Baudžiamoji byla Nr. 2K-430/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.1.; 2.4.7.; 1.1.4.4.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui D. Karčinskui,
gynėjui advokatui R. Stirbinskui,
nuteistajam E.
K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės
teismo 2006 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir
BK) 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK
75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija), E. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas
vieneriems metams įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės
vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartis,
kuria nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. Z., vadovaujantis BK 39 straipsniu, nuo
baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio
1 dalyje, padarymą atleistas ir baudžiamoji byla jam nutraukta, tačiau ši
nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio
kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti,
paaiškinimų,
n u s t a t ė :
E. K. nuteistas už tai, kad 2003 m. spalio 30
d., apie 2.00 val., Šiauliuose, ties Tilžės g. 103 namu, ant senojo
viaduko, vairuodamas automobilį „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 144,
161, 164, 174 punktų reikalavimus ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai
sutrikdyta kito žmogaus sveikata. E. K.,
važiuodamas didesniu nei leistinas gyvenvietėje greičiu, išvažiavo į
priešpriešinę eismo juostą, po to sugrįžo į savo eismo juostą ir ten susidūrė
su N. Z. vairuojamu automobiliu „Chrysler
Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). N. Z. pažeidė KET 53, 144, 161, 164 punktų reikalavimus, nes priešpriešinio
prasilenkimo metu nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies dešinio krašto,
palikdamas saugų šoninio prasilenkimo intervalą, ir išvažiavo į siaura ištisine
kelio horizontalaus žymėjimo linija pažymėtą priešpriešinio eismo juostą, kur susidūrė
E. K. ir N. Z. vairuojami automobiliai. Eismo įvykio metu buvo sutrikdyta
dviejų „Honda Civic“ keleivių sveikata – N. D. nežymiai, o G. G. nesunkiai.
Kasaciniu
skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti pirmosios
instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti
baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius
teigia, kad nors jo apeliaciniame skunde buvo išsamiai ginčijamos faktinės
bylos aplinkybės, nurodyti ikiteisminio tyrimo metu padaryti pažeidimai, taip
pat tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų
ekspertizės akte bei tarp specialistų išvadų ir nepasisakė, kodėl padarė
išvadą, kad automobilio „Honda Civic“ ratas buvo užblokuotas, apeliacinės
instancijos teismas nutartyje neišdėstė dėl šių argumentų motyvuotų išvadų ir
taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK)
320, 332 straipsnių reikalavimus.
Pasak
kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė ir to, kodėl
padarė neabejotiną prielaidą, kad nuo viaduko viršaus automobilis „Honda Civic“
nuvažiavo su užblokuotu ratu, nors teismo buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai,
kad automobilis „Honda Civic“ po susidūrimu su kitu automobiliu nuo viaduko
nuvažiavo ant trijų ratų ir nei vienas ratas nebuvo užblokuotas, taip pat
nevertino specialisto K. G. apeliacinės instancijos teisme
duotų parodymų ir to, kad skaičiavimai buvo daromi esant užblokuotam ratui, o
jei skaičiavimai būtų daryti esant neužblokuotam ratui, tai jų rezultatas
keistųsi, nes lėtėjimas būtų mažesnis, kad išvadą šis specialistas surašė pagal
gautą medžiagą, o ne apžiūrėjęs automobilį.
Kasatorius tvirtina,
kad teismas vadovavosi tik tomis specialistų išvadomis, kuriose buvo nustatytas
jo automobilio važiavimo greitis ir nurodyta, kad prieš susiduriant
automobiliams jis buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, ir nevertino
prieštaravimų, esančių tarp specialistų išvadų. Lietuvos teismo ekspertizės
centro specialisto išvadoje Nr. 11-40-(05), kurios apeliacinės instancijos
teismas nutartyje kaip įrodymo nevertino, nurodyta, kad pagal pateiktas
nuotraukas negalima neginčijamai nustatyti, ar automobilio „Honda Civic“
(valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priekinis kairysis ratas yra
užspaustas ar kitaip sugadintas, kad vien tik pagal automobilių sugadinimus
negalima nustatyti automobilių judėjimo trajektorijos prieš pat susidūrimą,
taip pat tai, kad tarp automobilių buvo 30 m atstumas. Kasatorius atkreipia
dėmesį į tai, kad specialistas, pateikdamas šią išvadą, vadovavosi jam
pateiktomis specialistų išvadose esančiomis automobilių nuotraukomis. Pasak
kasatoriaus, nors antra specialisto 2004 m. birželio 17 d. išvada Nr. 11Š-80
buvo surašyta jau apžiūrėjus ir ištyrus automobilį, apeliacinės instancijos
teismas neįvertino to, kad šioje išvadoje nurodyta, jog 2004 m. birželio 15 d.
tyrimui pateiktas automobilis „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)) ir nustatyta, kad automobilis yra išardytas (nėra variklio,
priekinio ir galinių tiltų, išmontuoti visi ratai su pakabomis, kairės pusės
kėbulo galinė dalis supjaustyta, automobiliui priekinio skydo kairė pusė yra
įstumta į vidų). Todėl, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad specialistas šią
išvadą taip pat surašė tik turėdamas automobilio nuotraukas. Vadinasi, vėlesnės
specialistų išvados ir ekspertizės akto išvada yra padarytos remiantis tais
pačiais duomenimis, kuriais rėmėsi ir pirmą išvadą surašęs specialistas.
Kasatorius
skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ekspertizės
aktas panaikino specialistų išvadose esančius prieštaravimus ir patvirtino
byloje esančius duomenis, yra nepagrįsta, nes taip ir lieka neaišku, kokius
byloje esančius duomenis patvirtino šis ekspertizės aktas. Be to, visus byloje
esančius prieštaravimus tarp specialistų išvadų ir ekspertų išvadų turėjo
pašalinti teismas, o ne ekspertai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad
ekspertizės akte iš pradžių nurodyta, jog iš automobilio „Honda Civic“
fotografijos matyti, kad nėra priekinio kairio rato, o po to teigiama, „kadangi
įvykio vietoje neužfiksuota jokių automobilio ratų šoninio slydimo pėdsakų,
tolimesniame tyrime bus priimta, kad visą atstumą nuo susidūrimo vietos su
automobiliu „Chrysler“ iki visiško sustojimo automobilis „Honda“ įveikė su
užstabdytu priekiniu kairiuoju ratu“.
Kasatorius
skunde taip pat nurodo, kad priežastinis ryšys yra nusikaltimo sudėties požymis
ir šio požymio, kaip ir eismo saugumo taisyklių pažeidimo fakto, nustatymas yra
teismo, bet ne ekspertų kompetencija, o priežastinio ryšio buvimas techniniu
požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Teismo
užduotis yra nustatyti, kokie pažeidimai ir kokio asmens vairuojančio kokią
transporto priemonę padaryti pažeidimai sukėlė padarinius, t. y. buvo būtina
padarinių kilimo sąlyga.
Kasatorius
taip pat tvirtina, kad bendrininkavimas šios kategorijos nusikaltimuose yra
neįmanomas ir negalima situacija, kai keli asmenys bus patraukti baudžiamojon
atsakomybėn už tą patį KET pažeidimą, nes BK 281 straipsnyje numatyto
nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia neatsargia kaltės forma (kasacinė
byla Nr. 2K-187/2005). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus
teigimu, nutartyje neaptarė, kurio iš vairuotojų (jo ar N. Z.) veiksmus su
kilusiu eismo įvykiu sieja priežastinis ryšys, ar galimas greičio viršijimas
yra susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu, ar du asmenys, t. y.
jis ir N. Z. , galėjo būti pripažinti kaltais pagal
BK 281 straipsnio 1 dalį už KET 53, 144, 161, 164 punktų reikalavimų
pažeidimą, nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo prašoma atkreipti
dėmesį į šias aplinkybes.
Nuteistojo E. K. kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės
instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas
skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu
kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Nuteistojo E. K. kasacinis skundas paduotas dėl, kasatoriaus nuomone,
esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių bylų procesą
apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų. Todėl kasaciniame skunde nurodyti
apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK
369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių,
kad: apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, jog specialisto 2004 m. birželio
17 d. išvadoje Nr. 11Š-80 nurodyta, kad 2004 m. birželio 15 d.
tyrimui pateiktas automobilis „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)) ir nustatyta, kad automobilis yra išardytas (nėra variklio,
priekinio ir galinių tiltų, išmontuoti visi ratai su pakabomis, kairės pusės
kėbulo galinė dalis supjaustyta, automobiliui priekinio skydo kairė pusė yra
įstumta į vidų); apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ekspertizės aktas
panaikino specialistų išvadose esančius prieštaravimus ir patvirtino byloje
esančius duomenis, yra nepagrįsta ir pan. Taigi šiais teiginiais kasatorius iš
esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu byloje surinktų
įrodymų vertinimu ir ginčija teismo nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso
įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka
pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik
tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų taikymu.
Kita vertus, pabrėžtina, kad nagrinėjant kasacinę bylą nauji įrodymai
nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.
Dėl kasacinio skundo
argumentų apie BPK 320, 332 straipsnių reikalavimų laikymąsi
Esminis
kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas
nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl visų jo apeliacinio skundo argumentų
ir taip pažeidė BPK 320, 332 straipsnių reikalavimus.
Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina
tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas
nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės
(BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi,
apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir
motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo
reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje
privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia
suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios
apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į
teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo
aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d.
nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso
normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25
punktai).
Iš bylos medžiagos matyti, kad
apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl E. K. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus,
paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos
teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Kartu atkreiptinas
dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl kasatoriaus
skunde nurodomų argumentų, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytas ne
vienas pažeidimas, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino ekspertizės
akte esančių prieštaravimų bei nuosprendyje nepasisakė, kodėl padarė išvadą,
jog automobilio „Honda Civic“ ratas buvo užblokuotas, ir negalėjo
išdėstyti motyvuotų išvadų, nes, priešingai nei tvirtina kasatoriaus, jo apeliaciniame
skunde tokie argumentai apskritai nenurodyti.
Pažymėtina, kad kasatorius teisus teigdamas, jog
apeliacinės instancijos teismas nutartyje neanalizavo specialisto K. G. parodymų, duotų šios instancijos teisme. Kita vertus, tai
nesuvaržė įstatymų garantuotų nuteistojo teisių ir (ar) nesukliudė teismui
išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nes specialistas
K. G. apeliacinės instancijos teisme davė paaiškinimus dėl
jo pateiktos 2003 m. gruodžio 17 d. išvados Nr. 11Š-283 ir iš esmės šią išvadą
patvirtino. Minima išvada apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptarta.
Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neanalizavo
specialisto K. G. parodymų, duotų šios instancijos teisme,
nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės
instancijos teismas E. K. bylą patikrino tiek, kiek to
prašoma jo apeliaciniame skunde ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio
3, 5 dalių reikalavimų nepažeidė.
Kartu pažymėtina ir tai, kad
prieštaravimus, esančius tarp specialistų išvadų, pašalino pirmosios
instancijos teismas byloje paskyręs komisinę teismo ekspertizę. Teismo
komisinės ekspertizės 2005 m. lapkričio 15 d. akte Nr. 11-2021 (05)
konstatuota, kad N. Z. veiksmai, t. y. tai, kad jis
priešpriešinio prasilenkimo metu išvažiavo į siaurą ištisine kelio
horizontalaus ženklinimo linija atskirtą priešpriešinio eismo juostą, kur
susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Honda Civic“, vairuojamu
E. K. , prieštaravo KET 144, 161, 164 punktų reikalavimams
ir yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, o E.
K. veiksmai, t. y. tai, kad jis, važiuodamas nustatytu ne mažesniu
kaip 119 km/h greičiu, viršijo leistiną gyvenvietėse 50 km/h greitį, techniniu
požiūriu prieštaravo KET 172, 174 punktų reikalavimams ir labiausiai tikėtina,
jog, artėdamas prie priešinga kryptimi važiavusio automobilio „Chrysler Voyager“,
vairuojamo N. Z., E. K. buvo
išvažiavęs į siaurą ištisine kelio horizontalaus ženklinimo linija atskirtą
priešpriešinio eismo juostą, taip techniniu požiūriu nevykdė KET 144, 161, 164
punktų reikalavimų ir tai yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu.
Vadinasi, šiuo atveju ekspertas konstatavo priežastinio ryšio buvimą techniniu
požiūriu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šį ekspertizės aktą kitų
bylos duomenų kontekste, nustatė, kad KET reikalavimus pažeidė ir N. Z., ir E. K. ir kad šių abiejų
vairuotojų padaryti KET reikalavimų pažeidimai buvo būtina BK 281 straipsnio 1 dalyje
numatytų padarinių kilimo sąlyga. Todėl teismas, nurodęs, kad „kaltinamasis E. K., nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų,
važiavo daug didesniu negu leistinas greičiu, išvažiavo į priešingos krypties
eismo juostą, tai sąlygojo N. Z. veiksmus, t. y. pažeidžiant
Kelių eismo taisyklių reikalavimus išvažiavimą į priešingos krypties eismo
juostą, dėl to įvyko avarija ir buvo sužalotos G. G. ir N. D.“, pagrįstai konstatavo, kad tarp E.
K. bei N. Z. veiksmų ir dėl
jų kilusių minėtų žalingų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir atlikęs įrodymų
tyrimą, su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos
aplinkybėmis ir pateiktu įrodymų vertinimu motyvuotai sutiko.
Dėl kasacinio skundo
argumentų apie bendrininkavimą
Kasatorius tvirtina, kad bendrininkavimas
nusikaltimuose, numatytuose BK 281 straipsnyje, yra neįmanomas, nes jų
subjektyvioji pusė pasireiškia neatsargia kaltės forma, todėl negalima
situacija, kad keli asmenys už tą patį KET pažeidimą būtų patraukti
baudžiamojon atsakomybėn. Vadinasi, kasatorius situaciją, kai du asmenys
pažeidę iš esmės tuos pačius KET reikalavimus bei sukėlę tuos pačius
padarinius, pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio
1 dalyje, vertina kaip bendrininkavimo konstatavimą pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose aktuose. Tuo tarpu teismai
nepalieka jokių prielaidų tokiai išvadai. Teismų sprendimuose nėra teiginių
apie bendrininkavimą ir nuorodų į šį institutą.
Baudžiamajame įstatyme bendrininkavimas
apibūdinamas kaip tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių
pakaltinamų, sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant
nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu BK 281 straipsnio 1 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos pagal šį BK straipsnį baudžiamos, jei padaromos
neatsargiai (BK 281 straipsnio 7 dalis). Kaltininkų E. K.,
N. Z. veikoje teismas konstatavo neatsargią kaltę ir todėl
bendrininkavimo klausimo net neminėjo. Tai, kad toje pačioje baudžiamojoje
byloje du asmenys pripažinti kaltais neatsargiai sukėlę eismo įvykį, kurio metu
buvo sutrikdyta kitų žmonių sveikata, nesudaro jokių prielaidų išvadai apie
bendrininkavimo konstatavimą. Kita vertus, tai, kad tos pačios pasekmės
sukeliamos kelių asmenų nusikalstamais veiksmais, padarytais tuo pačiu metu,
toje pačioje vietoje, savaime nereiškia, kad tai yra bendrininkavimas. Ši
nusikalstamos veikos padarymo forma konstatuojama tik esant įstatyme nustatytai
objektyvių ir subjektyvių bendrininkavimo požymių visumai (BK 24, 25
straipsniai). Taigi teismai, pripažindami E. K., N. Z. kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 281
straipsnio 1 dalyje, bendrininkavimo instituto nuostatų nepažeidė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Lidija
Liucija Žilienė
Viktoras
Aidukas
Jonas Prapiestis