Administracinė byla Nr. I-732-484/2014
Proceso Nr. 3-61-3-02706-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija 28.; 59.; 74.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Aurimui Baniui, atsakovės Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės atstovės atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas P. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Energetikos ministerija) 2013-06-10 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1822 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-06-10 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1822 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiskuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už jam priklausančios neintegruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovų pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad 2012-06-08 jam buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-0987 (toliau – Leidimas plėsti), pastatant ir įrengiant saulės elektrinę (duomenys neskelbtini). Šio leidimo pagrindu, įrengus elektrinę ir atlikus visus privalomus veiksmus, jam 2013-06-10 išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1822 (toliau – Leidimas gaminti). Leidimą plėsti gavo 2012-06-08, galiojant tuometinės 2012-06-21 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ ar Įstatymas) redakcijos, galiojusios nuo 2012-07-01 iki 2013-02-01, nuostatoms. Pagrindines investicijas į saulės elektrinę atliko, plėtros darbus vykdė taip pat galiojant minėtai AIEĮ redakcijai. Tuo tarpu Leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013-06-10, t. y. po naujos AIEĮ redakcijos įsigaliojimo (įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.; toliau – Pakeitimo įstatymas).
Nurodė, jog ankstesnėje Įstatymo redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. Elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, 2012 metais galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas. Tačiau naujoje AIEĮ redakcijoje fiksuoto tarifo nustatymas siejamas nebe su Leidimo plėsti, bet su Leidimo gaminti išdavimo momentu, t. y. iš esmės pasikeitė fiksuoto tarifo nustatymo tvarka.
Nurodė, kad jam išduoto Leidimo gaminti dalyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Gaudamas Leidimą plėsti galiojant 2012-06-21 AIEĮ redakcijai, pagrįstai tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (2012-06-21 AIEĮ redakcijos 20 str. 8 d.) bus taikomas 2012 metais galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas. Tačiau faktiškai jam taikomas 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojantis Leidimo gaminti išdavimo metu. Pareiškėjo nuomone, tokia Leidimo gaminti nuostata iš esmės reiškia, kad tiesiogiai taikant 2013-01-17 redakcijos AIEĮ ir nustatant Leidimo gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą, įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant 2012-06-21 AIEĮ redakcijoje nustatytą reguliavimą ir taikant fiksuotą tarifą, kuris sumažinamas 0,75 Lt/kWh.
Pareiškėjo tvirtinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimo plėsti išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju, yra pažeidžiami teisės aktai ir teisėti lūkesčiai bei interesai. Pažymėjo, kad Leidimo gaminti sąlyga, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, iš esmės reiškia tai, kad pareiškėjui taikomi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi vadovaujantis 2013-01-17 AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. remiantis Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojančiais tarifais, tačiau Leidimo plėsti, kurio pagrindu pareiškėjas atliko investicijas į saulės elektrines, išdavimo metu galiojusi AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies redakcija nustatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti, energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje ir neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikydama AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą.
Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Jis turėjo teisėtų lūkesčių, jog, išpildžius įstatyme nustatytas sąlygas (pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats fiksuotas tarifas ir jis nebus keičiamas. Tačiau tiek Lietuvos valstybės, tiek ir Energetikos ministerijos veiksmai neatitiko šių teisėtų lūkesčių, dėl to nebuvo užtikrintas pareiškėjo teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Mano, kad Energetikos ministerija taip pat elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.
Nurodė ir tai, jog dėl aukščiau aptartų neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų, jis patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,75 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Paaiškino, kad su AB „Lesto“ 2013-06-28 sudarė gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį, kuria operatorius įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais suteikti gamintojui prijungimo paslaugą. Pagal specialiųjų sutarties sąlygų 3 punktą saulės elektrinės prijungimo terminas – 60 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo dienos. Skundo pateikimo dienai saulės jėgainės prijungimo ir apskaitos prietaisų montavimo darbai nebuvo atlikti, todėl tikslaus žalos dydžio nurodyti negali (b. l. 1-7).
Atsakovės Energetikos ministerija ir Lietuvos valstybė atsiliepimuose (b. l. 35-43; 45-53) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Energetikos ministerijai 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW ir viršijo suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų.
Akcentavo, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.
Nurodė, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, kurios surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Dėl to Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Atsakovių nuomone, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste, todėl viešuoju interesu pripažintina ir galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Todėl AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.
Atsakovės atkreipė dėmesį, kad skundžiama Leidimo gaminti veiklos sąlyga, kaip bendra teisinė nuostata, yra įtraukta į visus iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus Leidimus gaminti elektros energiją. Pabrėžė, jog Energetikos ministerija nėra įgaliota priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliota Leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjui taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui. Atsakovių nuomone, pareiškėjo prašymas panaikinti Leidimo gaminti elektros energiją dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pripažintinas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių.
Akcentavo ir tai, kad Pakeitimo įstatymo tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą. Atsakovių įsitikinimu, dar prieš gaudamas Leidimą plėtoti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, pareiškėjas galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju jis negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, todėl nemano, kad jo teisinė padėtis pablogėjo. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju reikia vertinti ir kitų – visų Lietuvos gyventojų, verslo subjektų – elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Nurodė, kad šiuo atveju bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus.
Atsakovių vertinimu, pareiškėjas neįrodė žalos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo padarymo fakto ir realios žalos atsiradimo tikimybės. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos žalos dydį, duomenų apie jam priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą ir paduotą elektros energiją. Pareiškėjas taip pat nepateikė saulės elektrinės, kuriai išduotas Leidimas gaminti, dokumentų, nurodančių, kada ir kur yra pagamintos šios elektrinės dalys, nepateikė pirkimo, planavimo dokumentų, nepateikė įrangos kokybę užtikrinančių dokumentų. Taigi, anot atsakovių, jokių objektyvių įrodymų, kad Energetikos ministerija, išduodama skundžiamą Leidimą gaminti, Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to pareiškėjui kilo žala, nėra, todėl reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės žalą prašė atmesti.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimus remdamasis jame pateiktais argumentais. Papildomai paaiškino, kad jo žiniomis pareiškėjas šiuo metu saulės energijos negamina. Patirta žala atitinka skirtumą, susidariusį dėl elektros energijos tarifo sumažinimo.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai akcentavo, kad pareiškėjo patirta turtinė žala nėra įrodyta, kadangi pareiškėjas elektros energijos negamino ir negamina.
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad AB „Lesto“ 2012-03-22 išdavė Išankstines sąlygas pareiškėjo P. G. saulės elektrinės elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų projektui rengti (b. l. 55-57).
Pareiškėjas 2012-04-24 Energetikos ministerijai pateikė prašymą Nr. 12/2-71 gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 54).
Pareiškėjas 2012-06-04 sudarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) panaudos sutartį (b. l. 62).
Energetikos ministerija 2012-06-08 pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP- 0987 (b. l. 8).
Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-05-21 išdavė Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 12ĮP2-41793, kuria patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini), sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 9).
Pareiškėjas su AB „Lesto“ 2013-06-28 sudarė Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį Nr. NV-41130-13-0112 (b. l. 11-13, 15-23).
Energetikos ministerija pareiškėjui 2013-06-10 išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1822 fotovoltinėje saulės elektrinėje (duomenys neskelbtini) (b. l. 10). Leidimo skiltyje „Reguliuojamos veiklos sąlygos“ nurodyta: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Veiklos vienas iš pagrindinių techninių duomenų – įrengtoji galia - 0,03 MW.
Nustatyta, kad pareiškėjas yra vienas iš subjektų, kuriam taikomos atsinaujinančių išteklių naudojimo skatinimo priemonės, ir teismui ginčija Leidimo gaminti dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teigia, kad ši nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei jis tikėjosi pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Savo reikalavimus pareiškėjas grindžia teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimu.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kurio tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (1 str. 2 d.). AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės, tame tarpe ir fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas.
Pagal iki 2013-02-01 galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalis elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Iki 2013-02-01 galiojusi AIEĮ redakcija atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto tarifo nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo jam diena. Leidimas plėtrai pareiškėjui buvo išduotas 2012-06-08, t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui. Nuo 2013-02-01 įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie Leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013-02-01). Nagrinėjamu atveju Leidimą gaminti pareiškėjas gavo galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.
Pažymėtina, kad remiantis nuoseklia Konstitucinio Teismo doktrina, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, o valstybės institucijos - vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, jie turi teisę pagrįstai tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pagal nurodytus principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013, kurioje buvo reiškiami analogiško turinio reikalavimai, aukščiau aptartos konstitucinės jurisprudencijos kontekste atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, gaminant energiją iš atsinaujinančių išteklių, kaip skatinimo priemones nustatydamas fiksuotą tarifą bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą. Atlikusi ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo analizę, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Tai reiškia, kad iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Teismas akcentavo, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., KT 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).
Nurodytoje nutartyje pasisakyta ir dėl byloje analizuojamo ribojimo, kuris, pasak išplėstinės teisėjų kolegijos, yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo didėjimui vartotojams. Pasak išplėstinės teisėjų kolegijos, gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymėjo, kad Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., KT 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat vertino ir tai, jog byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius, o visa tai lemia, jog AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Taigi, ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių, tačiau tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą; pakeitimai turi nepaneigti įgytos teisės esmės ir atitikti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti ( žr., pvz. Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.
Nagrinėjamu atveju Leidimas plėsti pareiškėjui išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013-02-01, o Leidimas gaminti - 2013-06-10, t. y. galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai, galiojančiai nuo 2013-02-01. Išduodama šį leidimą, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380, 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę.
Dėl Leidimo gaminti energija išdavimo pareiškėjas į atsakovę kreipėsi galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima teigti, kad nauju teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pažymėtina, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Priešingai, pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas jam priklausančioje saulės elektrinėje elektros energijos negamina. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti besąlygišką išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybėmis, bei remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir suformuota teismų praktika analogiškoje byloje, darytina išvada, kad Energetikos ministerijos išduotas Leidimas gaminti ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais, o taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją leidimuose gaminti elektros energiją nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pareiškėjas prašo priteisti jam turtinę žalą, t.y. negautas pajamas dėl naujos redakcijos AIEĮ taikymo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Atsižvelgdamas į tai, kad nėra pagrindo panaikinti pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti dalies, kurioje įtvirtina sąlyga, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, nes pareiškėjui pagrįstai taikomas mažesnis elektros supirkimo tarifas, nei buvo numatytas iki 2013-02-01 galiojusioje AIEĮ redakcijoje ir toks tarifo sumažinimas, kaip minėta, nepažeidžia proporcingumo principo, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, taigi pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo taip pat negali būti tenkinamas, todėl atmestinas.
Pareiškėjas reiškia prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą proceso šalis turi tik tuo atveju, jei teismo sprendimas priimtas jos naudai. Atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo P. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Ina Kirkutienė
Jūra Marija Strumskienė
Donatas Vansevičius