Administracinė byla Nr. A-4498-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00349-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1953(02054) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei S. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) 2017 m. rugpjūčio 7 d. išdavė jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir UAB (duomenys neskelbtini), Bendrovė). Nagrinėjamu atveju, atsakovui nustačius, kad UAB (duomenys neskelbtini) nebeatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų, buvo priimtas sprendimas panaikinti jai 2017 m. rugpjūčio 7 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis sprendimas nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę, nes UAB (duomenys neskelbtini) vykdo realią ūkinę komercinę veiklą, o kitų svarbių priežasčių, galinčių pagrįstai pateisinti leidimo laikinai gyventi panaikinimą, atsakovas Sprendime nenurodė.
3. Pareiškėja teigė, kad Migracijos departamentas Sprendime nepagrįstai nurodė, jog nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Pasak pareiškėjos, šiuo laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinti keturi asmenys – trys Lietuvos Respublikos piliečiai ir vienas leidimą laikinai gyventi turintis užsienietis, tačiau vienas iš įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. birželio 26 d. buvo tėvystės atostogose, o nuo 2017 m. liepos 26 d. jam suteiktos vienų metų tėvystės atostogos. Darbuotojo atostogų metu yra paliekama jo darbo vieta, todėl atsakovo išvada, kad UAB (duomenys neskelbtini) šis asmuo faktiškai nedirba, yra nepagrįsta. Atsakovas netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją bei faktines aplinkybes.
4. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad individualus administracinis aktas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. spalio 31 d. yra įdarbinti keturi asmenys, t. y. trys Lietuvos Respublikos piliečiai ir vienas leidimą laikinai gyventi turintis užsienietis. Vienam iš įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių nuo 2017 m. gegužės 1 d. yra mokamas mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, o nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. jam darbo užmokestis iš viso nėra mokamas, todėl galima teigti, kad jis faktiškai UAB (duomenys neskelbtini) nedirba. Dėl šios aplinkybės buvo konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
7. Atsakovas pažymėjo, kad nustatyti duomenys, įrodantys, jog pareiškėja ir UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, aiškūs ir nedviprasmiški. Pareiškėja turėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nuolat sekti, ar UAB (duomenys neskelbtini) atitinka teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jai gali būti panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja laiku nesiėmė veiksmų, siekdama užtikrinti, kad UAB (duomenys neskelbtini) būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o to rezultatas – Sprendimo priėmimas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino atsakovo Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1953(02054) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei S. S., panaikinimo“.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 29 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodydama, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – yra UAB (duomenys neskelbtini) dalyvė. Migracijos departamentas 2017 m. liepos 13 d. pranešimu Nr. (15/4-12)10K-29596 informavo pareiškėją, kad 2017 m. liepos 13 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienus metus. Pareiškėjai 2017 m. rugpjūčio 7 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu buvo išduotas (įformintas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7415365, galiojantis iki 2018 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamentui patikrinus UAB (duomenys neskelbtini) duomenis VSDFV informacinėje sistemoje,  buvo nustatyta, kad Bendrovėje dirba trys Lietuvos piliečiai ir vienas užsienietis, tačiau vieno iš Lietuvos piliečių – G. A. 2017 m. gegužės–liepos mėnesių darbo užmokestis buvo mažesnis už minimalų, o nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio jis apskritai negauna. Atsižvelgdamas į šią VSDFV informacinės sistemos informaciją, Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 30 d. priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, Sprendimą motyvavo tuo, kad UAB (duomenys neskelbtini) nėra visą darbo dieną dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.
10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2016 m. lapkričio 29 d., nagrinėjamam ginčui taikė iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusias Įstatymo nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
11. Teismas iš Migracijos departamento pateiktų 2017 m. lapkričio 29 d. VSDFV informacinės sistemos duomenų nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra įdarbinti keturi asmenys, iš kurių trys yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir vienas leidimą laikinai gyventi turintis užsienietis. Vienam iš UAB (duomenys neskelbtini) įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių, t. y. G. A., nuo 2017 m. gegužės 1 d. mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis, o nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. darbo užmokestis iš viso nebemokamas. Teismas pažymėjo, jog iš šių duomenų atsakovas padarė išvadą, kad G. A. Bendrovėje nedirba visą darbo dieną, todėl UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, pagal kurį įmonėje visą darbo dieną turi dirbti bent trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog Bendrovės darbuotojui G. A. nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. birželio 26 d. ir nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. gegužės 26 d. buvo suteiktos tėvystės bei vaiko priežiūros atostogos.
12. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normas tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos priskiriamos tikslinėms atostogoms. Pagal DK 125 straipsnio 2 dalį per atostogų laikotarpį darbuotojui paliekama darbo vieta (pareigos), t. y. darbo santykiai su darbuotoju nenutrūksta. Už tėvystes ir vaiko priežiūros atostogas apmokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Nurodytas teisinis reglamentavimas pagrindžia, kodėl Bendrovės darbuotojui 2017 m. gegužės–liepos mėnesiais buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, o nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio šiam darbuotojui Bendrovė apskritai nemokėjo darbo užmokesčio. Teismas vertino, kad darbuotojo buvimas nurodytose tikslinėse atostogose negali būti prilyginamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymui, nes, nors darbuotojo tuo metu faktiškai ir nėra darbo vietoje, santykiai su juo nenutrūksta, jam paliekamos tos pačios ar lygiavertės pareigos ne mažiau palankiomis negu buvusios darbo sąlygomis, įskaitant darbo užmokestį, o darbo užmokestis tokiu atveju nemokamas ne darbdavio iniciatyva, o teisės aktų nustatyta tvarka, suteikiant teisę tokiam darbuotojui gauti išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų.
13. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad
    UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų. Teismas pažymėjo, kad jokių kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nenustatė, todėl skundžiamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 str. 1 d. 3 p.)).

III.

14. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjos S. S. skundą atmesti.
15. Atsakovas, vadovaudamasis teismui nurodytomis aplinkybėmis, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas, vertindamas, jog darbuotojo buvimas vaiko priežiūros atostogose negali būti prilyginamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymui, netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas.
16. Atsakovas pažymi, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatytas imperatyvus reikalavimas, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Įstatymas reikalauja ne tik pagal darbo sutartį sukurtų darbo vietų, bet ir kad įsteigtose darbo vietose būtų nuolat faktiškai dirbama visą darbo laiką, o už šį darbą darbdavio būtų mokamas darbo užmokestis. Nagrinėjamu atveju UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas G. A., esantis vaiko priežiūros atostogose, faktiškai neatlieka darbo funkcijų, negali dirbti visą darbo dieną, o darbdavys darbo užmokesčio jam taip pat nemoka, išmoką jis gauna iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos. O tai reiškia, kad tokio darbuotojo negalima laikyti kaip visą darbo dieną dirbančio ir gaunančio už darbą darbo užmokestį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Tokiu atveju, kol darbuotojas G. A. yra vaiko priežiūros atostogose, į jo vietą turėtų būti priimtas pakaitinis darbuotojas, kuris tenkintų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus. Tokią poziciją, atsakovo teigimu, formuoja teismų praktika.
17. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūra yra atliekama ne darbo teisės, o migracijos teisės kontekste, todėl turi būti vadovaujamasi specialiosiomis teisės normomis, t. y. Įstatymo nuostatomis. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvioji, joje nustatyti reikalavimai – konkretūs, todėl ji negali būti aiškinama plečiamai.
18. Atsakovas teigia, kad Lietuvos Respublika, kiek tai neprieštarauja tarptautiniams įsipareigojimams, yra laisva nusistatyti savo imigracijos politiką. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu Lietuvos Respublika nustatė savo imigracijos politiką užsienio investuotojams, norintiems gyventi Lietuvoje. Šioje normoje nustatytos minimalios ribos, t. y. kiek investuotojas iš trečiųjų šalių turi prisidėti prie Lietuvos Respublikos ekonominių ir socialinių rodiklių gerėjimo, kad jis turėtų teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
19. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja, būdama UAB (duomenys neskelbtini) akcininke, beveik tris mėnesius nesiėmė aktyvių ir savalaikių naujų ir / ar pakaitinių darbuotojų paieškos veiksmų, apie susiklosčiusią padėtį Bendrovėje nepranešė kompetentingoms migracijos institucijoms bei tokiu būdu siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
20. Atsakovas vertina, kad nustatęs, jog pareiškėja ir jos įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
21. Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 146 straipsnio 1 dalimi, 147 straipsniu, teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, todėl ginčą išsprendė neteisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1953(02054) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei S. S., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas 2017 m. rugpjūčio 7 d. tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
24. Primintina, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
25. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).
26. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą, nustatęs, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojo G. A. buvimas tikslinėse atostogose (tėvystės ir vaiko priežiūros atostogose) negali būti prilyginamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymui, nes pagal DK nuostatas, nors darbuotojo tuo metu faktiškai ir nėra darbo vietoje, santykiai su juo nenutrūksta, jam paliekamos tos pačios ar lygiavertės pareigos ne mažiau palankiomis negu buvusios darbo sąlygomis, įskaitant darbo užmokestį, o darbo užmokestis tokiu atveju nemokamas ne darbdavio iniciatyva, o teisės aktų nustatyta tvarka, suteikiant teisę tokiam darbuotojui gauti išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų.
27. Atsakovas su tokia pozicija teismo išvada nesutinka ir teigia, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūra yra atliekama ne darbo teisės, o migracijos teisės kontekste, todėl turi būti vadovaujamasi specialiosiomis teisės normomis, t. y. Įstatymo nuostatomis. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvioji, be jokių išimčių, todėl ji negali būti aiškinama plečiamai. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas G. A., esantis vaiko priežiūros atostogose, faktiškai neatlieka darbo funkcijų, negali dirbti visą darbo dieną, o darbdavys darbo užmokesčio jam taip pat nemoka, išmoką jis gauna iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, toks darbuotojas negali būti laikomas kaip visą darbo dieną dirbantis ir gaunantis už darbą darbo užmokestį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, todėl į jo vietą turi būti priimamas kitas darbuotojas.
28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad atsakovas Sprendimą išimtinai grindė tik tuo, kad vienam iš Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių  (nenurodomas konkretus darbuotojas) nuo 2017 m. gegužės 1 d. yra mokamas mažesnis, negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, o nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. šiam asmeniui iš viso nėra mokamas darbo užmokestis, todėl galima teigti, kad šis asmuo faktiškai Bendrovėje nedirba, jam nėra mokamas darbo užmokestis.
29. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame nėra jokių nustatytų ir aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių nenurodytas asmuo (byloje išsiaiškinta, kad tai darbuotojas G. A., kuriam darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) pagal DK nuostatas privalėjo suteikti tėvystės ir vaiko priežiūros atostogas) tam tikru laikotarpiu gavo mažesnį darbo užmokestį, o vėliau jam darbo užmokestis nebuvo mokamas. Sprendime naudojamos frazės ,,galima teigti“, ,,galima konstatuoti“ suponuoja išvadą, kad Sprendimas buvo grindžiamas prielaidomis.
30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nėra nurodyta, kad asmuo, kuriam pagal DK nuostatas yra suteiktos tikslinės atostogos, ar asmuo, kuriam tam tikrą laiko tarpą mokamos išmokos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (pavyzdžiui, nedarbingumo atveju), nėra dirbantis asmuo.
31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas G. A. nedirbo visą darbo dieną ir negavo dalies arba viso darbo užmokesčio dėl objektyvios, nuo darbdavio nepriklausančios priežasties – dėl jam suteiktų tikslinių tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų, kurių suteikimas ir apmokėjimas reglamentuotas DK. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vadovaujantis DK nuostatomis tokiu atveju darbo santykiai su darbuotoju nenutrūksta, o darbo užmokestis jam nėra mokamas ne darbdavio iniciatyva, o teisės aktų nustatyta tvarka, dėl ko nėra pagrindo darbuotojo buvimo tikslinėse atostogose prilyginti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymui.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Migracijos departamento į bylą pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė atsižvelgdamas į VSDFV informacinės sistemos duomenis, pagal kuriuos UAB (duomenys neskelbtini) dirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai (G. A., L. L., A. S.) ir vienas, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turintis, užsienietis (I. K.), tačiau tik vieno iš Lietuvos Respublikos piliečių – G. A. 2017 m. gegužės–liepos mėnesiais darbo užmokestis buvo mažesnis už minimalų, o nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio jis apskritai negauna. VSDFV duomenimis šiam UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojui nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. birželio 26 d. suteiktos tėvystės, o nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. gegužės 26 d. – vaiko priežiūros atostogos. Šiuo aspektu būtina pažymėti ir tai, kad pareiškėjai išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2017 m. rugpjūčio 7 d., atsakovui buvo žinoma arba turėjo būti žinoma situacija dėl G. A. teisinės padėties, susijusios su tėvystės ir vaiko priežiūros atostogomis, tačiau tai nebuvo kliūtis pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
33. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad į G. A. vietą jam suteiktų tikslinių atostogų metu turėjo būti priimtas kitas darbuotojas, pareiškėja, kuri yra akcininkė, beveik tris mėnesius nesiėmė aktyvios ir savalaikės naujų ir / ar pakaitinių darbuotojų paieškos, apie susiklosčiusią padėtį įmonėje nepranešė kompetentingoms institucijoms. Tačiau Sprendime, kurio teisėtumas ir pagrįstumas šioje byloje buvo nagrinėjamas, atsakovas nebuvo nurodęs tokios aplinkybės, be to, iš viso nebuvo nurodęs aplinkybių, susijusių su UAB (duomenys neskelbtini) vykdoma veikla, kai vienas iš darbuotojų išeina atostogauti ir tam tikrą laiką nėra darbuotojo, kuris dirbtų, ar įmonės veikla yra teisėta, kai tam tikrą laiką šio darbuotojo darbo funkcijos nėra vykdomos. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad priimant Sprendimą buvo aiškintasi, dėl kokių priežasčių UAB (duomenys neskelbtini) laikinai neįdarbino kito darbuotojo. Kaip minėta, išduodant leidimą pareiškėjai, atsakovui buvo žinoma arba turėjo būti žinoma susidariusi situacija įmonėje. Sprendime nėra nurodyta jokių faktų ir aplinkybių, kad pareiškėja, kuri yra akcininkė, neieškodama tris mėnesius kito darbuotojo, piktnaudžiavimo leidimų išdavimo sistema ir pan.
34. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kuriam jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.). Taip pat pabrėžtina, kad pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.
35. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau nenurodo jokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos, kurioje buvo nagrinėjamos tokios pat faktinės aplinkybės, o nurodomose bylose buvo nagrinėjamos ir vertinamos kitokio pobūdžio faktinės aplinkybės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.).
36. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-16-415/2018).
37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjama byla dėl analogiško atsakovo sprendimo, kuris buvo priimtas, remiantis UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojo G. A. tėvystės ir vaiko priežiūros atostogomis, ir toks sprendimas buvo panaikintas (žr. 2018 m. liepos 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4406-756/2018). Šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime konstatuota, kad Migracijos departamento sprendime, nors ir nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, bet jame nėra išdėstyti aiškūs ir pakankami faktai, argumentai ir įrodymai, jų analizė bei vertinimas, sudarantys proporcingą pagrindą tokiam sprendimui priimti. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad visi argumentai ir juo pagrindžiantys įrodymai turi būti aiškiai ir suprantamai išdėstyti būtent administraciniame akte, o ne atsiliepime į asmens skundą ar atsiliepime į apeliacinį skundą.
38. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą panaikinti Sprendimą, kuris, be kita ko, neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

              Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė