Administracinė byla Nr. eI-7025-281/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01627-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.12.; 3.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjai I. Š., pareiškėjos atstovui advokatui Tomui Bagdanskiui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Elinai Petrauskaitei, liudytojai E. G. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas,
n u s t a t ė :
pareiškėja I. Š. 2016-04-25 teismui elektroninių ryšių priemonėmis per EPP padavė skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjos, atliekančios direktoriaus funkcijas, 2016-03-18 įsakymą Nr. 4K-33 „Dėl I. Š. atleidimo“; 2) pripažinti pareiškėjos atleidimą iš Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį neteisėtu; 3) pareiškėją grąžinti į Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas; 4) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo už visą priverstinės pravaikštos laiką vidutinį darbo užmokestį; 5) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nesutinka su Departamento Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjos, atliekančios direktoriaus funkcijas, 2016-03-18 įsakymu Nr. 4K-33, kuriuo pareiškėja atleista iš Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausios specialistės pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 2 d. Nurodo, kad pareiškėja valstybės tarnautoja dirbo ilgiau nei 32 metus, atleidus pareiškėją ji nepagrįstai neteko teisės į karjerą. Pareiškėja yra itin kvalifikuota ir didelę patirtį sukaupusi valstybės tarnautoja, tai patvirtina aplinkybė, kad pareiškėja nuolatos buvo siunčiama kaip Lietuvos atstovė į tarptautines ekspertų grupes, taip pat aktyviai dalyvavo įvairiuose kvalifikaciją keliančiuose mokymuose. Pareiškėja yra nepriekaištingos reputacijos, neturi tarnybinių nuobaudų. Aplinkybė, kad pareiškėja buvo atleista dėl to, jog daugiau nei 140 dienų buvo nedarbinga, pažeidžia protingumo, sąžiningumo, darbo santykių stabilumo principus.
VTĮ 44 str. 2 d. nustato darbdavio teisę, bet ne pareigą, atleisti valstybės tarnautoją iš einamų pareigų, todėl priimant sprendimą dėl atleidimo būtina jį pagrįsti svarbiais ir objektyviais motyvais. Darbdavys gali pasinaudoti VTĮ 44 str. 2 d. įtvirtintu atleidimo pagrindu tik tada, kai įrodo svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą, tuo tarpu teismui tenka pareiga įvertinti ar darbdavio nurodytos priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį VTĮ 44 str. 2 d. pagrindu. Netaikant svarbių priežasčių kriterijaus, siekiant atleisti darbuotoją iš valstybės tarnybos, atleidžiamo darbuotojo padėtis būtų nepagrįstai pabloginta.
Pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos yra sąlygotas ne objektyvių aplinkybių, o tarpusavio santykių su pareiškėja, todėl yra neobjektyvus, nemotyvuotas ir pažeidžiantis pareiškėjos teises bei interesus. Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš pareigų, pažeidė jos teisėtą lūkestį, susiformavusį per ilgametį darbą valstybės tarnyboje, pagrįstai tikintis, kad darbdavys nepasinaudos jos laikinu nedarbingumu kaip darbo santykių nutraukimo pagrindu.
Pareiškėja bei jos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Paaiškino, kad valstybės tarnautojo atleidimas dėl laikino nedarbingumo yra įtvirtintas VTĮ 44 str. 2 d., todėl sprendžiant dėl tokio atleidimo teisėtumo turi būti vadovaujamasi VTĮ, o ne Darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis. VTĮ nenustato, kad atleidžiant darbuotoją iš pareigų pagal VTĮ 44 str. 2 d., šis turi būti įspėtas. Kadangi pareiškėjai įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo nėra pripažintas draudiminiu įvykiu, nėra pagrindo taikyti VTĮ 44 str. 2 d. nustatytų išimčių. Valstybės institucijos vadovui suteikiama teisė nuspręsti dėl darbuotojo, kuris dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, atleidimo, tačiau nėra nustatyta reikalavimo atleisti darbuotoją tik pagrindžiant svarbias atleidimo priežastis.
Aplinkybė, kad pareiškėja dalyvavo mokymuose, savaime nepatvirtina pareiškėjos aukštos kvalifikacijos. Pareiškėja, vykdydama savo funkcijas, ne visuomet teisingai paskirstė savo darbo laiką, nors dalyvauja įvairiuose mokymuose, ne visuomet pritaiko įgytas žinias praktikoje, pareiškėjai siūlyta daugiau dėmesio skirti teisės aktų studijoms ir jų taikymui. Nors dėl pareiškėjos laikino nedarbingumo kitoms dviem Departamente dirbančioms darbuotojoms padidėjo darbo krūvis, jos išnagrinėjo dvigubai daugiau užsieniečių prašymų nei pareiškėja. Pareiškėja jokiais duomenimis nepagrindė teiginių dėl nepagrįsto nusistatymo pareiškėjos atžvilgiu, o kaip matyti iš ginčijamo įsakymo turinio, jis priimtas vadovaujantis VTĮ 44 str. 2 d. nustatytais pagrindais, o ne kitomis aplinkybėmis. Pareiškėja ir anksčiau dirbdama pas atsakovą yra sirgusi ilgiau nei 120 dienų per paskutinius 12 mėnesių (2013 – 2014 m.), tačiau iš tarnybos atleista tik pakartotinai viršijus VTĮ 44 str. 2 d. nustatytą laikotarpį.
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Skundas atmestinas.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2015-03-04 pareiškėja pakeliui iš darbo patyrė traumą –dešinės rankos stipinkaulio lūžį; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2015-05-04 raštu informavo atsakovą, kad darbuotojai I. Š. 2015-03-04 įvykęs lengvas nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo pripažintas nedraudiminiu įvykiu.
Departamento vedėja E. G., atliekanti direktoriaus funkcijas, 2016-03-18 priėmė įsakymą Nr. 4K-33, kuriuo 2016-03-31 atleido pareiškėją iš Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų.
Pareiškėja 2016-04-06 kreipėsi į Departamentą su prašymu detaliau nurodyti jos atleidimo motyvus, taip pat paaiškinti kodėl pareiškėja nebuvo įspėta apie atleidimą arba priežastis, kodėl su pareiškėja nebuvo derintas ketinimas ją atleisti.
Departamentas 2016-04-18 raštu Nr. (15/1-9) 10K-15135, atsakydamas į pareiškėjos prašymą nurodė, kad pareiškėja atleista VTĮ 44 str. 2 d. pagrindu. Kadangi VTĮ nenustatyta, jog atleidžiant valstybės tarnautoją iš pareigų VTĮ 44 str. 2 d. pagrindu, reikia jį įspėti, įstaigos vadovas nėra įpareigotas įspėti valstybės tarnautoją apie planuojamą atleidimą.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl įsakymo, kurio pagrindu pareiškėja atleista iš pareigų, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 2 d. nuostatomis, teisėtumo bei pagrįstumo. Šiuo aspektu svarbu išsiaiškinti, ar buvo teisinis pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos, ar nebuvo pažeista atleidimo iš tarnybos tvarka.
Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 2 d. nurodoma, kad valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo. Valstybės tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas darbingumo lygis.
Šioje normoje nurodytas nedarbingumo laikas iš vienos pusės yra pagrindas atleisti pareigūną iš einamų pareigų, o iš kitos pusės – atlieka garantijos, kad sergantis pareigūnas šiuo laikotarpiu negali būti atleistas iš pareigų, funkciją. Tai patvirtina ir sisteminis VTĮ 42 straipsnio 2 dalies aiškinimas taikant DK 133 straipsnį, pagal kurį darbo vietos ir pareigų išsaugojimas darbuotojui, sergančiam ne daugiau kaip šimtą dvidešimt dienų iš eilės arba ne daugiau kaip šimtą keturiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, yra įvardytas (traktuojamas) būtent kaip garantija. Nurodyta teisės norma turi dvejopą (atleidimo iš pareigų pagrindo bei socialinės garantijos) reikšmę. Garantijos nustatymo aspektu atleidimas iš pareigų dėl laikinojo nedarbingumo reglamentuotas VTĮ 42 straipsnio 2 dalyje. Taigi garantija darbuotojui, jog jis nebus atleistas iš einamų pareigų galioja iki sueinant 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių laikotarpiui arba 120 dienų iš eilės laikotarpiui. Teismas pažymi, kad VTĮ 44 str. 2 d. yra dispozityvi norma, todėl pasibaigus normoje nurodytam darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiui, darbdavys įgyja diskrecijos teisę apsispręsti, ar atleisti tokį darbuotoją iš darbo, ar palikti jį dirbti.
Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas teismas pažymi, kad VTĮ 44 str. 2 d. nėra nustatyta papildomų sąlygų, vertinant kurias, darbuotojas, viršijęs nedarbingumo laiką daugiau nei 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, turėtų būti atleidžiamas. Vienintelė sąlyga, kurią įgyvendinus gali būti svarstomas darbuotojo atleidimas, vadovaujantis VTĮ 44 str. 2 p., yra viršytas įstatyme nustatytas nedarbingumo laikas. Kadangi nurodyta teisės norma yra dispozityvi, viršijus įstatyme nustatytą nedarbingumo laiką, darbuotojas nėra atleidžiamas automatiškai, t. y. darbdaviui priklauso diskrecijos teisė pasirinkti tokį darbuotoją atleisti ar ne. Todėl teismui vertinant atleidimo pagal VTĮ 44 str. 2 p. teisėtumo klausimą, nėra vertinamas darbdavio diskrecijos teisės įgyvendinimo pagrįstumas, t. y. darbdavys, įgyvendindamas šią teisę gali atleisti nedarbingumo laiką viršijusį darbuotoją arba ne, ir tai priklauso nuo darbdavio valios, atsižvelgiant į darbdavio vykdomą veiklą ir atitinkamu laikotarpiu susidariusias aplinkybes darbovietėje. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja E. G. nurodė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Departamentas neturėjo pakankamai lėšų skirti priedų už papildomai atliekamus darbus. Atsižvelgiant į tai, Departamentas buvo nepajėgus laikyti darbo vietą, kurią užimdama pareiškėja realiai funkcijų neatlieka. Visų aplinkybių kontekste, pasitarus su pareiškėjos tiesiogine vadove, siekiant sklandaus Departamento darbo užtikrinimo, priimtas sprendimas pasinaudoti darbdavio diskrecijos teise ir atleisti pareiškėją iš einamų pareigų. Pareiškėjos skunde nurodomas teiginys, jog pareiškėja buvo atleista ne dėl objektyvių priežasčių, tačiau dėl asmeninių nesutarimų su ginčijamą sprendimą atleisti pareiškėją priėmusia Departamento vedėja E. G., atliekančia direktoriaus funkcijas, nėra objektyviai pagrįstas, nes pareiškėja atleista esant VTĮ 44 str. 2 d. įvirtintam pagrindui atleisti iš einamų pareigų, be to, byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėja faktiškai būtų atleista kitu, negu nurodytu, pagrindu. Todėl teismas, visų aplinkybių kontekste daro išvadą, kad atsakovo priimtas įsakymas atleisti pareiškėją iš pareigų atitiko VTĮ 44 str. 2 d. nurodytus pagrindus.
Pareiškėja teigia, kad ji nebuvo įspėta apie atleidimą. Teismas pažymi, kad valstybės tarnybos santykių reglamentavimo specifika nustatyta specialiu įstatymu – Valstybės tarnybos įstatymu. Šio įstatymo ir kitų darbo santykius reguliuojančių teisės aktų (tarp jų ir DK) reguliavimo sferų atskyrimas nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje, pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai atitinkamų teisinių santykių reguliavimas yra pateiktas Valstybės tarnybos įstatyme, DK nuostatos, reglamentuojančios tokio pat pobūdžio teisinius santykius, netaikytinos.
Aiškinant įspėjimo nedarbingumo laikotarpiu, klausimą, pažymėtina, kad VTĮ 42 straipsnio 2 dalyje, taip pat kaip ir DK 133 straipsnyje, numatyto nedarbo dėl laikinojo nedarbingumo laiko pasibaigimo diena ir pats nedarbingumo pasibaigimo laikas objektyviai negali būti iš anksto žinomi nei valstybės tarnautojui (darbuotojui), nei įstaigai, kurioje jis dirba (darbdaviui), nes tai nėra faktorius, priklausantis nuo kieno nors valios. Tai neleidžia taikyti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą instituto ir pagal šio atleidimo iš pareigų pagrindo specifiką ir esmę. Kaip teismo posėdžio metu nurodė liudytoja E. G., priimant sprendimą dėl pareiškėjos atleidimo iš darbo VTĮ 44 str. 2 d. pagrindu, nebuvo aišku, kada baigsis pareiškėjos nedarbingumo laikotarpis, pareiškėja telefonu pranešdavo, kad nedarbingumo laikotarpis yra vis pratęsiamas, tačiau galutinės datos, kada galės vėl pradėti vykdyti savo, kaip darbuotojo, funkcijas nenurodė. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovui neteko pareigos įspėti pareiškėją apie atleidimą iš darbo, nes galutinė nedarbingumo laikotarpio diena atsakovui negalėjo būti žinoma.
Esant nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, naikinti skundžiamą Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjos, atliekančios direktoriaus funkcijas, 2016-03-18 įsakymą Nr. 4K-33 „Dėl I. Š. atleidimo“, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Teismo vertinimu atsakovas teisėtai pasinaudojo jam suteikta diskrecija nuspręsti dėl pareiškėjos atleidimo ir nenustatyta, kad šios diskrecijos ribos būtų peržengtos.
Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad teismui nekyla abejonių dėl VTĮ 44 str. 2 d. atitikties Konstitucijai. Kaip jau minėta, teismo vertinimu ši įstatymo nuostata tarnautojui suteikia garantiją atitinkamam laikotarpiui (daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių) ir negali suponuoti teisėtų lūkesčių dėl ilgesnio laiko suteikimo.
ABTĮ 40 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmetamas, pagrindo atlyginti patirtas bylinėjimo išlaidas nėra.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjos I. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Mefodija Povilaitienė