Civilinė byla Nr. e2A-1069-345/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00730-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4.1.1; 2.6.7; 3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės BUAB „Salonėlis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Salonėlis“ ieškinį atsakovei J. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiais ab initio iš ieškovo UAB „Salonėlis“ kasos atsakovės J. J. naudai laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. įvykdytus 15 552,78 Eur (53 700,63 Lt) dydžio mokėjimus: 1) 2013 m. spalio 31 d. 5000,00 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 2) 2013 m. lapkričio 29 d. 5000,00 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 3) 2013 m. gruodžio 31 d. 14 973,33 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 4) 2014 m. sausio 31 d. 3447,94 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 5) 2014 m. vasario 28 d. 3135,05 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 6) 2014 m. kovo 31 d. 3374,19 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 7) 2014 m. balandžio 30 d. 3268,65 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 7) 2014 m. gegužės 30 d. 2271,81 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 9) 2014 m. birželio 30 d. 3439,37 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 10) 2014m. liepos 31 d. 2324,50 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 11) 2014 m. rugpjūčio 29 d. 2576,19 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); 12) 2014 m. rugsėjo 12 d. 4889,60 Lt mokėjimą (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją ir iš atsakovės J. J. priteisti ieškovo BUAB „Salonėlis“ naudai 15 552,78 Eur sumą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinyje nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi iškėlė UAB „Salonėlis“ bankroto bylą ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bauleta“; nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 26 d. Administratorius, patikrinęs ieškovo valdymo organų perduotus dokumentus, nustatė, kad buvusi ieškovo UAB „Salonėlis“ direktorė J. J., ėjusi direktorės pareigas nuo 2005 m. kovo 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d., iš bendrovės kasos laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. išsimokėjo 15 552,78 Eur (53 700,63 Lt) dydžio sumą, kasos išlaidų orderiuose nurodydama „atsiskaitytina suma“ ir „atsiskaitytina suma (už komunalinius mokesčius sumokėtus už A. Č.)“. Ieškovės teigimu, už ieškovės UAB „Salonėlis“ prievoles tretiesiems asmenims atsakovė atsiskaitė asmeninėmis lėšomis ir taip įgijo reikalavimo teisę į ieškovę. Tai įrodo aplinkybės, jog pirmiausia atsakovė sumokėdavo tretiesiems asmenims, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai buvo įtraukiami į atsakovės avansinę apyskaitą ir, remdamasi šiais dokumentais, atitinkamo mėnesio pabaigoje iš ieškovės kasos atsakovė sau išsimokėdavo pinigines lėšas. Iš bendrovės kasos išmokėta 15 552,78 Eur dydžio suma buvo padengtas atsakovės reikalavimas, atsiradęs laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. Tuo metu, kai atsakovė iš ieškovės kasos išsimokėjo 15 552,78 Eur dydžio sumą kaip atskaitingas asmuo, ieškovė turėjo daug kitų pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, turėjusiems pirmenybės prieš atsakovę teisę patenkinti savo reikalavimus, t. y. ginčijami mokėjimai atlikti pažeidžiant imperatyvius CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus. Be to, minėtu laikotarpiu ieškovės kasoje esančioms ir būsiančioms piniginėms lėšoms buvo taikomas areštas VSDFV reikalavimams užtikrinti, t. y. galiojo imperatyvus draudimas valdyti, naudotis ir disponuoti ieškovės piniginėmis lėšomis. Nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ieškovės UAB „Salonėlis“ atsakovės naudai atlikti 15 552,78 Eur dydžio mokėjimai yra niekiniai, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir pripažinus juos negaliojančiais taikytina dvišalė, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 15 552,78 Eur, o atsakovei įgyjant teisę reikšti ieškovei kreditorinį reikalavimą 15 552,78 Eur sumai bankroto byloje.
3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė J. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovės teigimu, nurodytu laikotarpiu ji neskolino UAB „Salonėlis“ pinigų ir atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis neleido savo asmeninių lėšų. UAB „Salonėlis“ savo teises ir pareigas įgyvendino per valdymo organą, t. y. direktorę J. J., fizinis asmuo veikė juridinio asmens vardu. Atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis grynuosius pinigus naudojo pati bendrovė, bet ne atsakovė asmeniškai. Kai atsakovė grynuosius pinigus panaudodavo atsiskaitymams su kitais ūkio subjektais, ji pateikdavo buhalteriui pinigų sumokėjimą įrodančius dokumentus. Be to, iš kasos išlaidų orderiuose nurodytos paskirties – „atsiskaitytina suma“ – matyti, kad direktorei J. J. perduodamos lėšos buvo skirtos atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, todėl akivaizdu, jog atsakovei pagal kasos išlaidų orderius atlikti mokėjimai buvo ne jai asmeniškai. Ieškovės ginčijami mokėjimai, be kita ko, neturi sandoriui privalomo laisvos valios požymio, nesukuria asmenims teisių ir pareigų, todėl negali būti laikomi sandoriais CK 1.63 straipsnio prasme. Ginčijami kasos išlaidų orderiai yra juridiniai (buhalteriniai) veiksmai (faktai), kurie patvirtina juridinio asmens išleistą pinigų sumą. Kasos išlaidų orderiuose nurodyta paskirtis reiškia, kad kasos išlaidų orderyje įrašyta suma skirta atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, o atsakovės surinkti ir pateikti į bylą kvitai bei sąskaitos-faktūros tik patvirtina faktą, jog bendrovė, kurios vardu veikė atsakovė, atsiskaitinėjo su VSDFV Vilniaus skyriumi, mokėjo už patalpų nuomą pagal 2013 m. gegužės 22 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, atsiskaitinėjo už prekes ir paslaugas. Ginčijami mokėjimai nebuvo priešingi UAB „Salonėlis“ veiklos tikslams ir neturėjo įtakos jos atsiskaitymo su kreditoriais galimybėms. Priešingai, ginčo laikotarpiu atsakovės vykdyti einamieji mokėjimai leido tęsti bendrovės veiklą, gauti pajamų bei atsiskaityti su dalimi kreditorių. Atsakovė bendrovės valdymo metu siekė derinti visų jos kreditorių interesus ir priėmė sprendimus, atsižvelgdama į siekį tęsti bendrovės veiklą. UAB „Salonėlis“ reguliariai atsiskaitinėjo su VSDFV Vilniaus skyriumi (trečios eilės kreditoriumi), šio kreditoriaus reikalavimai mažėjo. Be to, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 7 d. atliktame ieškovės patikrinimo akte nurodyta, kad, draudėjui dengiant skolą dalimis, netikslinga inicijuoti bankroto bylą. Kadangi VSDFV leido UAB „Salonėlis“ atsiskaitinėti dalimis, ieškovės argumentai, kad pirmiausia turėjo būti visiškai atsiskaityta su SODRA, yra nepagrįsti. Atsakovė siekė išsaugoti bendrovės veiklą, asmeniškai padengė dalį nuostolių, 2013 m. gruodžio 5 d. įnešdama 21 000 Lt. UAB „Salonėlis“ lėšoms nuo 2013 m. gegužės 8 d. buvo taikomas VSDFV Vilniaus skyriaus areštas 4286,86 Lt (1241,56 Eur) sumai, tačiau ieškovė nenurodė informacijos apie areštuoto turto mastą. Be to, sudarius skolos VSDFV padengimo grafiką, kreditorius sutiko gauti skolą dalimis, todėl ieškovas neturi pagrindo teigti, jog ginčijamais mokėjimais, kuriais buvo mokama ir skola SODR‘ai, pažeisti imperatyvūs draudimai. Kadangi patikslintas ieškinys paduotas praleidus Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtintą šešių mėnesių senaties terminą, tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Be to, atsakovės teigimu, ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, reiškiant atsakovei aiškiai nepagrįstus reikalavimus, yra pagrindas skirti baudą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino niekiniu UAB „Alondž“ (ankstesnis ieškovės pavadinimas) 2014 m. rugsėjo 12 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atliktą 4889,60 Lt sumos išmokėjimą atsakovei J. J., taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę J. J. grąžinti ieškovui BUAB „Salonėlis“ 4889,60 Lt (1416,13 Eur), priteisė iš atsakovės ieškovei 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą grąžinti 1416,13 Eur sumą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo iki jo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikotarpiu iki 2014 m. rugsėjo 2 d. atsakovei iš BUAB „Salonėlis“ kasos atliktų mokėjimų kvalifikavimo kaip atsakovės ir BUAB „Salonėlis“ sandorių, pažymėjo, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog ginčijami iki atsakovės atleidimo iš pareigų atlikti pinigų išmokėjimai atsakovei yra sandoriai, kuriais jai buvo grąžintos asmeninės lėšos, išleistos bendrovės prievolėms vykdyti, todėl pagrindo juos pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nėra. Teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia tik faktu, jog atsakovė su bendrovės kreditoriais atsiskaitydavo anksčiau, nei gaudavo pinigus iš kasos, t. y. kad atsakovės sumokėtas sumas patvirtinantys dokumentai buvo įtraukiami į atsakovės avansinę apyskaitą, tačiau šių dokumentų pagrindu piniginės lėšos atsakovei iš ieškovo kasos buvo išmokamos tik atitinkamo mėnesio pabaigoje. Dėl to teismas sprendė, kad minėta bendrovės buhalterinių dokumentų tvarkymo praktika savaime neįrodo, kad ginčo laikotarpiu bendrovės kreditoriams atsakovė sumokėdavo asmeninėmis lėšomis ir atitinkamo mėnesio pabaigoje iš bendrovės kasos atgaudavo išleistą asmeninių lėšų sumą.
6. Teismas, nustatydamas lėšų, kuriomis ginčo laikotarpiu buvo atsiskaitinėjama su bendrovės kreditoriais, kilmę, atsižvelgė ir į ieškovės vykdytos veiklos pobūdį. Kadangi už grožio paslaugų teikimą sumokama jas teikusiam meistrui, kuris pinigus įneša į įmonės kasą, aplinkybė, kad atsakovė galbūt ne tą pačią dieną įnešdavo į bendrovės kasą už suteiktas paslaugas gautas sumas, galėtų reikšti buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nesilaikymą, tačiau dėl to lėšos, gautos iš klientų už suteiktas paslaugas, teismo vertinimu, netapo atsakovės asmeninėmis lėšomis.
7. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad iki 2014 m. rugsėjo 2 d. ginčijamais kasos išlaidų orderiais buvo įforminti atsakovės ir bendrovės, kurios vadovė ji buvo, sandoriai, kuriais atsakovei buvo grąžintos asmeninės lėšos, išleistos bendrovės prievolėms vykdyti. Atsakovė, eidama bendrovės direktorės pareigas, ginčo pinigų sumas iš bendrovės kasos gavo ne kaip jos kreditorė jos finansiniams reikalavimams patenkinti, bet kaip bendrovės vadovė, kuriai bendrovės lėšos buvo išmokamos bendrovės veiklos išlaidoms padengti, bendrovės prievolėms vykdyti. Atsižvelgiant į tai, ieškovė nepagrįstai ginčija atsakovei atliktus mokėjimus, kaip pažeidžiančius CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Be to, ieškovė neginčijo atsiskaitymų su konkrečiais kreditoriais ir neįrodinėjo atsakovės, kaip bendrovės vadovės, veiksmais bendrovės kreditoriams padarytos žalos. Byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad atliekant ginčijamus mokėjimus atsakovei iš bendrovės kasos iki 2014 m. rugsėjo 2 d., bendrovės kasoje likdavo mažesnė nei 4286,86 Lt, t. y. 1241,56 Eur, suma, t. y. lėšų, kurioms Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos reikalavimams užtikrinti nuo 2013 m. gegužės 8 d. buvo pritaikytas areštas, suma.
8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas laikotarpiu po 2014 m. rugsėjo 2 d. atleidimo iš bendrovės direktorės pareigų atsakovei iš bendrovės kasos atliktą mokėjimą, nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 2 d. pasibaigė atsakovės, kaip UAB „Salonėlis“ vadovės įgaliojimai. 2014 m. rugsėjo 12 d. atsakovei iš UAB „Salonėlis“ kasos išmokėta 4889,60 Lt (1416,13 Eur) suma, kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant, kad tai – „Atsiskaitytina suma (už komunalinius mokesčius, sumokėtus už A. Č.)“. Iš byloje esančios atsakovės ataskaitos apie J. J. 2014 m. grynaisiais sumokėtus komunalinius mokesčius už A. Č. matyti, kad nurodytus komunalinius mokesčius atsakovė mokėjo nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d., nors nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. jau nebuvo Bendrovės vadovė. Atsižvelgdamas į šias nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. mokėjimu iš bendrovės kasos atsakovei buvo kompensuotos jos asmeninės lėšos, kurias ji 2014 metais skyrė patalpų, nuomotų vadovaujamos bendrovės veiklai, komunaliniams mokesčiams dengti, t. y. nurodytą lėšų sumą atsakovė iš bendrovės kasos gavo kaip kreditorė. Dėl to šis bendrovės skolos grąžinimo atsakovei sandoris, teismo vertinimu, prieštaravo imperatyviosioms CK 6.9301 straipsnio nuostatoms dėl atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, taip pat pažeidė imperatyvų draudimą disponuoti areštuota 4286,86 Lt (1241,56 Eur) suma.
9. Teismas netenkino atsakovės reikalavimo ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, kadangi reikalavimams dėl sandorių pripažinimo niekiniais padarinių (restitucijos taikymo), taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas.
10. Atsakovės prašymas ieškovei skirti baudą atmestas, kadangi ieškinio reikalavimai nedidele apimtimi buvo pripažinti pagrįstais ir tenkinti. Atsižvelgiant į tai, pagrindo spręsti dėl ieškovės nesąžiningumo pareiškiant ieškinį nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Salonėlis“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalį, kuria teismas netenkino patikslinto ieškinio dalyje dėl atsakovės naudai laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. iš įmonės kasos atliktų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; šią ieškinio reikalavimo dalį tenkinti; palikti nepakeistą skundžiamo sprendimo dalį, kuria teismas tenkino patikslintą ieškinį dalyje dėl atsakovės naudai 2014 m. rugsėjo 12 d. iš įmonės kasos atlikto mokėjimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, iš atsakovės priteisė 1 416,13 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas.
12. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pažymėjo, kad atsakovės pateiktos avansinės apyskaitos patvirtina, jog atsiskaitymus su kreditoriais atsakovė vykdė naudodama savo asmenines, o ne įmonės lėšas. Einamuoju mėnesiu įmonės prievoles atsakovė vykdė iš savo asmeninių lėšų, o mėnesio pabaigoje įmonė atsakovei, kaip atskaitingam asmeniui, sumokėdavo jos išleistas pinigų sumas visa apimtimi arba iš dalies. Kadangi nebuvo nė vieno mėnesio, kurio pabaigoje įmonė sumokėtų atsakovei daugiau nei ji išleido, per visą 2013 m. spalio 4 d. – 2014 m. lapkričio 19 d. laikotarpį nebuvo mėnesio, kurio metu atsakovė įmonės pinigines prievoles būtų vykdžiusi iš įmonės piniginių lėšų.
13. Apeliantė pažymėjo, kad nors pagal įmonės kasos knygą į įmonės kasą atsakovė beveik kiekvieną mėnesį įnešdavo piniginių lėšų, gautų iš įmonės veiklos, lėšos buvo ne pas atsakovę, bet įmonės kasoje. Įmonės prievolėms vykdyti atsakovė nenaudojo įmonės kasoje esančių lėšų, todėl ne kasos knyga, o būtent atskaitingo asmens avansinės apyskaitos parodo, kokiomis lėšomis yra vykdomi atsiskaitymai su įmonės kreditoriais.
14. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įmonės veiklos pobūdžio vertinimu, kadangi vien įmonės veiklos pobūdis neįrodo, kad atsiskaitymus su kreditoriais atsakovė vykdė įmonės lėšomis. Aplinkybės, kad atsakovė atsiskaitymus su kreditoriais vykdė naudodama įmonės pinigines lėšas, ji neįrodė. Kadangi atsakovė pinigus gavo tik po atsiskaitymo su kreditoriais, pareiga grąžinti 15 552,78 Eur sumą jai vis tiek išlieka net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad atsiskaityti už įmonės prievoles atsakovė naudojo įmonės lėšas.
15. Apeliantės vertinimu, atsakovės veiksmais pažeista nustatyta privaloma atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarka. 2013 m. spalio mėnesį įmonė iš viso turėjo 61 562,80 Lt dydžio įsiskolinimų kitiems kreditoriams, o atsakovė, iš įmonės kasos išsimokėdama 15 552,78 Eur dydžio sumą, nepagrįstai suteikė pirmumo teisę sau atgauti finansinio reikalavimo patenkinimą, pažeidė įmonės kasoje esančioms ir būsiančioms lėšoms galiojantį areštą. 2013 m. spalio 31 d. - 2014 m. rugsėjo 12 d. atlikti 15 552,78 Eur dydžio mokėjimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl juos pripažinus negaliojančiais ab initio CK 1.80 pagrindu, taikytina restitucija.
16. Atsakovė J. J. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė jį atmesti, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas. Pažymėjo, kad apeliantės pateikta lentelė patvirtina, jog atsakovė kasos išlaidų orderiuose grynuosius pinigus panaudodavo atsiskaitymams su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis ir kreditoriais, o buhalterijai pateikdavo šių operacijų įvykdymą patvirtinančius dokumentus, taip pat aplinkybę, kad perduodamos piniginės lėšos buvo skirtos atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis ir kad avansinėse apyskaitose yra nurodyti tikslūs pinigų mokėjimo pagrindai, sumos, mokėjimo datos, sąskaitų-faktūrų informacija. Teismas kasos išlaidų orderiais, atsiskaitymą su trečiaisiais asmenimis už bendrovės prievoles pagrindžiančiais dokumentais ir avanso apyskaitomis vadovavosi pagrįstai, šie dokumentai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu atsakovė su kreditoriais atsiskaitinėjo bendrovės lėšomis.
17. Kadangi atsakovei perduodamos piniginės lėšos buvo skirtos atsiskaitymams už bendrovės prievoles, atsakovei atlikti mokėjimai buvo įvykdyti remiantis kasos išlaidų orderiais, o ne asmeniškai atsakovei. Atsakovė atlikdama mokėjimus veikė kaip bendrovės vadovė, vykdydama bendrovės veiką generavo pajamas, kurias naudojo atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis ir būtent dėl šių einamųjų mokėjimų bendrovė apskritai galėjo tęsti veiklą, uždirbti pajamų ir vykdyti esamus kreditorinius įsipareigojimus. Pažymėjo, kad buvo sudarytas grafikas dėl įsiskolinimo padengimo VSDF Vilniaus skyriui, pagrindo teigti, jog ginčijami mokėjimai, kurių pagrindu ir buvo mokama VSDF skola yra padaryti pažeidžiant imperatyvius draudimus valdyti, naudotis ar disponuoti.
18. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad iki 2014 m. rugsėjo 2 d. atsakovės gauti mokėjimai būtų atsiskaitymas su ja kaip su bendrovės kreditore ir apeliantė neginčijo atsiskaitymo su konkrečiais kreditoriais, apeliacinis skundas vertintinas kaip nepagrįstas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
19. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.
20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), neturintis pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ str. 1 d.). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ str. 2 d.).
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, išaiškino, kad siekiant, jog atlikti mokėjimai būtų pripažinti prieštaraujančiais imperatyviajai CK 6.930¹ straipsnio normai ir dėl to niekiniais, turi būti nustatyta, kad: pirma, skolininkas atsiskaitymo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti (šiai sąlygai nustatyti būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu bei pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį); antra, mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jeigu atsakovė ginčo mokėjimus UAB „Salonėlis“ kreditoriams atliko savo asmeninėmis lėšomis, ji tapo bendrovės kreditore ir bendrovei turint kitų kreditorių, bet neturint pakankamai lėšų su jais atsiskaityti, skolą atgauti galėjo CK 6.930¹ straipsnyje nustatytu eiliškumu. Tačiau tam, kad ginčo atveju galėtų būti taikomos minėto straipsnio nuostatos ir sprendžiama dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, iš pradžių ieškovės pareiga pripažintina įrodyti aplinkybė, kad atsakovė mokėjimus įmonės kreditoriams atliko asmeninėmis lėšomis.
22. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad atsakovės mokėjimų ieškovės kreditoriams vykdymą asmeninėmis lėšomis pagrindžia tai, jog išmokėtas sumas patvirtinantys dokumentai į avansinę apyskaitą buvo įtraukiami, tačiau atsakovei piniginės lėšos iš ieškovės kasos išmokamos mėnesio pabaigoje. Pasak ieškovės, nebuvo nė vieno mėnesio, kurio pabaigoje įmonė sumokėtų atsakovei daugiau nei ji išleido, todėl per visą 2013 m. spalio 4 d. – 2014 m. lapkričio 19 d. laikotarpį nebuvo mėnesio, kurio metu atsakovė įmonės pinigines prievoles butų vykdžiusi iš įmonės piniginių lėšų.
23. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad 2013 m. spalio 31 d. – 2014 m. rugsėjo 12 d. iš bendrovės kasos atsakovė gavo 15 552,78 Eur sumą, o kasos išlaidų orderiuose nustatyta, kad sumos išmokamos kaip „atsiskaitytina suma“, „atsiskaitytina suma (už komunalinius mokesčius, sumokėtus už A. Č.“). Kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad iš atsakovės priimta 21 000 Lt nuostoliams padengti, 2013 m. gruodžio 5 d. kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad atsakovė iš bendrovės gavo 3000 Lt (paskolos grąžinimas), 2014 m. liepos 31 d. iš kasos atsakovei išmokėta 4000 Lt (paskolos grąžinimas). Minėti dokumentai ir juose pateikta informacija patvirtina aplinkybę, kad atsakovei iš ieškovės kasos buvo išmokėtos konkrečios pinigų sumos su nurodytomis išmokėjimų paskirtimis, mokėjimų datomis ir kita mokėjimų informacija. Duomenų, kad minėtais mokėjimais buvo vykdomas atsakovei priklausančių lėšų grąžinimas, byloje nėra. Apeliantės lentelėje susisteminta mokėjimų informacija patvirtina faktą, kad atsakovei vykdant atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis, tai buvo fiksuojama įmonės buhalterijoje nurodant mokėjimų dokumentus, mokėjimų paskirtį, pagrindą, dydžius, operacijų datas ir kt., tačiau tokia šiuose dokumentuose įforminta informacija fakto, kad atsiskaitymus su kreditoriais atsakovė vykdė naudodama savo asmenines, o ne įmonės lėšas, nepatvirtina. Atsižvelgiant į tai, šis apeliacinio skundo argumentas ir teiginys dėl atsakovės pareigos grąžinti 15 552,78 Eur buvimo atmetamas kaip nepagrįstas. Kita vertus, pritartina apeliacinio skundo argumentui, kad vien įmonės veiklos pobūdis neįrodo, jog atsiskaitymai su įmonės kreditoriais buvo vykdomi įmonės lėšomis, tačiau, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas minėtą aplinkybę pateikė tik kaip vieną iš argumentų savo sprendimui pagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vykdomos veiklos pobūdis negali būti pagrindas nesilaikyti buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių, tačiau tai nėra nagrinėjamo ginčo dalykas ir dėl to apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šio apeliacinio skundo argumento nepasisako.
24. Dėl ieškovės argumento apie įmonės kasoje esančių piniginių lėšų nenaudojimą įmonės prievolėms vykdyti ir teiginio, kad atskaitingo asmens avansinės apyskaitos parodo, kokios kilmės lėšomis buvo vykdomi atsiskaitymai, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsiskaitymams naudojamos lėšų kilmės buvo padaryta įvertinus kasos išlaidų orderius, atsiskaitymą su trečiaisiais asmenimis už bendrovės prievoles pagrindžiančius dokumentus ir avanso apyskaitas. Kasos išlaidų orderiuose, kaip vienuose iš buhalterinių dokumentų (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d.), buvo užfiksuota aplinkybė, kad bendrovės lėšos bus ne kasoje, o perduotos bendrovės vadovui, avanso apyskaitose (ataskaitose) – informacija apie atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis, mokėjimų datas, paskirtį, dydžius. Šie dokumentai suteikia informaciją ne apie lėšų, kuriomis buvo vykdomi atsiskaitymai, kilmę, bet pagrindžia aplinkybę apie bendrovės vadovės bendrovės vardu vykdytą pajamų generavimą, skirtą atsiskaitymui su įmonės kreditoriais.
25. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai. Didžioji dalis bendrovės vadovo, kaip valdymo organo ir atstovo, pareigų ir teisių nustatytos įstatymu (Akcinių bendrovių įstatymas 19 straipsnio 6, 8 dalys, 37 straipsnio 5, 8, 9, 10 dalys, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1 dalis, 2.87 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys ir kt.). Pagal šias įstatymų nuostatas įmonės vadovo pareigos yra priskirtinos civilinio teisinio pobūdžio pareigoms - vienvaldiškai veikti bendrovės vardu jos santykiuose su kitais asmenimis, bendrovės ir kitų bendrovės organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai ir kt.
26. Nustačius, kad byloje duomenų apie atsiskaitymus su įmonės kreditoriais naudojant atsakovės asmenines lėšas laikotarpiu iki 2014 m. rugsėjo 2 d. nėra, spręstina, jog atsakovė, įgyvendindama savo, kaip bendrovės valdymo organo, teises bei pareigas, ginčo pinigų sumas iš bendrovės kasos gavo įmonės įsipareigojimams padengti, t. y. jomis disponavo bendrovei dalyvaujant santykiuose su kitais asmenimis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad priklausomai nuo nustatytų aplinkybių, ieškovės reikalavimas pripažinti, kad atlikti mokėjimai pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, vertintinas kaip nepagrįstas. Ieškovė pareigos pagrįsti aplinkybę apie jos nurodomą lėšų, kuriomis buvo vykdomi atsiskaitymai, kilmę, nepagrindė, todėl situacija, kai CK 1.80 straipsnyje nustatytu pagrindu ginčo sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais dėl imperatyvių CK 6.930¹ straipsnio nuostatų pažeidimo negalima, sąlygos skolininko atliktų mokėjimų pripažinimui pažeidžiančiais CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu nenustatytos.
27. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iki atsakovės atleidimo iš pareigų (2014 m. rugsėjo 2 d.) atlikti pinigų išmokėjimo atsakovei sandoriai nelaikytini sandoriais, kuriais atsakovei buvo grąžintos jos asmeninės lėšos, todėl jų vertinimas kaip sandorių, pažeidžiančių CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, nėra galimas.
28. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik tai, jog šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo sutikti negali, kadangi vien ta aplinkybė, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ieškovei yra nepalanki, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas tai padarė neįvertinęs įrodymų ir nepagrindęs savo išvadų. Apeliantei tinkamai neįrodžius savo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą ar netinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
29. Kiti apeliacinio skundo argumentai, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų kolegija nepasisako.
30. Atsakovė J. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos, atsakovės patirtos apeliacinės instancijos teisme, jai iš ieškovės nepriteisiamos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
ieškovės BUAB „Salonėlis“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalį, kuria teismas netenkino patikslinto ieškinio dalyje dėl atsakovės naudai laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. iš įmonės kasos atliktų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, palikti nepakeistą.
Teisėjai Loreta Braždienė
Henrichas Jaglinskis
Virginijus Kairevičius