LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugpjūčio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės,
Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
apeliantų R. G. ir UAB „Rimpava“ atskirąjį skundą dėl
Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal
ieškovo UAB „Lintera“ ieškinį atsakovams R. G. ir UAB „Rimpava“ dėl turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Lintera“
kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. G. ir UAB „Rimpava“ 116 450 Lt dydžio
nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, taip pat
priteisti iš R. G. 10 000
Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Padarytą žalą ieškovas grindė
neteisėtais atsakovų veiksmais paskleidžiant melagingą informaciją bei
nesąžiningai konkuruojant. Teismo proceso metu ieškovas reikalaujamus
solidariai atlyginti nuostolius sumažino iki 64 513 Lt.
Kauno apygardos teismas
2009 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovo prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos
priemones – 126 450 Lt vertės atsakovų nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei
turtinių teisių areštą, leidžiant atsakovams naudoti areštuotą turtą pagal jo
tiesioginę paskirtį, bet uždraudžiant juo disponuoti. Nustačius, kad atsakovai
neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant reikalavimo sumos, turi būti
areštuojamos ir atsakovų piniginės lėšos, esančios pas atsakovus ar trečiuosius
asmenis, taip pat ir banko sąskaitose, leidžiant iš šių lėšų atsiskaityti su
ieškovu, o atsakovui UAB „Rimpava“ – mokėti darbo užmokestį, mokesčius
valstybei ir socialinio draudimo įmokas. Surasti ir aprašyti areštuotiną turtą
teismas pavedė antstoliui, nes nutarties priėmimo metu nebuvo žinoma jo
sudėtis.
Kauno apygardos teismas
2009 m. liepos 2 d. nutartimi atmetė atsakovų prašymą pritaikytas laikinąsias
apsaugos priemones pakeisti į atsakovui R. G. priklausančios nekilnojamojo turto dalies areštą. Lietuvos
apeliacinis teismas 2009 m. spalio 15 d. nutartimi atsakovų atskirąjį skundą
atmetė.
Kauno apygardos teismas
2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi sumažino laikinųjų apsaugos priemonių mastą:
abiejų atsakovų atžvilgiu turto areštą sumažino iki 64 513 Lt, o atsakovo R. G. – iki 10 000 Lt.
Atsakovai 2010 m. kovo
22 d. pateikė prašymą pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d.
nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones į atsakovui R. G. priklausančios
nekilnojamojo turto dalies areštą 64 513 Lt sumai. Nustačius, kad areštuoto
nekilnojamojo turto nepakanka, atsakovai prašė areštuoti jų kilnojamąjį turtą
ir vertybinius popierius. Atsakovai prašymą grindė ieškinio sumos sumažinimu.
Jų nuomone, turimo turto visiškai pakanka ieškovo reikalavimams užtikrinti,
todėl nėra pagrindo toliau laikyti areštuotas atsakovų lėšas banko sąskaitose.
Lėšų areštas atsakovams sukelia nepagrįstai
didelius nuostolius; sužlugdyta atsakovo UAB „Rimpava“ veikla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas
2010 m. kovo 25 d. nutartimi atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
pakeitimo atmetė.
Teismas nurodė, kad
atsakovai naują prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo grindžia
aplinkybėmis bei įrodymais, dėl kurių iš dalies jau yra pasisakyta Kauno
apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo
2009 m. spalio 15 d. nutartyje, todėl vien dėl šios priežasties atsakovų
prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas pažymėjo, kad Kauno
apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis dėl turto arešto masto
sumažinimo yra pateikta antstolei, vykdančiai Kauno apygardos teismo 2009 m.
birželio 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamoje
byloje ieškinio reikalavimo dydžio sumažinimas nėra teisėtas pagrindas pakeisti
teismo taikytą neapibrėžto turto areštą konkrečių daiktų areštu. Tokia išvada
darytina dėl to, jog turto aprašymas, jo įvertinimas atliekami pagal vykdymo
proceso taisykles. Visų pirma kitoje byloje turi būti išspręstas tarp šalių
iškilęs ginčas dėl atsakovų turto vertės, ir tik ją nustačius, sprendžiamas
klausimas, ar, atsižvelgiant į ieškinio sumą bei areštuoto turto vertę,
antstolė nėra areštavusi turto daugiau nei reikia ieškinio reikalavimui
užtikrinti. Atsakovų prašyme keliamas klausimas, teismo nuomone, turėtų būti
sprendžiamas vadovaujantis vykdymo proceso taisyklėmis, o ne keičiant ar naikinat
nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovams manant, kad antstolė
pažeidė teismo nutartyje nustatytą areštuojamo turto tvarką ar neteisingai
įvertino areštuojamus daiktus, jie gali kreiptis į teismą dėl antstolio
veiksmų.
Teismas taip pat nurodė,
kad atsakovų siūlomo areštuoti nekilnojamojo turto vertė nėra pakankama net ir
paskutiniam patikslintam ieškinio reikalavimui užtikrinti. Pažymėjo, jog
ieškinio suma yra ne 64 513 Lt, kaip kad nurodyta patikslintame ieškinyje, o 74
513 Lt. Nekilnojamojo turto registro duomenimis bendra turto vertė yra 182 336
Lt, todėl atsakovo R. G. dalis
bendrojoje dalinėje ir jungtinėje nuosavybėje, beje, turinčioje ir šeimos turto
teisinį režimą, yra 45 584 Lt. Net ir vadovaujantis pačių atsakovų duomenimis, R. G. kartu su sutuoktine
priklausančio nekilnojamojo turto vertė sudaro 130 000 Lt, o atsakovo dalis – tik
65 000 Lt, kas taip pat yra mažiau už patikslinto ieškinio sumą. Atsižvelgiant
į tai, kad šis turtas yra įkeistas bankui, kuriam atsakovas 2009 m. liepos 3 d.
duomenimis buvo skolingas 33 507,93 Lt, akivaizdu, kad, teismui patenkinus ieškinį,
ieškovas iš lėšų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, galėtų išsiieškoti tik
mažą dalį sumos, likusios prieš tai patenkinus hipotekos kreditoriaus
reikalavimą. Be to, išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto įmanomas tik
hipotekos kreditoriui sutikus, todėl nėra jokių garantijų, kad iš minėto turto apskritai
bus galima išieškoti nors ir šią nedidelę dalį sumos.
Teismas taip pat
pažymėjo, kad 2009 m. lapkričio 27 d. antstolės patvarkymu nustatyta atsakovams
priklausančių penkių transporto priemonių bendra vertė yra 9 000 Lt. Šiuo metu apylinkės
teisme yra sprendžiamas klausimas dėl transporto priemonių įkainojimo. Teismas,
atsižvelgęs į tai, kad tarp šalių vykdymo procese yra kilęs ginčas dėl
antstolės areštuoto kilnojamojo turto vertės bei dėl antstolės veiksmų
teisėtumo, nesprendė, ar atsakovų siūlomo areštuoti jiems priklausančio
kilnojamojo turto vertės pakaks pareikštam ieškinio reikalavimui užtikrinti.
Teismas akcentavo, kad
iš išdėstyto yra, akivaizdu, kad atsakovai, siekdami pakeisti teismo nutartį
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatyti areštą konkrečiam
atsakovų turtui, siekia paprastesniu keliu išspręsti tarp šalių vykdomojoje
byloje iškilusius nesutarimus dėl realios turto vertės nustatymo. Taip pat
nurodė, kad, šioje bylos stadijoje spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių pakeitimo, teismas nevertina atsakovų pateikto žalos apskaičiavimo
metodo (atsakovų nuomone, apsprendžiančio ieškinio sumą) bei su tuo susijusių
ieškovo argumentų, nes nurodytos aplinkybės gali būti nustatinėjamos tik
sprendžiant ginčą iš esmės.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovai R. G. ir UAB „Rimpava“
atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 25
d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pakeisti pritaikytas laikinąsias
apsaugos priemones atsakovo R. G. nekilnojamojo
turto dalies areštu. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sumažinta ieškinio
suma ir arešto mastas yra pakankamas pagrindas keisti laikinąsias apsaugos
priemones, nes sumažėjus arešto mastui, užtenka dvigubai mažiau turto ieškovo
reikalavimams užtikrinti.
2. Teismas nepagrįstai
sprendė, kad atsakovų prašyme keliamas klausimas turi būti sprendžiamas vykdymo
procese. Tokia teismo išvada prieštarauja CPK 146 straipsnio 1 daliai,
suteikiančiai šaliai teisę prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas piniginių lėšų areštą paliko vykdymo procesui, taip sudarydamas sąlygas
antstolei ir toliau piktnaudžiauti vykdant neapibrėžtą teismo nutartį ir
areštuojant pinigines lėšas, taip pat sudarydamas sąlygas ilgai trunkantiems
teisminiams ginčams su antstole, nors per tą laiką bus taikomas areštas visam
atsakovų turtui.
3. Teismo išvados, kad
atsakovų siūlomo areštuoti nekilnojamojo turto vertė nėra pakankama
patikslintam ieškinio reikalavimui užtikrinti, yra nepagrįsta. Teismas
neatsižvelgė į atsakovų pateiktus turto įvertinimus, o jo išvados prieštarauja
net antstolės aprašuose nurodytai turto vertei – 86 015 Lt. Be to, teismas
neįvertino, kad kredito sutartis sudaryta ne su vienu R. G. , o su dar trimis asmenimis, todėl likusi
paskolos suma turi būti dalinama iš keturių. Teismų praktikoje pripažįstama,
kad nekilnojamojo turto įkeitimas savaime netrukdo teismui areštuoti įkeistą
turtą.
4. Tarp šalių vykdymo
procese kilęs ginčas dėl antstolės areštuotų transporto priemonių vertės bei
dėl antstolės veiksmų teisėtumo nėra pagrindas atsisakyti pakeisti laikinąsias
apsaugos priemones. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paties ieškovo atstovai
atsakovų transporto priemones įvertino 34 500 Lt suma. Be to, teismas
nepasisakė dėl vertybinių popierių arešto galimybės.
5. Teismas nepagrįstai
nesprendė ieškinio sumos mažinimo aplinkybių, nurodydamas, kad tai gali būti
nustatinėjama tik sprendžiant ginčą iš esmės. Tokia išvada prieštarauja CPK 85
straipsnio 2 dalies nuostatai, numatančiai, kad kai nurodyta ieškinio suma
aiškiai neatitinka tikrosios vertės, ieškinio sumą rašytinio proceso tvarka
nustato teismas. Teismas neatsižvelgė nei į nuolat mažinamą ieškinio sumą, nei
į tai, kad ieškovas objektyviais įrodymais nepagrindė paskutinio patikslinto
ieškinio sumos.
6. Dėl piniginių lėšų
arešto atsakovas UAB „Rimpava“ jau devynis mėnesius patiria didelius ūkinės
veiklos suvaržymus, nors ieškinio suma per tą laiką buvo dvigubai sumažinta:
sustabdyti visi įmonės pirkimai, veikla, atsiskaitymas su klientais, atleisti
įmonės darbuotojai. Teismas nevertino, ar, dvigubai sumažinus ieškinio sumą,
toliau taikomas piniginių lėšų areštas yra būtinas ir proporcingas.
Ieškovas UAB „Lintera“
prašo atskirąjį skundą atmesti. Pažymi, kad ieškinio reikalavimai keičiami dėl
atsakovų, vilkinančių ieškovo nuostolių dydžiui nustatyti būtinų duomenų
pateikimą, kaltės.
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Nagrinėjamoje byloje
ginčas kilo dėl atsisakymo pakeisti vienas laikinąsias apsaugos priemones
kitomis. Tiek iš atsakovų prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, tiek
iš atskirojo skundo matyti, kad konkrečių priemonių pakeitimu atsakovai iš
esmės siekia panaikinti jų bankų sąskaitose esančioms lėšoms taikomą turto
areštą. Šio ginčo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos
priemonių institutas yra skirtas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą
(CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi šių priemonių taikymas grindžiamas
prielaida, kad jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet
susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto
teisių ir interesų varžymu (CPK 145 straipsnio 1 dalis). Toks varžantis pobūdis
suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, be kita ko, reiškiantį, kad:
laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tik esant pagrįstoms
prielaidoms dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės; teismui tenka pareiga
įsitikinti, ar prašymas jas taikyti iš tikrųjų atitinka jų tikslus, ar tai nėra
tik spaudimo kitai šaliai priemonė; turi būti parenkamos tokios konkrečios
priemonės, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui
pasiekti; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi iškreipti proceso šalių
teisių ir interesų pusiausvyros; visi klausimai, susiję su šių priemonių
taikymu, pakeitimu ar panaikinimu, turi būt sprendžiami kaip įmanoma greičiau,
kartu užtikrinant teisingo sprendimo nagrinėjamu klausimu priėmimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės
27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šiaurės tekstilė“ v. UAB „Mažeikių lyra“,
bylos Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB
„Irketos statyba“ v. UAB „Plungės darna“, bylos Nr. 2-802/2010). Savo
ruožtu šių priemonių laikinumas reiškia, kad jos gali būti taikomos tik tol,
kol egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Tolimesnis jų taikymas neturi
teisinio pagrindo.
Byloje nustatyta, kad pirmosios
instancijos teismas ieškinio reikalavimams užtikrinti pritaikė atsakovų 126 450
Lt vertės nekonkretizuoto turto, įskaitant pinigines lėšas, areštą. Nutartį
vykdžiusi antstolė aprašė atsakovui R.
G. priklausantį nekilnojamąjį turtą, atsakovų transporto priemones,
taip pat areštavo atsakovų bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas (T. 1, b.
l. 128-130; T. 2, b. l. 35-51, 63-65; T. 5, b. l. 94-96). Atsakovai,
nesutikdami su aprašyto turto įvertinimu ir antstolės veiksmais, juos apskundė
teismams. Ieškovui pakeitus ieškinio reikalavimus, pirmosios instancijos
teismas sumažino turto arešto mastą iki 64 513 Lt abiejų atsakovų atžvilgiu ir
iki 10 000 Lt atsakovo R. G. atžvilgiu.
Skundžiama nutartimi
pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų prašymą pakeisti laikinąsias
apsaugos priemones, iš esmės motyvuodamas, kad siūlomas areštuoti turtas jau
kartą teismų buvo įvertintas kaip nepakankamas ieškinio reikalavimams
užtikrinti, jo nepakanka net ieškinį sumažinus, be to, antstolės veiksmų
neteisėtumo klausimas vykdant nutartį dėl turto arešto turėtų būti sprendžiamas
vykdymo procese, o ne keičiant laikinąsias apsaugos priemones. Apskųstoje
nutartyje teismas konstatavo, kad antstolės aprašyto atsakovui R. G. tenkanti nekilnojamojo turto dalis, į kurią
galėtų būti nukreiptas išieškojimas, verta 45 584 Lt, tačiau ji yra įkeista
bankui, todėl, įvertinus pastarajam negrąžintą kredito dalį – 33 507,93 Lt,
geriausiu atveju iš įkeisto turto ieškovo naudai galėtų būti išieškota tik
nedidelė pinigų suma. Teismas, nurodęs, kad dėl atsakovų transporto priemonių
vertės vyksta ginčas kitoje byloje, šio turto nevertino. Kaip matyti iš teismų
informacinės sistemos, atsakovų skundas dėl antstolės veiksmų neskiriant
transporto priemonių ekspertizės, taip pat kitų reikalavimų, jau po šio
atskirojo skundo padavimo yra atmestas apeliacinės instancijos teismo.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pabrėžta, kad atsakovų skundo
atmetimas nereiškia, jog šiuo metu nėra įvykdyto visos sąlygos, būtinos
ekspertizės skyrimui. Visgi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie atliktą
ekspertizę, o antstolė aprašytas transporto priemones yra įvertinusi 9 000 Lt
(T. 5, b. l. 94-95). Minėta, antstolė, be atsakovų nekilnojamojo ir kilnojamojo
turto, taip pat yra areštavusi jų lėšas banko sąskaitose, tačiau jose esantis
lėšų likutis neviršija 100 Lt (T. 2, b. l. 48-51). Taigi iš išdėstyto yra
akivaizdu, kad šiuo metu antstolės aprašytas ir įvertintas atsakovų turtas yra
mažesnis nei taikomo turto arešto mastas. Šios išvados nepaneigia ir atsakovui R. G. priklausantis kitas
turtas – 5 100 Lt vertės akcijos, kuris taip pat galėtų būti aprašytas.
Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų pirmosios instancijos teismui pateiktas
nekilnojamojo turto įvertinimas jau anksčiau teismų buvo atmestas kaip netinkamas
įrodymas, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad teismų praktikoje įmonės piniginių lėšų areštas pripažįstamas itin ūkinę ir
komercinę įmonės veiklą varžančia laikinąja pasaugos priemone, kurios taikymas kraštutiniu
atveju gali lemti įmonės sužlugdymą (Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Šiaurės tekstilė“ v. UAB „Mažeikių lyra“, bylos Nr. 2-784/2010; 2010 m.
gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Irketos statyba“ v. UAB „Plungės
darna“, bylos Nr. 2-802/2010; 2009 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje
UAB „Transekspedicija“ v. UAB „Lastra“ ir kt., bylos Nr. 2-532/2009; 2009 m.
vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika
Logistika“, bylos Nr. 2-126/2009). Todėl teismas, net esant pagrindui imtis
laikinųjų apsaugos priemonių, turi labai atidžiai vertinti ir nagrinėti galimas
įmonės piniginių lėšų arešto sukeltas pasekmes, spręsti, ar tokių pasekmių
rizika yra proporcinga laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamam tikslui, ar
jų taikymu nėra paneigiami vieno asmens interesai ir nepagrįstai suabsoliutinami
kito, taip pat kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Taigi įmonės
piniginių lėšų areštas gali būti taikomas tik kaip ultima ratio. Šiuo gi atveju nagrinėjamoje byloje susiklostė
situacija, kai, nepaisant fakto, kad antstolės patvarkymu apribotoje įmonės
sąskaitoje iš esmės nėra lėšų, suvaržymas šioms sąskaitoms ir toliau tęsiamas,
argumentuojant, kad kito turto nepakanka ieškinio reikalavimams užtikrinti. Teisėjų
kolegijos įsitikinimu, tokia argumentacija ne tik kad yra visiškai nelogiška,
bet kartu paneigia patį laikinųjų apsaugos priemonių tikslą – turto arešto
taikymas aptariamu atveju tampa ne teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o
spaudimo kitai šaliai ir susidorojimo su ja priemone. Natūralu, kad panaikinus
įmonės piniginių lėšų bankų sąskaitose areštą, įmonė galėtų netrukdomai vykdyti
savo veiklą, nerizikuodama, kad į sąskaitą įplaukusios lėšos bus areštuotos. Būtent
tolimesnis veiklos vykdymas, o ne visiškas jos suvaržymas, gali užtikrinti
įmonės mokumą, o kartu galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai įvertinti šias aplinkybes,
ypatingai atsižvelgęs į tai, kad ginčas tarp šalių kilo dėl įrodinėjamos
netinkamos konkurencinės kovos, ir, nustatęs, kad dalis taikomų laikinųjų apsaugos
priemonių objektyviai negali pasiekti savo tikslų, jas panaikinti. Tokio
sprendimo priėmimui visiškai neturi reikšmės tarp atsakovų ir antstolės kilęs
ginčas dėl aprašyto turto įvertinimo, nes, minėta, visi su laikinųjų apsaugos
priemonių institutu susiję klausimai turi būti sprendžiami operatyviai, o
teismas nurodyto ginčo atveju nėra suvaržytas pakeisti vieną laikinąją apsaugos
priemone kita (CPK 146 straipsnio 1 dalis).
Minėta, atskiruoju
skundu atsakovai iš esmės siekia panaikinti jų banko sąskaitose esančioms
piniginėms lėšoms taikomą areštą. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad įmonės
lėšų areštas yra taikomas nepagrįstai ir turi būti panaikintas, dėl atsakovų
siūlomo konkretaus turto arešto nespręstina. Be to, šis turtas ir taip jau yra
aprašytas vykdant pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo. Atsakovas R. G. nepateikė
jokių įrodymų, kad jo sąskaitų areštas sukeltų jam neproporcingus nepatogumus,
todėl ši laikinoji apsaugos priemonė paliktina nepakeista.
Atkreiptinas dėmesys,
kad ieškovas, sumažindamas ieškinio reikalavimus, skirtingai nurodo galutinę
ieškinio sumą – vienu atveju ieškinio suma įvardijama 74 513 Lt, kitu – 64 513
Lt (T. 4, b. l. 66, 69; T. 5, b. l. 91, 172), todėl pirmosios instancijos
teismas privalo išsiaiškinti šią aplinkybę ir spręsti, ar yra pagrindas dar
kartą mažinti turto arešto mastą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė laikinųjų
apsaugos priemonių institutą, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą
nutartį, kuri (jos dalis) naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės
panaikinant atsakovo UAB „Rimpava“ piniginių lėšų areštą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio
2 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartį
panaikinti iš dalies: panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d.
nutarties, iš dalies pakeistos Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d.
nutartimi, dalį dėl atsakovo UAB „Rimpava“ piniginių lėšų arešto. Kitoje dalyje
nutartį palikti nepakeistą.
Nutartį siųsti byloje dalyvaujantiems asmenims ir
Turto arešto aktų registrui (Turto arešto akto Nr.: (duomenys neskelbtini)).
|
Teisėjai
|
Danutė Milašienė
|
|
|
|
|
|
Marytė Mitkuvienė
|
|
|
|
|
|
Vigintas Višinskis
|