Administracinė byla Nr. A-550-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01101-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. M. (V. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–5), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 71–72), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 173 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiais nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2009 m. gruodžio 27 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, kadangi apie 16,15 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 5 iki 9 asmenų, o dalį kameros ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Be to, teigė, kad kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi jose buvo drėgna ir šalta, nebuvo karšto vandens, tualetai nebuvo atskirti nuo bendros kameros erdvės, sanitariniuose mazguose nebuvo unitazų ir atskiros ventiliacijos, trūko apšvietimo, kameroje buvo žiurkių ir tarakonų. Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI patalpų konstrukcijose yra asbesto, kamerose nebuvo spintelių, vienam mėnesiui buvo išduodamas tik vienas tualetinio popieriaus ritinėlis, o dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę apie 20 min. Kartu akcentavo, jog maisto energetinė vertė buvo tik apie 1300–1500 kcal ir jis neturėjo galimybės gauti maisto produktus iš draugų ar giminių, be to, jis buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo per maži, buvo draudžiama turėti pledus ir muzikos grotuvus, jam buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai bei nė karto nebuvo leista išvykti į namus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis ir dėl to patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, depresiją. Papildomai paaiškino, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis nežinojo, jog jo teisės yra pažeidžiamos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 171–179) prašė pareiškėjo skundo daliai taikyti reikalavimo senaties terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI pažymėjo, kad iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. 69/06-1876 matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiais nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2009 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI teismo prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kartu nurodė, jog iš minėtos Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pažymos matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu, su kuriuo susijusiems reikalavimams reikšti nesuėjęs senaties terminas (iš viso 239 dienas), buvo laikomas kameroje Nr. 50, kurios plotas 18,66 kv. m, ir kameroje Nr. 53, kurios plotas 18,74 kv. m, jose buvo laikoma nuo 4 iki 10 asmenų, todėl vienam asmeniui kameroje Nr. 50 periodiškai tekdavo nuo 1,87 kv. m iki 4,67 kv. m, o kameroje Nr. 53 – nuo 1,87 kv. m iki 3,75 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią dieną nėra pastovus, be to, pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI papildomai pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte. Šiame kontekste akcentavo, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą) jame draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys darbai, t. y. negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių TI netaikytini. Taip pat pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Dėl pasivaikščiojimų kiemelių paaiškino, kad jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m, o teisės aktai nereglamentuoja jų ploto. Kartu atkreipė dėmesį, jog Šiaulių TI dušai įrengti pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus ir buvo tinkamai įgyvendinama suimtųjų bei nuteistųjų teisė naudotis dušu. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės į pasimatymus, Šiaulių TI nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 12 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose teisės aktai nenumato ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Šiaulių TI taip pat pažymėjo, kad nors Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 14 d. atlikto patikrinimo metu (patikrinimo išvados surašytos 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8) buvo nustatyta, jog patikrinimo dienos maisto raciono bendras kilokolorijų kiekis buvo nepakankamas (bendra paros davinio praktinė energinė vertė buvo 1844 kcal), iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Pontem“ 2014 m. kovo 6 d. rašto Nr. 05-09-94 matyti, kad mėginių paėmimo vietoje buvo atliktas neplaninis auditas ir atlikti papildomi cheminiai tyrimai gaminamo maisto energetinei vertei ištirti, o tyrimų rezultatai buvo teigiami, t. y. atitinantys nustatytas ribas. Atliktų cheminių tyrimų rezultatai sudarė prielaidas teigti, jog pasitaikę Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu neatitikimai galimai yra vienetiniai arba kilę dėl maisto produktų tiekėjų produkcijos, tiekiamos maisto gamintojui, neatitikimo deklaruojamai kokybei. Be to, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 27 d. atlikto patikrinimo metu (patikrinimo išvados surašytos 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58) cheminiam ištyrimui buvo paimtas laisvės atėmimo vietose laikomiems nedirbantiems vyrams skirto paros maisto racionas ir nustatyta, kad patikrinimo dienos maisto raciono bendra energetinė vertė atitinka patvirtintą normą (bendra paros davinio praktinė energinė vertė buvo 2312 kcal). Kartu atkreipė dėmesį, kad duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maitinimas, įstaiga neturi, o pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia. Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis Šiaulių TI nurodė, kad nuo 2010 metų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, įstaigoje taikoma praktika, kai pirmą kartą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Tuo tarpu pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nėra pateikęs ir pats nenurodo, ar yra rūkantis, taip pat nenurodo, jog būtų buvę pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Todėl Šiaulių TI negali būti atsakinga už tai, jei joje laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių žalą sąlygojančių veiksnių, nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos įrodymų ar duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, o jo lakoniškai dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės apie įstaigos patalpų būklę savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjo buvimas įstaigoje nebuvo nepertraukiamas, Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo mažareikšmis, nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu (I t., b. l. 196–213) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas Šiaulių TI pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti senaties terminą, o pareiškėjas neišreiškė aiškaus prašymo atnaujinti senaties terminą, neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių prašymas taikyti ieškinio senaties terminą turėtų būti netenkintinas. Tai įvertinęs, teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą ir senaties terminą skaičiavo nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. balandžio 3 d. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiais nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2009 m. gruodžio 17 d. bei nuo 2013 m. liepos 9 d., teismas nurodė, jog šiuo atveju ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. (kreipimosi į teismą diena). Vertindamas ginčui aktualų laikotarpį, teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas periodiškai kameroje Nr. 53 iš viso buvo laikomas 135 dienas, kai jam teko nuo 1,87 kv. m iki 3,12 kv. m gyvenamojo ploto, o tai yra akivaizdus teisės aktų pažeidimas. Be to, pareiškėjas periodiškai kamerose Nr. 50 ir Nr. 53 iš viso buvo laikomas 87 dienas, kai jam teko nuo 1,86 kv. m iki 4,65 kv. m gyvenamojo ploto, o tai teismas vertino kaip priartėjimą prie ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas. Remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte Nr. EP-300, 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-388 ir 2013 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-450 konstatuotomis aplinkybėmis, kad kamerose Nr. 50 ir Nr. 53 tualetai atskirti užuolaidomis, teismas sprendė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu minėtos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų. Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-249 buvo nustatyta, jog kameroje Nr. 53 Higienos normos HN 76:2010 22, 56 ir 62 punktų pažeidimai nepašalinti, kamera labai blogos būklės, visos sienos, lubos, padengtos pelėsiu, sienų dažai, tinkas vietomis iškritę, dirbtinė apšvieta – 116 lx (matavimų neapibrėžtis 18,73 lx). Atitinkamai Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8 nustatyta, kad kameroje Nr. 50 ant sienų ir lubų matosi pelėsis, vietomis nuo sienų ir lubų dažų danga bei tinkas nukritę, kameroje reikalingas remontas (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas), oro temperatūra – 17,1 °C šilumos, neapibrėžtis 0,18 °C (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas). Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog tokiu būdu Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 22, 26, 56 ir 62 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Tačiau duomenų, susijusių su pareiškėjo nurodomais Higienos normos HN 76:2010 24 punkto (dėl patalpų vėdinimo) ir 26 punkto (dėl patalpų drėgmės) pažeidimais, teismas nenustatė. Pasisakydamas dėl maisto energetinės vertės, teismas UAB „Pontem“ 2014 m. kovo 6 d. raštą Nr. 05-09-94 vertino kritiškai, kadangi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58 vėl buvo konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 8 ir 9 punktų pažeidimai. Todėl padarė išvadą, jog Šiaulių TI neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų, o pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 8 ir 9 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teismas kartu akcentavo, kad teisės aktai nenumato galimybės suimtiesiems gauti iš giminių ar draugų maisto produktus. Remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis ir tuo, kad pareiškėjas neneigia, jog Šiaulių TI vykdė reikalavimą vyrams išduoti 1 ruloną tualetinio popieriaus 1 mėnesiui, teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl tualetinio popieriaus atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o pareiškėjas neneigia, jog jam tokia galimybė buvo suteikta, todėl nelaikytina, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino šią pareiškėjo teisę. Atsižvelgęs į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8 ir 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58 nurodytas aplinkybes, teismas pabrėžė, kad byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina dezinsekcijos, deratizacijos atlikimą Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl konstatavo, jog Šiaulių TI tinkamai vykdė Higienos normos HN 76:2010 60 punkte numatytus reikalavimus. Dėl karšto vandens nebuvimo kamerose teismas nurodė, kad remiantis Higienos normos HN 76:2010 21 ir 27 punktais, darytina išvada, jog karšto vandens tiekimo sistema nėra privaloma kamerų sanitariniame mazge. Įvertinęs Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus bei pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto atmestini. Papildomai pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) ataskaitos 47 punkte numatyta, jog „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose“. Taigi šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 valandų ir ilgesnis laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, todėl įvertinęs minėtas aplinkybes ir pareiškėjo gydymo stacionare istoriją Nr. 2864, kurioje tokių duomenų taip pat nenustatyta, teismas sprendė, jog vien abstraktus aplinkybių nurodymas negali būti pagrindas, kuriuo remiantis šiuo aspektu galėtų būti konstatuojami Šiaulių TI neteisėti veiksmai. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl draudimo turėti pledą ir muzikos grotuvą, teismas nurodė, kad Lietuvių kalbos žodyne numatyta, jog patalynė yra visas lovos paklojimas (paklodė, antklodė, priegalvis, patalai), o žodis pledas aiškinamas kaip didelė skara, vartojama kaip apdangalas, todėl darytina išvada, kad pledas nelaikytinas tokio pobūdžio patalynės vienetu, kurio naudojimą leistų teisės aktų normos. Tuo tarpu muzikos grotuvų naudojimas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte taip pat nėra numatytas. Atitinkamai dėl pareiškėjo skundo teiginio dėl jo laikymo kartu su rūkančiaisiais, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nurodydamas, kad yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog Šiaulių TI neteisėtas veikimas ar neveikimas dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatytas. Analizuodamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pasimatymų nesuteikimo, teismas atkreipė dėmesį, jog SVĮ 22 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. SVĮ, kitaip nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 1 dalyje, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus. Tuo tarpu iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros 2014 m. sausio 20 d. nutarimu nutarta pareiškėjo prašymo leisti ilgalaikius pasimatymus netenkinti ir jį atmesti, apie tai pranešti pareiškėjui, išaiškinant, kad šis nutarimas gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos vyriausiajam prokurorui. Taigi, pareiškėjas, nesutikdamas su minėtame nutarime nurodytais motyvais, turėjo teisę pateikti skundą. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog šiuo atveju neteisėti Šiaulių TI veiksmai, susiję su pasimatymų suteikimu pareiškėjui, nenustatyti. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 31 d. kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su prašymu leisti jam išvykti atostogų į namus. Tačiau teisė parvykti į namus numatyta BVK normose nuteistiesiems, atitinkantiems tam tikrus teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu SVĮ 30 straipsnyje reglamentuojama suimtųjų teisė į trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų. Minėto straipsnio 1 dalis numato, kad suimtiesiems gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Atitinkamai, įvertinus pareiškėjo Šiaulių TI direktoriui pateiktą 2014 m. sausio 31 d. prašymą, matyti, kad jis savo prašyme nenurodė SVĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių. Išanalizavęs ginčui aktualius byloje esančius duomenis, pareiškėjo gydymo stacionare istorijoje Nr. 2864 padarytus įrašus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu jo sveikatos sužalojimu, teismas sprendė, jog šiuo atveju negalima konstatuoti, kad būtent dėl nustatytų Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo sužalota sveikata. Pareiškėjo pateiktų rašytinių D. K., E. G., V. D., A. T., V. T. (V. T.), R. S. ir V. K. (V. K.) paaiškinimų teismas nevertino, kadangi šie raštiški parodymai buvo pateikti liudytojams neatvykus į teismo posėdį. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra neabejotina, jog dėl apgyvendinimo perpildytose kamerose ir dėl Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas, be kita ko, rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertino pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas. Tuo tarpu pareiškėjo prašymo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas teismas nesprendė, kadangi pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių patirtas išlaidas.

III.

Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė senaties terminą, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties terminio šio straipsnio pažeidimams konstatuoti, be to, apskaičiuodamas laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nepagrįstai sprendė, jog vienam asmeniui kameroje turi tekti tik 3,6 kv. m kameros ploto, nes ši norma yra neteisėta ir turėjo būti taikoma pareiškėjo prašoma 4 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kadangi jie yra nemotyvuoti. Teigia, jog teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sujungti nagrinėjamą administracinę bylą su administracine byla Nr. I-935-609/2014, šiuo metu apeliacine tvarka apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (II t., b. l. 10).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 8–9) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2009 m. gruodžio 27 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 12 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Visų pirma, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo sujungti nagrinėjamą administracinę bylą su administracine byla Nr. I-935-609/2014, šiuo metu apeliacine tvarka apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 69 straipsnio 1 dalis numato, jog bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Pažymėtina, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-70/2014 ir kt.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytoje byloje iš esmės skiriasi atsakovai (administracinėje byloje Nr. I-935-609/2014 atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato), todėl bylos į vieną nejungtinos.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su senaties termino taikymu, pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu laikotarpiu, kuriuo jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, bei jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiais nuo 2007 m. gruodžio 27 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. balandžio 3 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 66), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. balandžio 3 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis nežinojo, kad jo teisės yra pažeidžiamos vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, ir savaime negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. balandžio 3 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (I t., b. l. 124) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 245 paras, iš kurių 157 paras jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 88 paras jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,87 kv. m iki 3,12 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 1,87 kv. m iki 4,67 kv. m, tačiau 10,5 parų iš šio laikotarpio pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma svyravo nuo 3,12 kv. m iki 3,75 kv. m, t. y. buvo gana nežymiai mažesnė (iki 0,48 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus (88 parų), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi teisėjų kolegija visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir sprendžia, kad visą nurodytą laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kita vertus, į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos.

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma yra neteisėta, atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į tai, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, įvertinus minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, o apeliacinės instancijos teismas, papildomai patikrinęs bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, taigi jų nebekartoja ir dėl jų papildomai nebepasisako. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje esančius duomenis (I t., b. l. 8–9, 17–20, 25–28, 47–50, 54–58, 99–121, 124–169) ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jais abejoti.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 200 Lt (347,54 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 173 100 Lt (50 133,23 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir dalį pažeidimo laikotarpio buvo 3,12 kv. m, t. y. gana nežymiai mažesnė (0,48 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali, o dalį laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat byloje, įvertinus pareiškėjo Gydymo stacionare istorijos išrašus ir kitus byloje esančius duomenis apie jo sveikatą (I t., b. l. 17–20, 99–121), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 500 Eur (5 179,20 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 500 Eur (5 179,20 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Ričardas Piličiauskas

              Dainius Raižys