Civilinė byla Nr. e2-992-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01068-2020-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugpjūčio 31 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti pareiškėjo A. M. finansinį reikalavimą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „L&A Solutions“ bankroto byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „L&A Solutions“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Ad legem“; nutartis įsiteisėjo 2020 m. spalio 29 d. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtintas BUAB „L&A Solutions“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas – A. M. įtrauktas į pirmos eilės kreditorių sąrašą su 4 952,92 Eur finansinio reikalavimo suma bei į antros eilės kreditorių sąrašą su 9 267,84 Eur finansinio reikalavimo suma.
2. BUAB „L&A Solutions“ administratorės prašymas dėl ginčijamo finansinio reikalavimo dalies – 58 443,05 Eur, išskirtas nagrinėti į atskirą civilinę bylą. Kreditorius A. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 18 d. nutarties dalį, kuria nepatvirtintas 3 897,51 Eur finansinis reikalavimas (neišmokėtas darbo užmokestis) bei nepatvirtintas finansinis reikalavimas dėl 5 495,55 Eur (palūkanos pagal paskolos sutartį), panaikinti ir padidinti finansinį reikalavimą nurodytu dydžiu. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi sutiko su atskirojo skundo dalimi dėl nepatvirtinto 3 897,51 Eur finansinio reikalavimo (nesumokėto darbo užmokesčio), bei 5 495,55 Eur (nesumokėtų palūkanų už paskolą) ir nutarė šį klausimą nagrinėti kartu su administratorės ginčijama 58 443,05 Eur finansinio reikalavimo dalimi.
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 11 d. nutartimi patvirtino BUAB „L&A Solutions“ bankroto byloje kreditoriaus A. M. pirmos eilės 3 867,04 Eur dydžio finansinį reikalavimą bei antros eilės 5 495,55 Eur dydžio finansinį reikalavimą; kitą kreditoriaus prašymo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad kreditorius, prašydamas patvirtinti 58 443,05 Eur finansinį reikalavimą, nepateikė tokio dydžio įmonės skolą pagrindžiančių dokumentų, todėl nurodyto dydžio finansinio reikalavimo nepatvirtino. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nutarties dalį dėl kreditoriaus prašymo patvirtinti 58 443,05 Eur dydžio finansinį reikalavimą panaikino ir klausimą dėl nurodyto dydžio ginčijamo finansinio reikalavimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti išreikalauti pirminiai mokėjimo dokumentai, buhalteriniai duomenys, kuriuose šie duomenys būtų įtraukti, kasos knyga, avansinės apyskaitos, išsiaiškinta, kiek kreditoriui išmokėta pinigų nuo 2016 m. iki 2020 m., ar išmokėta pinigų suma neviršija prašomos patvirtinti finansinio reikalavimo sumos (58 443,05 Eur); taip pat būtina aiškintis, kodėl kai kurie mokėjimai už įmonės prekes ar paslaugas yra apmokėti laikotarpiu, kai kreditorius pagal administratorės pateiktus duomenis buvo išvykęs į komandiruotes užsienyje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Išnagrinėjęs bylą iš naujo, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 7 d. nutartimi atsisakė tvirtinti pareiškėjo A. M. finansinį reikalavimą BUAB „L&A Solutions“ bankroto byloje.
5. Teismas nustatė, kad BUAB „L&A Solutions“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota nuo 2007 m. spalio 31 d.; pareiškėjas A. M. nuo įmonės įregistravimo buvo jos akcininkas, valdęs 50 proc. bendrovės akcijų, o nuo 2009 m. pradžios iki 2020 m. lapkričio 27 d. – šios įmonės vadovas; be to, nuo 2009 m. vasario 4 d. jis buvo paskirtas atskaitingu asmeniu.
6. Teismas vertino, kad prašomas patvirtinti 58 443,05 Eur finansinis reikalavimas susideda iš 28 373,97 Eur skolos, kuri susidarė iki 2015 m. sausio 1 d., ją patvirtinantys dokumentai yra Avansinės apyskaitos likučiai 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. sausio 1 d. sąskaitose 2435 ir 4489; kita skolos dalis – 30 069,08 Eur – atsirado nuo 2015 m. sausio 1 d.
7. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ginčijama suma yra 24 627,98 Eur, nes kita skolos dalis yra bankroto administratorės faktiškai pripažįstama ir neginčijama, nes atsirado iki bankroto administratorės tikrinamo laikotarpio (iki 2015 m. sausio 1 d.) ir yra patvirtinta abiejų akcininkų.
8. Teismas nurodė, kad nemokumo administratorė nuo pat pradžių ginčijo pareiškėjo nurodomą 28 373,97 Eur dydžio skolą, susidariusią iki 2015 m. sausio 1 d. Pareiškėjas taip pat neteisingai supranta ir cituoja Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartį, nes Lietuvos apeliacinis teismas nėra pripažinęs pareiškėjo pateiktus 2019 m. ir 2020 m. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus svarbiais, reikšmingais dokumentais ir skolą patvirtinančiais dokumentais. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 30 d. nutarties 37 punkte konstatavo, kad pareiškėjo teikiami tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai vertintini kaip vidiniai įmonės duomenys, todėl būtina išreikalauti pirminius buhalterinius dokumentus, siekiant patvirtinti ar paneigti aktuose nurodytą informaciją apie skolos faktą ir dydį atskaitingam asmeniui. Taigi pareiškėjas ir 28 373,97 Eur reikalavimo, susidariusio iki 2015 m. sausio 1 d., dydį turėjo pagrįsti detalesniais duomenimis, leidžiančiais teismui nustatyti šio reikalavimo kilmę.
9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas (kreditorius) 2009 m. vasario 2 d. buvo sudaręs su įmone paskolos sutartį, pagal kurią suteikė įmonei 32 000 Lt (9 267,84 Eur) paskolą iki pareikalavimo. Dėl to neaišku, kodėl pareiškėjas, matydamas, kad įmonėje esančių lėšų vis tiek neužtenka jos veiklai vykdyti, papildomai teikė jai asmenines lėšas, nesudarydamas teisės aktuose numatytų sutarčių, nedeklaruodamas apie tai Valstybinei mokesčių inspekcijai.
10. Pirmosios instancijos teismas du kartus (2021 m. balandžio 14 d. ir 2021 m. gegužės 19 d. nutartimis) nurodė pareiškėjui, kad jo pateiktų įrodymų nepakanka ginčijamam finansiniam reikalavimui patvirtinti, ir siūlė pateikti papildomų rašytinių įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 1 dalis), tačiau pareiškėjas tokių nepateikė.
11. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, teismas nusprendė, kad 2014 m. sąskaitos 2435 ir 2015 m. sąskaitos 4489 nepakanka tam, jog būtų pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas iš asmeninių lėšų iki 2015 m. sausio 1 d. sumokėjo už UAB „L&A Solutions“ perkamas prekes ir paslaugas 28 373,97 Eur, todėl šios pareiškėjo reikalavimo dalies netvirtino.
12. Pareiškėjo papildomai pateiktų teismui sąskaitų 4489 (mokėtinos atskaitingam asmeniui sumos) nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir sąskaitos 4489 (mokėtinos atskaitingam asmeniui sumos) nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d. išrašai patvirtina, kad UAB „L&A Solutions“ per aptariamą laikotarpį pareiškėjui išmokėjo iš viso 137 900,11 Eur avanso ūkinėms išlaidoms, iš kurių pareiškėjas grąžino įmonei 31 961,24 Eur, taigi pareiškėjas buvo gavęs iš viso 105 938,87 Eur avanso ūkinėms reikmėms. Be 105 938,87 Eur iš įmonės sąskaitos gauto avanso ūkinėms reikmėms, pareiškėjas įmonės veiklai išlaikyti ir vystyti papildomai turėjo skirti 30 069,08 Eur asmeninių lėšų. Taigi pareiškėjas turėjo pagrįsti, kad 136 007,95 Eur išlaidos buvo patirtos mokant už UAB „L&A Solutions“ perkamas prekes ir paslaugas, tačiau to nepadarė – neįvykdė teismo įpareigojimų pateikti pirminius apskaitos duomenis, prekių ir paslaugų mokėjimo duomenis, tinkamai apskaitytus buhalterinėje apskaitoje, kuriuose būtų nurodyta, už kokias prekes ar paslaugas kreditorius atsiskaitė bei jų apmokėjimo pagrindas.
13. Teismo vertinimu, pareiškėjo su atskiruoju skundu pateiktais banko sąskaitų išrašais negalima remtis, kaip patvirtinančiais pareiškėjo asmeninių lėšų į įmonę įnešimo dydį, nes išrašai pateikti fragmentiški, tik tam tikros vienos dienos, o ne viso 2009–2020 m. periodo, todėl teismas iš šių pareiškėjo sąskaitos išrašų negalėjo nustatyti jo gautos avanso ūkinėms reikmės dalies, jo grąžintos avanso dalies ir asmeninių lėšų, už kurias buvo pirktos įmonės prekės ir paslaugos, dydžių bei jų santykio.
14. Įvertinęs byloje pateiktus sąskaitos 4489 (mokėtinos atskaitingam asmeniui sumos) nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir sąskaitos 4489 (mokėtinos atskaitingam asmeniui sumos) nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d. išrašus kartu atsižvelgdamas į kitus byloje pateiktus pirminius mokėjimo dokumentus bei kitus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia minėtose sąskaitose nurodytų pirktų paslaugų ir prekių panaudojimą įmonės reikmėms (CPK 185 straipsnis), teismas nustatė, kad sąskaitose yra užfiksuotos tokios pagrindinės įmonės išlaidos: kurui, automobilių priežiūrai, ofiso reikmėms, remonto darbams; nedidelė dalis prekių yra nurodytos skirtos perpardavimui, tam tikros išlaidos patirtos teisinėms paslaugoms; nurodyta ir tokių prekių kaip kirtiklio, betoninės mozaikos, granitinės skaldos pirkimas.
15. Be kita ko, teismas nustatė, kad 45 328,71 Eur vertės prekės ir paslaugos buvo įgytos ir apmokėtos tuo metu, kada pareiškėjas būdavo išvykęs iš Lietuvos į komandiruotes Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Lenkijoje. Pareiškėjas, ginčydamas bankroto administratorės apskaičiuotą sumą, išleistą jam būnant komandiruotėse, nurodė, kad administratorė nepateikė šių pirminių dokumentų kopijų, todėl nėra aišku, ar dokumentas buvo išrašytas komandiruotės metu, ar iki komandiruotės, tačiau pateiktas ir įtrauktas į apskaitą vėliau, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas faktiškai pripažino, jog sąskaitoje 4489 ne visos išlaidos būdavo apskaitomos tinkamai.
16. Pareiškėjas, aiškindamas teismui, kad tam tikrus įgytus daiktus vėliau perpardavė, pateikė 2016-2017 m. PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias UAB „L&A Solutions“ pardavė UAB „Brocantela“ iš viso 1 619,91 Eur vertės statybines medžiagas, baldus ir įrenginius, tačiau šios gautos pajamos nėra atspindėtos pateiktoje sąskaitoje 4489.
17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „L&A Solutions“ vykdyta veikla yra apskaitos, buhalterijos ir audito veikla, konsultacijos mokesčių klausimais, todėl teismui kilo klausimas dėl itin didelių įmonės išlaidų transporto priemonių kurui, remontui, biuro remontui pagrįstumo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įmonės buveinės adresas ir veiklos vieta buvo Vilniuje, įmonėje dirbo 9–10 darbuotojų; pareiškėjas nenurodė, kiek iš viso įmonė turėjo patalpų, kur jos buvo, nepateikė duomenų apie visas įmonėje darbuotojų naudojamas transporto priemones.
18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė tikslių įmonės buhalterinės apskaitos duomenų, kurie galėtų pagrįsti, jog nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d. jis UAB „L&A Solutions“ reikmėms išleido iš viso 105 938,87 Eur gauto iš įmonės avanso ūkinėms reikmėms ir 30 069,08 Eur asmeninių lėšų (CPK 12, 178 straipsniai).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Apeliantas (pareiškėjas) A. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-2009-910/2021. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Nesutinka su teismo teiginiu, kad nemokumo administratorė nuo pat pradžių ginčijo pareiškėjo nurodomą 28 373,97 Eur dydžio skolą, susidariusią iki 2015 m. sausio 1 d. Nutartyje nenurodomas bankroto administratorės raštas, kuriame administratorė ginčija būtent 28 373,97 Eur, nes savo raštuose administratorė nemini tokios sumos; priešingai, administratorė klaidingai manė, jog visa UAB „L&A Solutions“ kreditorinio įsipareigojimo A. M. suma 58 443,05 Eur susidarė nuo 2015 m. sausio 1 d. ir visą sumą deklaratyviai ginčijo.
19.2. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nutarties 14.3 punkte konstatuota, kad kreditoriaus pateikti tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai atitinka paskolos sutartį ir turi būti vertinami skolą patvirtinančiais dokumentais. Apeliantas pakartotinai teikia teismui 2019 m. gruodžio 31 d., 2020 m. spalio 29 d. tarpusavio suderinimo aktus UAB „L&A Solutions“ su A. M., kurie skundžiamoje nutartyje nelaikomi svarbiais įrodymais, nors apeliacinės instancijos teismas juos vertino kitaip – kaip atitinkančius paskolos sutartis.
19.3. Apeliantas teikia administratorės lentele? (atskirojo skundo priedas Nr. 2), kuri pateikta kaip priedas prie administratorės 2020 m. balandžio 29 d. rašto. Šią lentelę teismas laikė svarbiu įrodymu, nors, apelianto teigimu, iš jos turinio neįmanoma suprasti, ką toks dokumentas reiškia, kokia jo prasme?, koks nurodytų sumų pagrindimas; administratore? nepateikė įrodymų savo lentelei pagristi argumentuodama, jog dalies dokumentų nėra, o dalis dokumentų „išblukę“.
19.4. Teismo proceso metu nebuvo nustatyta, ar paskola turėjo būti deklaruota mokesčių inspekcijai, nes mokesčių administratorius dėl to nesikreipė? į UAB „L&A Solutions“, o administratore? nėra mokesčių administratorius ir jos nuomone? gali būti klaidinga.
19.5. Administratore? 2021 m. gegužės 28 d. rašte „Dėl rašytinių paaiškinimų pateikimo“ pripažino, kad netinkamai saugojo ir laike? įmonės dokumentus, dėl to dalis dokumentų prarasta, o dalis „išblukę?“. Tai reiškia, kad dėl administratorės netinkamo dokumento saugojimo ir laikymo dokumentai negali būti pateikti teismui.
19.6. Apeliantas paaiškino, kaip pirminiai dokumentai atsispindi buhalterinėse ataskaitose ir kaip buhalterinėje ataskaitoje galima surasti kiekvieną pirminį dokumentą, t. y. įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nutarties reikalavimą. Tokiu būdu galima surasti visus pirminius dokumentus, perduotus bankroto administratorei, kurie pagrindžia UAB „L&A Solutions“ skolą apeliantui.
19.7. 2020 m. gruodžio 9 d. pasirašytas dokumentų priėmimo–perdavimo aktas patvirtina ir įrodo skaidrų įmonės turto ir dokumentų perdavimą. Be to, savo 2021 m. sausio ir vasario mėn. raštuose nemokumo administratore? tvirtino, jog visi dokumentai ir įrodymai gauti ir pastabų neturi, o tik praėjus pusei metų pakeitė? savo poziciją nurodydama, kad dalies dokumentų nėra, dalis „išblukę“. Tai reiškia, kad dėl administratorės netinkamo dokumento saugojimo ir laikymo dokumentai negali būti pateikti teismui.
19.8. Nesutinka su teismo išvadomis dėl netinkamos išlaidų apskaitos, nes išlaidų įtraukimas į apskaitą vėliau ir deklaracijų taisymas, nepraėjus senaties terminui, atitinka mokesčių administratoriaus imperatyvius reikalavimus ir negali būti vertinamas kaip netinkamas apskaitos vedimas.
19.9. Teismo išvadose padaryta daug klaidų, teismas daro išvadas apie aplinkybes, kurios nebuvo aptartos teismo proceso metu dėl sumų remontams, kuro išlaidų, ir kurioms nepateikti įrodymai.
19.10. Teismas nepagrįstai nepatvirtino 28 373,97 Eur skolos sumos, nes ši suma administratorės neginčijama, patenka į 2015 m. finansinę atskaitomybę ir kartu su finansine atskaitomybe pripažįstama kaip bankroto administratorės, taip ir abiejų akcininkų.
19.11. Nurodo, kad pateikė? paaiškinimą apie įmonėje naudojamas transporto priemones savo 2021 m. gegužės 28 d. rašte, tačiau teismas jo nevertino; buvo pateikta ištrauka iš UAB „L&A Solutions“ įstatų ir patys įstatai: „Bendrovės veiklos tikslai: gamyba; prekyba; paslaugų teikimas; statyba; kita veikla siekiant gauti komercine? naudą, taip pat Bendrovės ūkinės veiklos objektas gali būti kita Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiama veiklą. Bendrove? gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams“. Taigi įmonės veikla yra bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, o ne tik buhalterine? apskaita ar konsultacijos mokesčių klausimais.
19.12. Akcentuoja, kad administratorei buvo pateikti visi pirminiai dokumentai ir duomenys.
20. Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „L&A Solutions“ nemokumo administratorė prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
20.1. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 31 d. nutartyje konstatavo, kad į bylą turi būti pateikti pirminiai apskaitos duomenys, prekių, paslaugų mokėjimo duomenys, tinkamai apskaityti buhalterinėje apskaitoje (apyskaitose, kasos knygoje (kasos dokumentuose)), kuriuose būtų nurodyta, už kokias prekes ar paslaugas kreditorius atsiskaitė? bei jų apmokėjimo pagrindas; apelianto teikiami tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai vertintini kaip vidiniai įmonės duomenys, todėl būtina išreikalauti pirminius buhalterinius dokumentus, siekiant patvirtinti ar paneigti aktuose nurodytą informaciją apie skolos faktą ir dydį atskaitingam asmeniui, aplinkybe?, kad bendrovės dokumentais disponuoja administratore?, neatleidžia apelianto nuo įrodinėjimo pareigos.
20.2. Apeliantas pakartotinai nagrinėjant jo kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teisme, nepateikė? įrodymų (pirminių dokumentų), kurie pagrįstų jo prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą, o procesiniuose dokumentuose iš esmės nurodo analogiškus argumentus, kurie buvo teikti bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme. Kreditorius įrodinėjimo pareigą bando perkelti administratorei, tuo tarpu pats nesikreipė? į administratore? su prašymu susipažinti su administratorei perduotais dokumentais bei pasidaryti šių dokumentų kopijas.
20.3. Apeliantas nurodo deklaratyvius ir įrodymais nepagrįstus teiginius, kad administratore? įmonės dokumentus prarado; priešingai, apeliantas nepasinaudojo jam suteikta procesine teise pagrįsti prašomą patvirtinti kreditorinį reikalavimą.
20.4. Administratore? 2021 m. gegužės 28 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateikė papildytą lentele?, kurioje nurodyta kokios prekės ar paslaugos buvo įtrauktos į skaičiavimus, kai kreditorius buvo komandiruotėse, lentelės skiltyje „pastabos“ pateikti papildomi paaiškinimai. Be to, nurodyta, kad lentele? parengta pagal byloje esančias 4489 buhalterines sąskaitas 2015–2018 m. Administratorė įrodė?, kad 45 328,71 Eur vertės prekės ir paslaugos buvo įgytos ir apmokėtos tuo metu, kai kreditorius buvo išvykęs iš Lietuvos į komandiruotes Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Lenkijoje.
20.5. Apelianto nurodomi argumentai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 30 d. nutartyje pripažino, jog tarpusavio skolų suderinimo aktais atitinka paskolos sutartį neatitinka tikrovės.
20.6. Apeliantas netinkamai interpretuoja 2021 m. gegužės 28 d. administratorės procesiniame dokumente nurodytus argumentus, teigdamas, kad administratore? pripažino, jog netinkamai saugojo ir laike? įmonės dokumentus.
20.7. Administratore? buvo įpareigota pateikti pirminius dokumentus kreditoriaus komandiruočių laikotarpiu, bet ne visus įmonės pirminius dokumentus (tokia pareiga buvo nustatyta apeliantui, siekiančiam pagrįsti jo prašomą patvirtinti kreditorinį reikalavimą, kuri nebuvo įvykdyta).
20.8. Administratore? laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nėra perduoti visi įmonės dokumentai, nes jau 2021 m. sausio mėn. pradžioje kreditoriui už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą buvo paskirta bauda.
20.9. Pažymi, kad visi paaiškinimai turi būti pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, tačiau apeliantas į bylą nepateikė? įmonės pirminių dokumentų, todėl byloje esantys įrodymai nėra pakankami įrodyti kreditoriaus reikalavimą įmonei 58 443,05 Eur sumai.
20.10. Paaiškinimai apie automobilius kreditoriaus pateikti 2021 m. birželio 9 d. atsikirtimuose, kuriuos pažymėta, kad įmonė savo veiklai skirtingais periodais naudojo nuosavus, nuomojamus ir automobilius pagal panaudą. Apeliantas rašytiniuose paaiškinimuose pateikė? ne visus teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartyje nurodytus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o paaiškinimai, kuriuos kreditorius pateikė? byloje, įrodymais nėra pagrįsti, todėl vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai.
20.11. Nepriklausomai nuo to, kad įstatai leido užsiimti bet kokia veikla, tačiau įmonės faktinė veikla pagal veiklos rūšies kodą (6920) buvo apskaitos, buhalterijos ir audito veikla, konsultacijos mokesčių klausimais. Šią aplinkybe? įrodo kartu su apelianto atskiruoju skundu pateiktas 2015 m. finansinių ataskaitų rinkinys (atskirojo skundo priedas Nr. 8), kurio pirmajame puslapyje aiškiai nurodyta, kokia veikla įmone? vertėsi. Be to, ir paskutiniame kreditoriaus parengtame finansinių ataskaitų rinkinyje (2019 m.) įmonės veiklos rūšis nesiskiria nuo tos, kuri buvo nurodyta 2015 m. finansinių ataskaitų rinkinyje.
20.12. Juridiniai asmenys Valstybinėje mokesčių institucijoje (toliau – VMI) privalo deklaruoti apie fiziniams asmenims suteiktas, iš jų gautas ir grąžintas paskolas, įsiskolinimus, susijusius su atskaitingais fiziniais asmenimis, gautas dalyvių įmokas ir apie išmokas užsienio juridiniams asmenims už suteiktas paslaugas, užpildydami FR0711 formos deklaraciją. Juridiniai asmenys privalo pateikti duomenis: apie fizinių asmenų įsiskolinimus už atsiskaitytinai gautas išmokas ir įsiskolinimus atskaitingiems fiziniams asmenims, jeigu įsiskolinimas vienam fiziniam asmeniui arba vieno fizinio asmens įsiskolinimas kalendorinių metų gruodžio 31 dieną yra lygus arba didesnis kaip 15 000 Eur, ir duomenis apie iš juridinio asmens dalyvių (fizinių asmenų) gautas pinigines įmokas, kai vieno fizinio asmens per vienerius kalendorinius metus įmokėta įmokų suma yra lygi arba didesne? kaip 15 000 Eur (VMI viršininko 2004 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. VA-172 „Dėl Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas FR0711 formos ir jos priedų FR0711A, FR0711B, FR0711C, FR0711D pildymo bei teikimo taisyklių patvirtinimo“, suvestine? redakcija nuo 2016 m. spalio 1 d., 5.5 p.). Toks reikalavimas taikomas nuo 2016 m. Įmone? laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d. (nutarties dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įsiteisėjimo dienos) privalomos deklaracijos FR0711 VMI nėra pateikusi (Priedas Nr. 2), t. y. paskola VMI nebuvo deklaruota.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų.
22. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė patvirtinti pareiškėjo A. M. 58 443,05 Eur finansinį reikalavimą BUAB „L&A Solutions“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
23. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal bendrąją procesinę taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus, kadangi pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
24. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė: 2019 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. spalio 29 d. tarpusavio suderinimo aktus; bankroto administratorės lentelę (Priedas Nr. 2), pateiktą prie 2021 m. balandžio 29 d. rašto; A. M. išlaidas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.; A. M. išlaidas nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d.; ElektroMarkt GV Group 2019 m. sausio 30 d. sąskaitą faktūrą; A. M. banko kortelės išrašą; ElektroMarkt 2019 m. vasario 1 d. sąskaitos faktūros apmokėjimą; 2020 m. gruodžio 9 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktą; UAB „L&A Solutions“ finansinę atskaitomybę už 2015 m.; UAB „L&A Solutions“ 2015 m. gruodžio 31 d. per vienerius metus mokėtinų sumų detalizaciją; UAB „L&A Solutions“ 2015 m. sausio 1 d. per vienerius metus mokėtinų sumų detalizaciją; bankroto administratorės 2021 m. sausio 11 d. raštą „Dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo ginčijimo“; bankroto administratorės 2021 m. gegužės 28 d. raštą „Dėl rašytinių paaiškinimų pateikimo“; 2016 m. sausio 29 d. įsakymą dėl pavyzdinio sąskaitų plano patvirtinimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad, viena vertus, apeliantas neprašo atskirajame skunde pateiktus dokumentus priimti į bylą; kita vertus, visi apelianto teikiami dokumentai yra byloje, buvo teismo vertinti ir dėl jų pasisakyta, todėl apelianto kartu su atskiruoju skundu teikiamų dokumentų priėmimo klausimas nesprendžiamas.
25. Nemokumo administratorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2019 m. finansinių ataskaitų rinkinį ir išrašą iš VMI prie FM. Vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Administratorės teikiami dokumentai yra registruoti VMI ir VĮ Registrų centro duomenų bazėse, taigi apeliacinės instancijos teismas turi prie jų prieigą, todėl aptariamų įrodymų prijungimo prie nagrinėjamos bylos klausimas nesprendžiamas.
Dėl ginčo esmės
26. Apelianto teigimu, nemokumo administratorės ginčijama suma yra 24 627,98 Eur, nes kita skolos dalis yra nemokumo administratorės faktiškai pripažįstama ir neginčijama, nes atsirado iki 2015 m. sausio 1 d., tuo tarpu, administratorė klaidingai vertino, jog visa UAB „L&A Solutions“ kreditorinio įsipareigojimo A. M. suma 58 443,05 Eur susidarė nuo 2015 m. sausio 1 d. ir visą sumą deklaratyviai ginčijo.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais, kad nemokumo administratorė ginčijo tik dalį skolos, priešingai – administratorės teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose aiškiai matyti, jog administratorė su skola nesutiko ir ją ginčijo visa apimtimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nemokumo administratorė nuo pat pradžių ginčijo pareiškėjo nurodomą 28 373,97 Eur dydžio skolą, susidariusią iki 2015 m. sausio 1 d.
28. Byloje nustatyta, kad BUAB „L&A Solutions“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota nuo 2007 m. spalio 31 d. Pareiškėjas A. M. nuo įmonės įregistravimo buvo jos akcininkas, valdęs 50 proc. bendrovės akcijų, o nuo 2009 m. pradžios iki 2020 m. lapkričio 27 d. – šios įmonės vadovas, be to, nuo 2009 m. vasario 4 d. jis buvo paskirtas atskaitingu asmeniu. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtintas BUAB „L&A Solutions“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas – A. M. įtrauktas į pirmos eilės kreditorių sąrašą su 4 952,92 Eur finansinio reikalavimo suma bei į antros eilės kreditorių sąrašą su 9 267,84 Eur finansinio reikalavimo suma. BUAB „L&A Solutions“ administratorės prašymas dėl ginčijamo finansinio reikalavimo dalies – 58 443,05 Eur, išskirtas nagrinėti į atskirą civilinę bylą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 18 d. nutartimi BUAB „L&A Solutions“ bankroto byloje patvirtino pirmos eilės kreditoriaus A. M. finansinį reikalavimą 3 867,04 Eur; antros eilės finansinį reikalavimą – 5 495,55 Eur bei atmetė prašymą dėl 58 443,05 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo. Vilniaus apygardos teismas, gavęs A. M. atskirąjį skundą, su juo sutiko ir 2021 m. sausio 18 d. nutartį dalyje, kurioje atmestas prašymas dėl 58 443,05 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo, pasinaikino. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 11 d. nutartimi patvirtino BUAB „L&A Solutions“ bankroto byloje kreditoriaus A. M. pirmos eilės 3 867,04 Eur dydžio finansinį reikalavimą bei antros eilės 5 495,55 Eur dydžio finansinį reikalavimą; kitą kreditoriaus prašymo dalį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nutarties dalį dėl kreditoriaus prašymo patvirtinti 58 443,05 Eur dydžio finansinį reikalavimą panaikino ir klausimą dėl nurodyto dydžio ginčijamo finansinio reikalavimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apelianto teigimu, prašomas patvirtinti 58 443,05 Eur finansinis reikalavimas susideda iš 28 373,97 Eur skolos, kuri susidarė iki 2015 m. sausio 1 d., ją patvirtinantys dokumentai yra Avansinės apyskaitos likučiai 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. sausio 1 d. sąskaitose 2435 ir 4489; kita skolos dalis – 30 069,08 Eur, atsirado nuo 2015 m. sausio 1 d.
29. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria iš naujo išnagrinėjus bylą atsisakyta patvirtinti pareiškėjo A. M. 58 443,05 Eur finansinį reikalavimą, ir nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė prašomo patvirtinti 58 443,05 Eur finansinio reikalavimo BUAB „L&A Solutions“ bankroto byloje.
30. Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas bankroto byloje būtinų spręsti klausimų. Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas (JANĮ 42 straipsnio 1 dalis). Pagal JANĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostatas kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis).
31. Pažymėtina, jog kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus reikalavimas į bankrutuojančią įmonę.
32. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nutarties 14.3 punkte konstatuota, jog kreditoriaus pateikti tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai atitinka paskolos sutartį ir turi būti vertinami skolą patvirtinančiais dokumentais, todėl pirmosios instancijos teismas šiuos aktus turėjo laikyti svarbiais įrodymais.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 270 straipsnį sprendimą sudaro: įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys. Įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta; sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; teismo sudėtis (teisėjo (teisėjų) vardas ir pavardė), teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys; ginčo dalykas. Aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti: teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti; įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir laikotarpis, iki kada jos išieškomos; nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų; sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nurodymas.
34. Šiuo atveju apelianto nurodomas Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nutarties 14.3 punktas yra aprašomojoje dalyje, kurioje aiškiai nurodyta, kad joje pateikiami „III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai“. Taigi 14.3 punkte pateikiamas apelianto atskirojo skundo argumentas, todėl apeliantas neteisus sakydamas, kad apeliacinės instancijos teismas kreditoriaus pateiktus tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus vertino kaip bendrovės skolą patvirtinančius dokumentus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai neturi vertinamosios reikšmės dėl skolos fakto ir dydžio, jei jų nepagrindžia jokie pirminiai apskaitos dokumentai ar kiti įrodymai.
35. Apeliantas, be kita ko, kritikuoja nemokumo administratorės pateiktą suvestinę lentelę, kuri pateikta kaip priedas prie administratorės 2020 m. balandžio 29 d. rašto; šią lentelę pirmosios instancijos teismas laikė svarbiu įrodymu, nors iš jos turinio apeliantas nesupranta, ką toks dokumentas reiškia, kokia jo prasme?, koks nurodytų sumų pagrindimas. Įvertinusi nemokumo administratorės pateiktą suvestinę lentelę prie administratorės 2020 m. balandžio 29 d. rašto, teisėjų kolegija, priešingai nei apeliantas, viena vertus, vertina, kad administratorės pateikta suvestinė lentelė yra aiški – joje pateikiami suvestiniai duomenys nurodant apelianto komandiruotės laikotarpius; komandiruotės šalis; atitinkamai tais laikotarpiais, kai apeliantas nebuvo Lietuvoje, išlaidų sumą Lietuvoje (pinigų įnešimas į kasą) apelianto komandiruotės metu; pateikiamos pastabos. Kita vertus, nemokumo administratorė teismui pateiktuose 2021 m. gegužės 28 d. ras?ytiniuose paais?kinimuose nurodė, kad lentele? parengta pagal byloje esanc?ias 2015–2018 m. 4489 buhalterines sąskaitas; be to, pateikė papildytą lentele? nurodydama, kokios preke?s ar paslaugos buvo įtrauktos į skaic?iavimus, kai apeliantas buvo išvykęs; lentele?s skiltyje „pastabos“ pateikti papildomi paaiškinimai. Tokiu būdu nemokumo administratorė pagrindė, kad tuo metu, kai apeliantas buvo išvykęs iš Lietuvos į komandiruotes Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Lenkijoje, Lietuvoje buvo įsigytos ir apmokėtos 45 328,71 Eur verte?s preke?s ir paslaugos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepateikė jokių konkrečių duomenų nemokumo administratorės suvestinei lentelei paneigti, tik abstrakčiai nurodydamas, jog jam nėra nesupranta, ką toks dokumentas reiškia.
36. Vertindama apelianto nurodytą argumentą dėl paskolos deklaravimo mokesčių inspekcijai, teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. VA-172 „De?l Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas FR0711 formos ir jos priedų FR0711A, FR0711B, FR0711C, FR0711D pildymo bei teikimo taisyklių patvirtinimo“ (suvestine? redakcija, galiojanti nuo 2016 m. spalio 1 d.) 5.5 punktas visais atvejais numato pareigą deklaruoti apie fiziniams asmenims suteiktas, iš jų gautas ir grąžintas paskolas, įsiskolinimus, susijusius su atskaitingais fiziniais asmenimis, gautas dalyvių įmokas ir apie išmokas užsienio juridiniams asmenims už suteiktas paslaugas, užpildant FR0711 formos deklaraciją. Juridiniai asmenys privalo pateikti duomenis: apie fizinių asmenų įsiskolinimus už atsiskaitytinai gautas išmokas ir įsiskolinimus atskaitingiems fiziniams asmenims, jeigu įsiskolinimas vienam fiziniam asmeniui arba vieno fizinio asmens įsiskolinimas kalendorinių metų gruodžio 31 dieną yra lygus arba didesnis kaip 15 000 eurų, ir duomenis apie iš juridinio asmens dalyvių (fizinių asmenų) gautas pinigines įmokas, kai vieno fizinio asmens per vienerius kalendorinius metus įmokėta įmokų suma yra lygi arba didesne? kaip 15 000 eurų. Vadinasi, įmonė privalėjo deklaruoti iš apelianto galimai gautą paskolą, tačiau, kaip teisingai savo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo nemokumo administratorė, BUAB „L&A Solutions“ šios prievolės neįvykdė ir privalomos deklaracijos FR0711 VMI nepateikė.
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas; pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir (arba) teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme; nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos daryti išvadas, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
38. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 30 d. nutarties 37 punkte konstatavo, kokius dokumentus būtina išreikalauti, siekiant patvirtinti ar paneigti aktuose nurodytą informaciją apie skolos faktą ir dydį atskaitingam asmeniui.
39. Taigi pareiškėjas ir 28 373,97 Eur reikalavimo, susidariusio iki 2015 m. sausio 1 d., dydį turėjo pagrįsti detalesniais duomenimis, leidžiančiais teismui nustatyti šio reikalavimo kilmę. Apeliacinės instancijos teismui ginčijamo finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą grąžinus nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas 2021 m. balandžio 14 d. ir 2021 m. gegužės 19 d. nutartimis nurodė pareiškėjui, kad jo pateiktų įrodymų nepakanka ginčijamam finansiniam reikalavimui patvirtinti, ir siūlė pateikti papildomų rašytinių įrodymų (CPK 179 straipsnio 1 dalis) akcentuodamas, jog pareiškėjui kaip kreditoriui, reikalaujančiam patvirtinti tam tikro dydžio finansinį reikalavimą, tenka pareiga pateikti konkrečius įrodymus, be to, pateikti jų pakankamai, kad būtų pagrįstas prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo tiek atsiradimo pagrindas, tiek dydis (CPK 12, 178 straipsniai).
40. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkinamas (CPK 265 straipsnio 1 dalis).
41. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Taigi įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
42. Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad nemokumo administratorė netinkamai saugojo ir laike? įmonės dokumentus, dėl to dalis dokumentų prarasta, o dalis „išblukę?“, todėl dėl administratorės netinkamo dokumento saugojimo ir laikymo dokumentai negali būti pateikti teismui; 2020 m. gruodžio 9 d. pasirašytas dokumentų priėmimo–perdavimo aktas patvirtina ir įrodo skaidrų įmonės turto ir dokumentų perdavimą. Apeliantas paaiškino, kaip pirminiai dokumentai atsispindi buhalterinėse ataskaitose ir kaip buhalterinėje ataskaitoje galima surasti kiekvieną pirminį dokumentą, t. y. įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nutarties reikalavimą, tokiu būdu, galima surasti visus pirminius dokumentus, perduotus bankroto administratorei, kurie pagrindžia UAB „L&A Solutions“ skolą apeliantui.
43. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinio asmens vadovas (direktorius) yra atsakingas už bendrovės turto apskaitymą ir išsaugojimą. Atsistatydindamas iš pareigų, įmonės vadovas privalo užtikrinti skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-145-516/2016).
44. Byloje pateiktas 2020 m. gruodžio 9 d. Dokumentų priėmimo–perdavimo aktas Nr. 202012-1, kuriuo A. M., kaip buvęs vadovas, perdavė administratorei (įgaliotam asmeniui) įmonės dokumentus: pirminius pirkimo–pardavimo dokumentus; avanso apyskaitas; kasos dokumentus ir knygą; įsakymus, sprendimus; apskaitos registrus, didžiąją knygą; avanso apyskaitas; finansines ataskaitas ir kt., už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d., tačiau, viena vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo aktu nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, nes Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartimi apeliantui už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą buvo paskirta bauda. Kita vertus, dalies dokumentų perdavimas nemokumo administratorei neatleidžia apelianto nuo pareigos pagrįsti prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo egzistavimo faktą ir apimtį. Be to, apeliantas nedetalizuoja, kokie pirminiai apskaitos dokumentai patvirtina apelianto finansinį reikalavimą ir jo dydį, kokiose finansinėse ataskaitose jie nurodyti, nenurodo jų datos, nesieja su konkrečiu pinigų panaudojimo faktu, todėl tokie apelianto argumentai niekaip nepagrindžia apelianto prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo.
45. Nors apeliantas teigia, kad teismo išvadose padaryta daug klaidų, teismas daro išvadas apie aplinkybes, kurios nebuvo aptartos teismo proceso metu, tačiau priešingai – iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus – net du kartus nurodė pareiškėjui, kad jo pateiktų įrodymų nepakanka ginčijamam finansiniam reikalavimui patvirtinti, ir siūlė pateikti papildomų rašytinių įrodymų; įvertino visus byloje esančius įrodymus (taip pat ir apelianto 2021 m. gegužės 28 d. rašte pateiktą paaiškinimą apie įmonėje naudojamas transporto priemones) ir iš byloje esamos medžiagos motyvuotai pasisakė dėl visų esminių faktinių aplinkybių ir vertino jas apelianto reiškiamo finansinio reikalavimo pagrįstumo ar nepagrįstumo aspektu.
46. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl itin didelių įmonės išlaidų transporto priemonių kurui, remontui, biuro remontui ir atsikirsdamas nurodo, jog savo 2021 m. gegužės 28 d. rašte pateikė informaciją apie įmonėje naudojamas transporto priemones, tame pačiame rašte apeliantas pateikė ištrauką iš UAB „L&A Solutions“ įstatų ir pačius įstatus, numatančius, jog įmonė gali užsiimti bet kokia veikla, todėl, apelianto vertinimu, visos išlaidos yra pagrįstos. Nurodytina, kad nepriklausomai nuo to, jog BUAB „L&A Solutions“ įstatai leido užsiimti įmonei bet kokia veikla, tac?iau ši aplinkybė nepaneigia buvusios įmonės faktinės veiklos pagal veiklos rūs?ies kodą (6920) – apskaitos, buhalterijos ir audito veiklos, konsultacijų mokesčių klausimais. Byloje pateiktas 2015 m. finansinių ataskaitų rinkinys patvirtina, kokia veikla įmone? faktiškai užsiėmė, tuo tarpu, įstatuose numatytos visos galimos veiklos nesant kitų byloje tai patvirtinančių įrodymų pačios savaime nepatvirtina, kad BUAB „L&A Solutions“ tokias veiklas vykdė ir atitinkamai, kad ginčo išlaidos galimai patirtos vykdant kitas veiklas.
47. Įvertinęs pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti pareiškėjo A. M. atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų atskirojo skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Romualda Janovičienė
Gintaras Pečiulis
Asta Radzevičienė