Administracinė byla Nr. A-1250-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02482-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–13), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 5-TE-154 „Dėl vyriausiojo komisaro A. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“; 2) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 5-S-1144 dalį, kuria atsisakyta A. M. iš vidaus tarnybos atleisti jam pačiam prašant; 3) pakeisti A. M. atleidimo iš pareigų teisinį pagrindą ir pripažinti, kad A. M. iš pareigų atleistas savo noru Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Nurodė, kad iš vidaus tarnybos nepagrįstai buvo atleistas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kaip pažeminęs pareigūno vardą, o ne pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą – savo noru.

Paaiškino, kad 2014 m. kovo 22 d. netoli jo šeimai priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), miške susitiko su slaptai bendradarbiaujančiu asmeniu, su kuriuo aptarė įvairius su slaptu bendradarbiavimu susijusius dalykus, vaišinosi alkoholiniais gėrimais. Iš slaptai bendradarbiaujančio asmens, gavęs informacijos, kad prorusiškai nusiteikusių asmenų grupės ateinančią naktį ketina vykdyti provokacijas Lietuvoje, pareiškėjas nusprendė nedelsdamas vykti į Vilnių ir organizuoti pasitarimą su kompetentingais pareigūnais bei spręsti, kokių veiksmų imtis. Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, t. y. siekdamas išvengti grėsmės valstybės saugumui. Nesusimąstęs, kad alkoholio kiekis kraujyje gali viršyti leistiną normą, sėdo prie tarnybinio automobilio vairo. Vilniuje, Vilkpėdės g., buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir pačiam prašant blaivumui patikrinti pristatytas į Vilniaus priklausomybės ligų centrą, kur jam alkoholio matuokliu buvo nustatytas 1,71 promilės girtumas, o 2014 m. kovo 28 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10P-9669681-14, administracinio teisės pažeidimo byla perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, apie kurį jis informuotas 2014 m. kovo 24 d. po pietų. Pareiškėjas 2014 m. kovo 24 d. Lietuvos policijos generaliniam komisarui įteikė prašymą atleisti iš vidaus tarnybos paties prašymu. Savo valią patvirtino 2014 m. kovo 27 d. Nepaisant prašymo, jis iš pareigų buvo atleistas 2014 m. kovo 31 d. įsakymu pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kaip pažeminęs pareigūno vardą, o pateikto prašymo nagrinėjimas vilkintas iki 2014 m. balandžio 1 d.

Pareiškėjo nuomone, tarnybinis patikrinimas buvo atliktas skubotai, nenuodugniai ir neobjektyviai, pažeidžiant procedūrinius reikalavimus, pareiškėjui nesudaryta galimybė pateikti išsamius paaiškinimus dėl vykimo į Vilnių aplinkybių, neatsižvelgta į prašymus stabdyti tarnybinio nusižengimo tyrimą, iki bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla, bei apklausti asmenis, galinčius pateikti tyrimui reikšmingos informacijos. Visi pareiškėjo prašymai buvo išnagrinėti 2014 m. balandžio 1 d., t. y. po jo atleidimo.

Teigė, jog pagal atliktame tarnybiniame patikrinime nustatytus duomenis, negalėjo būti konstatuotas pareigūno vardo pažeminimas, nes nebuvo nustatyta pareiškėjo kaltė dėl teisei priešingos veiklos padarymo ar tarnybinės etikos normų pažeidimo, nenustatytos būtinos pasekmės, t. y. įstaigos autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas. Priimant ginčijamą įsakymą, pareiškėjo kaltė dėl vairavimo neblaiviam nebuvo įrodyta, todėl negalėjo būti konstatuota, kad jis pažemino pareigūno vardą. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje duomenų, kad pareiškėjas pripažįsta padaręs administracinį teisės pažeidimą, nėra, o atsakovui kompetencija spręsti, ar administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas, ar ne, nesuteikta. Tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas remiantis tuo, kad pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, jokių savarankiškų tarnybinio nusižengimo požymių nustatyta nebuvo, todėl pradėtas tarnybinis patikrinimas turėjo būti sustabdytas, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje. Nustačius, kad pareiškėjas veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, jis nebūtų pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, todėl negalėtų būti traukiamas ir tarnybinėn atsakomybėn. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodyta, kokios pasekmės kilo dėl pareiškėjo veiksmų. Apsiribota abstrakčiais argumentais, kad buvo pažemintas tarnybos autoritetas ir orumas.

Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir atleisti jį iš tarnybos savo noru, motyvuodamas tuo, kad pareigūno vardas buvo pažemintas prieš įteikiant prašymą dėl atleidimo. Aplinkybę, kad galimas pareigūno vardo pažeminimas nėra kliūtis asmenį iš tarnybos atleisti savo noru, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 pateiktas aiškinimas. Be to, pareiškėjui kyla abejonių dėl Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, joje įtvirtintiems teisingumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams, nes už pareigūno vardo pažeminimą nustatyta vienintelė ir pati griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vidaus tarnybos statutas bei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 45–49) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas teisėtai ir pagrįstai, nes 2014 m. kovo 22 d. būdamas neblaivus vairavo tarnybinį automobilį, taip padarydamas Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir pažemindamas pareigūno vardą. Tarnybinio tyrimo metu buvo vienareikšmiškai nustatyta, kad, vairuodamas automobilį neblaivus, pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Be to, buvo nustatyta jo kaltė, nes suvokė savo veiksmus, suprato daromos veikos neteisėtumą, žinojo, kad dėl jų gali kilti neigiamos pasekmės, ir sąmoningai leido joms kilti. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygomis. Pareiškėjo elgesys neatitinka visuomenės lūkesčių, siejamų su policijos pareigūnais, ir bendrų moralės normų, pažeidžia Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.1. punkto reikalavimus. Vien ta aplinkybė, kad, priimant ginčijamą įsakymą, nebuvo baigta pareiškėjo atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo byla, savaime nereiškia, kad jo veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip pareigūno vardo pažeminimas. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir stabdyti tarnybinio tyrimo procedūrą. Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš vidaus tarnybos, vadovavosi imperatyviomis Statuto nuostatomis, nes teisės aktai alternatyvių drausminių nuobaudų už pareigūno vardo pažeminimą nenustato. Departamentas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. prašymą ir atleisti jį iš pareigų savo noru, nes laiko prasme jis pirmiau pažemino pareigūno vardą ir tik vėliau pateikė prašymą atleisti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (II t., b. l. 168–175) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Departamento Imuniteto valdyboje 2014 m. kovo 24 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl to, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas A. M. 2014 m. kovo 22 d. apie 21.05 val. Vilniuje, Vilkpėdės–Tūkstantmečio g. sankryžoje, galimai būdamas neblaivus, ne tarnybos metu vairavo tarnybinį automobilį „Škoda Superb“ (I t., b. l. 16–20). Pareiškėjas A. M. 2014 m. kovo 24 d. Departamentui pateikė prašymą (I t., b. l. 23) atleisti jį iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pareigų paties prašymu nuo 2014 m. kovo 24 d. Pakartotinis pareiškėjo prašymas atleisti jį iš einamų pareigų Departamentui pateiktas 2014 m. kovo 27 d. (I t., b. l. 24). Pareiškėjas A. M. 2014 m. kovo 28 d. Lietuvos policijos generaliniam komisarui pateikė prašymą stabdyti jo atžvilgiu pradėtą tarnybinio patikrinimo procedūrą, iki bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla (I t., b. l. 30–31). Atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo surašyta 2014 m. kovo 28 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-16-IS-9, kurioje konstatuota, kad A. M. 2014 m. kovo 22 d. apie 21.05 val. Vilniuje, Vilkpėdės–Tūkstantmečio g., vairavo automobilį būdamas neblaivus ir tokiais savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, todėl siūloma Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu atleisti A. M. iš pareigų (I t., b. l. 16–20). Lietuvos policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir remdamasis Departamento Imuniteto valdybos 2014 m. kovo 28 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-16-IS-9, nuo 2014 m. kovo 31 d. atleido vidaus tarnybos vyriausiąjį komisarą A. M. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pareigų (I t., b. l. 14–15). Departamentui 2014 m. kovo 31 d. taip pat buvo pateiktas A. M. prašymas „Dėl tarnybiniam patikrinimui svarbios informacijos ir duomenų patikrinimo bei susijusių asmenų apklausimo“ (I t., b. l. 34–37). Išnagrinėjęs pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d., 2014 m. kovo 28 d. ir 2014 m. kovo 31 d. prašymus, Departamentas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 5-S-1144 juos tenkinti atsisakė ir nurodė, kad: 1) pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kaip pažeminęs pareigūno vardą, todėl jo prašymas atleisti iš tarnybos pačiam prašant negali būti tenkinamas; 2) pagrindo stabdyti tarnybinį patikrinimą nebuvo, nes buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, o tarnybinė ir administracinė atsakomybė yra savarankiškos atsakomybės rūšys; 3) 2014 m. kovo 31 d. prašymas „Dėl tarnybiniam patikrinimui svarbios informacijos ir duomenų patikrinimo bei susijusių asmenų apklausimo“ gautas baigus tarnybinį patikrinimą, todėl negali būti tenkinamas (I t., b. l. 21–22).

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentą, kad jis iš pareigų turėjo būti atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą – paties prašymu, teismas pažymėjo, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos savo paties prašymu yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Šis prašymas turi būti realizuojamas laikantis Statuto 55 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. pareigūnas, norintis palikti vidaus tarnybą, turi paduoti prašymą atleisti iš vidaus tarnybos ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.), turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos (3 d.), o vadovas, turintis teisę skirti pareigūną į jo einamas pareigas, privalo atleisti pareigūną kitą darbo dieną po to, kai pasibaigia 14 kalendorinių dienų terminas, o vadovo sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Statuto 55 straipsnio nuostatas Statuto normų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn ir jo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, kontekste ne kartą konstatavo, kad, pagal Statutą, pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti tiesiogiai nėra saistoma pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu. Susiklosčius situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai – patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą. Esant situacijai, kai 14 dienų terminas pasibaigia, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru, pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktus, nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros (administracinės bylos Nr. A143-287/2014, A261-245/2014 ir A492-822/2014).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu tarnybinis tyrimas buvo pradėtas 2014 m. kovo 24 d., o baigtas 2014 m. kovo 28 d., prašymas dėl atleidimo iš pareigų pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą pateiktas 2014 m. kovo 24 d., o įsakymas dėl atleidimo iš pareigų priimtas 2014 m. kovo 31 d. Anksčiau nurodytas teisinis reglamentavimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas aiškinimas tvirtina, kad pareiškėjo A. M. prašymas dėl atleidimo iš pareigų savo noru privalėjo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei iki 2014 m. balandžio 7 d. nebūtų priimtas įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą už pareigūno vardo pažeminimą. Lietuvos policijos generalinis komisaras tokį įsakymą priėmė 2014 m. kovo 31 d., t. y. per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą. Statuto 55 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikia teisę pareigūną į pareigas priėmusiam asmeniui sprendimą dėl atleidimo iš pareigų priimti anksčiau nei per 14 kalendorinių dienų, tačiau tai yra šio asmens diskrecija. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad, priimdamas ginčijamą įsakymą, Lietuvos policijos generalinis komisaras Statuto 55 straipsnio nuostatų nepažeidė, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis iš pareigų turėjo būti atleistas savo noru, atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. prašymas išnagrinėtas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu, kuriame pagrįstai nurodyta, kad A. M. iš pareigų atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, todėl pateiktas prašymas negali būti tenkinamas.

Dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų.

Teismas pažymėjo, jog Statuto 26 straipsnio 9 dalies ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 10 punkto nuostatos tvirtina, kad tais atvejais, kai pareigūno atžvilgiu yra pradėtas tarnybinis patikrinimas ir ikiteisminis tyrimas ar administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, tarnybinis patikrinimas neprivalo būti stabdomas, jeigu pareigūno veiką yra įmanoma atriboti nuo galbūt padarytos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir įvertinti kaip savarankišką tarnybinį nusižengimą. Sprendžiant, ar yra pagrindas stabdyti pradėtą tarnybinį tyrimą, turi būti įvertinta tai, ar kompetentingų ikiteisminį tyrimą ar administracinio teisės pažeidimo tyrimą atliekančių institucijų tyrimo rezultatai turės esminę reikšmę tarnybiniam patikrinimui ir ar nekils situacija, kai skirtingos institucijos priims prieštaringus sprendimus. Tam, kad būtų pripažinta, jog, nesustabdžius pradėto tarnybinio patikrinimo, buvo pažeisti Tvarkos aprašo 10 punkto ar Statuto 26 straipsnio 9 punkto reikalavimai, turi būti nustatyta, kad buvo neįmanoma atriboti pareigūno veiką nuo galbūt padarytos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo pripažintas pažeminęs pareigūno vardą, nes 2014 m. kovo 22 d. apie 21.05 val. Vilniuje, Vilkpėdės–Tūkstantmečio g. sankryžoje, neblaivus ne tarnybos metu vairavo tarnybinį automobilį „Škoda Superb“ (I t., b. l. 16–20). Dėl to paties įvykio pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalį. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra. Be to, pats pareiškėjas neginčija fakto, kad 2014 m. kovo 22 d. apie 21.05 val. Vilniuje, Vilkpėdės–Tūkstantmečio g. sankryžoje, ne tarnybos metu vairavo tarnybinį automobilį būdamas neblaivus. Kita vertus, tiek tarnybinio tyrimo metu (I t., b. l. 26–28), tiek nagrinėjant jo atžvilgiu pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylą (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), pareiškėjas teigė, kad automobilį neblaivus vairavo dėl būtinojo reikalingumo, todėl negali būti pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą.

Įvertinęs Departamento Imuniteto valdybos 2014 m. kovo 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 5-16-IS-9, teismas nustatė, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo veiksmų, buvo vertinamos aplinkybės, ar jis veikė esant būtinajam reikalingumui, t. y. buvo sprendžiama, ar yra aplinkybių, šalinančių pareiškėjo tarnybinę atsakomybę. Šių aplinkybių nenustačius, pareiškėjas buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn. Analogiškos aplinkybės, t. y. ar pareiškėjas veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, buvo vertinamos ir administracinio teisės pažeidimo byloje. Teismo nuomone, nurodyti argumentai patvirtina, kad pareiškėjo veika negali būti atribota nuo administracinio teisės pažeidimo tyrimo. Nagrinėjamu atveju galėjo kilti situacija, kai skirtingos institucijos būtų priėmusios prieštaringus sprendimus. Pabrėžta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir teismo motyvai turi prejudicinę reikšmę, sprendžiant dėl pareiškėjo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ar jo atleidimo iš pareigų. Vadinasi, pagal Statuto 26 straipsnio 9 dalį ir Tvarkos aprašo 10 punkto nuostatas, pradėtas tarnybinis tyrimas turėjo būti sustabdytas, iki įsiteisės teismo priimti sprendimai administracinio teisės pažeidimo byloje.

Tačiau, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-16/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7, psl. 131–138), aiškinančia šią nuostatą, pagal kurią ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią vien ta aplinkybė, jog buvo nesilaikyta Tvarkos aprašo 10 punkto ir tarnybinis patikrinimas nesustabdytas, iki bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla, negali būti pagrindas panaikinti įsakymą dėl pareigūno atleidimo iš pareigų dėl vardo pažeminimo, jei, išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, pareigūnas pripažįstamas padaręs administracinį teisės pažeidimą ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn (administracinės bylos Nr. A16-1081/2007, A10-740/2007, išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, Administracinė jurisprudencija, Nr. 15, 2008), bei ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas nustatė, jog įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje (ATP byla Nr. ATP-943-648/2014), priimtoje išnagrinėjus A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjas nubaustas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, konstatuota, kad pareiškėjas A. M., 2014 m. kovo 22 d. neblaivus vairuodamas automobilį, neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes nėra duomenų, kad jis savo veiksmais siekė pašalinti realų ir akivaizdų pavojų valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, taip pat analogiškos išvados buvo padarytos ir atliekant pareiškėjo atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą, todėl konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo procedūros nesustabdymas negali būti pripažįstamas esminiu procedūriniu pažeidimu, nes įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažinta, kad pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, o jo veiksmai negali būti vertinami kaip veikimas būtinojo reikalingumo sąlygomis. Nurodytos aplinkybės sudarė teismui pagrindą teigti, kad pareiškėjo teisių negalėjo pažeisti ir tai, jog tarnybinio patikrinimo metu jam nebuvo nurodyta, kokiam asmeniui gali pateikti slaptą informaciją, patvirtinančią, kad jis veikė esant būtinajam reikalingumui.

Dėl atsisakymo surinkti ir ištirti pareiškėjo 2014 m. kovo 31 d. prašyme nurodytus įrodymus, kaip procedūrinio tarnybinio patikrinimo atlikimo pažeidimo, teismas pažymėjo, jog pagal Tvarkos aprašo 23 punktą, tarnybinis patikrinimas baigiamas, surašant tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu pradėto tarnybinio patikrinimo išvada buvo surašyta 2014 m. kovo 28 d., vadinasi, tarnybinis patikrinimas tą dieną buvo baigtas. Pareiškėjo prašymas pateiktas 2014 m. kovo 31 d., t. y. pasibaigus tarnybiniam patikrinimui, todėl tikrintojai neturėjo nei objektyvios galimybės, nei teisinio pagrindo vertinti ar tirti pareiškėjo nurodytų įrodymų. Apie tai pareiškėjui nurodyta Departamento 2014 m. balandžio 1 d. sprendime.

Taip pat teismas pažymėjo, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 22 d. ne tarnybos metu vairavo automobilį, būdamas neblaivus, ir tokie jo veiksmai nekvalifikuoti kaip padaryti būtinojo reikalingumo sąlygomis. Atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo konstatuota, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą ir Etikos kodekso 14.1. punkto reikalavimus, t. y. turėdamas pareigą užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ar teisės pažeidimams, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nesielgė pagal visuotinai priimtas elgesio normas. Savo elgesiu, drausme, kultūra nebuvo pavyzdžiu kitiems asmenims, neatsižvelgė, kad pagal jo pavyzdį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus. Etikos kodekso 15 punkte nustatyta, kad kiekvieno pareigūno pareiga ir garbės reikalas yra laikytis kodekse nustatytų reikalavimų, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei kompetentingų pareigūnų sprendimu tarnybinę atsakomybę.

Pareiškėjas, prieš pradėdamas eiti pareigas, 1991 m. spalio 9 d. davė priesaiką Lietuvos valstybei, kurioje pasižadėjo susilaikyti nuo veiksmų, galinčių pakenkti geram policijos vardui (tarnybos bylos l. 9). Statutinio pareigūno priesaika nėra formalus aktas, ja pabrėžiama, kad statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-77/2011). Vidaus tarnybos pareigūnams Statutas nustato aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Pareiškėjas tarnavo vidaus reikalų sistemoje, kurios viena iš užduočių yra nusižengimų / nusikalstamų veikų (vairavimo neblaiviam) prevencija, išaiškinimas bei atitinkamų poveikio priemonių taikymas. Todėl akivaizdu, kad visuomenės požiūriu situacija, kai tokį nusižengimą padaro šios sistemos atstovas (pareigūnas), kelia nepasitikėjimą visa sistema ir ją kompromituoja. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2009 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-352/2009, 2010 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-236/2010, 2010 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-956/2010, 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1110/2010, 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1929/2012).

Teismas pažymėjo, kad pareigūno padarytos veikos pasekmėms įvertinti nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008). Neigiamam visuomenės požiūriui konstatuoti nėra būtina jį sieti su pareigūno kaltų veiksmų viešu atskleidimu ir tokio atskleidimo mastu. Kaltų pareigūno veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažįstant juos žeminančiais pareigūno vardą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-465/2013).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovo išvados, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, yra pagrįstos, todėl buvo teisinis pagrindas atleisti jį iš pareigų pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Teismas pabrėžė, kad teisinėje visuomenėje yra smerkiamas transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam, todėl toks vadovaujamas pareigas einančio pareigūno, kuris turi rodyti pavyzdį ne tik eiliniams piliečiams, bet ir savo pavaldiniams, elgesys nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, žemina visos vidaus tarnybos sistemos autoritetą, mažina visuomenės pasitikėjimą valstybės pareigūnais. Pareiškėjas, neblaivus vairuodamas transporto priemonę, sulaužė Lietuvos valstybei duotą priesaiką ir savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, pakenkė visos policijos autoritetui. Tai, jog dalis visuomenės pateisina pareiškėjo veiksmus, nepaneigia aplinkybių, kad jo elgesys nederėjo su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad tyrimą atlikę pareigūnai galėjo būti šališki, nes jiems spaudimą darė vieši Lietuvos policijos generalinio komisaro pasisakymai apie pareiškėjui taikytinas poveikio priemones, teismas pažymėjo, kad skundą padavęs asmuo turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundas. Šiuo atveju tokie pareiškėjo atstovo išsakyti argumentai grindžiami tik prielaidomis apie galimą pareigūnų šališkumą. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad administracinio teisės pažeidimo bylą objektyviai ir nešališkai išnagrinėjęs teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neveikė esant būtinojo reikalingumo sąlygomis. Kaip konstatuota anksčiau, tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiantis pareiškėjas pripažintas pažeminęs pareigūno vardą, ginčijamas įsakymas priimtas esant teisėtam pagrindui, todėl pareiškėjo argumentus apie galimą spaudimą ir šališkai atliktą tyrimą teismas atmetė.

Teismas taip pat pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytina ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012). Įvertinęs teismų formuojamą praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas konstatavo, kad abejonių dėl pareiškėjo nurodytų Statuto bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų konstitucingumo teismui nekyla, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas.

III.

Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 182–190), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 19 d. prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir šiame prašyme nurodytais motyvais ir pagrindais kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Statuto 26 straipsnio 9 dalies ir Tvarkos aprašo 10 punkto nuostatos įpareigojo pareiškėjo atžvilgiu pradėtą tarnybinį tyrimą sustabdyti iki įsiteisės sprendimai administracinio teisės pažeidimo byloje, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo nesustabdymas negali būti esminiu pareiškėjo teisių pažeidimu. Pareiškėjo manymu, ginčo atveju, atsakovui nesustabdžius tarnybinio tyrimo, neabejotinai buvo pabloginta pareiškėjo teisinė padėtis, nes jis prarado įstatymu garantuotą materialinę teisę būti atleistam Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – savo paties prašymu. Akivaizdu, kad jeigu atsakovas būtų sustabdęs tarnybinį tyrimą, neabejotinai būtų suėjęs 14 kalendorinių dienų terminas (2014 m. balandžio 7 d.), per kurį atsakovas privalomai būtų turėjęs išnagrinėti ir patenkinti pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. prašymą dėl atleidimo iš pareigų savo noru. Tai buvo Statutu pareiškėjui garantuota materialinė teisė, o ne procedūrinė, kaip tai teismas nurodė sprendime. Taip pat atsakovui nesustabdžius tarnybinio tyrimo, buvo suvaržyta pareiškėjui garantuojama teisė į objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Tarnybinis tyrimas buvo atliktas vos per 5 dienas, todėl akivaizdu, kad per tokį trumpą laiką negalėjo būti objektyviai ir išsamiai ištirtos visos tyrimui reikšmingos faktinės aplinkybės. Be to, tuo atveju, jeigu tarnybinis tyrimas būtų sustabdytas, pareiškėjo 2014 m. kovo 31 d. prašymas, kuris buvo ypatingos svarbos (pareiškėjas prašė nurodyti, kokiam asmeniui jis gali pateikti slaptą informaciją, patvirtinančią, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis) turėtų būti išnagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, kad teismas konstatavo, jog tarnybinis tyrimas turėjo būti sustabdytas iki įsiteisės teismo priimti sprendimai administracinio teisės pažeidimo byloje, 2014 m. kovo 28 d. tarnybinio patikrinimo išvada ir 2014 m. kovo 31 d. įsakymas dėl vyriausiojo komisaro A. M. atleidimo iš vidaus tarnybos Nr. 5-TE-154 buvo priimti, pažeidus Statuto ir Tvarkos aprašo nuostatas. Nors pirmosios instancijos teismas atsakovo padarytą Statuto 26 straipsnio 9 dalies pažeidimą (tarnybinio tyrimo nesustabdymą) teisino teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, tačiau teismai, pateisindami įstatymo pažeidimus, prieštaraujančius aiškioms įstatymo normoms, formuoja ydingą praktiką, kuria įstatymų pažeidėjai, šiuo atveju atsakovas, piktnaudžiauja. Atsakovui, Policijos departamentui, taip pat turi būti keliami padidinti reikalavimai Statuto bei Tvarkos aprašo laikymuisi.
2. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teismas 2014 m. spalio 20 d. įvykusio posėdžio metu pareiškėjo prašymo nenagrinėjo, nurodė, kad jį spręs pabaigus bylos nagrinėjimą. Tačiau nei žodinės, nei rašytinės atskiros nutarties šiuo klausimu nėra, o sprendime teismas tik tenurodė, kad prašymas atmetamas. Tokio sprendimo nemotyvavo, tik pažymėjo, kad kitiems teismams abejonių dėl prašyme nurodytų Statuto ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų konstitucingumo nekyla, todėl jų nekyla ir šiam teismui. Visgi jau yra buvusi situacija, kai, nors ir buvo susiformavusi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir 2008 m. gruodžio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo ištirtas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo atitikimas Konstitucijai, tačiau dėl kitų pagrindų, nei nurodyta pareiškėjo prašyme. Kadangi pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog konstatavus pareigūno vardo pažeminimo faktą, atleidimas iš vidaus tarnybos – imperatyvi teisinė pasekmė, tai tik pagrindžia būtinybę tenkinti pareiškėjo prašymą, nes toks teisinis reglamentavimas neabejotinai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai (2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą bet kuri situacija, kai nustatomas pareigūno vardo pažeminimo faktas, būtų vertinama vienodai ir skiriama ta pati sankcija – atleidimas iš darbo, neatsižvelgiant į įvykio pasekmes ir kitas aplinkybes. Pavyzdžiui, pareigūnui, vairavusiam neblaiviam ir, dėl kurio sukelto autoįvykio žuvo žmonės, ir dar pabėgusiam iš įvykio vietos, būtų skiriama tokia pati drausminės atsakomybės sankcija kaip ir pareigūnui, vairavusiam neblaiviam, tačiau neneigusiam padaryto teisės pažeidimo ir padėjusiam jį tirti; abiem atvejais pareigūnai būtų atleisti iš darbo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kaip pažeminę pareigūno vardą.
3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Nors teismas nurodė, kad nekyla ginčo dėl to, jog pareiškėjas transporto priemonę vairavo ne tarnybos metu, tačiau tiek pareiškėjo susitikimas su slaptai bendradarbiaujančiu asmeniu, tiek vairavimas vyko tarnybos metu, tarnybos tikslu ir tarnybiniu automobiliu – pareiškėjas niekada neteigė, kad šiuos veiksmus atliko ne tarnybos metu. Šias aplinkybes pagrindžia ir tai, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 21 d. buvo pateikęs paraišką tarnybiniam transportui panaudoti. Akivaizdu, kad pareiškėjas vyko į darbą, todėl minėtas įvykis turi būti vertinamas kaip padarytas tarnybos metu. Teismas tokių aplinkybių nevertino, tiesiog nurodė, kad dėl to nekyla ginčo. Kadangi pagal 2011 m. gegužės 17 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos 1.3 punktą darbuotojo transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų vertintinas kaip pareigūno vardo pažeminimas ar šiurkštus tarnybos drausmės pažeidimas, už kurį Vidaus tarnybos statute ar Valstybės tarnybos įstatyme numatyta galimybė skirti griežčiausią nuobaudą – atleidimą nuo pareigų, tai šiuo atveju atsakovas visiškai nevertino to, kad tai galėtų būti šiurkštus tarnybos drausmės pažeidimas. Pažymėtina, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei kitame teisės akte nėra numatyta, kokiu atveju konstatuojama, kad vairavus neblaiviam buvo padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, o kada buvo pažemintas pareigūno vardas, tačiau abiem atvejais patiriamos visiškai skirtingos teisinės pasekmės, t. y. pažeminus pareigūno vardą numatyta vienintelė sankcija – atleidimas iš darbo, o už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą tik viena iš galimų sankcijų – atleidimas iš darbo (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 3 d.).
4. Šiuo atveju padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą pažeidimas. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl galimo pareigūnų, atlikusių tyrimą, šališkumo, grindžiami tik prielaidomis. Pareiškėjas skunde ne tik išdėstė argumentus apie pareigūnų šališkumą, bet juos pagrindė konkrečiais įrodymais, kurie rodo, kad pareigūnams, atlikusiems tyrimą, buvo daromas poveikis ir spaudimas. Teismui buvo pateiktas CD laikmena su UAB „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Lietuva tiesiogiai“ ir Policijos generalinio komisaro S. Skvernelio interviu apie kriminalinės policijos biuro viršininką A. M. įrašu, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad dar nenustačius pareiškėjo kaltės, net nebaigus tarnybinio patikrinimo, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu tiek spaudoje, tiek atsakovo vadovo: generalinis komisaras viešai teigė, kad neišvengiama šios istorijos baigtis - A. M. atleidimas iš vidaus reikalų sistemos dėl pareigūno vardo diskreditavimo. Tokia išankstinė viešai išreikšta Policijos generalinio komisaro nuomonė neabejotinai darė spaudimą tarnybinį patikrinimą atlikusiems pareigūnams, iš kurių buvo tikimasi, kad pareiškėjas bus atleistas būtent pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Abejonių kyla ir dėl teismo, priėmusio sprendimą, objektyvumo, kadangi sprendimo aprašomojoje dalyje teismas, aprašydamas skunde pateiktas aplinkybes, panaudojo tokias formuluotes: „nesusimąstęs“, „vaišinosi alkoholiniais gėrimais“. Tačiau pareiškėjas skunde tokių išsireiškimų nevartojo, priešingai, jis skunde nurodė, kad, tik atsižvelgdamas į sužinotos informacijos svarbą, manydamas, kad pavartotas naminio vyno kiekis neturėtų sukelti įstatymais draudžiamos transporto priemonės vairuotojui leistino alkoholio koncentracijos kiekio organizme, išvyko į darbovietę. Tokių formuluočių naudojimas sprendimo net aprašomojoje dalyje rodo išankstinį nusistatymą, kurį, greičiausiai, lėmė masinėmis informavimo priemonėmis skleisti Lietuvos Respublikos vadovaujančių pareigūnų vieši pasisakymai.
5. Nagrinėjamu atveju neteisingai vertintos faktinės aplinkybės, susijusios su veikimu būtinojo reikalingumo sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, nevertindamas skunde nurodytų aplinkybių, konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje bei tarnybinio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, ir šioje administracinėje byloje pareiškėjo veiksmai nekvalifikuoti kaip padaryti būtinojo reikalingumo sąlygomis. Nei tarnybinio tyrimo metu, nei administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė įrodyti, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Jo prašymai, sietini su tokių sąlygų sukūrimu, buvo atmesti arba net nenagrinėti. Administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjas negalėjo naudotis įslaptintais duomenimis, Specialioji ekspertų komisija išslaptino neproporcingai mažą informacijos dalį, taip pat teismas nesutiko rengti uždarus teismo posėdžius. Analogiškai tarnybinio tyrimo metu nebuvo išnagrinėtas pareiškėjo 2014 m. kovo 31 d. prašymas nurodyti, kokiam asmeniui galima teikti slaptą informaciją. Taigi, teismas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo veiksmai nekvalifikuoti esant būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes šios aplinkybės nebuvo nustatytos. Šiuo atveju teismas visus neaiškumus vertino nepalankiai pareiškėjui, nes neturėdamas slaptų dokumentų, nusprendė, kad nebuvo būtinojo reikalingumo sąlygų. Teismas vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, kuris taip pat buvo priimtas neturint slaptų dokumentų.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 194–198) prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas dėl motyvų, nurodytų Policijos departamento Imuniteto valdybos 2014 m. kovo 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje „Dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko A. M. veiksmų“, Policijos departamento 2014 m. balandžio 1 d. rašte „Dėl prašymų išnagrinėjimo“ Nr. 5-S-1144 išdėstytų argumentų, Policijos departamento 2014 m. gegužės 21 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą Nr. 5-S-1794, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendime išdėstytų argumentų, taip pat dėl to, kad:
2. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pagrįstai konstatuota, jog 2014 m. kovo 22 d. apie 21.05 val. Vilniuje, Vilkpėdės - Tūkstantmečio g. sankryžoje, buvo sustabdytas tarnybinis automobilis „Škoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo neuniformuotas, ne tarnybos metu, neblaivus pareiškėjas; tokiais veiksmais jis pažemino pareigūno vardą; ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. kovo 31 d. įsakymu „Dėl vyriausiojo komisaro A. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 5-TE-154, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pareiškėjas buvo pagrįstai atleistas iš vidaus tarnybos.
3. Policijos departamente 2014 m. kovo 24 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas atleisti iš vidaus tarnybos paties prašymu, pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą, reg. Nr. 5-G-1923. Taigi, laiko prasme pareiškėjas pirma pažemino pareigūno vardą ir, tik atsiradus šiai aplinkybei, pateikė prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos paties prašymu. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos; esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Todėl nurodytas pareiškėjo prašymas pagrįstai nepatenkintas, nes pareiškėjas privalėjo būti atleistas ir 2014 m. kovo 31 d. pagrįstai buvo atleistinas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, taip pat tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Teismas, atmesdamas skundą, pagrįstai konstatavo, jog Policijos departamento išvados, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, yra pagrįstos, todėl buvo teisinis pagrindas atleisti jį iš pareigų pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dar kartą analizuoja faktines aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, tačiau nepateikia naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas arba dėl kurių nebūtų pasisakęs savo sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kaip pažeminęs pareigūno vardą, buvo atleistas pagrįstai.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad priimdamas sprendimą teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl nagrinėdami bylas teismai privalo vadovautis panašiose bylose nustatyta teismų praktika.

Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateikta faktinių aplinkybių vertinimo pozicija iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl įsakyme nurodytų nusižengimo aplinkybių, todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas anksčiau minėtų nuostatų ir apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokiu vertinimu, iš naujo teismo motyvų nekartoja, o tik juos papildo atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus.

Byloje yra įrodyta, kad pareiškėjas, būdamas vidaus tarnybos pareigūnu, 2014 m. kovo 22 d. apie 21.05 val. Vilniuje, Vilkpėdės–Tūkstantmečio g., vairavo automobilį „Škoda Superb“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus ir toks jo poelgis pripažintas žeminančiu pareigūno vardą (Tarnybinio patikrinimo išvada (I t., b. l. 16–26).

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šio punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Administracinių teismų praktikoje pareigūno vairavimas esant neblaiviam Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme vertinamas kaip pareigūno vardo pažeminimas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1929/2012; 2009 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-352/2009; 2010 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-236/2010; 2010 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-272/2010; 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1110/2010; 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008; 2012 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1929/201).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo apimtyje nėra pagrindo keisti teismų suformuotos praktikos dėl pareigūno vardo pažeminimo kvalifikavimo kai pareigūnas nepaiso draudimo vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo veika kvalifikuota teisingai, pagrįstai nepripažinus pareiškėjo nurodytų aplinkybių paneigiančiomis atleidimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą pagrindą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Vidaus tarnybos statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007; 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011; 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012; 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-193/2011; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1929/2012). Taigi, atleidimas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu yra imperatyvi šiame statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-193/2011).

Pareiškėjas nurodo, kad jis turėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal šią teisės normą, pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas ir, remiantis Statuto 55 straipsniu, pareigūnas, norintis palikti vidaus tarnybą, turi paduoti prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos ne vėliau, kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.), o turintis teisę skirti pareigūną į jo užimamas pareigas vadovas privalo atleisti pareigūną kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nustatyto (14 kalendorinių dienų) termino pasibaigimo arba, vadovo sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.).

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą dėl atleidimo iš tarnybos savo noru, tačiau prašymas nebuvo patenkintas.

Pažymėtina, kad esant atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų konkurencijai, pagal paties pareigūno prašymą ir vadovo iniciatyva, atleidimo pagrindą nulemia Statuto 26 straipsnio 6 dalyje numatyta atsakovo pareiga ištirti turimus duomenis apie pareigūno galimai padarytą tarnybinį nusižengimą. Nustatęs, kad pareigūnas (pareiškėjas) savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, atsakovas privalėjo vadovaudamasis 56 straipsnio 1 dalies nuostata atleisti pareiškėją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, o ne pagal jo paties prašymą, nes tokio prašymo nagrinėjimo 14 dienų terminas nebuvo pasibaigęs, o faktas, kad pareigūnas nebegali tęsti tarnybos jau buvo nustatytas.

Atleidimas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas ir nėra drausminė nuobauda, todėl šį faktą patvirtinantys duomenys galėjo būti gauti ir ne tarnybinio patikrinimo metu. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju, stabdyti atleidimą iš tarnybos iki bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo – transporto priemones vairavimo neblaiviam – nebuvo pagrindo. Šios atsakomybės rūšys yra savarankiškos ir gali būti taikomos nepriklausomai viena nuo kitos.

Teisėjų kolegijos manymu, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti ar Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, numatytam Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, ta apimtimi, kad savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą taikoma vienintelė sankcija – atleidimas iš tarnybos, ir ji nėra diferencijuojama bei individualizuojama pagal subjektines aplinkybes, nėra pagrindo.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti aktą, kuris taikomas ginčo byloje tuo atveju jei yra pagrindas manyti, kad toks aktas prieštarauja Konstitucijai. Šiuo atveju teismui abejonių dėl Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto atitikimo Konstitucijai nekyla. Taip pat teismui nekyla abejonių ir dėl pareiškėjo atstovo prašyme nurodytų argumentų.

Pažymėtina, jog dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo atitikimo Konstitucijai ištyrimo kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat nėra pagrindo, kadangi šis įstatymas nagrinėjamoje byloje nėra taikomas. Todėl ir šis pareiškėjo atstovo prašymas netenkintinas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie jo vadovo išsakytą išankstinę nuomonę apie pareiškėjo atsakomybę, teisėjų kolegija nurodo, kad ši nuomonė neturi įtakos teismo objektyvumui, kadangi priimdamas sprendimus byloje teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą patikrino pareiškėjo atleidimo pagrįstumą remdamasis surinktais įrodymais ir tinkamai juos įvertino. Pareiškėjas nepateikė nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jis buvo atleistas šališko tyrimo pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo atstovo 2015 m. kovo 25 d. pateikto Policijos departamento 2014 m. spalio 21 d. rašto teismas prie bylos neprijungia, kadangi šios įstaigos teisės aktų vertinimas teismui nėra reikšmingas.

Taip pat netenkintinas ir pareiškėjo 2015 m. spalio 13 d. prašymas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėtas prašymas dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. išnagrinėtoje A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-467-628/2015, kadangi šiuo metu minėta administracinio teisės pažeidimo byla yra išnagrinėta ir bylos sprendimas yra įsiteisėjęs bei turi res judicata galia.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys