Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-806/2023 

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53515-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1;

1.2.14.1.2.4; 2.4.6.1 

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jolitai Žylienei, Loretai Davenienei,

dalyvaujant prokurorėms Valentinai Strokinienei, Lilijai Ambrulevičienei,

nuteistajam K. D., jo gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,

nukentėjusiajam T. K. (T. K.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo K. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK):

178 straipsnio 1 dalyje, paskiriant 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

178 straipsnio 2 dalyje, paskiriant 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

214 straipsnio 1 dalyje, paskiriant 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

215 straipsnio 1 dalyje, paskiriant 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, po ko, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu – iki 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I.                      Teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       K. D. 2017 m. spalio 15 d. apie 02.30 val. bare „LaBira“, esančiame Vilniaus g. 29, Vilniuje, iš Y. P. pavogė rankinuką „Guess“, 100 Eur vertės, kuriame buvo mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy5“, 370 Eur vertės, lūpų dažai „Ivroshe“, 20 Eur vertės, 10 eurų grynųjų pinigų, raktų ryšulys, Rusijos banko kortelė „Tinkoff Bank“, Rusijos banko „Raiaising“ mokėjimo kortelė, Rusijos federacijos pasas, išduotas Y. P. vardu, tokiu būdu pagrobė svetimą Y. P. priklausantį 500 eurų bendros vertės turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

2.       Taip pat K. D. 2017 m. spalio 15 d. 02.30 val. bare „LaBira“, esančiame Vilniaus g. 29, Vilniuje, iš nukentėjusiojo T. K. striukės kišenės pavogė nukentėjusiajam priklausančią piniginę, 30 eurų vertės, 320 eurų grynųjų pinigų, 12500 rusiškų rublių grynųjų pinigų (183,50 eurų vertės), dokumentus: du Anglijos vairuotojo pažymėjimus vairuoti keltuvus, Anglijos kreditinę kortelę „HSBC UK“, Anglijos sveikatos draudimo kortelę „National Insurance numbercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio pasą, Šiaulių banko kortelę, išduotą I. K. vardu, tokiu būdu pagrobė svetimą T. K. priklausantį 533,50 eurų bendros vertės turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

3.       Taip pat K. D. neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, o būtent: jis 2017 m. spalio 15 d. apie 02.30 val., būdamas bare „LaBira“, esančiame Vilniaus g. 29, Vilniuje, iš nukentėjusios Y. P. pagrobė rankinę su joje buvusia bankine kortele, tokiu būdu neteisėtai įgijo pastarosios vardu išduotą bekontaktę banko „Tinkoff Bank“ mokėjimo kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurią neteisėtai laikė iki 2017 m. spalio 15 d. apie 05.15 val., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje.

4.       Taip pat K. D. neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti, o būtent: jis 2017 m. spalio 15 d. 04.11 val. restorane „Vanilė“, esančiame Vilniaus g. 29, Vilniuje, apmokant 3,8 eurų sąskaitą, panaudojo nukentėjusiosios Y. P. vardu išduotą bekontaktę banko „Tinkoff Bank“ mokėjimo kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5.       Apeliaciniu skundu nuteistojo K. D. gynėja prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 27 d. nuosprendį, kuriuo K. D. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje padarymo, K. D. veiksmus perkvalifikuojant iš BK 178 straipsnio 1 dalies ir BK 178 straipsnio 2 dalies (dvi nusikalstamos veikos) į BK 178 straipsnio 1 dalį (vieną tęstinę nusikalstamą veiką); taip pat K. D. veiką perkvalifikuojant iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį (vagystė iš T. K.), bei sumažinti K. D. skirtą laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.       Nuteistasis K. D. neginčija kaltės, tačiau nesutinka su nuosprendžiu dalyje dėl veikos kvalifikavimo, mano, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, dėl ko dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

5.2.       Teismas nepagrįstai nusikalstamas veikas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį kvalifikavo kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, o ne vieną tęstinę veiką, be to, teismas nepagrįstai vagystę iš T. K. kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Atitinkamai, netinkamai pritaikius įstatymą, K. D. buvo paskirta neteisinga – per griežta bausmė.

5.3.       BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nevertinama, jog asmuo padarė kelias nuskalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Kadangi BK tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos išaiškinimo nėra, didelę svarbą įgauna įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties, ir taikymas teismų praktikoje.

5.4.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007 priimtoje nutartyje pasisakė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios); kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo; kad tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010 ir kt.).

5.5.       Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Pabrėžtina ir tai, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-491/2010). Nusikaltimų nuosavybei bylose kaip tęstinė nusikalstama veika kvalifikuojama tada, kai ją sudaro keli tapatūs veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, dėl to paties nusikaltimo dalyko, grobimo atveju turtą grobiant iš to paties šaltinio ir žalą padarant tam pačiam savininkui, esant tarp veiksmų nedideliems laiko tarpams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433/2012). Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo pagrobti apibrėžto dydžio svetimą turtą, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus. Kitaip tariant, tęstinė veika yra tada, kai kaltininkas veikia turėdamas konkretų sumanymą, siekdamas pagrobti apibrėžto dydžio svetimą turtą, tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių tai įgyvendina ne iš karto, o per kelis etapus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006, 2K-59/2015). Kaip matyti iš teismų praktikos, tais atvejais, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė vieninga tyčia, pagal vieną sumanymą ir konkretų tikslą, padaryti veiksmai vertinami kaip tęstinis nusikaltimas ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį kaip pavienė nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2010, 2K-P- 412/2007, 2K-40/2010). 

5.6.       Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, K. D. nusikalstamą veiką padarė tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje – 2017-10-15 apie 02.30 val. bare „LaBira“. K. D. veiksmus pagrobiant Y. P. ir T. K. turtą siejo vieninga tyčia – jis, pasinaudojęs, kad nukentėjusieji nemato, siekdamas užvaldyti svetimą turtą, jį pagrobė. Nurodytos aplinkybės bei aukščiau pacituota teismų suformuota praktika leidžia teigti, kad teismas neteisingai kvalifikavo K. D. veiksmus dėl vagystės iš Y. P. ir T. K. kaip atskiras nusikalstamas veikas, o ne vieną tęstinę veiką. Tai, kad nuteistasis K. D. sutiko būti teisiamas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuojant nuteistojo veiksmus. Teismas nepagrįstai pripažinęs K. D. padarius dvi nusikalstamas veikas, neteisingai paskyrė nuteistajam bausmę, todėl nuosprendis dalyje dėl vagysčių iš Y. P. ir T. K. keistinas tiek dėl kvalifikacijos, tiek dėl paskirtos bausmės. Iš teismo padarytos išvados akivaizdu, kad teismas, pripažindamas K. D. kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, sprendė, kad byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių jo kaltę, tačiau teigiama, kad tokia teismo padaryta išvada ne tik kad nepagrįsta, tačiau prieštarauja BPK 20 straipsniui, byloje esantiems rašytiniams duomenims bei nekaltumo prezumpcijos principui.

5.7.       BK 178 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už viešoje vietoje svetimo turto pagrobimą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė). Kišenvagystės esmė yra ta, kad ji pavojingesnė už paprastą vagystę, nes tokiam nusikaltimui padaryti reikia patirties ir įgūdžių, kad viešoje vietoje pavyktų pagrobti svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Kita svarbi aplinkybė, susijusi su pirmiau nurodyta, yra ta, kad išvardyti daiktai turi būti fiziškai kartu su asmeniu (jo turimi su savimi, esantys tiesiogiai pas jį), t. y. esminis kišenvagystės požymis yra grobiamo turto buvimas tiesiogiai pas tam tikrą asmenį. Kaip matyti iš kaltinimo, K. D. kaltinamas, kad iš nukentėjusiojo T. K. striukės kišenės pavogė nukentėjusiajam priklausančią piniginę su joje buvusiais pinigais bei asmens dokumentais. Iš kaltinimo formuluotės negalima suprasti, ar vagystės metu nukentėjusiojo striukė buvo tiesiogiai pas nukentėjusįjį, ar kitur (pvz. bare ant kabyklos ir pan.), todėl šiuo atveju būtina vertinti teismo padarytas išvadas, kurių pagrindu teismas sprendė, kad K. D. padaryta vagystė sudaro BK 178 straipsnio 2 dalies sudėtį.

5.8.       Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Taigi, iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-221/2008).

5.9.       Akcentuojama, kad K. D. neneigia pavogęs piniginę iš T. K., tačiau jis nurodė, kad šią piniginę pavogė nuo sofos, ant kurios prieš tai sėdėjo nukentėjusysis. Nukentėjusysis T. K. nurodė, kad jis piniginės pasigedo, kai ruošėsi eiti namo. Kadangi apsižiūrėjęs nerado ir žmonos rankinės, tai įtarė, kad tiek rankinę, tiek piniginę su nukentėjusiųjų daiktais ir asmens dokumentais galėjo pavogti prie jų staliuko prisėdęs nuteistasis K. D. Nukentėjusysis T. K. nurodė, kad jis piniginę laikė kairėje striukės kišenėje ir mano, kad piniginę K. D. iš jo galėjo pavogti, kuomet rūkant lauke K. D., norėdamas pažiūrėti, kiek jis sveria, bandė jį pakelti. T. K. nurodė, kad K. D. jį bandė pakelti, paimdamas už pažastų, bei nurodė, kad piniginė iškristi iš striukės kišenės ar jos pamesti negalėjo. Nukentėjusiojo sutuoktinė Y. P. vagystės nematė, atkartodama iš sutuoktinio T. K. nurodytas aplinkybes. Teismas nuosprendžio dalyje „Įrodymų vertinimas, nusikalstamų veikų kvalifikavimas ir teismo išvados“ dėl vagystės iš T. K. nurodė: „Teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus BPK 20 straipsnyje numatyta tvarka, konstatuoja, kad yra įrodyta, jog kaltinamasis K. D. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje...“; taip pat K. D. iš nukentėjusiojo T. K. striukės kišenės pavogė piniginę su joje buvusiais pinigais ir dokumentais, kurių bendra vertė 533,50 Eur“; „K. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal 178 straipsnio 1 dalį, nes jis pagrobė svetimą turtą, taip pat jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kadangi viešoje vietoje iš asmens drabužių pagrobė svetimą turtą (kišenvagystė).“ Tai yra jokių motyvų ar įrodymų analizės, kurios pagrindu teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo T. K. atžvilgiu buvo padaryta BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, nuosprendyje nėra nurodyta. Kaip jau nurodyta, K. D. pripažino pagrobęs piniginę, pas jį buvo rasti pagrobti daiktai, tačiau nurodė kitokias šio turto pagrobimo aplinkybes, – kad piniginę pagrobė nuo sofos, ant kurios prieš tai sėdėjo nukentėjusysis. Taigi šiuo atveju, nukentėjusiajam ir nuteistajam nurodžius skirtingas turto pagrobimo aplinkybes, teismas privalėjo vertinti byloje esančius įrodymus ir pasirinktą veikos kvalifikaciją motyvuoti. Teismas to nepadarė, apsiribodamas formaliu konstatavimu, kad nuteistasis kaltę pripažino, sutiko būti teisiamas pagal jam inkriminuotas veikas, tame tarpe BK 178 straipsnio 2 dalį, bei kad jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais.

5.10.       Teigiama, kad teismas neturėjo pagrindo remtis nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jos neišsamios, keliančios pagristas abejones, be to, paremtos ne nukentėjusiojo žinojimu ar įsitikinimu, o tik jo manymu. Nukentėjusysis nurodė, kad piniginė buvo jo striukės kairėje kišenėje, nenurodant, ar tai vidinė ar išorinė kišenė, ar piniginė buvo matoma, be to, jis nurodė, kad piniginės pasigedo jau ruošdamasis namo, jos vagystės fakto nematė ir tik mano, kad ji galėjo būti pagrobta jam vilkint striukę fizinio kontakto su K. D. metu. Nukentėjusysis nurodė, kad jis mano, kad K. D. keldamas jį už pažastų galėjo tą piniginę ištraukti, tačiau toks nukentėjusiojo manymas neįrodytas ir net nelogiškas – keliant nukentėjusįjį už pažastų, kaltinamasis laikė jį už pažastų abiem rankomis, todėl sunku suprasti, kaip tuo pačiu metu abiem rankomis keldamas nukentėjusįjį, K. D. galėjo ištraukti piniginę. Kita vertus, netgi laikant nukentėjusiojo manymą pagrįstu, akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu K. D. būtų ištraukęs piniginę iš striukės nukentėjusiajam ją vilkint jų fizinio kontakto metu, iš karto po šio kontakto pasibaigimo, t. y. K. D. atsitraukus nuo nukentėjusiojo, nepastebėti piniginės K. D. rankose arba jo judesių, bandant piniginę paslėpti tarp savo rūbų, mano, nebūtų buvę įmanoma, juo labiau, kad nukentėjusysis nenurodė, kad K. D. iš karto po šio kontakto būtų nuėjęs. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, paneigiančių K. D. nurodytas aplinkybes dėl piniginės vagystės vietos, t. y. kad jis ją pavogė nuo sofos. Pažymima, kad nuteistasis šias aplinkybes nurodė pirmos apklausos metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad tokius parodymus nuteistasis duoda siekdamas švelninti savo padėtį.

5.11.       Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad nuteistasis K. D. piniginę iš nukentėjusiojo T. K. striukės pagrobė šiam ją vilkint, paties nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės tėra jo manymas, nepagrįstas jokiais duomenimis, todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje, privalėjo, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, abejones aiškinti kaltinamojo naudai, t. y. K. D. pripažįstant vagystės iš T. K. faktą, tačiau esant abejonėms dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, šioje dalyje K. D. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies (kišenvagystė), į BK 178 straipsnio 1 dalį. Pakeitus K. D. inkriminuotų veikų kvalifikaciją, atitinkamai turėtų būti pakeistos ir K. D. pasiūlytos bausmės. Kadangi nusikalstamų veikų kvalifikacija švelnėtų, tai atitinkamai K. D. skirta laisvė atėmimo bausmė turėtų būti sumažinta.

5.12.       Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-27 nuosprendis dalyje dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį yra neteisingas, todėl turėtų būti pakeistas aukščiau nurodytais motyvais.

6.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

7.       Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

8.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuspręsta atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistąjį K. D. bei nukentėjusįjį T. K. Papildomai apklaustas K. D. parodė, kad 2017 m. vakarą buvo su draugu D. ir jo mergina G. Nuėjo į barą, užkalbino kelis vaikinus ir merginas, paskui išėjo į lauką, kalbėjo, rūkė. Grįžo į baro vidų, nuo sofos paėmė moterišką tašę, piniginę ir nuėjo į kitą barą. Po 15 min. iš to baro atėjo barmenas ir pasakė, kad paėmė daiktus. Jie išėjo į lauką, atvyko policija, grąžino visus daiktus. Grįžęs iš lauko į barą, paėmė tašę ir piniginę. Pirmos instancijos teisme tiksliai neprisiminė, ar piniginė buvo ant staliuko, ar ant sofos. Šiandien tikrai pamena, kad piniginė buvo ant sofos. Nukentėjusysis sėdėjo prie to paties staliuko, bet kiek toliau. Su T. grįžo iš lauko, jis pasigedo savo draugo su mergina, paėmė negalvodamas tašę ir piniginę, ir išėjo. Buvo neblaivus, todėl taip padarė. Galvojo, kad galbūt draugo ir merginos tašė ir daiktai, nuėjo į kitą barą, nes galvojo, kad gal jie ten. Tą vakarą išgėrė nemažai kokteilių, buvo neblaivus. Kai paėmė daiktus, K. jo akiratyje nebuvo, gal nuėjo prie baro. Tuo metu prie to stalo, bet ant kitų sofų, sėdėjo merginos. Rankinę ir piniginę paėmė vienu metu. Pirminiams įrodymams įtakos galbūt turėjo tyrėja, buvo spaudimas, norėjo išspręsti kuo greičiau, atlygino žalą. Sutiko su viskuo, su tyrėjos žodžiais. Su K. buvo lauke, kalbėjosi, buvo pakėlęs K. rankas į viršų, paskui grįžo į vidų, lauke ilgai nebuvo. Lauke piniginės iš nukentėjusiojo kišenės tikrai netraukė. Piniginę paėmė nuo sofos. Kadangi prie stalo sėdėjo nukentėjusiojo draugai, todėl manė, kad galima buvo palikti piniginę ant sofos. Apklaustas nukentėjusysis T. K. parodė, kad buvo labai senai, ne viską pamena. Jie sėdėjo su draugais, jis (K. D.) priėjo, pakalbino, porą kartų buvo išėję parūkyti. Kai atėjo į barą, kišenėje nebuvo piniginės, o pas žmoną dingo tašė. Jie ieškojo, pažįstamas barmenas paskambino savo kolegoms ir kažkas pasakė, kad yra bare žmogus. Jie nuėjo į tą barą, jis ten gėrė, jie iškvietė policiją. Iš jo kišenės nukrito ant grindų jų kortelės, gal jis supratęs jas specialiai išmetė pats. Piniginė tikrai buvo švarko kišenėje, kai ji dingo, ji iškristi negalėjo. Prie stalo jis piniginės nedėjo, niekas savo piniginės nedės bare ant stalo, tai ne namai, o baras. Lauke D. bekalbėdamas pasakojo apie svorį, sakė, kad jį, K. pakels. Jis jį pakėlė, o už ko paėmęs pakėlė, nepamena. Žmona sakė, kad striukės ir tašės buvo ant sofos, savo striukę uždėjo ant rankinės. Ji sakė, kad striukės, kuriomis buvo uždėtos rankinės, vis kelis kartus buvo numestos ant žemės, matyt, jis jau tada norėjo paimti, bet vis kažkas sutrukdydavo. Atėjus iš lauko, žmona iš karto pasakė, kad dingo tašė, bet tiksliau nepamena. Nepamena, ar kai ruošėsi namo, ar grįžus po lauko, pasigedo rankinės ir piniginės. Ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Jis vilkėjo švarką, jis kaip striukė, storas. Nepamena, kas vyko toliau, kai jį jis pakilnojo. Paskelbus nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 34-37, 48-50), nukentėjusysis parodė, kad teisingai nurodyta, daugiau kažko pasakyti papildomai neturi.

9.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde ginčijamas nusikalstamų veikų kvalifikavimas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį ir prašoma K. D. veiksmus pagal minėtus straipsnius perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį (vieną tęstinę nusikalstamą veiką), taip pat K. D. veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį (vagystė iš T. K.), bei sumažinti K. D. skirtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi šioje byloje apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas lemia advokatės apeliaciniame skunde suformuluoti prašymai, tačiau teismui bylos nagrinėjimo metu nustačius esminių BPK pažeidimų, skundo nagrinėjimo ribos gali būti išplėstos.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

10.       Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.

11.       Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji ir subjektyvieji požymiai) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Taigi tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą.

12.       Teismo, be kita ko, nustatyta, kad K. D. 2017 m. spalio 15 d. 02.30 val. bare „LaBira“, esančiame Vilniaus g. 29, Vilniuje, iš nukentėjusiojo T. K. striukės kišenės pavogė nukentėjusiajam priklausančią piniginę, 30 eurų vertės, 320 eurų grynųjų pinigų, 12500 rusiškų rublių grynųjų pinigų (183,50 eurų vertės), dokumentus: du Anglijos vairuotojo pažymėjimus vairuoti keltuvus, Anglijos kreditinę kortelę „HSBC UK“, Anglijos sveikatos draudimo kortelę „National Insurance numbercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio pasą, Šiaulių banko kortelę, išduotą I. K. vardu, tokiu būdu pagrobė svetimą T. K. priklausantį 533,50 eurų bendros vertės turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

13.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo K. D. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, turėtų būti kvalifikuota kaip paprasta vagystė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje neįrodyta ir nepašalintos abejonės, kad nuteistasis ištraukė piniginę iš nukentėjusiojo kišenės ir ją pavogė.

14.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateikto apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai K. D. pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimai.

15.       Byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011).

16.       BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio kodekso 218 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju išaiškinimo įtariamajam apie sutrumpintą įrodymų tyrimą protokole K. D. nurodė, jog sutinka, kad bylą nagrinėjant teisme būtų atliekamas BPK 273 straipsnyje numatytas sutrumpintas įrodymų tyrimas (t. 2, b. l. 178). Prokurorė kaltinamajame akte taip pat nurodė, jog yra galimybė teisme atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą (t. 2, b. l. 180-197). K. D. ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisiamojo posėdžio metu savo kaltę dėl jam inkriminuotų BK 178 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų padarymo pripažino, sutiko tuoj pat duoti parodymus ir juos davė, taip pat sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo sutikimą išreiškė ir prokurorė, tam neprieštaravo ir nukentėjusysis. Po kaltinamojo apklausos, teismas, sutikus visiems proceso dalyviams, nutarė nė vieno bylos liudytojo ar nukentėjusiojo neapklausti, o tik pagarsinti byloje esančius įrodymus, po ko, įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus, įrodymų tyrimas buvo nutrauktas. Viena iš būtinų sąlygų, leidžiančių atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą – nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi nekelti abejonių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju šios būtinos sąlygos nebuvo.

17.       Skundžiamame nuosprendyje išaiškinta, jog K. D. kaltę, be kita ko, dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, įrodo nuosprendyje nurodyti paties nuteistojo prisipažinimas ir paaiškinimai apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nukentėjusiųjų Y. P. ir T. K., liudytojo N. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, protokolai-pareiškimai, tarnybinis pranešimas, įvykio registracijos duomenys. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, t. y. K. D. pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, be kita ko, nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, jis teismo posėdyje buvo apklaustas ir, kaip minėta, savo kaltę pripažino, byloje surinkti įrodymai teismo posėdžio metu buvo paskelbti. K. D. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės buvo aiškios ir nekėlė abejonių, su sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko prokuroras ir gynėja, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis nėra pakankamai motyvuotas, ar kad nėra įrodyta K. D. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. 

18.       Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių, kad K. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, kaip tai suformuluota kaltinime, be jau nurodytų aplinkybių, papildomai pažymėtina, jog asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką nebūtinai turi būti pagrįsta tiesioginiais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dėl šios priežasties teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę. Pastebėtina, kad nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, jis leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų, tačiau netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo.

19.       Iš bylos medžiagos matyti, jog apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis T. K. be kitų aplinkybių parodė, kad jam išėjus iš baro parūkyti į lauką, prie jo priėjo K. D. ir pasakė jam ištiesti rankas į šonus, nes nori pabandyti jį pakelti ir pažiūrėti, kiek sveria. Nukentėjusysis pakėlė rankas, o K. D., paėmęs jį už pažastų, pabandė jį pakelti. Kai nukentėjusysis stovėjo, savo ranką laikė kairėje kelnių kišenėje, o piniginė buvo kairėje striukės kišenėje, pamesti jos ar iškristi tikrai negalėjo. Mano, kad jį keldamas K. D. ištraukė piniginę. Iš lauko grįžęs į barą nukentėjusysis pastebėjo, kad pavogta jo piniginė, taip pat neberado žmonos rankinės. Suprato, kad su juo bendravęs vyras ir pavogė jų daiktus (t. 1, b. l. 34). Šiuos parodymus nukentėjusysis T. K. patvirtino kaip teisingus ir apeliacinės instancijos teismui. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji Y. P. be kitų aplinkybių parodė, kad jos vyras patikrinęs savo striukės kišenes aptiko, kad iš kišenės dingo piniginė su grynaisiais pinigais, suprato, kad piniginę ir nukentėjusiosios rankinuką pavogė tas pats asmuo, kuris kartu su jais leido laiką (K. D.). Jos vyro teigimu, iš jo piniginė buvo pavogta, kai jie rūkė lauke. Vaikinas, pasinaudojus proga, paklausus, kiek sveria vyras, jį pakėlė, tuo metu galimai ir ištraukė iš kišenės piniginę (t. 1, b. l. 72). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas N. K. be kitų aplinkybių parodė, kad su broliu ir jo žmona nuėjo į barą „LaBira“, sėdėjo bare ir prie jų vis kartas nuo karto prieidavo nepažįstamas asmuo, kuris pabendraudavo, vėl išeidavo, prie jų buvo padėjęs savo rankinę, striukę. Einant vakarui į pabaigą, brolis grįžo iš lauko parūkęs ir neberado savo piniginės bei žmonos rankinės, pradėjo ieškoti asmens, kuris buvo prie jų, kadangi manė, kad vagystę įvykdė būtent jis (t. 1, b. l. 84)

20.       Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas K. D. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad jis bare netyčia paėmė tik svetimą moterišką rankinę, galvodamas, kad tai yra jo draugės K. rankinė, vėliau jis ją įsidėjo į savo rankinę. Kai vėliau iš jo reikalavo atiduoti daiktus, jis ėmė traukti iš savo kuprinės daiktus, tarp kurių buvo T. piniginė, įvairios banko kortelės, dokumentai, asmens dokumentai ir kiti svetimi daiktai. Mano, kad minėti daiktai pabiro į jo rankinę iš moteriškos rankinės, kurią netyčia buvo įsidėjęs (t. 1, b. l. 120). Papildomai apklaustas savo kaltę pripažino ir parodė, kad po pokalbio su T. lauke grįžęs į barą paėmė moterišką rankinę ir prie rankinės buvusią vyrišką piniginę. Nežinojo, kam priklauso šie daiktai. Moterišką rankinę ir vyrišką piniginę įsidėjo į savo tašę ir išėjo iš baro į kitą barą (t. 1, b. l. 127, 128). K. D. įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nuteistasis savo kaltę pripažino pilnai pagal pranešime nurodytas aplinkybes (t. 2, b. l. 133).

21.       Kaip nustatyta byloje, pats K. D. viso proceso metu dėl skunde nurodomų argumentų nuoseklus nebuvo. Atsižvelgiant į K. D. parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą viso proceso metu: nuteistasis proceso metu skirtingų apklausų metu nurodydavo vis kitą pagrobtos piniginės vietą (rado pavogtame rankinuke, rado ant sofos, neprisimena, kur rado), taip pat duomenų, gaunamų apklausiant kaltinamąjį, prigimtį, t. y. kaltinamojo suinteresuotumą bylos baigtimi ir galimą pateikiamos informacijos šališkumą, nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog jis neatsimena, kad lauke būtų atėmęs piniginę, nieko nepaėmė, tik buvo apsikabinę su nukentėjusiuoju, laikytinos gynybine nuteistojo versija, kurią paneigia byloje apklaustų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai. Nukentėjusysis T. K. proceso metu vienareikšmiškai teigė, kad piniginę visą laiką turėjo striukės kairėje kišenėje, nebuvo jos palikęs bare ant stalo, piniginės pasigedo po to, kai grįžo iš lauko į barą. Šiais nukentėjusiojo parodymais netikėti ir nesivadovauti nėra jokio pagrindo, teismas nukentėjusiojo parodymus laiko patikimais, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji Y. P., liudytojas N. K. Kadangi grobiamas turtas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį turi būti fiziškai kartu su asmeniu (jo turimi su savimi, esantys tiesiogiai pas jį), esminis kišenvagystės požymis – grobiamo turto buvimas tiesiogiai pas tam tikrą asmenį šioje byloje laikytinas nustatytu. Kaip nustatyta, K. D. lauke prie baro prieš pakeldamas nukentėjusįjį T. K., kaip nurodė pats nuteistasis, norėdamas pažiūrėti, kiek jis sveria, be kita ko, paprašė nukentėjusiojo ištiesti rankas į šonus, taigi prieš keldamas, kėlimo metu, ar po to K. D. turėjo galimybę ištraukti piniginę iš kišenės, dėl ko ir paprašė pakelti nukentėjusiojo rankas, toks nuteistojo prašymas patvirtina jo siekį padaryti vagystę iš nukentėjusiojo drabužių. Atkreiptinas dėmesys, kad K. D. daug kartų yra teistas už vagystę, neatmestina, jog jis turi pakankamai patirties ir įgūdžių, kad viešoje vietoje sugebėtų pagrobti svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Apeliacinio skundo argumentas, kad iš kaltinimo formuluotės negalima suprasti, ar vagystės metu nukentėjusiojo striukė buvo tiesiogiai pas nukentėjusįjį, ar kitur, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi kaltinimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį galimas tik tada, kai daiktai ar drabužiai, iš kurių vagiamas turtas, yra kartu su asmeniu, kas nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta. Apeliaciniame skunde pateikti samprotavimai apie tai, tai, kad nuteistasis negalėjo ištraukti piniginės, nes rankomis kėlė nukentėjusįjį ir neturėjo galimybės tuo pačiu ištraukti piniginės, kad nukentėjusysis turėjo pastebėti ištrauktą piniginę ir kita, yra deklaratyvaus pobūdžio, niekaip nepaneigia padarytos nusikalstamos veikos, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl tęstinės veikos

22.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-186-689/2020, 2K-161-303/2021, 2K-20-976/2022 ir kt.). Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). Nustatant bendrą tyčią vertinamas ne tik kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet ir, be kita ko, išsiaiškinama, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veikų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi atsižvelgiant ir į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-186-689/2020). Atsižvelgiant į turto pagrobimo bylų specifiką, veikos tęstinumo papildomais kriterijais pripažintini tas pats grobiamo turto šaltinis, toks pat pagrobimo būdas, nedidelis laiko tarpas tarp atskirų veikų, ta pati ar greta esanti grobiamo turto buvimo vieta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2006, 2K-454/2008, 2K-307/2007, 2K-146/2008, 2K-12/2009, 2K-122-693/2015 ir kt.).

23.       Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką nusikalstamų veikų pripažinimą tęstine veika paprastai lemia konstatavimas, kad kaltininko tyčia yra susiformavusi visai nusikalstamai veikai, o ne atskiriems nusikaltimams, esantiems iš esmės tos pačios veikos sudėtinėmis dalimis ir siekiama vieno rezultato, o vieningo sumanymo turinys yra sukonkretinimas iki sumanymo pagrobti apibrėžto dydžio svetimą turtą, kuris įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus. Vis dėlto, byloje nenustatyta, kad K. D. turėjo iš anksto susiformavusią tyčią bare pagrobti būtent nurodytą nukentėjusiųjų turtą, kad turėjo išankstinį sumanymą dėl abiejų vagysčių. K. D. turtą pagrobė iš skirtingų nukentėjusiųjų skirtingu būdu – nukentėjusiojo T. K. piniginę ištraukdamas iš jo striukės kišenės (kišenvagystė) bei nukentėjusiosios Y. P. paliktą rankinuką paimdamas nuo bare buvusios sofos. Taigi, turto pagrobimo šaltinis, būdas, vieta skyrėsi. Taip pat K. D. veikos nebuvo tapačios, t. y. jis padarė paprastą vagystę (BK 178 straipsnio 1 dalis) bei kišenvagystę (BK 178 straipsnio 2 dalis), kas iš esmės nėra būdinga tęstinei nusikalstamai veikai.

24.       Baudžiamojoje byloje nustačius vieningą kaltininko sumanymą grobti neapibrėžtos vertės turtą, tęstinė nusikalstama veika gali būti konstatuojama, jei šis neapibrėžtumas, vertinant kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, leidžia spręsti apie tęstinį veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012), tačiau byloje nenustatyta, kad K. D. turėjo sumanymą bare iš skirtingų asmenų grobti neapibrėžtos vertės turtą, to nepatvirtino ir nuteistasis. Nagrinėjamu atveju net ir nustačius, kad K. D. būtų siekęs grobti neapibrėžtos vertės turtą per neapibrėžtą laiko tarpą, teismo vertinimui, ar buvo padaryta tęstinė nusikalstama veika, tokiu atveju esminę reikšmę turėtų atitinkamos su nusikalstamos veikos padarymu susijusios aplinkybės, kurios patvirtintų tokios tyčios buvimą. Tačiau, kaip jau minėta, K. D. veiksmuose be to, kad padarytas veikas skyrė mažas laiko tarpas, nenustatytas tęstinėms nusikalstamoms veikoms būdingas objektyviųjų požymių visetas, kuris galėtų būti prielaida spręsti apie vieningos tyčios buvimą K. D. veiksmuose, todėl apeliacinio skundo prašymas perkvalifikuoti K. D. veikas į vieną tęstinę nusikalstamą veiką (vagystę) atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bausmės ir kitų klausimų

25.       Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 41 straipsnio 2 dalis numato, kad bausme siekiama: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti arba apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; ir 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

26.       BK 54 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; ir 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas skiria bausmę pagal to BK specialiosios dalies straipsnio, kuris numato atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

27.       Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi, teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

28.       Nagrinėjamu atveju nenustačius pagrindo perkvalifikuoti K. D. inkriminuotą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo išvadai, kad teismas nuteistajam neteisingai paskyrė bausmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas skundžiamu 2022 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirdamas nuteistajam K. D. subendrintą 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, sumažinus vienu trečdaliu, – 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, įstatymo nuostatų nepažeidė. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, pobūdį, pavojingumą, pasekmes (padarytas vienas nesunkus ir trys apysunkiai tyčiniai nusikaltimai, pavogti daiktai ir dokumentai grąžinti, padaryta turtinė žala atlyginta), į kaltinamojo asmenybę (nusikaltimus padarė būdamas 23 metų amžiaus, nedirba, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, teistas 8 kartus, pradėjus ikiteisminį tyrimą pabėgo į Jungtinę Karalystę ir tik 2022 m. sausio 26 d. buvo pristatytas į Lietuvą, (2021-2022 metais nebaustas administracine tvarka), taip pat į jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, todėl jam skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė (BK 50 straipsnio 2 dalis), jos dydį nustatant mažesnį už sankcijose numatytą šių bausmių vidurkį. Skirti švelnesnes bausmes nenustatyta pagrindo, nes K. D. išvadų dėl savo elgesio nepadarė, pakartotinai darė nusikalstamas veikas, todėl švelnesnėmis bausmėmis nebus įgyvendinta bausmės paskirtis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į minėtas K. D. charakterizuojančias aplinkybės, už jo padarytas nusikalstamas veikas pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmės rūšis, kurios dydis už kiekvieną veiką nustatytas mažesnis, nei sankcijos vidurkis, todėl darytina išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas nuteistajam K. D. skyrė proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę bei realų jos vykdymą, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir kitas reikšmingas aplinkybes.

29.       Bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti K. D. ekstradicijos dokumentai. Advokatės 2022-09-27 prašyme prijunti rašytinius įrodymus prie bylos nurodyta, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu subendrinus nuosprendžius nebuvo įskaitytas visas K. D. sulaikymo laikas. Taip pat K. D. yra atlikęs bausmę pagal Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. nuosprendį, kas reiškia, kad bausmė su ankstesniu nuosprendžiu negalėjo būti bendrinama. Pastebėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalis ne tik apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina imperatyvą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis 2K-41-697/2021). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija pasisako, kad klausimai dėl bausmių bendrinimo nebuvo keliami apeliaciniame skunde ir šiuo atveju spręstini nuosprendžio vykdymo metu, kreipiantis į nuosprendį priėmusį teismą (BPK 361 straipsnis).

30.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo nuteistojo K. D. padarytas nusikalstamas veikas bei už jų padarymą skyrė tinkamą ir proporcingą bausmę. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais jo keisti nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. D. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                                                           Audrius Cininas

                                                                                                          Gintaras Dzedulionis

                                                                                                          Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė