuo atveju, jei teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, atsakovai prašė teismo įpareigoti antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą: 1) ne mažesnę nei 3 000 Eur, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms, susijusioms su atsakovo J. L. interesų ir pareigų tenkinimu; 2) ne mažesnę nei 2 000 Eur, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms, susijusioms su atsakovo A. P. interesų ir pareigų tenkinimu; 3) ne mažesnę nei 2 000 Eur, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms, susijusioms su UAB Agro Energy interesų ir pareigų tenkinimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi ieškovių prašymą tenkino – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos areštavo solidariai visą atsakovams UAB Agro Energy, J. L. ir A. P. priklausantį 831 105,48 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ir (arba) trečiuosius asmenis, uždrausdamas jį perleisti kitiems asmenims, o nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti atsakovų nekilnojamojo turto – nustatė areštuoti solidariai visą atsakovams priklausantį 831 105,48 Eur vertės kilnojamąjį turtą, turtines teises, nesant turto, ir pinigines lėšas, leisdamas atsakovui J. L. iš areštuotų piniginių lėšų asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti 500 Eur, o atsakovui A. P. – 400 Eur.
8. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei būtų patenkintas apeliacinis skundas Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-312-262/2017, būtent BUAB „PriceOn“ naudai būtų priteistas žalos atlyginimas, o ši suma būtų skirta visų šios įmonės kreditorių reikalavimams bankroto byloje patenkinti. Be to, BUAB „PriceOn“ pradėtoje byloje atsakovams buvo reiškiamas reikalavimas dėl 831 105,48 Eur sumos, kai 2014 m. rugsėjo – spalio mėn. įmonė negalėjo vykdyti veiklos, šią sumą prilygindama žalai, kaip einamosioms veiklos sąnaudoms. Taigi, teismo vertinimu, ginčo objektas nebuvo susijęs su šioje byloje UAB „LTk Capital“ ir UAB „Kainų kubas“ investuotomis lėšomis į įmonę bei atsakovų J. L. ir A. P. asmeniškai, kaip verslininkų, prisiimtus įsipareigojimus. Teismas sprendė, kad tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, nes civilinėje byloje Nr. e2-4134-803/2017 išlieka rizika, kad atsakovai neįvykdys teismo sprendimo.
9. Teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 atliktu išaiškinimu, ne tik BUAB „PriceOn“, bet ir ieškovės, kaip UAB „PriceOn“ kreditorės, turėjo teisę pareikšti ieškinį šioje byloje ir prašyti nuostolių atlyginimo, įrodinėdamos, kad jų interesų pažeidimas buvo specifiškas. Tokiu atveju jų teisės turi būti ginamos šioje byloje, be kita ko taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
10. Teismas nustatė, kad bendra visų atsakovų turto vertė pagal turimus viešus duomenis tesiekia 8 657 Eur, nors ieškovių reikalavimas yra 831 105,48 Eur, o atsiliepime į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovai nepaneigė aplinkybės, kad jie būtų pajėgūs įvykdyti teismo sprendimą, todėl, teismas sprendė, jog yra įrodyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
11. Teismas paaiškino, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015 jau buvo vertinta aplinkybė dėl atsakovams būtinų lėšų per mėnesį prievolėms įvykdyti, todėl teismas atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus sprendė, jog leidžiama iš areštuotų lėšų asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti atsakovui J. L. suma yra 500 Eur, o atsakovui A. P. – 400 Eur. UAB Agro Energy prašymas leisti naudoti 2 000 Eur sumą atmetamas, nes, teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kokią veiklą įmonė vykdo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Atsakovai J. L., A. P. bei UAB Agro Energy atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovių prašymą atmesti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Nutarties argumentai neatitinka faktinių aplinkybių, be to, smarkiai prasilenkia su teisine logika. Kitoje byloje pagal BUAB „PriceOn“ ieškinį pareikštas reikalavimas yra susijęs su ieškovių į BUAB „PriceOn“ investuotomis lėšomis. Ieškinio suma sutampa, atsakovai sutampa, ieškovės nurodo save kaip vieninteles bendrovės akcininkes, be to, yra didžiausios jos kreditorės, iš esmės sutampa ir bylose nurodomi tariami neteisėti veiksmai bei žalos apskaičiavimo mechanizmas – pagal BUAB „PriceOn“ suteiktų investicijų dydį, t. y. ieškovės šioje byloje reikalauja pinigų sumos, kurią investavo į BUAB „PriceOn“, o pastaroji kitoje byloje – pinigų sumos, kurią gavo iš investuotojų (ieškovių). Teismas neįvertino aplinkybės, kad dvigubos žalos nebūtų tik tuo atveju, jeigu bendrovė „PriceOn“ reikalautų žalos atlyginimo iš atsakovų (kaip ir yra byloje pagal bendrovės ieškinį), o investuotojai (t. y. ieškovės) – iš bendrovės „PriceOn“, nes jie investavo būtent į BUAB „PriceOn“, o ne į atsakovus. Todėl skundžiamoje nutartyje nustatyta aplinkybė, kad byloje pagal bendrovės ieškinį ginčo objektas nebuvo susijęs su ieškovių investuotomis lėšomis į bendrovę, visiškai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsta.
2. Byloje pagal BUAB „PriceOn“ ieškinį jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra analogiškos pritaikytoms skundžiama teismo nutartimi, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje pažeidžia proporcingumo principą. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo suteiktas nepagrįstas prioritetas ieškovėms. Įsiteisėjusia tos pačios sudėties pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartimi teismas jau buvo nustatęs, kad ši byla ir byla pagal bendrovės „PriceOn“ ieškinį grindžiamos tomis pačiomis ar analogiškomis aplinkybėmis (įskaitant ir klausimą dėl žalos), išskyrus šioje byloje papildomai nagrinėtiną aplinkybę dėl investavimo sutarties pažeidimo. Todėl visiškai nesuprantama, kodėl teismas nesilaiko nuoseklios pozicijos, prieštarauja paties savo anksčiau nustatytoms aplinkybėms.
3. Teismas nutartyje pasisakė dėl ieškovių, kaip bendrovės kreditorių, teisinio statuso bei jų procesinės teisės reikšti reikalavimą bendrovės akcininkams, nors tai visiškai nesusiję su byla. Ieškovės byloje reiškia reikalavimą ne kaip bendrovės kreditorės, tačiau kaip investavimo sutarties šalys, reikalaudamos būtent atsakovų sutartinės civilinės atsakomybės, o ne jų, kaip buvusių bendrovės akcininkų, atsakomybės. Teismas skundžiamoje nutartyje remiasi bylai visiškai neaktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017. Visiškai nesuprantama, kaip teismo nustatytos aplinkybės (dėl ieškovių, kaip bendrovės kreditorių, teisės reikšti reikalavimą atsakovams) yra susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu – grėsme dėl teismo sprendimo įvykdymo.
4. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovams. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad būtent ieškovui tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės (t. y. abiejų jų taikymo sąlygų) pagrindimo pareiga. Be to, teismas atsakovų galimybę įvykdyti teismo sprendimą prilygino grėsmei dėl teismo sprendimo įvykdymo, t. y. teismas įvertino ir nustatė, kad atsakovai neturi pakankamai turto, todėl laikė, jog egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje nurodoma, kad ieškinio suma neturi esminės reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti atsakovo turto areštą. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, ieškovas turi įrodyti atsakovo nesąžiningumą, pateikti duomenis, kad atsakovas ketina turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims. Tačiau dėl šių aplinkybių teismas visiškai nepasisakė ir jų nevertino. Tai, kad teismui iš nutarties priėmimo metu turimų duomenų yra aišku, jog atsakovas teismo sprendimo įvykdyti negalės dėl to, kad neturi turto, o ne todėl, jog yra tikimybė, kad turimą turtą jis ketina slėpti, perleisti ar kitaip nesąžiningai elgtis, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jų taikymas yra galimas tik tada, kai reikia užfiksuoti atsakovo status quo tam, kad jo padėtis nepablogėtų, o ne tam, kad jį suvaržyti dėl to, jog jis neturi turto.
5. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, susijusias su neareštuotina lėšų dalimi kasdieniams poreikiams tenkinti. Teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015, kuria buvo sprendžiama dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir vykdymo tvarkos pakeitimo buvo spręsta 2015 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-766-241/2015. Pastarąja nutartimi buvo nuspręsta leisti atsakovui J. L. iš areštuotų piniginių lėšų asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti 1 000 Eur, o A. P. – 600 Eur, t. y. buvo nuspręsta leisti atsakovams naudoti didesnes sumas nei skundžiama nutartimi nustatė teismas, be to, dėl leidžiamų naudoti sumų pasisakyta išsamiau. Nuo Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo praėjo beveik 3 metai, todėl būtina atsižvelgti į infliaciją bei atsakovų ir jų šeimos poreikių pasikeitimą. Tačiau teismas visiškai nevertino atsakovų pateiktų įrodymų, pagrindžiančių jų asmenines išlaidas, aktualias būtent šiuo laikotarpiu. Taip teismas pažeidė tiek įrodymų vertinimo taisykles, tiek reikalavimą motyvuoti sprendimą. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl nustato net mažesnę leistiną naudoti lėšų sumą, nei buvo nustatyta nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015. Tai savaime suponuoja nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi ir skundžiama nutartimi nustatytos leistinos naudoti sumos nėra sumuojamos, todėl dėl skundžiamos nutarties atsakovams bus leista iš viso disponuoti tik 500 Eur ir 400 Eur sumomis. Taip teismas pažeidė atsakovų teisėtus interesus bei proporcingumo principą ir iš esmės užkirto kelią minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties vykdymui.
6. Lyginant su 2015 metais atsakovai šiuo metu dalyvauja didesniame kiekyje civilinių bylų, o tai lemia ir būtinumą užtikrinti bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą. Priešingu atveju, atsakovai gali likti be teisinės pagalbos, todėl jų interesai bei konstitucinė teisė į gynybą būtų pažeisti itin grubiai. Todėl nesutiktina ir su nutarties dalimi, kuria nuspręsta atmesti UAB Agro Energy prašymą leisti naudotis areštuotomis lėšomis, nes UAB Agro Energy yra atsakovė civilinėse bylose.
13. Ieškovės UAB „LTk Capital“ ir UAB „Kainų kubas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti atsakovams J. L., A. P. ir UAB Agro Energy iki 5 000 Eur baudą, iki 50 proc. iš šios baudos skiriant ieškovėms. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovai atskirajame skunde taip ir nepaneigė aplinkybės, kad egzistuoja grėsmė ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymui – neįrodė, jog atsakovai yra pajėgūs įvykdyti sprendimą. Sprendimu ieškovėms priteista suma daugiau nei 96 kartus viršija atsakovų turimo turto vertę. Be to, atsakovai jau yra perleidę savo turtą tretiesiems asmenims, todėl gali tai daryti ir ateityje, siekdami išvengti sprendimo įvykdymo. Iš istorinių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad J. L., prasidėjus nesutarimams tarp jo ir investuotojų (ieškovių), fiktyviai perleido dovanojimo sutartimi savo asmeninės nuosavybes teise turėtą butą su žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), savo sutuoktinei V. L., nors toliau jie abu šiame bute gyvena ir abu yra deklaravę savo gyvenamąją vietą šiuo adresu. Šis dovanojimo sandoris yra ginčijamas civilinėje byloje Nr. e2-3917-803/2015. Tikėtina, kad nesant arešto likusiam jo turtui, J. L. taip pat sieks šį turtą perleisti kitiems asmenims.
2. Atsakovė UAB Agro Energy nuosavybės teise neturi nekilnojamojo turto, žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nuomoja iš trečiojo asmens. UAB Agro Energy priklauso 100 vnt. 100 Lt (29 Eur) vertės UAB „STB Construct Vilnius“ akcijų, kurių bendra vertė 2 896 Eur. Tačiau ši įmonė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dar nuo 2014 m., taigi, tikėtina, įmonė veiklos nevykdo. Ieškovės neturi informacijos, kad UAB Agro Energy nuosavybės teise turėtų kito didelės vertės neregistruoto turto ar gautų pajamas, kurios paneigtų egzistuojančią sprendimo nagrinėjamoje byloje neįvykdymo riziką.
3. Nesuprantama atsakovų logika, kaip šioje byloje ieškovių reikalavimai būtų užtikrinti kitoje byloje kitos ieškovės UAB „PriceOn“ reikalavimams užtikrinti taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Priešingai, tai, kad kitoje byloje jau taikytos priemonės atsakovų turtui, užtikrinant kito kreditoriaus interesus, tik papildomai suvaržo ieškovių šioje byloje galimybes išsiieškoti iš jau kitoje byloje pirmiau areštuoto turto. Be to, atsakovai klaidina, kad skirtingose bylose pareikšti tapatūs ieškiniai. Šis klausimas jau buvo spręstas šioje byloje atsakovams reikalaujant palikti ieškinį nenagrinėtą dėl tų pačių motyvų. Kaip teisingai nustatė teismas, ginčo objektai minėtose bylose yra visiškai skirtingi. Be to, civilinėje byloje Nr. e2A-92-823/2018 jau paskirtas bylos nagrinėjimas 2018 m. vasario 6 d. 9 val. rašytinio proceso tvarka. Taigi, bylą išnagrinėjus apeliacijoje ir iš karto įsiteisėjus sprendimui, galima situacija, jog toje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos, o nesant šioje byloje pritaikytų priemonių, atsakovai turėtų visas galimybes perleisti ar kitaip suvaržyti turimą turtą.
4. Visiškai nepagrįstu laikytinas atsakovų argumentas, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo principą. Priešingai – teismas leido iš areštuotų lėšų asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti atsakovams tam tikras lėšų sumas. Vien argumentas, kad šių lėšų atsakovams pagal dabartinius poreikius nepakanka, nesudaro pagrindo didinti leistiną per mėnesį naudoti sumą. Turi būti įvertinta, kad atsakovų turimas turtas daugiau nei 96 kartus yra mažesnis nei tenkinto ieškinio suma, todėl šalims negali būti sudarytos nelygios galimybės – atsakovams iš areštuotų lėšų disponuoti nemažomis sumomis, kai ieškovės nėra užtikrintos, kad turės galimybę priteistą sumą išsiieškoti.
5. Teikdami apeliacinius skundus šioje byloje atsakovai prašė atleisti juos nuo žyminio mokesčio dėl sunkios finansinės padėties, tačiau šiame atskirajame skunde, prašydami leisti jiems per mėnesį disponuoti didelėmis lėšų sumomis, iš esmės sau prieštarauja ir skirtingais atvejais pasirenka skirtingą sau naudingą poziciją. Toks atsakovų elgesys laikytinas akivaizdžiu piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir už šį piktnaudžiavimo atvejį atsakovams skirtina bauda.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
16. Apeliantų įsitikinimu, skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo, nes atsakovams jau yra pritaikytos analogiškos priemonės kitoje byloje Nr. e2-312-262/2017, kurioje BUAB „PriceOn“ iš atsakovų reikalauja tos pačios pinigų sumos, kaip ir ieškovės šioje byloje, todėl, atsakovų nuomone, skundžiama nutartimi taikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovėms buvo suteiktas nepagrįstas prioritetas, nes ieškovių, esančių vienintelėmis BUAB „PriceOn“ akcininkėmis ir didžiausiomis jos kreditorėmis, interesai jau yra apsaugoti, be to, ieškovės neįrodė grėsmės, jog netaikius arešto, joms galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti. Apeliantai taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, nemotyvuodamas, nustatė mažesnes leistinas naudoti areštuotų lėšų sumas, nei atsakovai prašė ir buvo nustatytos nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas.
17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
18. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios sąlygos – ieškinio prima facie pagrįstumo – buvimo, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu jau buvo priimtas, nors dar neįsiteisėjęs, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimas, kuriuo ieškovių UAB „LTk Capital“ ir UAB „Kainų kubas“ ieškinys visiškai patenkintas.
19. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo.
20. Nors atsakovai teisūs teigdami, kad vertinant grėsmę ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui finansinis atsakovo neišgalėjimas įvykdyti sprendimą (bloga atsakovo turtinė padėtis) negali būti suabsoliutinimas ir painiojamas su nenoru, vengimu jį įvykdyti, atsakovo nesąžiningumu, tik esant kuriam prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1593-464/2017), pažymėtina, kad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendime nustatytos aplinkybės dėl atsakovų elgesio sudarant Investavimo sutartį ir pateikiant ieškovėms tiek prieš jos sudarymą (ketinimų protokoluose), tiek sudarymo metu, tiek ir vėliau aiškiai neteisingą informaciją (garantijas), jog būtent bendrovė UAB „PriceOn“ yra užregistravusi domeną priceon.lt, kai atsakovams buvo žinoma, jog ši esminė investuotojams informacija neatitinka tikrovės, yra pakankamos pagrįstoms abejonėms dėl atsakovų sąžiningumo, taip pat ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, šioje byloje sukelti, savo ruožtu ieškovių prašyme akcentuotos aplinkybės dėl ieškinio sumos ir atsakovų turimo turto vertės akivaizdžios disproporcijos tik sustiprina laikinųjų apsaugos priemonių šiuo atveju taikymo būtinybę, nes, kaip jau buvo išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, esant duomenų, jog atsakovas gali atlikti veiksmus, apsunkinančius būsimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą, tokia aplinkybė, kaip didelė ieškinio reikalavimo suma, neabejotinai padidina teismo sprendimo galimo neįvykdymo riziką, nes sprendimas dėl mažos sumos priteisimo gali būti įvykdytas laiko perspektyvoje ir iš gaunamų einamųjų pajamų ar išmokų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1593-464/2017). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atmestini atsakovų argumentai, kad byloje neįrodyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė, jog netaikius arešto, ieškovėms palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar apskritai tapti neįmanomu.
21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia apeliantų dėmesį, kad šiuo metu UAB „PriceOn“ ieškinys civilinėje byloje Nr. e2-312-262/2017, kurioje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kaip neva pakankamai ieškovių interesus užtikrinančias, akcentavo atsakovai, yra atmestas, ir toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, Lietuvos apeliaciniam teismui civilinėje byloje Nr. e2A-92-823/2018 jį palikus nepakeistą, jau įsiteisėjęs, todėl nebeliko ir pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms minėtoje byloje galioti (CPK 150 straipsnis). Dėl šios priežasties nebėra pagrindo kalbėti ir apie atsakovų skunde nurodomą neva dvigubo arešto jiems taikymą bei šioje byloje pritaikytų priemonių tariamą neproporcingumą. Todėl atsakovių argumentai dėl skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo atmestini ir klausimas dėl šios ir civilinės bylos Nr. e2-312-262/2017 panašumo (nepanašumo) plačiau nenagrinėjamas.
22. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, nustatęs abiejų CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų buvimą, skundžiama nutartimi ieškovių reikalavimams užtikrinti pritaikė atsakovų turto areštą.
23. Kaip jau minėta, apeliantai taip pat nesutinka su teismo nustatytais lėšų sumų, atsakovams leidžiamų naudoti kiekvieną mėnesį jų kasdieniams poreikiams tenkinti, dydžiais.
24. Atsakovai pagrįstai pastebėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog areštuojant fizinių asmenų turtą turėtų būti paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į paties skolininko, bet ir į jo šeimos narių (ypač mažamečių vaikų) interesus, jų teisių apsaugą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuo metu galiojantį (aktualų ir skundžiamos nutarties priėmimo metu) teisinį reguliavimą areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, teismas nutartimi nustato, kokias operacijas su jomis galima atlikti, o antstolis, teismo nurodymu, turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti (CPK 145 straipsnio 6 dalis). Kitaip tariant, teismas savo diskreciją šioje srityje – kontroliuoti areštuotų piniginių lėšų panaudojimo galimybę – įgyvendina išduodamas ar neišduodamas leidimą atlikti tam tikras konkrečiai skolininko prašomas operacijas, ribodamas atliktinų iš areštuotų lėšų operacijų kiekį ar skaičių ir pan., tačiau būtent antstolis nustato konkrečią panaudojamą piniginių lėšų sumą leidžiamoms, t. y. teismo nutartyje įvardytoms, operacijoms atlikti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1508-464/2016; 2017 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-146-464/2017; kt.).
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš esmės plačiau nemotyvuodamas ir pats nustatęs konkrečias lėšų sumas, leidžiamas naudoti atsakovams abstrakčiu pagrindu – asmeniniais tikslais, o ne konkrečiai įvardytoms būtinųjų poreikių operacijoms (pavyzdžiui, atsiskaitymams už komunalines paslaugas vykdyti, maisto prekėms ir drabužiams pirkti ar pan.), iš esmės netinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytą CPK 145 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisės normą. Tačiau, įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismas nei pagal atsakovų atsiliepimo į ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei pagal atskirojo skundo duomenis šioje procese stadijoje negali patikimai nustatyti, kokias operacijas yra pagrindas leisti atlikti apeliantams (kadangi pastarieji aiškiai neįvardino konkrečių jiems neišvengiamai būtinų kiekvieną mėnesį atlikti operacijų bei nepateikė pakankamų įrodymų tokių operacijų vykdymo būtinumui pagrįsti), o vien tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria leista naudotis konkrečia lėšų suma asmeniniais tikslais panaikinimas, reikštų blogesnio apeliantams procesinio sprendimo priėmimą (CPK 313 straipsnis), spręstina, kad šioje situacijoje tikslinga palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, išaiškinant apeliantams jų teisę kreiptis į bylą iš esmės nagrinėjantį teismą su rašytiniais įrodymais pagrįstu prašymu panaikinti pirmiau taikytus leistinų naudoti sumų ribojimus, leisti atlikti konkrečias piniginių lėšų operacijas ir pavesti antstoliui nustatyti, kiek realiai per vieną kalendorinį mėnesį yra reikalinga išleisti tokiems mokėjimams, kuriuos leis teismas, atlikti.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

26. Ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat prašė taikyti atsakovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ieškovių vertinimu, atsakovų piktnaudžiavimas pasireiškia tuo, kad teikdami apeliacinius skundus šioje byloje atsakovai prašė atleisti juos nuo žyminio mokesčio dėl sunkios finansinės padėties, tačiau atskirajame skunde, prašydami leisti jiems per mėnesį disponuoti didelėmis lėšų sumomis, iš esmės sau prieštarauja ir skirtingais atvejais pasirenka skirtingą sau naudingą poziciją.
27. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti pripažintas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012).
29. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šiuo atveju ieškovių nurodyti argumentai nesudaro pagrindo patikimai konstatuoti, kad atsakovai, pateikdami atskirąjį skundą ir jame, be kita ko, ginčydami teismo leistų panaudoti iš areštuotų lėšų sumų dydžių protingumą, akivaizdžiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Šiuo metu atsakovams nėra leista naudotis jų prašomo dydžio pinigų sumomis, o apeliacinių skundų padavimo metu atsakovų turtui, be kita ko ir lėšoms, buvo taikomas areštas, todėl prašymų atleisti juos nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus mokėjimo pateikimas yra logine prasme pagrįstas susiklosčiusia atsakovams situacija ir nevertintinas, kaip prieštaraujantis pačių atsakovų pozicijai. Atsižvelgiant į tai, ieškovių prašymas skirti atsakovams baudą atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                 Rasa Gudžiūnienė