Administracinė byla Nr. A-2289-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03651-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2015 m. gegužės 19 d. nutarimą Nr. 62-227 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-227); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2S-2776 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-2776); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigė, kad 2015 m. gegužės 10 d. ir 11 d. po 22 val. garsiai kalbėjo pats su savimi, nes negalėjo užmigti, jį vargino dėl psichikos sutrikimo girdimi balsai, į kuriuos jis atsiliepdavo. Tačiau vietoje medicininės pagalbos suteikimo pareigūnai surašė tarnybinius pranešimus ir juose nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kurios pagrindu skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus Nutarimu Nr. 62-227 jam buvo neteisėtai paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Pareiškėjas tvirtino, kad iš turimos medžiagos nėra matyti, jog jis vartojo nemandagius ar necenzūrinius žodžius, tokie žodžiai pareigūnų nebuvo nurodyti. Be to, nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pareiškėjas kalbėjosi su kitose kamerose laikomais nuteistaisiais, nes tokie asmenys nustatyti nebuvo. Tuo tarpu bausti asmenį, kuris pasielgė kitaip, nei reikalaujama, dėl ne nuo savo valios priklausančių aplinkybių, draudžiama. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Kalėjimų departamentas jo skundą išnagrinėjo formaliai ir šališkai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pažymėjo, kad dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos jis patyrė dvasinę skriaudą, emocinę depresiją, pažeminimą, negalėjo nusipirkti maisto produktų, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 35–37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, t. y. 2010 m. gegužės 10 d., buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais bei įspėtas dėl atsakomybės už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tačiau pareiškėjas vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors žinojo, kokios gali būti pasekmės, juolab kad jam jau ne pirmą kartą yra paskirta nuobauda už režimo pažeidimus. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 10 d. padarė bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą, kadangi apie 22 val. 25 min., būdamas gyvenamojoje kameroje Nr. 242, dienotvarkėje numatytu miegui skirtu laiku triukšmavo, garsiai šūkaudamas ir rėkdamas per kameros langą, bendravo su kitose kamerose laikomais nuteistaisiais, į daugkartinius pareigūno reikalavimus nepažeidinėti dienotvarkės reikalavimų, netriukšmauti ir nešūkauti nereagavo. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto (nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių) reikalavimus. Už tai pareiškėjui Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 62-227 buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad 2015 m. gegužės 10 d. pareiškėjas dėl įvykusio pažeidimo raštu pasiaiškinti atsisakė, bet žodžiu paaiškino, jog viską, ką norėjo, jau išsakė. Dėl pareiškėjo atsisakymo pasiaiškinti raštu buvo surašytas protokolas Nr. 57-148. Tačiau 2015 m. gegužės 15 d. pareiškėjas įteikė rašytinį paaiškinimą. Lukiškių TI-K teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui skirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, yra skirta teisėtai ir pagrįstai, įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl ji neturėtų būti panaikinta. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K direktorius, vertindamas pareiškėjo padarytą pažeidimą, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, gautais darbuotojų tarnybiniais pranešimais dėl minėto įvykio, paties pareiškėjo paaiškinimu bei kita surinkta medžiaga. Be to, akcentavo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, kuo ta žala pasireiškė, o skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K tvirtino, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Taigi pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Lukiškių TI-K papildomai nurodė, jog pareiškėjas ir toliau yra nelinkęs laikytis bausmės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, yra kategoriškai nusiteikęs prieš įstaigos administraciją, piktnaudžiauja teismine gynyba.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 106–108) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamu Nutarimu Nr. 62-227 pareiškėjui nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – buvo skirta už tai, jog jis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintos dienotvarkės 11 punkto reikalavimus. Šiame kontekste nurodė, kad BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punktas įtvirtina nuteistųjų pareigą vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.4 punktas nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų – nevartoti necenzūrinių žodžių. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pagal Lukiškių TI-K nustatytą dienotvarkę nuo 22 val. iki 6 val. yra nepertraukiamam miegui skirtas laikas. Tuo tarpu 2015 m. gegužės 10 d. Lukiškių TI-K pareigūnų T. A. ir M. Š. (M. Š.) tarnybiniai pranešimai patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 10 d. apie 22 val. 25 min. garsiai šaukė per kameros langą, bendravo su gretimose kamerose esančiais nuteistaisiais, nevykdė pareigūno reikalavimų nutraukti draudžiamus veiksmus, pradėjo reikšti dėl jų nepasitenkinimą, garsiai šaukdamas, spardydamas į kameros gultus ir duris, išplūdo pareigūną nemandagiais ir necenzūriniais žodžiais. Be to, 2015 m. gegužės 11 d. Lukiškių TI-K pareigūnų R. Č. (R. Č.) ir R. V. (R. V.) tarnybiniai pranešimai patvirtina, kad 2015 m. gegužės 11 d. apie 22 val. 30 min. pareiškėjas miegui skirtu laiku triukšmavo, garsiai šūkaudamas per langą ir rėkaudamas, bendravo su kitose kamerose laikomais asmenimis, pareigūno daugkartinių reikalavimų nepažeidinėti dienotvarkės, nešūkauti, netriukšmauti nevykdė. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog iš pareiškėjo paaiškinimų spręstina, kad jis neneigia miegui skirtu laiku šūkavęs, triukšmavęs, tačiau nurodo, jog su kitais nuteistaisiais nebendravo ir nemandagių, necenzūrinių žodžių nevartojo. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad iš minėtų nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, jog pareiškėjas tiek 2015 m. gegužės 10 d., tiek 2015 m. gegužės 11 d. garsiai šaukė per kameros langą, taip bendraudamas su kitais nuteistaisiais, esančiais gretimose kamerose. Nors pareiškėjas teigė nevartojęs nemandagių, necenzūrinių žodžių, 2015 m. gegužės 10 d. Lukiškių TI-K pareigūnų T. A. ir M. Š. tarnybiniai pranešimai patvirtina šį faktą. Teismas kartu akcentavo, kad pareigūno T. A. tarnybiniame pranešime nurodyti konkretūs necenzūriniai žodžiai, kuriuos vartojo pareiškėjas, taigi pareiškėjo teiginiai, jog nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokius nemandagius ar necenzūrinius žodžius jis vartojo, nepagrįsti. Apibendrindamas byloje surinktus įrodymus – pareigūnų tarybinius pranešimus, pareiškėjo 2015 m. gegužės 15 d. paaiškinimą ir jo paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėjas 2015 m. gegužės 10 d. ir 2015 m. gegužės 11 d. pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punktą, todėl buvo pagrįstai ir teisėtai, remiantis BVK 142 straipsniu, nubaustas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, o jam paskirta nuobauda yra proporcinga ir adekvati padarytų pažeidimų pobūdžiui.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis garsiai kalbėjo dėl psichikos sutrikimo negalėdamas suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, kaip nesudarančius pagrindo panaikinti skundžiamą nutarimą. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 76 straipsnyje numatyta tvarka nėra konstatuota, jog pareiškėjui po bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, ir kad tai yra pagrindas atleisti jį nuo tolesnio bausmės atlikimo. Taigi, pareiškėjas, atlikdamas bausmę, privalo laikytis visų bausmės atlikimo režimo reikalavimų. Teismas papildomai akcentavo, jog Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus specialistai, išnagrinėję pareiškėjo argumentus dėl paskirtos nuobaudos panaikinimo atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, išnagrinėjo medicininę dokumentaciją ir nenustatė pagrindo panaikinti nuobaudą. Tuo tarpu teismas neturi pagrindo nesutikti su šia specialistų pateikta išvada.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai paskirta nuobauda, o Kalėjimų departamentas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei dėl jo priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atitinkamai neįrodžius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, valstybės civilinė atsakomybė nekyla, todėl šiuo atveju pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 114–115) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą arba jį pakeisti ir panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 19 d. nutarimą Nr. 62-227 bei Kalėjimų departamento 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2S-2776 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius duomenis bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo skirti ekspertizę, siekiant išsiaiškinti, ar pareiškėjas jam inkriminuotų pažeidimų metu galėjo suprasti ir valdyti savo veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 62-227, kuriuo pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, ir Kalėjimų departamento 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 2S-2776, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš nepagrįstai jam paskirtos minėtos nuobaudos, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai bei kiti duomenys (b. l. 5–8, 18–34, 38–44, 47–90), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad jam inkriminuotų pažeidimų metu nesuvokė savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti, todėl jam negalėjo būti skirta ginčijama nuobauda. Tačiau teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip nurodė atsakovas, pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2010 m. gegužės 10 d. asmeniškai ir pasirašytinai, be kita ko, buvo supažindintas su pagrindinėmis BVK, SVĮ, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatomis bei perspėtas, jog už šių teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine tvarka. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė skundžiamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 19 d. nutarime Nr. 62-227 nurodytą jam inkriminuotą bausmės atlikimo režimo pažeidimą. Be to, įvertinus byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatą, be kita ko, pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 47–90), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas garsiai kalbėjo būtent dėl psichikos sutrikimo negalėdamas suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pabrėžtina, kad šią išvadą iš esmės patvirtina ir Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus 2015 m. birželio 18 d. pažyma Nr. LV-1772 (b. l. 21), kurioje nurodyta, jog išnagrinėjus pareiškėjo medicininę dokumentaciją, nors buvo nustatyta, kad pareiškėjui buvo konstatuotos miego ir nerimo sutrikimo diagnozės, nebuvo nustatyti įrašai apie jam diagnozuotus psichikos sutrikimus, dėl kurių jis negalėtų atlikti nuobaudos. Taigi, įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam teismo psichiatrinę-psichologinę ambulatorinę ekspertizę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo netikėti tiesiogiai pareiškėjui inkriminuotą pažeidimą užfiksavusių Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jos yra aiškios, nuoseklios ir neprieštaringos. Be to, minėti pareigūnai nagrinėjamą pažeidimą užfiksavo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, o byloje nėra jokių duomenų, jog jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, šališki ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti. Kartu pabrėžtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pats pareiškėjas neneigia, jog jam inkriminuotų pažeidimų metu pagal Lukiškių TI-K nustatytą dienotvarkę miegui skirtu laiku garsiai šaukė per kameros langą. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pareiškėjui inkriminuoti Nutarime Nr. 62-227 nurodyti pažeidimai įrodyti byloje esančiais duomenimis, jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios sudarytų pagrindą abejoti dėl to, jog pareiškėjas padarė minėtus pažeidimus, pareiškėjas iš esmės nenurodė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 19 d. nutarimas Nr. 62-227 ir Kalėjimų departamento 2015 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 2S-2776 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunduose išdėstytais motyvais. Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, jog tiek Nutarimas Nr. 62-227, tiek Sprendimas Nr. 2S-2776 yra aiškūs ir motyvuoti, priimti įgaliotų pareigūnų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius