Administracinė byla Nr. TA-1033-438/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02705-2020-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, parašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. atliko bausmę Marijampolės PN 6, 7, 8, 5 būriuose, kuriuose sekcijose yra nuo dešimties iki dvidešimt penkių vietų ir jos visą laiką buvo pilnos žmonių. Atsakovas pažeidė pareiškėjo fizinę erdvę, nes jis buvo patalpintas į sekcijas su tais nuteistaisiais, su kuriais nenorėjo būti ir sekcijos visada buvo perpildytos. Nurodė, kad įstaigoje vanduo buvo blogo kvapo, rusvos spalvos, netinkamas gerti. 5 ir 7 būrių tualetai buvo su langu, todėl kieme esatys asmenys matydavo pareiškėją atliekant gamtinius reikalus, be to, sėdint ant unitazo matomi asmenys, besinaudojantys pisuarais, nes tarp unitazų ir pisuarų nebuvo jokių pertvarų. Buvo daug blakių, tarakonų, pelių, o atliekama minimali dezinfekcija jų neišnaikindavo. Pareiškėjas teigė, kad jis apie 100 parų praleido baudos izoliatoriuje, kur dieną dega šviesa, saulės beveik nematyti, nes prie lango už metro pastatyta aukšta mūrinė siena, drėgna, išplauti drabužiai nedžiūdavo, sienų kampuose buvo pelėsio, o lempų šviesa per stipri. Čiužinį paimdavo 6.00 val. ryto ir grąžindavo 21.30 val., nebuvo kur atsisėsti. Dėl to pareiškėjas teigė patyręs psichologinius, fizinius ir emocinius išgyvenimus, stresą, baimę, pažeminimą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN būrių sanitariniuose mazguose yra įrengtos pertvaros, o kamerų tipo patalpose sanitariniai mazgai yra visiškai atskiroje patalpoje. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio ir naktinio apšvietimo normas, yra įrengta ventiliacija, užtikrinanti pakankamą gryno oro kiekį. Kamerų tipo patalpos bei visi Marijampolės PN tinkamai prižiūrimi tam paskirtų specialistų, todėl pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nebuvo užfiksuota pelėsio ar jaučiamos drėgmės. Marijampolės PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kuri nuolatos stebi ir prižiūri patalpas, esant poreikiui atlieka parazitų naikinimą. Patalpų priežiūrą taip pat atlieka ir Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus darbuotojai, kurie pastebėję parazitus nedelsiant apie tai praneša direktoriui ir UAB „Dezinfa“ atsakingiems darbuotojams. Geriamą vandenį į Marijampolės PN tiekia UAB „Sūduvos vandenys“, vanduo vartoti tinkamas. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją teikdamas skundus ar prašymus dėl jo skunde išdėstytų aplinkybių.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atvyko į Marijampolės PN 2018 m. kovo 9 d., o paleistas 2019 m. gegužės 13 d. atlikus bausmę. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų, teismas konstatavo, kad gyvenamojo ploto norma nei pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpose (3,1 kv. m), nei pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose (3,6 kv. m) nebuvo pažeista.
7. Teismas nurodė, kad byloje pateiktos nuotraukos (b. l. 68–74, 98–105) patvirtina, jog sanitarinių įrenginių kiekis nebuvo per mažas, eilių tualete negalėjo būti, o iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų matyti, kad sanitariniuose mazguose yra įrengtos pertvaros, per langus viduje esantys asmenys nesimato ir tai minimaliai užtikrina asmenų privatumą, todėl pareiškėjo argumentą, jog kieme esatys asmenys jį matydavo atliekant gamtinius reikalus, atmetė kaip nepagrįstą. Iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų matyti, kad kamerose sanitariniai mazgai yra visiškai atskirose patalpose (b. l. 113–115, 128–130, 136, 137, 143–146), kur pareiškėjo privatumas buvo visiškai užtikrinamas.
8. Teismas nurodė, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – ir NVSC) 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 (patikrinimas atliktas 2018 m. spalio 19 d., b. l. 40–42) konstatuota, kad Marijampolės PN patalpose, kuriose asmenys laikomi, yra natūralus apšvietimas, sudarytos sąlygos patalpas vėdinti per langus. Iš pateiktų gyvenamųjų patalpų (b. l. 60–67, 87–99) ir kamerų (b. l. 107–112, 123–127, 132–135, 138–143) nuotraukų matyti, kad patalpos yra tvarkingos, natūralus apšvietimas patenka per langus, įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, kuris atitinka dirbtinio apšvietimo normas. Teismas priėjo prie išvados, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas atitinka teisinį reglamentavimą.
9. Teismas nurodė, kad NVSC 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 (patikrinimas atliktas 2018 m. spalio 19 d., b. l. 40–42) nustatyta, kad kontrolės metu kenkėjų nepastebėta. Atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, kuris registruojamas žurnale, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas naikinimas. 2018 m. kovo 20 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-28 su UAB „Dezinfa, kurioje numatyta, kad įmonė įsipareigoja teikti dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Nustatyta, kad paskutiniuosius profilaktinius aplinkos kenksmingumo šalinimus Marijampolės PN minėta įmonė atliko 2018 m. rugpjūčio 23 d., 2018 m. rugsėjo 21 d., 2018 m. spalio 5 d. ir 2018 m. spalio 12 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus šiuo aspektu.
10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vartoti vandens, atsižvelgęs į NVSC 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 (patikrinimas atliktas 2018 m. spalio 19 d., b. l. 40–42) nurodyta aplinkybę, kad į Marijampolės PN tiekiamas geriamas vanduo, ir į UAB „Sūduvos vandenys“ 2018 m. liepos 19 d. rašte Nr. 2-17-217 „Dėl geriamojo vandens“ (b. l. 57), UAB „Sūduvos vandenys“ Geriamojo vandens kontrolės laboratorijos Tyrimų protokole Nr. 18-619 (b. l. 56) bei UAB „Sūduvos vandenys“ 2018 m. liepos 27 d. rašte Nr. 2-17-239 „Dėl geriamojo vandens“ (b. l. 55) pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad Marijampolės PN tiekiamas vandenvietės vanduo yra saugus ir kokybiškas, tinkamas vartoti.
11. Taip pat teismas atmetė ir kitus pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Tais atvejais, kai vertinamas vienam kaliniui kameroje tenkančio ploto, esančio nuo 3 iki 4 kv. m, rodiklis, sąlygų tinkamumas išlieka svariu veiksniu. Nors pagal nacionalinius teisės aktus nustatyta, kad 3 kv. m yra pakankamas plotas vienam asmeniui, tačiau jeigu tenkantis plotas neviršija 4 kv. m, tai gali būti pripažįstama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimu. Pareiškėjas nurodyto ploto kamerose buvo laikomas (laikotarpiais, kai nebuvo perkeltas į baudos izoliatorių) visą parą, tik du kartus per dieną pusvalandžiui išvedant pasivaikščioti. Ilgas laikymas patalpose taip pat laikytinas žiauriu neleistinu elgesiu.
12.2. Marijampolės PN savo pareigą paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes vykdė tik formaliai, tačiau pirmos instancijos teismas atsakovo pateiktus nepakankamus įrodymus vertino nekritiškai ir išimtinai jam palankiai. Teismas nedetalizavo, kurios konkrečiai atsakovo pateiktos nuotraukos, teismo vertinimu, paneigia pareiškėjo argumentus, kad jį besinaudojantį unitazu galėjo matyti lauke esantys asmenys, o pareiškėjas, naudodamasis unitazu, galėjo matyti pisuarais besinaudojančius asmenis. Atsakovo pateiktame faile „Z. priedai 2“ paskutinės dvi nuotraukos iš esmės patvirtina pareiškėjo nurodytą aplinkybę: nufotografuoti unitazai be jokių pertvarų. Tas pats pasakytina ir dėl failo „Z. priedai 3“ paskutinių trijų nuotraukų. Faile „Z. priedai 5“ yra nufotografuoti tupimi klozetai (nuotraukos Nr. 15, Nr. 24), tačiau pertvarų taip pat nematyti.
12.3. Teismas nesiaiškino, ar per langą į kamerą tikrai galėdavo patekti dienos šviesos. Išvadą dėl parazitų nebuvimo teismas padarė tik pagal NVSC 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktą. Tačiau į bylą nepateikta šiame akte minima sutartis su UAB „Dezinfa“ dėl dezinfekcijos ir deratizacijos paslaugų bei profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo darbų atlikimą patvirtinantys dokumentai. Todėl neaišku, nei kokius konkrečius darbus ši įmonė įsipareigojo atlikti, ar tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, ar darbai buvo atliekami ir tose patalpose, kuriose faktiškai buvo laikomas pareiškėjas. Nagrinėjamas laikotarpis baigėsi 2019 m. gegužės 19 d., o paskutinį kartą profilaktiškai aplinkos kenksmingumas buvo šalinamas tik 2018 m. spalio 12 d.
12.4. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamo vandens pripažino paneigtomis remdamasis NVSC ir UAB „Sūduvos vandenys“ pažymomis, tačiau NVSC tik patvirtino patį vandens tiekimo faktą, o UAB „Sūduvos vandenys“ yra vandens tiekėjas, todėl yra akivaizdžiai nesuinteresuotas pripažinti tiekiantis netinkamą vandenį. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl vandens kokybės laikytini nepaneigtais.
13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
14. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo kalinimo Marijampolės PN sąlygų nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2019 m. gegužės 19 d., atlyginimo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl gyvenamojo ploto, privatumo naudojantis tualetu, priskirtu pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpoms, dienos šviesos patekimo per langą į kamerą, parazitų ir netinkamo vartoti vandens.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, išdėstė naujas aplinkybes, kad tuomet, kai visą parą buvo laikomas kamerose, tik du kartus per dieną pusvalandžiui išvedant pasivaikščioti, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.
19. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai nurodomos kalinimo sąlygos apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos.
20. Vertinant pareiškėjo teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimą aktualūs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktai, kuriuose nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad jeigu asmeniui tenkantis plotas neviršija 4 kv. m, tai pripažįstama Konvencijos pažeidimu, atmestini. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojo ploto norma, nustatyta Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose, nebuvo pažeista, taigi nebuvo pažeista ir EŽTT nurodyta 3 kv. m ploto riba.
21. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentų, nurodytų šios nutarties 12.2 punkte, pagrįstumą, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog jame nurodytose nuotraukose matyti unitazai be jokių pertvarų, neatitinka tikrovės. Byloje pateikta medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sanitariniuose mazguose yra įrengtos pertvaros ir tai minimaliai užtikrina asmenų privatumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog įvertinus tai, kad net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau kai jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018). Taigi pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo nusiskundimų privatumo stoka sanitariniame mazge atitinka LVAT praktiką analogiškose bylose, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioms išvadoms pritaria. Pripažinus, kad sanitarinio mazgo įrengimas atskirose tam skirtose patalpose užtikrina pakankamą privatumą naudojantis tualetu, aplinkybės, kokiose situacijose sanitariniame mazge, pareiškėjo teigimu, pasireiškė privatumo stoka, neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo nukrypti nuo nurodytos teismų praktikos vertinant sanitarinių mazgų Marijampolės PN įrengimą privatumo aspektu. Be to, pareiškėjas byloje nėra nurodęs jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad jis neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu, kaip minėta, įrengtu atskiroje tam skirtoje patalpoje.
22. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar per langą į kamerą tikrai galėdavo patekti dienos šviesos. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 (patikrinimas atliktas 2018 m. spalio 19 d.) konstatuota, kad Marijampolės PN patalpose, kuriose laikomi asmenys, yra natūralus apšvietimas. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų matuotas apšvietimo atitikimas higienos normoms. Tačiau pabrėžtina, kad nėra ir duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose jis buvo laikomas, būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas, higienos sąlygų patikrinimus atliekančias institucijas dėl netinkamų higienos sąlygų. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų pažeidimų, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šio pobūdžio bylose, nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).
23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nekonkretizavo, kokią būtent žalą patyrė dėl netinkamo natūralaus apšvietimo, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės pagalbos. Byloje nėra duomenų, kad dėl prastų, higienos reikalavimų neatitinkančių gyvenimo sąlygų pareiškėjas vertintu laikotarpiu būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitą kompetentingą instituciją – tokių argumentų pareiškėjas nenurodo ir procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl netinkamo natūralaus apšvietimo ginčo laikotarpiu.
24. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Marijampolės PN centralizuotai tiekiamo vandens kokybės, todėl jų papildomai nekartoja. Vien dėl to, kad UAB „Sūduvos vandenys“ yra vandens tiekėjas, nėra pagrindo nesivadovauti jo pateikta informacija apie tiekiamo vandens kokybę. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti UAB „Sūduvos vandenys“ oficialiai pateikta informacija, paremta Geriamojo vandens kontrolės laboratorijos atliktais vandens tyrimais.
25. Apeliaciniame skunde nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl parazitų grindžiamas tuo, kad teismas rėmėsi tik NVSC 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktu, į bylą nepateikta šiame akte minima sutartis su UAB „Dezinfa“ dėl dezinfekcijos ir deratizacijos paslaugų bei profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo darbų atlikimą patvirtinantys dokumentai. Todėl neaišku, nei kokius konkrečius darbus ši įmonė įsipareigojo atlikti, ar tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, ar darbai buvo atliekami ir tose patalpose, kuriose faktiškai buvo laikomas pareiškėjas. Be to, paskutinį kartą profilaktiškai aplinkos kenksmingumas buvo šalinamas tik 2018 m. spalio 12 d.
26. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. NVSC 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 (patikrinimas atliktas 2018 m. spalio 19 d.) konstatuota, kad kontrolės metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nepastebėta, atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, kuris registruojamas žurnale, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas naikinimas, 2018 m. kovo 20 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-28 su UAB „Dezinfa“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Nustatyta, kad pagal patikrinimo, kuris buvo atliktas 2018 m. spalio 19 d., metu buvusią informaciją, paskutiniuosius profilaktinius aplinkos kenksmingumo šalinimus Marijampolės PN minėta įmonė atliko 2018 m. rugpjūčio 23 d., 2018 m. rugsėjo 21 d., 2018 m. spalio 5 d. ir 2018 m. spalio 12 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiomis patikrinimo metu kompetentingos institucijos nustatytomis aplinkybėmis, net ir byloje nesant pateiktos minėtos sutarties su UAB „Dezinfa“. Tačiau byloje nėra duomenų, iki kada ši sutartis galioja, taigi nėra duomenų, patvirtinančių, kad visą ginčo laikotarpį buvo sudaryta ir galiojo sutartis dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų tiekimo ar kad šių darbų atlikimas buvo užtikrinamas kitu būdu. Taip pat nėra duomenų, kokiu periodiškumu visą ginčo laikotarpį (išskyrus minėtame patikrinimo akte aptartą laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. spalio 12 d.) pataisos įstaiga užtikrino kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimą, nėra duomenų, ar po 2018 m. spalio 19 d. buvo atlikti profilaktiniai aplinkos kenksmingumo šalinimai.
27. Įvertinusi Nutarties 26 punkte nurodytas faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į LVAT praktiką, kad pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-520/2018; ir kt.), teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pataisos įstaiga nepaneigė, kad neveikė taip, kaip nustatyta Higienos normos HN 134:2015 20 punkte, todėl pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų buvimo ginčo laikotarpiu (išskyrus laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. spalio 12 d., žr. Nutarties 26 p.) pripažįsta pagrįstais.
28. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
29. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus nagrinėjamu atveju nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (atsakovas nepateikė įrodymų, kad nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. spalio 12 d.) laikėsi Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų, todėl pripažįstama, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas patalpose, kur buvo kenkėjų), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo buvo pakenkta pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pareiškėjui pakenkti ar išskirti jį iš kitų nuteistųjų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir pripažįstant, kad nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl kenkėjų buvimo nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2018 m. spalio 13 d. iki 2019 m. gegužės 19 d., todėl konstatuojant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant.
32. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius pateikė į bylą pažymą apie antrinės teisinės pagalbos, teiktos pareiškėjui, išlaidas. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė ir faktinė situacija, kad bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, reikėtų išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje. Atsižvelgusi į tai, kad asignavimų, skirtų žalai atlyginti ir antrinei teisinei pagalbai užtikrinti, valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), nėra pagrindo Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priteisti bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas tokioje situacijoje atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-602/2018).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 12 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo A. Z. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys