Civilinė byla Nr. e2-1721-798/2017

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02763-2016-2

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.3.7.; 

                                                                                    3.1.18.1.1.2.; 3.3.2.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 19 d.

  Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens akcinės bendrovės DnB bankas (dabar – akcinė bendrovė Luminor Bank) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutarties uždarosios akcinės bendrovės „Homburg Merkurijus“ bankroto byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Žemės grąžinimas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, trečiasis asmuo byloje akcinė bendrovė DnB bankas, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartimi UAB „Homburg Merkurijus“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Mokumo valdymo sprendimai“. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, tarp kurių ir 5 409 010,41 Eur dydžio hipoteka užtikrintas kreditorės AB DnB bankas kreditorinis reikalavimas ir 1 992 829,24 Eur dydžio trečios eilės kreditorės Nova Mercurius B.V. kreditorinis reikalavimas.
2. Pareiškėja UAB „Žemės grąžinimas“, perėmusi kreditorinį reikalavimą iš Nova Mercurius B.V., pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti 2017 m. liepos 5 d. BUAB „Homburg Merkurijus“ kreditorių susirinkimo nutarimus, priimtus dešimtuoju darbotvarkės klausimu dėl BUAB „Homburg Merkurijus“ turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo. Nurodė, kad 2017 m. liepos 5 d. įvykęs atsakovės kreditorių susirinkimas buvo sušauktas ir įvykdytas nesilaikant privalomų kreditorių susirinkimų organizavimo procedūrinių ir materialiųjų reikalavimų – susirinkime buvo balsuota ir nutarta dėl klausimų, kurie nebuvo įtraukti į susirinkimo darbotvarkę, susirinkimo metu priimtas nepagrįstas ir kreditorių interesų neatitinkantis nutarimas dėl atsakovės turto pardavimo tvarkos.
3. Pareiškėja taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti BUAB „Homburg Merkurijus“ nekilnojamojo turto pardavimo varžytynes iki kol bus išnagrinėtas skundas dėl BUAB „Homburg Merkurijus“ 2017 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Nurodė, jog egzistuoja reali grėsmė, kad įvykus varžytynėms ir turtą pardavus, skundo reikalavimas dėl atsakovės kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais neteks prasmės, kadangi negalės būti faktiškai įgyvendintas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus  apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi tenkino pareiškėjos UAB „Žemės grąžinimas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė BUAB „Homburg Merkurijus“ nekilnojamojo turto pardavimo varžytynes Nr. 141236 iki bus išnagrinėtas pareiškėjos UAB „Žemės grąžinimas“ skundas dėl BUAB „Homburg Merkurijus“ 2017 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.
5. Teismas nustatė, jog pareiškėja nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei pateikė įrodymus, t. y. tikėtinai pagrindė savo skundo reikalavimus. Teismas nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pareiškėjos pareikštų reikalavimų pagrindu negalėtų būti priimtas galimai palankus teismo procesinis sprendimas.
6. Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, jog atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas 2017 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimas jau yra pradėtas vykdyti, t.y. pradėtos BUAB „Homburg Merkurijus“ nekilnojamojo turto pardavimo pirmosios varžytynės Nr. 141236, egzistuoja reali tikimybė ir grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjai galimai palankaus teismo procesinio sprendimo bus neįmanoma įvykdyti, kadangi skundu ginčijami nutarimai bus pilnai realizuoti.
7. Teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdyti BUAB „Homburg Merkurijus“ nekilnojamojo turto pardavimo varžytynes iki bus išnagrinėtas pareiškėjos UAB „Žemės grąžinimas“ skundas dėl BUAB „Homburg Merkurijus“ 2017 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8. Atskiruoju skundu AB DnB bankas prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos UAB „Žemės grąžinimas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, leisti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Preliminariai vertinant pareiškėjos skundo argumentus ir reikalavimus, yra pagrindas spręsti, kad šis skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir negalės būti tenkinamas. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog 2017 m. liepos 5 d. vykusiame BUAB „Homburg Merkurijus“ kreditorių susirinkime, priimant nutarimus buvo padaryti esminiai procedūriniai  pažeidimai, nes kreditoriai nebuvo informuoti apie tai, kad susirinkimo metu bus sprendžiamas kreditorės AB DnB bankas pasiūlytas klausimas. Priešingai nei teigia pareiškėja, bankas nepasiūlė jokio naujo klausimo kreditorių susirinkimo darbotvarkei. Susirinkime buvo svarstomi tik tie klausimai, kurie buvo suformuluoti bankroto administratorės pateiktame 2017 m. birželio 23 d. pranešime apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, darbotvarkėje dešimtuoju numeriu nurodant klausimą dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo.
2. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas bankrutuojančios įmonės kreditoriai turi teisę balsuoti tiek už bankroto administratoriaus ar kito kreditoriaus siūlomą nutarimą kreditorių susirinkime svarstomu klausimu, tiek siūlyti savo nutarimo projektą. Todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, jog bankroto administratorė privalėjo visus kreditorius,  nedalyvavusius susirinkime, o balsavusius raštu, dar prieš kreditorių susirinkimą informuoti apie banko balsavimą dešimtuoju darbotvarkės klausimu „Turto pardavimo tvarkos nustatymas“. Kreditorius, pasirinkdamas tiesiogiai kreditorių susirinkime nedalyvauti, o balsuoti raštu, pats prisiima riziką, kad nedalyvaus kreditorių susirinkime vykstančiose diskusijoje ir negalės reaguoti į kitų kreditorių teikiamus nutarimų susirinkime svarstomais klausimais projektus.
3. Teismų praktikoje bankroto bylose pažymima, jog net ir nustačius procedūrinius pažeidimus, jie galėtų būti pripažinti tinkamu pagrindu panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą, jeigu būtų įrodyta, kad jie galėjo nulemti kreditorių susirinkimo nutarimo turinį. Pareiškėjos kreditorinis reikalavimas sudaro 26,56 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, ir ji vienintelė skundžia kreditorių susirinkimo nutarimą dėl bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos. Banko kreditorinis reikalavimas sudaro 72,09 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimo sumos. Taigi akivaizdu, kad jei ir būtų nustatytas kreditorių susirinkimo organizavimo tvarkos pažeidimas, šie procedūriniai pažeidimai negalėtų būti laikomi esminiais ir nesudarytų pagrindo panaikinti skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą.
4. Pareiškėja neįrodė ir skundžiamo nutarimo turinio nepagrįstumo ir neteisėtumo, materialiųjų kreditorių teisių pažeidimo. Pareiškėjos skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais apie bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo bendruosius principus, bet nepateikiama jokių konkrečių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, jog skundžiamu nutarimu nustatyta turto pardavimo tvarka būtų nepagrįsta ar pažeistų kreditorių interesus. Subjektyvūs pareiškėjos samprotavimai, kad galbūt neįkeistą turtą reikėtų parduoti atskirai nuo įkeisto, nepaneigia nutarimo dėl turto pardavimo komplekse pagrįstumo, juo labiau, kad šis turtas yra tarpusavyje susijęs tiek funkciniu ryšiu, tiek prievolėmis.
5. Ne tik bankas, bet ir bankroto administratorė siūlė BUAB „Homburg Merkurijus“ nekilnojamąjį turtą pardavinėti kaip vieną turtinį kompleksą, kartu su visomis teisėmis ir pareigomis. Apie tai, kad kreditorių susirinkime bus sprendžiama dėl viso nekilnojamojo turto pardavimo komplekse kreditoriams buvo pranešta dar prieš kreditorių susirinkimą. Bankas tik patikslino administratorės pateiktą nutarimo projektą, į turtinį kompleksą įtraukdamas ir visas teises į statybinę-techninę dokumentaciją, kadangi šie dokumentai neatsiejamai susiję su parduodamu nebaigtu statyti nekilnojamuoju turtu.
6. BUAB „Homburg Merkurijus“ ir jos kreditorių interesų niekaip negali pažeisti pareiškėjos akcentuojamos aplinkybės, jog viename turtiniame komplekse nutarta parduoti bankui įkeistą ir neįkeistą turtą. Pagal ĮBĮ nuostatas bankas turės pirmenybės teisę gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą tik iš gautų lėšų iš bendrame turtiniame komplekse parduotų įkeistų turto objektų, o iš neįkeisto turto objektų pardavimo lėšų – tokia pačia tvarka kaip ir kiti kreditoriai. Todėl skundžiamame nutarime yra atskirai išskirtos tiek įkeisto turto (5 259 000 Eur), tiek neįkeisto turto (44 000 Eur) pradinės pardavimo kainos bendroje turtinio komplekso pardavimo kainoje. Taigi skundžiama turto pardavimo tvarka niekaip negali būti naudinga tik hipotekos kreditoriui.
7. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams ir neturi varžyti vienos šalies teisių labiau, nei būtina tikslui pasiekti. Skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės taikytos bankrutuojančios įmonės atžvilgiu – sustabdytos bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto pardavimo varžytynės. Pagal teismų praktiką laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios bankrutuojančios įmonė turto pardavimą, gali būti taikomos tik išimtinais atvejais. Sustabdžius BUAB „Homburg Merkurijus“ nekilnojamojo turto pardavimo procedūras, atitinkamai sustabdomas ir kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas iš turto pardavimo gautų lėšų. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai yra neproporcingos ir nesuderinamos su bankroto procesui taikomais operatyvumo ir visų kreditorių interesų apsaugos principais. 
9. Kreditorė UAB „Žemės grąžinimas“ atsiliepimu į trečiojo asmens AB DnB bankas atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Bankas atskirojo skundo argumentais siekia įrodyti kreditorės pareikšto skundo nepagrįstumo faktą, tačiau nurodomi argumentai yra nukreipti ne į preliminarųjį skundo įvertinimą, o į bylos nagrinėjimą iš esmės. Todėl banko argumentų išsamus įvertinimas šioje proceso stadijoje nėra galimas, kadangi kreditorės skundas dar nėra nagrinėjamas iš esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, pareikštų reikalavimų pagrįstumas vertinamas tik preliminariai, o banko argumentų gausa pagrindžia, kad byloje kilęs ginčas negali būti vienareikšmiškai vertinamas, todėl kreditorės reikalavimai sudaro pagrindą ginčui bei vertinimui, jog skundas yra prima facie pagrįstas.
2. Bankroto administratorės 2017 m. birželio 23 d. pranešime buvo nurodyta, kad dešimtuoju kreditorių susirinkimo klausimu bus sprendžiamas turto pardavimo tvarkos nustatymas. Bankroto administratorė nurodė, kad teiks pasiūlymą parduoti kaip vieną nedalomą kompleksą nebaigtą statyti Merkurijaus komercinį pastatą ir apartamentų pastatą su požeminiu parkingu kartu su nebaigta statyti požeminių automobilių stovėjimo aikštele ir pateikė lentelę su turto vertintojo nustatytomis kainomis. Tačiau kreditorių susirinkime buvo svarstyti du nutarimo projektai dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo, t.y. bankroto administratorės pateiktas pasiūlymas ir banko pateiktas pasiūlymas, kuris akivaizdžiai skyrėsi nuo bankroto administratorės pasiūlyto projekto, nes bankas už tą pačią sumą pasiūlė parduoti ne tik projekte nurodytą turtą, bet ir statybinę-techninę dokumentaciją.
3. ĮBĮ 24 straipsnis ir kitos nuostatos, priešingai nei teigia bankas, nenumato galimybės kreditoriui visuotinio susirinkimo metu teikti naujus nutarimų projektus ir dėl jų balsuoti tame pačiame kreditorių susirinkime. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais kai kreditorių susirinkimo darbotvarkė yra pildoma, kreditoriai turi būti informuojami apie darbotvarkės pakeitimus tokiu pačiu būdu ir tvarka, kaip ir jiems teikiant informaciją apie kreditorių susirinkimo sušaukimą. Bankui pasiūlius papildyti darbotvarkę, visuotinis kreditorių susirinkimo balsavimas dėl banko pasiūlymo turėjo būti atidėtas, nustatant pakankamą terminą kreditoriams susipažinti su papildyta susirinkimo darbotvarke arba kreditoriaus pasiūlymas turėjo būti nagrinėjamas kituose kreditorių susirinkimuose.
4. Banko argumentai, jog vien tik procedūrinis pažeidimas negalėjo nulemti nutarimo turinio neteisėtumo nėra pagrįstas. Pagal banko nurodytus argumentus dominuojantis kreditorius gali nepaisyti ĮBĮ nustatytų imperatyvių procedūrinių reikalavimų ir savo, kaip dominuojančio kreditoriaus, teises realizuoti bet kokia jam priimtina tvarka, ignoruojant kitų kreditorių teises. Banko teiginiais yra iš esmės neigiama kreditorių susirinkimo kompetencija ir pateisinama vieno kreditoriaus savivalė.
5. Kreditorė skunde išsamiai įvardijo skundžiamu nutarimu pažeistas jos, kaip kreditorės, materialiąsias teises. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai tik išsiaiškinę, kuriuo būdu pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą – dalimis ar kaip vientisą objektą – bus gauta daugiau lėšų, turėtų spręsti dėl šio turto tolesnio teisinio likimo. Jeigu pardavus konkretų turtą dalimis bankrutuojanti įmonė gautų daugiau lėšų, negu jo pardavimo kaip vientiso objekto atveju, kreditoriai turėtų pasirinkti turto perleidimo dalimis būdą. Koks iš šių būdų yra naudingesnis bankrutuojančiai įmonei bei jos kreditoriams, nustatoma įvertinus duomenis, susijusius su turto perleidimo rinkos verte. Nagrinėjamoje byloje sprendimai dėl turto pardavimo buvo priimti neturint jokios išsamios ir objektyvios informacijos apie turto realizavimo galimybes visais svarstomais būdais, t.y. nenustatyta, ar tikslingiau bankrutuojančios įmonės turtą parduoti kartu ar dalimis.
6. Skundžiamu nutarimu buvo nuspręsta kartu parduoti ir papildomą turtą, kurio vertė nebuvo nustatyta nepriklausomu turto vertinimu. Statybinės-techninės dokumentacijos vertė apskritai buvo prilyginta 0 Eur, nes turtą kartu su statybine-technine dokumentacija buvo nuspręsta parduoti už tokią pačią kainą kaip ir be jos. Akivaizdu, kad parduodamo nekilnojamojo turto vertei ir patrauklumui potencialiems pirkėjams daro reikšmingą įtaką ir sukurta projektinė dokumentacija, kurios pagrindu objektą įsigijęs asmuo turėtų teisėtą pagrindą vykdyti statybos darbus ir realizuoti investicinį projektą. Todėl projektinės dokumentacijos vertė turėjo būti nustatyta ir į ją turėjo būti atsižvelgiama nustatant turto pardavimo kainą, turtą parduodant tiek skyrium, tiek kaip vieną turtinį kompleksą.
7. Sprendimas parduoti visą turtą kaip vieną turtinį kompleksą yra akivaizdžiai naudingiausias tik bankui, kaip hipotekiniam kreditoriui. Kartu pardavus ir įkeistą, ir neįkeistą turtą, visų pirma bus tenkinami banko, kaip hipotekos kreditoriaus, reikalavimai, o tik po to kitų kreditorių reikalavimai. Pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą už vieną sumą, nebus galimybės objektyviai ir proporcingai nustatyti, kokia sumokėtos sumos dalis gauta už įkeistą turtą ir kokia dalis už neįkeistą turtą. Todėl nutarimas dėl turto pardavimo tvarkos yra nesuderinamas su kreditorių visumos poreikiais ir interesais.
8. Bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas ir tik įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais. Vien tai, jog bankroto procese taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti paisoma operatyvumo principo, nepaneigia kito ne mažiau svarbaus principo – kreditorių interesų apsaugos, pasireiškiančios per siekį kuo didesne apimtimi patenkinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių kreditorinius reikalavimus.
9. Banko argumentai, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra vilkinamas bankroto procesas, nėra pagrįsti. Nutartis dėl BUAB „Homburg Merkurijus“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2017 m. vasario 17 d., t.y. visas bankroto procesas tęsiasi dar tik apie 6 mėnesius. Teismo nutartis dėl BUAB „Homburg Merkurijus“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama priimta tik 2017 m. rugpjūčio 29 d., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad bankroto byla būtų vilkinama.
10. Administravimo išlaidos gali padidėti tik dėl turto saugojimo, priežiūros ir draudimo, nes bankroto administratorės atlyginimą sudaro sėkmės mokestis, kuris priklauso tik nuo parduoto turto vertės. Lėšos, kurios gali būti gautos BUAB „Homburg Merkurijus“ turtą pardavus kreditorės skunde nurodyta tvarka, susidarysiančias administravimo išlaidas gali viršyti keliolika ar kelis šimtus kartų, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas niekaip nesumažintų kreditorių galimybių patenkinti kuo didesnę savo reikalavimų dalį.
10. Atsakovės BUAB „Homburg Merkurijus“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ atsiliepimu sutinka su trečiojo asmens AB DnB bankas atskiruoju skundu, prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m rugpjūčio 7 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Sistemiškai aiškinant ĮBĮ 21 ir 24 straipsnių nuostatas, darytina išvada, jog tik kreditorius, kurio reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, turi teisę skųsti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimą. Kreditorių susirinkime dalyvavo kreditorė Nova Mercurius B.V., iš kurios pareiškėja reikalavimą įgijo tik 2017 m. liepos 14 d., o prašymą teismui dėl kreditorių pakeitimo pateikė tik 2017 m. liepos 26 d. Skundą teismui pareiškėja pateikė 2017 m. liepos 27 d. Teismas dar nėra nutartimi išsprendęs pareiškėjos perimto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimo. Todėl pareiškėja neturėjo teisės teismui pateikti skundo, o teismas – jo priimti.
2. ĮBĮ nuostatos neapriboja kreditoriams teisės siūlyti savo nutarimu projektus kreditorių susirinkimams. Apeliantas pateikė kreditorių susirinkimui savo nutarimo projektą. Kiti kreditoriai savo nutarimų projektų nepasiūlė, todėl kreditorių susirinkime buvo svarstomi bankroto administratorės ir banko pasiūlyti nutarimų projektai. Nutarimui pritarė 72,09 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių, todėl nėra pagrindo teigti, kad nutarimas buvo priimtas pažeidžiant ĮBĮ reikalavimus. Be to, apelianto pateiktas nutarimas, kuriam pritarė atsakovės kreditoriai, nebuvo iš esmės kitoks nei administratorės pateiktas nutarimo projektas. Bankas tik papildė pasiūlytą nutarimo projektą iš esmės jo nekeisdamas.
3. Apeliantas pasiūlė su parduodama žemės sklypo dalimi kartu perleisti ir visus žemės sklypo dalyje esančius priklausinius, kurie pagal statybos projektą priklauso atsakovei, taip pat kartu perleisti visas teises į statybinę-techninę dokumentaciją, kurios pagrindu buvo išduotas statybos leidimas. Apelianto pasiūlytas nutarimo projektas tiksliau bei detaliau apibrėžė, koks turtas yra realizuojamas, t. y. apelianto nutarimo projektas papildė bankroto administratorės pasiūlytą nutarimo projektą. Apeliantas savo nutarimo projektu nekeitė turto kainos ir (ar) turto pardavimo tvarkos, t. y. nedarė jokiu esminiu korekcijų.
4. Pagal ĮBĮ nuostatas įmonės kreditoriams suteiktos plačios teisės spręsti klausimus dėl bankrutuojančios įmonės turto valdymo ar disponavimo. Panaikinti kreditorių priimta nutarimą, remiantis ekonominio pobūdžio argumentais, būtų reikalinga tuomet, kai toks nutarimas akivaizdžiai prieštarautu ekonominei logikai ir negalėtų būti pateisintas jokiais racionaliais motyvais. Tuo tarpu vien tik skirtingas kreditorių suvokimas dėl konkrečiu atveju ekonomiškai naudingesnio sprendimo nėra pagrindas paneigti teisėtai nutarimą priėmusiu kreditorių valios.
5. Turto pardavimo kaina ir tvarka buvo nustatyta ir patvirtinta, atsižvelgus į turto vertintojo pateiktas turto vertinimo ataskaitas. Pareiškėja neginčija nustatytos turto pardavimo kainos, t. y. neginčija nutarimo pagrįstumo ekonominiu aspektu, o tik subjektyviai kvestionuoja turto realizavimo tvarką. Atsakovės kreditorių dauguma 2017 m. liepos 5 d. įvykusiame kreditorių susirinkime išreiškė savo nuomonę dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo, todėl kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas atitinka ĮBĮ nuostatas bei atspindi kreditorių daugumos valią. Pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
12. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytos bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto varžytynės, teisėtumas ir pagrįstumas.
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
14. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
15. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog BUAB „Homburg Merkurijus“ 2017 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkime kreditorė Nova Mercurius B.V. balsavo raštu. Pagal kreditorių susirinkimo darbotvarkę, 10 punktu buvo svarstomas klausimas dėl BUAB „Homburg Merkurijus“ priklausančio turto pardavimo tvarkos nustatymo pagal kreditoriams pateiktą bankroto administratorės projektą. Šio susirinkimo metu kreditorė AB DnB bankas dėl turto pardavimo pateikė savo pasiūlymą, kuriam buvo pritarta 72,09 proc. balsų dauguma.
16. Pareiškėja 2017 m. liepos 26 d. pateikė teismui pareiškimą dėl kreditoriaus pakeitimo, nurodydama, jog Nova Mercurius B.V. 2017 m. liepos 14 d. reikalavimų teisių perleidimo sutarti perleido pareiškėjai UAB „Žemės grąžinimas“  reikalavimo teisę į 1 992 829,24 Eur BUAB „Homburg Merkurijus“ skolą.  Taip pat 2017 m. liepos 27 d. pareiškėja pateikė teismui skundą dėl BUAB „Homburg Merkurijus“ 2017 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 10 darbotvarkės klausimu panaikinimo, o 2017 m. rugpjūčio 3 d. pateikė patikslintą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartimi patenkino pareiškėjos prašymą ir vietoje kreditorės Nova Mercurius B.V. į BUAB „Homburg Merkurijus“ trečios eilės kreditorių sąrašą įtraukė kreditorę UAB „Žemės grąžinimas“ su 1 992 829,24 Eur dydžio finansiniu reikalavimu.
17. Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo teises. Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkime, kurio metu priimtas nutarimas yra ginčijamas, dalyvavo kreditorė Nova Mercurius B.V., kurios reikalavimai buvo patvirtinti teismo įsiteisėjusia nutartimi. Taigi ši kreditorė turėjo teisę ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus, tačiau 2017 m. liepos 14 d. savo reikalavimo teises perleido pareiškėjai UAB „Žemės grąžinimas“.
18. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalį įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui. Šių reikalavimų eilė, nustatyta pagal šio įstatymo 35 straipsnio nuostatas, nesikeičia. Pagal CPK 48 straipsnio 2 dalį procesiniam teisų perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurių vietoj įstojo teisių perėmėjas.  Sistemiškai aiškinat šias nuostatas, darytina išvada, jog perėmęs reikalavimo teises bankroto procese naujasis kreditorius atitinkamai įgyja ir tas teises, kurias turėjo pradinis kreditorius.
19. Pareiškėja UAB „Žemės grąžinimas“ tiek prašymą dėl kreditoriaus pakeitimo, tiek skundą dėl kreditorių susirinkime priimto nutarimo teismui pateikė beveik tuo pačiu metu. Tačiau teismas naująją kreditorę į BUAB „Homburg Merkurijus“ trečios eilės kreditorių sąrašą įtraukė tik 2017 m. spalio 5 d. Šios nutarties turinys patvirtina, kad bankroto administratorė pareiškėjos kreditorinio reikalavimo tvirtinimui neprieštaravo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagal šiuo metu turimus bylos duomenis sprendžia, kad formaliai vėlesne teismo nutartimi kreditorės įtraukimas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą neužkerta jai kelio įgyvendinti visas materialines ir procesines teises, kurias ji perėmė iš pradinės kreditorės, tame tarpe ir skųsti jos teises galimai pažeidžiantį kreditorių susirinkimo nutarimą.
20. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai.
21. Kreditorė AB DnB bankas atskirajame skunde nurodo aplinkybes dėl ginčijamo kreditorių susirinkime priimto nutarimo teisėtumo, kurios gali būti patikrintos tik negarinėjant skundą iš esmės pirmos instancijos teisme. Todėl į klausimus, ar pareiškėjos nurodomi procedūriniai kreditorių susirinkimo organizavimo ir balsavimo tvarkos pažeidimai galėjo turėti įtakos kreditorių balsavimui, kokiu mastu skiriasi bankroto administratorės ir AB DnB bankas pasiūlytos turto pardavimo tvarkos projektai, kaip jie įtakoja už turto pardavimą gautinas lėšas ir jų paskirstymą visiems kreditoriams, turės būti atsakyta tik galutinėje teismo nutartyje. Tuo tarpu pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie kreditorių susirinkime pateiktą vieno iš kreditorių papildytą projektą, kuris nebuvo žinomas raštu balsavusiems kreditoriams, dėl turto pardavimo tvarkos leidžia šias aplinkybes vertinti kaip preliminariai pagrindžiančias jos reikalavimų pagrįstumą.
22. Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Šis principas yra susijęs ir su teisėje bendru proporcingumo principu. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.
23. Pareiškėja ginčija kreditorių susirinkimo nutarimą dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, o šio turto pardavimas yra neatsiejamai susijęs su vienu iš svarbiausių viso bankroto proceso tikslų – kreditorių reikalavimų patenkinimu. Nagrinėjamoje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, įmonės turtas būtų parduotas iš varžytynių, galimai pažeidžiant kitų kreditorių, kurių reikalavimai neužtikrinti hipoteka, interesus. Pareiškėjai galimai palankios teismo nutarties atveju, jos įgyvendinimas jau būtų nebeįmanomas arba apsunkintais papildomais teisminiais ginčais. Tuo tarpu, taikant laikinąsias apsaugos priemones ir pareiškėjos skundą teismui atmetus, bankrutavusios įmonės turto pardavimas iš varžytynių būtų tęsiamas toliau.
24. Pažymėtina, kad UAB „Homburg Merkurijus“ bankroto byla buvo iškelta 2017 m. vasario 6 d., o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Taigi bankroto procedūros nagrinėjamoje byloje yra vykdomos gana sparčiai. Pareiškėjos skundo nagrinėjimas pirmos instancijos teisme numatytas 2017 m. spalio 20 d. Todėl pripažintina, kad įmonės turto realizavimo procedūrų sustabdymas nagrinėjamu etapu nėra neproporcinga priemonė, siekiant užtikrinti galimai pažeistas kitų kreditorių teises ir interesus.
25. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo argumentai ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

           Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                              Antanas Rudzinskas