Civilinės bylos Nr. 2-2268/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 99.1.4.; 122.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės banko „Snoras“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutarties, kuria apeliantas įpareigotas sumokėti dalį žyminio mokesčio, o likusioje dalyje žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas, civilinėje byloje Nr. 2-354-357/2011 pagal ieškovo G. A. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei bankas „Snoras“ dėl vienašališko 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 nutraukimo pripažinimo negaliojančia bei banko įsipareigojimų nevykdymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su paskolos sutarties vykdymu.

Atskiruoju skundu ginčijamas žyminio mokesčio dydis.

Ieškovas 2009 m. kovo 25 d. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą ir ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad AB bankas „Snoras“, kaip kreditorius, pažeidė prievolę – neatlaisvino dalies jam įkeisto turto nuo hipotekos; 2) pripažinti negaliojančiu AB banko „Snoras“ vienašališką 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 (su pakeitimais) nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d.; 3) įpareigoti AB banką „Snoras“ tinkamai įvykdyti 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 (su pakeitimais) 26 punktu prisiimtus įsipareigojimus ir, esant G. A. prašymui, atlaisvinti nuo hipotekos G. A. priklausančią dalį nekilnojamojo turto, jei atsisakius nuo įkeisto turto dalies hipotekos paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo suma neviršija 60 procentų likusio įkeisto turto vertės. Nurodė, kad paskolos sutarties Nr. 031-58322, pasirašytos 2006 m. kovo 23 d., užtikrinimui buvo įkeistas jo nekilnojamas turtas, kurio vertė buvo 5 980 003 Lt (Hipotekos lakštas Nr. 05120060001334). 2008 m. rugpjūčio mėnesį paskolos tarpiniai mokėjimai buvo įvykdyti anksčiau laiko, t.y. iki 2009 metų birželio mėnesio. Ieškovas su pareiškimu atlaisvinti turto dalį nuo įkeitimo kreipėsi į AB banko „Snoras“ Šiaulių skyrių 2008 metų liepos mėnesio pabaigoje - rugpjūčio mėnesio pradžioje, tačiau su atsakovu nesutarė dėl sąlygų ir pastarasis pranešė, kad nuo 2008 m. gruodžio 4 d. vienašališkai nutraukiama sutartis, bei pareikalavo grąžinti visą paskolos sumą anksčiau termino.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Tačiau Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo AB banko „Snoras“ apeliacinį skundą, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui.

2010 m. rugsėjo 22 d. ieškovas G. A. patikslintu ieškiniu Šiaulių apygardos teismo prašė: 1) pripažinti, kad AB bankas „Snoras“, kaip kreditorius, pažeidė prievolę – neatlaisvino dalies jam įkeisto turto nuo hipotekos; 2) pripažinti negaliojančiu AB banko „Snoras“ vienašališką 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 (su pakeitimais) nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d.; 3) įpareigoti AB banką „Snoras“  tinkamai įvykdyti 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 (su pakeitimais) 26 p. prisiimtus įsipareigojimus ir esant ieškovo prašymui, atlaisvinti nuo hipotekos G. A. ir S. A. priklausančią dalį nekilnojamojo turto, jei atsisakius nuo įkeisto turto dalies hipotekos paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo suma neviršija 60 procentų likusio įkeisto turto vertės, t. y. turtą už 1 800 000 Lt; 4) pratęsti 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 galiojimo terminą nuo ieškinio teismui padavimo dienos, t. y. nuo 2009 m. kovo 24 d. iki teismo sprendimo, priimto šioje byloje, įsiteisėjimo dienos. 

2011 m. gegužės 20 d. sprendimu Šiaulių apygardos teismas ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad atsakovas AB bankas „Snoras“ pažeidė prievolę – neatlaisvino ieškovui G. A. dalies įkeisto turto nuo hipotekos. Teismas taip pat pripažino atsakovo AB banko „Snoras“ vienašališką 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 (su pakeitimais) nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d. neteisėtu. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Iš ieškovo G. A. priteisė 11 100 litų žyminio mokesčio valstybei, 331 litą atstovavimo išlaidų atsakovui AB bankui „Snoras“ ir 43,78 litus išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei; taip pat priteisė iš atsakovo AB bankas „Snoras“ 18 900 litų žyminio mokesčio valstybei ir 43,78 litus išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

           2011 m. birželio 20 d. apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimą ir ieškinį bei patikslintą ieškinį patenkinti visa apimtimi. Taip pat prašė atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį  skundą sumokėjimą iki Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo priėmimo dienos dėl sunkios finansinės padėties, nurodydamas, kad neturi pragyvenimo šaltinio, visas jo ir sutuoktinės  S. A. nekilnojamas turtas yra įkeistas atsakovui AB Bankui „Snoras“, ieškovas negali jo realizuoti ir sumokėti žyminio mokesčio.

            2011 m. birželio 20 d. Šiaulių apygardos teisme taip pat gautas atsakovo AB bankas „Snoras“ apeliacinis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu atsakovas AB bankas „Snoras“ prašė panaikinti minėto teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimai buvo patenkinti, o ieškovo ieškinį atmesti. Apeliantas AB bankas „Snoras sumokėjo 274 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą.  

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi įpareigojo apeliantą G. A. iki 2011 m. liepos 7 d. sumokėti 2 000 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą bei pateikti duomenis patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą, o likusioje dalyje atidėjo žyminio mokesčio sumokėjimą už  pateikiamą apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo; įpareigojo apeliantą AB banką „Snoras“ iki 2011 m. liepos 7 d. sumokėti už apeliacinį skundą trūkstamą 18 626 Lt žyminį mokestį bei pateikti duomenis patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą. Nurodė, kad sunki finansinė G. A. padėtis negali atimti šaliai galimybės pasinaudoti teismine gynyba. Konstatavo, jog iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad apeliantas dėl objektyvių priežasčių šiuo metu negali sumokėti žyminio mokesčio, nes yra areštuotas jo turtas. Teismas taip pat nurodė, kad apeliantas AB bankas „Snoras“, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 274 Lt žyminio mokesčio, tačiau už apeliacinį skundą atsakovas privalėjo sumokėti 18 900 Lt, todėl AB bankas „Snoras“ įpareigotinas sumokėti iki 2011 m. liepos 7 d. trūkstamą žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, tai yra 18 626 Lt. Nurodė, kad nutartis neskundžiama.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutarties dalį, kuria atsakovas įpareigotas už apeliacinį skundą sumokėti trūkstamą 18 626 Lt dydžio žyminį mokestį. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria jis yra įpareigotas sumokėti trūkstamą žyminį mokestį, nes CPK 100 str. 1 d. yra tiesiogiai nustatyta, kad atskirasis skundas gali būti paduotas dėl priimtos teismo nutarties dėl bylinėjimosi išlaidų.
2. Ieškovas buvo pareiškęs turtinį reikalavimą dėl iki pažeidimo buvusios teisinės padėties atkūrimo, tačiau teismas patenkino ieškovo reikalavimą tik iš dalies – pripažindamas sutarties nutraukimą neteisėtu, o tai turėjo neturtinio reikalavimo pripažinimo pasekmes. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos sprendimą patenkintų reikalavimų apimtimi, todėl atsakovas turėjo sumokėti žyminį mokestį už reikalavimus, kurie buvo Šiaulių apygardos teismo patenkinti, t.y. turėjo būti taikomas paprastas (fiksuotas) žyminio mokesčio dydis.
3. Pirmosios instancijos teismo pritaikyta žyminio mokesčio apskaičiavimo ir paskirstymo logika yra nepagrįsta ir neteisinga. Pagal formuojamą teismų praktiką turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo pasekmės, sukuriančios kokius nors apskaičiuojamus turtinius padarinius. Tuo tarpu iš dalies patenkinto ieškovo turtinio reikalavimo (pripažinti atsakovo vienašališką paskolos sutarties nutraukimą negaliojančiu) vertė negali būti tinkamai nustatyta ir įvertinta pinigine išraiška,  nes be pagrindinės paskolos sumos grąžinimo, ieškovas turi pareigą atsakovui mokėti ir palūkanas, kurių sumos iš anksto numatyti yra neįmanoma, be to, pripažinus atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu, ieškovas neįgis naujų turtinių teisių, lygių 3 105 600 Lt sumai, o atsakovas nepatirs adekvačių praradimų – nuo teismo sprendimo priklauso tik ieškovo prievolės atsakovui įvykdymo terminas ir su prievolės išdėstymu laike susiję periodiniai mokėjimai, kurių numatyti iš anksto neįmanoma. Ji taip pat negali būti tapatinama su tarp šalių sudarytos paskolos sutarties suma, nes pagal ieškovo turtinį reikalavimą nebuvo sprendžiami esminiai ir sutartinių santykių egzistavimą nulemiantys klausimai, reikalavimas buvo tik netiesiogiai susijęs su negrąžinta paskolos suma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad ne visi turtinio pobūdžio ieškiniai gali būti įkainoti. Ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas konkrečia pinigų suma, vadinami neįkainotinais turtinio pobūdžio ieškiniais ir yra apmokestinami įstatymų nustatyta tvirta pinigų suma. Dėl šios priežasties, nors minėtas reikalavimas ir yra turtinis, už jį turėtų būti mokamas paprastas (fiksuotas) žyminio mokesčio dydis, nepriklausomai nuo ginčo dalyko vertės.
4. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad pirmosios instancijos teismo iš dalies patenkinto turtinio reikalavimo dydis gali būti įvertintas konkrečia pinigų suma, dėl išvardintų aplinkybių, liudijančių patenkinto turtinio reikalavimo susiejimo su paskolos sutarties suma nepagrįstumą, atsakovas prašo teismo nustatyti konkretų žyminio mokesčio dydį, atsižvelgiant į reikalavimo rūšį ir teisines pasekmes, kurios atsiranda jo patenkinimo ar atmetimo atveju.

              Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo ieškovui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas skundžia ne nutartį dėl apeliacinio skundo grąžinimo, o nutartį dėl žyminio mokesčio primokėjimo.
2. Atsakovas skundžia Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį dėl žyminio mokesčio primokėjimo, nors ši nutartis yra neskundžiama.
3. Atsakovas praleido 7 dienų apskundimo terminą. Kaip matyti iš atskirojo skundo, jis paruoštas 2011 m. liepos 7 d., praėjus 8 dienoms nuo nutarties nuorašo gavimo dienos, tačiau atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad skundžiamą nutartį gavo 2011 birželio 29 d.
4. Atsakovo atskirojo skundo 1 dalyje minimos Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. 2-1050/2011, Nr. 2-1116/2011, Nr. 2-186/2011 neturi nieko bendro su Šiaulių apygardos teismo išnagrinėta civiline byla bei 2011 m. birželio 23 d. priimta nutartimi.
5. Atsakovui per nustatytą terminą visos žyminio mokesčio sumos nesumokėjus, teismas teisingai konstatavo, kad atsakovo paduotas apeliacinis skundas neatitiko CPK 306 str. 3 d. reikalavimų ir 2011 m. liepos 8 d. priėmė nutartį dėl apeliacinio skundo grąžinimo.
6. Atsakovas neprašė atleisti nuo likusios 18 626 Lt žyminio mokesčio sumos sumokėjimo.
7. Atsakovas nėra nuoseklus. Atsakovas civilinėje byloje Nr. 2-354-357/2011 2011 m. vasario 11 d. pateiktame Prašyme dėl atsakovo rašytinių paaiškinimų ir papildomų įrodymų prijungimo prie civilinės bylos nurodė, kad atsakovo įsitikinimu, reikalavimas pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu yra turtinis reikalavimas, kurio suma yra 4 451 234,94 Lt ir dėl šios priežasties ieškovas privalo sumokėti 30 000 Lt dydžio žyminį mokestį.
8. Kitaip nei teigia atsakovas, Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 20 d. sprendime pripažino atsakovo vienašališką 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d. neteisėtu.
9. Kaip teisingai nurodė atsakovas, ieškovas ne tik neginčijo paskolinių santykių egzistavimo, bet ir ėmėsi veiksmų dėl atsakovui įkeisto turto vertės padidėjimo bei turto pagerinimo. Šie darbai atsakovui įkeistuose žemės sklypuose reikalavo didelių investicijų, todėl negalima teigti, kad ieškovas neketino vykdyti paskolos sutarties. Šiaulių apygardos teismas visiškai teisingai priėjo išvados, jog ieškinys yra turtinio pobūdžio ir teisingai siejamas su negrąžinta paskola.
10. Atsakovas 2009 m. vasario 9 d. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių su prašymu dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą ir tuomet jau buvo tiksliai apskaičiavęs ieškovo skolą bankui, todėl atsakovo nuomonė, kad ieškovo turtinis reikalavimas dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu negali būti įvertintas konkrečia pinigų suma ir todėl turėtų būti nustatytas fiksuotas žyminio mokesčio dydis, neturi jokio teisinio pagrindo.
11. Atsakovas skundžia 2011 m. birželio 23 d. nutartį dėl žyminio mokesčio primokėjimo, o informacijos, kad atsakovas  skundžia 2011 m. liepos 8 d. nutartį, ieškovas neturi, todėl darytina išvada, kad atsakovas sutiko su Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartimi dėl apeliacinio skundo grąžinimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinyje pareikštus reikalavimus vertino kaip turtinio pobūdžio ir įpareigojo atsakovą sumokėti trūkstamą 18 626 Lt žyminį mokestį. Kadangi pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą sprendė galiojant 2002 m. CPK redakcijai, t. y. iki 2011 m. birželio 21 d. priimto ir nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo, apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso teisės normos, reglamentavusios žyminio mokesčio dydžio apskaičiavimą. 

Visų pirma, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria apeliantas įpareigotas sumokėti trūkstamą žyminį mokestį už apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl to, jog skundo reikalavimus teismas kvalifikavo kaip turtinio pobūdžio, gali būti skundžiama apeliacine tvarka (CPK 100 str.).

Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio – įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Jeigu reikalavimas yra turtinis, turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), o jeigu reikalavimas neturtinis – fiksuotas CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas 100 Lt žyminis mokestis, atsižvelgiant į padidėjusį ketvirčio vartojimo kainų indeksą (CPK 82 str. 1 d.). Tam, kad būtų galima teisingai išspręsti klausimą, koks žyminis mokestis mokėtinas už apeliacinio skundo nagrinėjimą, teismas turi įvertinti, ar yra skundžiamas visas sprendimas ar tik jo dalis, kokios teisinės pasekmės atsiranda skundo patenkinimo ar atmetimo atveju bei pagal tai nuspręsti – turtinis ar neturtinis reikalavimas yra reiškiamas.

Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas be kita ko reiškia tai, jog proceso šalys turi teisę pasirinkti – apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar sprendimo neskųsti (CPK 12 str., 42 str. 1 d., 305 str.). Jeigu pirmosios instancijos teismas sprendimu patenkino ieškinyje pareikštų reikalavimų dalį ir atsakovas paduoda apeliacinį skundą dėl jam nepalankios sprendimo dalies, jis žyminį mokestį turi sumokėti už tų reikalavimų, kuriuos skundžia apeliaciniu skundu, nagrinėjimą (CPK 80 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantas įpareigotas sumokėti trūkstamą žyminį mokestį, teisėtumo bei pagrįstumo, ir nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo pareikštų reikalavimų pobūdį bei dėl to neteisingai nustatė žyminio mokesčio už apeliacinio skundo nagrinėjimą dydį, turi panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui, kad būtų atlikti civilinio proceso įstatyme nurodyti pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka veiksmai.

Nagrinėjamu atveju ieškovas patikslintu ieškiniu pareiškė kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, juos išdėstydamas tokiu būdu: 1) pripažinti, kad atsakovas AB bankas „Snoras“ (paskolos davėjas) pažeidė sutartinę prievolę atlaisvinti ieškovo nekilnojamąjį turtą nuo įkeitimo; 2) įpareigoti atsakovą tinkamai įvykdyti paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir, esant ieškovo prašymui, atlaisvinti nuo hipotekos ieškovui priklausančią dalį nekilnojamojo turto, jei atsisakius nuo įkeisto turto dalies, hipotekos paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo suma neviršija 60 procentų likusio įkeisto turto vertės, t. y. turtą už 1 800 000 Lt; 3) pripažinti negaliojančiu atsakovo AB banko „Snoras“ vienašališką paskolos sutarties nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d.; 4) pratęsti paskolos sutarties galiojimo terminą nuo ieškinio teismui padavimo dienos, t. y. nuo 2009 m. kovo 24 d. iki teismo sprendimo, priimto šioje byloje, įsiteisėjimo dienos.

Kolegija pažymi, kad ieškovo išskirti pirmasis ir antrasis, taip pat trečiasis ir ketvirtasis reikalavimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Dėl pirmojo ir antrojo reikalavimo pastebėtina, jog šie ieškovo ieškinyje išskirti reikalavimai turėtų būti teisiškai kvalifikuojami kaip vienas reikalavimas dėl pripažinimo, kad atsakovas pažeidė sutartinę prievolę atlaisvinti ieškovo nekilnojamąjį turtą nuo įkeitimo (lot. k. „actiones sine condemnatione“). Reikalavimas dėl pripažinimo yra neturtinio pobūdžio. Patenkinus šį reikalavimą, atsirastų pagrindas paduoti ieškinį dėl priteisimo. Dėl ieškovo nurodyto reikalavimo pripažinti, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį pažymėtina, jog šis reikalavimas taip pat yra dėl pripažinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-695/2010). Už tokio reikalavimo nagrinėjimą taip pat negali būti reikalaujama sumokėti žyminį mokestį kaip už turtinį, kadangi tai yra neturtinio pobūdžio reikalavimas, kuris negali būti vykdomas priverstine tvarka. Ieškovo ieškinyje ketvirtuoju numeriu nurodytas reikalavimas dėl sutarties termino sutartinių prievolių vykdymui pratęsimo laikytinas savarankišku neturtinio pobūdžio reikalavimu dėl teisinių santykių modifikavimo.

Anksčiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas byloje pareiškė tris neturtinio pobūdžio reikalavimus, iš kurių du patenkino pirmosios instancijos teismas. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti jam nepalankią sprendimo dalį, t. y. ginčija, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovas pažeidė sutartinę prievolę atlaisvinti ieškovo nekilnojamąjį turtą nuo įkeitimo, taip pat ginčija, jog nebuvo pagrindo atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Kaip minėta, tai yra du savarankiški neturtinio pobūdžio reikalavimai. Apeliantas už jų nagrinėjimą apeliacine tvarka sumokėjo 274 Lt žyminio mokesčio, t. y. visą žyminį mokestį, kuris turi būti mokamas pagal proceso įstatymą (CPK 80 str. 1 d. 2 p., 82 str. 1 d.).    

Nepagrįstas ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytas argumentas, jog apeliantas praleido 7 dienų terminą atskirajam skundui paduoti. Iš apelianto pateiktų duomenų apeliacinės instancijos teismui matyti, kad skundžiamos nutarties nuorašą jis gavo 2011 m. birželio 29 d. Tai reiškia, kad terminas skundui paduoti turėjo pasibaigti 2011 m. liepos 6 d. Tačiau 2011 m. liepos 6 d. Lietuvos Respublikoje buvo oficiali šventės diena, todėl termino skundui paduoti pabaiga šiuo atveju laikoma 2011 m. liepos 7 d. (CPK 74 str. 5 d.). Būtent šią dieną apeliantas ir išsiuntė teismui atskirąjį skundą (CPK 74 str. 7 d.).

Kiti apelianto atskirajame skunde, taip pat ieškovo atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai teisiškai kvalifikavo atsakovo apeliaciniame skunde pareikštų reikalavimų pobūdį (nustatė, kad šie reikalavimai yra turtinio pobūdžio, nors iš tiesų ginčijami neturtinio pobūdžio reikalavimai) ir neteisėtai įpareigojo atsakovą (apeliantą) sumokėti proporcinį žyminį mokestį už jų nagrinėjimą. Esant tokioms aplinkybėms, žemesnės instancijos teismo nutartis dėl joje padarytų esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui turinčių žyminio mokesčio apskaičiavimo taisyklių pažeidimų naikintina (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti.

Teisėjai:                                                                                        Artūras Driukas

                                                                                       Konstantinas Gurinas

                                                                                       Egidijus Žironas