Administracinė byla Nr. A756-1059/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00853-2009-0
Procesinio sprendimo
kategorija 15.2.3.2.; 38.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos
pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
dalyvaujant pareiškėjams V. Š., E. Š., D. C., J. B.,
L. P., S. U.,
pareiškėjų atstovui advokatui V. V.,
atsakovo atstovei B. J.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Š., M. E. Š., I. Z., D. C.,
J. B., L. D., L. P., S. K., UAB „Sirena VS“, S. U. (S. U.), N. B.,
O. G., M. K., R.
F. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius
skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d.
sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Š.,
M. E. Š., D. Š., J.
Š., I. Z., H. Ž., D.
C., J. B., L. D., L. P., T. K., S. K.,
UAB „Sirena VS“, S. U., N. B., O. G., M. K., R. F. skundą
atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės
administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio
seniūnijai dėl įsakymo ir nurodymų panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjai V. Š., M. E. Š., D.
Š., J. Š., I. Z., H. Ž., D. C., J. B.,
L. D., L. P., T.
K., S. K., UAB „Sirena VS“, S. U.,
N. B., O. G., M.
K., R. F. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos
administracinį teismą prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 30-900 „Dėl
įpareigojimo Senamiesčio seniūnui išduoti leidimus prekiauti Pilies gatvės
stoginėse“; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Senamiesčio seniūnijos 2009 m. gegužės 22 d. nurodymus Nr.
A6-3919(3.3.18.3-S14); 3) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio
seniūnijos lygiomis dalimis 425 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą:
pareiškėjams V. Š., M. E. Š., D.
C., J. B., L. D., L. P., T. K., S. K.,
UAB „Sirena VS“, S. U., N. B., O. G., M. K., R. F. –
po 25 000 Lt, I. Z. – 75 000 Lt. Pareiškėjai skunde nurodė,
kad jie yra prekeiviai, priklausantys asociacijai „Vilniaus gintaro sambūris“ (toliau
– ir Asociacija), prekiaujantys sostinės senamiestyje, K. Sirvydo skvere,
tautodailės ir dailiųjų amatų dirbiniais. Ši veikla jiems yra pagrindinis
pajamų ir pragyvenimo šaltinis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio
seniūnijos 2009 m. gegužės 22 d. nurodymais Nr. A6-3919 (3.3.18.3-S 14) pareiškėjams
buvo pranešta, kad nuo 2009 m. gegužės 31 d. jiems nebus išduodami ir
pratęsiami leidimai prekiauti K. Sirvydo skvere iš pareiškėjų turimos ir
naudojamos prekybos įrangos, ir nurodyta jų naudojamą prekybos įrangą iš K.
Sirvydo skvero išvežti iki 2009 m. birželio 20 d. Pareiškėjams taip pat buvo
pranešta, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. jie turės kreiptis į seniūniją dėl
naujų leidimų prekybai išdavimo prekiauti naujai įrengtose stoginėse Pilies
gatvėje. Nurodymai buvo priimti vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 30-900 „Dėl įpareigojimo
senamiesčio seniūnui išduoti leidimus prekiauti Pilies gatvės stoginėse“. Šiuo
įsakymu Senamiesčio seniūnas buvo įpareigotas nuo 2009 m. birželio 1 d. išduoti
leidimus prekiauti tautodailės ir dailiųjų amatų dirbiniais naujai įrengtose 3
stoginėse Pilies gatvėje asmenims, turėjusiems leidimus prekiauti K. Sirvydo
skvere, o nuo 2009 m. gegužės 31 d. nebetęsti leidimų prekiauti K. Sirvydo
skvere iš senos prekybos įrangos. Pareiškėjų nuomone, skundžiami aktai priimti
nepaisant teisėtų pareiškėjų lūkesčių ir neatitinka Viešojo administravimo
įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjams nurodyta nugriauti
tai, ką jie teisėtai įsigijo ir įsirengė savo lėšomis. Priimant skundžiamus
aktus buvo pažeisti pagrindiniai vietos savivaldos principai, numatyti Vietos
savivaldos įstatymo 4 straipsnio 4, 6, 7,8, 9, 10, 11, 12 punktuose. Priimdami
skundžiamus aktus atsakovai peržengė savo kompetencijos ribas (Vietos
savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktas, 32 straipsnio 3 dalies 11
punktas). Pareiškėjai naudojosi prekybos vietomis, įrengtomis pagal Vilniaus
miesto valdybos 2000 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 65V ir šiuo sprendimu
patvirtintą schemą. Pagal tuo metu galiojusį Vietos savivaldos įstatymą,
savivaldybės valdyba buvo sudaroma iš
savivaldybės tarybos narių. Ši institucija buvo panaikinta, tačiau jos priimti
aktai tebegalioja, kol jų nepanaikins savivaldybės taryba. Minėtas
Vilniaus miesto valdybos 2000 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. 65V nėra
panaikintas. Todėl nei seniūnija, nei savivaldybės administracijos direktorius
neturi teisės priimti aktus, prieštaraujančius šiam Vilniaus miesto valdybos sprendimui. Pagal Viešojo administravimo
įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, viešojo administravimo subjektams draudžiama
atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymu suteiktų reikiamų
įgaliojimų. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 4, 6 punktus,
savivaldybės vykdomųjų institucijų sprendimai turi būti grindžiami įstatymais,
Vyriausybės ir (arba) savivaldybės tarybos sprendimais ir turi atitikti
įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimus. Nepaisant to, kad pareiškėjai
kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, atsakovai 2009 m. birželio
23 d., nakties metu, kai pareiškėjų nebuvo šalia jiems priklausančios prekybos
įrangos, savavališkai išgabeno pareiškėjams priklausančią įrangą iš K. Sirvydo
skvero, nepranešdami pareiškėjams apie jos buvimo vietą. Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4. 39 straipsnio 1 dalyje numatyta,
kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba
teismo sprendimo. Pareiškėjų nuomone, atsakovai, norėdami teisėtais būdais
išspęsti tarp šalių kilusį ginčą, privalėjo kreiptis į teismą, ir tik teismas
galėjo duoti leidimą išgabenti pareiškėjams nuosavybės teise priklausančią
įrangą. Tik 2009 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero rašte Nr.
A63-1481(3.2.1-PD4) pareiškėjams buvo pateikta informacija apie tai, kur
laikoma neteisėtai išgabenta prekybos įranga. Sužinoję įrangos buvimo vietą, pareiškėjai
ją atsiėmė. Tačiau atsiimta prekybos įranga
buvo apgadinta, kai kurie prekystaliai buvo nebetinkami naudoti, nes
prarado savo pirminę išvaizdą dėl netinkamų transportavimo ir laikymo sąlygų. Dėl neteisėtų atsakovų netekę
savo darbo priemonių pareiškėjai neteko galimybės verstis savo veikla ne tik
sostinės senamiestyje, bet ir kitose vietose. Pareiškėjai neteko
pragyvenimo šaltinio, kuris daugeliui iš jų buvo vienintelis. Daugelis iš jų
yra garbaus amžiaus ir vertėsi minėta veikla 10-15 metų. Kilusio ginčo nepavyko
išspręsti derybų būdu. Asociacijai priklausantys pareiškėjai, ėmęsi aktyvių veiksmų
prieš vienašališkus atsakovų sprendimus ir pradėję teisminį ginčą, yra
ignoruojami atsakovų. Tuo tarpu kitų prekeivių, nepriklausančių Asociacijai, pasiūlyti
projektai atsakovų nebuvo atmesti ir buvo patvirtinti. Pareiškėjai šiuo atveju
jaučiasi diskriminuojami. Dėl susiklosčiusios situacijos ne vienam iš
pareiškėjų paūmėjo lėtinės ligos. Viena iš pareiškėjų – I. Z. yra
gydoma Psichikos sveikatos centre. Pareiškėjų šeimos liko be pajamų, daugelis
klimpsta į skolas. Pareiškėjai patiria ilgalaikius neigiamus išgyvenimus, baimę
dėl ateities, nerimą likti be pajamų šaltinio neapibrėžtam laikotarpiui. Pareiškėjai
pasijuto sumenkinti, nukentėjo jų savivertė. Todėl, pareiškėjų nuomone,
nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti iš atsakovų pareiškėjų patirtos
neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė atmesti pareiškėjų skundą
kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad prekyba tautodailės gaminiais Pilies
gatvėje, Vilniuje, organizuojama vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1999
m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 176V „Dėl prekybos Pilies gatvėje“ ir 1999 m.
birželio 3 d. sprendimu Nr. 1016V „Dėl Leidimų prekiauti ir teikti paslaugas
viešosiose vietose išdavimo tvarkos tvirtinimo“ bei Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 1-1161 „Dėl Prekybos viešosiose vietose taisyklių tvirtinimo“. 2005
metais, siekiant pagerinti Pilies gatvės estetinį įvaizdį ir prekiautojų
tautodailės gaminiais darbo sąlygas, buvo parengti prekybos vietų Pilies gatvėje
išdėstymo bei prekybinės įrangos projektiniai siūlymai. Šie siūlymai buvo
aptarti savivaldybėje vykusiuose Valstybinės kultūros paveldo komisijos,
Lietuvos architektų sąjungos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos,
Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros specialistų ir prekiautojų atstovų
pasitarimuose. Senamiesčio seniūnijoje iki 2005 metų pabaigos kiekvienas
prekiautojas galėjo susipažinti su prekybos vietų Pilies gatvėje schema ir
prekybinės įrangos projektiniais siūlymais bei pareikšti savo nuomonę. Prekybos
tautodailės gaminiais vietų Pilies gatvėje bei Laikinų statinių (lieto metalo
konstrukcijų) vietų senamiestyje schemos buvo svarstytos Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos komitetuose ir kolegijoje. Šios schemos buvo patvirtintos
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 7 d.
įsakymu Nr. 30-416. Vadovaudamasis šiomis schemomis, Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas organizavo lieto metalo
stoginių įrengimo techninio projekto parengimą bei statybos darbus. 2007 metų
sausio mėnesį Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Miesto
plėtros departamento Kultūros paveldo ir Miestovaizdžio skyrių specialistų
pasitarime buvo svarstyti techninio projekto sprendiniai ir pritarta stoginių
estetiniam įvaizdžiui. Pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą
projektą buvo numatyta įrengti 3 (24 darbo vietos) stogines prie K. Sirvydo
skvero ir 4 (48 darbo vietos) stogines teritorijoje prie Pilies, Bokšto ir
Didžiosios gatvių sankirtos. Pradėti stoginių
įrengimo darbai, aptikus archeologinius radinius, 2008 metų birželio mėnesį
buvo sustabdyti Kultūros paveldo departamento reikalavimu. Tačiau 2008
m. lapkričio 18 d. pasitarime pas Vilniaus miesto savivaldybės merą, prekybos
stoginių įrengimo bei jų statybos sustabdymo klausimą aptartas su Kultūros paveldo
departamento vadovais, buvo nutarta pritarti mero siūlymui užbaigti įrengti 3
prekybos stogines prie K. Sirvydo skvero. Šiuo metu yra pastatytos trijų
stoginių metalinės konstrukcijos. Spręsdama prekybos tautodailės gaminiais
Pilies gatvėje klausimą Vilniaus miesto savivaldybė organizavo pasitarimus su
Pilies gatvės prekiautojais. Pilies gatvės prekiautojai
buvo supažindinti su lieto metalo stoginių įrengimo techniniu projektu,
prekybos vietų išdėstymu Pilies gatvės gale ir K. Sirvydo skvere, su prekybos
vietų skaičiumi. Minėtų pasitarimų metu buvo sudarytos sąlygos Pilies
gatvės prekiautojams apsvarstyti naujos įrangos projektinę dokumentaciją bei
pateikti savo projektinius pasiūlymus. Atsakovas atsižvelgė į prekiautojų
interesus ir leido prekiautojams teritorijoje prie Pilies, Bokšto ir Didžiosios
gatvių sankirtos prekybos įrangą pakeisti savo lėšomis pagal suderintą
projektą. Be to, kaip nurodyta Vilniaus miesto savivaldybės mero 2008 m. liepos
2 d. rašte Nr. A63-829-(4.4-PD-4), siekiant bendradarbiavimo, numatyta atleisti
prekiautojus nuo įrangos nuomos mokesčio. Todėl nėra pagrindo teigti, jog
Vilniaus miesto savivaldybė, spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus,
neatsižvelgė į suinteresuotų asmenų nuomonę ir interesus. Šiuo atveju buvo atsižvelgta
ne tik į Pilies gatvės prekiautojų interesus, bet ir į visų miesto gyventojų
bei svečių interesus, kadangi prekybos vietų išdėstymo schemų ir prekybos
įrangos projektinių siūlymų rengimo tikslas buvo ne tik pagerinti gatvės
prekiautojų tautodailės gaminiais darbo sąlygas, bet ir Pilies gatvės estetinį
vaizdą. Planuojant prekybos vietų išdėstymą buvo siekiama lokalizuoti prekybos
plotą šalia K. Sirvydo skvero teritorijos bei atverti skvero erdvę vilniečių ir
miesto svečių poilsiui, tokiu būdu siekiant išsaugoti rekreacinę K. Sirvydo
skvero funkciją. Visiems Pilies gatvės prekiautojams buvo sudarytos vienodos
sąlygos teikti projektinius pasiūlymus ir prekybos įrangą pakeisti savo lėšomis
pagal suderintą projektą. Tai, kad šiuo atveju buvo pasirinktas ir suderintas
ne pareiškėjų Asociacijos pasiūlytas projektas, nereiškia, kad jie tokiu būdu
buvo diskriminuojami. Tvirtinant projektinius pasiūlymus buvo vertinama, kuris
projektas labiausiai atitinka senamiesčio įvaizdį.
Atsakovas
taip pat nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 26 punktą, prekybos
ir kitų paslaugų teikimo tvarkos turgavietėse bei viešosiose vietose nustatymas
yra savivaldybės priskirtoji (ribotai savarankiška) funkcija, kurią
savivaldybė atlieka atsižvelgdama į vietos sąlygas ir aplinkybes. Atsižvelgiant
į tai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu Nr.
519 buvo patvirtintos Prekybos viešosiose vietose taisyklės. Šių Taisyklių 7 punktas
numato, jog savivaldybės valdyba gali
nustatyti darbo laiką tam tikrose prekybos vietose, jei tai būtina
žmonių saugumui ir rimčiai (tvarkai) mieste užtikrinti, prekių
asortimentą, laikotarpį, per kurį galima prekiauti, bei kitas prekybos sąlygas,
prekiaujant prie prekystalių, vežimėlių ir kitų prekybos įrengimų. Taisyklių
5 punkte numatyta, kad prekybos įranga statoma pagal suderintą projektą miesto
plano schemoje nurodytoje vietoje arba turi judėti tik nustatytu
maršrutu. Po Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo 2003 m. sausio 28 d. įstatymu
Nr. IX-1327 savivaldybės valdybos funkcijas perėmė savivaldybės administracijos
direktorius. Todėl pareiškėjų teiginys, kad Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktorius, priimdamas 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr.
30-900, peržengė savo kompetencijos ribas, yra nepagrįstas. Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 30-416 patvirtinus
naują Prekybos tautodailės gaminiais vietų Pilies gatvėje schemą ir Laikinųjų
statinių (lieto metalo konstrukcijų) vietų senamiestyje schemą, t. y. naujai
sureglamentavus prekybos Vilniaus senamiestyje klausimus, pareiškėjų skunde
minimas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. 65V nebetaikomas.
Todėl, atsakovo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus
2009 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 30-900 yra teisėtas.
Atsakovo
nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijos
2009 m. gegužės 22 d. raštas Nr. A6-3919(3.3.18.3-S14) nelaikytinas
administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme. Šis
raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjams jokių teisinių
pasekmių – juo buvo tik pranešta pareiškėjams apie naujų stoginių Pilies gatvėje montavimą bei prašoma iki
nustatyto termino išmontuoti esamas stogines. Minėtu raštu nėra
nustatomos, pakeičiamos ar panaikinamos tam tikros teisės ar pareigos. Jo informacinę
prigimtį rodo ir tai, kad jis yra priimtas kito teisės akto, t. y. Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo
Nr. 30-900, pagrindu. Todėl, atsakovo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Senamiesčio seniūnijos 2009 m. gegužės 22 d. raštas Nr.
A6-3919(3.3.18.3-S14) negali būti skundžiamas teismui.
Atsakovas
taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m.
rugpjūčio 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjų
prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tuo pripažindamas, kad
skundžiami aktai priimti teisėtai ir nėra pagrindo stabdyti jų galiojimą. Tiek
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-900,
tiek Senamiesčio seniūno raštais Nr. A6-3919(3.3.18.3-814) pareiškėjai buvo
įpareigoti iki 2009 m. birželio 20 d. patys išvežti seną prekybos įrangą iš K.
Sirvydo skvero. Pareiškėjams nesutinkant to padaryti geranoriškai iki
nustatytos datos, Vilniaus miesto savivaldybei atsirado teisėtas pagrindas
išvežti įrangą savo iniciatyva. Atsakovas
atitinkamų veiksmų ėmėsi tik 2009 m. birželio 23 d., t. y. pasibaigus
nustatytam terminui išvežti įrangą geranoriškai. Todėl nėra pagrindo teigti,
kad atsakovo veiksmai šiuo atveju buvo neteisėti. Pareiškėjų teiginys, kad dėl
tokių atsakovo neteisėtų veiksmų jie buvo palikti be pragyvenimo šaltinio, yra
nepagrįstas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įpareigodama išvežti
seną prekybos įrangą iš K. Sirvydo skvero, neuždraudė pareiškėjų prekybos iš
esmės. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pastatyti trys nauji prekybos paviljonai,
administracijos direktorius minėtu įsakymu Nr. 30-900 įpareigojo Senamiesčio
seniūną nuo 2009 m. birželio 1 d. išduoti leidimus prekiauti tautodailės ir
dailiųjų amatų dirbiniais naujai įrengtose 3 stoginėse Pilies gatvėje asmenims,
turėjusiems leidimus prekiauti K. Sirvydo skvere. Be to, atsakovas, norėdamas
kompensuoti pareiškėjų, jų teigimu, patiriamą žalą bei siekdamas
bendradarbiauti, numatė atleisti prekiautojus nuo įrangos nuomos mokesčio.
Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju atsakovas neatliko jokių neteisėtų
veiksmų, taip pat į tai, kad pareiškėjai neįrodė jiems padarytos neturtinės
žalos ir nepagrindė reikalaujamo tokios žalos atlyginimo dydžio, tenkinti
pareiškėjų skundą, atsakovo nuomone, nėra pagrindo.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnija atsiliepime
į pareiškėjų skundą nurodė, kad palaiko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos atsiliepime išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio
7 d. sprendimu administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjos T.
K. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Senamiesčio seniūno 2009 m. gegužės 22 d. rašto Nr. A6-3919(3.3.18.3-S14) ir Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 30-900 panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo nutraukė; bylą dalyje pagal pareiškėjų V.
Š., M. E. Š., D. Š., J. Š., I. Z., H. Ž.,
D. C., J. B., L.
D., L. P., S. K., UAB „Sirena
VS“, S. U., N. B., O.
G., M. K., R. F. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Senamiesčio seniūno 2009 m. gegužės 22 d. rašto Nr. A6-3919(3.3.18.3-S14)
panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai; pareiškėjų
V. Š., M. E. Š., D.
Š., J. Š., I. Z., H. Ž., D. C., J. B.,
L. D., L. P., S.
K., UAB „Sirena VS“, S. U., N. B.,
O. G., M. K., R.
F. skundą kitoje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas sprendime nurodė, jog pareiškėja T. K. pateiktu pareiškimu skundo atsisakė (t. II, b. l. 93).
Priežasčių, dėl kurių teismas neturėtų
priimti pareiškėjos atsisakymo nuo skundo, nėra, todėl skundo atsisakymas priimamas
ir byla dalyje pagal T. K. skundą, vadovaujantis
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio
3 punktu, nutrauktina.
Vilniaus miesto valdyba 1999 m. vasario 4 d. sprendimu
Nr. 176V „Dėl prekybos Pilies gatvėje“ (t.
I, b. l. 52-53), kuris buvo pakeistas 1999 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 1074V, vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis
Prekybos viešosiose vietose taisyklių nuostatomis ir atsižvelgdama į susiklosčiusias tradicijas, be
kita ko, nusprendė: nustatyti prekybos vietą Pilies g. pabaigoje ir
suteikti pirmenybę prekiauti šioje vietoje asmenims, prekiaujantiems
tautodailės ir dailiųjų amatų dirbiniais (1
ir 2 p.); uždrausti Pilies g. prekiauti ne Lietuvos tautodailės gaminiais
(3-3.2 p.); įpareigoti Miesto
plėtros departamentą numatyti ir parengti naujas prekybos tautodailės ir dailės
gaminiais vietas Senamiesčio ir Naujamiesčio seniūnijose ir teikti
Valdybai tvirtinti jų sąrašą iki 1999 m. kovo 1 d. ir parengti prekybos vietų
Pilies gatvės pabaigoje projektą (4.1.1-4.1.2 p.); įpareigoti prekiautojus tvarkyti teritoriją ir, pasibaigus darbo
laikui, išsivežti prekybos įrangą (6 p.). Leidimų prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose išdavimo tvarka
buvo patvirtinta Vilniaus miesto
valdybos 1999 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 1016V (t. I, b. l. 54-56). Ši
Tvarka su vėlesniais pakeitimais galiojo
iki buvo panaikinta įsigaliojus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 19 d.
įsakymui Nr. 30-1431, kuriuo buvo patvirtintas Leidimų prekiauti (teikti
paslaugas) viešosiose vietose išdavimo ir panaikinimo tvarkos aprašas. Leidimų
prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose
vietose išdavimo tvarkos, patvirtintos Vilniaus miesto valdybos 1999 m. vasario
4 d. sprendimu Nr. 1016V, 2.1 ir 6
punktai numatė, kad: leidimus prekiauti viešojoje vietoje, kurių leidimo forma ir turinys buvo nustatyti šios tvarkos 1 priede,
išduoda Vilniaus miesto seniūnai; seniūnas derina prekybos ir paslaugų
teikimo vietas su teritorijos architektu. Teritorijos architektas derina
prekybos įrangos išdėstymą, estetinį vaizdą, nustato plotą ir atsako už
prekybos vietos įrangos atitikimą projektui, kad būtų laikomasi Vilniaus miesto
tarybos bei Valdybos sprendimų, reglamentuojančių prekybos ar paslaugų teikimo
vietų suteikimą ir išdėstymą. Išduodamas leidimą, seniūnas vadovaujasi Prekybos
viešosiose vietose taisyklėmis, Vilniaus miesto valdybos patvirtinta leidimų
išdavimo tvarka, kitais Vilniaus miesto tarybos ir Valdybos sprendimais ir
kontroliuoja, kad prekybinę įrangą eksploatuojanti įmonė sudarytų sutartį su
komunalines paslaugas teikiančia organizacija, sumokėtų vietinės rinkliavos
mokestį (mokėjimo kvite ar banko pavedime turi būti nurodytas prekybos įrangos adresas, mokėjimo kvito ar banko pavedimo
kopijos turi būti saugomos seniūnijose), kad eksploatuojant prekybinė
įranga atitiktų Prekybos viešosiose vietose taisykles. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 68V buvo
patvirtintas patikslintas prekybos tautodailės gaminiais Pilies g.
pabaigoje specialusis planas, pagal kurį Pilies g. pabaigoje, t. y.
teritorijoje prie K. Sirvydo skvero, numatyta leisti prekiauti 3 vietose, iš jų
– į 4 grupes suskirstytose mobiliose darbo
vietose (21), kuriose turi būti prekiaujama iš vežimėlių (t. II, b. l. 89-90).
V. Š., M. E. Š., D.
Š., J. S. IĮ, I. Z., H. Ž., D. C., J. B.,
L. D., L. P., S.
K., UAB „Sirena VS“, S. U., N. B.,
O. G., M. K., R.
F. turėjo išduotus leidimus prekiauti šiose darbo vietose (t. I, b.
l. 28-29, 31-34, 37-40, 42-47, 49).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. kovo 7 d.
įsakymu Nr. 30-416 patvirtino: 1) Laikinų statinių (lieto metalo konstrukcijų)
vietų senamiestyje schemą, kurioje Pilies g. ties K. Sirvydo skveru pagal
Prekybos tautodailės gaminiais vietų Pilies gatvėje schemą numatytos 8 lieto
ketaus stoginės be stiklų, kurių galima naudojimo paskirtis – prekybai
tautodailės galininiais; 2) Prekybos tautodailės gaminiais vietų Pilies gatvėje
schemą, pagal kurią Pilies g. ties K. Sirvydo skveru numatyta įrengti 31
stacionarią vietą prekybai tautodailės gaminiais 8 paviljonuose, o vietoje,
kurioje pagal Vilniaus miesto valdybos 2001 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 68V
patvirtintą patikslintą prekybos tautodailės gaminiais Pilies g. pabaigoje
specialųjį planą buvo numatyta į 4 grupes suskirstyta
21 mobili darbo vieta prekybai iš vežimėlių, įrengti prekybos vietų nenumatyta (t.
II, b. l. 48-50). Dalis asmenų,
prekiaujančių Pilies g. teritorijoje, nesutiko su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu
patvirtinta Prekybos tautodailės gaminiais vietų Pilies gatvėje schemos ir
Laikinų statinių (lieto metalo konstrukcijų) vietų senamiestyje schemos
sprendiniais ir teikė savo pasiūlymus (t. I, b. l. 62-74). Tačiau
prašymai plėsti prekybos plotus K. Sirvydo skvere nebuvo patenkinti. Buvo
nutarta baigti įrengti 3 prekybos stogines prie K. Sirvydo skvero ir į 24 darbo
vietas leisti persikelti gatvės prekiautojams. 2009 metais baigus įrengti
minėtas stogines, Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.
30-900 „Dėl įpareigojimo Senamiesčio
seniūnui išduoti leidimus prekiauti Pilies gatvės stoginėse“, vadovaudamasis
Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 30-416,
įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūną nuo
2009 m. birželio 1 d. išduoti leidimus prekiauti tautodailės ir dailiųjų amatų dirbiniais naujai įrengtose 3 stoginėse Pilies g.
asmenims, turėjusiems leidimus prekiauti Sirvydo skvere, ir nuo 2009 m. gegužės
31 d. neišduoti ir netęsti leidimų prekiauti K. Sirvydo skvere iš senos
prekybos įrangos. Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.
30-900 taip pat nustatė, kad sena prekybos įranga iš K. Sirvydo skvero
turi būti išvežta iki 2009 m. birželio 20 d., ir pavedė Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnui informuoti prekiautojus apie prekybos perkėlimą į naujai
pastatytas stogines bei senos prekybos įrangos išvežimą. Įsakymo vykdymo kontrolė pavesta Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui (t. I, b. l. 7). Senamiesčio seniūnas, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 30-900,
2009 m. gegužės 22 d. raštais Nr. A6-3919(3.3.18.3-S14) informavo pareiškėjus, kad: nuo 2009
m. gegužės 31 d. nebus išduodami ir tęsiami leidimai prekiauti K. Sirvydo
skvere iš senos prekybos įrangos; nuo 2009 m. birželio 1 d. bus išduodami
leidimai prekiauti tautodailės ir dailiųjų
amatų dirbiniais naujai įrengtose 3 stoginėse Pilies g. asmenims, turėjusiems
leidimus prekiauti K. Sirvydo skvere; savo seną prekybos įrangą iš K.Sirvydo
skvero pareiškėjai privalo išvežti iki 2009 m. birželio 20 d.; dėl konkrečios
vietos vienoje iš 3 stoginių ir leidimų prekiauti prašoma kreiptis į seniūnijos vyresniąją specialistę (t. I, b. l. 8).
Kadangi pareiškėjai neįvykdė nurodymo iki 2009 m. birželio 20 d. išvežti
savo seną prekybos įrangą iš K. Sirvydo skvero ir, neturėdami leidimo, toliau vykdė prekybą iš senos prekybos įrangos, ši
įranga, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
pavedimu 2009 m. birželio 23 d. buvo išgabenta iš K. Sirvydo skvero ir saugoma
UAB „Grinda“ aikštelėje (t. I, b. l.
207-211, 215-216).
Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 30-900 priėmimo metu galiojusių
Prekybos viešosiose vietose taisyklių,
patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu
Nr. 519, 7 punktas numatė, kad leidimų
prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose išdavimo ir panaikinimo
tvarką, leidimų prekiauti švenčių ir renginių metu išdavimo tvarką bei
išvežiojamosios, išnešiojamosios prekybos tvarką nustato Vilniaus miesto
savivaldybės valdyba. Taip pat Valdyba gali nustatyti darbo laiką tam tikrose
prekybos vietose, jei tai būtina žmonių saugumui ir rimčiai (tvarkai) mieste
užtikrinti, prekių asortimentą, laikotarpį,
per kurį galima prekiauti, bei kitas prekybos sąlygas, prekiaujant prie prekystalių,
vežimėlių ir kitų prekybos įrengimų. Pakeitus
Vietos savivaldos įstatymą, buvusios savivaldybės vykdomosios
institucijos – savivaldybės valdybos – funkcijas, kaip numato Vietos savivaldos
įstatymo 29 straipsnio 1 dalis (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722
redakcija), toliau vykdo nauja savivaldybės vykdomoji institucija –
savivaldybės administracijos direktorius. Todėl
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo kompetentingas priimti 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą
Nr. 30-900. Šis įsakymas taip pat iš esmės
atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus
reikalavimus. Tai, kad šiame įsakyme nenurodyta
jo apskundimo tvarka, nėra pagrindas pripažinti jį neteisėtu. Ginčijamo įsakymo
priėmimo metu prekyba tautodailės gaminiais Pilies gatvės pabaigoje turėjo būti
vykdoma atsižvelgiant į Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 30-416 patvirtintų Laikinų statinių (lieto
metalo konstrukcijų) vietų senamiestyje schemos ir Prekybos tautodailės gaminiais
vietų Pilies gatvėje schemos nuostatas. Pareiškėjai, kaip matyti iš byloje
pateiktų įrodymų visumos, turėjo žinoti ir žinojo apie dar 2006 metais
nustatytus reikalavimus prekybos įrangai. Todėl nėra pagrindo teigti, kad
pareiškėjai galėjo turėti pagrįstų lūkesčių, jog prekybos tautodailės gaminiais
Pilies gatvėje organizavimas bus keičiamas, ir kad minėtas įsakymas jiems buvo
netikėtas. Pareiškėjų teiginiai, kad ginčijamu įsakymu nurodyta nugriauti tai, ką pareiškėjai teisėtai savo lėšomis
įsirengė, ir nenumatytos garantijos dėl tolimesnės jų veiklos, taip pat yra
nepagrįsti. Iki ginčijamo įsakymo priėmimo pareiškėjai prekybą tautodailės kūriniais galėjo vykdyti ne iš stacionarios, o
mobilios prekybos įrangos – vežimėlių (t. I, b. l. 28-49), kurią,
atsižvelgiant į Vilniaus miesto valdybos 1999 m. vasario 4 d. sprendimo Nr.
176V „Dėl prekybos Pilies gatvėje“ 6 punkto
nuostatas, pasibaigus darbo laikui, turėjo išsivežti. Be to, Senamiesčio
seniūnas nuo 2009 m. birželio 1 d. buvo įpareigotas išduoti leidimus prekiauti
tautodailės ir dailiųjų amatų dirbiniais naujai įrengtose 3 stoginėse Pilies g.
asmenims, turėjusiems leidimus prekiauti K. Sirvydo skvere, taigi – ir
pareiškėjams. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 30-900 yra nepagrįstas ar
neteisėtas.
Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Senamiesčio seniūno 2009 m. gegužės 22 d. raštas Nr. A6-3919(3.3.18.3-814), parengtas vykdant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009
m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 30-900
tikslu informuoti suinteresuotus prekiautojus, nelaikytinas teisės aktu,
tiesiogiai nustatančiu joje nurodytam asmeniui atitinkamas teises ir
pareigas. Todėl šis raštas negali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl
nurodytų priežasčių byla šioje dalyje nutrauktina kaip nepriskirtina
administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).
Savivaldybės civilinė atsakomybė
pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį
atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246
straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp
neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės
pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nesant pagrindo pripažinti, kad Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymas
Nr. 30-900, kuriuo nuspęsta nuo 2009 m.
gegužės 31 d. neišduoti ir netęsti leidimų prekiauti K. Sirvydo skvere
iš senos prekybos įrangos, yra neteisėtas, nėra pagrindo teigti, kad
pareiškėjams šiais veiksmais (nurodymu
nepratęsti ir leidimų nepratęsimu) padaryta neturtinė žala, kurią jie turi
teisę reikalauti atlyginti nurodytu juridiniu pagrindu. Nors 2009 m. birželio 23
d., kada pareiškėjų prekybos įranga buvo išgabenta iš K. Sirvydo skvero,
galiojusios Prekybos viešosiose vietose taisyklės, patvirtintos Vilniaus
miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 519, priešingai
nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009
m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 1-1161
patvirtintos naujos Prekybos viešosiose vietose taisyklės (taisyklių 29
p.), nenumatė savivaldybės administracijos teisės, pasibaigus prekybos leidimo
galiojimo laikui ir neįvykdžius atitinkamo reikalavimo, organizuoti prekybos
įrangos išvežimą ir saugojimą, tokiais veiksmais (prekybos įrangos išvežimo
organizavimu), kurie nebuvo teisėti, iš esmės pareiškėjams neturtinė žala
negalėjo būti padaryta. Nuo 2009 m.
birželio 1 d. pareiškėjai neturėjo teisės prekiauti iš senos prekybos įrangos.
Pareiškėjai laiku ir tinkamai buvo informuoti apie
tai, kad sena prekybos įranga iš K. Sirvydo skvero turi būti išvežta iki
2009 m. birželio 20 d. Tačiau pareiškėjai sąmoningai nevykdė nei šio nurodymo,
nei Vilniaus miesto valdybos 1999 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. 176V „Dėl prekybos Pilies gatvėje“ 6 punkto, pagal kurį
prekybos įranga, pasibaigus darbo laikui, ir taip turėjo būti išvežama. Todėl Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmai nebuvo netikėti ir neturėjo sukelti pareiškėjams išgyvenimų, su kuriais
CK 6.250 straipsnio 1 dalis sieja neturtinės žalos atsiradimą. Net
pripažinus, kad atsakovo darbuotojų veiksmais, susijusiais su prekybos įrangos
išgabenimo organizavimu, pareiškėjams buvo padaryta žala, yra pagrindas atleisti
atsakovą nuo neturtinės žalos atlyginimo CK 6.282
straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, t. y. įvertinus pačių nukentėjusiųjų
veiksmus, padėjusius tokio pobūdžio žalai atsirasti. O reikalavimo
atlyginti padarytą turtinę žalą pareiškėjai nereiškė. Nenustačius būtinų
civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimo sąlygų – neteisėtų
veiksmų ir žalos, pareiškėjų reikalavimas priteisti iš savivaldybės neturtinę
žalą atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai
V. Š., M. E. Š., I.
Z., D. C., J. B., L. D., L. P., S. K.,
UAB „Sirena VS“, S. U., N. B., O. G., M. K., R. F. prašo
panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d.
sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjų
nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 30-900 buvo priimtas tuo metu, kai galiojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d.
sprendimu Nr. 519 patvirtintos Prekybos viešosiose vietose taisyklės. Šių
Prekybos viešosiose vietose taisyklių 7 punktas numatė, kad leidimų prekiauti
ir teikti paslaugas viešosiose vietose išdavimo tvarką, leidimų
prekiauti švenčių ir renginių metu išdavimo tvarką bei išvežiojamosios,
išnešiojamosios prekybos tvarką nustato Vilniaus miesto savivaldybės valdyba – kolegialus
valdymo organas. Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 519 patvirtintos Prekybos
viešosiose vietose taisyklės galiojo iki 2009 m. liepos 15 d. ir buvo pakeistos
tik kilus ginčui tarp atsakovų ir pareiškėjų. Pareiškėjų nuomone, kolegialaus
valdymo organo – Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimus gali pakeisti
tik kitas kolegialus valdymo organas – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, o
ne vienasmenis valdymo organas – administracijos vadovas. Be to, tą aplinkybę,
kad Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakyme Nr. 30-900 nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka,
teismas nepagrįstai įvertino kaip formalų pažeidimą. Byloje nėra įrodymų,
patvirtinančių, kad pareiškėjams dar 2006 metais buvo žinomas Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 7 d. įsakymas Nr.
30-416 „Dėl prekybos tautodailės gaminiais vietų Pilies gatvėje ir laikinų
statinių (lieto metalo konstrukcijų) vietų
senamiestyje schemų patvirtinimo“. Pareiškėjams apie pastarąjį įsakymą
tapo žinoma tik 2008 metais, prasidėjus deryboms tarp pareiškėjų ir atsakovų. Teismas
nevertino pareiškėjų argumentų dėl jų diskriminacijos ir atsakovų neobjektyvumo
pareiškėjų atžvilgiu. Atsakovų teiginys, kad jie siekė pagerinti Pilies gatvės
estetinį vaizdą, atverti K. Sirvydo skvero erdvę vilniečių ir miesto svečių
poilsiui, išsaugant rekreacinę K. Sirvydo skvero funkciją, neatitinka tikrovės.
Šiuo metu K. Sirvydo skvere yra alaus pilstymo kioskas, neatitinkantis Pilies
gatvės estetinio vaizdo gerinimo tikslų. Paviljonų vietos, numatytos pareiškėjų
pateiktame projektiniame siūlyme, parengtame architekto A. V.,
neužgožtų K. Sirvydo skvero erdvės. Tačiau atsakovai šį projektinį siūlymą
atmetė kaip netinkantį. Kitas architekto A. V. projektinis
siūlymas Vokiečių gatvėje taip pat buvo atsakovų įvertintas neigiamai. Tuo
tarpu ne Asociacijos, kuriai priklauso pareiškėjai, pasiūlyti projektai buvo
patvirtinti kaip tinkami. Dėl geranoriškumo, supratimo stokos pareiškėjai
jaučiasi ignoruojami ir diskriminuojami. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad
Senamiesčio seniūnijos 2009 m. gegužės 22 d. nurodymas (raštas) Nr.
A6-3919(3.3.18.3-S14) negali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Nurodymas
nustato pareiškėjams pareigą – išgabenti jų darbo priemones, prekybos įrangą ir
gauti naujus leidimus prekybai naujose stoginėse. Nurodyme taip pat numatytos
tokios pareigos nevykdymo pasekmės – turimi leidimai nebus išduodami ar
tęsiami, pareiškėjai neturės galimybės vykdyti savo veiklos. Nurodymas atitinka
ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą individualaus teisės akto apibrėžimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą, 2009 m. rugpjūčio 14 d.
nutartyje taip pat pažymėjo, kad minėtas nurodymas atitinka ABTĮ 15
straipsnio nuostatas. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismas neatsižvelgė
į tai, kad pareiškėjai, nesutikdami su atsakovų sprendimais ir veiksmais, ėmėsi
teisėtų teisinių priemonių – apskundė neteisėtus sprendimus teismui. Atsakovai,
nesutikdami su pareiškėjų pozicija, taip pat galėjo kreiptis į teismą. Tačiau
atsakovai ėmėsi neteisėtų priemonių – nakties metu savavališkai išgabeno ir
sugadino pareiškėjų turtą – prekybos įrangą, nors tokius veiksmus galėjo atlikti
tik turėdami teismo sprendimą (CK 4.39 str. 1 d.). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje
nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios
institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais
(veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tačiau teismas į tai
neatsižvelgė. Teismas taip pat neatsižvelgė į Konstitucijos nuostatas, kad
nuosavybė yra neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, bei konstitucinį proporcingumo
principą, pagal kurį naudojamos priemonės, metodai ir būdai bei poveikio
priemonės turi būti proporcingi siekiamam tikslui. Nagrinėjamu atveju nebuvo
jokios būtinybės skubėti pašalinti pareiškėjų
prekybos įrangą iš senamiesčio. 2009 m. birželio 23 d., kuomet atsakovai
išgabeno pareiškėjų prekybos įrangą, galiojo Vilniaus miesto savivaldybės
tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 519 patvirtintos Prekybos viešosiose
vietose taisyklės, kurios nenumatė savivaldybės administracijos teisės,
pasibaigus prekybos leidimo galiojimo laikui ar neįvykdžius atitinkamo
reikalavimo, išvežti ir saugoti prekybos įrangą. Tačiau teismas nepagrįstai
įvertino šią aplinkybę atsakovų naudai. Teismo padaryta
išvada, kad minėti atsakovų veiksmai nebuvo netikėti pareiškėjams ir neturėjo
sukelti jiems išgyvenimų, nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Šiuo atveju būtina
atsižvelgti į tai, kad ginčas kilo svarbiu
pareiškėjams klausimu, susijusiu su jų darbine veikla ir pragyvenimo
šaltiniu. Teismas taip pat nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjai buvo laiku ir
tinkamai informuoti apie jų prekybos įrangos išgabenimą bei leidimų prekiauti
nepratęsimą. Minėtus Senamiesčio seniūno nurodymus pareiškėjai gavo tik gegužės
mėnesio pabaigoje. Pareiškėjai vertėsi individualia veikla, kurią planavo
mažiausiai mėnesiui į priekį. Pareiškėjai privalėjo mokėti visus priklausančius
mokesčius valstybei, daugelis iš jų tai darė avansu, mokėdami už ketvirtį į
priekį, todėl mokesčiai už 2009 metų birželio mėnesį jau buvo sumokėti. Todėl pareiškėjai,
sumokėję mokesčius už birželio mėnesį, pagrįstai norėjo dirbti tą mėnesį. Nagrinėjamu
atveju nebuvo nustatytas joks įspėjimo terminas. Suteiktas kelių savaičių
terminas darbams nutraukti ir įrangai išgabenti negali būti vertinamas kaip
protingas. Teismas taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju
yra pagrindas atleisti atsakovus nuo neturtinės žalos atlyginimo CK 6.282
straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjų veiksmai siekiant teisėtomis
priemonėmis apginti savo poziciją negali būti siejami su dideliu neatsargumu ar
nerūpestingumu.
Apeliaciniu skundu
atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo motyvuojamąją
dalį. Atsakovo nuomone, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai
nurodyta, kad atsakovo veiksmai – pareiškėjams priklausančios prekybos įrangos
išvežimo organizavimas – yra neteisėti. Kad sena prekybos įranga iš K. Sirvydo
skvero turi būti išvežta iki 2009 m. birželio 20 d., nustatyta būtent Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 30-900. Apie tai pareiškėjai buvo informuoti Senamiesčio
seniūnijos 2009 m. gegužės 22 d. nurodymu Nr. A6-3919(3.3.18.3-S14). Teismas
konstatavo, kad skundžiamas Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymas
Nr. 30-900 yra teisėtas, o bylą
dalyje dėl ginčijamo Senamiesčio seniūnijos nurodymo panaikinimo nutraukė kaip
nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Tokiu būdu teismas
pripažino, kad reikalavimas išgabenti seną prekybos įrangą iš K. Sirvydo skvero
iki 2009 m. birželio 20 d. yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, kaip nurodyta
teismo sprendime, iki ginčijamo įsakymo priėmimo pareiškėjai prekybą
tautodailės kūriniais galėjo vykdyti ne iš stacionarios, o mobilios prekybos
įrangos – vežimėlių, kurią, atsižvelgiant į Vilniaus miesto valdybos 1999 m.
vasario 4 d. sprendimo Nr. 176V „Dėl prekybos Pilies gatvėje“ 6 punkto
nuostatas, pasibaigus darbo laikui, prekeiviai turėjo išvežti. Nagrinėjamu
atveju pareiškėjų nuosavybės teisė į
prekybos įrangą nebuvo apribota. Pareiškėjų prekybos įranga, stovėjusi ant
Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio šaligatvio, buvo išgabenta ir
saugoma UAB „Grinda“ aikštelėje, iš kur pareiškėjai bet kada galėjo ją
atsiimti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3
dalimi, Vilniaus miesto savivaldybė yra Pilies gatvės ir jos raudonųjų linijų
ribose įrengto šaligatvio savininkas. Pagal CK 4.98 straipsnį, savininkas gali
reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus. Pareiškėjai, nevykdydami
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Senamiesčio seniūnijos teisėto
reikalavimo išvežti prekybos įrangą iki 2009 m. birželio 20 d., pažeidė
Vilniaus miesto savivaldybės, kaip savininko, teises
ir interesus. Todėl, atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, laikytina,
kad atsakovų veiksmai išgabenant prekybos įrangą iš K. Sirvydo skvero
buvo teisėti. Teismo sprendime taip pat nepagrįstai
nurodyta, jog net pripažinus, kad atsakovo darbuotojų veiksmais, susijusiais su
prekybos įrangos išgabenimo organizavimu, pareiškėjams buvo padaryta žala, yra
pagrindas atleisti atsakovą nuo neturtinės žalos atlyginimo CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Teismas,
įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, visiškai pagrįstai nenustatė būtinų
civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimo sąlygų – neteisėtų
veiksmų ir žalos. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu teismo sprendimo
motyvuojamoje dalyje kalbama apie galimybę atleisti atsakovą nuo neturtinės
žalos atlyginimo CK 6. 282 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.
Atsiliepimu į atsakovo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą pareiškėjai V. Š., M. E. Š., I.
Z., D. C., J. B., L. D., L. P., S. K.,
UAB „Sirena VS“, S. U., N. B., O. G., M. K., R. F. prašo
panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d.
sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti, o atsakovo
apeliacinio skundo netenkinti.
Atsiliepimu į
pareiškėjų V. Š., M. E. Š., I.
Z., D. C., J. B., L. D., L. P., S. K.,
UAB „Sirena VS“, S. U., N. B., O. G., M. K., R. F. apeliacinį
skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo nutraukti
apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, arba palikti
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo
rezoliucinę dalį nepakeistą, pakeičiant sprendimo motyvuojamąją dalį taip, kaip
nurodyta atsakovo apeliaciniame skunde. Atsakovas nurodo, kad apeliacinį skundą
pareiškėjų vardu padavė advokato padėjėja M. B.. Tačiau
pagal Lietuvos Respublikos advokatūros
įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, advokato padėjėjas turi visas šiame įstatyme
numatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje
bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę
atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis
advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose
institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato
padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne
anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios. Pagal
ABTĮ III skyriaus nuostatas, apeliacinio skundo padavimas dėl teismo sprendimo yra
apeliacinio proceso sudedamoji dalis. Todėl, vadovaujantis minėtomis Advokatūros
įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatomis, advokato padėjėja M.
B. neturėjo teisės paduoti apeliacinio skundo šioje byloje. Dėl nurodytų
priežasčių, vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teismas turėjo
atsisakyti priimti apeliacinį skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-3780/2008).
Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas jau yra priimtas,
apeliacinis procesas, pradėtas pagal pareiškėjų įgaliotos advokato padėjėjos M. B. apeliacinį skundą, vadovaujantis ABTĮ 137 straipsnio 1
dalies 1 punktu, turėtų būti nutrauktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis byloje Nr. N14-896-05). Dėl
ginčo esmės atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo
tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjų skundą,
paduotą pirmosios instancijos teismui, ir kuriais yra grindžiamas paties
atsakovo apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Dėl
pareiškėjų apeliacinio skundo
Apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d.
sprendimo pareiškėjų L. P., S. K.,
UAB ,,Sirena VS“, D. C., M. E. Š., S. U., I. Z., N. B.,
O. G., J. B., M.
K., R. F., V. Š. ir L. D. vardu pasirašė advokato padėjėja M.
B. (T. II, b. l. 126-132).
Lietuvos
Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio, nustatančio advokato padėjėjo
statusą, 2 dalyje nurodyta, kad advokato padėjėjas turi visas šiame įstatyme
numatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje
bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus; advokato padėjėjas turi teisę
atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis
advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose
institucijose – rašytinis advokato (praktikos vadovo) sutikimas; advokato
padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau
kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios. Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas laikosi vieningos pozicijos, kad apeliacinio
skundo dėl sprendimo administracinėje byloje padavimas yra apeliacinio proceso
sudedamoji dalis (žr. 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.
N444-3780/2008; 2007 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. TA6-33/2007 ir kt.). Todėl, įvertinus imperatyvią Advokatūros
įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog advokato padėjėjas
gali atstovauti tik pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia,
kad advokato padėjėja M. B. neturėjo teisės nagrinėjamoje
byloje paduoti apeliacinį skundą pareiškėjų vardu. Apeliacinis skundas turėjo
būti nepriimtas ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (Administracinių bylų
teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 str. 3 d. 2 p.). Kadangi
pareiškėjų vardu paduotas apeliacinis skundas buvo priimtas, tačiau nurodyti
trūkumai paaiškėjo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas dalyje
pagal pareiškėjų vardu advokato padėjėjos M. B. paduotą apeliacinį
skundą nutraukiamas (ABTĮ 134 str. 7 d.).
Šiuo aspektu
taip pat pažymėtina, kad pareiškėjų atstovai – advokatai ir advokatų padėjėjai
– turi būti atidūs ir rūpestingi bei padėti klientams tinkamai ginti savo
teises. Advokato padėjėjas turi žinoti apie pagrindiniame jo veiklą
reglamentuojančiame įstatyme įtvirtintus jo teisių ribojimus ir teisių
įgyvendinimo principus bei informuoti apie tai klientus.
Dėl atsakovo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo
motyvuojamąją dalį, išbraukiant iš jos argumentus, kad: 1) ,, Nors 2009 m.
birželio 23 d., kada pareiškėjų prekybos įranga buvo išgabenta iš K. Sirvydo
skvero, galiojusios Prekybos viešosiose vietose taisyklės, patvirtintos 2002 m.
kovo 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 519, priešingai
nei 2009 m. liepos 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.
1-1161 patvirtintos naujos prekybos viešosiose vietose taisyklės (taisyklių 29
p.), nenumatė savivaldybės administracijos teisės, pasibaigus prekybos leidimo
galiojimo laikui ir neįvykdžius atitinkamo reikalavimo, organizuoti prekybos
įrangos išvežimą ir saugojimą, tokiais veiksmais (prekybos įrangos išvežimo
organizavimu), kurie nebuvo teisėti, iš esmės pareiškėjams neturtinė žala
negalėjo būti padaryta (...)“; 2) ,,Nors pareiškėjai nuo 2009 m. birželio 1 d.
negalėjo prekiauti iš senos prekybos įrangos, tačiau tai, kaip matyti iš jų
paaiškinimų teismo posėdyje, darė iki 2009 m. birželio 23 d., kada ji buvo
išgabenta, t. y. nevykdė teisėto nurodymo ją išgabenti, todėl netgi pripažinus,
kad atsakovės darbuotojų veiksmais, susijusiais su šios prekybos įrangos
išgabenimo organizavimu, pareiškėjams visgi buvo padaryta žala, yra pagrindas
atsakovę bent nuo neturtinės žalos atlyginimo atleisti CK 6.282 straipsnio 1
dalyje numatytu pagrindu, t. y. įvertinus pačių nukentėjusiųjų veiksmus,
padėjusius tokio pobūdžio žalai atsirasti, o reikalavimo atlyginti padarytą
žalą pareiškėjai šiuo skundu nereiškė“.
Atsakovas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos darbuotojų veiksmai buvo teisėti, neteisėtų veiksmų bei žalos
pareiškėjams nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl minėti teismo
sprendimo argumentai yra visiškai nepagrįsti.
V.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo
Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą,
patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir
pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu,
kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo
argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Administracinių bylų teisenos
įstatymo 136 str.). Vadovaudamasi šia įstatymo nuostata teisėjų kolegija
patikrins ir įvertins pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir
pagrįstumą visa apimtimi.
Pareiškėjai skundu ir patikslintu skundu, paduotais
pirmosios instancijos teismui, prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 30-900 „Dėl
įpareigojimo Senamiesčio seniūnui išduoti leidimus prekiauti Pilies gatvės
stoginėse“; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Senamiesčio seniūnijos 2009 m. gegužės 22 d. nurodymus Nr. A6-3919(3.3.18.3-S14);
3) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijos lygiomis dalimis 425 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimą: pareiškėjams V. Š.,
M. E. Š., D. C., J.
B., L. D., L. P., T. K., S. K., UAB „Sirena VS“, S. U., N. B., O. G.,
M. K., R. F. – po 25 000 Lt, I. Z. – 75 000 Lt.
Pareiškėjai A.
K., D. A., V. G., T. K. atsisakė skundų reikalavimų, todėl pirmosios
instancijos teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartimi ir 2010 m. birželio 7 d.
sprendimu administracinę bylą dalyje pagal šių pareiškėjų skundą atsakovams
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Senamiesčio seniūnijai ir Vilniaus miesto savivaldybei nutraukė
pagrįstai.
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 30-900 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio
seniūnijos 2009 m. gegužės 22 d. rašto Nr. A6-3919(3.3.18.3-S14) panaikinimo
Pirmosios instancijos teismas 2010
m. birželio 10 d. sprendimu bylą dalyje pagal pareiškėjų L. P., S. K., UAB ,,Sirena VS“, D. C., Marijonos E. Š., D.
Š., S. U., I. Z., N. B., O. G., J. B.,
M. K., R. F., V.
Š., J. Š., L. D. ir H. Ž. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Senamiesčio seniūnijai dėl 2009 m. gegužės 22 d. rašto Nr.
A6-3919(3.3.18.3-S14) panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių
teismų kompetencijai. Teismas padarė išvadą, jog šis raštas parengtas vykdant
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d.
įsakymą Nr. 30-900 tikslu informuoti suinteresuotus prekiautojus, ir
nelaikytinas teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu jame nurodytam asmeniui
atitinkamas teises ir pareigas, todėl negali būti ABTĮ nustatyta tvarka
skundžiamas. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūnijos 2009 m.
gegužės 22 d. rašto Nr. A6-3919 (3.3.18.3-S14), kuris (visiškai vienodo
turinio) buvo adresuotas ir įteiktas atskirai kiekvienam pareiškėjui, atitikimo
ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnyje nustatyta tvarka skundžiamiems
administraciniams aktams jau buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje (T. 1, b. l. 114-116).
Todėl minėto rašto (individualaus administracinio akto) teisėtumas ir
pagrįstumas šioje byloje turėjo būti vertinamas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo,
kad Senamiesčio seniūnijos 2009 m. gegužės 22 d. raštas Nr. A6-3919
(3.3.18.3-S14) buvo surašytas vykdant Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 30-900, kurį
pareiškėjai taip pat skundžia, todėl vertinant įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą,
iš esmės kartu įvertinamas ir ginčijamo rašto (raštų) teisėtumas ir
pagrįstumas.
Pareiškėjai Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 30-900 ginčija
tuo aspektu, kad jis neturėjo teisės pakeisti kolegialaus organo – Vilniaus
miesto valdybos 2000 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 65V, kuriuo buvo patvirtinta
prekybos Pilies gatvės pabaigoje schema. Šį pareiškėjų argumentą pirmosios
instancijos teismas pagrįstai atmetė. Teismas, ištyręs byloje esančius
įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Vilniaus
miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 519 patvirtintos
Prekybos viešosiose vietose taisyklės. Pagal šių taisyklių 7 punktą leidimų
prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose išdavimo ir panaikinimo tvarką
<...> nustato Vilniaus miesto savivaldybės valdyba (T. 2, b. l. 87-88).
Ginčui aktualiu laikotarpiu taip pat galiojo Vilniaus miesto valdybos 1999 m.
vasario 4 d. sprendimu Nr. 1016V patvirtinta Leidimų prekiauti ir teikti
paslaugas viešosiose vietose išdavimo tvarka (su vėlesniais, 2000-01-13,
2002-10-31, 2005-04-15, 2007-10-19 pakeitimais), pagal kurią leidimus prekiauti
viešojoje vietoje išduoda Vilniaus miesto seniūnai. Išduodamas leidimą,
seniūnas vadovaujasi Prekybos viešosiose vietose taisyklėmis, Vilniaus miesto
valdybos patvirtinta leidimų išdavimo tvarka, kitais Vilniaus miesto tarybos ir
Valdybos sprendimais <...> (T. 1, b. l. 54-56). Pareiškėjų nurodyto
dokumento – 2000 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 65V Vilniaus miesto valdyba,
bylos duomenimis, priėmusi nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto
valdyba 2001 m. sausio 18 d. buvo priėmusi sprendimą Nr. 68V, kuriuo patvirtino
patikslintą prekybos tautodailės gaminiais Pilies g. pabaigoje specialųjį
planą, patvirtintą Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gruodžio 16 d. sprendimu
Nr. 2211V ,,Dėl prekybos tautodailės gaminiais Senamiestyje vietų schemos ir
specialiųjų planų tvirtinimo“ (T. 2, b. l. 89-90), kuriuo remiantis pareiškėjai
ir turėjo leidimus prekiauti iš vežimėlių plane (schemoje) nustatytose vietose.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. kovo 7 d.
įsakymu Nr. 30-416 patvirtino naują prekybos tautodailės gaminiais vietų Pilies
gatvėje schemą ir laikinų statytinių (lieto metalo konstrukcijų) vietų
senamiestyje schemą, pagal kurias Pilies gatvėje numatyta įrengti 31
stacionarią vietą prekybai tautodailės gaminiais 8 paviljonuose (T. 2, b. l.
48-50). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m.
gegužės 22 d. įsakymas Nr. 30-900, kurį nagrinėjamoje byloje skundžia
pareiškėjai, nekeitė Vilniaus miesto valdybos (kuri pagal tuo metu galiojusio 2000-10-12
Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį buvo savivaldybės vykdomoji
institucija) 2001 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 68V. Ginčijamas sprendimas buvo
priimtas anksčiau minėto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2006 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 30-416 (kuris įstatymų nustatyta
tvarka apskųstas nebuvo) pagrindu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir
visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė
materialinės teisės normas bei padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos direktorius priimdamas 2009 m. gegužės 22
d. įsakymą Nr. 30-900 Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 29
straipsnio 8 dalyje, 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų įgalinimų viešojo
administravimo srityje nepažeidė, todėl įsakymas vertintinas teisėtu ir pagrįstu.
Teisėjų kolegija iš esmės su pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka,
todėl jų nekartoja.
Iš bylos medžiagos matyti, kad prekybos tautodailės
gaminiais Pilies gatvėje klausimai ne kartą buvo svarstomi Vilniaus miesto
savivaldybėje, dalyvaujant ir prekiautojų atstovams, svarstant jų teikiamus
pasiūlymus. Atsakovų veiksmai, kuriais nebuvo priimti pareiškėjų (jų atstovų)
pateikti prekybos projektiniai pasiūlymai, o nuspręsta prekybą tautodailės
gaminiais K. Sirvydo skvere vykdyti po įrengtomis trimis stoginėmis, suteikiant
vienodą galimybę gauti leidimus tokiai prekybai, negali būti vertinami kaip
diskriminuojantys pareiškėjus ar pažeidžiantys jų teisėtus lūkesčius.
Pripažinus teisėtu ir pagrįstu Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr.
30-900, teisėtu ir pagrįstu vertintinas ir Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Senamiesčio seniūno 2009 m. gegužės 22 d. raštas Nr.
A6-3919(3.3.18.3-S14), kuris priimtas vykdant minėtą savivaldybės
administracijos direktoriaus įsakymą (Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 8 d. 2
p., 32 str. 2 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas:
sprendimo dalis, kuria byla dėl minėto Senamiesčio seniūnijos 2009 m. gegužės
22 d. rašto panaikinimo nutraukta, naikintina, pareiškėjų reikalavimas dėl šio
rašto panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjai taip pat prašė priteisti neturtinę žalą,
kuri, jų nuomone, atsirado dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 30-900 ir
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūno 2009 m.
gegužės 22 d. rašto Nr. A6-3919(3.3.18.3-S14), ir dėl to, kad atsakovai 2009 m.
birželio 23 d., nakties metu, savavališkai išgabeno pareiškėjams priklausančią
prekybos įrangą iš K. Sirvydo skvero, nepranešdami apie jos buvimo vietą.
Pagal Civilinio kodekso
250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo
įvertinti pinigais.
Civilinio kodekso
6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Teisinį pagrindą
neturtinei žalai, atsiradusiai viešojo administravimo srityje, atlyginti sudaro
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis,
pagal kurį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo
subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir
kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė dėl savivaldybės
valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju
atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246
str.), žalai (CK 6.249 str.) ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir
žalos ryšiui (CK 6.247 str.).
Kadangi minėti atsakovų administraciniai aktai (2009 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 30-900 ir 2009 m.
gegužės 22 d. raštas Nr. A6-3919(3.3.18.3-S14) pripažinti teisėtais, jokio
pagrindo svarstyti neturtinės žalos klausimą dėl jų priėmimo nebėra.
Spręsdamas neturtinės žalos (dėl prekybos įrangos
išgabenimo) klausimą, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 519
patvirtintos Prekybos viešosiose vietose taisyklės nenumatė savivaldybės
administracijos teisės organizuoti prekybos įrangos išvežimą už šių taisyklių
reikalavimų pažeidimus, ir pagrįstai pripažino, jog atsakovo veiksmai dėl
įrangos išvežimo organizavimo nebuvo teisėti. Tačiau, įvertinus visas bylos
faktines aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjams būtent dėl šių
veiksmų (įrangos išvežimo) buvo padaryta jų nurodoma neturtinė žala.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 30-900 Senamiesčio seniūnas buvo
įpareigotas nuo 2009 m. gegužės 31 d. neišduoti ir netęsti leidimų prekiauti
Sirvydo skvere iš senos prekybos įrangos bei nustatyta, jog ši įranga iš
Sirvydo skvero turi būti išvežta iki 2009 m. birželio 20 d. Apie šias įsakymo
nuostatas Senamiesčio seniūnas tos pačios dienos raštu informavo pareiškėjus.
Informaciją pareiškėjai gavo 2009 m. gegužės 25-28 dienomis (T. 1, b. l. 8-27).
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad leidimus prekiauti viešoje vietoje –
Pilies gatvės pabaigoje – iš vežimėlių pareiškėjai turėjo tik iki 2009 m.
gegužės 31 d. (T. 1, b. l. 28-49). Nei vienas iš jų dėl leidimų prekiauti
tautodailės ir dailiųjų amatų dirbiniais naujai įrengtose stoginėse Pilies gatvėje
į seniūną nesikreipė, nors galimybė gauti leidimus prekybai naujomis sąlygomis
pagal anksčiau aptarto 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo 1 punktą jiems buvo
suteikta. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Vilniaus
miesto valdybos 1999 m. vasario 4 d. sprendimo ,,Dėl prekybos Pilies gatvėje“
nuostatas prekiautojai buvo įpareigoti pasibaigus darbo laikui, t. y. 22 val.,
išsivežti prekybos įrangą (5, 6 punktai). Taigi pareiškėjai iki 2009 m.
birželio 23 d. (kuomet jų įranga buvo išgabenta) ne tik neįvykdė pareigos išsivežti
įrangą, nors turėjo tam pakankamai laiko, bet ir vykdė prekybą iš vežimėlių be
leidimų, pažeisdami ir Prekybos viešosiose vietose taisyklių 19.1.1 punkto
reikalavimą.
Esant minėtoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro
išvadą, kad nenustačius visų trijų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (nesant
priežastinio ryšio) pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą
dėl neturtinės žalos priteisimo.
Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, kad jiems
kreipusis ar prašant atsakovai nesuteikė informacijos apie tai, kur išgabenta
prekybos įranga. Byloje esančiame Vilniaus miesto savivaldybės mero 2009 m.
rugpjūčio 7 d. rašte Nr. A63-1481 (3.2.1-PD4) nurodyta: ,,papildomai
informuojame, kad Jūsų prekybos įranga yra saugoma uždarosios akcinės bendrovės
,,Grinda“ aikštelėje (Liepkalnio g. 101, tel. 215 2110) (T. 1, b. l. 215-216).
Atsakydama į pareiškėjų argumentus dėl jų prekybos įrangos apgadinimo
(sugadinimo), teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai turi teisę kreiptis dėl
turtinės žalos atlyginimo.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl Civilinio kodekso 6.282 straipsnio
taikymo, kadangi žalos padarymo faktas nebuvo nustatytas. Šiuo aspektu teisėjų
kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad iki tol,
kol teismas neturtinės žalos dydžio nenustatė, konkretaus mažintino žalos
atlyginimo dydžio nėra (žr., pvz., Lietuvos
A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. balandžio 18 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-157/2007). Todėl
teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos
teismas be pagrindo pasisakė dėl CK
6.282
straipsnio 1 dalies taikymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis,
kuria atmestas pareiškėjų reikalavimas priteisti neturinę žalą, pripažintina
teisėta ir pagrįsta, iš sprendimo pašalinant motyvus dėl Civilinio kodekso
6.282 straipsnio 1 dalies taikymo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 134 straipsnio 7 dalimi, teisėjų kolegija
n
u t a r i a:
Apeliacinį procesą dalyje pagal pareiškėjų vardu advokato
padėjėjos M. B. paduotą apeliacinį skundą nutraukti.
Atsakovo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš
dalies.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą pakeisti:
panaikinti sprendimo dalį, kuria byla dalyje pagal pareiškėjų L. P., S. K., UAB ,,Sirena VS“, D. C., M. E. Š., D. Š.,
S. U., I. Z., N.
B., O. G., J. B., M. K., R. F., V. Š.,
J. Š., L. D. ir H.
Ž. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Senamiesčio seniūnijai dėl 2009 m. gegužės 22 d. rašto Nr.
A6-3919(3.3.18.3-S14) panaikinimo nutraukta, ir šį pareiškėjų reikalavimą
atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m.
birželio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą, iš sprendimo pašalinant
motyvus dėl Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalies taikymo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus
Baranovas
Artūras
Drigotas
Vaida
Urmonaitė-Maculevičienė