Civilinė byla Nr. e2A-706-267/2020
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02257-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.5.; 2.4.1.4.; 2.4.2.9.1.; 2.6.1.3.6.;3.3.1.20.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 22 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Avitela“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-130-1003/2020 pagal ieškovės UAB „Avitela“ patikslintą ieškinį atsakovams UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, M. K., S. K., R. L., K. B., I. B., R. V., K. L., G. V., L. M., V. A. S., L. B., G. Ž., J. K., E. D. Š., K. M., K. M., I. L., V. L., D. Š., J. N., A. J., R. S., R. B., R. B., L. S., R. Š., R. Š., Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, UAB „Admituras“, dėl atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos pripažinimo teisėtu, atsakovės piniginio reikalavimo pripažinimo neteisėtu, atsakovės įsipareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus, išvadą duodančios institucijos Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Avitela“ patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti 1998 metais atliktą ieškovės parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtu; 2) pripažinti atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ reikalavimą ieškovei sumokėti 8153,01 Eur bendrą sumą, nurodytą paskutinėje ieškovės iš atsakovės gautoje 2019-12-31 PVM sąskaitoje faktūroje (serija MAT08 Nr. 42181), neteisėtu, įpareigoti atsakovę UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ per penkias darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsiųsti ieškovei visas nuo 2012 metų lapkričio mėnesio pateiktas PVM sąskaitas faktūras anuliuojančias kreditines sąskaitas bendrai 8153,01 Eur sumai, o taip pat įpareigoti atsakovę perskaičiuoti nuo 2012 metų lapkričio mėnesio ieškovės mokėtiną atsakovei UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ sumą už ieškovei tenkančios namo adresu (duomenys neskelbtini), bendrųjų patalpų dalies šildymą pagal VKEKK 2005-07-22 nutarimu O3-41, pakeistu 2013-02-15 VKEKK nutarimu Nr. O3-33 (aktuali nutarimo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017-08-01, išdėstyta 2016-06-13 VKEKK nutarimu Nr. O3-184), patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 5 ir atsiųsti ieškovei atitinkamą perskaičiuotą PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui; 3) priteisti ieškovei iš atsakovų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 1998 metais pagal projektavimo firmos „Archartelė“ (šiuo metu – UAB „Tūris“) parengtą projektą buvo atlikta ieškovei priklausančios parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija. Rekonstruojant parduotuvę buvo pakeista patalpų šildymo sistema iš centralizuoto patalpų šildymo į autonominę elektrinę. Buvo demontuoti patalpoje buvę centralizuoto šildymo prietaisai (radiatoriai), vietoje jų įrengiant elektrinius šildymo prietaisus. Centralizuotos šildymo sistemos stovai (vamzdžiai) į kitus aukštus, nutiesti vertikaliai per parduotuvės patalpas, buvo palikti. Parduotuvės rekonstrukcijos projektui pritarė visi kompetentingi asmenys, 1998-11-04 Telšių apskrities viršininko administracija išdavė statybos leidimą Nr. 239. Pabaigus patalpų rekonstrukciją, parduotuvė Telšių apskrities viršininko administracijos įsakymu suformuotos devynių narių komisijos buvo priimta naudoti 1998-12-17 parduotuvės priėmimo naudoti aktu (toliau tekste – Aktas). Komisija pažymėjo Akte, jog išorinės patalpų komunikacijos bei inžinerinė įranga, įskaitant ir šildymo sistemą, yra patikrintos būtinosios priežiūros institucijų, aptarnaujančių bei naudojančių įmonių ir pripažintos tinkamomis naudoti. Aktą su komisijos išvadomis patvirtino Telšių apskrities viršininko pavaduotojas. Ieškovė įsitikinusi, kad įvykdė visus atsijungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, todėl 1998 metais įvykdytas ieškovės patalpų atsijungimas nuo centralizuoto šildymo sistemos pripažintinas teisėtu. 2008 m. kovo 3 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ sudarė Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. V.B.2-1, pagal kurią mokestis už suvartotą šilumą ieškovei turėjo būti skaičiuojamas pagal VKEKK 2005-07-22 nutarimu O3-41 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, kuris taikomas tuomet, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis ir kt.). Tačiau atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pažeidė 2008-03-03 sutarties sąlygas ir nuo 2012-11-01 vienašališkai nutarė ieškovei priklausančios parduotuvės patalpas už šilumos paslaugas apmokestinti pagal VKEKK 2005-05-05 nutarimu O3-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, kuris negali būti taikomas, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu. Ieškovei kas mėnesį buvo siunčiamos sąskaitos faktūros apmokėjimui, jose nurodytos sumos viršija pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 5 turinčias būti paskaičiuotas sumas maždaug keturgubai. Savo veiksmais, taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, atsakovė grubiai pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus, todėl atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ reikalavimas ieškovei sumokėti 8153,01 Eur sumą pripažintinas neteisėtu, atsakovė įpareigotina perskaičiuoti ieškovės mokėtinas už šilumos tiekimą sumas pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4.
3. Atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ nesutikdama su ieškinio reikalavimais nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ji nėra tinkama atsakovė, patikslintas ieškinys iš esmės liečia gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), bendraturčių interesus. Jei teismas pripažintų ieškovės atsijungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtu, atsakovė atitinkamai perskaičiuotų ieškovei ir kitiems butų savininkams mokėtinas už šilumos energiją sumas pagal atitinkamą šilumos paskirstymo metodą, pasirinktą namo bendrasavininkų. Mano, kad ieškovė neteisėtai atsijungė nuo pastato centralizuoto šildymo sistemos, nes negavo daugiabučio namo gyventojų sutikimo, nesilaikė specialios patalpų atjungimo nuo pastato centralizuoto šildymo sistemos procedūros.
4. Atsakovė I. B. nesutiko su ieškiniu nurodydama, kad ieškovė neteisėtai atsijungė savo patalpas nuo gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), centralizuoto šildymo sistemos, negaudama bendrasavininkų rašytinių sutikimų, namo gyventojai nebuvo supažindinti su ieškovės ketinimais atjungti savo patalpas nuo centralizuoto šildymo sistemos. Ieškovė niekada nebuvo pradėjusi atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos procedūros, niekada nėra gavusi techninių sąlygų atsijungimui, leidimo vykdyti atsijungimą.
5. Atsakovė L. S. prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovai S. K., M. K., nesutikdami su patikslintu ieškiniu, jį prašė atmesti kaip nepagrįstą, nes ieškovė neturėjo leidimo pertvarkyti patalpų šildymo sistemą. Ieškovė neteisėtai atsijungė nuo pastato centralizuoto šildymo sistemos, todėl jai pagrįstai taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4.
7. Atsakovai R. V., L. M., G. V., K. L., D. Š., A. S., I. L., V. L., R. L., R. S. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. birželio 16 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė.
9. Teismas sprendė, kad ieškovė, 1998 metais atsijungdama jai priklausančias parduotuvės patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), nuo daugiabučio gyvenamojo namo centralizuoto šildymo sistemos, nepagrįstai nesivadovavo Mažeikių rajono mero 1996 m. gruodžio 19 d. potvarkiu Nr. 587, neatliko būtinų potvarkyje nurodytų veiksmų dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos, neinformavo pastato bendrasavininkų apie ketinimus atsijungti, negavo bendrasavininkų rašytinių sutikimų dėl atsijungimo, t. y. nesilaikė CK 122 straipsnio 1 dalies nuostatų ir pažeidė namo bendrasavininkų teises ir teisėtus interesus, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti 1998 metais atliktą ieškovės parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtu ir šią ieškinio dalį atmetė.
10. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovės ir atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ 2008 m. kovo 3 d. sudarytos Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. V.B.2-1, 3.2 punktas, ieškovei neatlikus visų būtinų veiksmų dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos, prieštarauja Šilumos įstatymo 12 straipsniui bei su juo susijusiems poįstatyminiams teisės aktams, reglamentuojantiems konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymą, todėl atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pagrįstai jo netaikė, vykdydama sutartį Nr. V.B.2-1, ir mokesčius ieškovei skaičiavo pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ atlieka klaidingus skaičiavimus pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4.
11. Nustatęs, kad ieškovė neatliko visų būtinų veiksmų dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos ir nėra teisinio pagrindo pripažinti 1998 metais atliktą ieškovės parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), patalpų atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtu, teismas pripažino, kad atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pagrįstai, ieškovei nepateikus savo patalpų atsijungimo nuo pastato centralizuoto šildymo sistemos faktą patvirtinančių dokumentų, ieškovės atžvilgiu netaikė šilumos paskirstymo metodo Nr. 5, nuo 2012 metų lapkričio mėnesio apmokestino ieškovei teikiamas šilumos tiekimo paslaugas pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, atsisakė perskaičiuoti ieškovės mokėtinas su šilumą sumas nuo 2012 metų lapkričio mėnesio pagal metodą Nr. 5, todėl ir šią ieškinio dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Avitela“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 16 d. sprendimą, išskyrus sprendimo dalį, kuria ieškovei grąžinamas 1012 Eur nepanaudotas avansas, ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinės instancijos teismui manant, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka rezultatą. Apeliacinio skundo atmetimo atveju, teismo atsakovei UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ iš ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti 2 850,38 Eur. Priteisti ieškovei iš atsakovų apeliacinės instancijos teisme ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškovė yra įsitikinusi, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas didžiąja dalimi dėl to, kad teismas niekaip netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų. Visus pirmosios instancijos teismo padarytus grubius įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimus ieškovė susistemino apeliaciniame skunde pateikiamoje lentelėje.
12.2. Ieškovės parduotuvės patalpos, nuo ieškovės tapimo jų savininke momento, buvo prekybos paskirties, tačiau jų rekonstrukcija, įskaitant ir šildymo sistemos pakeitimą, nuo pradžios iki pabaigos vyko būtent griežtai pagal teisiniame reglamentavime nustatytą tvarką ir taisykles, pagal su kompetentingomis institucijomis suderintą Projektą, gavus statybos Leidimą ir Telšių apskrities viršininko paskirtajai reikiamos sudėties parduotuvės priėmimo naudoti po rekonstrukcijos komisijai surašius bei šiam viršininkui patvirtinus Aktą. 1998 m. ieškovės parduotuvei atsijungiant nuo centralizuotos šildymo sistemos, bendroji dalinė nuosavybė (šilumos tinklai) įtakota nebuvo visiškai niekaip, todėl atliekant šiuos veiksmus jokio kitų namo butų savininkų sutikimo ir nereikėjo, kaip ir nereikėjo jokio viso namo šildymo sistemos pakeitimo projekto, kadangi ji visam likusiam namui keičiama ir nebuvo.
12.3. Ekspertizės išvadoje konstatuota, kad jokio atskiro viso namo šildymo sistemos pakeitimo projekto nereikėjo, esant parengtam ir suderintam šiam (šiluminės apkrovos perskaičiavimo) projektui, o šildymo kaina likusios namo dalies butų savininkams po parduotuvės rekonstrukcijos padidėti jokiu būdu negalėjo. Taigi, atlikus parduotuvės rekonstrukciją, atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ likusiai namo daliai turėjo tiekti sumažintą šiluminės energijos kiekį. Ieškovės parduotuvės rekonstrukcija, jos patalpas atjungiant nuo centralizuotos šildymo sistemos, namo butų savininkams nepadarė nei kokios nors žalos, nei įtakos.
12.4. 2018-04-12 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pateiktas į bylą 1996-12-19 Mažeikių rajono mero potvarkis Nr. 587 nagrinėjamu atveju, vykdant ieškovės parduotuvės patalpų rekonstrukciją, buvo neaktualus, todėl netaikytinas. Jis buvo skirtas būtent butų, t. y. gyvenamųjų patalpų atjungimui nuo centralizuotos šildymo sistemos, nes vienintelė ieškovės parduotuvė įregistruota kaip negyvenamosios patalpos – parduotuvė. Akivaizdu, kad 1998 m. pabaigoje vykdant ieškovės parduotuvės patalpų atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, kitų to paties namo butų savininkų sutikimo šiam veiksmui atlikti nereikėjo, jokie tuo metu aktualūs taikytini teisės aktai tokio reikalavimo nenumatė.
12.5. Teismas ignoravo Šiaulių apygardos teismo 2017-01-03 nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-50-368/2017, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016-10-04 sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1863-289/2016 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-28 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2199-502/2017. Administracinis teismas net kelis kartus konstatavo, jog Aktas bei kadastrinių matavimų byla patvirtina ieškovės parduotuvės patalpų šildymo sistemos pakeitimo 1998 m. teisėtumą bei leistinumą. Skundžiamu sprendimu teismas pripažino Akto ir Leidimo teisėtumą, todėl nepagrįsta teismo motyvacija, kuria remiantis, buvo atsisakyta pripažinti ieškovės atliktus veiksmus teisėtais.
12.6. Ieškovė iš esmės ginčija atsakovės jai taikomą netinkamą šilumos paskirstymo metodą (Nr. 4, vietoje tinkamo šalių sutartimi įforminto Nr. 5), tačiau teismas iš esmės rėmėsi tik jau pirmojoje sprendimo dalyje savo padarytomis klaidingomis išvadomis, dėl kurių atsisakė ieškovės parduotuvės šildymo sistemos pakeitimą 1998 m. pripažinti teisėtu. Visas sutarties sąlygas, įskaitant ir metodo Nr. 5 taikymą, pasiūlė būtent atsakovė ieškovei. Atsakovė kuo puikiausiai žinojo apie ieškovės parduotuvės patalpų atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos ir ne vieną kartą jam pati pritarė. Atsakovė likusiai namo daliai galimai tiekė tokį patį šilumos kiekį, kaip ir iki rekonstrukcijos, taigi būtent atsakovė, o ne ieškovė, apeliantės teigimu, galimai yra padariusi žalos kitiems namo šilumos vartotojams. Šilumos tiekėjo pareiga yra nuo pat pradžių parinkti tinkamą šilumos paskirstymo metodą ir pagal jį tinkamai apmokestinti vartotoją; tokios pareigos neįvykdęs (ar eilę metų vykdęs ją tinkamai, o paskui staiga ėmęs ir pradėjęs grubiai pažeidinėti), būtent šilumos tiekėjas ir turi atsakyti pagal atitinkamą vartotojo reikalavimą. Tačiau skundžiamu teismo sprendimu tokia šilumos tiekėjo savivalė tapo „pateisinama“.
12.7. Apeliantė tvirtina, kad net ir ieškinio atmetimo atveju iš jos atsakovei galėjo būti priteista mažesnė maksimali bylinėjimosi išlaidų suma. Apeliantė nesutinka su teismo atsakovei UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ priteista 2 850,38 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, kuri net ir ieškinio atmetimo atveju negalėjo būti priteista. Todėl ieškovė yra įsitikinusi, jog net ir šio apeliacinio skundo atmetimo atveju, tokią pirmosios instancijos teismo klaidą turėtų ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ nuomone, ji yra netinkama atsakovė. Šis reikalavimas liečia tik gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčių, t. y. daugumoje namo gyventojų teises ir teisėtus interesus. UAB ,,Mažeikių šilumos tinklai” negali vertinti vidinių namo bendraturčių sprendimų ir susitarimų, o dėl bendro turto valdymo naudojimo ir disponavimo turi reikalavimo teisę tik daikto bendraturčiai. Atsakovės atsakomybės ribos pasibaigia ties gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įvadiniu šilumos skaitikliu. Kadangi tiek ieškovė, tiek ir atsakovai yra už šio skaitiklio, todėl iki nenustatyta priešingai – jie laikomi bendrais šilumos gavėjais ir jiems atitinkamai išdalinamos sąskaitos už namui pateiktą šiluminę energiją. Pirmuoju ieškinio reikalavimu ieškovė siekė patvirtinti savo atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, tačiau šis faktas skundžiamu sprendimu nebuvo nustatytas. Taigi, esant šiai situacijai, atsakovė neturėjo nei faktinio nei teisinio pagrindo perskaičiuoti sąskaitų už šildymą ir jas pateikti kitokias nei buvo pateiktos.
13.2. Teismas labai aiškiai ir tiksliai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir dėl jų pasisakė, tiesa, jie buvo įvertinti ieškovei nepalankiai, tačiau tai neleidžia teigti, kad kokie nors įrodymai buvo ištirti netinkamai ar juo labiau – nevertinti.
13.3. Ieškovė nėra pateikusi daugiabučio namo gyventojų sutikimo, taip pat ieškovė niekuomet net nebandė įrodyti, kad Daugiabučio namo gyventojų sutikimas atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos buvo gautas. Daugiabučio namo gyventojai ne kartą ir nuosekliai teigė, kad niekada nebuvo suteiktas jų sutikimas jokiai rekonstrukcijai, o juo labiau, atsijungimui nuo centralizuotos šildymo sistemos.
13.4. Siekiant atjungti vieną patalpą nuo centrinės šildymo sistemos reikia paruošti ir įvertinti ne tik atjungiamos patalpos projektą, tačiau būtina keisti ir viso daugiabučio namo šildymo sistemos projektą. Šiuo konkrečiu atveju yra žinoma, kad bendrasis namo šildymo sistemos projektas niekuomet nebuvo keistas, o ieškovė savo argumentus ir poziciją grindė tik ieškovės patalpų rekonstrukcijos projektu, tačiau šis projektas apima tik vidines apeliantės patalpas. Atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos atliktas neteisėtai, neparengus projekto, negavus statybą leidžiančio dokumento, o taip pat ir negavus bendraturčių sutikimo.
13.5. Antrasis ieškovės ieškinio reikalavimas yra išvestinis, ieškovei neginčijus šilumos paskirstymo metodikos pasirinkimo, o taip pat nepatenkinus pirmojo ieškinio reikalavimo – šios ieškinio dalies vertinti nėra prasmės. Nustačius kitas aplinkybes – sąskaitos neišvengiamai būtų perskaičiuojamos, todėl šis reikalavimas net hipotetiškai negalėtų būti tenkinamas šioje byloje.
13.6. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, pagrįstos konkrečiomis sąskaitomis, jos apmokėtos, t. y. bylinėjimosi išlaidos yra faktiškai patirtos.
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai M. K. ir S. K. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovams iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pateiktas ieškovės apeliacinis skundas yra deklaratyvus, iš esmės ieškovė nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas.
14.2. Parduotuvės rekonstrukcijos projektas nėra ginčo dalykas ir jis tik patvirtina, kad buvo atliekama parduotuvės rekonstrukcija. 1998 m. gruodžio 17 d. rekonstruotos (duomenys neskelbtini) prekių parduotuvės (duomenys neskelbtini), priėmimo naudoti aktas, patvirtina tik tai, kad buvo atlikta fasado apdaila: 140 m2, užbaigimo laikas 1999-06-01.
14.3. Atsakovai byloje patvirtino, kad sutikimo niekada nedavė, nes niekada niekas jo ir neprašė. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys taip pat nepatvirtino, kad sutikimai buvo gauti. Ieškovė per ilgą bylos procesą, vis atrasdama naujų rašytinių įrodymų, taip ir neįrodė, kad turėjo bendrasavininkių sutikimą. 1998 m. ieškovės parduotuvei atsijungiant nuo centralizuotos šildymo sistemos, bendroji dalinė nuosavybė (šilumos tinklai) įtakota nebuvo visiškai, todėl atliekant šiuos veiksmus jokio kitų namo butų savininkų sutikimo ir nereikėjo, kaip ir nereikėjo jokio viso namo šildymo sistemos pakeitimo projekto, kadangi ji visam likusiam namui keičiama ir nebuvo.
14.4. Ieškovei nors ir atsijungus nuo centralizuoti šildymo, išlieka pareiga mokėti už šilumą bendroms reikmėms. Tačiau šiuo atveju vamzdžiai nėra izoliuoti ir tai neleidžia teigti, kad ieškovė yra atsijungusi nuo centralizuoto šildymo. Apie pakeistą šildymo metodą ieškovė UAB „Avitela“ sužinojo 2012 m. gavusi naujas sąskaitas, o buto ar kitos patalpos savininko teisei apskųsti CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka priimtus butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus taikomas 6 mėnesių senaties terminas. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovė praleido senaties terminas, todėl ir šiuo pagrindu ieškinys atmestinas.
14.5. Aplinkybė, kad ieškovė 1998 m. neteisėtai atjungė patalpų šilumos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, neatleidžia jos nuo pareigos apmokėti už iki šiol tiekiamą šilumą, kuri apskaičiuota visam pastatui šildyti suvartotą energiją padalijus visiems to namo vartotojams.
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. B. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, apskųsta pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Ieškovė niekada nuo patalpų įsigijimo (duomenys neskelbtini) iki šiol nėra atlikusi jokių teisėtų veiksmų, siekiant atjungti savo patalpas nuo bendros šildymo sistemos, apskritai niekada net nebandė pradėti atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos procesą, kaip tai buvo ir yra numatyta teisės aktais ir įstatymais.
15.2. Namo patalpų savininkų sutikimas niekada ieškovei duotas nebuvo, dar daugiau, tokio sutikimo ieškovė niekada ir neprašė. Teismas pagrįstai vertino, kad ieškovės pateiktų Akto, statybos leidimo, kitų su rekonstrukcija susijusių valstybės įgaliotų institucijų išduotų dokumentų teisėtumo vertinimas, jų ginčijimas, atliktų rekonstrukcijos darbų techninis vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
15.3. Ieškovė apeliaciniame skunde atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos teisėtumą įrodinėja remdamasi parduotuvės patalpų remonto, perplanavimo, rekonstrukcijos dokumentais, būtent tik šiems darbams ieškovė turėjo statybos leidimą ir tik šie darbai buvo priimti statybos priėmimo aktu. Ieškovė niekada nėra gavusi techninių sąlygų atsijungimui, niekada net nėra pateikusi prašymo techninėms sąlygoms gauti. Vien faktas, kad centrinio šildymo prietaisai (radiatoriai) yra atjungti ir prijungti elektriniai šildymo prietaisai, nepatvirtina, kad ieškovė yra tinkamai atlikusi būtinus veiksmus pagal galiojusį ir galiojantį teisinį reglamentavimą, siekdama teisėtai atsijungti nuo centrines šildymo sistemos.
15.4. Kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos perdavimo tinklų teisėtumo ir kartu nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl teisinių santykių tarp šilumos energijos tiekėjo ir patalpų savininko – šilumos energijos vartotojo – pabaigos. Atsižvelgiant į šioje byloje keliamus reikalavimus ekspertizė buvo visiškai nereikalinga. Ieškovė piktybiškai nemoka mokesčių už šilumos tiekimą ir siekia anuliuoti susidariusią 8153,01 Eur skolą. Pareiga mokėti ieškovei už jos patalpų šildymą neišnykusi.
15.5. Parduotuvės patalpos randasi daugiabučiame name. Sprendimai dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami daugiabučio namo savininkų (bendrasavininkių) balsų dauguma, todėl tai, kad ieškovei nepatinka name įrengta šilumos apskaitos individuali daliklinė sistema, jokiu būdu nesuteikia jai teisės nemokėti sąskaitų už šilumos tiekimą. Beje, po to, kai buvo naujai pravedžiota ir modernizuota šildymo sistema, vykdant namo atnaujinimą, ieškovė niekada nevykdė jokių tesės aktais ir įstatymais numatytų veiksmų, siekiant patalpas atjungti nuo bendros šildymo sistemos, kaip nevykdė ir iki modernizavimo. Atsijungimas nuo bendros šildymo sistemos niekaip nesietinas su parduotuvės rekonstrukcijos statybos leidimu ir priėmimo naudoti aktu.
15.6. Namo gyventojai yra netinkama šalis, kaip atsakovai, dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ieškovės patalpų atsijungimą nuo šildymo sistemos teisėtu. Namo butų savininkai neturi pareigos atsakyti pagal šią ieškinio dalį, nes ne butų savininkų pareiga buvo kontroliuoti atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos proceso atitikimą teisės aktams. Dėl ieškinio dalies anuliuoti UAB „Mažeikių šilumos“ tinklų išrašytas sąskaitas, butų savininkams atsakovais dalyvauti byloje nėra jokio teisinio pagrindo, nes ne butų savininkai išrašinėja sąskaitas ir neturi jokios teisinės galios jas anuliuoti. Atsijungimo procesas niekada net nebuvo pradėtas, todėl neįmanoma pripažinti niekada nevykusios atsijungimo procedūros teisėta.
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai L. S., K. L., L. M., D. Š., K. B., R. L., R. V., V. A. S., G. Ž. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, apskųsta pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Ieškovė niekada nuo patalpų įsigijimo name, (duomenys neskelbtini), nėra atlikusi jokių teisėtų veiksmų, siekdama atjungti savo patalpas nuo bendros šildymo sistemos, niekada net nebandė pradėti atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos proceso, kaip tai buvo ir yra numatyta teisės aktuose ir įstatymuose.
16.2. Kaip ir kiti ginčo namo butų savininkai, esame netinkami atsakovai dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ieškovės patalpų atsijungimą nuo šildymo sistemos teisėtu, dėl sąskaitų anuliavimo, dėl sutarčių teisėtumo.
16.3. Teismo sprendimas yra teisingas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
18. Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovės parduotuvė, esanti (duomenys neskelbtini), yra teisėtai atsijungusi nuo namui teikiamo centralizuoto šildymo sistemos bei įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus ir tinkamo šilumos paskirstymo metodo taikymo.
19. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Dėl ieškovės patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumo
20. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 38 punktas).
21. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas. Taigi, tiek Civiliniame kodekse, tiek kituose šilumos ūkį bei energijos vartojimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinta ne tik vartotojo – daugiabučio namo buto savininko teisė vienašališkai nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir atsijungti nuo centrinio energijos tiekimo, bet ir pareiga užtikrinti, kad minimo pobūdžio sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams, t. y. kad vienam iš daugiabučio namo gyventojų nutraukus vartojimo energijos pirkimo-pardavimo sutartį kiti vartotojai galės netrukdomai naudotis tiekėjo teikiamomis paslaugomis. Sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo bendrų centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, įrengtų daugiabučiame name, svarbu ne tik užtikrinti konkretaus vartotojo interesus, bet ir visa daugiabučio namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių asmenų interesus, t. y. turi būti išlaikyta atitinkamų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 36 punktas).
22. Apibendrinant aptartą įstatymų reglamentavimą ir teismų praktikos nuostatas darytina išvada, kad vartojimo energijos pirkimo-pardavimo sutarties atveju, šiuo atveju vartotojas juridinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti, be kita ko, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį. Aptariamiems tikslams pasiekti – vartotojo atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos teisėtumui užtikrinti, be kita ko, skirti Statybos ir Šilumos ūkio įstatymų lydintieji teisės aktai – statybos techniniai reglamentai bei šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės.
23. Ieškovė savo veiksmų teisėtumą atjungiant jai nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas nuo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), centralizuotos šildymo sistemos, grindžia 1998 m. gruodžio 17 d. rekonstruotos radijo prekių parduotuvės (duomenys neskelbtini), priėmimo naudoti aktu (1 t., b. l. 11–14). Ieškovė pateikė ir projektavimo firmos „Archartelė“ (šiuo metu – UAB „Tūris“) atlikto radijo prekių parduotuvės „Avitela“ (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos projekto dokumentaciją (2 t., b. l. 56–64, 66–67, 75–110), kuri patvirtina, kad patalpų rekonstrukcija apėmė patalpų išorės ir vidaus (sienų, lubų, grindų, inžinerinių sistemų ir kt.) pakeitimus, pertvarkas, įskaitant ir esamos patalpų šildymo sistemos demontavimą, paliekant šilumos sistemos stovus į kitus aukštus, įrengiant elektrinę šildymo sistemą su norvegiškais „Glamox“ firmos šildytuvais (2 t., b. l. 100, 102, 104). 2019 m. kovo 28 d. ekspertizės akto Nr. 19/03-01TE (8 t., b. l. 59–97) išvadoje nurodyta, kad 1998 metų UAB „Avitela“ parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos projekte, kurį parengė projektavimo firmos „Archartelė“ (šiuo metu – UAB „Tūris“), buvo numatyti sprendiniai parduotuvės patalpų atjungimui nuo centralizuoto šildymo sistemos, t. y. nuo namo šildymo sistemos atjungiamas šildymas, keičiant jį į elektrinį.
24. Pirmosios instancijos teismas, detaliai įvertinęs ieškovės atliktus patalpų rekonstrukcijos veiksmus pagal 1998 metais galiojusius teisės aktus, reglamentavusius patalpų rekonstrukcijos darbus, įskaitant ir atsijungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos, pripažino, kad ieškovė, 1998 metais atsijungdama jai priklausančias parduotuvės patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), nuo daugiabučio gyvenamojo namo centralizuoto šildymo sistemos nepagrįstai nesivadovavo Mažeikių rajono mero 1996 m. gruodžio 19 d. potvarkiu Nr. 587, neatliko būtinų potvarkyje nurodytų veiksmų dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos, neinformavo pastato bendrasavininkų apie ketinimą atsijungti, negavo bendrasavininkų rašytinių sutikimų dėl atsijungimo, nesilaikė CK 122 straipsnio 1 dalies nuostatų ir pažeidė namo bendrasavininkų teises ir teisėtus interesus.
25. Apeliantė apeliaciniame skunde teikia paaiškinimus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, tačiau iš apeliacinio skundo turinio negalima suprasti kokie konkrečiai įrodymai buvo netinkamai įvertinti.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012).
27. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju teismas išsamiai pasisakė dėl esminių ieškovės argumentų ir konstatavo, kad ieškovės atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo apeliantė, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant šias teisės normas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
28. Nagrinėjamu atveju, ieškovė teismo prašė pripažinti 1998 m. atsijungimą nuo bendros šildymo sistemos teisėtu. Siekiant teisėtai atsijungti nuo bendros šildymo sistemos buvo būtina atlikti veiksmus, kurie reglamentuoti 1998 m. galiojusiuose teisės aktuose. Pagal 1998 m. gruodžio 17 d. (rekonstrukcijos metu) galiojusio Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 122 straipsnį, bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio CK 4.75 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą, įtvirtintą tuo metu galiojusiame CK, svarbu atkreipti dėmesį ir į Rekonstrukcijos metu galiojusį LR daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymą (toliau – LR bendrijų įstatymas). Šio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad bendrojo naudojimo inžinerinė įranga – vandentiekio ir kanalizacijos stovai, dujotiekio ir šilumos tinklai bendrojo naudojimo ir atskiriems savininkams priklausančiose patalpose iki uždaromosios armatūros, elektros skydinės, liftai, ventiliacijos kameros, televizijos kolektyvinės antenos, šiluminiai mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kt. To paties įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.
29. Lietuvos Respublikos bendrijų įstatyme įtvirtinta, kad bendroji dalinė nuosavybė priklauso visiems namo savininkams, nepriklausomai nuo to ar atskiri bendrasavininkai priklauso daugiabučio namo bendrijai ir ar tokia bendrija konkrečiame name apskritai egzistuoja. CK įtvirtinta, kad bendroji dalinė nuosavybė yra valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu, o daugiabučio namo bendrasavininkai norėdami naudotis, disponuoti ar valdyti šiluminius namo tinklus, įskaitant ir atsijungimą nuo centrinio šildymo sistemos, galėtų tai daryti tik gavus kitų bendrasavininkų leidimą, nepriklausomai nuo to ar bent vienas bendrasavininkas priklauso daugiabučio namo bendrijai ir ar tokia bendrija yra įsteigta. Rekonstrukcijos metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnyje nustatyta, kad statiniu laikomi ir inžineriniai tinklai, o tai yra ir šilumos tinklai esantys daugiabučiame name. Akivaizdu ir iš esmės neginčijama, kad siekiant atlikti statybos darbus, tame tarpe ir siekiant pertvarkyti daugiabučio namo šildymo sistemą, taip pat ir siekiant nuo jos atsijungti, buvo ir iki šiol būtina gauti leidimą statyti.
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005 nurodė, kad jeigu nebuvo laikomasi aktualiu laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų, tai atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos ir vartojimo sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 pasisakė, kad patalpų savininkas atjungdamas savo patalpas nuo bendrosios šildymo sistemos privalo laikytis specialios atjungimo procedūros, kuri įtvirtinta galiojančiuose teisės aktuose. Šioje situacijoje kitų bendrasavininkų sutikimas atsijungti būtent ir yra laikytinas viena iš sąlygų norint teisėtai atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos. Daugiabučių namų savininkų įstatymo 2 straipsnyje įvardinti objektai, esantys daugiabučio namo savininkų nuosavybė ir kad ši nuosavybė apima ir bendrąją inžinerinę įrangą, kuri be kita ko apima ir šiluminius daugiabučio namo tinklus (2002 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1327/2002).
31. Iš aptarto įstatyminio reglamentavimo matyti, kad Daugiabučio namo gyventojų leidimas ieškovei atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, yra esminė sąlygą, norint nustatyti, ar ieškovės 1998 m. parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpų atjungimas nuo centralizuoto šildymo sistemos gali būti pripažintas teisėtu.
32. Šiuo atveju ieškovė privalėjo gauti viso namo bendraturčių sutikimus tam, kad būtų galima jai atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėdama bendraturčių sutikimų egzistavimą, ieškovė buvo nenuosekli, vienu metu ji teigė, kad tokie sutikimai buvo gauti, jos nuomone, sutikimų egzistavimo faktą patvirtina byloje esantis išduotas leidimas patalpų rekonstrukcijai, kitu atveju ji aiškino, kad gyventojų sutikimai buvo nereikalingi ir tai motyvuoja tuo pačiu leidimo išdavimo faktu. Akivaizdu, kad pagal tuometinį teisinį reglamentavimą atsijungiant nuo centralizuotos šildymo sistemos ieškovė turėjo gauti ir turėti bendrasavininkių sutikimą. Daugiabučio namo gyventojai nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškovei niekada nebuvo suteiktas jų sutikimas jokiai rekonstrukcijai, o juo labiau atsijungimui nuo centralizuotos šildymo sistemos. Aplinkybę, kad ieškovė nėra gavusi bendraturčių sutikimo dėl atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos patvirtina ne tik tai, kad gyventojai nurodo, jog toks sutikimas nebuvo suteiktas, tačiau ir Daugiabučio namo gyventojų 2012 m. rugsėjo 5 d. ir 2012 m. rugsėjo 17 d. skundai Mažeikių rajono savivaldybės administracijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsijungiant nuo centralizuotos šildymo sistemos ji turėjo bendrasavininkių sutikimą. Taigi, kaip pagrįstai vertino bylą nagrinėjęs teismas, ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apie jos ketinimą atsijungti nuo pastato centralizuoto šildymo sistemos ji informavo gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), bendrasavininkus, išviešino savo ketinimą bendrasavininkiams, gavo jų rašytinius sutikimus dėl atsijungimo, įgyvendindama ir CK 122 straipsnio 1 dalies nuostatas.
33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, parduotuvės rekonstrukcijos projektas iš esmės patvirtina atliktą parduotuvės rekonstrukciją, t. y. patalpų išdėstymo keitimą, sienų apšiltinimą, patalpų remontą. Apie šildymo sistemos rekonstrukciją, pertvarkymą, atsijungimą jokios informacijos ir dokumentų nėra. 1998 m. gruodžio 17 d. rekonstruotos parduotuvės (duomenys neskelbtini) priėmimo naudoti Aktas ir rekonstrukcijos projekto dokumentacija, nepatvirtina atjungimo nuo pastato centralizuoto šildymo sistemos teisėtumo. Pateikto teismui projekto sudėtyje nėra bendraturčių nei rašytinių pritarimų, nei atsisakymų, nėra jokių protokolų, kad buvo organizuoti gyventojų susirinkimai, nėra prašymo dėl techninių sąlygų atsijungimui išdavimo, nėra ir pačių techninių sąlygų, nėra suderinto su visais teisės aktuose nurodytais subjektais atsijungimo nuo šildymo sistemos projekto, nėra statybos leidimo atsijungimui, nėra atitinkamų institucijų aktų, pažymų, kad atsijungimas tinkamai atliktas, kad inžinieriniai tinklai išbandyti ir priimti, kad pakeista inžinierinė šildymo sistema pripažinta tinkama naudoti. Pažymėtina ir tai, kad visų šių dokumentų techniniame ieškovės patalpų 1998 m. renovacijos projekte taip pat nėra. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos teisėtumą įrodinėja remdamasi parduotuvės patalpų remonto, perplanavimo, rekonstrukcijos dokumentais, būtent tik šiems darbams ieškovė turėjo statybos leidimą ir tik šie darbai buvo priimti statybos priėmimo aktu. Svarbu tai, kad 1996-12-19 Mažeikių rajono mero potvarkis Nr. 587, taikė vienodus reikalavimus atsijungiant daugiabučiuose namuose nuo bendros šildymo sistemos visų patalpų savininkams, tiek gyvenamų, tiek kitų negyvenamų patalpų (šiuo atveju parduotuvės). Taigi, 1996-12-19 Mažeikių rajono mero potvarkiu Nr. 587 negalėjo būti suteikiamos išskirtinės teisės negyvenamųjų patalpų savininkams atsijungti nuo bendros šildymo sistemos. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovės atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos neatitinka įstatymų reikalavimų, nesivadovauta Mažeikių rajono mero 1996 m. gruodžio 19 d. potvarkiu Nr. 587, neatlikti būtini potvarkyje nurodyti veiksmai dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos, neparengtas projektas, negautas statybą leidžiantis dokumentas, o taip pat ir negautas bendraturčių sutikimas.
34. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu bei vadovaudamasi kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės pateiktų dokumentų nepakanka įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, todėl nenustačius, kad ieškovė atsijungė nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti 1998 metais atliktą ieškovės parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtu.
Dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus ir tinkamo šilumos paskirstymo metodo taikymo
35. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė įpareigoti atsakovę perskaičiuoti nuo 2012 m. lapkričio mėnesio ieškovės atsakovei mokėtiną sumą už ieškovei tenkančios namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrųjų patalpų dalies šildymą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, pakeistu 2013 m. vasario 15 d. VKEKK nutarimu Nr. O3-33 (aktuali nutarimo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017-08-01, išdėstyta 2016-06-13 VKEKK nutarime Nr. O3-184), patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 5.
36. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ir atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ 2008 m. kovo 3 d. sudarytos Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. V.B.2-1, 3.2 punktas, ieškovei neatlikus visų būtinų veiksmų dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsniui bei su juo susijusiems poįstatyminiams teisės aktams, reglamentuojantiems konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymą, todėl atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pagrįstai jo netaikė, vykdydama sutartį Nr. V.B.2-1, ir mokesčius ieškovei skaičiavo pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4.
37. Šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio bei Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu.
38. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.
39. Paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos vartotojui priklausančios patalpos (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktas).
40. Taisyklių 29.2.4 punktas taip pat nurodo, kad jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.
41. Apeliantė, ginčydama atsakovės jai taikomą netinkamą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, vietoje tinkamo šalių sutartimi įforminto Nr. 5, tvirtina, kad visas sutarties sąlygas, įskaitant ir metodo Nr. 5 taikymą, pasiūlė būtent atsakovė ieškovei. Atsakovė kuo puikiausiai žinojo apie ieškovės parduotuvės patalpų atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, todėl Šilumos tiekėjo pareiga yra nuo pat pradžių parinkti tinkamą šilumos paskirstymo metodą ir pagal jį tinkamai apmokestinti vartotoją. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
42. Pagal kasacinio teismo praktiką vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Kauno energija“ v. E. S., kt., bylos Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Kauno energija“ v. VšĮ Ekonominės integracijos agentūra, kt., bylos Nr. 3K-3-277/2012; kt.).
43. Šiuo atveju reikšminga tai, kad ieškovei nepateikus savo patalpų atsijungimo nuo pastato centralizuoto šildymo sistemos faktą patvirtinančių dokumentų, atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pagrįstai ieškovės atžvilgiu netaikė šilumos paskirstymo metodo Nr. 5, nuo 2012 metų lapkričio mėnesio apmokestino ieškovei teikiamas šilumos tiekimo paslaugas pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, atsisakė perskaičiuoti ieškovės mokėtinas su šilumą sumas nuo 2012 metų lapkričio mėnesio pagal metodą Nr. 5. Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ atlieka klaidingus skaičiavimus pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4.
44. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad bylą nagrinėjęs teismas ignoravo Šiaulių apygardos teismo 2017-01-03 nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-50-368/2017, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016-10-04 sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1863-289/2016 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-28 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2199-502/2017. Taigi, apeliantė apeliuoja į tai, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje glaudžiai susijusioje byloje ir tais teismų sprendimais konstatuotų faktų nevertino.
45. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad administraciniame teisme buvo ginčijami VĮ Registrų centro veiksmai, įregistruojant atsijungimą nuo centralizuoto šildymo. Šiuo atveju nebuvo vertintas atsijungimo nuo centralizuotos namo šildymo sistemos teisėtumas, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 40, 43 punktai). Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2015-12-09 Nekilnojamojo turto registre išviešino atsijungimo nuo centralizuoto šildymo faktą. Taigi, ieškovė įregistravusi šildymo būdo pakeitimą į vietinį centrinį šildymą, taip įrodinėja atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos teisėtumą.
47. Teisėjų kolegija pažymi, jog tam tikrų faktų registravimas viešajame registre atlieka teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. CK 4.262 straipsnis nustato, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškai viešo registro duomenų teisinis statusas apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sprendžiant, kokia yra tokių duomenų įregistravimo viešame registre reikšmė atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumui įvertinti, būtina pažymėti, jog, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų pagal pateiktus dokumentus apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą / kadastrą ir išviešinimas. Registrų tvarkytojui nesuteikta teisė vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011; 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-835-502/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į kasacinio teismo išaiškinimą, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos perdavimo tinklų teisėtumo.
Dėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo
48. Remiantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis). Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.). Kartu kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016).
49. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės atstovo suteiktų teisinių paslaugų turinį, užimtumą byloje, dalyvavimą teismo posėdžiuose, procesinių dokumentų rengimą, jų teikimą teismui, sprengė, kad atsakovės patirtos teisinių paslaugų išlaidos nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad patikslinto ieškinio reikalavimai atmesti, įvertinęs susidariusių bylinėjimosi išlaidų bei teisinių paslaugų turinį, teismas atsakovei iš ieškovės priteisė 8707,88 Eur teisinių paslaugų išlaidas.
50. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad net ir ieškinio atmetimo atveju iš jos atsakovei UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ turėjo būti priteista 2 850,38 Eur mažesnė bylinėjimosi išlaidų suma. Atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pateikti rašytiniai įrodymai, neginčytinai patvirtina, kad atsakovė šioje byloje patyrė 8707,88 Eur teisinių paslaugų išlaidas (1 t., b. l. 103, 108–111; 2 t., b. l. 145; 5 t., b. l. 14, 22, 24–26; 7 t., b. l. 1–6, 52–54, 150–152; 9 t., b. l. 78–88, 172–173; 10 t., b. l. 200–203; 11 t., b. l. 167–169). Šios bylinėjimosi išlaidas pagrįstos konkrečiomis sąskaitomis, kurios yra apmokėtos. Apeliantė nurodo, kad neturėtų būti atlyginama 37,50 Eur (be PVM) už paiešką Nekilnojamojo turto registre pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija SKP Nr. 819, nes 2015-01-09 13:44:02 VĮ Registrų centro išrašas, kurį atsakovės atstovas jau buvo suformavęs ir pateikęs žymiai anksčiau kaip ieškinio priedą Nr. 10 Klaipėdos apylinkės teisme Klaipėdos miesto rūmuose. Tokia apeliantės pozicija atmestina, nes duomenys teikiami kiekvienoje byloje atskirai ir kiekvienai bylai būtinas atskiras pasiruošimas, juo labiau, kas laikas informacijos rinkimui ir sutikslinimui buvo skirtas itin minimalus, tik 0,5 val., kas rodo, kad taip trumpai rinkti informaciją galima tik tada kai jos dalis jau yra surinkta. Teisėjų kolegija vertindama apeliantės apeliuojamus įrašus mokėjimų paskirtyse, nurodo, kad konkretūs darbai ir atlikti veiksmai nurodyti būtent sąskaitose. Mokėjimo dokumentai patvirtina tik tai, kad ši konkreti sąskaita buvo apmokėta. Dvejuose mokėjimo pavedimuose mokėjimo paskirtyje nurodyta SVD199, tačiau skiriasi mokėjimų laikas ir sumos, o tai, kaip tvirtina atsakovė, tikėtina asmens dariusio pavedimą rašymo apsirikimas, kadangi ir sąskaita serija SVD Nr. 199 pateikta byloje ir ja apmokėta už atstovavimą šioje byloje, tik už kitas paslaugas – atstovavimą kituose posėdžiuose. Kitos apeliantės pastabos atliktiems mokėjimams yra deklaratyvios ir neargumentuotos, todėl teisėjų kolegija jas atmeta kaip nepagrįstas.
Dėl bylos procesinės baigties
51. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
53. Atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 1500,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu su apeliaciniu skundu pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir apmokėjimą patvirtinantį dokumentą. Šios išlaidos neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktus apskaičiuoto maksimalaus už tokio pobūdžio teisines paslaugas atlygintino išlaidų dydžio, atsižvelgiant į ieškovės pateikto procesinio dokumento turinį, analizuotus klausimus, į atsiliepimo apimtį, galimai sugaištą laiką, spręstina, kad ieškovės prašoma priteisti suma neprieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams, nėra per didelė. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, juridinio asmens kodas 166901968, buveinė Montuotojų g. 10, Mažeikiuose, iš UAB „Avitela“, juridinio asmens kodas 141002828, buveinė Taikos g. 15, Klaipėdoje, 1500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Rasa Bartašienė
Danutė Burbulienė
Egidijus Mockevičius