Civilinė byla Nr. 2A-421/2007
Procesinio
sprendimo kategorija 44.5.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko
(kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pranešėjas),
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant:
ieškovui V. P. ,
atsakovo
atstovams: Julianai Ostrouch, prokurorei Deimantei Nikitinienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimo,
kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-697-41/2007 pagal
ieškovo V. P. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei,
atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos
Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio
tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmais, atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t
ė:
Ieškovas V. P. patikslintu ieškiniu, vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 6, 28 straipsniais, 30 straipsnio 2 dalimi, 138
straipsnio 3 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 5 straipsniu bei šios Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsniu,
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsniu ir XXII
skyriumi, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 250 000 Lt
materialinės ir moralinės žalos atlyginimą.
Ieškovas
pažymėjo, jog jį išteisinus, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai
baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais, nepagrįstais, atlikti pažeidžiant
procesinius tokių veiksmų atlikimo reikalavimus. Be pagrindo taikius procesines
prievartos priemones, iškeliant baudžiamąją bylą ir priimant byloje sprendimus
buvo padaryta didelė materialinė ir moralinė žala, kuri turi būti atlyginta.
Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas visose teisminėse
instancijose truko 5 metus. Visą šį laiką ieškovo teisės buvo varžomos be
pagrindo. Dėl nepagrįstų valstybės pareigūnų veiksmų bei neteisėtos
baudžiamosios bylos ieškovas patyrė didelį stresą, dėl ko stipriai pablogėjo
sveikata. Ieškovas turi nuolat naudoti vaistus, tačiau jų įsigyti negali, nes
neturi pinigų. Ieškovas jau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu negalėjo
dirbti ir iki santuokos nutraukimo buvo išlaikomas žmonos lėšomis. Ieškovui buvo
suteiktas invalidumas, o darbingumas dabar tik 35 procentai. Dėl sveikatos būklės
ieškovas neturi galimybės susirasti jokio darbo. Jis gauna tik 423 Lt dydžio
invalidumo pensiją, kurios neužtenka pragyvenimui. Ieškovas nurodė, kad jeigu
nebūtų iškelta baudžiamoji byla, jis būtų dirbęs ir uždirbęs apie 710,33 Lt į
mėnesį, o per 5 metus - 42 619,80 Lt. Ieškovas pažymėjo, kad jam buvo padaryta
širdies chirurginė operacija, po kurios reikalinga reabilitacija ir papildomi
vaistai, tačiau jis neturi galimybės jų įsigyti, nes dėl valstybės padarytos
žalos jo finansinė būklė yra prasta. Patirtą turtinę žalą ieškovas vertina 50
000 Lt.
Ieškovo
įsitikinimu, jam taip pat buvo padaryta ir neturtinė žala. Neteisėtai iškelta baudžiamąja
byla padaryta žala ieškovo geram vardui ir dalykinei reputacijai.
Baudžiamosios bylos nagrinėjimas pažemino jo orumą, nukentėjo santykiai su
giminėmis, draugais. Procesine prievartos priemone – pasižadėjimu neišvykti
buvo nepagrįstai apribota jo judėjimo laisvė. Dėl baudžiamosios bylos iširo
santuoka, nutrūko ryšiai su sūnumi, o mirus jo tėvui, jis negalėjo vykti į jo laidotuves.
Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, jog pagrindinis dokumentas, įrodantis teismo
padarytą moralinę ir materialinę žalą, yra Vilniaus apygardos teismo 2003 m.
birželio 6 d. nuosprendis, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu pagal 1961 m. LR BK
234 straipsnio 1 dalį. Taip pat buvo nuspręsta iš ieškovo paimti šaunamuosius
ginklus ir perduoti juos Ginklų fondui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
kovo 15 d. nutartimi ieškovas buvo išteisintas, nenustačius nusikaltimo įvykio,
tačiau nebuvo išspręstas klausimas dėl jam priklausančių ginklų grąžinimo.
Teismo klaida ištaisyta tik po 2006 m. rugsėjo 28 d. pakartotinio kreipimosi į
Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Padarytą neturtinę žalą ieškovas vertina 200 000
Lt.
Vilniaus apygardos
teismas 2007 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies –
priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerijos, 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Likusią ieškinio
dalį teismas atmetė.
Teismas
pažymėjo, kad vien baudžiamosios bylos nutraukimas, išteisinamojo nuosprendžio
priėmimas ar apkaltinamojo teismo nuosprendžio panaikinimas savaime nesuponuoja
visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, priimtų procesinių
sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo,
o taip pat negali būti besąlyginiu pagrindu konstatuoti, jog visi ikiteisminio
tyrimo metu atlikti veiksmai bei priimti procesiniai sprendimai buvo neteisėti.
Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant procesines
prievartos ar kardomąsias priemones (nagrinėjamu atveju – sulaikant ieškovą,
atliekant akistatą, kratą, skiriant rašytinį pasižadėjimą neišvykti) buvo
įvykdyti neteisėti veiksmai, kurie yra nustatyti įstatymų nustatyta tvarka
atitinkamu procesiniu sprendimu.
Teismo
įsitikinimu, ieškovas neįrodė, jog jis 2000 m. rugsėjo 9 d. buvo sulaikytas,
nes byloje nėra duomenų apie šios procesinės prievartos priemonės taikymą. Kitos
ieškovui taikytos priemonės ir atlikti procesiniai veiksmai paremti
atitinkamais procesiniais sprendimais bei atitiko tuo metu susiklosčiusias ir
įstatymo numatytas sąlygas. Skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus
procesinius veiksmus asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai
netiriami. Atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir
teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus. Teismas atmetė ieškovo
argumentą, kad jo išteisinimas reiškia, jog procesinių prievartos priemonių
atlikimo metu nebuvo pagrindo jų taikyti. Tiek ieškovo rašytinis pasižadėjimas
neišvykti, tiek kiti procesiniai veiksmai buvo paskirti bei atlikti pagal įstatyme
numatytas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą sunkių nusikaltimų
padarymu, tikimybe, kad neapribojus jo laisvės ar neatlikus tam tikrų
prievartos priemonių, kaltinamasis (ieškovas) gali trukdyti nustatyti tiesą. Šie
procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamų institucijų procesiniais
sprendimais, kurie nėra panaikinti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prijungtoje
baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas įstatymų nustatyta
tvarka būtų skundęs jam taikytus procesinius prievartos veiksmus. Byloje nėra
procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros
veiksmų neteisėtumą bei nepagrįstumą atliekant kratą, akistatą, taikant ieškovui
rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Teismo manymu, nėra pagrindo konstatuoti
neteisėtų atsakovo veiksmų taikant procesines prievartos ir kardomąją priemones.
Nesant veiksmų neteisėtumo, negalimas ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais
padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinimas.
Teismas pažymėjo,
kad ieškovui priimti apkaltinamieji nuosprendis ir nutartis, kuriais jis buvo
nuteistas kriminaline bausme, buvo panaikinti kaip neteisėti. Tai leidžia
konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų nuteisiant ieškovą buvimą ir ieškovo
teisės į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos tokiu nuteisimu, atlyginimą. Teismas
atmetė ieškovo argumentus dėl neteisėtų teismo veiksmų, kurie pasireiškė tuo, jog
teismas, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį, neišsprendė iš
ieškovo paimtų daiktų grąžinimo klausimo ir vėliau ilgą laiką to nedarė. Teismo
įsitikinimu, ieškovo prašymas dėl šaunamųjų ginklų grąžinimo buvo išspręstas
BPK 361, 362 straipsnių numatyta tvarka, per protingą terminą.
Teismo
įsitikinimu, nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog neteisėto
nuteisimo laikotarpiu ieškovas patyrė turtinę žalą, tai yra būtų gavęs, bet negavo
jo nurodyto dydžio pajamų iš darbinės veiklos. Taip pat nėra pateikta duomenų
apie ieškovo išlaidas vaistams, gydymo paslaugoms, medikamentams bei tokių
išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų. Po 1994 metų ieškovas iš darbo santykių
jokių pajamų negaudavo, pagal darbo sutartį nedirbo. Teismui nėra pateikta
duomenų, kad iki pat nuteisimo ieškovas būtų dirbęs, užsiėmęs individualia
veikla ar gaudavęs kitokias pajamas, o dėl neteisėto nuteisimo jas prarado,
neturėjo galimybės įsidarbinti, gauti darbo užmokestį, pašalpas, pensijas. Teismas
pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti apie priežastinio ryšio tarp ieškovo
nuteisimo ir negautų pajamų buvimą, juo labiau, kad pats ieškovas nurodė, jog
susirasti darbą trukdė pradėjęs kristi darbingumas dėl sveikatos būklės.
Teismas
sprendė, kad ieškovas dėl neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo,
nuteisimo laisvės atėmimo bausme, pakankamai ilgą laiką trukusio baudžiamojo
persekiojimo patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tai yra neturtinę
žalą. Neteisėto nuteisimo laikotarpis truko beveik dvejus metus. Nors ieškovas
neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žymaus
sveikatos pablogėjimo, darbingumo sumažėjimo, tačiau tikėtina, kad neteisėtas
nuteisimas ir su tuo susiję psichologinio pobūdžio išgyvenimai galėjo prisidėti
prie ir taip sunkios iki tol buvusios ieškovo sveikatos būklės. Kita vertus,
ieškovas neįrodė, kad jo ligos, atliktos operacijos, ištikti infarktai įvyko
būtent dėl iškeltos baudžiamosios bylos, atliktų procesinių veiksmų bei priimtų
sprendimų. Teismo manymu, iš medicininių dokumentų išrašų ir kitų rašytinių
įrodymų negalima daryti išvados, jog egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys
tarp neteisėto ieškovo nuteisimo ir pablogėjusios sveikatos, žalos ieškovo
sveikatai, nors tikėtina, kad neteisėti atsakovo veiksmai galėjo būti viena iš
aplinkybių, paskatinusių ar galėjusių paskatinti bei sąlygoti jau turėtų ligų
paūmėjimą, sveikatos būklės pablogėjimą. Teismas nurodė, kad byloje nėra
duomenų, jog ieškovas būtų kreipęsis į teismą dėl leidimo išvykti į tėvo
laidotuves ir jam būtų neleista. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad
ieškovas buvo nepagrįstai nuteistas pakankamai ilgą laiką, nuteisimas iš dalies
turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai, šeimyniniam gyvenimui, sumažėjo ieškovo
bendravimo su giminaičiais galimybės, taip pat į tai, kad ieškovas, nors ir
buvo iš pradžių kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau pripažintas
kaltu nesunkaus nusikaltimo padarymu, realiai jam paskirtos laisvės atėmimo
bausmės neatliko, nuo bausmės buvo atleistas, jau pirmosios instancijos teisme
buvo panaikinti jam taikyti apribojimai (rašytinis pasižadėjimas neišvykti), į
tai, kad byloje nėra duomenų dėl informacijos apie ieškovo nuteisimą paskleidimo
visuomenės informavimo priemonėse, nėra duomenų apie kokias nors kitas
neigiamas neteisėto nuteisimo turtines ir neturtines pasekmes, atsižvelgiant į
teisminę praktiką šios kategorijos bylose, teismas manė esant protinga ir
teisinga priteisti ieškovui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos, 7 000 Lt dydžio neturtinės žalos
kompensaciją.
Apeliaciniu
skundu ieškovas V. P. prašo Vilniaus apygardos teismo 2007
m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti – padidinti patirtą neturtinę žalą 193
000 Lt suma bei priteisti 50 000 Lt turtinės žalos iš atsakovo Lietuvos
Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,
Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos. Ieškovo manymu, teismas neteisingai aiškino bylos
aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, nepagrįstai atmetė įrodymus ir
priėmė sprendimą, prieštaraujantį teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principams. Ieškovas skundą grindžia šiais argumentais:
1.
Teismas nepagrįstai sprendė, kad skiriant kardomąją priemonę ar
atliekant kitus procesinius veiksmus, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas,
įrodymai netiriami, o atsižvelgiama tik į tikėtinumą, jog įtariamasis vengs
tardymo ar teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus.
Nepagrįsta teismo išvada, kad tiek rašytinis pasižadėjimas neišvykti, tiek kiti
procesiniai veiksmai buvo paskirti bei atlikti įtariant ieškovą sunkių
nusikaltimų padarymu, nes įrodymai buvo nepagrįsti ir buvo priimtas
išteisinamasis nuosprendis.
2.
Teismas neužtikrino vieno iš atsakovų – Vidaus reikalų ministerijos
atstovo dalyvavimo bylos nagrinėjime, o jam dalyvaujant būtų atsakyta į
svarbius klausimus byloje.
3.
Teismo išvada, kad nepagrįsti ieškovo argumentai, jog teismas,
panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį, neišsprendė iš ieškovo
paimtų daiktų grąžinimo klausimo ir vėliau to nedarė ilgą laiką, prieštarauja
byloje esantiems įrodymams ir BPK nuostatoms. Ginklai ir šaudmenys grąžinti
praėjus 5 mėnesiams 15 dienų nuo kreipimosi dėl jų grąžinimo. Šis terminas
nelaikytinas protingu, nes nebuvo reikalinga rinkti jokių įrodymų, o tik
reikėjo ištaisyti teismo klaidą. Nepagrįsta teismo išvada, kad įstatymai
neapibrėžia konkretaus termino, per kurį turi būti išspręstas ginklų ir
šaudmenų grąžinimo klausimas, nes teismas turėtų vadovautis BPK 364 straipsnyje
numatytais terminais ir nuostatomis.
4.
Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad jam neteisėtu
nuteisimu buvo padaryta žala. Ji prieštarauja byloje esantiems įrodymams,
neatitinka sąžiningumo, protingumo principų. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovas
užsiiminėjo metalo laužo rinkimu, tačiau dėl neteisėtai iškeltos bylos,
kardomosios priemonės bei apkaltinamojo nuosprendžio ir dėl to pablogėjusios
sveikatos buvo priverstas nurodytą veiklą nutraukti. Prašomos priteisti
negautos pajamos yra pagrįstos pateiktais skaičiavimais.
5.
Nepagrįsta teismo išvada, kad reikalavimas dėl išlaidų vaistams ir
gydymui atlyginti negali būti tenkinamas, nes nėra pagrįstas bei įrodytas. Ieškovas
negali pateikti vaistų receptų, kadangi jie paliekami vaistinėje įsigyjant
vaistus. Iš pateiktų medicininių dokumentų akivaizdu, jog esant nurodytai
sveikatos būklei, ieškovas turėjo pirkti ir vartoti medikamentus, o teismas,
įvertinęs pateiktus išrašus apie sveikatos būklę, turėjo vadovautis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
6.
Turtinė ir neturtinė žala padaryta neteisėtais ikiteisminio tyrimo
pareigūnų veiksmais, priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais, neteisėtu ir ilgą
laiką užtrukusiu klausimo dėl ginklų ir šaudmenų grąžinimo išsprendimu. Teismas
nepagrįstai neturtinę žalą įvertino tik 7 000 Lt. Teismas neteisingai sprendė,
kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp ieškovo neteisėto nuteisimo ir
pablogėjusios sveikatos. Teismas peržengė savo kompetencijos ribas, nes spręsti
minėtą klausimą gali tik medikas. Prašomas priteisti 200 000 Lt neturtinės
žalos atlyginimas atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus,
yra paremtas byloje surinktais įrodymais. Teismas pažeidė CK 6.271, 6.263
straipsniuose įtvirtintą visiško žalos atlyginimo principą.
Atsiliepime į
apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
prašo ieškovo V. P. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į
skundą grindžiamas šiais argumentais:
1.
Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, be
to, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad visi valstybės institucijų ir
pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai. Išteisinamasis
nuosprendis savaime nepreziumuoja baudžiamojo proceso metu atliktų veiksmų
neteisėtumo.
2.
Apeliantas nepagrindė, kokią jis patyrė žalą dėl ginklų negrąžinimo iš
karto po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Ginklai buvo grąžinti per protingą
terminą. Teisės aktuose nėra nustatyti terminai, per kiek laiko tokie prašymai
turi būti įvykdyti. Apeliantas rašytiniais įrodymais nepagrindė reikalavimo
priteisti turtinę žalą.
3.
Teismas tinkamai įvertino neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Teismas
motyvuotai konstatavo, kad tarp sveikatos pablogėjimo ir neteisėto nuteisimo
yra netiesioginis priežastinis ryšys. Apeliantas nenurodė argumentų, nuginčijančių
šią išvadą.
4.
Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, visiškas nuostolių
atlyginimo principas negali būti taikomas visa apimtimi. Teismo priteista suma
atitinka CK 1.5 straipsnyje nustatytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
kriterijus.
Atsiliepime į
apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerija prašo ieškovo V. P. apeliacinį skundą atmesti,
o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Atsakovo
atstovas pažymi, kad visi ikiteisminio proceso veiksmai buvo paskirti ir
įvykdyti pagal įstatyme nustatytas taisykles. Jie buvo pagrįsti atitinkamų
institucijų procesiniais sprendimais, kurie nėra panaikinti. Prijungtoje
baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų skundęs minėtus
procesinius sprendimus, taip pat byloje nėra įsiteisėjusių sprendimų,
konstatuojančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą ir
nepagrįstumą.
Atsiliepime į
apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra
prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti
nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais
argumentais:
1.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, baudžiamosios bylos
nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol
buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti
laikantis procesinių normų.
2.
Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad ieškovas įstatymų nustatyta
tvarka skundė procesinius veiksmus. Byloje taip pat nėra priimti sprendimai,
kuriais būtų nustatyti ikiteisminį tyrimą byloje atlikusių pareigūnų ar teismo
neteisėti veiksmai.
3.
Ieškovas nenurodė, kuo pasireiškė prokuroro neteisėti veiksmai, kokias
teisės normas pažeidė prokuroras, vykdydamas ikiteisminio tyrimo veiksmus
baudžiamojoje byloje. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti
neteisėtų teismo veiksmų sprendžiant klausimą dėl šaunamųjų ginklų grąžinimo
ieškovui. Ieškovo prašymas buvo išspręstas BPK 361, 362 straipsniuose nustatyta
tvarka, per protingą terminą.
4.
Ieškovo pateikti dokumentai: fotonuotraukos, priėmimo-perdavimo aktai, medicininiai
dokumentai apie sveikatos būklę neįrodo priežastinio ryšio tarp ieškovo
nuteisimo ir patirtos žalos buvimo. Ieškovo reikalavimas dėl išlaidų vaistams,
medikamentams, gydymui atlyginimo nėra pagrįstas bei įrodytas. Vien tik
medicininio pobūdžio dokumentai apie ieškovo ligas ir faktinę sveikatos būklę
tokios žalos nepatvirtina.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis
pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame
skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje aktualūs turtinės ir neturtinės deliktinės atsakomybės sąlygų klausimai,
priėmus išteisinamąjį nuosprendį ieškovui V. P. .
Deliktinė
civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai egzistuojant tam tikrai teisinei
pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu
padaro žalą kitam asmeniui. Tos pačios taisyklės taikomos ir valstybei, kaip teisės
subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose. Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos valstybės pareigos gerbti
žmogaus teises ir laisves, teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis
priemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo.
Valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir
laisves bei vykdydami jiems patikėtas funkcijas patys nepažeisti žmogaus teisių
ir laisvių.
Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodyta, kada, kokiu
pagrindu ir kokia tvarka valstybės institucijos gali riboti asmens laisvę.
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę.
Laisvė negali būti atimta kitaip, kaip Konvencijos 5 straipsnyje numatytais
atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20
straipsnio 2 dalies nuostata - niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip
tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas - pakartoja Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies turinį. Aiškinant Konstitucijos 20
straipsnio 2 dalies turinį, paskirtį, taikymo ribas, būtina analizuoti įstatymus, numatančius laisvės atėmimo atvejus,
ir vertinti juos ne tik Konstitucijos, bet ir Konvencijos 5
straipsnio kontekste. Asmens laisvės ribojimas dažniausiai yra susijęs su
baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės normų taikymu. Lietuvos Respublikos
žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo,
prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 1
straipsnis numato, kad šis įstatymas priimtas siekiant garantuoti asmenų
konstitucines teises bei, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, reglamentuoti žalos, padarytos fiziniam
asmeniui dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto
sulaikymo, neteisėto suėmimo ir t. t. atlyginimą. Žalą, atsiradusią dėl
neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka,
neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo,
neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė
visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir
teismo kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 str.
1, 3 d.).
Dėl
procesinių prievartos priemonių taikymo
Deliktinės
civilinės atsakomybės atvejis, nustatytas CK 6.272
straipsnio 1 dalyje, yra vienas iš objektyviosios civilinės atsakomybės atvejų,
kai civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų:
neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio.
Pagal Vilniaus
apygardos prokuratūros 2000 m. spalio 2 d. nutarimą V. P. gyvenamojoje
vietoje atlikta krata (t. 17, b.l. 81-85, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003, t. 1;
b.l. 39-42). 2000 m. spalio 9 d. atlikta V. P. ir kito
kaltinamojo V. A. akistata (t. 17, b.l. 105-107,
baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). 2001 m. vasario 26 d. nutarimu V.
P. patrauktas kaltinamuoju byloje, pareiškiant jam kaltinimą nusikaltimais,
numatytais 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalyje, 18 straipsnio 6 dalyje, 16 straipsnio
2 dalyje, 104 straipsnyje (t. 17, b.l. 110-115, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003;
t. 1, b.l. 33-38). 2001 m. vasario 26 d. nutarimu V. P. paskirta
kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 17, b.l. 120, baudžiamoji
byla Nr. 1-37/2003). Vilniaus apygardos teismo 2003 m. birželio 6 d.
nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 234
straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 49 straipsnio
1 dalies 3 punktą nuo paskirtos bausmės atleistas suėjus patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. V. P. pagal
1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį, 16 straipsnio 2 dalį ir 104 straipsnį
išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (t. 24, b.l.
14-69, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m.
rugsėjo 20 d. nutartimi V. P. apeliacinį skundą atmetė (t.
26, b.l. 44-67, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2003 m. birželio
6 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartį
pakeitė – panaikino nuosprendžio ir nutarties dalį dėl V. P. nuteisimo
pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį, nenustačius nusikaltimo įvykio (t. 26,
b.l. 247-265, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Ieškovo įsitikinimu, be pagrindo
iškeliant baudžiamąją bylą, taikant procesines prievartos priemones, priimant
procesinius sprendimus buvo padaryta žala, kuri turi būti atlyginta.
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos
teismo argumentais, kad vien apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas savaime
nereiškia visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, priimtų
procesinių sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą
atsiradimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartyje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, Nr. 3K-7-183/2006, nurodyta, kad
išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo
persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje
byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru
kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos
priemonės, buvo neteisėti. Taigi išteisinamasis teismo nuosprendis (apkaltinamojo
nuosprendžio panaikinimas) yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne
apkaltos aktas bylą tyrusiems asmenims.
Procesinės
prievartos priemonės turi specifinius uždavinius, kurių svarbiausias –
užtikrinti tinkamą proceso vyksmą baudžiamojoje byloje, ištirti nusikaltimą.
Įstatymo nustatyti galimi laisvės ribojimo pagrindai ir tvarka siejami su
teisingumo vykdymu baudžiamojoje byloje nuo jos iškėlimo iki nuosprendžio priėmimo.
Tai nėra bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, o tik procesinis veiksmas,
kuriam atlikti numatytos materialinės ir procesinės sąlygos. Jų tikslas -
užtikrinti nekliudomą bei teisingą baudžiamosios bylos tyrimą, ištirti
nusikalstamą įvykį. Skiriant tokias priemones kaltumo klausimas nesprendžiamas,
o atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys
nustatyti tiesą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijoje nustatytas išsamus sąrašas pagrindų, kuriais remdamasi valstybė
gali riboti žmogaus laisvę. Pagal teisės aktų nuostatas (CK 6.272 str. ir Žalos, padarytos neteisėtais kvotos,
tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą), teisę
į žalos atlyginimą turi asmenys, jeigu jiems neteisėtai taikytos procesinės
prievartos priemones (kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos
priemonės). Procesinių prievartos priemonių taikymas laikytinas neteisėtu, kai įsiteisėjusiu
teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu,
nutartimi) nustatyti baudžiamojo proceso normų pažeidimai, kuriuos padarė ikiteisminio
tyrimo pareigūnai, priimdami sprendimus taikyti procesines prievartos
priemones.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo
išvada, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog ieškovas, pasak jo, 2000 m.
rugsėjo 9 d. buvo sulaikytas. Tiek prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr.
1-37/2003, tiek civilinėje byloje nėra duomenų, jog ieškovas 2000 m. rugsėjo 9
d. buvo sulaikytas. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad „(...) pirminis
sulaikymas nebuvo įformintas“ (citata) (t.1, b.l. 182), tačiau jis nepateikia
įrodymų, patvirtinančių faktinį jo sulaikymą. Nėra pagrindo spręsti dėl šios
procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kai nėra
įrodymų apie ieškovo sulaikymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes,
kad ieškovo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, kad ieškovui buvo paskirta
kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Byloje nėra duomenų
apie tai, jog ieškovas būtų įstatymo nustatyta tvarka skundęs taikytas
procesines prievartos priemones. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2001 m.
balandžio 23 d. nutarimo matyti, kad V. P. buvo pareiškęs
prašymą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, tačiau jo prašymas buvo atmestas
(t. 1, b.l. 32).
Kaip pagrįstai
nurodė pirmosios instancijos teismas, teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik
tuo atveju, jeigu taikant procesines prievartos priemones buvo įvykdyti
neteisėti veiksmai, kurie yra nustatyti įstatymų nustatyta tvarka priimtu įsiteisėjusiu
procesiniu sprendimu, tai yra nustatant baudžiamojo proceso normų pažeidimus,
kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikydami procesines prievartos
priemones. Procesinės prievartos priemonės ieškovui (rašytinis pasižadėjimas
neišvykti, akistata, krata) buvo taikytos įstatymų nustatyta tvarka, atitinkamais
procesiniais sprendimais, kurie nėra pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Jų
taikymas pateisinamas V. P. pareikštų įtarimų pagrindu. Be
to, pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir objektyviai negali būti žinomas
bylos galutinis rezultatas. Tiek civilinėje byloje, tiek prijungtoje baudžiamojoje
byloje nėra procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo pareigūnų
veiksmų neteisėtumą, taikant procesines prievartos priemones ieškovui. Dėl
šios priežasties, jos laikytinos teisėtomis ir pagrįstomis vertinant ne tik
įstatymų, numatančių asmens laisvės ribojimo atvejus bei tvarką, atžvilgiu, bet
ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio, Europos
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 5 straipsnio
kontekste. Ieškovui priimtas išteisinamasis nuosprendis savaime nėra pagrindas
konstatuoti, jog taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėtos.
Teisėjų kolegijos
įsitikinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos
teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog procesinės
prievartos priemonės taikytos neteisėtai, todėl negalimas ieškovo reikalavimo
dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
patenkinimas.
Dėl
nuteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
Ieškovas
reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo taip pat grindžia tuo,
jog jis nepagrįstai buvo nuteistas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose,
o vėliau išteisintas kasacinio teismo nutartimi.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo
2003 m. birželio 6 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. rugsėjo
20 d. nutartį pakeitė – panaikino nuosprendžio ir nutarties dalį dėl V. P. nuteisimo pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį,
nenustačius nusikaltimo įvykio (t. 26, b.l. 247-265, baudžiamoji byla Nr.
1-37/2003). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
panaikinus ieškovui priimtus apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį, kuriais jis
buvo nuteistas kriminaline bausme, ieškovas turi teisę į turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos,
tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas teisę į žalos
atlyginimą numato asmenims, kurių atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo
asmuo buvo nuteistas kriminaline bausme, panaikintas. Ieškovas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismuose buvo pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 234
straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 49 straipsnio
1 dalies 3 punktą nuo paskirtos bausmės atleistas suėjus patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Kasacinio teismo nutartimi buvo
panaikintos apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties dalys dėl V.
P. nuteisimo pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį, nenustačius
nusikaltimo įvykio. Asmens išteisinimas reiškia, kad įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paneigta jo nekaltumo prezumpcija
(Konstitucijos 31 str. 1 d.). Nustačius,
kad ieškovas turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos nepagrįstu
nuteisimu atlyginimą, spręstinas konkretaus žalos dydžio atlyginimo klausimas.
Dėl
teismo veiksmų negrąžinant ieškovui paimtų daiktų
Ieškovas nurodo,
kad panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės
instancijos teismo nutartį, teismai ilgą laiką nesprendė paimtų ginklų
grąžinimo klausimo. Ieškovo manymu, teismo veiksmai, grąžinant iš jo paimtus
ginklus ir šaudmenis, yra neteisėti, nes ginklai buvo grąžinti praėjus daugiau
kaip penkiems mėnesiams nuo ieškovo prašymo pateikimo dienos. Ieškovo
įsitikinimu, teismui nereikėjo tuo reikalu rinkti įrodymų, o tik ištaisyti
padarytą klaidą.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartimi panaikindamas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kuriais V.
P. buvo pripažintas kaltu, neišsprendė daiktinių įrodymų grąžinimo
klausimo. Kratos metu iš ieškovo buvo paimti ginklai: medžioklinis lygiavamzdis
šautuvas „J. PURDEY & SONS“, Nr. 20113, keturiasdešimt 12-ojo kalibro
šovinių, pistoletas „WALTHER PPK“, Nr. 318459, devyniasdešimt trys 7,65 mm
kalibro šoviniai. Vilniaus apygardos prokuratūros 2000 m. spalio 11 d.
nutarimu, kratos metu paimti ginklai perduoti saugoti į Vilniaus miesto
Vyriausiąjį policijos komisariatą (t. 17, b.l. 98, baudžiamoji byla Nr.
1-37/2003, t. 1, b.l. 39-42). V. P. 2006 m. birželio 1 d.
prašymu prašė nuspręsti, kad medžioklinis šautuvas „J. PERDEY SONS“ Nr. 20113
ir pistoletas „WALTHER PPK“ Nr. 318459 būtų grąžinti savininkui (t. 27, b.l.
102-103, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003, t. 1, b. l. 127-128,129-130). Vilniaus
apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 27 d. ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar V. P. gali turėti leidimą ginklams laikyti (nešioti) (t. 27,
b.l. 119, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Vilniaus apygardos teismas 2006 m.
lapkričio 15 d. nutartimi grąžino V. P. iš jo paimtus ir
Ginklų fonde saugomus šaunamuosius ginklus – šautuvą „J.PERDEY SONS“ Nr. HS
20113, pistoletą „WALTHER PPK“ Nr. 318459, pateikus leidimą (t. 27, b.l. 127,
baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003, t. 1, b.l. 115).
Teisėjų
kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad
nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų, sprendžiant ginklų
grąžinimo klausimą, bei atlyginti ieškovui žalą. Ieškovo prašymas išspręstas
įstatymų nustatyta tvarka, per protingą terminą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi,
kad ieškovas neįrodė, kokia jis patyrė turtinę ar neturtinę žalą dėl ginklų
negrąžinimo iš karto po jo išteisinimo.
Ginklai ir
šaudmenys - ribotos apyvartos objektai. Jų įsigijimas, laikymas, nešiojimas
griežtai reglamentuoti teisės aktais, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės
ir valstybės saugumą. Ginklus laikyti galima tik turint tam leidimą. Teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad ginklai yra ribotos apyvartos objektai, prieš
spręsdamas jų grąžinimo klausimą, ėmėsi papildomų saugomų priemonių - kreipėsi
į atitinkamas institucijas ir gavęs reikalaujamą informaciją apie tai, jog
ieškovas turi teisę turėti ir laikyti šaunamuosius ginklus, įstatymo nustatyta
tvarka išsprendė šį klausimą. Nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir
neaiškumų pašalinimo klausimus reglamentuoja BPK 361, 362 straipsniai. Jais
vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė paimtų
daiktų grąžinimo klausimą, nepažeisdamas ieškovo teisių.
Teisėjų
kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad
nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų dėl šaunamųjų ginklų
grąžinimo ieškovui, kadangi ieškovo prašymas buvo išspręstas BPK 361, 362
straipsnių numatyta tvarka, per protingą terminą.
Dėl
turtinės žalos atlyginimo
Žala yra asmens
turto netekimas arba sužalojimas, turtėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai),
taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų
veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Pagal CPK
178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kurių CPK nustatyta tvarka
įrodinėti nereikia (CPK 178 str.). Ieškovas prašė priteisti 50 000 Lt turtinės
žalos atlyginimo, kurią, pasak jo, sudaro 42 619,80 Lt dydžio negautos pajamos,
kurias galėjo gauti uždirbdamas po 710 Lt per mėnesį, taip pat išlaidos
vaistams ir gydymui.
Teisėjų
kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė
įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovas būtent dėl neteisėto
nuteisimo patyrė turtinę žalą, tai yra būtų gavęs, bet negavo jo nurodyto
dydžio pajamų iš darbinės veiklos, taip pat faktiškai patyrė išlaidas, skirtas
vaistams ar gydymo paslaugoms. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje
esančius įrodymus pažymi, kad nepagrįsti apelianto argumentai, jog jis dėl neteisėto
baudžiamosios bylos iškėlimo ir kardomosios priemonės taikymo, vėliau
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo bei dėl to pablogėjusios sveikatos buvo
priverstas nutraukti veiklą, susijusią su metalo laužo pardavimu. Iš ieškovo
pateiktų įrodymų matyti, kad jis nuo 1994 metų iš darbo santykių jokių pajamų
negaudavo, pagal darbo sutartis nedirbo (t. 1, b.l. 43-44). Ieškovas pateikė
teismui įrodymus (t. 1, b.l. 86-109), jog jis užsiiminėjo metalo laužo
pardavimu bei už tai gaudavo pajamas - vidutiniškai 710 Lt per mėnesį. Tačiau
pateikti įrodymai patvirtina, kad tokios pajamos gautos iš esmės tik 2001
metais (taip pat 2000 m. rugsėjo 14 d. ir 2002 m. liepos 25 d.). Ieškovas
Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas 2003 m. birželio 6 d. Ieškovas
nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog jis būtų dirbęs
iki teismo nuosprendžio priėmimo, būtų užsiėmęs individualia veikla ar kitokiu
būdu gavęs pajamas, o dėl nuteisimo pajamų gavimas būtų nutrūkęs. Byloje nėra
įrodymų, patvirtinančių ieškovo pajamų gavimo nutraukimą jo neteisėto nuteisimo
metu. Taip pat neįrodytas priežastinis ryšys tarp ieškovo nuteisimo ir pajamų
negavimo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovui buvo
taikyta tik viena kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jis
neatliko realios laisvės atėmimo bausmės, o tai tiesiogiai nesusiję su ieškovo
galimos darbinės veiklos varžymu.
Ieškovas
nepateikė įrodymų apie išlaidas vaistams ar medikamentams, o vien tik iš
medicininių duomenų nėra pagrindo spręsti dėl nurodytų išlaidų faktinio buvimo.
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentu, kad iš pateiktų medicininių
dokumentų akivaizdu, jog esant nurodytai sveikatos būklei, ieškovas turėjo
pirkti ir vartoti medikamentus. Ieškovas privalo įrodyti konkretų patirtos
turtinės žalos dydį, tačiau to nepadarė, nepateikė įrodymų apie išlaidas,
skirtas vaistams ar medikamentams, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jų
priteisimo.
Dėl
neturtinės žalos atlyginimo
Neturtinė žala
yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis
sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas,
bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė
žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama
visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl
asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str.).
Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio
in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės
žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti
teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus,
parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų
nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
Aukščiau
išdėstytais argumentais nustačius, kad ieškovas turi teisę į neturtinės žalos,
padarytos nepagrįstu nuteisimu, atlyginimą, svarbu nustatyti teisingą
atlygintinos žalos dydį. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog atsižvelgiant į
aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos
atlyginimo taikius procesines prievartos priemones bei sprendžiant klausimą dėl
ieškovo šaunamųjų ginklų ir šaudmenų grąžinimo. Aptariamu atveju spręstinas klausimas
tik dėl neturtinės žalos, atsiradusios neteisėtai nuteisus ieškovą.
Nustatant
neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į pareikšto kaltinimo sunkumą, nepagrįsto
nuteisimo trukmę, paskirtos bausmės dydį ir jos įvykdymą, neturtinės žalos
pasekmes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei kitas
aplinkybes, galinčias turėti įtakos neturtinės žalos dydžio nustatymui (Žalos, padarytos neteisėtais kvotos,
tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7
str., 6.250 str. 2 d.). Neteisėtas ieškovo nuteisimas truko nuo 2003 m.
birželio 6 d. (nuteisimo pirmosios instancijos teisme) iki 2005 m. kovo 15 d.
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo). Teisėjų kolegijos
įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas
neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų (nepagrįsto
ieškovo nuteisimo) ir sveikatos pablogėjimo ar darbingumo sumažėjimo. Iš byloje
esančių medicininių dokumentų matyti, kad sunkiomis ligomis ieškovas sirgo dar
iki baudžiamosios bylos pradėjimo, jis infarktus patyrė 1993 ir 1994 m., jų
priežastis - vainikinių arterijų aterosklerozė, 1988 m. ieškovas pergyveno
insultą (t. 1, b.l. 7-16). Savaime suprantama, kad dėl nepagrįsto nuteisimo
ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, o esant sunkiai sveikatos būklei dar iki
baudžiamojo proceso pradžios, tai galėjo turėti tam tikrą reikšmę ieškovo
sunkiai sveikatos būklei. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu,
jog esą teismas peržengia savo kompetencijos ribas, nes klausimą dėl priežastinio
ryšio tarp nuteisimo ir žalos sveikatai gali spręsti tik medikas. Civilinės
atsakomybės priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (nepagrįsto nuteisimo)
ir pasekmių (žalos sveikatai) nustatyti nebūtinos specialiosios medicinos žinios.
Priežastinio ryšio tarp nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas yra
teisės klausimas, kurį teismas privalo spręsti savarankiškai, todėl nepagrįstas
apelianto argumentas, kad priežastinį ryšį tarp civilinės atsakomybės sąlygų
galėtų nustatyti tik specialių žinių turintis asmuo.
Teisėjų
kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konkretų
priteistinos žalos dydį dėl nepagrįsto nuteisimo, atsižvelgė į visas bylos
aplinkybes teisingam žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir pagrįstai priteisė
iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos, 7 000 Lt dydžio neturtinės žalos kompensaciją ieškovui. Priteistas
neturtinės žalos dydis neprieštarauja suformuotai teismų praktikai (CPK 4 str.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje P.
N. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-34 (2001
m. „Teismų praktika“ Nr. 15), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 27 d.
nutartis civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerija, 3K-3-155 (2002 m. „Teismų praktika“ Nr. 16) ir kt.).
Apelianto prašoma priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma prieštarauja
teisminei praktikai analogiško pobūdžio bylose, taip pat šioje konkrečioje
byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo
principams.
Ieškovo
manymu, teismas neužtikrino vieno iš atsakovų – Vidaus reikalų ministerijos
atstovo dalyvavimo bylos nagrinėjime, kuriam dalyvaujant būtų atsakyta į
svarbius klausimus byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais ieškovo
argumentais. Atsakovo atstovui - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijai buvo pranešta apie ieškovo pareikštą ieškinį. Vidaus reikalų
ministerija pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį, kuriame išdėstė savo
poziciją dėl pareikšto ieškinio (t. 1, b.l. 57-59). Jai buvo pranešta apie
pasirengimą bylos nagrinėjimui (t. 1, b.l. 65,72), apie teismo posėdį (t. 1,
b.l. 158). Iš 2007 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad
prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant atsakovo Vidaus reikalų
ministerijos atstovui nepareikšta (t. 1, b.l. 161), todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama
į išdėstytas aplinkybes ir CPK 246 straipsnį sprendžia, jog ieškovo argumentas,
kad teismas neužtikrino vieno iš atsakovo atstovų dalyvavimo bylos nagrinėjime,
nepagrįstas.
Teisėjų
kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo visas
bylos aplinkybes bei teisingai sprendė, kad ieškovas dėl nepagrįsto nuteisimo
patyrė neturtinę žalą, kurios dydį pagrįstai įvertino 7 000 Lt. Be to,
pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės
žalos priteisimo. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais pirmosios
instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti
arba keisti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei apeliacinės
instancijos teismo posėdyje jo pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio
1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Artūras Driukas
Gintaras Pečiulis