Administracinė byla Nr. eAS-185-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06537-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Geležinkelio tiesimo centras (toliau – ir Pareiškėjas I, GTC) ir UAB „LTG Wagons“ (toliau – ir Pareiškėjas II, LTG Wagons) (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir VPT, atsakovas) 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 4S-437(7.4Mr) (toliau – ir Sprendimas, Išvada) dalį dėl Pareiškėjo I ir Pareiškėjo II pripažinimo perkančiaisiais subjektais (toliau – ir PS) ir įpareigojimo vykdyti pirkimus, laikantis Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – ir PĮ) nuostatų; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

Pareiškėjų teigimu, skundžiama Sprendimo dalis priimta neišsamių ir nepagrįstų argumentų pagrindu. VPT plačiai aiškina ir taiko PĮ 8 straipsnio nuostatas, neatsižvelgia į Europos Sąjungos teisę. VPT pateiktas bendro pobūdžio įpareigojimas pareiškėjams taikyti PĮ nuostatas yra per plačios ir neaiškios apimties.

Pareiškėjų vertinimu, Sprendimas yra galutinio, o ne tarpinio pobūdžio, todėl jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tvarka, nes Sprendime VPT įpareigoja pareiškėjus vykdyti pirkimus taikant PĮ.

Pareiškėjai nurodė, jog Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 95 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad VPT, nustačiusi šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus ir vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę įpareigoti juridinį asmenį nutraukti pirkimo procedūras, vykdyti pirkimus pagal šį įstatymą, pakeisti ar panaikinti neteisėtus sprendimus ar veiksmus, įskaitant sprendimą ar veiksmą, prekių, paslaugų ar darbų įsigijimui netaikyti šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų reikalavimų, o, nustačiusi, kad pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis sudaryta neteisėtai, gindama viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia ir (ar) alternatyvių sankcijų taikymo. Šios viešųjų pirkimų nuostatos taikomos tik nuo 2023 m. sausio 1 d., ankstesnės redakcijos VPĮ nebuvo nustatyta VPT teisė (funkcija) įpareigoti juridinius asmenis vykdyti pirkimus, laikantis VPĮ ar PĮ normų.

Pareiškėjai pažymėjo, kad net jei teismas ir laikytųsi pozicijos dėl Sprendimo vertinimo kaip negalutinio teisės akto, toks vertinimas neužkirstų galimybės skųsti jį. Pagal naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pareiškėjas turi turėti galimybę apskųsti teisės aktą, jei šis aktas turi įtakos jo teisių ir pareigų apimčiai, dėl to jis turi pagrįstą interesą patikrinti skundžiamų veiksmų teistumą. Sprendimas realiai sukuria neigiamus padarinius pareiškėjams, nes jo pagrindu VPT gali imtis naujų veiksmų: įpareigoti nutraukti pirkimus, kreiptis į teismą dėl sudarytos sutarties teisėtumo ar alternatyvios sankcijos skyrimo; suinteresuoti ūkio subjektai gali kvestionuoti GTC ir LTG Wagons veiksmus įsigyti reikalingas prekes, paslaugas ar darbus, argumentuodami, kad yra nesilaikoma PĮ nuostatų.

Atsakovas VPT atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

Atsakovas pažymėjo, jog VPT, vadovaudamasi VPĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, PĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atliko vertinimą dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ grupei priklausančių ūkio subjektų statuso atitikties perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto požymiams, nustatytiems VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje ir PĮ 4 straipsnyje. VPT išsamiai motyvavo savo poziciją dėl to, ar juridinis asmuo tinkamai įgyvendina pirkimus reglamentuojančių įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, lemiančias juridinio asmens pareigą taikyti pirkimus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, o tai, kad tie motyvai nebuvo formuluojami kaip tiesioginis atsakas (atsikirtimai) į pareiškėjų pateiktus papildomus paaiškinimus, negali būti pagrindas vertinti skundžiamą Sprendimą kaip formalų ar nemotyvuotą.

Atsakovas nurodė, jog jis nesutinka su pareiškėjų pozicija, kad VPT padarytos išvados, pateiktos Sprendimo dalyje dėl pareiškėjų, kaip perkančiųjų subjektų, statuso, yra neobjektyvios, dviprasmiškos ir nenuoseklios, kad VPT taiko PĮ nuostatas per plačiai ir neatsižvelgia į ES teisę. VPT nustatė, jog GTC veikla yra susijusi su tinklų, skirtų teikti visuomenei geležinkelio transporto paslaugas, statyba, įrengimu ir eksploatavimu, bei patenka į PĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo apimtį, LTG Wagons veikla yra susijusi su tinklų, skirtų teikti visuomenei geležinkelio transporto paslaugas, eksploatavimu bei patenka į PĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo apimtį. VPT padarė tokias išvadas, įvertinusi reikšmingų aplinkybių visetą.

VPT pažymėjo, jog pareiškėjai skunde laikosi pozicijos, kad VPT nustatytas įpareigojimas pareiškėjams taikyti PĮ nuostatas yra per plačios ir neaiškios apimties, tačiau, VPT vertinimu, Sprendime nustatytas tokios apimties įpareigojimas, koks yra nustatytas įstatyme. VPT nesuteikta kompetencija detalizuoti ar nurodyti konkretų sąrašą objektų, kurių įsigijimą perkantysis subjektas būtų įpareigojamas vykdyti pagal PĮ. Atsakovas negali žinoti viso objektų, kuriuos per atitinkamus kalendorinius metus pareiškėjai planuoja įsigyti, sąrašo. VPT, priimdama ginčijamą Sprendimą, laikėsi galiojančio teisinio reguliavimo ir nustatė įpareigojimą, kuris numatytas PĮ 101 straipsnio 2 dalyje.

II.

Regionų administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 dalimi,
107–108 straipsniais, 2024 m. vasario 7 d. nutartimi nutraukė bylą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ginčijamos Išvados dalis dėl pareiškėjų statuso buvo priimtos, vadovaujantis PĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei VPĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ji yra konstatuojamojo pobūdžio, t. y. VTP padarė išvadą, kad pareiškėjų pozicija dėl jų statuso yra nepagrįsta, pareiškėjai atitinka perkančiosios organizacijos (toliau – ir PO) ir (ar) PS požymius, nustatytus VPĮ ir PĮ.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika
(2022 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-741-502/2022) (toliau – ir
 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis), pažymėjo, jog Išvadoje suformuotas įpareigojimas vykdyti pirkimus, taikant VPĮ ir (ar) PĮ nustatytą reglamentavimą, pats savaime nesukelia teisinių pasekmių. Teismas nurodė, kad individualiu teisės aktu, tiesiogiai sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjams, galėtų būti laikomas aktas, kurio pagrindu pareiškėjai, pavyzdžiui, būtų traukiami atsakomybėn. Būtent toks aktas galėtų būti skundžiamas teismui, kartu dėstant ir argumentus, susijus su galimu Išvados nepagrįstumu. 

Teismas nurodė, jog ne tik bendro pobūdžio įpareigojimas vykdyti pirkimus, taikant VPĮ ir (ar) PĮ nustatytą reglamentavimą, bet ir įpareigojimas laikytis konkrečios pirkimus reglamentuojančios nuostatos reikalavimų (pavyzdžiui, vadovautis PĮ 38 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu ir pagal VPT nustatytus reikalavimus ir tvarką Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbti planuojamų atlikti pirkimų suvestinę bei informuoti apie tai VPT) nelaikytinas individualiu teisės aktu, teisminis procesas pagal pareiškėjų suformuluotą skundo dalyką dėl VPT Išvados, kaip individualaus akto, panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje eAS-648-629/2023 (toliau – ir 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis), nurodė, jog VPT Išvada, priimta vykdant PĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų prevenciją, prižiūrint, kaip laikomasi šių teisės aktų nuostatų, kurioje pareiškėjams nurodomas bendro pobūdžio įpareigojimas vykdyti PĮ 38 straipsnio reikalavimus, negali būti bylos nagrinėjimo dalyku.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų ginčijamos Išvados (Sprendimo) dalys negali būti administracinės bylos dalyku, nes jos nelaikytinos sukeliančiomis pareiškėjams teisinius padarinius. Teismas pažymėjo, jog tuo atveju, jei šios Išvados pagrindu ateityje būtų priimti individualūs aktai, kuriais pareiškėjams būtų taikytos tam tikros sankcijos ar pareiškėjai būtų traukiami atsakomybėn, toks aktas galėtų būti laikomas aktu, tiesiogiai sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjams, ir būti administracinės bylos dalyku.

Teismas taip pat nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimas nutraukiamas, pareiškėjų prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra neaktualus ir teismas dėl jo papildomai nepasisako.

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčijamo Sprendimo priėmimo teisinį pagrindą, todėl nepagrįstai neįvertino pareiškėjams kilusių materialių padarinių. Toks netinkamas teismo vertinimas nėra formalus, jis yra esminis, būtent dėl jo buvo prieita prie teisiškai nepagrįstos išvados, kad nagrinėjama byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Teismas, iš dalies netinkamai įvertindamas Sprendimo priėmimo teisinius pagrindus, padarė nepagrįstą išvadą, kad Sprendimas nesukuria pareiškėjams teisinių pasekmių ir todėl yra neskųstinas administracine tvarka. Sprendimo dalys, kurios aktualios ir sukuria teisinius padarinius pareiškėjams, išplaukia ne iš VPĮ, o PĮ reguliavimo. Sprendime nurodyti įpareigojimai pareiškėjams yra nustatyti ne PĮ 101 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkte, kuriame įtvirtintas VPT įgaliojimas nustatyti subjektams įpareigojimus vykdyti pirkimus, laikantis PĮ normų.

PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkto redakcijoje, galiojančioje nuo 2023 m. sausio 1 d., naujai apibrėžiami VPT įgaliojimai kontroliuojamų subjektų atžvilgiu. Ši PĮ (VPĮ) norma ir buvo įtvirtinta tam, kad būtų užtikrinamas šio pobūdžio ginčų priskirtinumas administracinių teismų kompetencijai. VPT formulavo išvadas ir nustatė įpareigojimus pareiškėjams pagal PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kurio taikymas suponuoja akto pripažinimą baigiamuoju (ne tarpiniu) aktu, aktas sukuria tiesioginius padarinius jo adresatams.

Pareiškėjai teikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (toliau – ir RUP) dėl Sprendimo galiojimo laikino sustabdymo, pirmosios instancijos teismas tenkino šį prašymą iš dalies. Pareiškėjai, atsižvelgdami į tai, kad nustatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės nebegalioja, įgyvendina VPT įpareigojimą ir vykdo pirkimus, laikydamiesi PĮ normų. Teismo argumentai, kuriais Sprendimas pripažintas konstatuojamojo pobūdžio, nors pats teismas prieš tai vertino juo sukeliamus padarinius (taikė RUP), o UAB Geležinkelio tiesimo centras įvykdė ginčijamą įpareigojimą, sukuria teisiškai ydingą ir vengtiną situaciją, kai subjektų atžvilgiu yra priimti privalomi patvarkymai, bet jų neįmanoma ginčyti teisės aktuose nustatyta tvarka.

Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė teismo precedentus ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi bei 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi. Pareiškėjų vertinimu, šios nutartys nėra precedentai nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į šias aplinkybes:

1)       iš minėtų nutarčių aiškiai matyti, kad teismai nepriėmė nagrinėti įmonių skundų dėl VPT vertinimo išvadų. Nagrinėjamu atveju susiklostė priešinga situacija – skundas buvo priimtas, teismas taikė RUP, byla buvo išnagrinėta iš esmės;

2)       2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje buvo sprendžiama dėl VPT akto, priimto iki nurodytų viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo pokyčių dėl VPT įgaliojimų nurodyti įpareigojimus subjektams (VPĮ 95 str. 2 d. 6 p. ir PĮ 101 str. 2 d. 6 p.), teisėtumo. Iki 2023 m. sausio 1 d. VPT nenustatydavo įpareigojimų vykdyti pirkimus pagal PĮ, o tik konstatuodavo tokios pareigos egzistavimą. Nors tiek nagrinėjamu atveju, tiek 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje sprendžiama dėl formos prasme analogiško sprendimo – VPT vertinimo išvados – tačiau turinio prasme tarp jų yra esminiai skirtumai. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų kvestionuojamas Sprendimas yra priimtas PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu kaip įpareigojantis, galutinis ir konkrečius padarinius sukuriantis individualus teisės aktas;

3)       2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje buvo sprendžiama dėl ankstesnės redakcijos VPĮ (PĮ) pagrindu priimto teisės akto, todėl teismai konstatavo, jog skundžiamas VPT aktas yra konstatuojamojo pobūdžio, kadangi VPT vertinimas apie įmonių pareigą laikytis įstatymų nepripažintinas kaip joms tiesioginius padarinius (atitinkamas teises ir pareigas) sukuriantis teisės aktas. Taigi 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje nebuvo sprendžiama dėl privalomųjų VPT įpareigojimų teisėtumo;

4)       nagrinėjamu atveju VPT priėmė privalomus vykdyti įpareigojimus, kuriuos UAB Geležinkelio tiesimo centras įgyvendino. Iš pirmosios instancijos teismo nutartyje cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutarties matyti, kad atitinkamos įmonės, manydamos, kad jos nelaikytinos perkančiosiomis organizacijomis (perkančiaisiais subjektais), neįgyvendino VPT vertinimo, o tik apskundė jį teismui. Taigi pačios vertinamos įmonės nelaikė VPT teisinio vertinimo de jure įpareigojančiu. Nagrinėjamu atveju, kai pareiškėjai įgyvendino VPT įpareigojimus, VPT jau nebepriims jokių kitų įpareigojimų, taip pat sprendimų dėl administracinės atsakomybės ar kitų teises varžančių sprendimų;

5)       iš 2023 m. lapkričio 15 d. nutarties (taip pat ir pirmosios instancijos teismo sprendimo) matyti, kad antroji VPT vertinimo išvada buvo pagrįsta pirmosios išvados, kurią teismai kvalifikavo kaip neindividualų ir neskųstiną teisės aktą, rezultatais. Taigi, iš 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties ir 2023 m. lapkričio 15 d. nutarties matyti, kad iš pradžių VPT priėmė vieną konstatuojamojo pobūdžio aktą, o vėliau jo pagrindu priėmė analogišką sprendimą (skirtumas tik tas, kad pirmu atveju išvados abstraktesnės, antru atveju – konkretesnės, susijusios su tam tikros PĮ normos pažeidimu). Nagrinėjamu atveju tokia situacija nesusiklostė;

6)       būtent dėl tokio VPT dviejų vertinimo išvadų (išvados dėl perkančiųjų organizacijų statuso ir išvados dėl iš šio statuso išplaukiančių pareigų vykdymo) ryšio VPT įpareigojimas skelbti planuojamų atlikti viešųjų pirkimų suvestines taip pat buvo pripažintas kaip neįpareigojantis teisės aktas. Teismo poziciją, pateiktą 2023 m. lapkričio 15 d. nutartyje, be kita ko, galima aiškinti siekiu išvengti procesų multiplikacijos, kai abstrakčios ir neskųstinos vertinimo išvados pagrindu VPT priiminėtų keliolika sprendimų, kuriais būtų konstatuojama, jog įmonės pažeidė atitinkamas VPĮ ar PĮ normas. Kaip konstatuota 2023 m. lapkričio 15 d. nutartyje, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtini viešojo administravimo institucijos išaiškinimai subjektui, kaip jam taikyti teisės aktus.

Atsakovas VPT atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo nagrinėti atskirąjį skundą teismo nuožiūra.

VPT nurodo, jog, pagal PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punktą, VPT, nustačiusi šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus ir vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę įpareigoti juridinį asmenį nutraukti pirkimo procedūras, vykdyti pirkimus pagal šį įstatymą, pakeisti ar panaikinti neteisėtus sprendimus ar veiksmus, įskaitant sprendimą ar veiksmą, prekių, paslaugų ar darbų įsigijimui netaikyti šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų reikalavimų, o, nustačiusi, kad pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis sudaryta neteisėtai, gindama viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia ir (ar) alternatyvių sankcijų taikymo.

VPT pažymi, jog VPT, nagrinėjamu atveju įpareigodama pareiškėjus vykdyti pirkimus taikant PĮ, nustatė pareiškėjams tokio pobūdžio ir apimties įpareigojimą, koks nustatytas PĮ, kitaip tariant, įpareigojo pareiškėjus jų veiklai reikalingus objektus įsigyti kitaip (pagal PĮ reikalavimus), nei jie tai darė iki įpareigojimo pateikimo. Atsižvelgiant į tai, VPT vertinimu, toks VPT sprendimas nėra tik rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio aktas, jo vykdymas daro realų poveikį pareiškėjų teisių ir pareigų apimčiai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutarties, kuria byla nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių bylų kompetencijai, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų ginčijamos Sprendimo dalys negali būti administracinės bylos dalyku, nes jos nelaikytinos sukeliančiomis pareiškėjams teisinius padarinius.

Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčijamo Sprendimo priėmimo teisinį pagrindą, todėl nepagrįstai neįvertino pareiškėjams kilusių materialių padarinių, netinkamai taikė jau suformuotą teismo praktiką dėl skųstino individualaus teisės akto apibrėžties.

Atsakovas, prašydamas spręsti klausimą teismo nuožiūra, pažymėjo, jog VPT, įpareigodama pareiškėjus vykdyti pirkimus taikant PĮ, nustatė jiems tokio pobūdžio ir apimties įpareigojimą, koks nustatytas PĮ, t. y. įpareigojo pareiškėjus įsigyti jų veiklai reikalingus objektus kitaip, nei jie tai darė iki įpareigojimo pateikimo. VPT vertinimu, toks Tarnybos sprendimas nėra tik rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio aktas, jo vykdymas daro realų poveikį pareiškėjų teisių ir pareigų apimčiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) atsižvelgti į administracinio teismo kompetencijos ribas. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, nes, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjų ginčijamos Sprendimo dalys negali būti administracinės bylos dalyku, jos nelaikytinos sukeliančiomis pareiškėjams teisinius padarinius.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą, administracinė byla nutraukiama tik tais atvejais, kai ginčijamas aktas apskritai negali būti administracinės bylos dalyku, o tuo atveju, jeigu ginčijamas aktas nelaikytinas tokiu, nėra pagrindo nutraukti bylą pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą. Konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis, nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialiojo teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-473-442/2021; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021). Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-128-624/2022).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui ir atskirojo skundo motyvus, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčijamas Sprendimas nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių, t. y. kad jis nedaro įtakos jų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. 

Ginčijamu Sprendimu VPT konstatavo, jog pareiškėjai atitinka PS požymius, numatytus PĮ, ir įpareigojo juos vykdyti pirkimus, laikantis PĮ nuostatų. Toks pareiškėjams nustatytas įpareigojimas reiškia, jog pareiškėjai, kaip perkantieji subjektai, prieš dalyvaudami užsakovų skelbiamuose konkursuose privalės patys vykdyti viešųjų pirkimų procedūras prekėms, paslaugoms ar darbams įsigyti, viešai paskelbti pirkimų planus, parengti pirkimo dokumentus, kuriuose jau būtų įvertintos pareiškėjams taikomos sąlygos jiems dalyvaujant užsakovų skelbiamuose konkursuose, viešai paskelbti pirkimus, gauti ir vertinti tiekėjų pasiūlymus, nustatyti ir paskelbti nugalėtoją, pasirašyti sutartį su viešojo pirkimo nugalėtoju ir vykdyti kitus PĮ nustatytus įpareigojimus, kurių jiems nereikėjo vykdyti, atliekant pirkimus komercinių sandorių pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje priimtoje pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 26 d. nutartyje, spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, be kita ko, konstatavo, jog ūkio subjektui nustatyto įpareigojimo atlikti pirkimus pagal PĮ įgyvendinimas gali pareikalauti pereinamojo (pasiruošimo) laikotarpio, tokio laikotarpio nesuteikimas galėtų lemti žalos atsiradimą. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi. Taigi, šiomis nutartimis buvo pripažinta, kad pareiškėjams nustatyti įpareigojimai vykdyti pirkimus, laikantis PĮ nuostatų, gali sukelti pareiškėjams neigiamas pasekmes, jeigu šių įpareigojimų įgyvendinimui nebus nustatytas pereinamasis laikotarpis.

Dėl pareiškėjų argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-741-502/2022 ir2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-648-629/2023, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiais administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-665-968/2023).

 Administracinėje byloje Nr. eAS-741-502/2022 buvo sprendžiamas klausimas dėl 2022 m. rugpjūčio 1 d. priimtos VPT išvados, kuria vadovaudamasi VPT nusprendė, jog atitinkami subjektai privalo vykdyti pirkimus, taikydami atitinkamą VPĮ ir (ar) PĮ nustatytą reglamentavimą, t. y. nebuvo nustatytas konkretus įpareigojimas subjektams. Nagrinėjamoje byloje VPT, įvertinusi, jog pareiškėjai atitinka PS požymius, numatytus PĮ, vadovaudamasi Sprendimo priėmimo metu galiojusio PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punktu, įpareigojo juos vykdyti pirkimus laikantis PĮ nuostatų. Taigi VPT 2022 m. rugpjūčio 1 d. išvadoje, dėl kurios buvo sprendžiama administracinėje byloje Nr. eAS-741-502/2022, ir nagrinėjamoje byloje skundžiamoje 2023 m. balandžio 20 d. Išvadoje nurodyti sprendimai savo esme yra skirtingi (2022 m. rugpjūčio 1 d. VPT išvadoje nurodyta konstatuojamojo pobūdžio informacija, jog atitinkami subjektai privalo vykdyti pirkimus, taikydami atitinkamai VPĮ ir (ar) PĮ nustatytą reglamentavimą, tuo tarpu skundžiamoje 2023 m. balandžio 20 d. Išvadoje pareiškėjai imperatyviai įpareigojami vykdyti pirkimus, laikantis PĮ nuostatų).

Administracinėje byloje Nr. eAS-648-629/2023 buvo nagrinėjamas klausimas dėl VPT 2023 m. rugpjūčio 29 d. išvados, kuria konstatuotas PĮ 29 straipsnyje įtvirtinto skaidrumo principo ir 38 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir kuria subjektui suformuluotas raginimas vykdyti teisės aktų reikalavimus, t. y. atlikti veiksmus, numatytus PĮ 38 straipsnyje – parengti ir patvirtinti planuojamų atlikti einamaisiais kalendoriniais metais pirkimų planus ir pagal VPT nustatytus reikalavimus ir tvarką Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbti planuojamų atlikti pirkimų suvestinę. Nagrinėjamu atveju VPT, atlikusi pareiškėjų vertinimą, konstatavo, jog pareiškėjai atitinka PS požymius, numatytus PĮ, ir įpareigojo juos vykdyti pirkimus, laikantis PĮ nuostatų. 

Teisėjų kolegijos vertinimu, administracinėse bylose Nr. eAS-741-502/2022 ir Nr. eAS-648-629/2023 yra nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės, priimti sprendimai ir taikytas teisinis reguliavimas skiriasi, todėl nebuvo pagrindo remtis minėtomis nutartimis kaip teismo precedentais nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą, nes nėra pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamas Sprendimas nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių. Todėl pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės Geležinkelio tiesimo centras ir uždarosios akcinės bendrovės „LTG Wagons“ atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

                                                Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                                Egidijus Šileikis