Civilinė byla Nr. 2A-1437-852/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17735-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.8.3. 2.6.29.3.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. G. ieškinį atsakovui AB Luminor bank, išvadą teikiančios institucijos – Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų apsaugos tarnyba, dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų nuginčijimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė N. G. kreipėsi į teismą ieškiniu, kurio reikalavimus tikslino, prašydama pripažinti Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. vienašalį Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK08/07/33LS nutraukimą neteisėtu ir grąžinti sutarties šalis į padėtį, buvusią iki sutarties nutraukimo, atitinkamai ją pratęsiant; pripažinti 2008 m. liepos 22 d. Kreditavimo sutarties Nr. BK08/07/33LA (toliau Kreditavimo sutartis / Sutartis) bendrosios dalies 13.1 punkto sąlygą „jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal Mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį“ nesąžininga nuo sutarties sudarymo; pripažinti Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punkto sąlygą „šiuo taip pat partvirtinu, kad buvau informuotas apie galimą riziką dėl valiutų kursų svyravimų, suprantu, kad už šią riziką Bankas nėra atsakingas ir ateityje nereikšiu dėl to jokių pretenzijų bankui“ nesąžininga nuo jos sudarymo momento; pripažinti Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.1. punktą nesąžiningu ir neskaidriu nuo sudarymo momento ir jį pakeisti išdėstant taip: “2.1. Kredito valiuta: 115.210,84 (vienas šimtas penkiolika tūkstančių du šimtai dešimt Šveicarijos frankų 84 ct), santykiu 1 CHF = 2.1248 Lt/0,62 Eur, šį kursą skaičiuojant visą sutarties galiojimo terminą, įpareigojant Nordea Bank AB Lietuvos skyrių pagal naujai nustatytą Šveicarijos franko ir Eur kursą perskaičiuoti atliktas įmokas bei paskolos likutį; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad 2008 m. liepos 22 d. šalys sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/07/33LA dėl būsto kredito refinansavimo iš AB „Hansabankas“ (dabar - AB „Swedbank“) ir kliento nuosavų lėšų, investuotų į buto remontą, refinansavimo 115210,84 Šveicarijos frankų sumai. Paskola suteikta 15 metų (iki 2023-06-28), tuo tikslu buvo įkeistas nekilnojamasis turtas 4-ių kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaunas. Iki Sutarties pasirašymo, atsakovas patvirtino (2008-06-27 pažyma Nr. 08/06/407LA), kad 2008 m. birželio 25 d. sprendimu sutinka ieškovei suteikti 115.210,84 CHF paskolą ekvivalentu litais baziniu kursu 1 chf ~ 2,1248 Lt, kas sudaro viso 244800,00 Lt (70898,98 Eur). Teigia, kada atsakovas aiškiai deklaravo kokia valiuta bus suteikiama paskola, kokiu lito ir Šveicarijos franko kursu. Kredito įmokos sumokėjimo data - kiekvieno mėnesio 28 diena. Kreditavimo sutartį parengė atsakovas, kuris ir pasiūlė refinansuoti paskolą tokia valiuta (Šveicarijos frankais) kaip privalumą paminėdamas, kad už žemesnes palūkanas galima paimti didesnę kredito sumą. Atsakovas nepaaiškino, kad šios valiutos (CHF) kursas yra kintantis. Parengtą sutartį pateikdamas pasirašyti ieškovei, Sutarties specialiosios dalies 5 punkte “Parašai“ pastraipos pabaigoje atsakovas įrašė sakinį “Šiuo taip pat patvirtinu, kad buvau informuotas(-a) apie galimą riziką dėl valiutos kursų svyravimų, suprantu, kad už šią riziką Bankas nėra atsakingas ir ateityje nereikšiu dėl to jokių pretenzijų Bankui“, į kurį ieškovės dėmesio neatkreipė ir nepateikė informacijos apie šios valiutos svyravimą. Kadangi atsakovas valiutų kursą nurodė 2008-06-27 pažymoje Nr. 08-06/407LA (1 CHF ~ 2,1248 Lt), tai ji supratusi, kad paskola suteikiama būtent tokiu kursu ir tokiu kursu ji turės būti grąžinama. Pasijungusi prie savo elektroninės bankininkystės atsakovo banke (2015-03-03) pamatė Banko 2015 m. sausio 26 d. pranešimą apie vienašalį sutarties nutraukimą Nr. OUT-1496, kuriame nurodoma apie pranešimo pateikimo dienai susidariusią 2.149,20 CHF skola (už laikotarpį nuo 2014-09-28 iki 2014-12-28) ir pareikalauta ne vėliau kaip iki 2015 m. vasario 10 d. sumokėti Bankui nurodytą skolą bei kitas iki sumokėjimo dienos atsirasiančias mokėtinas sumas, priešingu atveju atsakovas nuo 2015 m. vasario 10 d. vienašališkai nutrauks Kreditavimo sutartį. Ieškovė užklausė atsakovą apie minėto pranešimo įkėlimo į jos el. bankininkystės paskyrą laiką ir sužinojo, kad toks pranešimas buvo išsiųstas registruotu paštu (nors ieškovė jo negavusi), o į elektroninę bankininkystę įkeltas 2015 m. sausio 27 d. Teigia, kad nurodyta informacija yra neatitinkanti tikrovės. Atsakovas, neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad apie tokį pranešimą ieškovė nežinojo ir jo negalėjo įvykdyti, vienašališkai, 2015 m. vasario 10 d. Sutartį nutraukė. Ieškovės teigimu, aplinkybę, kad jai nebuvo žinomas toks atsakovo sprendimas, patvirtina 2015-01-28 - 630 Eur, 2015-02-28 - 680 Eur, atlikti mokėjimai. Pažymėjo, kad paskola išmokėta mažesniu Šveicarijos franko kursu (1 CHF - 2.1023 Lt) nei buvo nustatęs Lietuvos bankas (1 CHF - 2.1206 Lt). Nuo 2015 metų sausio mėnesio, kai Šveicarijos frankas buvo „atrištas“ nuo euro, jo kursas šoktelėjo daugiau negu 60 procentų, skaičiuojant nuo 2008 metų, ir perkopė 1 euro sumą. Atsakovas įkalbėjęs imti paskolą Šveicarijos frankais ir pateikdamas tik teigiamus tokios paskolos niuansus, nutylėjo galimas rizikas dėl valiutų kursų svyravimų.

3.       Atsakovas AB „Luminor bank“ (buvęs Nordea Bank AB) atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad jau pačioje Kredito sutarties vykdymo pradžioje ieškovė vėluodavo vykdyti mokėjimus pagal suderintą grafiką ir iš esmės nuo 2012 metų, vėlavimai tik didėjo ir tęsėsi. Ieškovė buvo nuolat raginama pašalinti pažeidimus ir įspėjama apie galinčias kilti teisines pasekmes, tačiau ji tęsė pažeidimus ir laiku, pagal grafiką, įmokų tinkamai nemokėjo. Pažymėjo, kad ieškovės turtas, įskaitant ir Banke esančias sąskaitas, buvo areštuotos (nuo 2012-06-05) net pagal kelis kitų kreditorių reikalavimus. Bankas 2015 m. sausio 26 d. pranešimu Nr. OUT-1496 apie vienašališką Kredito sutarties nutraukimą, nurodė ieškovei ne vėliau kaip iki 2015 m. vasario 10 d. pašalinti mokėjimo prievolių pažeidimus ir įspėjo, kad to nepadarius, Kreditavimo sutartis bus nutraukta. Po Banko įspėjimo, ieškovė įnešė tik 634,22 CHF (2015-01-28). Kadangi pažeidimai iš esmės nebuvo pašalinti, Bankas vienašališkai nuo 2015 m. vasario 10 d. nutraukė Kreditavimo sutartį. Ieškovė yra itin patyręs ir labai gerai informuotas asmuo tiek apie sutarčių sudarymą, tiek ir iš sutarties vykdymo pažeidimų kylančias teisines pasekmes ir, turėjo didesnes galimybes konsultuotis dėl sudaromos sutarties sąlygų, savarankiškai ieškoti informacijos bei aktyviai derėtis dėl jai netinkančių sąlygų, juolab, kad ji turėjo patirties sudarant kreditavimo sandorius refinansavimui. Ieškovė sąmoningai pasirinko jai palankesnes kreditavimo sąlygas, su kuriomis susipažino ir kurios jai (ieškovei) yra privalomomis. Pažymėjo, kad nei Sutarties sudarymo metu ieškovė neprašė pakeisti Sutarties sąlygų, jas patvirtino kaip priimtinas, nei Sutarties galiojimo metu nesikreipė į atsakovą dėl Sutarties sąlygų pakeitimo. Kreditą ieškovė gavo CHF valiuta, kuria ir privalo vykdyti mokėjimo prievoles Bankui, nepriklausomai nuo šios ir kitų valiutų kursų pokyčių. Jeigu Sutarties vykdymas CHF valiuta ieškovei būtų buvęs nepalankus, tai ji, kaip apdairus, rūpestingas ir sąžiningas, klientas turėjo kreiptis į Banką dėl kredito valiutos pakeitimo, tačiau to nepadarė. Nefiksuotas valiutų kursas gali kisti, svyruoti ir tai žinoma net elementarias finansų žinias turinčiam asmeniui. Bankas nelemia ir nekontroliuoja valiutų ir jų kursų kitimo rizikos bei neprisiima iš to kylančių pasekmių. Ieškovė sąmoningai nutyli, kad šios Sutarties sudarymas jai buvo finansiškai naudingas, kadangi tuo metu buvo žemos palūkanos (jas mokant CHF valiuta), lyginant jas su litais ar eurais. Ieškovė tai aiškiai suvokė ir pati siekė refinansuotis kreditus litais sudarant Kreditavimo sutartį. Teigia, kad siekdama mokėti mažesnes palūkanas ieškovė turėjo suprasti, suprato ir prisiėmė su tuo susijusią riziką, kad CHF kursas gali svyruoti ir dėl to gali kisti įmokų dydis. Didžiausias Šveicarijos franko kurso pokytis užfiksuotas 2011 metais, o nuo 2012 metų iki 2015 m. sausio mėn., šios valiutos kursas buvo stabilus (nuo 2000-01-01 iki 2014-12-31 kursas pakilo vos 0,3627), todėl ieškovės nepagrįstai teigia, kad CHF pokyčiai buvo esminiai dėl ko jai pasunkėjo Sutarties vykdymas. Ieškovė naudojasi atsakovo pinigais ir didina nuostolius. Nors palūkanos per dieną sudarytų 0,044 proc., tai neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymui (toliau VKĮ). Bankas sutartį nutraukė tik po 5 (penkių) mėnesių dėl iš eilės trukusių mokėjimo prievolių pažeidimų, t.y. nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimas buvo vertinamas kaip pagrindas nutraukti Kreditavimo sutartį. Ieškovė sudarydamas Sutartį žinojo apie savo nestabilias pajamas ir jau tada išlaikė dukrą. Prie savo elektroninės bankininkystės paskyros ieškovė buvo prisijungusi 2015 m. sausio 27 d. nuo 12:41 val. iki 12:45 val., ir galėjo matyti banko pranešimą.

4.       Lietuvos Bankas, kaip išvadą teikianti institucija, pateikė nuomonę, kurioje pasisakė, kad apie tai, kaip vartotojas buvo informuotas apie sutarties sąlygas reikėtų spręsti atsižvelgiant į aplinkybių visumą. Banko vertinimu, šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad vartotoja prisiėmė ilgalaikius įsipareigojimus, paskolą ėmė ne pirmą kartą, ieškovė turi teisininko kvalifikaciją – yra advokatė, be to, valiutos kurso svyravimai rinkos sąlygomis yra savaime suprantami, todėl tikėtina, kad ieškovė turėjo ir galėjo suprasti sutarties esmę.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad atsakovas AB „Luminor bank“ (buvęs AB Nordea Bank Lietuvos skyrius, toliau tekste – Bankas) nusprendęs (2008-06-27) ieškovei N. G. jos prašymu išduoti 115210,84 CHF kreditą (atitinkamai 24480,00 Lt., pagal ekvivalentą litais baziniu kursu 1 CHF ~ 2,1248 Lt) paskolą suteikiant 15 metų (iki 2023-06-28), su ieškove sudarė 2008 m. liepos 22 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/0733LA (toliau – Kreditavimo sutartis/ Sutartis), kuria ieškovei suteikė 115210,84 CHF dydžio kreditą (Sutarties specialiosios dalies 2.1, 2.2 punktai), o ieškovė įsipareigojo kiekvieno mėnesio 28 dieną mokėti Bankui kredito įmokas ir palūkanas CHF valiuta pagal nustatytą mokėjimų grafiką ir vykdyti kitus įsipareigojimus Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Paskolą ieškovė paėmė tikslu refinansuoti būsto kreditą, gautą iš AB Swedbank (buvęs AB Hansabankas) ir nuosavas lėšas, investuotas į minėto buto remontą (Sutarties specialiosios dalies 2.7 punktas). Kredito sutarties vykdymas užtikrintas nekilnojamuoju turtu - buto, esančiu (duomenys neskelbtini), Kaune, hipoteka (2008-07-22 hipotekos lakštas Nr. (duomenys neskelbtini)). Pirmąją kredito dalį (61.650,00 CHF), Bankas išmokėjo 2008 m. liepos 25 d. į Sutarties specialiosios dalies 2.5 punkte nurodytą sąskaitą. Antrąją kredito dalį (53.560,84 CHF) išmokėjo 2008 m. rugpjūčio 6 d.. Vėliau atsakovas, eile reikalavimų (2013-05-28 Nr. OUT-10526, 2013-07-11 Nr. OUT-13422, 2013-08-07 Nr. OUT-15130, 2013-08-28 Nr. OUT-16271, 2014-04-29 Nr. OUT-9175) informuodamas ieškovę apie jos nuolatinius vėlavimus mokėti įmokas arba atliktų įmokų nepakankamumą padengti susidariusias skolas, geranoriškai atidėdavo mokėjimo terminus, prašydamas pašalinti nustatytus pažeidimus (pvz. nuo 2013-02-28 iki 2013-06-16, po to iki 2013-06-26, tada iki 2013-09-16, vėl iki 2014-05-28) ir tik ieškovei to nepadarius, atsakovas 2015 m. sausio 26 d. pranešimu Nr. OUT-1496 apie vienašališką Kreditavimo sutarties nutraukimą, informavo ją, kad jei ne vėliau kaip iki 2015 m. vasario 10 d. nebus pašalinti mokėjimo prievolių pažeidimai (sumokėta susidariusi 2.149,20 CHF skola ir kitos mokėtinos sumas), Kreditavimo sutartis bus nutraukta. Ieškovei nepašalinus pažeidimų, Bankas 2015 m. vasario 10 d. vienašališkai nutraukė šalių sudarytą Kreditavimo sutartį. Supratusi apie nutrauktą Sutartį, ieškovė pranešė atsakovui (2015-03-03 raštas), kad Banko 2015 m. sausio 26 d. pranešimo apie Sutarties nutraukimą nemačiusi ir pareikalavo pateikti informaciją apie Banko pranešimo patalpinimo laiką bei duomenis apie jos (ieškovės) atliktus mokėjimus. Atsakovas informavo ieškovę (2015-03-16 raštas Nr. OUT-4923), kad pranešimas apie Sutarties nutraukimą į ieškovės elektroninę bankininkystę buvo įkeltas 2015 m. sausio 27 d., o už duomenų apie mokėjimus parengimą ir išsiuntimą ieškovė turi apmokėti. Tai padariusi ieškovė mokėjimų detalizaciją gavo (2015-04-09) kartu su sąskaitos išrašu. Po to ieškovei pareikalavus pateikti (2015-05-05 raštas, kurį Bankas nurodė gavęs 2015-05-11) duomenis apie CHF kursą, kokiu jai buvo išmokėta kredito suma, atsakovas (2015-05-25 raštas Nr. OUT-9155) ją informavo, kad 61.650,00 CHF kredito dalis buvo konvertuota į litus (2008-07-25 kursu - 1: 2,102349), o likusios kredito dalies konvertavimą ir panaudojimą ieškovė galėjo ir turėjo matyti iš savo kredito sąskaitos bei iš LTL bei EUR valiuta atsidarytų sąskaitų. Dėl susidariusios skolos išieškojimo atsakovas kreipėsi į Vilniaus m. 19 notarų biuro notarą Mindaugą Kačergį dėl vykdomojo įrašo išdavimo. 2015 m. kovo 20 d. vykdomasis įrašas (reg. Nr. MK-1933) buvo išduotas.

6.       Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti vienašalį sutarties nutraukimą neteisėtu teismas konstatavo, kad Ieškovė, reikalavimą pripažinti 2015 m. sausio 26 d. atsakovo vienašalį Kreditavimo sutarties Nr. BK08/07/33LS nutraukimą neteisėtu ir grąžinti sutarties šalis į padėtį, buvusią iki Sutarties nutraukimo, atitinkamai ją pratęsiant, iš esmės grindžia tuo, kad Banko pranešimą apie Sutarties nutraukimą pamatė tik 2015 m. kovo 3 d. Jos teigimu, atsakovas, kuris ne tik patvirtino, bet ir deklaravo, kad kreditą suteikia konkrečiu Šveicarijos frankų ir lito kursu (2008-06-27 jis buvo 1~ 2,1248) kas ir lėmė jos sutikimą sudaryti Sutartį. Pats Bankas, rengęs Sutartį, primygtinai siūlė imti kreditą būtent CHF valiuta dėl mažesnių palūkanų, nepaaiškinęs, kad jos yra kintančios. Pripažino, kad pasirašydama Sutartį į detalę, kad tik pasirašant Sutartį, Bankas į specialiosios dalies 5 punktą įrašė sakinį apie tai, jog ji yra susipažinusi su sąlygomis ir buvo informuota apie galimą riziką dėl kursų svyravimų, dėmesio neatkreipė, bet teigia, kad atsakovas neatskleidė ir sąmoningai nutylėjo apie galimus minėtų valiutų kurso svyravimus, dėl ko jos prievolė gali padidėti. Kaip vartotoja, grąžinusi apie 40 proc. kredito (grąžinimo galutinis terminas 2023-06-28), prasidėjus ekonominei krizei ir padidėjus CHF kursui, ji vėlavo atlikti įmokas arba padengdavo ne visą sumą, bet nepadarė CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus atitinkančio pažeidimo, kadangi nemokėjimas buvo tik laikinas, o griežtas įmokų mokėjimas pagal grafiką yra nereikšmingas ir nesudarė pagrindo manyti, kad ateityje ji nevykdys savo prievolių. Mano, kad sutarties nutraukimas yra neteisėtas, nes atsakovas toleravo jos vėlavimus ir anksčiau Sutarties nenutraukė. Tik kai ji, atstovavo buvusią Banko darbuotoją byloje prieš Banką, atsakovas sutartį nutraukė. Ieškovės manymu, atsakovas kitiems klientams lojalesnis ir nepuola nutraukinėti sutarčių, priešingai nei jos atžvilgiu. Atsakovas, nesutikimą su ieškovės reikalavimais grindžia tuo, kad ji pačioje Kreditavimo sutarties vykdymo pradžioje mokėjimus atlikdavo pavėluotai (ne pagal grafiką), t.y. jau nuo 2012 metų, tarp atliekamų mokėjimų būdavo vis didesni vėlavimai, net ir tada, kai atsakovas geranoriškai „pavėlindavo“ trūkstamų mokėjimų terminą. Vis gi nuolat raginama, ieškovė pažeidimų nepašalino, net ir ne kartą įspėta apie dėl to galinčias kilti teisines pasekmes. Besitęsiant pažeidimams bei esant areštuotam ieškovės turtui (nuo 2012-06-05) pagal kitų kreditorių reikalavimus, atsakovas suprato, kad ji yra nemoki. Ieškovė nebendradarbiavo su Banku ir tik gavusi pranešimą (2015-01-26) apie vienašališką Sutarties nutraukimą, ji nepašalino prievolių pažeidimų (susidariusios 2.149,20 CHF skolos ir kt.) bet atliko tik vieną įmoką 634,22 CHF (2015-01-28). Nepašalinus pažeidimų, Bankas vienašališkai nutraukė Kredito sutartį (nuo 2015-02-10). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju šalys sudarė būsto paskolos sutartį kuri yra laikytina vartojimo sutartimi. Papildoma vartotojams taikoma apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma vartotojų teisių apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai). Todėl vartotojai negali tam tikra apimtimi savavališkai naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tačiau sistemingai laiku nevykdo prievolių, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas ir tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį, nes kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta ir yra teisinis pagrindas tokio vartotojo ieškinį atmesti nepaisant sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje esantys duomenys rodo, kad ieškovė nuolat vėlavo mokėti įmokas (Banko pranešimai: 2013-05-28 Nr. OUT-10526, 2013-07-11 Nr. OUT-13422, 2013-08-07 Nr. OUT-15130, 2013-08-28 Nr. OUT-16271, 2014-04-29 Nr. OUT-9175), o nenustatytu grafiku atlikti mokėjimai nepadengdavo susidariusio įsiskolinimo, net ir po nevienkartinio įmokos termino pavėlinimo, todėl atsakovui atsirado pagrindas abejoti ieškovės galimybėmis vykdyti Sutartimi prisiimtas prievoles. Akivaizdu, kad ieškovė suvokė ir suvokia, jog nesilaikydama suderinto ir jos pačios patvirtinto grafiko, ji iš esmės pažeidžia atsakovo interesus. Pačios ieškovės neatsakingas elgesys, vengimas bendradarbiauti su atsakovu net tuo metu, kai turėjo finansinių sunkumų, rodo jos vengimą ieškoti konstruktyvios išeities iš susidariusios ir jos netenkinančios situacijos. Teismo vertinimu, akivaizdūs ir ne vienkartinio pobūdžio prievolės pažeidimai, konkrečiu atveju negali būti laikomi mažareikšmiais, juolab, kad nagrinėjamos bylos kontekste, atsakovo (kreditoriaus) abejones dėl ieškovės (skolininko) galimybės vykdyti įsipareigojimus sustiprino ir Banke areštuotas ieškovės turtas dėl jos skolų kitiems kreditoriams. Akivaizdu, kad tokį atsakovo elgesį (vienašališką Sutarties nutraukimą) iš esmės sąlygojo pačios ieškovės, nuolat pažeidžiančios prievoles, netinkamas pareigos atlikimas, nebendradarbiavimas su atsakovu, kas sudarė realų pagrindą nesitikėti, jog šalių Sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo veiksmų nutraukiant Sutartį nėra pagrindo laikyti nepagrįstais, nes jis (kreditorius), kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas (toliau FĮĮ)), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku, o toks Sutarties pažeidimas, ilgą laiką nevykdant prievolių ir nebendradarbiaujant su Banku, sudarė atsakovui pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, nes pagal Sutarties esmę, griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Sutartis vienašališkai nutraukta kai ji nuolat nevykdoma, kas nagrinėjamos bylos kontekste yra akivaizdu. Iš esmės tai pripažino ir pati ieškovė, įsipareigojusi kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti pagal griežtai nustatytą mokėjimų grafiką, o ne savo nuožiūra ir pagal savo individualius norus, tačiau taip nesielgusi, todėl kaip minėta, nuolatiniai sutartinių įsipareigojimų nevykdymai (pažeidimai) pagal galiojantį ir šalis įpareigojantį mokėjimų grafiką (CK 6.189 straipsnis) neatliekant įmokų, atsakovui buvo realus pagrindas reikalauti grąžinti prieš terminą visą suteiktą kreditą kartu su palūkanomis ir šalių Sutartį nutraukti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad sistemingas netinkamas ieškovės pareigų pagal Sutartį vykdymas šiuo atveju yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnis) ir sudaro pagrindą Sutartį nutraukti. Todėl teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti vienašalį sutarties nutraukimą neteisėtu, o tuo pačiu atmetė ir reikalavimą grąžinti sutarties šalis į padėtį, buvusią iki sutarties nutraukimo.

7.       Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų pripažinti nesąžiningomis bendrosios dalies 13.1 punkto sąlygą, bei specialiosios dalies 2.1 punktą ir 5 punkto sąlygą, teismas pažymėjo, jog CK 6.2284 straipsnyje numatyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis: vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo (CK 6.2284 straipsnio 9 punktas). Šiame straipsnyje vartojimo sutartimi laikoma bet kuri verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai (ESTT 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Verein für Konsumenteninformation, C-191/15, ECLI:EU:C:2016:612, 62 punktas). Ieškovė, reikalavimus: nuo Sutarties sudarymo pripažinti nesąžininga 2008 m. liepos 22 d. Kreditavimo sutarties Nr. BK08/07/33LA bendrosios dalies 13.1 punkto sąlygą „jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal Mokėjimo grafiką mokėtino Kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai Kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį“ argumentuoja tuo, kad ši sąlyga atsakovo buvo nustatyta vienašališkai ir sutarties šalių nebuvo individualiai aptarta ir, atsakovas iš karto pareikalavo jo atžvilgiu atsisakyti bet kokių pretenzijų dėl galimos rizikos esant valiutų kursų svyravimams. Ieškovės teigimu, atsakovas jai pateikdamas tik teigiamus tokios paskolos niuansus ir nutylėdamas galimas rizikas dėl valiutų kursų svyravimų, įkalbėjo ją imti paskolą Šveicarijos frankais, neišaiškinęs tokios paskolos grąžinimo mechanizmo (kokiu kursu ji turi būti grąžinama) ir nesudarė galimybės jai (ieškovei) tinkamai įvertinti paskolos tokia valiuta ėmimo svertų, ypač pasikeitus valiutos santykiui. Analogiškai ieškovė argumentuoja ir reikalavimą pripažinti nesąžininga Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punkto sąlygą, kuria patvirtinama, kad ji buvo informuota apie galimą riziką dėl valiutų kursų svyravimų, kad už šią riziką Bankas nėra atsakingas ir ateityje ieškovė nereikš dėl to jokių pretenzijų atsakovui nuo Sutarties sudarymo momento bei 2.1. punktą, kurį prašo pakeisti, nurodant vienodą valiutų santykį (1 CHF = 2.1248 Lt/0,62 Eur), visam Sutarties galiojimo terminui. Atsakovas, nesutikimą su minėtais ieškovės reikalavimais grindžia tuo, kad Bankas nepatvirtino ir tikrai nedeklaravo, jog kreditą suteikia konkrečiu CHF ir LTL kursu visam Sutarties laikui. Dėl kredito suteikimo kreipėsi pati ieškovė, norėdama geresnėmis sąlygomis refinansuoti kitame banke paimtą kreditą ir ji nesikreipė į atsakovą dėl atskirų sąlygų pakeitimo. Ieškovei buvo pateikta informacija apie buhalterinį CHF ir LTL kursą, skelbiamą Lietuvos banko. Kreditas buvo suteiktas ir išmokėtas CHF valiuta, o palūkanos skaičiuotos pagal LIBOR CHF 3 mėnesių normą. Atsakovas nurodo niekada neįsipareigojęs, nesutikęs ir nesuteikęs ieškovei jokių prielaidų manyti, kad ji kreditą turės grąžinti ne CHF valiuta, o ne litais (pagal 2008-06-27 ekvivalentą) ir ieškovė suprato ir turėjo vykdyti prievoles tik CHF valiuta, nepriklausomai nuo valiutų kursų ir kitų valiutų ekvivalentų CHF valiutai. Ieškovė neprašė pakeisti nei kredito valiutos, nei sutarties sąlygų, nors kaip išsilavinęs ir didelę teisinę ir kreditavimo patirtį turintis asmuo, negalėjo ir negali nesuprasti sudaromo sandorio teisinės prasmės, teisinės reikšmės ir teisinių padarinių (kredito valiutos pasirinkimo, konvertavimo, keitimo, kursų svyravimo, prievolių, kurias būtina vykdyti sandoryje aptartu būdu ir terminais, atsiradimo, kt.). Atsakovas laiko nepagrįstais ieškovės teiginius apie valiutos „nepalankumą“ praėjus daugiau kaip 7 metams nuo Sutarties sudarymo, kai ji iš dalies vykdė mokėjimo prievoles Bankui CHF valiuta. Nefiksuotas valiutų kursas reiškia, kad jis yra kintamas ir, ieškovei tai buvo žinoma, kaip ir net elementarias finansų žinias turinčiam asmeniui. Bankas suteikė tik kreditą ir neteikė ieškovei jokių investicinių paslaugų (finansinio tarpininkavimo). Asmuo, imdamas kreditą, ypač ilgesniam terminui, prisiima ir valiutų bei jų kursų kitimo riziką. Ieškovei buvo žinoma, kad Šveicarijos franko, priešingai nei euro ir lito kursas nėra fiksuotas, t.y. litas „nepririštas“ prie Šveicarijos franko, todėl galimi šios valiutos kurso pokyčiai ir tai jai buvo paaiškinta sudarant Sutartį. Be to apie kreditų valiutų kursus ir jų kitimą daug informacijos yra internete. Ieškovė, sudarydama Sutartį, siekė finansinės naudos, nes tuo metu palūkanos, jas mokant CHF valiuta, buvo žemos, lyginant su litais ar eurais, todėl siekdama refinansuoti kreditus litais kreipėsi į atsakovą, tuo pačiu prisiimdama su tuo susijusią riziką dėl CHF kurso svyravimo. Šiuo atveju, vertindamas ieškinio argumentus, susijusius su sutarties sąlygų modifikavimu, teismas pažymėjo, kad ieškovė yra teisininkė profesionalė (nuo 2003-06-13 advokato padėjėja, o nuo 2004-07-16 -advokatė), kaip pati pripažino, ne kartą pasinaudojusi bankų paslaugomis imant kreditus, taigi yra patyrusi, gerai žinanti tiek sutarčių sudarymo (akcentuojant sąlygų aptarimą), tiek ir iš sutarčių vykdymo pažeidimų kylančias teisines pasekmes, analizuodamas pateiktus reikalavimus ieškovės pateiktų argumentų kontekste, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, kelia pagrįstų abejonių ieškovės teiginiai apie jos neva netinkamą informavimą apie Sutarties sąlygas, Šveicarijos franko ir lito skirtumą nuo lito ir euro kurso ir tai, kad paskolą imdama Šveicarijos frankais ji tokia valiuta turės vykdyti įmokas, nepriklausomai nuo valiutų kurso. Visuotinai žinoma, kad Lietuvoje tiek Sutarties pasirašymo metu, tiek ir vėliau, tik litas buvo susaistytas („pririštas“) su euru ir jokia kita valiuta, todėl ieškovės nurodyti teiginiai vertintini kaip akivaizdus jos nenoras pripažinti, kad prisiimta rizika ne visada pasiteisina (kaip ir konkrečiu atveju) ir siekiant naudos, nebūna šimtaprocentinės garantijos, kad ji bus tokia kokios tikėtasi. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra abejonių, jog tik pačios ieškovės iniciatyva, aiškiai tikintis palankesnių galimybių mokėti mažesnes įmokas nei kituose bankuose, buvo kreipiamasi į atsakovą dėl minėtos Sutarties sudarymo. Teismo vertinimu, pati ieškovė yra nenuosekli ir prieštarauja sau, viena vertus aiškindama, jog jai nebuvo žinoma apie Šveicarijos franko ir lito kurso svyravimus (kaip minėta ši informacija buvo vieša), o kita vertus, aiškiai įvardindama, kad tik litas susaistytas („pririštas“) su euru. Teismas pažymėjo, kad ieškovė apskritai jau buvo ėmusi ne vieną paskolą, šiuo kreditu siekė refinansuoti kitą paskolą, t.y. akivaizdžiai siekė sau naudingesnio sandorio, kurio palūkanos buvo ženkliai mažesnės nei paskolų kitomis valiutomis. Todėl ieškovės argumentai, kad atsakovas ją privertė ar įsiūlė sudaryti tokią sutartį, vertinami pačios ieškovės nenaudai, nes tokiais teiginiais ji verčia suabejoti savo pačios gebėjimu priimti valinius sprendimus ir prisiimti atsakomybę bei suvokti veiksmų pasekmes. Todėl teismas ieškovės teiginius apie neva netinkamą jos supažindinimą su Sutarties sąlygomis, atmetė kaip nepagrįstus, juolab, kad pati ieškovė yra pripažinusi, jog pasirašydama Kredito sutartį ji nebuvo pakankamai atidi ir į kai kuriuos aspektus neatkreipė dėmesio. Nagrinėjamos bylos kontekste, teismo nuomone, ieškovei yra taikytinas aukštesnis nei vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartas, todėl jos panašaus pobūdžio teiginiai laikytini samprotavimais, kuriais bandoma realiai susiklosčiusias aplinkybes traktuoti kitaip, nei jos buvo iš tikrųjų, vengiant prisiimti tenkančią atsakomybę ir neigiamas pasekmes, visais įmanomais būdais siekiant išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji neturėjo galimybių konsultuotis ar aktyviai derėtis dėl sudaromos sutarties sąlygų ar, kad jai buvo trukdoma susipažinti su viešoje erdvėje esančia informacija apie jos norimo imti kredito ypatumus ir tos informacijos tikrumą pasitikrinti kreipiantis į atsakovą. Tokią teismo išvadą sustiprina ir pačios ieškovės pateikti reikalavimai, ypač dėl Sutarties 21 punkto pakeitimo jos nurodytu turiniu, kuo akivaizdžiai parodomas ieškovas siekimas šiuo ieškiniu užsitikrinti sau išimtinai išskirtines sąlygas, bet nerodo jos noro būti aktyviu ir sąžiningu vartotoju, nes pagrindinis ir akivaizdus tikslas - pasinaudojant vartotojams teikiama apsauga, kurią ieškovė pabrėžtinai akcentuoja, konkrečiu atveju išvengti prievolės vykdymo. Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog net prasidėjus valiutų kursų kaitai, ieškovė į Banką dėl Sutarties koregavimo nesikreipė. Apibendrindamas išdėstytą, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog konkrečiu atveju jos atžvilgiu buvo taikytos nesąžiningos Sutarties sąlygos, tuo aspektu, kuriuo ji jas grindžia, todėl laikytina, kad nenuginčijus nurodytų sąlygų, ieškinio reikalavimai (pripažinti bendrosios dalies 13.1 punkto sąlygą bei specialiosios dalies 2.1 punktą ir 5 punkto sąlygą) yra netenkinami ir atmetami.

8.       Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas konstatavo, kad atsakovas šios bylos nagrinėjimo metu patyrė 4 381,92 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios atmetus ieškinį yra priteistinos iš ieškovės.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Ieškovė N. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto palinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti nauja sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti.

10.       Nesutikdama su teismo sprendimu, apeliantė nurodo, šiuos pagrindinius argumentus:

a.       Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka ir neobjektyvi. Teigia, kad teisėja jau turėjo išankstinę nuomonę dėl ginčo atmesdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors apeliacinės instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė. Ieškovės prašymai dėl teisėjos nušalinimo buvo nepagrįstai atmesti.

b.       Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai vertino, kad vienašalis sutarties nutraukimas, yra pagrįstas esminiu sutarties pažeidimu. Teismas netinkamai taikė CK 6.217 str. 5 d., sutarties 13.1 punkto nuostatas ir neteisingai rėmėsi kasacinio teismo praktika, teigiančia, kad esminis sutarties pažeidimas gali būti konstatuojamas atsižvelgiant į aplinkybių visumą, įskaitant tai, kaip šalys bendradarbiavo ir vykdė sutartį. Teigia, kad ji su atsakovu siekė bendradarbiauti, vėlavo mokėti įmokas nežymiai, dengdavo įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, todėl bankas dėl to esminių nuostolių nepatyrė. Tuo tarpu dėl sutarties nutraukimo būtent ji patiria neproporcingus nuostolius, t.y. net pardavus turtą, kuriam įsigyti gautas kreditas, ji vis tiek liktų skolinga. Pažymi, kad apie sutarties nutraukimą atsakovas ją informavo pavėluotai.

c.       Apeliantės nuomone, teismas taip pat netinkamai vertino ginčijamas sutarties sąlygas. Sutarties 13.1 punkte numatyta banko teisė nutraukti sutartį, vartotojui laiku negražinus bent vienos kredito dalies, yra nesąžininga ir prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams. Apie tai yra konstatavęs kasacinis teismas eilėje precedentų (LAT 2011-06-15 nutartis byloje Nr. 3K-7-272/2011 ir kt.). Taip pat apeliantė teigia, kad jai nebuvo paaiškina apie valiutų svyravimo riziką, o sutarties specialiosios dalies 5 punkte esantys tokie teiginiai, neatitinka tikrovės. Pažymi, kad atsakovas paskolas, suteikiamas Šveicarijos frankais, sutarties sudarymo metu pristatė kaip stabilias ir nerizikingas. Tai pripažino ir liudytoja H. Š., kurios paaiškinimus teismas vertino neteisingai. Apeliantės vertinimu, byloje įrodyta, kad atsakovas tyčia klaidino ją ir kitus vartotojus. Sutarties 2.1 punkto nuostatos turėtų būti pakeistos, nustatant, kad paskola suteikia fiksuotu lito ir Šveicarijos franko santykiu 1CHF lygus 2,1248 Lt / 0,62 EUR, t.y. tokiu kursu kaip ir buvo suteikta paskola.

11.       Atsakovas atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Paaiškina, kad paskutinį kartą pagal sutartį ieškovė įmokų mokėjimą atkliko 2015 m. rugsėjo 14 d. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo objektyviai ir nešališkai, nepaisant to, kad pati ieškovė nuolat siekė vilkinti procesą, teikė patikslintus ieškinius, neatvyko į posėdį be svarbių priežasčių. Atsakovas pažymi, kad suteikiamu kreditu ieškovė siekė refinansuoti gautą kreditą iš kitos kredito įstaigos (AB Swedbank ir AB DNB), kas reiškia, kad ieškovė domėjosi palankesnėmis kreditavimo sąlygomis ir pati pasirinko imti paskolą Šveicarijos frankais. Ieškovė yra patyrusi teisininkė – advokatė ir su sutarties sąlygomis turėjo susipažinti ir jas adekvačiai įvertinti. Ieškovė nesiderėjo ir neprašė keisti kokių nors sutarties sąlygų, taip pat dėl sutarties pakeitimo nesikreipė per visą sutarties vykdymo laikotarpį, trukusį 7,5 metus. Ieškovei buvo suteiktas ilgalaikis kreditas ir ji turėjo suprasti, kad per šį laikotarpį valiutos kursas gali būti mažiau ar labiau palankus ieškovei. Atsakovas pažymi, kad valiutos kurso svyravimo riziką pagal sutartį prisiėmė ieškovė, o valiutos kurso svyravimo pokyčiai nebuvo tokie esminiai, kad būtų apsunkinę jai vykdyti sutartį, bet kuriuo atveju ieškovė neturėjo teisės sustabdyti sutarties vykdymo. Pabrėžia, kad kreditas ieškovei buvo suteiktas Šveicarijos frankais, o ne litais ar eurais ieškovės nurodytu kursu, ir todėl nėra pagrindo spręsti apie kurso fiksavimą kredito suteikimo metu. Atsakovas teigia, kad ieškovė, būdama teisininke galėjo suprasti sutarties esmę ir jos nuostatas dėl valiutos kurso pasikeitimų. Pažymi, kad ieškovė turėjo pakankamai laiko įvertinti sutarties aplinkybes, nes nuo paraiškos pateikimo 2008 m. gegužės 22 d. iki sutarties sudarymo praėjo daugiau kaip du mėnesiai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad sutartis buvo nutraukta dėl to, jog ieškovė nuo 2014 m. rugsėjo 28 d. iki 2015 m. vasario 10 d. vėlavo mokėti kredito įmokas pagal grafiką. Bankas ragino ieškovę pašalinti sutarties pažeidimus, bet ieškovė nepateikė jokių duomenų, iš kurių bankas būtų galėjęs tikėtis operatyvaus pažeidimų pašalinimo. Ieškovė sutarties pažeidimų nepašalino nei per banko nustatytą sutartinį 10 dienų terminą, nei per įstatymo (CK 6.218 str.) nustatytą 30 dienų terminą. Bankas pažymi, kad bankui buvo žinoma, jog ieškovė turėjo skolų kitiems kreditoriams, įskaitant valstybę, ir todėl bankas turėjo pagrindą manyti, kad ieškovė nebus pajėgi toliau vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiais, jog liudytoja banko darbuotoja H. Š. būtų patvirtinusi, kad ji ieškovei tyčia teikė klaidingą informaciją apie Šveicarijos franko stabilumą. Bankas nesutinka su apeliante, kad jai apie sutarties nutraukimą buvo pranešta netinkamai. Paaiškina, kad ieškovė jos nurodytu adresu pranešimų nepriimdavo, o kito adreso korespondencijai nenurodė. Procesinių dokumentų ieškovei negalėjo įteikti ir teismas. Todėl bankas pranešimą apie sutarties nuraukimą įteikė ieškovei elektroninės bankininkystės sistemoje: pranešimas buvo įkeltas 20115 m. sausio 29 d., o ieškovė prie savo paskyros buvo prisijungusi 2015 m. sausio 29 d. Pranešime nurodytų sutarties pažeidimų ieškovė nepašalino. Ieškovės reikalavimas nustatyti, kad pagal sutarties 2.1 punktą ji turi grąžinti kreditą fiksuotu Šveicarijos franko ir euro / lito kursu, yra nepagrįstas, nes kreditas buvo suteiktas Šveicarijos frankais, joks šios valiutos kursas nebuvo nustatytas ir nebuvo fiksuotas. Be to nutraukta sutartis negali būti modifikuojama. Ieškovė neįrodė jokių CK 6.204 str. 2 d. numatytų kriterijų, dėl kurių sutartis turėtų būti pakeista. Aplinkybė, kad valiutos kursas gali pasikeisti ieškovei turėjo būti žinoma sutarties sudarymo metu, t.y. šią aplinkybę ieškovė galėjo protingai numatyti. Ieškovės prašymas pakeisti sutartį taip pat neatleidžia jos nuo pareigos vykdyti sutartį, nors ji sutarties visiškai nevykdo nuo 2015 m. rugsėjo mėn. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos banko pateiktoje išvadoje konstatuojama, kad Sutarties specialiosios dalies 5 punkto sąlyga yra skaidri, aiški, lengvai suprantama vidutinių gebėjimų asmeniui ir ši sąlyga yra sąžininga. Nepagrįstai ieškovė teigia, kad sutarties sudarymo metu jai nebuvo paaiškinta valiutų svyravimo rizika ir kas šis sutarties punktas atsirado netikėtai. Kreditavimo valiutą pasirinko pati ieškovė. Paaiškina, kad bankas nesivadovavo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkto nuostata taip, kaip ją nurodo ieškovė, t.y. bankas sutartį vienašališkai nutraukė ne tada, kai ieškovė vieną kartą praleido mokėjimą, o tada, kai konstatavo esminį ir sistemingą sutarties pažeidimą. Nuo pirmo įmokos mokėjimo termino pažeidimo iki sutarties nutraukimo ieškovės daromi sutarties pažeidimai tęsėsi 135 dienas. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškiniu ieškovė neprašė pripažinti negaliojančiu sutarties 8.2 punkto nuostatų, nustatančias 16 procentų dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas. Ieškovė su tokiomis palūkanomis sutiko ir iki sutarties nutraukimo jas mokėjo, t.y. faktiniu elgesiu patvirtino šią sąlygą. Be to, atsakovo teigimu, tokio dydžio palūkanos teismų praktikoje nėra pripažįstamos aiškiai neprotingomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

12.       Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

13.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumo, tiek ir dėl sutarties nuostatų modifikavimo.

14.       Apeliantė ginčydama teismo sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovo sprendimą vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos jau įvertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šias sutarties vienašaliam nutraukimui reikšmingas aplinkybes. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga patvirtina, kad iki atsakovo 2015 m. sausio 26 d. pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą (t. 1, b.l. 128), ieškovė N. G. keturis mėnesius iš eilės nemokėjo kredito grąžinimo įmokų pagal grafiką, t.y. nuo 2014 m. rugsėjo 28 d. nesumokėjo iš viso 2149,20 CHF. Bylos medžiaga taip pat rodo, kad iki tol ieškovė buvo įspėta net penkis kartus (2013-05-28, 2013-07-11, 2013-08-07, 2013-08-28, 2014-04-29, t. 1, b.l. 109- 123) apie sutarties pažeidimus, susijusius su kredito gražinimo grafiko nesilaikymu ar daliniu įmokų mokėjimu. Teismas teisingai sprendė, kad kredito gavėjo įsipareigojimas grąžinti kreditą pagal grafiką, yra esminis kreditavimo sutarties įsipareigojimas, o tokio įsipareigojimo nesilaikymas (termino praleidimas) paprastai yra laikomas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 1, 3 d.). Teismas neturi pagrindo kitaip vertinti tokio šioje byloje konstatuoto sutarties pažeidimo, ypač atsižvelgiant į ilgą pažeidimo laikotarpį ir pažeidimų sistemingumą. Be to, byloje esantys kiti įrodymai apie tai, kad sutarties vykdymo metu iš esmės pasikeitė ieškovės turtinė padėtis ir buvo areštuotas atsakovui hipoteka įkeistas turtas dėl ieškovės kitų įsiskolinimų (t. 1, b.l. 124), leido atsakovui pagrįstai vertinti, kad ieškovė ir ateityje sutarties tinkamai nebevykdys (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Taigi sutarties vienašaliam nutraukimui buvo įstatyme numatytos sąlygos.

15.       Apeliantės argumentai, kad sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punkte yra nesąžiningai įtvirtinta atsakovo teisė nutraukti sutartį, jeigu kredito gavėjas vėluoja sumokėti bent vieną įmoką (t. 1, b.l. 21), neturi reikšmės sprendžiant dėl šiuo atveju atsakovo atlikto vienašalio sutarties nutraukimo, nes sutartis yra nutraukta ne dėl vienkartinio sutarties pažeidimo, o dėl sistemingo ir ilgalaikio termino praleidimo. Dėl tos pačios priežasties teismas neturi pagrindo konstatuoti ir šio sutarties punkto aptariamos nuostatos nesąžiningumo ir negaliojimo.

16.       Tai, kad ieškovė laiku negavo 2015 m. sausio 26 d. pranešimo apie sutarties nutraukimą (ieškovės teigimu, šį pranešimą ji pamatė elektroninės bankininkystės sistemoje tik 2015-03-03), nedaro šio pranešimo negaliojančiu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bankas išsiuntė pranešimą registruota siunta paskutiniu ieškovės nurodytu adresu, kaip tai buvo numatyta sutarties 15 punkte (t. 1, b.l. 22, 130). Be to atsakovas ėmėsi ir kitų protingų priemonių ieškovei informuoti apie sutarties nutraukimą, t.y. pranešimą 2015-01-27 įkėlė į elektroninės bankininkystės sistemą (t. 1, b.l. 131), prie kurios ieškovė buvo prisijungusi 2015-01-29 (t. 1, b.l. 134). Kita vertus, byloje nustatyta, kad ieškovė nepašalino pranešime nurodytų sutarties pažeidimų net ir po to, kai, jos teigimu, ji sužinojo apie šį pranešimą ir jame nustatytą terminą pažeidimams pašalinti.

17.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl kitų ieškinio reikalavimų. Skirtingai nei teigia ieškovė, nei iš sutarties bendrosios ar specialiosios dalies teksto, nei iš ikisutartinių dokumentų (paraiškos kreditui) teksto nėra galima protingai pripažinti, kad ieškovė buvo susitarusi dėl kredito suteikimo, esant fiksuotam kredito suteikimo valiutos (Šveicarijos franko, CHF) kursui. Kredito paraiškoje 2008 m. gegužės 22 d. ieškovė pati nurodė, jog pageidauja kreditą gauti pasirinkta valiuta – CHF (t. 1, b.l. 83), o sutarties specialiųjų sąlygų 5 punkte ieškovė savo parašu patvirtino, kad ji buvo informuota apie galimą riziką dėl valiutų kurso svyravimų (t. 1, b.l. 14). Teismas neturi pagrindo abejoti šiomis aplinkybėmis, nes kaip ir nurodo atsakovas būtent rizika, susijusi su aptariamos valiutos kursu, sudarė galimybę ieškovei įvertinti jos turimų kreditų kainą ir apsispręsti dėl jų refinansavimo. Taigi valiuta buvo esminė šio sandorio sąlyga, ir neabejotinai ši sąlyga buvo individualiai aptarta su ieškove. Ieškovės prašymas modifikuoti šį sutarties punktą, kuriame nustatyta sandorio valiuta, negali būti suprantamas kaip prašymas ištaisyti neesminį ir nereikšmingą valios išraiškos trūkumą. 

18.       Pažymėtina, kad sutartis per visą jos galiojimo laikotarpį niekada nebuvo vykdoma kita valiuta, arba vykdoma keičiant Šveicarijos frankus tokiu kursu, kaip kad ieškovė prašo konstatuoti modifikuojant sutarties specialiųjų sąlygų 2.1 punktą. – t.y. nustatant, kad 1 CHF yra lygus 2,1248 Lt / 0,62 EUR. Sutarties vykdymo praktika rodo, kad sutarties sąlygos dėl kredito valiutos tiek sudarant sutartį, tiek ir ją vykdant ieškovei buvo aiškios.

19.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti nesąžininga sutarties specialiosios dalies 2.1 punkto sąlygą. Teismas teisingai vertino, kad ieškovė N. G. dėl savo turimo aukštojo teisinio išsilavinimo ir advokato darbo patirties galėjo ir turėjo suprasti sudaromos sutarties esmę. Be to, ieškovė jau anksčiau buvo sudariusi būsto kredito sutartį ir turėjo pakankamai žinių, leidžiančių jai protingai apsispręsti dėl turimo būsto kredito refinansavimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė pagal sutartį turėjo galimybę prašyti pakeisti sutarties valiutą, bet tokio prašymo nereiškė ir ilgą laiką, t.y. net 7,5 metus vykdė sutartį pagal suderėtas sąlygas, nepaisant to, kad valiutos kursas visą šį laiką nuolat keitėsi. Tai patvirtina ir tai, jog ieškovė iš tiesų žinojo apie jai pagal sutartį priskirtą riziką dėl valiutos svyravimų ir tokios sutarties sąlygos nelaikė nesąžininga.

20.       Ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu sutarties specialiųjų sąlygų 5 punktą, t.y. pareiškimą, kad ji buvo informuota apie galimą riziką dėl valiutų kurso svyravimų (t. 1, b.l. 14) ir tiesų reiškia ne savarankišką ieškinio reikalavimą, o tik tai, jog ieškovė ginčija teisiškai reikšmingą faktą. Tačiau byloje esantys įrodymai, įskaitant ir liudytojos banko darbuotojos, H. Š. paaiškinimus (2017 m. spalio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas), neleidžia teismui padaryti priešingos išvados, nei yra konstatuota ieškovės pareiškime. H. Š. teisme paaiškino, kad valiutos svyravimo rizika ieškovei buvo aiški ir kad ji sutarties sudarymo metu dėl to nesiderėjo, jokių klausimų neuždavė, neprašė patikslinti ar paaiškinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti, jog ieškovei tenkanti valiutos kurso svyravimo rizika seka iš pačios kreditavimo sutarties esmės, ir kad apie tai ieškovei turėjo būti suprantama, ypač dėl to, jog ieškovė verčiasi teisine praktika.

21.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

22.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Apeliantės argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumu, nėra pagrįsti objektyviais šališkumo įrodymais. Tai, kad teisėja nepalankiai ieškovei išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, savaime nereiškia, jog tokiu procesiniu sprendimu teisėja demonstravo savo išankstinę nuomonę dėl ginčo baigties. Taip pat nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog pirmosios instancijos teismo teisėja turėtų būti laikoma šališka dėl to, jog neorganizavo liudytojos H. Š. apklausos nuotoliniu būdu.

23.       Netenkinus apeliacinio skundo, teismas atitinkamai paskirsto šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.). Ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos dėl nepalankios proceso baigties. Atsakovas teismui pateikė įrodymus apie 1708,37 EUR bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato pagalba rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir du ieškovės prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas vertina, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, taip pat atitinka bylos sudėtingumą, apimtį ir proceso trukmę. Todėl atsakovo prašymas tenkinamas.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ieškovės N. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Luminor bank AB, juridinio asmens kodas 112029270, iš ieškovės N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1708,37 EUR (tūkstantį septynis šimtus aštuonis eurus, 37 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Ramunė Mikonienė

                                        Rūta Petkuvienė

Andrius Verikas