Civilinė byla Nr. 2-1984/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 30.3; 33; 42.8; 45.6; 52.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria patenkintas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-1267-265/2011, iškeltoje pagal ieškovo E. E. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kelmeda“ ir „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl nuosavybės teisės į daiktus pripažinimo ir hipotekos panaikinimo. Trečiasis asmuo byloje S. G..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. E. ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad nuo 2008 m. liepos 25 d. ieškovas įgijo nuosavybės teisę į tris patalpas, esančias pastate Palangoje, Vytauto g. 167; 2) pripažinti ieškovui nuosavybę į atitinkamas dalis žemės sklypo Palangoje, Vytauto g. 167, proporcingai nuosavybės teise priklausančių patalpų dydžiui; 3) panaikinti tarp atsakovų „Swedbank“, AB ir UAB „Kelmeda“ sudarytos sutartinės hipotekos lakšto dalis, kuriomis buvo įkeistos trys konkrečios patalpos bei 0,0862 ha dydžio žemės sklypo dalis Vytauto g. 167, Palangoje.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. liepos 25 d. jis su atsakovu UAB „Kelmeda“ sudarė tris preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal šias sutartis būsimas pardavėjas UAB „Kelmeda“ įsipareigojo pastatyti pastatą su patalpomis, kurias ketino įsigyti būsimas pirkėjas E. E., ir pripažinus pastatą tinkamu naudoti, su būsimu pirkėju sudaryti pagrindinę patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Būsimas pirkėjas E. E. įsipareigojo preliminariųjų sutarčių sudarymo dieną sumokėti visą kainą už numatomas pirkti patalpas, ir pripažinus pastatą tinkamu naudoti – sudaryti su pardavėju pagrindinę patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas nurodė, kad jis įvykdė visas prievoles pagal preliminariųjų sutarčių sąlygas, bet atsakovas (pardavėjas) UAB „Kelmeda“ pareigos notarine tvarka įforminti pagrindinę patalpų pirkimo-pardavimo sutartį neįvykdė. Atsakovui UAB „Kelmeda“ 2009 m. lapkričio 25 d. buvo iškelta bankroto byla, todėl ieškovas suprato, kad šiame procese gali būti realizuotos jam priklausančios patalpos ir pažeistos jo daiktinės teisės. Kadangi visą patalpų kainą ieškovas sumokėjo preliminariųjų sutarčių sudarymo dieną – 2008 m. liepos 25 d., ieškovas, vadovaudamasis CK 6.401 str. 1 ir 5 dalimis prašė pripažinti jį nuo tos dienos įgijusiu nuosavybės teises į patalpas ir joms priklausančią žemės sklypo nuosavybės dalį. Pastatas, kuriame yra tos patalpos, buvo įregistruotas UAB „Kelmeda“ nuosavybės teise jau po preliminariųjų sutarčių sudarymo ir ieškovo tapimo patalpų savininku, todėl nei patalpos, nei atitinkama dalis žemės sklypo negalėjo būti įkeista atsakovui „Swedbank“, AB be ieškovo sutikimo.
Atsakovas „Swedbank“, AB atsiliepimu į ieškinį (t. 1. 64-69 b. l.) prašė bylą pagal ieškovo ieškinį nutraukti, o jeigu byla nebus nutraukiama – ieškinį atmesti.
Atsakovo BUAB „Kelmeda“ bankroto administratorius atsiliepimu į ieškinį (t. 1, 138-140 b. l.) prašė ieškinio reikalavimus teismui išspręsti savo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi ieškinį patenkino visiškai. Teismas pripažino, kad ieškovas nuo 2008 m. liepos 25 d. įgijo nuosavybės teisę į ieškinyje išvardintas patalpas, esančias pastate Vytauto g. 167, Palangoje, taip pat įgijo nuosavybės teisę į tuo adresu esančio žemės sklypo atitinkamas dalis, priskiriamas prie nuosavybės teise priklausančių patalpų. Teismas pripažino negaliojančia nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. tarp „Swedbank“, AB ir UAB „Kelmeda“ sudarytos sutartinės hipotekos lakšto dalį, kuria buvo įkeistos ieškovui nuosavybės teise priklausančios patalpos, esančios pastate Vytauto g. 167, Palangoje, taip pat panaikino tarp „Swedbank“, AB ir UAB „Kelmeda“ sudarytos sutartinės hipotekos lakštą dalyje, kuria buvo įkeistas 0,0862 ha dydžio žemės sklypas, esantis Vytauto g. 167, Palangoje. Teismo sprendimu ieškovas E. E. išbrauktas iš BUAB „Kelmeda“ kreditorių sąrašo su 1 000 000 Lt kreditorinio reikalavimo suma. Teismas priteisė iš atsakovo „Swedbank“, AB 14 000 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Įvertinęs preliminariųjų pirkimo-pardavimo sutarčių priedus – patalpų išdėstymo planus – teismas konstatavo, jog šių sutarčių dalykas yra gyvenamosios patalpos (butai), kvalifikavo preliminariąsias sutartis kaip būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartis, todėl ginčo išsprendimui taikė CK 6.401 straipsnį. Teismo teigimu, byloje nėra duomenų, kad patalpų pirkimas būtų susijęs ne su ieškovo asmeniniais ar jo šeimos poreikiais, todėl ginčo sutartis pripažino ir vartojimo sutartimis su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis.
Teismo įsitikinimu, CK 6.401 straipsnio 5 dalies norma neįtvirtina reikalavimo, kad būsimo nekilnojamojo turto statybos būtų išimtinai finansuojamos pirkėjo lėšomis ar kad tokių lėšų dalis sudarytų esminę finansavimo dalį, todėl darytina išvada, jog ieškovas, sumokėdamas visą kainą už patalpas, finansavo jų statybas ir nuo to momento įgijo į jas nuosavybės teisę. Pripažinęs, kad ieškovas nuo 2008 m. liepos 25 d. įgijo nuosavybės teises į ginčo patalpas, teismas sprendė, jog sutarčių šalys iš esmės įgyvendino visas pirkimo-pardavimo sandoriui reikšmingas teises ir pareigas (CK 6.305 str. 1 d.) – pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui nuosavybės teise, o pirkėjas priėmė daiktą ir sumokėjo už jį nustatytą pinigų sumą. Pardavėjas vengė įforminti parduotų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį notarine tvarka, motyvuodamas tuo, jog neturėjo lėšų baigti statybos darbus, todėl, teismo įsitikinimu, yra išpildytos visos CK 1.93 straipsnio 4 dalies sąlygos. Pagal ieškovo nuosavybės teisės į patalpas įgijimo momentą teismas vertino aplinkybes dėl patalpų įkeitimo. Teismas pripažino reikšminga aplinkybę, jog preliminariųjų sutarčių sudarymo metu įkeitimas buvo registruotas ne ginčo patalpoms (butams), bet 11 proc. baigtumo pastatui, kuris, trečiojo asmens S. G. teigimu, tuo metu apskritai neegzistavo (buvo sugriuvęs), o įkeistas buvo tik žemės sklypas. Teismo manymu, vėlesnis hipotekos duomenų pakeitimas, įkeičiant 35 atskirus objektus ir tokiu būdu užtikrinant atsakovės UAB „Kelmeda“ įsipareigojimų bankui vykdymą, galėjo būti atliekamas tik esant ieškovo sutikimui, nes galimybė atsakovei UAB „Kelmeda“ įkeisti patalpas preliminariose sutartyse nebuvo įtvirtinta. Ieškovo sutikimas įkeisti patalpas, numatytas CK 6.401 straipsnio 6 dalyje, taip pat nebuvo gautas. Be to, ieškovas nuo 2008 m. liepos 25 d. įgijo nuosavybės teises į ginčo patalpas, todėl hipotekos duomenų pakeitimo metu UAB „Kelmeda“ jau nebuvo šio turto savininkė ir negalėjo juo disponuoti (CK 4.37, 4.93 str.). Remdamasis šiais argumentais teismas konstatavo, kad ginčo patalpų įkeitimas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.).
Teismas darė išvadą, jog ginčo sutartimis parduotos patalpos neatsiejamai susijusios su atitinkamomis žemės sklypo dalimis. Atskiro susitarimo dėl žemės perleidimo šalys nesudarė, todėl teismas konstatavo, kad ieškovui sumokėjus visą sutartyse nustatytą nekilnojamojo turto kainą ir įgijus nuosavybės teisę į patalpas, tomis pačiomis sutartimis buvo perleista ir nuosavybės teisė į atitinkamas žemės sklypo dalis (taikant pagal analogiją CK 6.401 straipsnio 5 dalį). Prievolę dėl žemės sklypo dalies įkeitimo teismas pripažino įvykdyta, todėl hipoteką šiam žemės sklypui laikė pasibaigusia (CK 4.197 str. 2 d. 1 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas Swedbank, AB prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – bylą pagal ieškovo ieškinį nutraukti, o tuo atveju, jeigu teismas netekintų tokio prašymo – ieškinį atmesti.
Atskirajame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog preliminariųjų sutarčių dalykas yra gyvenamosios patalpos (butai), akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems Nekilnojamojo turto registro išrašams, kurie yra nenuginčyti, todėl laikytini teisingais ir išsamiais (CK 4.262 str.). Pasak apelianto, šioje byloje taikyti CK 6.401 straipsnį, reglamentuojantį būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartį, nėra jokio teisinio pagrindo, nes šioje byloje ginčas yra ne dėl gyvenamųjų butų ar namų, o dėl negyvenamųjų patalpų – poilsio patalpų, ką patvirtina prie ieškinio pridėti Nekilnojamojo turto registro išrašai. Be to, ieškovas sudarė preliminariąsias sutartis iš karto dėl trijų tokių objektų įsigijimo, t.y. veikdamas versliškai, o ne siekdamas patenkinti asmeninius poreikius. Toliau skunde rašoma, kad dar 2007 metais bankui buvo įkeistas tiek žemės sklypas, tiek pastatas (viešbutis), esantys Vytauto g. 178, Palangoje. Ta aplinkybė, kad statybą finansuoja bankas, yra aiškiai nurodyta ir preliminariųjų sutarčių 5.3 punkte, todėl sutartys tarp E. E. ir UAB „Kelmeda“ neturi ir negali turėti jokios įtakos disponavimo turtu apribojimams, numatytiems tarp UAB „Kelmeda“ ir banko sudarytuose hipotekos lakštuose. Vien tik už ieškovo sumokėtas lėšas nebuvo ir negalėjo būti užbaigtas statyti visas pastatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas įgijo dalį šio turto. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas dalinai finansavo patalpų statybas, yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems Nekilnojamojo turto registro duomenims.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje visiškai nepagrįstai taikė CK 1.93 str. 4 d., kadangi šios normos taikymui reikia konstatuoti šalies vengimą sudaryti sandorį. Pardavėjas šiuo atveju ne vengė sudaryti notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, o negalėjo jos sudaryti, nes neturėjo banko, kaip hipotekos kreditoriaus, sutikimo parduoti patalpas. Ieškovui sudarius preliminariąsias sutartis dėl keleto negyvenamųjų patalpų galimo pirkimo ateityje, susiklostę teisiniai santykiai turi būti kvalifikuojami pagal CK 6.165 straipsnį. Vadovaujantis CK 6.165 str. 4-5 dalimis, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Ieškovas neturi teisės priverstinai reikalauti vykdyti preliminariąją sutartį natūra, o gali reikalauti tik nuostolių atlyginimo iš UAB „Kelmeda“.
Pasak apelianto, pareikšdamas kreditorinius reikalavimus UAB „Kelmeda“ bankroto byloje, ieškovas jau apsisprendė dėl savo teisių gynimo būdo. Tokiomis aplinkybėmis ieškovas pats yra išreiškęs valią, kad nepageidauja ir neketina reikalauti vykdyti preliminariąsias sutartis natūra. Ginčas tarp ieškovo ir UAB „Kelmeda“ yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl ieškovo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, todėl pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą byla pagal šį naują ieškinį nutrauktina.
Nė vienas BUAB „Kelmeda“ kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ). Ginčo turtas yra įkeistas bankui, todėl atsižvelgiant į ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalį ir 33 straipsnio 5 dalį, turto nuosavybė gali pasikeisti tik pardavus jį iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, bet negali pasikeisti pagal ieškovo reikalavimą. Be to, BUAB „Kelmeda“ bankroto administratorius nėra išreiškęs valios tęsti ieškovo ir UAB „Kelmeda“ pasirašytas preliminariąsias sutartis, juolab, kad šių sutarčių tęsimas negalimas pagal aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą.
Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti, atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises (CK 4.170 str. 3 d.). Banko ir UAB „Kelmeda“ pasirašytame hipotekos lakšte nurodyta, kad įkeičiamo daikto savininkas (UAB „Kelmeda“) be raštiško kreditoriaus („Swedbank“, AB) sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip parleisti įkeičiamo daikto (daiktų), taip pat be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės įkeisti, išnuomoti ar kitaip apriboti bei apsunkinti savo nuosavybės teisių į įkeičiamą daiktą (daiktus). Apeliantas pažymi, kad UAB „Kelmeda“ be banko raštiško sutikimo neturėjo teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti įkeičiamo daikto, t.y. pastato ir žemės sklypo, esančių Vytauto g. 178, Palangoje, ar jų dalies. Kaip matyti iš ieškovo pateiktų preliminariųjų pirkimo - pardavimo sutarčių, ieškovui buvo pranešta, kad pastatas Vytauto g. 178, Palangoje, įkeistas statybą finansuojančiam bankui. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ieškovas žinojo ir suprato, jog pagrindinės ginčo turto pirkimo- pardavimo sutarties be banko raštiško sutikimo jis sudaryti negalės ir negalės įgyti nuosavybės teisės į ginčo turtą, tačiau savo rizika sudarė preliminariąsias sutartis ir sumokėjo 1 000 000 Lt atsakovui UAB „Kelmeda“.
Apelianto teigimu, ginčo patalpoms liko galioti dar 2007 metais įregistruota hipoteka, kuria užtikrinamos visos prievolės pagal 2007 m. sausio 29 d. Kredito sutartį, ir ji gali būti panaikinta tik grąžinus visą hipoteką užtikrintą skolą (CK 4.172 str.). Net ir pripažinus, kad be banko raštiško sutikimo gali pasikeisti ginčo turto nuosavybė, konstatuotina, kad hipoteką išlieka iki to laiko, kol bus įvykdyta įkeitimu užtikrinta prievolė. Pagrindų išregistruoti hipoteką nėra.
Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovui nuosavybės teisę į tris dalis žemės sklypo, esančio Vytauto g. 167, Palangoje. Perleidžiant patalpas pastate, žemės sklypo dalį perleisti nėra būtina, kadangi aptarti nuosavybės teises į žemę reikia tik perleidžiant visą pastatą (CK 6.394 str.). Preliminariosiose sutartyse nėra šalių susitarimo dėl žemės sklypo dalies (dalių) pardavimo ateityje, todėl teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą pripažinti nuosavybės teises į žemės sklypo dalį, nors dėl tokios dalies perleidimo preliminariosiose sutartyse nebuvo susitarta. Be to, žemės sklypo (ar jo dalies) nuosavybė negalėjo ir negali pasikeisti be hipotekos kreditoriaus sutikimo.
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Akcentuoja, kad ginčo patalpas įsigijo kaip fizinis asmuo savo ir savo šeimos narių poreikiams tenkinti. Patalpos, nors ir įvardintos kaip poilsio, yra įrengtos ir gali būti pritaikytos pastoviam gyvenimui, jos niekuo nesiskiria nuo gyvenamųjų patalpų. Pažeistos teisės šioje situacijoje taip pat turi būti ginamos kaip vartotojo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, sumokėjęs atskiro nebaigto statyti buto visą ar didesnę dalį kainos, įgyja tam tikras daiktines teises į tą daiktą. Apelianto argumentas, kad už ieškovo sumokėtą kainą UAB „Kelmeda“ negalėjo pabaigti viso pastato statybos, nėra esminė sprendžiant, ar ieškovas finansavo būsimų patalpų statybas. Tokį finansavimą apima visos kainos sumokėjimas. Apelianto nuostata, kad ieškovas privalėjo finansuoti viso pastato statybą, prieštarauja formuojamai teisminei praktikai. Toliau atsiliepime rašoma, kad teismas nutartyje visiškai pagrįstai taikė ginčo sprendimui LR CK 1.93 straipsnio nuostatas, nes sandorių notarinis įforminimas nutrūko dėl BUAB „Kelmeda“ kaltės.
Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti. Patvirtinto kreditorinio reikalavimo atsisakymas reikštų reikalavimo teisės į bankrutuojanti skolininką atsisakymą ir tuo pačiu prašymą nevykdyti patvirtinto finansinio reikalavimo, tačiau tais atvejais, kai kreditorius turi galimybę savo teisę ginti ir finansinio reikalavimo atsisakymą sieja su ketinimu pareikšti kitokio pobūdžio (ne piniginį) reikalavimą, reikalavimo atsisakymas ne visada reiškia, kad teisė reikšti kitokio pobūdžio reikalavimą prarandama. Tokiu būdu, ieškovas turėjo teisę pareikšti šį ieškinį. Pasak ieškovo, apeliantas neteisingai tvirtina, kad teismas negalėjo pripažinti ieškovui nuosavybės teisės į ginčo patalpas, esą turto pardavimas pagal ĮBĮ yra numatytas tik jį pardavus iš varžytynių. Bankroto administratorius, iškėlus UAB „Kelmeda“ bankroto bylą, nepranešė ieškovui, kad neįformins su juo notarine tvarka pirkimo-pardavimo sutarčių, todėl jam išliko pareiga įvykdyti UAB „Kelmeda“ prisiimtus įsipareigojimus ieškovui.
Toliau atsiliepime nurodoma, kad apeliantas negalėjo pateikti turto vertintojų sudarytos Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, iš kurios būtų buvę galima padaryti išvadą, kad ginčo žemės sklype buvo pradėtos statybos, kai buvo įregistruota hipoteka. Teismas sprendimą šioje dalyje motyvavo tuo, kad bankui prievolė pagal 2007 m. sausio 29 d. Kredito sutartį buvo užtikrinta tik žemės sklypu, nes tuo metu jokio pastato dar nebuvo pastatyta, o nurodyta aplinkybė, jog bankui įkeistas žemės sklypas su pastatu, kurio baigtumas yra 11 procentų, neteisinga. Tai įrodo ir pateiktas išrašas iš VĮ Registrų centro, kuriame nurodyta, kad 2007 metais jokio pastato nebuvo (jis buvo nugriautas). Apelianto argumentai apie tai, kad perleidžiant ar padalijant turtą hipoteka išlieka ir ją panaikinti galima tik grąžinus visą skolą, nesietini su teismo sprendimo motyvais, kurių pagrindu patenkinti ieškinio reikalavimai. Teismui pripažinus, kad ieškovas su UAB „Kelmeda“ sudarė patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal preliminariųjų sutarčių sąlygas turėjo būti sudaryta ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis. Įvertinant tai, kad ir už žemės sklypo atitinkamą dalį buvo sumokėta visa kaina, ieškovui pagrįstai pripažinta nuosavybės teisė į žemės sklypo dalį, panaikinant jai hipoteką.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl galimybės kreditoriui keisti teisių gynimo būdą, kai bankroto byloje yra patvirtintas jo
finansinis reikalavimas
Apelianto teigimu, pareikšdamas kreditorinius reikalavimus BUAB „Kelmeda“ bankroto byloje ieškovas apsisprendė dėl savo teisių gynimo būdo. Taigi ieškovas jau yra išreiškęs valią, kad neketins reikalauti vykdyti preliminariąsias sutartis natūra. Apelianto nuomone, ši byla nutrauktina pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, nes ginčas tarp ieškovo ir atsakovo BUAB „Kelmeda“ yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl ieškovo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo atsakovo bankroto byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutraukti bylą apelianto nurodytu teisiniu pagrindu negalima.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu nustatoma, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę ir kokios ji apimties, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo sukelia panašių teisinių padarinių kaip teismo sprendimas, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Bankroto teisės normų nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti. Pagal paskutiniuoju metu formuojamą kasacinio teismo praktiką bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo atsisakymas reikštų reikalavimo teisės į bankrutuojantį skolininką atsisakymą ir tuo pačiu prašymą nevykdyti patvirtinto finansinio reikalavimo. Tačiau tais atvejais, kai kreditorius turi galimybę ginti savo materialiąją teisę ir finansinio reikalavimo atsisakymą sieja su ketinimu pareikšti kitokio pobūdžio (ne piniginį) reikalavimą, reikalavimo atsisakymas ne visada reiškia, kad teisė reikšti kitokio pobūdžio reikalavimą prarandama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Sprendžiant, ar kreditorius gali reikšti kitokio pobūdžio reikalavimą, atsižvelgtina į šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, kreditoriaus teisinį statusą, jo reikalavimo teisinę prigimtį ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Jei kreditorius, kuris kartu yra vartotojas (arba kuris tvirtina esąs vartotojas, kaip yra nurodyta šioje byloje pareikštame ieškinyje), grindžia savo reikalavimą CK 6.401 straipsnio 5 dalimi, prašydamas apginti jo teisę ir kitais būdais (pvz., pripažinti jam nuosavybės teisę į būstą po to, kai patvirtintas jo kreditorinis reikalavimas įdėtų lėšų į statybą apimtimi), tokį (naują) reikalavimą galima reikšti, tuo pačiu atsisakant kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ar prašant jį sumažinti atitinkamu dydžiu.
Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad teisiniuose santykiuose, kurie atsirado jo sudarytų preliminariųjų sutarčių su atsakovu UAB „Kelmeda“ pagrindu, jis pripažintinas vartotoju, nes atsakovo statytame pastate ketino įsigyti patalpas asmeniniams ir šeimos buitiniams poreikiams tenkinti, todėl jo sudarytos sutartys laikytinos preliminariosiomis būsimo gyvenamojo būsto pirkimo-pardavimo sutartimis, kurioms būdingi ir vartojimo sutarčių požymiai. Įvertinusi ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių turinį teisėjų kolegija remiasi nuostata, kad iškėlus atsakovui UAB „Kelmeda“ bankroto bylą, jos kreditoriaus (šioje byloje – ieškovo) teisinė galimybė pareikšti ne tik piniginį, bet ir kitokio turtinio pobūdžio reikalavimus, siekiant nuosavybės teisės į daiktus (patalpas) pripažinimo, neturi būti laikoma prarasta, nes tokios galimybės netekimas galėtų lemti, jog į bankrutuojančios įmonės turto masę gali patekti ir jai nepriklausantis daiktas. Teisminėje praktikoje aiškinama, kad jeigu kreditorius pareiškė ieškinį dėl nuosavybės pripažinimo ne bankroto byloje, bet bankrutuojančiai bendrovei, toks reikalavimas, neišnagrinėjus ginčo dėl nuosavybės teisės į daiktą, neturėtų būti atmetamas ar atsisakoma jį nagrinėti (tokio procesinio sprendimo apeliantas pageidauja pirmiausia) vien tuo pagrindu, jog bankroto byloje yra patvirtintas finansinis reikalavimas. Nustačius, kad kreditorius yra daikto savininkas, jo piniginis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei neturėtų būti tvirtinamas, o jeigu patvirtintas – turėtų būti išbraukiamas iš reikalavimų sąrašo. Daikto savininkas nepraranda nuosavybės teisės į jam priklausantį daiktą vien tuo pagrindu, kad yra patvirtintas jo finansinis reikalavimas skolininko bankroto byloje. Tokie klausimai yra teisiškai reikšmingi sprendžiant, ar patvirtinti finansinį reikalavimą, kurį pareiškė asmuo, turintis galimybę ginti savo teises alternatyviais būdais, šiuo atveju reikalaujantis pripažinti, kad dar iki skolininkui iškeliant bankroto bylą jis yra tapęs daikto savininku (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio mėn. 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Vadovaudamasi aukščiau išdėstyta naujausia teisės aiškinimo ir taikymo praktika teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą dėl šios bylos nutraukimo pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, motyvuojant jį ginčo tarp ieškovo ir atsakovo BUAB „Kelmeda“ išsprendimu įsiteisėjusia nutartimi patvirtinus ieškovo finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje.
Dėl ieškovo sudarytų sutarčių kvalifikavimo ir ieškinio reikalavimų teisinio pagrindo įvertinimo
Pirmosios instancijos teismas ieškovo su atsakovu UAB „Kelmeda“ sudarytas sutartis kvalifikavo kaip būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartis, todėl ginčo išsprendimui taikė CK 6.401 straipsnio nuostatas. Išvadą apie tai, kad ieškovo sudarytų su atsakovų preliminariųjų sutarčių dalykas yra būsimos gyvenamosios patalpos (butai), teismas darė įvertinęs šių sutarčių priedus – patalpų išdėstymo planus. Be to, teismas rėmėsi tuo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas sutartis sudarė veikdamas versliškai (su jo verslu ar profesija susijusiu tikslu), o vien ta aplinkybė, kad jis vienu metu siekė įsigyti tris butus, nesudaro pagrindo teigti, jog pirkimas nebuvo susijęs su ieškovo asmeniniais ar jo šeimos poreikiais. Padaręs tokias išvadas teismas ginčo sutartis laikė ir vartojimo sutartimis su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Išanalizavusi bylos medžiagoje esančius įrodymus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai kvalifikavo šalių sutartinių santykių pobūdį bei turinį, be pagrindo šalių ginčui spręsti taikė CK 6.401 straipsnio nuostatas bei CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, todėl pripažindamas ieškovo nuosavybės teisę į ieškinyje išvardintus nekilnojamuosius daiktus, priėmė neteisingą procesinį sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo-pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2006). Preliminariosios būsimo būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra ne tik pastatyti būstą, bet ir po to sudaryti pagrindinę būsto pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.401 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šios sutarties specifiką kitų preliminariųjų sutarčių atžvilgiu, yra nurodęs, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais. Be to, kai pirkėjas – fizinis asmuo – tokią sutartį sudaro savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, tokia sutartis taip pat gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2008).
CK 6.401 straipsnio 1 dalyje pateikta būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties samprata. Pagal ją pirkėjas – fizinis asmuo – gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo – įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nustatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Tokia specifinė sutarties subjektinė sudėtis ir sutarties šalių tikslai, nukreipti į pirkėjo – fizinio asmens ar jo šeimos aprūpinimą gyvenamuoju namu ar butu ne su jo verslu ar profesija susijusiems reikalams, lemia tai, kad ši sutartis laikytina ir vartojimo sutartimi, kuriai taikytinos pirkėjo (vartotojo) interesus apsaugančios specialiosios teisės normos (CK 6.188 str.). Vadinasi, CK 6.401 straipsnyje reglamentuotų sutarčių sudarymu siekiama patenkinti ne su verslu ar profesija susijusį pirkėjo asmeninį ar jo šeimos poreikį būtent į gyvenamąjį būstą (gyvenamąjį namą ar butą). Preliminariųjų sutarčių sudarymas ir vykdymas siekiant tenkinti kitokio pobūdžio asmeninius ar šeimos poreikius (įsigyti ne būsimą gyvenamąjį būstą, bet kitokios paskirties daiktus) negali būti kvalifikuojamas kaip teisinis santykis, kurio reguliavimui būtų galima taikyti CK 6.401 straipsnio arba vartojimo sutarčių sudarymą bei vykdymą reglamentuojančias normines nuostatas. Jei preliminariąja sutartimi siekiama įgyti ne gyvenamosios paskirties daiktus (ne gyvenamąjį namą ar butą), tokiems santykiams negali būti taikomas ne tik CK 6.401 straipsnis apskritai, bet ir CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostata atskirai dėl pirkėjo, finansuojančio gyvenamojo namo ar buto statybą, nuosavybės teisių įgijimo į statomą gyvenamąjį namą ar butą momento nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo.
Įvertinusi 2008 m. liepos 25 d. ieškovo su atsakovu UAB „Kelmeda“ sudarytų preliminariųjų sutarčių turinį (sutarčių sąlygas) kolegija daro išvadą, kad sutarčių šalys susitarė ne dėl statomų butų, bet dėl kitos paskirties negyvenamųjų patalpų statybos finansavimo ir būsimo perdavimo ieškovui. Atsakovas UAB „Kelmeda“ šiomis sutartimis įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2008 m. gruodžio 31 d. pastatyti pastatą ir užbaigti patalpų jame apdailos darbus, pastatą parengti priėmimui (pripažinimui tinkamu naudoti) ir sudaryti su ieškovu patalpų pirkimo-pardavimo sutartis. Sutartyse nėra nurodyta, kad jų dalykas yra gyvenamosios paskirties patalpų pastatymas. Sprendžiant iš kitų byloje esančių įrodymų taip pat konstatuotina, kad atsakovo statytas objektas negali būti pripažįstamas gyvenamojo namo teisinį statusą turinčiu statiniu, o jame esančios patalpos – gyvenamuoju būstu (butais). Nekilnojamojo turto registre šis pastatas registruotas kaip pastatas – poilsio namai, kurio paskirtis – poilsio, o patalpos jame – negyvenamosios patalpos – poilsio patalpos, kurių paskirtis – poilsio. Žemės sklypo, kuriame statomas šis pastatas, naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektams skirta teritorija. Išskaidžius nebaigtą statyti pastatą suformuojant 35 atskirus nekilnojamojo turto objektus, šie objektai viešame turto registre įregistruoti kaip negyvenamosios paskirties patalpos. Byloje esančiame VĮ Registrų centro pranešime (pridėtas prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarties (t. 1, 127-131 b. l.)) nurodyta, kad pastate, kurio paskirtis yra poilsio, įregistruota gyvenamųjų patalpų (butų) – 0, negyvenamųjų patalpų – 35. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto registracija viešame registre atlieka teisių ir tam tikrų juridinių faktų išviešinimo funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pastato statytoja ir žemės sklypo savininkė UAB „Kelmeda“ būtų gavusi leidimą statyti gyvenamosios paskirties statinį, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų gavusi leidimą keisti negyvenamųjų patalpų jame paskirtį į kitą paskirtį – gyvenamųjų patalpų (butų). Viešo registro duomenys rodo, kad išregistravus UAB „Kelmeda“ priklausančiame žemės sklype buvusius pastatus – komercinės paskirties statinius (prekybos patalpas, ūkinį pastatą), šio žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektams statyti ir eksploatuoti – nebuvo nustatyta tvarka pakeistas. Šalių sudarytų preliminariųjų sutarčių 5.2 punkte nurodyta, kad būsimas pirkėjas yra informuotas ir jam priimtina, jog pastatas yra statomas būsimam pardavėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio paskirtis: Kita (Komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti). Iš viešų turto registro duomenų matyti, kad statytos patalpos netgi neatitinka visų reikalavimų, keliamų gyvenamosioms patalpoms (pvz; jos nėra šildomos). Tiek visas pastatas, tiek jame esančios patalpos nebuvo ir nėra teisiškai įregistruotos gyvenamuoju būstu (atitinkamai – gyvenamuoju namu bei butais). Taigi negalima ir pripažinti, kad ieškovas su statytoju sudarė preliminariąsias būsimų gyvenamųjų patalpų (butų) pirkimo-pardavimo sutartis. Šiuo atveju ieškovas finansavo nekilnojamojo registruotino daikto – negyvenamųjų patalpų statybos ir įrengimo darbus, todėl pripažinti ieškovui nuosavybės teises į šias patalpas taikant CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindas patalpas pripažinti gyvenamosiomis patalpomis yra prie šalių sudarytų sutarčių pridėti parduodamų patalpų išdėstymo planai, yra nepagrįsta, nes šie planai niekaip nepaneigia ir nepakeičia viešame nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų apie patalpų teisinį statusą ir paskirtį. Sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą nebuvo teisinio pagrindo taikyti CK 6.401 straipsnio nuostatų, todėl šiuo pagrindu pripažindamas ieškovui nuosavybės teisę į patalpas ir atitinkamo dydžio žemės sklypą, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą procesinį sprendimą.
Ieškovas neįgijo ir negalėjo įgyti nuosavybės teisių į preliminariosiose sutartyse numatytus objektus nuo kainos už juos sumokėjimo momento, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šių sutarčių šalys įgyvendino visas pirkimo-pardavimo sutarties sandoriui sudaryti reikšmingas teises ir pareigas, t. y. pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui, o pirkėjas sumokėjo už daiktą nustatytą kainą ir jį priėmė. Padaręs tokią klaidingą išvadą teismas be pagrindo nurodė, kad ginčo teisiniam santykiui išspręsti yra išpildytos visos CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos. Teisėjų kolegija sutinka su atskirajame skunde nurodytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti nepagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį.
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas finansavo būsimų negyvenamųjų patalpų statybą, kurią vykdė atsakovas UAB „Kelmeda“. Teismų praktikoje pripažįstama, kad skirtingai aiškinant šalių ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008, ir kt). Iš ieškovo sudarytų su atsakovu UAB „Kelmeda“ sutarčių teksto matyti, kad šalys susitarė, jog atsakovas įsipareigoja pastatyti ieškovui patalpas ir ateityje sudaryti jų pirkimo-pardavimo sutartį, bet ne įsipareigoja notariškai įforminti jau sudarytą būsimo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. Tai reiškia, jog iš šių sutarčių kylančios prievolės dalykas yra šalių veiksmai, kuriais ateityje siekiama sudaryti kitą savarankišką sutartį, nors kaina už numatomus pastatyti ir perduoti nekilnojamuosius daiktus sumokama jau preliminariųjų sutarčių sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju nebuvo atlikti veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas (jį parduodant) kitai šaliai, nes toks objektas dar nebuvo sukurtas, be to, pagal nustatytą teisinį statusą (registruotinas nekilnojamasis daiktas) jis ir negalėjo būti perduodamas kaip būsimas daiktas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. liepos 25 d. ieškovo ir atsakovo sudarytos sutartys turi tiek preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, tiek statybos rangos sutarties požymių. Vienos ar kitos sutarties požymiai vyrauja priklausomai nuo to, ar pirkėjas finansuoja daikto statybą, kokius veiksmus turi atlikti sutarties šalys priimant statybos objektą, ar jos įsipareigoja ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Tais atvejais, kai pirkėjas finansuoja statinio statybą, jis savo lėšomis prisideda prie tokio naujo daikto kaip nuosavybės objekto sukūrimo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Tokiu būdu jis įgyvendina savo ekonominį poreikį pagaminti naują daiktą ir sukurti sau nuosavybės teisę į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004). Teisėjų kolegija ieškovo mokėjimą už numatomas įsigyti patalpas pripažįsta jų statybos finansavimu, nes tokio mokėjimo kvalifikavimas kaip avanso teikimas neatitiktų avanso paskirties. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių sudarytose sutartyse numatytas pirkėjo nuosavybės į būsimas (statomas) patalpas įgijimo būdas skiriasi nuo bendrosios CK 6.393 straipsnio 4 dalyje ir 6.398 straipsnyje reglamentuotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perdavimo ir įgijimo tvarkos. Ieškovo su atsakovu UAB „Kelmeda“ sudarytų preliminariųjų sutarčių dalykas yra pastatyti negyvenamąsias (poilsiui skirtas) patalpas ir po to sudaryti šių patalpų pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal sąlygų turinį ieškovo ir atsakovo sudarytos sutartys turi ne pagrindinės, bet preliminariosios sutarties požymių (CK 6.165 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodoma, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties požymius: 1) aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; 2) šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; 3) terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; 4) šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008, 2006 m. lapkričio 4 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, ir kt.). Vienas iš pagrindinių kriterijų, įgalinančių atriboti preliminariąsias sutartis nuo pagrindinių, yra šalių valia, t. y. tais atvejais, kai šalys susitarimu siekia tik susitarti dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, neatsiranda pagrindo tokį susitarimą kvalifikuoti kaip pagrindinę sutartį ir reikalauti jį įvykdyti natūra. Vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų, skiriantis ją nuo pagrindinės, yra aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, ir išaiškinta, kad šis preliminariosios sutarties objektas (būsima pagrindinė sutartis) negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visada egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, 2008 m. lapkričio mėn. 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Šiuo atveju šalys tarėsi dėl registruotino nekilnojamojo daikto, kuris dar neegzistavo (nebuvo pastatytas). Kita vertus, Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstama, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas negali būti būsimas nekilnojamasis daiktas (išskyrus būsimą gyvenamąjį namą ar butą). Nors pagal bendrąją CK 6.306 straipsnio 1 dalies nuostatą pirkimo-pardavimo sutarties dalykas gali būti ir būsimas daiktas, pirmiau nurodytą teisinę išvadą pagrindžia CK 4.49 straipsnio 4 dalis. Pagal šią normą nuosavybės teisė į būsimą registruotiną daiktą negali būti sutartimi perleista iš anksto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2008). Nekilnojamieji daiktai (tokie pagal prigimtį yra ir šioje byloje aptariamų sutarčių objektai – negyvenamosios patalpos) yra registruojami daiktai (CK 4.253 straipsnis). Tai lemia, kad būsimas nekilnojamasis daiktas negali būti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas. Dėl šios priežasties ieškovo ir atsakovo UAB „Kelmeda“ sudarytoms sutartims negalėtų būti taikomos ir CK 6.165 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2008 m. liepos 25 d. šalių sudarytas sutartis tiksliausiai kvalifikuojantys bruožai būdingi nekilnojamojo daikto – negyvenamųjų patalpų statybos rangos sutarčiai. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais remiantis teismas šias sutartis įvertino ir kaip preliminariąsias, ir tuo pačiu kaip pagrindines gyvenamojo būsto pirkimo-pardavimo sutartis, taikydamas ginčo išsprendimui tiek CK 6.401 straipsnio, tiek CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatas, yra neteisingi šių normų aiškinimo ir taikymo požiūriu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, laikydamas, jog prievolinio santykio šalies teisė ar teisėtas interesas yra pažeisti, privalo tinkamai taikyti teisę ir turi atsisakyti taikyti ieškovo nurodytą teisių gynimo būdą, jeigu tai nesiderina su atitinkamo teisės instituto prigimtimi, jo teisinio reguliavimo dalyku ir ypatumais.
Kaip jau nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas finansavo negyvenamųjų patalpų statybos ir įrengimo (su pilna jų apdaila) darbus. Ieškovo su atsakovu UAB „Kelmeda“ sudarytos sutartys kvalifikuotinos kaip susitarimai dėl statybos rangos teisinių santykių sukūrimo, todėl jiems taikytinos statybos rangos sutartis reguliuojančios teisės normos (CK 6.681-6.699 str.). Nors ieškovo sudarytų sutarčių dalykas yra trejos 2-3 kambarių dydžio negyvenamosios patalpos, tačiau teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šias patalpas ketino įsigyti asmeniniams ir/ar šeimos poreikiams tenkinti. Byloje nėra įrodyta, kad patalpas ieškovas ketino įsigyti kitais tikslais, kurie būtų susiję su jo verslu ar profesine veikla, todėl vien ta aplinkybė, jog ieškovas vienu metu ketino pastate įsigyti net trejas negyvenamąsias patalpas, suformuotas kaip savarankiški turto objektai (atskiri turtiniai vienetai), neduoda pagrindo manyti, kad ieškovas veikė ar ketino veikti verslo ar profesiniais tikslais. Kvalifikuodama ieškovo sudarytas sutartis statybos rangos sutartimis, pagal kurias buvo numatyta pastatyti patalpas ieškovo – fizinio asmens – asmeniniams ar jo šeimos poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesine veikla, tenkinti, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad šioms sutartims taip pat taikytinos vartojimo rangos sutarties taisyklės (CK 6.681 str. 4 d., CK 6.672-6.680 str.). Šalių sudarytose sutartyse įtvirtintų šalių teisių ir pareigų turinys (sutarčių 2.1 p., 4.1 p., 5.1 – 5.13 p.) įgalina daryti išvadą, kad jų susitarimo esminės sąlygos atitinka vartojimo rangos sutarčių būdingus požymius. CK 6.672 straipsnyje nustatyta, kad pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Sutartyse šalys nustatė patalpų statybos ir įrengimo darbų kainą, kurią būsimas patalpų įgijėjas sutiko iš anksto sumokėti sutarčių sudarymo metu (CK 6.676 str., sutarčių 3.1 p., 3.4 p., 4.1.1 p. sąlygos). Pagal bylos duomenis matyti, kad atsakovas UAB „Kelmeda“ neįvykdė savo prievolių ieškovui pagal vartojimo rangos sutartį – nepastatė, nepridavė naudoti statomų patalpų ir neperdavė jų ieškovui, t. y. neatliko rangos sutartyje numatyto darbo. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad iškėlus BUAB „Kelmeda“ bankroto bylą, bankroto administratorius nepriėmė sprendimo tęsti iki bankroto bylos iškėlimo neįvykdytas sutartis, kurios buvo sudarytos su ieškovu. Neįvykdžius prievolių pagal vartojimo rangos sutartį, kai už tokį neįvykdymą atsakingas rangovas (šiuo atveju – atsakovas UAB „Kelmeda“), ieškovas turi teisę pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis (CK 6.680 str.). Susidarius faktinei situacijai ieškinio šioje byloje padavimo momentu (patalpų statytojas UAB „Kelmeda“ yra bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto įmonė), ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Tokį savo teisių gynimo būdą jis įgyvendino, pareikšdamas atitinkamo dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Kelmeda“ bankroto byloje, o ginti pažeistas ieškovo teises kitais ieškinyje nurodytais teisių gynimo būdais nėra pagrindo dėl aukščiau šioje nutartyje išdėstytų teisinių argumentų.
Konstatavus, kad nėra teisinio pagrindo ginti ieškovo pažeistas teises ieškinyje nurodytais būdais ir pripažinti jam nuosavybės teisių į patalpas bei žemės sklypo dalį, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių ieškinio reikalavimų, susijusių su tų nekilnojamųjų daiktų įkeitimo sandorio pripažinimu negaliojančiu arba hipotekos panaikinimu. Dėl šios priežasties tampa neaktuali ir atskirojo skundo motyvų, susijusių su išvestiniais ieškinio reikalavimais, analizė bei vertinimas, todėl teisėjų kolegija dėl šių motyvų papildomai nepasisako.
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas naikina pirmosios instancijos teismo nutartį ir priima naują procesinį sprendimą, kuriuo ieškovo reikalavimus atmeta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį. Išspręsti klausimą iš esmės ir priimti naują sprendimą – E. E. ieškinio reikalavimus atmesti.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Danutė Milašienė
Gintaras Pečiulis