Civilinė byla Nr. e2A-691-967/2022

   Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15426-2021-2

   Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2;

   3.1.7.6; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)            

Vilniaus APYGARDOS TEISMAS

 N U T A R T I S

2022 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Tatjanos Žukauskienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Olertros Transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Agrofresh Export Consortium S.L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Olertros Transportas“ dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

 n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Agrofresh Export Consortium S.L. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Olertros Transportas“ (toliau – atsakovė, UAB „Olertros Transportas“) 4 500 Eur nepagrįstai įgytą sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2019 m. gegužės 14 d. atsakovė jam suteikė krovinio pervežimo paslaugas, už kurias jis įsipareigojo tinkamai atsiskaityti. Atsakovė apmokėjimui pateikė 2019 m. gegužės 14 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), taigi 2019 m. gegužės 15 d. ieškovas vykdydamas savo priešpriešinį įsipareigojimą, apmokėjo šią sąskaitą padarydamas pavedimą į atsakovės sąskaitą. 2019 m. birželio 26 d. ieškovo buhalterė per klaidą pakartotinai atsakovei pervedė 4 500 Eur sumą į atsakovės sąskaitą – šis pavedimas buvo atliktas be jokio teisinio pagrindo. Atsakovė būdama nesąžininga, neinformavo apie nepagrįstai gautas pinigines lėšas, be to, į ieškovo reikalavimus grąžinti šias lėšas nereagavo, atsakovė tokius reikalavimus ignoravo. Negana to, 2019 m. liepos 31 d. atsakovė išrašė PVM sąskaitą–faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už suteiktas pervežimo paslaugas, kurių atsakovė nebuvo suteikusi ieškovui.   

3.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė su pareikštu ieškiniu nesutinkanti, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad šalys susitarė dėl krovinio pervežimo ir ekspedijavimo paslaugų, o atsakovė veikė kaip ekspeditorė. Atsakovės pasamdytas vežėjas „Transport Towarowy Samochodowy Jacek Slomka“ pristatė ieškovo, kaip siuntėjo, krovinį iš Ispanijos į Lietuvą 2019 m. kovo 6 d., dėl šių priežasčių ieškovas 2019 m. birželio 26 d. sumokėjo atsakovei sutartą sumą 4 500 Eur. Sąskaita iš karto po vežimo atlikimo nebuvo išrašyta dėl atsakovės buhalterės aplaidumo, bet buvo išrašyta vėliau – 2019 m. liepos 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią ieškovas buvo apmokėjęs ginčijamu mokėjimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės UAB „Olertros Transportas“ 4 500 Eur nepagrįstai įgytą sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2021 m. gegužės 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 751,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovo Agrofresh Export Consortium S.L. naudai.

5.       Teismas nurodė, kad ieškovui pareiškus ieškinį dėl nepagrįstai gautų 4 500 Eur priteisimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio pagrindu, atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, privalo įrodyti gautų ginčo objektu esančių piniginių lėšų gavimo pagrindą, t. y. tarp ieškovo ir atsakovės įvykusį susitarimą dėl vežimo ir įsipareigojimą už jį apmokėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis)

6.       Teismas sprendė, kad krovinių vežimo teisiniai santykiai pasižymi tuo, jog juose dažniausiai dalyvauja mažiausiai tris šalys: siuntėjas, gavėjas ir vežėjas. Šiuose santykiuose vežėjas įsipareigoja paimti krovinį iš siuntėjo ir pristatyti jį gavėjui, o siuntėjas ar gavėjas įsipareigoja sumokėti vežėjui užmokestį, t. y. pareiga apmokėti vežėjui kyla asmeniui, kuris su juo sudarė susitarimą dėl vežimo. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės sutarties dėl vežimo bei įrodinėjo žodinės sutarties tarp ieškovo atstovės J. R. T.  ir atsakovės atstovo Z. V. sudarymą. Ieškovas neigė tokio susitarimo buvimą.

7.       Teismas konstatavo, kad nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad byloje neįrodyta, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytas susitarimas dėl vežimo, už kurį ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 4 500 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Olertros Transportas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1019-960/2022 ir priimti naują – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.       Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo reikalavimą netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo institutą ir krovinio vežimo/ekspedijavimo sutartinius teisinius santykius, bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

10.       Nepagrįstas praturtėjimas yra subsidiarus asmens teisių gynimo būdas – jis negali būti taikomas, kaip tarp šalių egzistuoja sutartiniai teisiniai santykiai.

11.       Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos nurodytos prielaidos – 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų LR CK normų taikymo, tame tarpe – atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas, turėjo analizuoti, ar yra nustatytos visos būtinos prielaidos.

12.       Nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad nors šalys nėra sudarę rašytinės sutarties, tačiau pateiktas šalių elektroninis susirašinėjimas ir važtaraštis patvirtina, kad šalys bendradarbiavo vykdant atsakovės siunčiamo krovinio pervežimą tarptautiniu maršrutu (Lietuva – Singapūras) ir teikiant kitas susijusias paslaugas, siekiant pristatyti siunčiamą krovinį iki konkretaus gavėjo adreso Singapūre. Pagal sutartį buvo išrašytos sąskaitos ir pagal jas atliktas dalinis apmokėjimas, todėl toks šalių elgesys patvirtina, kad oferta buvo akceptuota pagal pasiūlytas sąlygas ir pradėta vykdyti.

13.       Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą konstatuodamas, kad byloje neįrodyta, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytas susitarimas dėl vežimo, už kurį ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 4 500 Eur. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgdamas išimtinai į liudytojų parodymų prieštaravimus, tačiau atsiribodamas nuo kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių sutartinių teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės dėl konkretaus pervežimo egzistavimą, visumos objektyvaus vertinimo.

14.       Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino ieškovo bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių/pozicijos prieštaringumo/nenuoseklumo, kuri tendencingai keitėsi.

15.       Rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė įtvirtino savo sutartinius teisinius santykius tiek konkliudentiniais veiksmais, tiek susirašinėjant elektroninio ryšio priemonėmis. Pateiktas 2019 m. kovo 2 d. susirašinėjimas, 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. kovo 6 d. CMR važtaraščių turinys (kaip prekių siuntėjas nurodytas ieškovas etc.) patvirtina, kad ieškovas užsakė iš atsakovės krovinio pervežimo ir ekspedijavimo požymius turinčias paslaugas dėl krovinio pervežimo. To pasekoje, atsakovė pasamdė faktinį vežėją – „Transport Towarowy Samachodowy Jacek Slomka“, kuris paėmė iš ieškovo krovinį Ispanijoje ir 2019 m. kovo 9 d. pristatė jį gavėjui Lietuvoje. Atitinkamai, ieškovas sumokėjo atsakovei 4 500 Eur už įvykdytą pervežimą, o atsakovė sumokėjo faktiniam vežėjui. Aukščiau išdėstyti įrodymai paneigia ieškovo poziciją, kad ieškovas neužsakinėjo iš atsakovės krovinio pervežimo/ekspedijavimo paslaugų.

16.       Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1019-960/2022 palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovės UAB „Olertros Transportas“ jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.       Ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės 4 500 Eur nepagrįstai įgytą sumą. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad 2019 m. birželio 26 d. ieškovo buhalterė per klaidą pervedė atsakovei 4 500 Eur sumą į atsakovės sąskaitą, todėl šis pavedimas buvo atliktas be jokio teisinio pagrindo, taigi, nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad turėjo būti taikomos materialinės teisės normos, reglamentuojančios nepagrįsto praturtėjimo institutą.

18.       Iš atsakovės į civilinę bylą pateiktų susirašinėjimų turinio nebuvo galima identifikuoti esminių krovinio pervežimo susitarimo/užsakymo sąlygų, dėl kurių yra susitariama įprastose krovinio pervežimo sutartyse/užsakymuose – pasikrovimo vieta, pristatymo laikas, pasikrovimo laikas, kaina, atsiskaitymo terminas, krovinio apibūdinimas, krovinio svoris, tūris, krovinio pervežimo temperatūrinės sąlygos, netesybos ir atsakomybės mastas, krovinio draudimo sąlygos ir pan. Susirašinėjimų turinys patvirtina, kad šalys bendravo tik dėl siunčiamo krovinio pakrovimo organizavimo veiksmų (laiko, vietos), tačiau ne dėl esminių krovinio užsakymo/sutarties sąlygų. Taigi, vien tai, kad ieškovas būdamas faktiniu siuntėju koordinavo siunčiamo krovinio pakrovimo tvarką, nesudarė pagrindo teigti, jog ieškovas užsakė atsakovę atlikti krovinio pervežimą, o be to, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai dėl krovinio pervežimo.

19.       Iš susirašinėjimų turinio galima matyti, kad atsakovė su ieškovu bendravo tiek 2019 m. vasario 15 d., tiek 2019 m. kovo 2 d., t. y. krovinio pasikrovimo dieną, todėl, akivaizdu, kad susirašinėjimas tarp šalių vyko ne dėl krovinio sutarties/užsakymo sudarymo, o dėl krovinio pakrovimo tvarkos. Tuo atveju, jeigu atsakovė būtų bendravusi su ieškovu dėl sutarties/užsakymo sudarymo, akivaizdu, kad ji būtų kreipusis į ieškovą ne krovinių pasikrovimo dieną, o ženkliai anksčiau, kadangi krovinio pervežimo užsakymai/sutartys įprastai sudaromos ženkliai anksčiau iki krovinio pasikrovimo dienos, o ne transportui atvykus į pasikrovimo vietą.

20.       Byloje esant prieštaravimams tarp liudytojų J. R. T. bei Z. V. parodymų, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad civilinėje byloje nebuvo įrodyta aplinkybė, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl krovinio pervežimo, už kurį ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 4 500 Eur.

21.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad CMR važtaraštis neva patvirtina, jog šalys bendradarbiavo vykdant ieškovo siunčiamo krovinio pervežimą, kas leidžia daryti išvadą, jog būtent ieškovas užsakė atsakovę krovinio pervežimui, tačiau iš CMR važtaraščių turinio galima matyti, kad visuose dokumentuose ieškovas yra įvardijamas kaip krovinio siuntėjas.

22.       Ieškovas neginčijo fakto, kad šalys bendradarbiavo vykdant siunčiamo krovinio pervežimą, nes ieškovas krovinio pervežimo santykiuose buvo faktinis siuntėjas, kuris rūpinosi pakrovimo organizavimo darbais. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nebuvo nei raštu, nei žodžiu sudaręs susitarimo su atsakove dėl krovinio pervežimo, akivaizdu, kad jis neturėjo pareigos atsiskaityti su atsakove už krovinio pervežimo paslaugas.

23.       Atsižvelgiant į tai, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui kilo klausimas, kas šias krovinio pervežimo paslaugas užsakė ir dėl ko už jas atsiskaitė ieškovas, todėl ieškovas į civilinę bylą pateikė laikotarpio nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. susirašinėjimus. Susirašinėjimų turinys patvirtino faktą, jog krovinio pervežimo paslaugos buvo užsakytos kliento/užsakovo Xurshid, o ieškovas už 2019 m. gegužės 14 d. suteiktas krovinio pervežimo paslaugas sumokėjo dėl to, kad pristatytas krovinys neatitiko kokybės reikalavimų. Taigi, ieškovas, priešingai negu teigia atsakovė, civilinėje byloje ne tendencingai keitė savo aplinkybes ar poziciją, tačiau tikslingai, siekiant padėti pirmosios instancijos teismui atskleisti objektyvia tiesą, teikė rašytinius įrodymus, kurie paneigė aplinkybę, jog ieškovas užsakė atsakovę suteikti krovinio pervežimo paslaugas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

25.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės UAB „Olertros Transportas“ paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

26.       Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo konstatuota, jog atsakovė neįrodė, kad buvo sudarytas susitarimas dėl vežimo, už kurį ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 4 500 Eur, todėl ieškovo 2019 m. birželio 27 d. atliktas 4 500 Eur mokėjimas buvo atliktas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnis).

27.       Taigi, apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kurio tenkintas reikalavimas dėl be pagrindo įgyto lėšų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

28.       Apeliantė (atsakovė) su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pateikia savo poziciją.

29.       Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.

30.       Byloje nustatyta, kad atsakovė pateikė ieškovui apmokėti 2019 m. gegužės 14 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodomos transporto paslaugos ES-LT ir jų kaina – 4 500 Eur. 2019 m. gegužės 16 d. ieškovas pervedė į atsakovės sąskaitą 4 500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „(duomenys neskelbtini)“. 2019 m. birželio 27 d. ieškovas atliko šioje byloje ginčo objektu virtusį mokėjimą atsakovei 4 500 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „(duomenys neskelbtini)“. 2019 m. liepos 31 d. atsakovė išrašė apmokėjimui PVM sąskaitą–faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodomos transporto paslaugos ES-LT ir jų kainą – 4 500 Eur.

31.       Atsakovės pasitelktas vežėjas „Transport Towarowy Samochodowy Jacek Slomka“ paėmė iš ieškovo krovinį Ispanijoje bei 2019 m. kovo 6 d. pristatė jį gavėjui Lietuvoje, už šį vežimą 2019 m. kovo 29 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) apmokėjimui.

32.       Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės sutarties dėl vežimo bei įrodinėjo žodinės sutarties tarp ieškovo atstovės J. R. T.  ir atsakovės atstovo Z. V. sudarymą. Ieškovas neigė tokio susitarimo buvimą.

33.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau teismo nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog byloje nustatytos iš esmės šalių neginčijamos aplinkybės, t. y. kad anksčiau atsakovės išrašytos sąskaitos už vežimą apmokėjimas nurodant sąskaitos numerį; krovinio paėmimo iš ieškovo faktas ir jo pristatymas gavėjui; tarp šalių atstovų vykęs susirašinėjimas elektroninių ryšių priemonėmis dėl krovinio paėmimo; ieškovo atliktas 4 500 Eur mokėjimas atsakovei po daugiau kaip trijų mėnesių nuo krovinio pristatymo mokėjimo nurodyme nenurodant sąskaitos numerio; atsakovės išrašyta sąskaita ieškovui po mėnesio nuo atlikto mokėjimo – leidžia daryti išvadą, jog atsakovė neįrodė šalių sudaryto susitarimo dėl vežimo, už kurį ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 4 500 Eur. Tai patvirtino ir teismo posėdžio metu liudytojos J. R. T. nurodytos aplinkybės, kuriomis ji neigė tokio susitarimo (liudytojas Z. V. teigė, jog sudarė susitarimą su ieškovo atstove J. R. T. dėl krovinio pervežimo) sudarymą ir pripažino tik bendravimą dėl krovinio paėmimo.

34.       Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų LR CK normų taikymo. Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos nurodytos prielaidos, tame tarpe – atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas, turėjo analizuoti, ar yra nustatytos visos būtinos prielaidos. Skunde taip pat teigiama, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, kas nulėmė neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą ir neteisingą bylos išnagrinėjimą.

35.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).

36.       Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

37.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas per klaidą atsakovei pervedė 4 500 Eur nesant teisinio pagrindo, t. y. neįrodžius ieškovo pareigos mokėti už vežimą. Taigi, atsakovė įgijo 4 500 Eur be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Nors apeliantė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas nei vienos iš aplinkybių, nustatytų CK 6.237 straipsnyje nenustatinėjo, nevertino, neanalizavo ir sprendime dėl jų nepasisakė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai sprendė, kad atsakovė įgijo lėšas nesant tam teisinio pagrindo.

38.       Pirmosios instancijos teismo taikytas CK 6.237 straipsnis nustato aptariamo skyriaus normų taikymo prielaidas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).

39.       Be to, CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą (lot. actio de in rem verso), taikyti turi būti nustatytos ir šios prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016).

40.       Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo; taip pat jei atlyginta neegzistuojanti žala arba atlyginta daugiau, nei patirta, ji atlyginta nesant teisinio pagrindo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

41.       Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, kad per klaidą pervedė 4 500 Eur į atsakovės banko sąskaitą. Pažymėjo, kad atsakovė nesutinka ieškovui grąžinti pervestų lėšų. Paaiškino, kad ieškovo ir atsakovės nesieja jokie prievoliniai tarpusavio santykiai, atsakovė praturtėjo dėl ieškovo veiksmų – be pagrindo atlikto pavedimo, atsakovės praturtėjimą atitinka ieškovo turto sumažėjimas – atsakovė praturtėjo ieškovo sąskaita. Tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, ieškovas atlikdamas klaidingą pavedimą, nebuvo prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos. Ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais.

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai nustatė bylos faktus ir jiems kvalifikuoti tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turto gavimą be pagrindo, bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo.

43.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad atsakovė praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovei. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovė gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovės turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovė mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, ji turi būti pajėgi įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).

44.       Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygos: atsakovė praturtėjo 4 500 Eur dėl ieškovo veiksmų; ieškovo turtas sumažėjo 4 500 Eur (nes ieškovas šią sumą pervedė per klaidą); ieškovo turto sumažėjimą lėmė atsakovės veiksmai ir atsakovė praturtėjo 4 500 Eur; atsakovė neįrodė, kad egzistavo teisinis pagrindas – atsakovė neįrodė ieškovo pareigos apmokėti už vežimą – susiklosčiusių sutartinių santykių; nepagrįsto praturtėjimo aplinkybės egzistavo ieškovui teikiant ieškinį; ieškovas neprisiėmė turto sumažėjimo rizikos, t. y. ieškovas neįsipareigojo sumokėti už vežimą; ieškovas negali apginti savo pažeistų teisių kitais gynybos būdais, kadangi teisiniai santykiai šalių nesiejo.

45.       Teisėjų kolegijos atliktas byloje nustatytų visumos faktinių aplinkybių teisinis vertinimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė atitinkama suma ieškovo sąskaita praturtėjo ir tarp šio ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo yra priežastinis ryšys, o atsakovės pinigų nėra pateisinamas nei įstatymu, nei konkrečiu aktu, nei sandoriu (CPK 178, 185 straipsniai). Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė 4 500 Eur įgijo be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai).

46.       Apeliantė taip pat nurodo, kad rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė įtvirtino savo sutartinius teisinius santykius tiek konkliudentiniais veiksmais, tiek susirašinėjant elektroninio ryšio priemonėmis. Pateiktas 2019 m. kovo 2 d. susirašinėjimas, 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. kovo 6 d. CMR važtaraščių turinys (kaip prekių siuntėjas nurodytas ieškovas etc.) patvirtina, kad ieškovas užsakė iš atsakovės krovinio pervežimo ir ekspedijavimo požymius turinčias paslaugas dėl krovinio pervežimo. To pasekoje, atsakovė pasamdė faktinį vežėją – „Transport Towarowy Samachodowy Jacek Slomka“, kuris paėmė iš ieškovo krovinį Ispanijoje ir 2019 m. kovo 9 d. pristatė jį gavėjui Lietuvoje. Atitinkamai, ieškovas sumokėjo atsakovei 4 500 Eur už įvykdytą pervežimą, o atsakovė sumokėjo faktiniam vežėjui. Ieškovas, savo konkliudentiniais veiksmais, beveik dvejus metus nuo mokėjimo pavedimo atlikimo nereikšdamas atsakovei jokių pretenzijų, dar kartą patvirtino susitarimo tarp ieškovo ir atsakovės egzistavimą.

47.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovo išsakyta pozicija, jog iš CMR važtaraščių turinio galima matyti, kad visuose dokumentuose ieškovas yra įvardijamas kaip krovinio siuntėjas, be to, ieškovas neginčijo fakto, kad šalys bendradarbiavo vykdant siunčiamo krovinio pervežimą, nes ieškovas krovinio pervežimo santykiuose buvo faktinis siuntėjas, kuris rūpinosi pakrovimo organizavimo darbais. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, o siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Ieškovas krovinio pervežimo teisiniuose santykiuose veikė kaip faktinis krovinio siuntėjas, todėl su atsakove bendradarbiavo tik dėl siunčiamo krovinio pakrovimo tvarkos, laiko ir eigos o ne dėl esminių krovinio pervežimo sutarties/užsakymo sąlygų, kadangi iš atsakovės į bylą pateiktų susirašinėjimų turinio nebuvo galima identifikuoti esminių krovinio pervežimo susitarimo/užsakymo sąlygų, dėl kurių yra susitariama įprastose krovinio pervežimo sutartyse/užsakymuose – pasikrovimo vieta, pristatymo laikas, pasikrovimo laikas, kaina, atsiskaitymo terminas, krovinio apibūdinimas, krovinio svoris, tūris, krovinio pervežimo temperatūrinės sąlygos, netesybos ir atsakomybės mastas, krovinio draudimo sąlygos ir pan. Kitaip tariant, susirašinėjimų turinys patvirtina, kad šalys bendravo tik dėl siunčiamo krovinio pakrovimo organizavimo veiksmų (laiko, vietos), tačiau ne dėl esminių krovinio užsakymo/sutarties sąlygų.

48.       Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su liudytojų parodymais, teigdama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje neįrodyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytas susitarimas dėl vežimo, už kurį ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 4500 Eur, tokią išvadą padarė atsižvelgdamas išimtinai tik į liudytojų parodymų prieštaravimus, tačiau atsiribodamas nuo kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių sutartinių teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės dėl konkretaus pervežimo egzistavimą, visumos objektyvaus vertinimo.

49.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus ar paaiškinimus, nėra pagrindas atsisakyti jo duotų paaiškinimų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami, tačiau jų paaiškinimai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014).

50.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti byloje liudytojos J. R. T. duotais paaiškinimais, kurie, visų bylos įrodymų kontekste, nelaikytini prieštaringais, melagingais, kuriais negali būti grindžiamas teismo priimamas procesinis sprendimas. Šio asmens paaiškinimai nėra vieninteliai nagrinėjamos bylos įrodymai, jie įvertinti visų byloje surinktų duomenų, juos pagrindžiančių įrodymų, kontekste. Kadangi ieškovas paneigė atsakovės poziciją, jog šalių sutartinius krovinio pervežimo santykius patvirtina tiek susirašinėjimai tarp šalių elektroninio ryšio priemonėmis, tiek CMR važtaraščiai, byloje esant prieštaravimams tarp liudytojų J. R. T. bei Z. V. parodymų, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nebuvo įrodyta aplinkybė, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytas susitarimas dėl krovinio pervežimo, už kurį ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 4 500 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties

51.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teismas pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

52.       Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

53.       Atsižvelgdamas į padarytos situacijos analizę pateiktą apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priimdamas teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54.       Kadangi atsakovės UAB „Olertros Transportas“  apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas ieškovo turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55.       Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės UAB „Olertros Transportas“ 1 224 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, grįsdama patirtas išlaidas 2022 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2022 m. vasario 9 d. bankiniu pavedimu SEB banke 1 224 Eur sumai. Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos už advokato J. J. suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovės UAB „Olertros Transportas“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

56.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Olertros Transportas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1019-960/2022 palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Agrofresh Export Consortium S.L., juridinio asmens kodas 0511494010116080, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Olertros Transportas“, juridinio asmens kodas 303204833, 1 224 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dvidešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjos                                                                Donata Kravčenkienė

                                                                        Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė

                                                                        Tatjana Žukauskienė