Civilinė byla Nr. e2A-1703-657/2021

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12128-2020-8

       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.;  

        (S)

       3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

Kauno apygardos teismas

n u t a r t i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Burzdiko ir Albinos Rimdeikaitės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Veisodė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Parkų technika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veisodė“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „LLP“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Parkų technika“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Veisodė“ 12 410,95 Eur skolą, 2 145 Eur palūkanas, 40 Eur kompensaciją, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad UAB „Parkų Technika“ 2013 m. balandžio 18 d. sudarė prekių ženklo licencinę sutartį Nr. 2013-04-18/02, o 2014 metais UAB „Parkų technika“, UAB „LLP“ bei atsakovė UAB „Veisodė“ sudarė žodinį susitarimą dėl UAB „Parkų technika“ ženklo reklamos ir dėl to patirtų išlaidų paskirstymo, sutariant, kad ieškovė rūpinsis prekių ženklo reklama ir reklamos išlaidas paskirstys visoms trims bendrovėms lygiomis dalimis, o bendrovės savo dalį reklamos išlaidų ieškovei apmokės kiekvieną mėnesį pagal joms išrašytas PVM sąskaitas faktūras jose nurodytais terminais. Atsakovė apmokėdavo dalį reklamos išlaidų, todėl jos įsiskolinimas 2015 m. sausio 1 d. sudarė 1 081,82 Eur sumą, o 2016 m. sausio 4 d. – 1 453,40 Eur sumą, 2020 m. vasario 1 d. – 12 410,95 Eur sumą. Jokių pretenzijų dėl pateiktų sąskaitų atsakovė nereiškė, į raginimus atsiskaityti nereagavo. 2019 metais buvo priimtas sprendimas visus reklamos kaštus dengti UAB „Parkų technika“ ir UAB „LLP“ lėšomis, UAB „Veisodė“ sąskaitų nerašyti, laukti atsakovės finansinės būklės pagerėjimo. Ieškovė 2020 m. sausio 20 d. atsakovei pranešė, jog nuo 2020 m. vasario 20 d. Prekių ženklo licencinė sutartis Nr. 2013-04-18/02 nutraukiama. Atsakovė, naudodama prekių ženklą, gavo didelę naudą, o tokių reklamos paslaugų neatlygintinis teikimas atsakovei būtų nelogiškas. Pačios atsakovės veiksmai ir neveikimas patvirtina susitarimo dėl prekės ženklo reklamos išlaidų dengimo lygiomis dalimis bei atsakovės įsiskolinimo ieškovei buvimą. Sudarant žodinį susitarimą dėl reklamos išlaidų pasidalinimo, palūkanų dydis tarp šalių, nebuvo aptartas, tačiau kiekvienoje UAB „Veisodė“ išrašytoje sąskaitoje faktūroje buvo nurodyti apmokėjimo terminai, kurių atsakovė nesilaikė, todėl privalo ieškovei sumokėti 2 145 Eur palūkanas. Be to, pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį atsakovė ieškovei papildomai privalo sumokėti 40 Eur sumą.

3.       Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. UAB „Parkų technika“ taip pat tiekė UAB „Veisodė“ STIHL prekes. Nors 2017 m. liepos 25 d. sąskaita faktūra Nr. 0006464, 2017 m. kovo 28 d. sąskaita faktūra Nr. 0005896, 2017 m. balandžio 21 d. sąskaita faktūra Nr. 0005999 buvo išrašytos už prekes, o ne reklamos paslaugas, tai nekeičia fakto, kad atsakovė pagal šias sąskaitas prekes gavo, tačiau už jas neatsiskaitė.

4.       Atsakovė UAB „Veisodė“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5.       Nurodė, kad šalys 2013 m. balandžio 18 d. sudarė ieškovės pavadinimo pagrindu registruoto prekės ženklo „Parkų technika“ licencinę sutartį, kurioje nustatytos prekės ženklo naudojimo sąlygos. Atsakovei teisė naudoti ieškovei priklausantį prekės ženklą buvo suteikta neatlygintinai. Sutarties 6 punktu ieškovė įsipareigojo savo lėšomis ir jėgomis organizuoti ir atlikti prekės ženklo reklamą, atsakovė, kaip licencijos gavėja, turėjo teisę, o ne pareigą prisidėti prie ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų. Šalių vadovus siejo draugiški santykiai, todėl, ieškovei paprašius, atsakovė pagal galimybes prisidėdavo prie ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų. Ilgainiui tapo aišku, kad ieškovė atsakovės sąskaita siekia padidinti savo apyvartą, plėsti prekės ženklo žinomumą. Ieškovė, pasinaudodama atsakove, plėtė geografinę savo veiklos teritoriją, ir per atsakovę vykdė komercinę veiklą, už tai atsakovei nieko nemokėdama. Ieškovė ir toliau siųsdavo atsakovei sąskaitas už jai priklausančio prekės ženklo reklamos išlaidas, taip pat atsakovei ėmė siųsti sąskaitas dėl ieškovės valdomos internetinės parduotuvės parkutechnika.lt išlaikymo išlaidų. Ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę ir reiškia nepagrįstus reikalavimus. Atsakovė nebuvo reklamos paslaugų gavėja, reklamos paslaugas įsigijo, dėl jų apimties sprendė, šių paslaugų nauda naudojosi būtent ieškovė, todėl atsakovė neprivalėjo reaguoti į ieškovės priminimą apie išrašytas sąskaitas ar jas ginčyti. Pareiškusi nepagrįstą reikalavimą, ieškovė negali reikalauti ir palūkanų už atsakovės neapmokėtas sąskaitas. Antstoliui pateiktas raštas, kuriame atsakovė nurodė skolą pripažįstanti, ar atsakovės sutikimas pagal galimybes prisidėti prie reklamos išlaidų nepakeičia šalių sudarytos 2013 m. balandžio 18 d. licencinės sutarties sąlygų turinio ir nesukuria atsakovei savarankiškų mokėjimo prievolių. Ieškovė neskundė teismo nutarties, kuria atsakovės prašymu buvo atgręžtas Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. įsakymo vykdymas.

6.       Trečiasis asmuo UAB „LLP“ su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7.       Nurodė, kad nei vienai bendrovei nebuvo žinoma, kokios bus prekės ženklo reklamos išlaidos, todėl buvo sutarta, kad prekės ženklo reklamos organizavimu rūpinsis UAB „Parkų technika“ ir vėliau šias išlaidas jos dalinsis. Tik 2018 m didėjant atsakovės įsiskolinimui UAB „Parkų technika“ už ženklo reklamos paslaugas, įvyko visų trijų šalių susirinkimas, per kurį atsakovas sutiko su visomis išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, pažadėjo skolą apmokėti dalimis. Pripažino, kad jų bendras projektas ieškovei yra naudingas, prašė laikinai naujų sąskaitų nerašyti, bet nepašalinti iš projekto. Sąskaitos iki 2020 m. nebuvo rašomos, visas išlaidas padengė likę partneriai, tačiau skola sumažinta nebuvo. Atsakovė elgiasi nesąžiningai, neigdama susitarimą su UAB „Parkų technika“ dėl prekės ženklo reklamos išlaidų dengimo.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Kauno apylinkės teismas 2021 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės 12 410,95 Eur skolą, 2 145 Eur palūkanas, 6 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugpjūčio 12 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2 228 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 7,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.

9.       Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad UAB „Parkų technika“ 2013 m. balandžio 18 d. pasirašė atskiras prekių ženklo licencines sutartis su UAB „Veisodė“, UAB „LLP“. Įmonių vadovai sutarė nuo 2014 metų sausio mėnesio dalintis prekės ženklo reklamos išlaidas lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį pagal UAB „Parkų technika“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras jose nurodytais terminais. Licencinės sutarties 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutarties pakeitimai ir papildymai galimi tik dvišaliu raštišku šalių susitarimu. Žodinio susitarimo, patikslinančio licencinių sutarčių nuostatas, pasidalinti internetinės svetainės administravimo ir reklamos išlaidas egzistavimą patvirtina ir tai, kad atsakovė 2014-2015 metais vykdė tokį susitarimą ir apmokėdavo didžiąją dalį UAB „Parkų technika“ išrašytų sąskaitų. UAB „Veisodė“ 2015 m. sausio 1 d. įsiskolinimas sudarė 1 081,82 Eur sumą, o 2016 m. sausio 4 d. – 1 453,40 Eur sumą. Šias aplinkybes patvirtina UAB „Veisodė“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros, UAB „Veisodė“ atlikti mokėjimai bei paskaičiavimo lentelė. Dvejus metus nuo licencinės sutarties ir žodinio susitarimo sudarymo atsakovė pripažino licencinėje sutartyje numatytą teisę šalims abipusiu susitarimu bei bendromis lėšomis organizuoti ir atlikti ženklo reklamą, vykdė savo rašytinius ir žodinius įsipareigojimus ieškovei. Liudytojas D. J. nurodė, kad 2015 metais vykusiame įmonių vadovų susitikime apie projektą buvo kalbama, kaip apie duodantį naudą.

10.       Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu iš esmės neneigė, kad susitarimas dėl reklamos išlaidų pasidalijimo buvo sudarytas. Kadangi šalių vadovus siejo draugyste grįsti santykiai, atsakovės vadovas pažadėjo pagal galimybes prisidėti prie ieškovės prekės ženklo reklamos, nors pagal tarp šalių sudarytą licencinę sutartį prekės ženklo reklama turėjo būti finansuojama ieškovės lėšomis. Atsakovės teigimu, kadangi ji prie reklamos išlaidų prisidėti neprivalėjo, prie jų apmokėjimo prisidėdavo ne visa apimtimi, o pagal galimybes. Atsakovės atstovai teismo posėdyje neatsakė į klausimus, kodėl UAB „Veisodė“ jai siunčiamas sąskaitas priimdavo, jų niekada neginčijo ar negrąžino ieškovei kaip nepagrįstų, nenutraukė sutarties bei prekės ženklo naudojimo. Nors prekės ženklo naudojimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ir teismo posėdžio dieną atsakovės parduotuvės iškaboje yra žodžių junginys „PARKŲ TECHNIKA“, kas tik patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog ieškovės prekės ženklo naudojimas atsakovei buvo ir šiuo metu tebėra naudingas.

11.       Sutartyje nėra numatytas atlyginimas ieškovei už atsakovės naudojimąsi ieškovės įregistruotu prekiniu ženklu „Parkų technika“, t. y. šalių licencinė sutartis pagal joje išdėstytas sąlygas yra neatlygintinė, kas verslo praktikoje nėra įprasta, o sutarties 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad „Šalys abipusiu sutarimu bei bendromis lėšomis turi teisę organizuoti bei atlikti Ženklo reklamą“. Iš šių bei atsakovės ne vienerius metus atliktų mokėjimų pagal ieškovės išrašytas sąskaitas svetainės administravimui ir prekių ženklo reklamos išlaidų dalies padengimui, trečiojo asmens, sudariusio analogišką sutartį su ieškove, paaiškinimų galima daryti išvadą, kad susitarimas apmokėti minėtas išlaidas lygiomis dalimis tarp šalių ir trečiojo asmens buvo sudarytas. Toks susitarimas neprieštarauja licencinės sutarties nuostatoms ir atitinka verslo logiką, licencinei sutarčiai už naudojimąsi prekių ženklu esant neatlygintinai. Byloje esantys įrodymai neleidžia teismui abejoti iš internetinės svetainės ir reklamos atsakovės gauta nauda, nes svetainėje buvo talpinama informacija apie techniką, kuria prekiavo atsakovė, atsakovės parduotuvių vietą ir kitus kontaktinius duomenis, atsakovės prekės ir parduotuvės buvo reklamuojamos socialiniuose tinkluose, populiariuose tinklalapiuose, Google, tokiu būdu didinant gamintojo Stihl produkcijos, prekės ženklo „Parkų technika“, o tuo pačiu ir atsakovės žinomumą, pritraukiant naujus pirkėjus, visoms sutarties šalims gaunant komercinę naudą. Šiuo metu Google paieškoje įvedus žodį „stihl“, pirmame paieškos rezultatų puslapyje yra nuoroda į ieškovės internetinį puslapį www.parkutechnika.lt, kas akivaizdžiai rodo prekės ženklo „Parkų technika“ komercinę vertę ir reklamos veiksmingumą.

12.       Teismo posėdyje G. B. teigė, kad ginčijamu susitarimu šalys tarėsi dėl internetinės parduotuvės kūrimo ir iš jos gauto pelno pasidalijimo. Ieškovės atstovas ir trečiojo asmens atstovas teigia, kad ši idėja atsirado vėliau, t. y. apie 2015-2016 m. Atsiliepime atsakovė, nurodydama aplinkybę dėl išlaidų internetinės parduotuvės kūrimui, teigė, kad jai sąskaitos už internetinės parduotuvės kūrimo darbus nebuvo teikiamos. Byloje nėra pareikštas atsakovės materialus reikalavimas (priešieškinis) dėl iš šios parduotuvės gautų pajamų pasidalijimo, byloje įrodymų apie šias pajamas nėra.

13.       UAB „Parkų technika“ 2020 m. vasario 1 d. atsakovei UAB „Veisodė“ pateikė pranešimą, jog nuo 2020 m. vasario 20 d. Prekių ženklų licencinė sutartis Nr. 2013-04-18/02 nutraukiama, dėl ko visa UAB „Veisodė“ kontaktinė informacija buvo pašalinta iš administruojamų puslapių, neveikė elektroninis paštas su prekės ženklu, kuris buvo UAB „Veisodė“ naudojamas, po to atsakovei sąskaitos nebuvo išrašomos. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė tiekė atsakovei prekes. Už dalį prekių atsakovė nėra atsiskaičiusi: pagal 2017 m. liepos 25 d. sąskaitą faktūrą Nr. 0006464 – už pjovimo valą, 2017 m. kovo 28 d. sąskaitą faktūrą Nr. 0005896 – už grandinių rulonus bei jų pristatymą, 2017 m. balandžio 21 d. sąskaitą faktūrą Nr. 0005999 – už pjovimo juostas ir prekių pristatymą. Mokėjimo nurodymuose nesant duomenų apie konkrečią mokėjimo paskirtį, ieškovė nurodė buhalterinėje apskaitoje sudengusi seniausias sąskaitas, todėl atsakovės argumentai, kad ji yra atsiskaičiusi už prekes, yra nepagrįsti.

14.       Ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės už prekes ir paslaugas pagal 2017 m. kovo 28 d. sąskaitą faktūrą PTK 0005896 – 901,69 Eur, 2017 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą PTK 0005919 – 603,79 Eur, 2017 m. balandžio 21 d. sąskaitą faktūrą PTK 0005999 – 221,62 Eur, 2017 m. balandžio 28 d. sąskaitą faktūrą PTK 0006031 – 1 406,21 Eur, 2017 m. birželio 28 d. sąskaitą faktūrą PTK 0006351 – 942,71 Eur, 2017 m. liepos 25 d. sąskaitą faktūrą PTK 0006464 – 7,10 Eur, 2017 m. gruodžio 28 d. sąskaitą faktūrą PTK 0006995 – 528,77 Eur, 2018 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą PTK 0007065 – 519,09 Eur, 2018 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą PTK 0007116 – 672,76 Eur, 2018 m. kovo 30 d. sąskaitą faktūrą PTK 0007215 – 757,10 Eur, 2018 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą PTK 0007358 – 1 125,30 Eur, 2018 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą PTK 0007519 – 1164,02 Eur, 2018 m. birželio 26 d. sąskaitą faktūrą PTK 0007645 – 1 278,49 Eur, 2018 m. liepos 31 d. sąskaitą faktūrą PTK 0007808 – 507,23 Eur, 2018 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą faktūrą PTK 0007935 – 211,75 Eur, 2018 m. rugsėjo 28 d. sąskaitą faktūrą PTK 0008135 – 348,48 Eur, 2018 m. spalio 31 d. sąskaitą faktūrą PTK 0008320 – 326,70 Eur, 2018 m. lapkričio 29 d. sąskaitą faktūrą PTK 0008420 – 325,49 Eur, 2018 m. gruodžio 28 d. sąskaitą faktūrą PTK 0008497 – 562,65 Eur, iš viso 12 410,95 Eur. Byloje nėra duomenų, kad licencinės sutarties ir žodinio šalių susitarimo dėl išlaidų už prekės ženklo reklamą pasidalijimo lygiomis dalimis galiojimo laikotarpiu šios sąskaitos atsakovei buvo išrašytos nepagrįstai ar atsakovė sąskaitose nurodytų prekių negavo. Atsakovė sąskaitų neapmokėjo.

15.       Kadangi atsakovė naudojosi ieškovės prekės ženklo teikiama nauda, privalo prisidėti šalių žodiniame susitarime numatyta dalimi už jo reklamą, taip pat turi atsiskaityti už jai pateiktas prekes. Atsakovei nepateikus įrodymų, kad ji su ieškove atsiskaitė, 12 410,95 Eur suma iš UAB „Veisodė“ priteistina atsakovei. Šalys yra ūkio subjektai (komersantai), jų teisiniams santykiams taikoma Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, nustatanti 8 proc. palūkanas už vėlavimo atsiskaityti laiką. Atsakovė laiku neatsiskaitė su ieškove, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 2 145 Eur palūkanos už vėlavimą atsiskaityti, 40 eurų kompensacija bei 6 proc. metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį tenkinus, iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos ieškovei ir valstybei.

       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Veisodė“ prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                       Teismas netinkamai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai taikė materialinės teisės normas, ir nustatęs atsakovės teisę prisidėti prie prekės ženklo reklamos išlaidų, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę. Teismas suabsoliutino žodinio susitarimo buvimo faktą, nepagrįsdamas, kokiais įrodymais remdamasis nustatė tarp šalių jį buvus, kokiu būdu ir kokiomis sąlygomis buvo išreikštas atsakovės akceptas žodinio susitarimo sąlygoms. Nenustačius šalių žodinio susitarimo pobūdžio, jo turinio, tikslo ir esmės, nebuvo atskleista bylos esmė. Teismas neatskyrė, kokia ieškovės prašomos priteisti sumos dalis yra reiškiama už atsakovei parduotas prekes, o kokia ieškinio dalis sudaro atsakovės tariamai neapmokėtos ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidos. Teismas, sutapatindamas ieškinio reikalavimų pagrindus, nepagrįstai vertino, kad atsakovės prievolė atsiskaityti už ieškovės jai parduotas prekes yra analogiška atsakovės teisei apmokėti reklamos išlaidas. Netinkamai vertinęs atsakovės mokėjimo prievolių ieškovei pagrindus ir apimtis, teismas darė nepagrįstas išvadas, kad atsakovė nėra įvykdžiusi ieškovei mokėjimų už prekes prievolių Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės skolą už reklamos išlaidas, o ne prekes, reikalavimas dėl prekių apmokėjimo ieškiniu nebuvo reiškiamas, todėl teismas neturėjo pagrindo priteisti sumų, kurių ieškiniu ieškovė priteisti neprašė, dėl ko tarp šalių kilusį ginčą išsprendė iš esmės neteisingai.

16.2.                       Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl išvados apie bylai reikšmingas aplinkybes yra padarytos, pažeidžiant įrodymų vertinimo visapusiškumo ir objektyvumo reikalavimus, numatytus CPK 185 straipsnyje. Byloje nenustatyta, kada buvo sudarytas susitarimas dėl reklamos išlaidų dalybų – 2013 m. balandžio 18 d. sudarant licencinę prekės ženklo sutartį ar 2014 metų sausio mėn., ar žodinis susitarimas buvo Licencinės sutarties sąlygas keičiantis susitarimas, sudarytas, nesilaikant rašytinės formos, ar tai buvo nauji teisiniai santykiai, nesusiję su licencine sutartimi, todėl nepagrįstai atsakovė įpareigota dengti ieškovės turėtas išlaidas dėl jai priklausančio prekės ženklo reklamos. Apklausti liudytojai patvirtino, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas ne dėl prekės ženklo reklamos, o dėl elektroninės parduotuvės parkutechnika.lt. Teismas turėjo pareigą nustatyti bendrosios jungtinės veiklos dalyvių susitarimo apimtį. Teismas netinkamai vertino atsakovės ieškovei vykdytus mokėjimus ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovė du metus mokėjo ieškovei už reklamos paslaugas. Atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove už prekes, o šios sumos buvo nepagrįstai įskaitytos į mokėjimus už reklamos išlaidas. Teismo argumentai, jog ieškovė UAB „Parkų technika“ 2020 m. vasario 1 d. pateikė atsakovei pranešimą, jog nuo 2020 m. vasario 20 d. nutraukiama Prekių ženklų licencinė sutartis Nr. 2013-04-18/02 ir po to atsakovei sąskaitos nebuvo išrašomos, neatitinka byloje esančių įrodymų ir ieškovės pripažintų aplinkybių, jog sąskaitos atsakovei nebuvo rašomos jau nuo 2019 metų, nors tarp šalių sudaryta licencinė sutartis dar galiojo. Teismas netyrė ir nevertino, dėl kokių priežasčių licencinė sutartis buvo neatlygintinė. Nebuvo įvertinta aplinkybė, kad ieškovei priklausantis prekės ženklas neturėjo jokios komercinės vertės, todėl ieškovė ir siekė atsakovės pagalba jį populiarinti. Jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad šalių teisiniai santykiai turėjo bendrosios jungtinės veiklos požymių, byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir teismas turėtų nustatyti, koks buvo šių naujų teisinių santykių pobūdis ir jų turinys. Atsakovės iš ieškovei priklausančio prekės ženklo gauta nauda teismo buvo nustatyta, remiantis prielaidomis.

16.3.                       Teismas paneigė šalių sutarties laisvės principą ir, vertindamas atsakovės atliktą ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą, nepagrįstai sprendė, kad atsakovė beveik dvejus metus nuo licencinės sutarties ir žodinio susitarimo sudarymo pripažino licencinėje sutartyje numatytą teisę ir galimybę šalims abipusiu susitarimu bei bendromis lėšomis organizuoti bei atlikti prekės ženklo reklamą bei vykdė savo rašytinius ir žodinius įsipareigojimus ieškovei. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad atsakovė būtų turėjusi ar galėjo turėti prievolę dengti dalį ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų. Atsakovės teisė dengti reklamos išlaidas nesukūrė ieškovei reikalavimo teisių į atsakovę. Šalys yra verslo subjektai, todėl, jei tarp jų būtų sudaryti susitarimai, keičiantys Licencinės sutarties sąlygas, tokie susitarimai neabejotinai būtų įforminti arba bent jau išreikšti objektyvia forma. Teismas tinkamai neįvertino PVM sąskaitų faktūrų reikšmės ginčo teisiniam kvalifikavimui. Pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, nevertino atsakovės paaiškinimų, dėl kokių priežasčių UAB „Veisodė“ priimdavo, neginčijo ar negrąžino ieškovei kaip nepagrįstų ieškovės jai siunčiamų sąskaitų. Aplinkybė, jog ieškovė siuntė atsakovei sąskaitas faktūras, o atsakovė jų neginčijo, nepatvirtina, kad atsakovė turėjo prievolę šias sąskaitas apmokėti. Atsakovė nematė būtinumo ginčyti jai neprivalomų apmokėti PVM sąskaitų faktūrų.

16.4.                       Teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio normas, ir konstatavęs, kad žodinis susitarimas buvo sudarytas 2013 metų rudenį, t. y. praėjus pusmečiui po Licencinės sutarties sudarymo, konstatavo tarp šalių buvusį žodinį susitarimą, kurio turinys skiriasi nuo rašytinės sutarties. Byloje nekilo ginčo ir poreikio aiškinti šalių sudarytos Licencinės sutarties turinio, šiuo atveju teismas turėjo pareigą aiškinti ir nustatyti žodinio susitarimo pobūdį ir turinį, todėl Licencinės sutarties turinio aiškinimas buvo perteklinis. Byloje nėra ginčo, kad pirkėjai iš ieškovės internetu įsigiję prekes, jas atsiimdavo iš atsakovės parduotuvės, tuo tarpu atsakovė jokios finansinės naudos iš to negavo. Atsakovė svetainėje buvo nurodyta tik kaip nemokamas prekių atsiėmimo punktas, kas tik didino ieškovės siūlomų prekių patrauklumą Vakarų Lietuvos pirkėjams. Atsakovė nebuvo reklamos paslaugų gavėja, reklamos paslaugas įsigijo, dėl jų apimties sprendė, šių paslaugų nauda naudojosi būtent ieškovė. Teismas ignoravo faktą, kad atsakovei reklamos Vakarų Lietuvoje nereikėjo, nes iš esmės ji vienintelė Klaipėdoje prekiavo parkų technika. Teismo išvados, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog ir teismo posėdžio dieną atsakovo parduotuvės iškaboje yra žodžių junginys „PARKŲ TECHNIKA“, kas patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog ieškovės prekės ženklo naudojimas atsakovei buvo ir tebėra naudingas, neatitinka CPK 185 įtvirtintų įrodymų vertinimo objektyvumo ir visapusiškumo reikalavimų.

17.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Parkų technika“ prašė skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

17.1.                       Teismas objektyviai įvertino visus byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė bei aiškino materialinės ir procesinės teisės normas. Byloje buvo sprendžiama, ar atsakovė atskiru žodiniu susitarimu prisiėmė prievolę dengti dalį UAB „Parkų technika“ ženklo reklamos išlaidų. Tai, kad teismas byloje esančius įrodymus bei šalių elgesį sutarties, susitarimo vykdymo metu ir po jo vertino kitaip, nei atsakovė norėtų, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, CK 6.193 str. reglamentuotas sutarčių aiškinimo taisykles ar neatskleidė bylos esmės.

17.2.                       Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje buvo įrodytas šalių žodinis susitarimas dengti ženklo „Parkų technika“ reklamos išlaidas lygiomis dalimis ir jo vykdymas. Sudarytas žodinis susitarimas dėl ženklo reklamos išlaidų dengimo nekeitė Licencinės sutartie sąlygų joms neprieštaravo, o jas tik detalizavo, kaip tai buvo numatyta Licencinės sutarties 2 straipsnio 6 punkte. Priešingai, nei nurodo apeliantė, teismas vertino aplinkybę, jog Licencinėje sutartyje yra nustatyta sąlyga dėl sutarties papildymo/keitimo formos. Vien tai, jog tarp šalių buvo sudarytas ne rašytinis, o žodinis susitarimas dėl ženklo reklamos išlaidų dengimo, jokiu būdu negali paneigti tokio susitarimo egzistavimo fakto ir iš tokio susitarimo atsakovei kylančios pareigos apmokėti dalies ženklo, kuriuo naudojosi atsakovė, reklamos išlaidų pagal išrašytas sąskaitas. Atsakovė, apmokėdama UAB „Parkų technika“ išrašytas sąskaitas faktūras už ženklo reklamą, eilę metų vykdė šalių susitarimą dėl ženklo reklamos išlaidų dengimo. Esant nuolatos fiksuojamam įsiskolinimui už prekės ženklo reklamos paslaugas, atsakovė eilę metų naudojosi minėtu prekės ženklu, reklama, nereikšdama jokių pretenzijų dėl fiksuojamo įsiskolinimo. Atsakovei 2019 m. sąskaitos nebuvo rašomos todėl, kad atsakovei buvo leista naudoti ženklą, nedengiant jo reklamos išlaidų, tikintis, kad atsakovės finansiniai sunkumai susitvarkys ir atsakovė atiduos skolą. Akivaizdu, kad, jei atsakovė nebūtų sudariusi žodinio susitarimo su UAB „Parkų technika“ ir UAB „LLP“ dėl prekės ženklo išlaidų dengimo ir atsakovė žinotų, jog nėra skolinga UAB „Parkų technika“, ji niekada nebūtų rašiusi antstoliui rašto, kuriame ne tik, pripažino įsiskolinimą, bet ir sutiko jį dalimis dengti. Šalių susitarimą dengti ženklo reklamos išlaidas patvirtino ir trečiojo asmens UAB „LLP“ atstovas M. M.. Šalių susitarimas dėl prekės ženklo reklamos išlaidų dengimo buvo konstatuotas, vadovaujantis ne išimtinai liudytojo parodymais, bet byloje esančių objektyvių duomenų, jų visumos bei šalių elgesio analize. Apeliacinio skundo argumentai dėl negalimumo atskiro žodinio susitarimo sudarymo aplinkybių įrodinėti liudytojų parodymais yra nepagrįsti. Bylos duomenų bei pačios atsakovės elgesio nuosekli analizė leidžia daryti išvadą, jog teismas pagrįstai vertino, kad ženklo naudojimas buvo naudingas atsakovei. Atsakovės teiginiai, kad sprendimas yra prieštaringas neatitinka teismo sprendimo turinio, jokio teismo sprendime nustatytų žodinio susitarimo sudarymo aplinkybių prieštaringumo nėra. Teismas teisingai kvalifikavo šalių teisinį ginčą, tiksliai detalizavo, kas sudaro iš atsakovės UAB „Parkų technika“ priteistiną 12 410,95 Eur sumą. Atsakovė turėjo tokią pačią prievolę atsiskaityti už ženklo reklamą, kaip ir prievolę atsiskaityti už jai parduotas prekes.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

        IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

19.       Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str., 182 str.); teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 str. 1 d.). Taip pat pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.).

        Dėl naujų įrodymų priėmimo

20.        Teisme 2021 m. lapkričio 11 d. gautas atsakovės UAB „Veisodė“ prašymas pridėti prie bylos naują įrodymą – Prekės ženklų registro išrašą. Apeliantė nurodė, jog licencine prekės ženklo sutartimi atsakovė buvo apgauta (prekės ženklas „Parkų technika“ įregistruotas 2014 m. kovo 26 d.). Licencinės prekės ženklo sutarties 2 str. 1 p. numatė, kad atsakovė sutartimi ieškovei neva priklausančiu prekės ženklu įgyja teisę žymėti prekės ženklo STIHL ir VIKING firmų produkciją: motorinius pjūklus, žoliapjoves, vėjapjoves, kultivatorius, smulkintuvus, sodo įrankius ir kitą parkų techniką bei jos dalis, o taip pat ir eksploatacines medžiagas, tačiau šios išvardintos prekės pagal Tarptautinę (Nicos) prekių ir paslaugų klasifikaciją priskiriamos 7 ir 8 klasei, kuriai prekės ženklo apsauga įregistruota nebuvo. Nurodomos aplinkybės ir teikiami įrodymai atsakovei tapo žinomi rengiantis bylos nagrinėjimui Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-19630-1041/2021, t. y. jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21.       Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme. Dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 226 str.). Teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl byloje pareikštų reikalavimų, turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir CPK 176-220 straipsniuose nustatyta tvarka ištirti visus kitus byloje esančius įrodymus (CPK 250 str.). CPK yra nustatytas ribotos apeliacijos modelis, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tikrinamas pagal byloje jau esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus faktinius duomenis ir įrodymus.

22.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Taigi, siekdami realizuoti savo procesinę teisę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, asmenys turi paisyti papildomų įstatyme nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad jų veiksmai atitiktų apeliacinio proceso esmę – jie turi ne tik nurodyti naujai teikiamų įrodymų ryšį su nagrinėjama byla, tačiau taip pat pagrįsti, kodėl šie įrodymai yra teikiami tik šioje proceso stadijoje.

23.       Nagrinėjamu atveju apeliantė, teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje, 2021 m. lapkričio 11 d. pateikė teismui naują įrodymą – Prekės ženklų registro išrašą. Naujai pateiktu įrodymu atsakovė grindžia aplinkybę, kad ieškovė, sudarant liecencinę sutartį, ją apgavo (suklaidino). Pagrįsdama naujų įrodymų pateikimo poreikį ieškovė nurodė, kad būtinybė juos pateikti atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nes apie tai sužinojo rengdamasi kitos civilinės bylos nagrinėjimui.

24.       Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė naujo įrodymo pateikimo būtinybę apeliacinės instancijos teismui iš esmės grindžia ne jos naudai priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teismo atliktu įrodymų vertinimu nagrinėjant bylą. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kad ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus būtų teikusi pirmosios instancijos teismui ar jis šiuos įrodymus būtų atsisakęs priimti. Atsižvelgiant į tai, kad toks įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, kad apeliantė  naujus įrodymus teikia teisėjų kolegijai teikia jau po bylos išnagrinėjimo, teisėjų kolegijai išėjus priimti procesinio sprendimo byloje, kad savo prašymą atsakovė grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo teigti, jog būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

25.       Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį, dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vėliau atsiradusia būtinybe pateikti įrodymus nelaikytina juos teikiančio asmens subjektyvi nuomonė, įsitikinimas, jog esamų įrodymų pakaks jo pozicijai patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020). Kadangi apeliantė turėjo pareigą pasirūpinti, kad jos poziciją pagrindžiantys įrodymai būtų pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jie nėra priimami.

        Dėl ginčo esmės

26.       Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl netinkamo ginčo teisinių santykių kvalifikavimo, įrodymų vertimo, teisės normų taikymo, reikalavimo teisės, civilinio proceso rungimosi, lygiateisiškumo principų pažeidimo. 

27.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė UAB „Parkų technika“ (Licencijos davėjas) ir atsakovė UAB „Veisodė“ (Licencijos gavėjas) 2013 m. balandžio 18 d. sudarė Prekių ženklo licencinę sutartį Nr. 2013-04-18/02 (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei neišimtinę teisę sutartyje numatytoje teritorijoje naudoti prekių ženklą „PARKŲ TECHNIKA“ komercinėje veikloje pagal sutartyje numatytas sąlygas. Sutarties 6 punkte nurodyta: „Licencijos davėjas įsipareigoja savo lėšomis ir jėgomis organizuoti bei atlikti ženklo reklamą, t. y. administruoti internetinę svetainę: http://www.parkutechnika.lt. reklamuoti ženklą informacinėse priemonėse, žiniasklaidoje, skelbimų portaluose, lauko iškabose ir kitose reklamos vietose. Reklamos būdus ir kiekį Licencijos davėjas turi teisę pasirinkti savo nuožiūra. Licencijos gavėjas taip pat turi teisę savo lėšomis ir jėgomis organizuoti bei atlikti ženklo reklamą prieš tai raštu suderinęs su Licencijos davėju reklamos būdus bei vietą. Šalys abipusiu sutarimu bei bendromis lėšomis turi teisę organizuoti bei atlikti ženklo reklamą.

28.       Ieškovė UAB „Parkų technika“ 2020 m. sausio 20 d. raštu Nr. 2020/01/20/01 pranešė atsakovei UAB „Veisodė“ apie Prekių ženklo licencinės sutarties Nr. 2013-04-18/02 nutraukimą 2020 m. vasario 20 d. sutarties 12 punkto pagrindu.

29.       Byloje taip pat nustatyta, ir šalys neginčija tos aplinkybės, jog ieškovė, atsakovei tiekė prekes, už kurias ji privalėjo atsikaityti pagal pateiktas sąskaitas jose nurodytais terminais.

30.       Byloje ieškovė nurodė, jog atsakovė nėra visiškai apmokėjusi šių sąskaitų, iš viso 12 410,95 Eur sumai:

-       2017 m. kovo 28 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. PTK 0005896, įsigytos prekės (grandinių rulonai su pristatymu) nesumokėta dalis 901,69 Eur, (išsiųsta atsakovei el. paštu 2017 m. kovo 28 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2017 m. kovo 28 d.;

-       2017 m. kovo 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. PTK 0005919 bendrai 603,79 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2017 m. balandžio 1 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2017 m. balandžio 5 d.;

-       2017 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0005999, įsigytos prekės (pjovimo juostos su pristatymu) bendrai 221,62 Eur sumai, sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2017 m. balandžio 26 d.;

-       2017 m. balandžio 28 d. sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0006031 bendrai 1 406,21 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2017 m. gegužės 5 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2017 m. gegužės 3 d. Laiške Nurodyta – lipdukai 258,51 Eur, Martynas – 1 800 Eur, prekių aprašymai puslapiui – 350 Eur, vizitinės 158,68 Eur, SF blankai – 290 Eur, Google – 302,30 Eur, Facebook – 12,03 Eur;

-       2017 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0006351 bendrai 942,71 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2017 m. birželio 28 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2017 m. liepos 3 d.;

-       2017 m. liepos 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0006464 įsigyta prekė (valas pjovimo) bendrai 7,10 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2017 m. rugpjūčio 3 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta 2017 m. liepos 25 d.;

-       2017 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0006995 bendrai 528,77 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2017 m. gruodžio 28 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. sausio 2 d.;

-       2018 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0007065 bendrai 519,09 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. sausio 31 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. vasario 5 d.;

-       2018 m. vasario 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0007116 bendrai 672,76 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. vasario 22 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. vasario 27 d.;

-       2018 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0007215 bendrai 757,10 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. kovo 30 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. balandžio 4 d.;

-       2018 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0007358 bendrai 1 125,30 Eur (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. gegužės 7 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. gegužės 14 d.;

-       2018 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0007519 bendrai 1 164,02 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. gegužės 30 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. birželio 4 d.;

-       2018 m. birželio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0007645 bendrai 1 278,49 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. birželio 26 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. liepos 1 d.;

-       2018 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0007808 bendrai 507,23 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. liepos 31 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. rugpjūčio 5 d.;

-       2018 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0007935 bendrai 211,75 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. rugpjūčio 29 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. rugsėjo 3 d.;

-       2018 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0008135 bendrai 348,48 Eur (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. spalio 1 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. spalio 8 d.;

-       2018 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0008320 bendrai 326,70 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. spalio 31 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta 2018 m. spalio 31 d.;

-       2018 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0008420 bendrai 325,49 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. rugpjūčio 29 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. gruodžio 4 d.;

-       2018 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PTK 0008497 bendrai 562,65 Eur sumai (išsiųsta atsakovei el. paštu 2018 m. rugpjūčio 29 d.), sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2019 m. sausio 2 d.

31.       Taigi, kaip matyti iš pateiktų sąskaitų faktūrų ieškovės prašomą priteisti 12 410,95 Eur sumą sudaro 11 280,54 Eur suma už reklamos paslaugas pagal šalių pasirašytą Prekių ženklo licencinę sutartį ir 1 130,41 Eur suma už įsigytas prekes (7,10 Eur (2017 m. liepos 25 d. sąskaita) + 901,69 (2017 m. kovo 28 d. sąskaita) + 221,62 (2017 m. balandžio 21 d. sąskaita)).

        Dėl šalių valios ir žodinio susitarimo 

32.       Byloje nėra ginčo dėl to, jog šalys 2013 m. balandžio 18 d. sudarė Prekių ženklo licencinę sutartį Nr. 2013-04-18/02, pagal kurią atsakovei buvo suteikta neišimtinė teisė sutartyje numatytoje teritorijoje naudoti prekių ženklą „PARKŲ TECHNIKA“ komercinėje veikloje; ieškovė įsipareigojo savo lėšomis ir jėgomis organizuoti bei atlikti ženklo reklamą, bei šalys abipusiu sutarimu bei bendromis lėšomis turi teisę organizuoti bei atlikti ženklo reklamą.

33.       Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog sutartyje nebuvo numatyta, jog ji turi prisidėti prie reklamos išlaidų apmokėjimo, žodinio susitarimo tarp šalių nebuvo, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

34.       Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Jeigu kai kurių sutarties sąlygų nereglamentuoja nei įstatymai, nei šalių susitarimai, tai jas ginčo atveju nustato teismas remdamasis papročiais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija (CK 6.156 str. 6 d.). Pažymėtina, kad sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010), kur nurodyta, jog esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; t. y. taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-248/2016; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018).

35.       Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3340-248/2018). Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-9-695/2018; 2019 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-421/2019).

36.       Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliantės argumentų nenuoseklumą. Atsakovė teigė, kad kurį laiką mokėjo ieškovei pagal pateiktas sąskaitas už reklamos paslaugas, tačiau vėliau ir apeliantė skunde nurodė, kad tarp šalių nebuvo jokio susitarimo dėl reklamos paslaugų apmokėjimo pagal licencinę sutartį, ieškovės išrašytų sąskaitų neginčijo, nes šalis siejo draugiški santykiai, o naudą iš reklamos gavo išimtinai tik ieškovė. 

37.       Nesant pažodine tvarka surašytos šalių sutarties dėl ginčo paslaugų, už kurias atsakovei išrašytos ir pateiktos apmokėti aukščiau nurodytos PVM sąskaitos faktūros už reklamos paslaugas, įsigijimo, teikimo, apmokėjimo, teisėjų kolegija vertina, ar iš byloje surinktų įrodymų visumos galima pagrįstai konstatuoti, jog labiau tikėtina, kad ieškovė su atsakove dėl tokių paslaugų įsigijimo, teikimo ir apmokėjimo susitarė, nei nesusitarė.

38.       Pažymėtina, jog byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovė su ieškove susitarė dėl prekės ženklo „Parkų technika“ naudojimo. Šios aplinkybės atsakovė neginčijo nei pirmosios instancijos teisme, neginčija ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Aplinkybę, kad atsakovė naudojo prekių ženklą taip pat patvirtina byloje surinkti įrodymai – ant sąskaitų blankų su prekės ženklu „Parkų technika“ šalia kitų, taip pat nurodomas atsakovės adresai Klaipėda, Taikos pr.24 ir Šiaurės pr. 11, bei telefono numeriai; vizitinėse kortelėse taip pat nurodomi atsakovės adresai, kaip STIHL, VIKING autorizuoto prekybos atstovo, bei bendri interneto adresai: www.parkutechnika.lt, www.vejospjovimorobotai.lt, parkutechnika.stihl-parduotuves.lt. Iš byloje ieškovės pateiktų sąskaitų nustatyta, jog reklamos paslaugos taip pat buvo teikiamos Google, Facebook platformose, orientuojantis į tikslinę auditoriją, pageidaujančią įsigyti įrangos parkų, sodų priežiūrai. Buvusį žodinį susitarimą dėl reklamos paslaugų apmokėjimo ir atsakovės siekį bendradarbiauti su ieškove bei įsigyti reklamos paslaugas taip pat patvirtina atsakovės veiksmai – nuo 2014 metų ji pastoviai apmokėdavo ieškovės išrašytas sąskaitas, kuriose aiškiai buvo nurodyta, jog sąskaita išrašyta už reklamos paslaugas, kartu nurodant, kad atsakovės mokėtina suma sudaro 1/3 dalį bendros sumos. Nei vienos iš pateiktų sąskaitų atsakovė neginčijo, dalį jų apmokėjo. Gaudama elektroniniuose laiškuose pateikiamą informaciją, kad įsigyti lipdukai, sąskaitų faktūrų blankai, vizitinės kortelės, prekių aprašymai internetiniams puslapiams, apmokėta puslapių administratoriui, kt. atsakovė jokių pretenzijų ir prieštaravimų ieškovei nereiškė. Teisėjų kolegijos vertinimu, gaudama sąskaitas apmokėjimui už reklamos paslaugas per laikotarpį nuo 2014 m. iki 2017 m., atsakovė turėjo pakankamai laiko susipažinti su PVM sąskaitomis faktūromis, jose nurodytomis sumomis bei pateikti ieškovei pretenziją dėl tokių sumų reikalavimo, sutarties nutraukimo, jei reklamos paslaugos ir prekės ženklas atsakovei, jos manymu, buvo teikiami neatlygintinai.

39.       Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė UAB „Veisodė“ savo įsiskolinimo pagrįstumą ieškovei pradėjo ginčyti vėliau, t. y. tik ieškovei nutraukus sutartį ir pareiškus atsakovei reikalavimus dėl neapmokėtų sąskaitų, nors dar 2020 m. gegužės 11 d. antstoliui pateikė prašymą, kuriame nurodė jog sutinka mokėti kreditorei UAB „Parkų technika“ atsakovei UAB „Veisodė“ žinomą skolą dalimis pagal kreditoriaus sudarytą grafiką (priteista teismo įsakymu Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eL2-3725-512/2020). Pačios atsakovės pateikta AB SEB banko 2020 m. lapkričio 25 d. pažyma Nr. 07.04.05.03-5954 apie atsakovės UAB „Veisodė“ atliktus pavedimus ieškovei laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. tik patvirtina faktą, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl dalies reklamos išlaidų dengimo, kuris atitiko jų valią. 

40.       Atsižvelgdama į nurodytą, vertindama šalių bendradarbiavimo bei sutartinių santykių praktiką, atsakovės veiksmus, teisėjų kolegija sprendžia, jog labiau tikėtina, kad atsakovė iš tiesų su ieškove tarėsi dėl ginčo paslaugų teikimo, taip įsipareigodama atsiskaityti su ieškove už suteiktas reklamos paslaugas.

41.       Sutarties privalomumo principo turinys tiesiogiai įtvirtintas CK 6.189 straipsnio 1 dalies normoje, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Vien tik deklaratyvių atsakovės teiginių apie reklamos paslaugų neatlygintinumą, naudos negavimą nepakanka pripažinti, jog ieškovė neturi teisės reikalauti, kad atsakovė padengtų dalį reklamos paslaugų išlaidų.

Dėl mokėjimo pagal pateiktas sąskaitas

42.       Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi dėl paslaugų, už kurias ieškovė atsakovei išrašė ir pateikė apmokėti aukščiau nurodytas sąskaitas 12 410,95 Eur sumai, atsakovė su ieškove nesitarė, tokių paslaugų neužsakė, licencinėje sutartyje dėl apmokėjimo nesitarė, todėl ir neturi pareigos apmokėti pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų.

43.       CPK 176

44.       Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). 

45.       Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 str.). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

46.       Byloje nėra duomenų, kad licencinės sutarties ir žodinio šalių susitarimo dėl išlaidų už prekės ženklo reklamą pasidalijimo lygiomis dalimis galiojimo laikotarpiu šios sąskaitos atsakovei buvo išrašytos nepagrįstai, kad atsakovė sąskaitose nurodytų reklamos paslaugų ir prekių negavo. Atsakovės argumentai, jog teismas nenurodė, kokia dalis prašomos priteisti sumos yra skiriama reklamos išlaidoms padengti, kuri dalis yra nesumokėta už parduotas prekes, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, nes atsakovė neapteikė jokių įrodymų, jog ieškinyje nurodytos sąskaitos yra apmokėtos. 

47.       Taip pat kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, jog ieškovė neprašė priteisti skolos už parduotas prekes, o teismas nepagrįstai šias sumas įskaičiavo į skolą už reklamos paslaugas. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė ieškinyje prašydama priteisti skolą nurodė dvi aplinkybes: atsakovė nepadengė dalį reklamos paslaugų išlaidų pagal 2013 m. balandžio 18 d. Prekių ženklo licencinę sutartį Nr. 2013-04-18/02 ir neapmokėjo už jai parduotas prekes. Kaip jau minėta skola už reklamos paslaugas pagal pateiktas sąskaitas faktūras sudaro 11 280,54 Eur, skola už įsigytas prekes – 1 130,41 Eur.

48.        Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir tenkino ieškinį. Atsakovės apeliaciniame skunde detalizuojama, kokie konkrečiai šalių paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti, taip pat teigiama, kaip jie turėtų būti vertinami byloje. Tačiau, pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra aiškiai ir tiesiogiai pasisakyta dėl šalių teiktų įrodymų, paaiškinimų, jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neteikia pagrindo pripažinti, kad teismas netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus. Aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas nėra palankus atsakovei, nevertintina kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino šalių teiktus rašytinius įrodymus ir jų paaiškinimus.

49.       Nesutinkant su atsakove dėl argumento, kad ji su ieškove nesitarė dėl ginčo paslaugų ir jų apmokėjimo, pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Dėl procesinės bylos baigties

50.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 str.).

51.       Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

52.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

53.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54.       Tiek ieškovė, tiek atsakovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

55.       Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, netenkinamas ir jame pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

56.       Ieškovė prašė priteisti 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Iš kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas pateiktos 2021 m. rugpjūčio 20 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr.SZ0068 matyti, kad ieškovei buvo suteikta advokato paslaugų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios sumos sumokėjimą patvirtina kartu pateiktas banko AB „SEB bankas“ 2021 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo nurodymas.

57.       Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, toliau – Rekomendacijos).

58.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovės prašomą 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, patirtą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisia iš atsakovės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Veisodė“, juridinio asmens kodas 242016550, uždarajai akcinei bendrovei „Parkų technika“, juridinio asmens kodas 302549189, 1 573 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtų septyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.         

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Žibutė Budžienė

Evaldas Burzdikas

               Albina Rimdeikaitė