Baudžiamoji byla  Nr. 1A-57/2012

Proceso Nr. 1-10-1-02159-2009-1

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.2.3.2.8; 1.2.26.2.1.; 2.4.6.3.4.

(S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

                       NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teisėjų Reginos Gaudutienės, Aloyzo Kruopio,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Vladimirui Sergejevui,

gynėjams Indrei Panavaitei, G. V.,

nuteistiesiems S. N., M. K.,

nukentėjusiajai Z. Ž.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Almantui Paškauskui,

ekspertui S. L.,

specialistui P. P.,

vertėjai A. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios Z. Ž., nuteistojo S. N., jo gynėjo bei nuteistojo M. K. gynėjos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

S. N. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

M. K. pagal 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Iš nuteistojo S. N. priteista 22573,29 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai Z. Ž..

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

S. N. nuteistas už nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, o M. K. – už viešosios tvarkos pažeidimą. Šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.

S. N. 2009 m. lapkričio 20 d., apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, dėl mažareikšmės dingsties, po S. N. apsižodžiavimo su nukentėjusiuoju V. Ž., tyčia ištempė nukentėjusįjį iš visuomeninio transporto – (duomenys neskelbtini) į visuomeninio transporto sustojimo „(duomenys neskelbtini)“, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teritoriją, bendrais veiksmais su M. K., nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip 12 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, po to tyčia sulenkiamu peiliu sudavė 4 smūgius nukentėjusiajam V. Ž. į galvą, plaštaką ir krūtinę, tuo padarydamas jam 2 pjautines žaizdas kairiame smilkinyje ir dešinės plaštakos III – ame piršte bei 2 durtines pjautines žaizdas krūtinėje su tarpuplaučio minkštųjų audinių ir kairio plaučio pažeidimais, dėl ko nukentėjusysis V. Ž. nuo gautų kiauryminių, durtinių – pjautinių krūtinės ląstos sužalojimų, pasireiškusių durtinėmis – pjautinėmis žaizdomis krūtinėje su tarpuplaučio minkštųjų audinių ir kairio plaučio pažeidimais, kas komplikavosi ūmiu kraujavimu, kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, kairio plaučio subliūškimu, aspiracija krauju, įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž..

M. K. 2009 m. lapkričio 20 d., apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, dėl mažareikšmės dingsties, po S. N. apsižodžiavimo su nukentėjusiuoju V. Ž., tyčia ištempė nukentėjusįjį iš visuomeninio transporto – (duomenys neskelbtini) autobuso į visuomeninio transporto sustojimo „(duomenys neskelbtini)“, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) teritoriją, ir tyčia ,bendrais veiksmais su S. N., nukentėjusiajam sudavė ne mažiau 12 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas jam daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kūne, kraujosruvą kairio žando vidiniame paviršiuje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

N. Z. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl neteisingai kvalifikuotos nuteistųjų S. N. ir M. K. nusikalstamos veikos ir neteisingai paskirtos bausmės, o taip pat dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio klausimo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. Ž. mirties priežastis - durtiniai-pjaustiniai krūtinės ląstos sužalojimai. Nors nuteistasis S. N. kaltu prisipažino iš dalies, tačiau jo kaltę įrodo surinkti byloje įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvados, daiktų apžiūros protokolas, tikrinimo alkotesterio rezultatai, nukentėjusiosios Z. Ž., liudytojų E. Z., N. Y. parodymai, kurie ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir detalūs, taip pat liudytojų S. M. ir kitų liudytojų parodymai. Iš surinktų byloje įrodymų matyti, kad S. N., veikdamas bendrininkų grupe kartu su M. K., panaudodamas jėgą ir smurtą ištempė nukentėjusįjį iš visuomeninio transporto, po to tęsdamas savo nusikalstamą ketinimą prispaudė V. Ž. prie sustojimo reklaminio stendo ir sudavė smūgius kumščiais nukentėjusiajam į pavojingas kūno vietas - krūtinę ir galvą. Po to, kai M. K. numetė nukentėjusįjį į važiuojamąją kelio dalį, S. N. kartu su M. K. mušė gulintį nukentėjusįjį rankomis ir kojomis į galvą, krutinę, nugarą, tokiu būdu palauždamas galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą. Kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė liudytojas S. M., atsiklaupęs S. N. dar sudavė kelis smūgius kumščiu gulinčiam, o po to S. N. ir M. K. nuėjo į kitą gatvės pusę. M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iš po S. N. striukės matėsi išlindęs peilio dėklas, o maždaug po 20 sek. vyras, t.y. nukentėjusysis V. Ž., suriko. Garsas buvo toks lyg jam labai skaudėtų. Po to S. N. atsistojo ir priėjo prie jo, po ko jie abu nuėjo nuo tos vietos link S.. Šioje dalyje liudytojo S. M. ir nuteistojo M. K. parodymai sutampa ir duoda pagrindą padaryti išvadą, kad peiliu mirtinus smūgius gulinčiam V. Ž. sudavė S. N. ir po šių smūgių atsistojo.

Teismas nepagrįstai konstatavo S. N. nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, kad S. N. savo smurtiniais veiksmais suvokė pavojingą daromos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jo veiksmų nukentėjusysis gali mirti, tačiau savo veiksmais sukeltiems padariniams, tarp jų ir nukentėjusiojo mirčiai, buvo abejingas, t.y. veikė neapibrėžta tyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent nuo šių dviejų paskutinių S. N. smūgių, kurie buvo tyčia suduoti peiliu gulinčiam bejėgiškos būklės V. Ž. į krutinės kairę pusę, į širdies sritį, šis suriko. Iš to darytina pagrįsta išvada, kad S. N. tiesiogine tyčia nukentėjusiajam V. Ž. padarė dvi durtines-pjautines žaizdas kairės pusės krūtinės srityje, kai nukentėjusysis, suspardytas kojomis ir sumuštas rankomis į įvairias pavojingas kūno vietas, buvo bejėgiškos būklės (teismo ekspertizes duomenimis nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau 8 smūgių į galvą), ir suvokdamas, kad darant peiliu du smūgius į gyvybiškai pavojingą kairės pusės plaučių ir širdies sritį, jis gali savo veiksmais pažeisti nukentėjusiojo gyvybiškai svarbius organus, nuo kurių jis gali mirti, numatė, kad gali atimti gyvybę nukentėjusiajam, ir to norėjo. S. N. veikimą tiesiogine apibrėžta tyčia patvirtina ir tai, kad jis, turėdamas rankoje peilį, taikėsi į gyvybiškai svarbias kūno dalis ir sudavė vieną smūgį į galvą ir net du smūgius į kairės pusės sritį, kur yra širdis ir plaučiai, kad jau garantuotai nužudytų gulintį bejėgiškos būklės nukentėjusįjį. Atkreiptinas dėmesys, kad S. N. padarė krūtinės srityje 2 durtines-pjautines žaizdas ir tai reiškia, kad jis ne tik dūrė peiliu nukentėjusiajam į krūtinę, bet ir padarė pjautinę žaizdą, t.y. po dūrimo į šoną traukė peilį su tikslu padaryti kuo didesnę žalą nukentėjusiojo sveikatai. Teismas, nustatęs, kad S. N. nukentėjusįjį tyčia nužudė dėl chuliganiškų paskatų, neįvertino visų surinktų byloje įrodymų ir nenurodė, kad S. N. veikoje yra dar vienas BK 129 str. 2 d. 2 p. numatytas nužudymą kvalifikuojantis požymis, nes S. N. nukentėjusiam padarė dvi durtinės-pjautines žaizdas krūtinėje po to, kai nukentėjusysis jau buvo žiauriai sumuštas rankomis ir suspardytas kojomis, gulėjo ant nugaros gatvėje, t. y. buvo bejėgiškos būklės.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje nėra bendrininkavimo požymių, nes jokio susitarimo nužudyti V. Ž., jokių konkliudentinių veiksmų, rodančių, kad kaltinamieji vienas kito neteisėtus veiksmus suprato ir jiems pritarė, taip išreiškiant tikrąją valią padarinių atžvilgiu, nebuvo. Iš byloje surinktų įrodymų matosi, kad abu nuteistieji veikė bendrai kaip vykdytojai, turint tikslą susidoroti su nukentėjusiuoju, padaryti žalą jo sveikatai ir, kartu panaudodami smurtą ir prievartą, ištempė nukentėjusįjį iš autobuso, po to S. N. kaire ranka prispaudė nukentėjusįjį prie reklaminio stendo, o dešine mušė jį į įvairias kūno vietas. Kaip nurodė liudytojos E. Z. ir N. Y., po S. N. smūgių pribėgo M. K. ir paėmęs V. Ž. už apykaklės numetė jį į gatvės vidurį, į važiuojamąją dalį. Paskui abu kaltinamieji pribėgo prie gatvėje gulinčio nukentėjusiojo ir mušė jį toliau rankomis ir kojomis. Smūgių buvo labai daug, užpuolikai elgėsi žvėriškai, nes daužė ir spardė į įvairias kūno dalis, daugiausia kliuvo viršutinei kūno daliai ir galvai. Užpuolikai tuo metu judėjo aplink jį - tai vienas iš vienos pusės, tai kitas iš kitos pusės (vykdė susidorojimą). V. Ž. mušė ne mažiau kaip 4 minutes, mušė be pertraukos, tų smūgių buvo labai daug. Nukentėjusysis gulėjo ir tik rankomis bandė prisidengti. Buvo vienas momentas, kai jis bandė keltis, bet jį vėl paguldė. Daugiau smūgių buvo suduota kojomis nei rankomis. Iš to darytina išvada, kad abiejų nuteistųjų veiksmuose yra BK 25 str. 2 d. numatytų požymių, t.y. abu nuteistieji yra šio nusikaltimo vykdytojai ir jie veikė bendra tyčia, tačiau padarinių atžvilgiu S. N. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, o M. K. – netiesiogine tyčia, nes buvo abejingas sukeltiems padariniams.

Teismas S. N. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. skyrė 13 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokios bausmės paskyrimą motyvavo tuo, kad S. N. savo nusikalstamais veiksmais tyčia pažeidė labiausiai ginamas vertybes - žmogaus gyvybę ir sveikatą, kad jis padarė sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą. Nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, todėl jam skirtina pakankamai griežta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau teismo nurodyti tokios bausmės skyrimo motyvai neįtikinantys, nes nepakankamai buvo įvertinta S. N. asmenybė, jo agresyvumas, žiaurumas, nusikalstamos veikos intensyvumas, taip pat tai, kad jis daug kartų buvo baustas administracine tvarka, iš jų ir už viešosios rimties trikdymą, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Taip pat neįvertintas nusikalstamos veikos pavojingumas, atsiradę padariniai ir kitos aplinkybės.

Taip pat teismas neteisingai kvalifikavo ir M. K. nusikalstamą veiką bei paskyrė neteisingą bausmę. Nors nuteistasis M. K. kaltu neprisipažino visiškai, jo kaltę įrodo byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais. Iš surinktų byloje įrodymų matyti, kad M. K. buvo nužudymo bendravykdytojas, todėl jo nusikalstama veika taip pat turėjo būti kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. Tačiau teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje nėra nustatyta, jog abu kaltinamieji turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių ir todėl kaltinamojo M. K. veiksmai iš LR BK 129 str. str. 2 d. 8 p. buvo perkvalifikuoti į LR BK 284 str. 1 d. neįrodžius, jog M. K. dalyvavo nužudant V. Ž.. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog M. K. padėjo S. N. išstumti nukentėjusįjį iš autobuso ir kartu su juo mušė nukentėjusįjį. V. Ž. padaryti kūno sužalojimai - daugybiniai odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kūne, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, sudaro kito nusikaltimo - viešosios tvarkos pažeidimo sudėtį. M. K. kartu su S. N. mušė nukentėjusįjį ir savo įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant M. K. džinsinių kelnių rastas žmogaus kraujas priklausė nukentėjusiajam. M. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Abiejų nuteistųjų veiksmuose yra LR BK 25 str. 2 d. numatytų požymių, t.y. abu nuteistieji yra kaltinime nurodyto nusikaltimo vykdytojai ir jie veikė bendra tyčia, tik padarinių atžvilgiu S. N. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, o M. K. – netiesiogine tyčia, nes buvo abejingas sukeltiems padariniams.

Skirdamas bausmę nuteistajam M. K. teismas nuosprendyje nurodė, jog teisingumo principo realizavimas pirmiausiai suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai, o šio principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tačiau skirdamas bausmę teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad yra M. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio, lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta bei į tai, kad jis numetė nukentėjusįjį į gatvės važiuojamąją kelio dalį ir kartu su S. N. mušė gulintį nukentėjusįjį rankomis ir kojomis į galvą, krūtinę, nugarą, tokiu būdu palauždamas galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą. Tokiu būdu, veikdamas tyčia kartu su S. N., sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 12 smūgių į įvairias gyvybiškai pavojingas kūno vietas ir padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Savo tyčiniais veiksmais, t.y. nukentėjusiojo numetimu į gatvės važiuojamąją dalį, o kai nukentėjusysis nukrito ant gatvės, rankomis ir kojomis suduotais smūgiais į pavojingas gyvybei kūno dalis M. K., kaip ir S. N., pažeidė labiausiai teisės ginamas vertybes - žmogaus gyvybę ir sveikatą, jis padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą bei palengvino S. N. galimybę ir sudarė sąlygas susidoroti su nukentėjusiuoju bei įvykdyti savo ketinimus - panaudoti peilį ir gulintį bejėgiškos būklės nukentėjusįjį V. Ž. mirtinai sužaloti. Teismas, vadovaudamasis LR BK 55 str. nuostatomis, nusprendė M. K. pagal BK 284 str. 1 d. paskirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę. Jos nuomone, teismas M. K. paskyrė pernelyg švelnią ir neadekvačią padarytai nusikalstamai veikai bausmę, o nuosprendyje nurodė neįtikinamus tokios švelnios bausmės skyrimo motyvus. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 55 str. nuostatos laikytinos specialiąja norma BK 61 str. atžvilgiu, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Išskirtiniais atvejais, nustačius atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tikslinga skirti laisvės atėmimo bausmę. Šioje byloje yra kaip tik tas išskirtinis atvejis, nes byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių nuteistojo M. K. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nes šis nuteistasis iš dalies prisidėjo prie V. Ž. nužudymo, padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kaltu neprisipažino, nesigaili dėl padarytos veikos ir atsiradusių padarinių, neatsiprašė nukentėjusiosios, visais savo veiksmais ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybes. Teismo M. K. paskirta bausmė neatitinka BK 41 str. reikalavimų, nes neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo ir kitų bausmės paskirčių bei neleidžia pasiekti bausmės tikslų.

Teismas neteisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą. 2009 m. lapkričio 20 d. šioje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje ji prašė priteisti iš S. N. ir M. K. 25 000 Lt turtinės žalos ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. 2010 m. gegužės 17 d. ji pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš S. N. ir iš M. K. solidariai priteisti jai padarytą žalą: 508 743,32 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 500 000 Lt. neturtinės žalos atlyginimo. Pagal pridėtus prie ieškinio dokumentus Nr. 10-20 tiesioginiai nuostoliai yra 7 820,06 Lt, o kartu su pateiktais dokumentais Nr. 2-9 tai sudaro 20 743,32 Lt. Būtinoms išlaidoms taip pat turi būti priskiriamos išlaidos paminklui ir jo įrengimui. Iš viso tiesioginiai nuostoliai ir būtinos išlaidos sudaro 28 743,32 Lt. Taip pat ji prašė priteisti iš kaltų asmenų negautas pajamas ne mažiau kaip už 4 metus, t.y. 480 000 Lt (4 metai po 120 000 Lt advokato V. Ž. gautų pajamų per vienerius metus). Prie patikslinto ieškinio ji buvo pridėjusi papildomus dokumentus. Teismas nusprendė iš S. N. jai priteisti 22 573,29 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Su tokiu teismo sprendimu ji nesutinka. Nuosprendžio motyvuose teismas nurodė, kad ji pareiškė 25 000 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti ir išvardijo pridėtus dokumentus, patvirtinančius turėtas išlaidas. Kaip buvo nurodyta aukščiau, ji pareiškė teismui du ieškinius, pirmą 2009-11-20 dėl 25 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir antrą, patikslintą ieškinį 2010-05-17 dėl 28 743,32 Lt patirtų ir būtinų išlaidų ir dėl 480 000 Lt negautų pajamų, t.y. jos paskaičiavimais turtinė žala iš viso sudarė 508 743,32 Lt. Teismas pasisakė tik dėl pirminiame ieškinyje prašomų 25 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir nenurodė jokių motyvų dėl patikslintame ieškinyje prašomų 28 743,32 Lt tiesioginių nuostolių ir būtinų išlaidų priteisimo. Skirtumas tarp patikslintame ieškinyje prašomų nuostolių priteisimo ir pirminio ieškinio sudaro 3 743,32 Lt. Sutinka su teismo motyvais, kad 798,77 Lt suma, kuri buvo sumokėta už alkoholinius gėrimus gedulingiems pietums ir 1040 Lt laidojimo pašalpa iš turtinės žalos yra minusuojama ir civilinis ieškinys šioje dalyje mažinamas iki 26 904,55 Lt.

Teismas netenkino jos prašymo dėl negautų pajamų už 4 metus – 480 000 Lt priteisimo ir nurodė, kad priteisti nukentėjusiajai negautas pajamas nėra jokio teisinio pagrindo. Iš dalies sutinka su teismo sprendimu, kad priteisti negautų pajamų už 4 metus 480 000 Lt dydžio nėra pakankamo teisinio pagrindo, tačiau mano, kad priteisti jai tam tikrą dalį negautų pajamų yra teisinis pagrindas. Kaip nurodė teismas, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos yra nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią sutrukdė gauti neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai. Ar šiuos patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto – šiuo atveju pajamos buvo numatytos iš anksto, nes ji ir jos sutuoktinis planavo savo šeimos biudžetą iš anksto, svarstė einamas ir būsimas pajamas, išlaidas; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti – atsakymas irgi vienareikšmiškas - taip, nes sutuoktinis dirbo advokatu, turėjo nuolatinį gerai apmokamą darbą; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų – atsakymas akivaizdus, kad taip, dabar ji negauna didžiosios dalies tų pajamų, kurias gaudavo jos sutuoktinis ir atiduodavo jai šeimos biudžeto tvarkymui. Jos pagrįsti ir teisėti lūkesčiai gauti tam tikrą dalį sutuoktinio pajamų ateityje nusikalstamais veiksmais buvo sužlugdyti. Šiuo metu jai yra 52 metai, iki senatvės pensijos gavimo yra likę 8 metai. Turi rimtų sveikatos problemų, jai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis (darbingumo lygio pažymos nuorašas pateiktas kartu su patikslintu ieškiniu). Po sutuoktinio nužudymo jos sveikata dar pablogėjo, po patirtų išgyvenimų ir sukrėtimų papildomai atsirado nervinė įtampa, baimė dėl ateities, depresija. 2008 m. gydytojai nustatė, kad jai yra būtina keisti klubo sąnarį ir tai yra susiję su didelėmis išlaidomis. CK 6.284 str. 1 d. numato, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai). Kadangi jos darbo užmokestis nėra didelis ir jai yra nustatytas tik 50 proc. darbingumo lygis, sutuoktinis kas mėnesį skirdavo jai virš 2 000 Lt (tiksliau 2 083 Lt) būtiniems poreikiams tenkinti, o per metus – virš 25 000 Lt. Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, būtų tikslinga priteisti iš kaltų asmenų negautas pajamas nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos, t.y. nuo 2009-11-20 iki dienos, kai jai sueis 60 metų ir bus skirta senatvės pensija, t. y. iki 2018 m. spalio 2 d., ir už 8 metus ir 11 mėn. tai sudarytų 222 913 Lt (25000x8=200 000; 11x2083=22913; 200000+22913). Tokiu būdu turtinę žalą iš viso sudarytų 249 817,55 Lt (26 904,55 Lt nuostoliai + 222 913 Lt negautos pajamos = 249817,55 ).

Teismas iš dalies tenkino ir civilinio ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo,  buvo prašoma priteisti 500 000 Lt, tačiau iš nuteistojo S. N. teismas priteisė jai tik 100 000 Lt. Su teismo šiuo priteistu neturtinės žalos dydžiu nesutinka dėl tokių motyvų. Ji neteko mylimo žmogaus, kuris ja rūpinosi ir padėdavo jai visuose reikaluose, kuris buvo visos šeimos parama. Ji patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, jai pablogėjo sveikata. Plačiau apie neturtinės žalos pagrįstumą ji nurodė patikslintame ieškinyje. Jos nuomone, teismas nepakankamai įvertino visas aplinkybes ir nepagrįstai sumažino neturtinės žalos dydį. CK 6 284 str. ir 6. 250 str. numato, kad mirties atveju į neturtinės žalos atlyginimą turi teisę vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ir kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo. Su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo į teismą ji kreipėsi viena. Kiti mirusiojo artimieji, sūnus V. Ž., duktė V. Ž., motina A. Ž. prie pareikšto ieškinio neprisidėjo, nes visi V. Ž. artimieji tikėjosi, kad teismas visapusiškai įvertins padarytą neturtinę žalą, kaltinamųjų asmenų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, sukeltus veikos padarinius ir, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nustatys ir priteis žymiai didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti. Nesutinka ir su teismo sprendimu, kad turtinę ir neturtinę žalą turi atlyginti tik nuteistasis S. N.. Nuteistasis M. K. teismo pripažintas kaltu padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėn. 20 d., apie 23 val., M. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, dėl mažareikšmės dingsties, po S. N. apsižodžiavimu su nekentėjusiuoju V. Ž., tyčia ištempė nukentėjusįjį iš visuomeninio transporto - (duomenys neskelbtini) autobuso į visuomeninio transporto sustojimo „(duomenys neskelbtini)", esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje Vilniuje, teritoriją, ir tyčia, bendrais veiksmais su S. N., nukentėjusiajam sudavė ne mažiau 12 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kūne, kraujosruvą kairio žando vidiniame paviršiuje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. CK 6.283 str. 1 d. nustato, kad jeigu asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota (CK 6.283 str. 2 d.). Pagal LR CK 6.250 str. ir 6.263 str. nuostatas M. K. turi įstatymo nustatytą pareigą atlyginti tam tikrą turtinės ir neturtinės žalos dalį. M. K. atlygintinos žalos dydį turi nustatyti teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenybę.

Šioje baudžiamojoje byloje proceso veiksmuose, civilinio ieškinio parengime ir nagrinėjime jos interesams atstovavo advokatas Almantas Paškauskas, su kuriuo buvo sudaryta atstovavimo sutartis. Už paslaugas šioje byloje advokatui ji sumokėjo 2600 Lt, atstovavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitas buvo pateikti teismui ir pridėti prie bylos. Teismas nuosprendyje nepasisakė dėl advokato paslaugų apmokėjimo ir šių išlaidų nepriskyrė prie jos patirtų tiesioginių nuostolių.

Prašo nuosprendį pakeisti, S. N. nusikalstamą veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 25 str. 2 d. ir 129 str. 2 d. 2 p. ir paskirti S. N. griežtesnę, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas, laisvės atėmimo bausmę.

Nuosprendžio dalį, kuria M. K. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d., palikti nepakeistą, jo nusikalstamą veiką papildomai kvalifikuoti pagal LR BK 25 str. 2 d. bei, vadovaujantis BK 41 str., 55 str., 61 str., pakeisti nuosprendžio dalį dėl per švelnios bausmės M. K. paskyrimo, paskiriant šiam nuteistajam griežtesnę, t.y. laisvės atėmimo bausmę.

Taip pat pakeisti nuosprendžio dalį dėl priteisto žalos atlyginimo, iš nuteistųjų S. N. bei M. K. priteisti jai, Z. Ž., 249 817,55 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nužudyto V. Ž. našlės, nukentėjusiosios Z. Ž., jo sūnaus V. Ž., dukters V. Ž. ir motinos A. Ž. vardu iš nuteistųjų S. N. ir M. K. priteisti nukentėjusiajai Z. Ž. 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat priteisti jai iš nuteistųjų S. N. ir M. K. 2600 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

N. S. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismas nuosprendyje nurodė, kad vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, kiekvieno byloje apklausto asmens parodymus įvertina atsižvelgdamas į tai, kiek jie objektyviai sutampa su kitais bylos duomenimis arba yra patvirtinti kitų asmenų parodymais, tačiau šis teismo teiginys yra deklaratyvus ir objektyviai nepagrįstas. Priešingai, nuosprendis yra pagrįstas kitiems bylos duomenims prieštaraujančiais ir akivaizdžiai abejotinais liudytojų parodymais, taip pat M. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas nuosprendyje vadovavosi liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymais, kuriuos laikė nuosekliais, neprieštaringais ir nurodė, kad juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Nuosprendyje nurodyta, kad šios liudytojos ne stovėjo vienoje vietoje, jos automobiliu važinėjo, signalizavo, viskas vyko dinamiškai. Liudytojai S. M. ir A. P. patvirtino, kad nukentėjusįjį mušė du vaikinai. Be to, liudytojas A. P. taip pat patvirtino, kad įvykio vietoje matė baltarusių automobilį. Teismas nuosprendyje nurodė, kad įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, abejoti bei netikėti E. Z. ir N. Y. parodymais nėra jokio pagrindo, šie parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi ir juos pilnai patvirtina kiti bylos įrodymai, šios liudytojos neturi jokių motyvų kalbėti netiesą ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad byloje pateikti vaizdo įrašai nepaneigia S. N. ir M. K. kaltės. Atvirkščiai, iš teisiamajame teismo posėdyje peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, kad įvykio vietoje buvo pakankamai šviesu, stotelė buvo pakankamai apšviesta ir liudytojai turėjo galimybę matyti, kas tuo metu vyko gatvėje, apklausti liudytojai ne tik papasakojo įvykio aplinkybes, bet ir apibūdino kaltinamuosius ir nukentėjusįjį, parodė kaip jie atrodė, jų požymius, aprangą, kas neduoda pagrindo abejoti liudytojų E. Z. ir N. Y., A. P. ir S. M. parodymų teisingumu. Pastarieji teismo teiginiai analizuotini ir vertintini kompleksiškai. Teismas nuosprendį grindė tuo, kad liudytojos E. Z. ir N. Y. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog įvykio vakarą, apie 23 val., jos, važiuodamos automobiliu „(duomenys neskelbtini) iš, (duomenys neskelbtini) stotelėje, apie 5 m. atstumu nuo savo automobilio, pamatė stovintį 26 autobusą. Pamačiusios, kad ten kažkas vyksta, sustojo. Matė, kaip 2 vyrai ištempė iš autobuso trečią, mušė, po to numetė į važiuojamąją gatvės dalį, mušė ten ne mažiau 4 minučių, smūgių buvo daug, daugiausia į galvą ir viršutinę kūno dalį. Nukentėjusysis mėgino dengtis rankomis. Signalizavo automobiliu. Po 2-3 minučių nuvažiavo iki parduotuvės „Maxima” ieškoti pagalbos. Važiavo 3-4 minutes, prie parduotuvės kreipėsi į taksistą, kuris pažadėjo iškviesti pagalbą, tuomet grižo į įvykio vietą. Tuo metu užpuolikai buvo ant važiuojamosios kelio dalies, net norėjo juos numušti automobiliu. Kai vėl grįžo (reikia suprasti nuvažiavusios iki apsisukimo vietos ir parvažiavusios atgal), pamatė einant sužeistą nukentėjusįjį. Teismas šių parodymų teisingumą pagrindė tuo, ką matė gynybos pateiktame apsaugos kamerų užfiksuotame vaizdo įraše - iš esmės tik matomomis apšvietimo sąlygomis. Tačiau teismas niekaip nevertino ir net nekomentavo to, ko įraše nėra - o būtent šių liudytojų nurodyto automobilio, kuriuo jos neva važiavo. Įrašo kokybė neleidžia matyti pačių tiriamo incidento aplinkybių, tačiau net be specialaus apdorojimo, jame puikiai matosi į (duomenys neskelbtini) sustojimą atvažiuojantis autobusas (laikas įraše 38:00) bei vėliau praeinantys kaltinamieji S. N. ir M. K. (laikas įraše 41:44), kurie eina šaligatviu palei gatvę nuo Centro link Santariškių. Tarp šių dviejų momentų įraše yra matoma, kaip iš sustojimo išvažiuoja autobusas, ten prabuvęs 35 sekundes (laikas įraše - 38:35). Per tą laiką abiem eismo juostomis nelėtindami greičio pravažiuoja po 3 lengvuosius automobilius. Jokio sustojusio automobilio, iš kurio galėjo būti stebimi įvykiai sustojime, ten dar esant autobusui, įraše nėra. Nuvažiavus autobusui, po nepilnos minutės iš (duomenys neskelbtini) gatvės 294 namo kiemo išsuka tamsus taksi automobilis ir važiuoja pirma eismo juosta pro (duomenys neskelbtini) stotelę, dingsta iš matymo lauko po 15 sekundžių (laikas įraše 39:15). Po 4 sekundžių, 38:18, priešinga eismo juosta pravažiuoja tamsus lengvasis automobilis, greičio nemažina, dingsta iš matymo lauko po 4 sekundžių (laikas įraše 39:22). Priešinga eismo juosta (stotelės, kur vyko incidentas atžvilgiu) pravažiuoja tamsus lengvasis automobilis, dingsta iš matymo lauko po 3 sekundžių (laikas įraše 39:36). Tuo pat metu pro stotelę pirma eismo juosta pravažiuoja „džipo“ tipo automobilis, kuris iš matymo lauko dingsta per 6 sekundes (laikas įraše 39:40). Paskui jį (laikas įraše 39:39) per 5 sekundes pravažiuoja tamsus lengvasis automobilis), per 5 sekundes (dingsta 39:44). Dar po 26 sekundžių (laikas įraše 39:53) priešingoje eismo juostoje, nei yra aptariama stotelė, ir per 5 sekundes pravažiuoja tamsus automobilis. Tuo jo pastarojo (laikas įraše 41:00, t.y. incidentui jau beveik pasibaigus - 40 sekundžių iki kaltinamųjų pasirodymo kameros matymo lauke) nuo miesto centro pusės prie (duomenys neskelbtini) stotelės (įvykio vietos) lėtai privažiuoja ir sustoja lengvasis automobilis, kuris stotelėje stovi 23 sekundes, po to lėtai nuvažiuoja. Per beveik pusę minutės, kol ta mašina stovi, į abi puses nemažindami greičio pravažiuoja po vieną lengvąjį automobilį. Taigi, jei nekalbant apie tai, kad per laiką tarp autobuso sustojimo stotelėje ir momento, kai matomi jau pasibaigus incidentui praeinantys nuteistieji, o būtent nepilnas 4 minutes, tiesiog fiziškai neįmanoma atlikti veiksmų, kuriuos nupasakojo liudytojos E. Z. ir N. Y., iš šio vaizdo įrašo akivaizdžiai matosi, kad įvykio metu gatvėje šalia įvykio vietos tiesiog nebuvo automobilio, iš kurio būtų galima matyti tai, ką parodė liudytojos E. Z. ir N. Y.. Dėl to teismas turėjo pagrindą suabejoti šių liudytojų parodymais, jais nepatikėti ar bent jau inicijuoti objektyvų jų patikrinimą vietoje ir tokiu būdu pagrįsti arba paneigti jų patikimumą. Tačiau to teismas nepadarė ir visiškai nesigilindamas į faktines aplinkybes palaikė kaltinimo poziciją.

Teismas nuosprendyje neteisingai išdėstė liudytojo A. P. parodymus. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme liudytojas neparodė, kad įvykio vietoje matė baltarusių automobilį, sakė tik, kad matė kažkokį tamsų automobilį, kuris signalizavo (beje, nuosprendyje net nėra nurodyta, kokios spalvos buvo automobilis, kuriuo neva važinėjo liudytojos N. Z. ir N. Y.). Liudytojas A. P. teismui paaiškino, kad jį į sustojimą atvežė draugė, kuri sustabdė savo automobilį sustojimo pradžioje, jis išlipo ir tuoj pat perėjo į kitą gatvės pusę, būtent tada ir matė minėtą automobilį, po ko atsisukęs pamatė ir konfliktą stotelėje. Pabrėžtina tai, kad lyginant šio liudytojo parodymus su cituotais liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymais, stotelėje sustojus automobiliui, kuriuo neva atvyko liudytojas A. P., tiesiai prieš jį gatvės važiuojamojoje dalyje apie 2-3 minutes turėjo būti spardomas ir daužomas nukentėjusysis. Nepaisant to, nei jis, nei jį atvežusi draugė to nematė. Kaip matosi iš jau aptarto apsaugos kameros įrašo, laikotarpiu tarp momento, kai į (duomenys neskelbtini) sustojimą atvažiavo autobusas Nr. 26 ir 41-osios įrašo minutės (t.y. 40 sekundžių iki kaltinamųjų pasirodymo kameros matymo lauke), o taip pat ir visas 38 ankstesnes įrašo minutes, joks automobilis (duomenys neskelbtini) stotelėje ar jos prieigose nesustojo. Tikint liudytojo D. P. paaiškinimais, tenka pripažinti, kad tuo metu, kai jis ėjo per (duomenys neskelbtini) gatvę, signalizuojantis automobilis buvo kitoje šios gatvės pusėje, o muštynės jau buvo persikėlusios į skiriamąją juostą, todėl liudytojos E. Z. ir N. J., grįždamos Santariškių kryptimi niekaip negalėjo matyti kaltinamųjų, einančių jų pusės važiuojamąja kelio dalimi, ir net mėginti juos taranuoti. Tai, kad automobilio, apie kurį aiškina D. P., nėra analizuojamame vaizdo įraše, gali būti paaiškinta nebent tuo, kad jis stovėjo kur kas toliau miesto centro link, už kameros matymo lauko ribų, tokioje vietoje, iš kur jo keleiviai galėjo matyti incidentą ne iš autobuso priekio, o iš galo, taigi niekaip negalėjo matyti nukentėjusiojo ištraukimo iš autobuso aplinkybių. Nepaisant akivaizdžių neatitikimų, teismas nuosprendį grindė tiek N. Z. ir N. J., tiek A. P. akivaizdžiai vieni kitiems prieštaraujančiais parodymais. D. P. apklausiamas nurodė, kad į „Pušyno“ stotelę jį atvežė jo draugė Gabrielė, kuri vairuodama automobilį, turėjo matyti įvykius judėjimo kryptimi, o būtent gatvės važiuojamojoje dalyje besigrumiančius asmenis (anot liudytojų E. Z. ir N. J., nukentėjusysis ten buvo mušamas 3-4 minutes - t.y. būtent tuo metu, kai prie sustojimo privažiavo automobilis, atvežęs D. P.). Nepaisant to, nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas nesiėmė jokių priemonių Gabrielei nustatyti, apklausti ir tokiu būdu pašalinti byloje esančius prieštaravimus.

Liudytojų E. Z. ir N. J. parodymai prieštarauja ir kitiems įrodymams. Kaip jau minėta, liudytoja E. Z. teismui aiškino, kad kaltinamieji ne mažiau 4 minučių „žvėriškai“ mušė rankomis ir kojomis, daugiau kojomis, nukentėjusįjį važiuojamojoje gatvės dalyje, smūgių buvo labai daug, daugiausia į galvą ir viršutinę kūno dalį. Liudytoja N. J. jai antrino, kad matė, kaip žemesnysis užpuolikas lyg lėlę numetė nukentėjusįjį į gatvės vidurį, šis skrisdamas net apsisuko ore kelis kartus (o tam reikėtų būti neįtikėtinų fizinių pajėgumų žmogumi, kokiu M. K. tikrai nėra), po to abu užpuolikai ilgai ir smarkiai mušė ir spardė nukentėjusįjį važiuojamojoje gatvės dalyje. Dar daugiau, nuosprendyje teismas cituoja ir šių liudytojų ikiteisminio turimo metu duotus parodymus, kuriais neva nustatyta, kad aukštesnysis užpuolikas smūgiavo kumščiu nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Viena ranka laikė prispaudęs prie stendo, kita mušė į krūtinę ir pilvą. Po tų smūgių pribėgo žemesnysis užpuolikas ir paėmęs V. Ž. už apykaklės nušveitė nukentėjusįjį į gatvės vidurį, į važiuojamąją dalį. Paskui abu kaltinamieji pribėgo prie nukentėjusiojo, kuris gulėjo ant gatvės ir pradėjo jį mušti. Nukentėjusysis gulėjo ant nugaros ir rankomis bandė prisidengti veidą o tiedu tuo momentu jį mušė. Smūgių buvo labai daug, jie daužė rankomis ir kojomis. Ji pradėjo automobiliu signalizuoti ir rėkti, kad baigtų mušti, bet jie nereagavo. Suprato, kad elgiasi žvėriškai, nes daužė ir spardė į įvairias kūno dalis, daugiausia kliuvo viršutinei kūno daliai ir galvai. Apytikriai vyriškį mušė ne mažiau keturių minučių. Jie mušė jį be pertraukos, kas sekundę. Ne penki ir ne dešimt buvo smūgių o labai daug. Nukentėjęs gulėjo ir tik rankomis bandė prisidengti. Buvo vienas momentas, kai jis bandė keltis, bet jį vėl paguldė. Daugiau smūgių buvo suduota kojomis nei rankomis. Jau nekalbant apie tai, kad visas mušimo važiuojamojoje kelio dalyje epizodas, pasak šių liudytojų, truko ilgiau nei visas incidentas (kaip jau aptarta, faktiškai trukęs viso labo ne daugiau 3,5 minučių), iš nuosprendyje nurodytos specialisto išvados Nr. M 1743/09 (01) akivaizdžiai matosi, kad ekspertas nustatė, jog visi žuvusiojo kūne nustatyti nedurtiniai sužalojimai yra padaryti viso labo 12 trauminių poveikių pasakoje, o dalis, galimai, ir paties žuvusiojo suduotų smūgių padarinyje (apie tai vėliau). Kaulų lūžių nėra, pilvo minkštuosiuose audiniuose kraujosruvų irgi nėra, smegenų pusrutuliuose, kamiene ir smegenėlėse kraujosruvų nėra, kaukolės kaulai nelūžę - visa tai niekaip nebūtų įmanoma, jei nukentėjusysis būtų taip mušamas ir spardomas, kaip papasakojo liudytojos E. Z. ir N. Y., ypač atsižvelgiant į tai, jog jis (S. N.) avėjo sunkius „kerzinius“ batus. Spardant kojomis, apautomis tokiais batais, gulinčiam žmogui į galvą ir torsą, nuo kiekvieno tokio spyrio turėtų atsirasti bent kraujosruvos. Bet kokiu atveju V. Ž. padarytų sužalojimų skaičius ir pobūdis visiškai neatitinka nurodytų liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų. Šią specialisto išvadą teismas nuosprendyje nurodo kaip įrodymą, pagrindžiantį išvadas ir dėl liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų patikimumo, nors faktiškai yra priešingai - ji akivaizdžiai parodo, jog tikėti šiais parodymais nėra jokio pagrindo.

Liudytoja A. M. parodė, kad 2009-11-20, apie 23.00 val., važiavo (duomenys neskelbtini) gatve nuo Santariškių mikrorajono link centro. Maždaug už 200 m nuo A. ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos link centro prieš juos važiavęs automobilis pradėjo stabdyti, jie taip pat pristabdė ir pamatė, kad (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje kažkoks vyriškis vaikšto po kelią. Sustojus vyras nieko nesakė, jo veidas ir rankos buvo kruvinos. Paskambino 112 ir apie tai pranešė. K. P. centro darbuotojai klausė, koks tikslesnis adresas, jie pavažiavo truputį į priekį link centro ir pamatė, kad sustojimo pavadinimas yra „(duomenys neskelbtini)“. Stovint sustojime pamatė einant, bet ne važiuojant, dvi merginas. Kad tos 2 merginos, kaip po to paaiškėjo, E. Z. ir N. Y., būtent priėjo, o ne privažiavo automobiliu, nurodo ir apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai S. K. ir A. G., kurie taip pat neužsimena apie jokį jų automobilį. Klausimas, kur jos dėjo savo automobilį prieš pasirodydamos policijos pareigūnams, niekam nekilo nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu.

Teismo išvada, kad abejoti liudytojų E. Z., N. Y. ir S. M. parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad jie visi apibūdino kaltinamuosius ir nukentėjusįjį, parodė kaip jie atrodė, jų požymius, aprangą, taip pat neatitinka bylos duomenų. Visi jie matė kaltinamuosius, bet tai nereiškia, jog kaltinamieji tikrai atliko veiksmus, kokius nurodė liudytojai. Liudytojos E. Z. ir N. Y. pačios aiškina, kad matė jau sulaikytus S. N. ir M. K.. Dar daugiau, ikiteisminio tyrimo metu apklausiama teisėjo liudytoja E. Z. aiškino, kad būtent į įvykio vietą atvykę policininkai joms vertė, kas ką kalbėjo įvykio vietoje, nes pačios jos nesupranta lietuvių kalbos. Štai čia merginos ir galėjo „sužinoti“ ne tik įtariamų žudikų išvaizdą, bet ir tas aplinkybes, kurių tiesiog fiziškai pačios stebėti neturėjo galimybės. Tai, kad abi liudytojos nurodė į sulaikytuosius S. N. ir M. K., kaip asmenis, anksčiau mušusius V. Ž., paaiškino ir S. K., iš to matyti, kad merginos tikrai matė jau sulaikytus kaltinamuosius.

Nuosprendis S. N. atžvilgiu yra grindžiamas ir liudytojo S. M. parodymais. S. M. parodė, kad 2009-11-20, apie 22.50 val., atvažiavo nuo Santariškių pusės į (duomenys neskelbtini) sustojimą (kitoje gatvės pusėje, nei vyko muštynės), ten stovėjo, po to per galinio vaizdo veidrodį pamatė, kaip sustojime kitoje gatvės pusėje 2 vyrai muša trečią. Paskambino policijai, po to matė, kaip mušamas vyras nukrito ant važiuojamosios gatvės dalies, po to abu užpuolikai ten spardė jį kojomis. Vienas iš vyrų ten pat dar atsiklaupęs smogė kelis kartus kumščiu. Po to abu užpuolikai atsistojo ir ramiai nuėjo, o jis pats apsisuko ir važiuodamas jau Santariškių kryptimi, stotelėje pamatė sužeistą nukentėjusįjį. Po to pasivijo einančius užpuolikus, pamatė, kaip šie pasuko į 294 namo kiemą, dar kartą paskambino policijai ir apie tai informavo. Jau ne kartą minėtame gynybos pateiktame vaizdo įraše išties yra matomas tamsus „taksi“ automobilis, kuris pasirodo kameros stebėjimo lauke beveik prieš 2,5 minutės iki autobuso, kuriuo atvyko incidento dalyviai, (laikas įraše 37:40) – atvažiuoja (duomenys neskelbtini) gatve nuo Santariškių ir įsuka į (duomenys neskelbtini) g. 294 namo kiemą. Po maždaug dar 2,5 minučių (laikas įraše 39:01- t.y praėjus 37 sekundėms po autobuso išvažiavimo), tas pats automobilis išvažiuoja atgal į (duomenys neskelbtini) gatvę ir lėtai važiuoja miesto centro link pirma eismo juosta pro (duomenys neskelbtini) stotelę, dingsta iš kameros matymo lauko po 15 sekundžių (laikas įraše 39:15), sustojime, skirtingai nei aiškina liudytojas, nesustoja. Sekančias beveik 3 minutes, t.y. iki tol, kai kaltinamieji ne tik pasirodo vaizdo kameros stebėjimo lauke, bet iš jo išeina, jokio taksi automobilio įvykio vietos prieigose tiesiog nėra, jis pasirodo važiuojantis jau Santariškių kryptimi (laikas įraše 42:00) ir akivaizdžiai sekantis nueinančius kaltinamuosius. Tokiu būdu minėtas vaizdo įrašas paneigia šio liudytojo parodymus, neva jis net 5 minutes stebėjo incidentą - tai jis galėjo daryti ne daugiau keliolikos sekundžių, tuo pat metu vairuodamas automobilį priešinga kryptimi nuo incidento vietos - toldamas nuo jos. Nekelia abejonių, kad tokiu būdu ir per tokį trumpą laiką pamatyti ir įsiminti tiek daug aplinkybių ir detalių, kaip liudytojas nurodė, yra neįmanoma. Kita vertus, tai galima patikrinti atlikus eksperimentą, tačiau nei teismas, nei prokuroras nesiėmė jokių priemonių tai padaryti ir tokiu būdu pašalinti bent dalį prieštaravimų, kurių šioje byloje yra apstu.

Iš byloje esančių bendrojo pagalbos centro priimtų pranešimų turinio matosi, kad pirmas pranešimas yra apie mušamą žmogų „žalioj juostoj“, bet ne važiuojamojoje kelio dalyje, kaip aiškino liudytojos E. Z. ir N. Y.. Antras pranešimas - sužeistasis blaškosi po gatvę, pats agresyviai elgiasi, yra girtas, bandė išmušti langą (tikėtina A. M. - tai byloje irgi nesiaiškinta). Joks pranešimas apie mušamą stotelėje ar spardomą važiuojamojoje dalyje žmogų BPC negautas, nors S. M. ir teigia skambinęs bei apie tai pranešęs. Apie žaliojoje juostoje mušamą žmogų jis pranešti negalėjo, nes, anot jo parodymų, muštynės taip ir baigėsi gatvės važiuojamojoje dalyje, būtent ten palikę sumuštą asmenį, anot S. M., užpuolikai nuėjo. Tai dar vienas įrodymas, paneigiantis teismo išvadą dėl S. M. parodymų patikimumo.

Akcentuotina, kad jokių kitų įrodymų, jog nukentėjusysis buvo mušamas važiuojamojoje gatvės dalyje, byloje nėra. Iš aptarto apsaugos kameros įrašo yra matyti, kad per nepilnas 4 minutes, kol vyko incidentas, gatve pro (duomenys neskelbtini) stotelę Santariškių kryptimi pravažiavo net keletas automobilių, kurie net nesulėtino greičio. Akivaizdu, jog jei viduryje gatvės iš tiesų muštųsi 3 asmenys, tai neabejotinai įtakotų šių automobilių judėjimą, o to realybėje neatsitiko. Anksčiau cituotais liudytojos I. K. parodymais yra įrodyta, kad nukentėjusiajam, jau pasibaigus muštynėms, kelioms sekundėms išėjus į priešingą gatvės pusę, ties juo stabtelėjo bent keletas automobilių, tačiau teismui jokios abejonės nesukėlė tai, kad prieš tai 3 asmenims tariamai mušantis kitoje gatvės pusėje, tai automobilių eismo niekaip neįtakojo. Ir tik byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole yra nurodyta, kad važiuojamojoje gatvės dalyje buvo rastos kraujo dėmės. Tai, o taip pat šių dėmių radimo vietos, aprašytos šiame protokole, idealiai atitinka liudytojų E. Z., N. Y. ir S. M. parodymus, kad nukentėjusysis buvo žalojamas važiuojamoje kelio dalyje, ir ypatingai liudytojo S. M., kuris net sugebėjo pastebėti, kaip vienas iš užpuolikų būtent važiuojamojoje kelio dalyje priklaupęs prie gulinčio žmogaus kelis kartus jam smogė ranka (suprask - peiliu, kurio iš tolo nesimatė, iš čia ir kraujas ant asfalto), nors visi kiti pacituoti duomenys tai paneigia. Dar daugiau, pagal S. M. parodymus, po paminėtų smūgių būtent važiuojamojoje gatvės dalyje abu užpuolikai atsistojo ir ramiai nuėjo sau. Nuosprendyje teismas pagrįstai pripažino, jog mirtini smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti ne važiuojamoje gatvės dalyje, o žaliojoje skiriamojoje juostoje, kas iš tiesų byloje yra neginčijamai įrodyta. Nepaisant šio akivaizdaus prieštaravimo esminėms nuosprendyje išdėstytoms išvadoms, teismas visgi besąlygiškai patikėjo liudytojo S. M. parodymais ir jais rėmėsi pripažindamas kaltinamojo S. N. kaltę.

Vertinant aprašytą situaciją, galima daryti išvadą, kad visų šių trijų liudytojų - E. Z., N. J. ir S. M. parodymai, pirminėje tyrimo stadijoje, dar nesant pakankamai žinių apie tikrąsias įvykio aplinkybes, buvo „pritemti“ prie tuomet jau turimų bylos duomenų (to, kas jau tuomet buvo pamatyta įvykio vietoje, kažkiek iš kitų asmenų paaiškinimų, pačių sulaikytųjų žodžių, kai ką tiesiog sukuriant), o vėliau, kai paaiškėjo, kad pats nukentėjusysis blaškėsi po gatvę kraujuodamas ir, ko gero, tada paliko įvykio vietoje rastas kraujo dėmes, jau nebebuvo kaip šio neatitikimo ištaisyti. Kaip ten bebūtų, visus šiuos prieštaravimus teismas turėjo pastebėti, įvertinti ir tik tuomet padaryti išvadas, bet to nepadarė. Ir galiausiai, ignoruodamas visus aukščiau aptartus duomenis, neabejotinai leidžiančius abejoti liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų tikrumu ir patikimumu, teismas padarė išimtinai prielaida grįstą išvadą, kad šios liudytojos neturi jokių motyvų kalbėti netiesą ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu ar teisme būtų imtasi bent kažkokių priemonių tikrinant galimas šių liudytojų sąsajas su nukentėjusiuoju, parodymų tikrumą, palankumą vienai ar kitai incidento pusei.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų M. S. ir B. J. teisme duoti parodymai ne visai sutampa su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Minėtos liudytojos atsiliepė į kaltinamojo pusės paieškas, todėl teismas vadovaujasi tik tais liudytojų M. S. ir B. J. parodymais ir tik ta apimtimi, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Šis teismo teiginys yra abstraktus ir nemotyvuotas - teismas nuosprendyje nenurodė, kokia konkrečiai šių liudytojų parodymų dalimi jis tiki, o kokia ne, kokiais bylos duomenimis priimtina parodymų dalis yra pagrįsta, o atmetama - paneigta. Teismas nuosprendyje nurodė, jog liudytoja M. S. parodė, kad autobuse, pravažiavus „Siemens“ areną, kažkuris iš keleivių, stovėjęs autobuso viduryje, garsiai pareikalavo kažką išlaipinti, nes šis trukdo vairuotojui vairuoti. Pastebėjo, kad tai sakė vaikinas, pagal požymius atitinkantis S. N.. Vėliau matė, kaip tas pats asmuo prie priekinių autobuso durų susigrūmė su kažkokiu vyriškiu. Pastarasis vyriškis buvo užsimojęs trenkti tam vaikinui, bet ar trenkė, nepastebėjo. Antrasis vaikinas į incidentą nesikišo, toliau stovėjo autobuso viduryje. (duomenys neskelbtini) sustojime abu besigrumiantys vyrai išlipo ir toliau mušėsi sustojime. Vieno iš besigrumiančiųjų draugas ir lauke į muštynes nesikišo. Teismas taip pat išdėstė liudytojos B. J. parodymus, kurie iš esmės atitinka M. S. parodymus - ji taip pat teigė girdėjusi reikalavimą kažką išlaipinti dėl trukdymo vairuoti, mačiusi, kad autobuso priekyje vyresnis konflikto dalyvis mėgino smogti jaunesniajam į petį bei tai, kad abu besigrumiantys patys išlipo iš autobuso, o vieno iš konfliktavusiųjų draugas į konfliktą jokioje jo stadijoje nesikišo.

Teismas nuosprendį S. N. atžvilgiu grindė ir autobuso vairuotojo R. J. parodymais. Pastarasis parodė, kad 2009-11-20 vairavo (duomenys neskelbtini) autobusą, kuris važiuoja iš stoties į Santariškes. „Tauragnų“ ar „Siemens arena“ sustojime autobuse prie jo priėjo apie 45 m. inteligentiškai apsirengęs vyras, kuris nusipirko talonėlį. Toliau važiuojant autobusu jis, pažiūrėjęs pro galinio matymo veidrodėlį, pastebėjo tą patį inteligentiškai apsirengusį vyriškį, šis stovėjo tarp priekinių ir vidurinių autobuso durų. Šalia minėto vyriškio jis pamatė stovintį kitą apie 35 m. vyriškį, ilgais plaukais. Abu vyrai stovėjo labai arti vienas kito, jie buvo beveik susiglaudę veidais ir kažką labai emocionaliai kalbėjo. Agresijos jų pokalbyje jis nepastebėjo, tik buvo daug emocijų. Ilgai stebėti pro veidrodėlį vyrų pokalbio jis negalėjo, nes vairavo, ir ką jie kalbėjo, jis negirdėjo. Taip pat žiūrėdamas pro galinio vaizdo veidrodėlį pastebėjo ir trečiąjį vyriškį, kuris porą kartų buvo priėjęs prie inteligentiško vyro ir ilgaplaukio, nors šiaip visą laiką laikėsi truputį nuošaliau ir stovėjo arčiau viduriniųjų durų. Važiuojant jis nepastebėjo, kad autobuse būtų kokie nors pasistumdymai ar muštynės. Apie 22.50 val. atvažiavus į (duomenys neskelbtini) sustojimą, pamatė, kad pro viduriniąsias duris kartu išlipo ilgaplaukis vyriškis ir minėtas trečiasis vyriškis. Pastariesiems išlipus iš autobuso, inteligentiškai atrodantis vyriškis priėjo prie priekinių durų ir tada jis pamatė, kaip ilgaplaukis pribėga prie priekinių autobuso durų ir pradeda jas stipriai daužyti kumščiu. Atidaręs priekines autobuso duris, pamatė kad ilgaplaukis viena koja įlipęs į autobusą pradėjo sakyti inteligentiškam vyriškiui „Ateik, ateik“, tačiau pastarasis niekur nėjo, tada pamatė, kad ilgaplaukis, sugriebęs inteligentišką vyrą už rankos, pastarąjį ištempė iš autobuso. Trečiasis vaikinas ištempime iš autobuso nedalyvavo, jis stovėjo už ilgaplaukio nugaros. Visiems trims vyrams išlipus iš autobuso, jis uždarė visas duris ir nuvažiavo link kito sustojimo, todėl kas toliau vyko sustojime, nematė. Tokiu būdu teismas iš esmės padarė išvadą, kad liudytojos E. Z. ir N. Y., neva būdamos kitoje gatvės pusėje, automobilyje, nakties metu, esant dirbtiniam apšvietimui, atsispindinčiam tiek autobuso, tiek jų pačių automobilio stikluose, įvykį matė geriau, nei to paties autobuso keleiviai ir netgi jo vairuotojas. Visi šie asmenys matė M. K. išlipant iš autobuso per vidurines duris, ir tik E. Z. ir N. Y. - traukiant nukentėjusįjį per priekines. Nepaisant to, teismas besąlygiškai tiki E. Z. bei N. Y. ir autobuso vairuotojo R. J. parodymais, nors jie šioje dalyje yra kardinaliai priešingi.

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Žmogaus teises užtikrinantys tarptautinės teisės aktai kiekvienam asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, garantuoja teisę į gynybą. Kaip ši teisė realizuojama, nustato Lietuvos Respublikos BPK 21, 22 ir 48 str., apie įtariamojo, kaltinamojo ir gynėjo teises ir numatantys šiems asmenims teisę teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant. Vien tai, kad liudytojos M. S. ir B. J. buvo nustatytos ir pakviestos liudyti gynybos, negali būti pagrindu laikyti jų parodymus mažiau vertingais nei asmenų, nustatytų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro. Ši aplinkybė ne tik nesumenkina šių liudytojų parodymų vertės, tačiau, priešingai, parodo ikiteisminio tyrimo ir prokuroro darbo broką ar net sąmoningą tendencingumą. Teismo išvada, jog tai, kad liudytojos atsiliepė į kaltinamojo pusės paieškas, sudaro pagrindą netikėti dalimi jų parodymų (nuosprendyje nenurodyta kokia konkrečiai dalimi), iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir tuo pačiu grubiai pažeidė abiejų kaltinamųjų teisę į gynybą.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojo T. Ž. parodymus vertina kritiškai, nes šis liudytojas kardinaliai pakeitė savo parodymus ir argumentuotai nepaaiškino, kodėl tai padarė. Paradoksalu tai, kad teismo salėje buvę žurnalistai T. Ž. paaiškinimą išgirdo, o teismas ne. Laikraščio „15 min“ žurnalistas, buvęs teismo posėdyje, girdėjo, kaip T. Ž. aiškino teismui, jog ikiteisminio tyrimo metu pasirašė tekstą, kurį savo nuožiūra surašė tyrėja. Jis taip pat girdėjo, kaip „vienas taksistas minėjo, kad klausimus uždavinėjusi policininkė praktiškai pati diktavo ir atsakymus, o jam pačiam taip pat liko tik pasirašyti apklausos protokolą“ (“15 min“ 2010-09-16 S. C. „A. V. Ž. nužudęs baikeris S. N. kalės 13 metų, jo bendrininkas belangės išvengs“). Ankstesniame straipsnyje tas pats žurnalistas citavo ir daugiau T. Ž. parodymų, o būtent: „policijos tyrėjo rašytame apklausos protokole, kurio teisingumą jaunuolis yra patvirtinęs parašu, užfiksuota, kad advokatas buvo vienpusiškai mušamas. Tuo tarpu teisme liudytojas patikslino, kad vyrai mušė vienas kitą - negalima teigti, kad vienas mušė, o kitas tik buvo mušamas: „Jie abudu mušėsi. Nebuvo taip, kad tik vienas kitą mušė.“ Kitaip skamba ir (duomenys neskelbtini) parodymai dėl momento, kaip vyrai atsidūrė stotelėje, o autobusas nuvažiavo. Protokole rašoma, kad S. N. advokatą iš autobuso ištempė. „Nelabai ten tempė. Gal neteisingai užrašė. Pats išlipo. Nesimatė, kad ten trauktų“, - kalbėjo liudytojas. (duomenys neskelbtini) tikino, kad dabar teisme jo parodymai tikslesni, nes per apklausą tekstą savo nuožiūra rašė policininkas“ (“15 min“ 2010-09-16 S. C. „Policininkas tvirtina, jog baikeris nužudytam Ž. sakė: „Jeigu dar kažką pasakysi prieš Lietuvą, aš išlipsiu ir dar dadėsiu!“ Visus šiuos paaiškinimus, kaip minėta, išgirdo salėje buvęs žurnalistas, bet ne teismas, nes jie nuosprendyje nebuvo analizuojami ir vertinami. Teismas tiesiog formaliai pagrindė savo išvadas prielaida, neva tuoj po įvykio T. Ž. kalbėjo tiesą, o teisme melavo, nors ir dar vienas liudytojas, kuriuo, beje, teismas besąlygiškai tiki, teisme taip pat aiškino, kad pirminės apklausos buvo surašytos tendencingai - taip, kaip atrodė teisinga ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Tačiau manydamas, kad liudytojas teisme melavo, teismas turėjo spręsti jo atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą klausimą. BPK 257 str. nustato, kad tuo atveju, jei teismas nustato esant padarytą dar kokią nors nusikalstamą veiką, jis apie tai motyvuota nutartimi praneša prokurorui. To nebuvo padaryta. Į tariamai padarytą nusikalstamą veiką niekaip nesureagavo ir prokuroras, buvęs teismo salėje ir net gąsdinęs liudytoją baudžiamąja atsakomybe. Tai leidžia manyti, kad teismo išvada, neva liudytojas T. Ž. teisme melavo, yra deklaratyvi, ja tiesiog siekiama pateisinti niekuo nepagrįstą kaltinimui nepalankių parodymų atmetimą.

Teismas nuosprendį grindė ir tuo, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog įvykio vietoje pas S. N. matė peilį, kuris buvo dėkle nugaroje. Bylos duomenimis nustatyta, kad suduodamas smūgius peiliu V. Ž. tyčia mirtinai sužalojo S. N.. Toliau nuosprendyje teismas nurodė, kad kaltinamasis M. K. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog S. N., pasivijęs vyrą ir kažkaip pastarąjį pargriovęs, spardė koja. Kiek matė, koja spyrė 3 kartus, o po to vyras pagavo S. N. koją ir šis taip pat pargriuvo, po ko jie abu pradėjo grumtis ir vartytis, gulėdami ant žolės. Žiūrėdamas, kaip S. N. su šiuo vyru grumiasi, S. N. pasisukus nugara, pastebėjo, kad pas S. N. (nugaroje) iš po striukės matosi išlindęs peilio dėklas. Teismas tiki šiais, o ne teisme duotais M. K. parodymais, nors net ir juos cituoja iškreiptai, nes M. K. nurodė ne apie bet kokį, o būtent medžioklinį peilį. Iš bylos akivaizdžiai matosi, kad nei joks medžioklinis peilis, nei jo dėklas nebuvo rasti nei pas S. N., nei įvykio vietoje, nei aplink ją. Dar daugiau, byloje yra neginčytinai įrodyta, kad mirtini sužalojimai V. Ž. buvo padaryti peiliu, esančiu viena iš multifunkcinio įrankio dalimi, o tai daiktas, neturintis visiškai nieko bendro su medžiokliniais peiliais. Maža to, pats teismas nuosprendyje nurodė, jog S. N. teisme parodė, kad muštynių metu iš džinsinių kelnių priekinės kišenės išsitraukė įrankių rinkinuką, kuriame yra atlenkiamas peilis ir būdamas pasilenkęs ir prisiglaudęs prie vyro krūtinės, kad šis jam neįspirtų, dūrė jam kažkur į krūtinę. Nors apie jokį medžioklinį peilį kalbos šiuose parodymuose nėra, jais teismas tiki, nors jie kardinaliai prieštarauja tiek paties teismo išvadoms, tiek ir M. K. parodymams, kuriais teismas grindžia nuosprendį S. N. atžvilgiu dalyje dėl nusikaltimo įrankio. Teismas, padaręs išvadą dėl tikėtinų ir atmestinų kaltinamojo M. K. parodymų, ne tik kad patikėjo parodymais apie objektyviai nebuvusias aplinkybes, bet ir prieštaravo pats sau.

Teismas nuosprendyje nurodė, jog tiek iš pačių kaltinamųjų, tiek iš liudytojų parodymų matosi, kad konfliktas autobuse prasidėjo tarp kaltinamojo S. N. ir nukentėjusiojo. Kaltinamasis S. N. pirmas priėjo prie nukentėjusiojo ir pradėjo jį tempti iš autobuso. Išlipus iš autobuso, S. N. prispaudė nukentėjusįjį prie reklaminio stendo ir kaire ranka laikė prispaudęs, o dešine mušė. Apklaustas teismo posėdžio metu kaltinamasis S. N. paaiškino, kad 2009-11-20, apie 21.30 val., jis kartu su M. K. iš krepšinio varžybų autobusu važiavo namo. Tą vakarą ir jis, ir M. buvo išgėrę. Autobuse buvo nedaug žmonių, todėl jis su M. sėdėjo. Vienas autobuso keleivis ėmė su juo konfliktuoti, žeminti jį dėl aprangos, kad striukėje yra Lietuvos vėlavos atvaizdas ir jį bandė nuplėšti. Jis dėl to labai supyko. Kilo žodinis konfliktas, kuris peraugo į susistumdymą. Jam ir vyrui besistumdant autobusas sustojo (duomenys neskelbtini) sustojime, kur jis besigrumdamas su vyru išlipo į lauką. Analogiškai teisme paaiškino ir kaltinamasis M. K.. Iš nurodytų liudytojų M. S. ir B. J. teisme duotų parodymų matosi, kad jos autobuse girdėjo, kaip S. N. piktinosi kažkokiu netinkamu nukentėjusiojo elgesiu, po to matė, kaip autobuso priekyje būtent nukentėjusysis pirmas mėgino smogti S. N.. Apie tai, kad pirmas jau stotelėje smūgiuoti mėgino būtent žuvusysis, teisme paaiškino ir liudytojas T. Ž.. Teismo nurodytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose T. Ž. parodymuose taip pat nurodoma, kad jis girdėjo, kaip S. N. piktinosi kažkokiu netinkamu V. Ž. elgesiu. Ir galiausiai, net apklausti policijos pareigūnai S. K. ir A. G. tiek teismui, tiek ikiteisminiam tyrimui aiškino, kad jau sulaikytas S. N. parodė, jog mušėsi dėl to, kad V. Ž. nepagarbiai kalbėjo apie Lietuvą ir lietuvius bei žadėjo dar smogti pastarajam, jei šis „dar ką nors sakys prieš lietuvius“. Visi šie teismo nuosprendyje nurodyti parodymai tik patvirtina, o ne paneigia kaltinamųjų S. N. ir M. K. parodymus. Jokių įrodymų, paneigiančių tokią versiją, byloje nėra. Nepaneigia jos ir tai, kad liudytojai nurodė, jog S. N. nuėjo link V. Ž. į autobuso priekį ir ten su pastaruoju susistumdė - liudytojas R. J. (kurio parodymais teismas tiki) pasakoja apie emocingą abiejų konflikto dalyvių pokalbį autobuso viduryje ir tolimesni S. N. veiksmai galėjo būti jį įžeidžiančių pasisakymų būtent šioje konflikto stadijoje tąsa. Teismas visiškai nevertino nurodytų įrodymų ir visiškai nemotyvuotai padarė bylos įrodymams kardinaliai priešingą išvadą. Šiuo atveju reikėtų taikyti vieną iš nekaltumo prezumpcijos postulatų, kuris teigia, kad neįrodytas kaltumas prilyginamas įrodytam nekaltumui. Šiuo atveju, byloje nesant jokių įrodymų, paneigiančių kaltinamųjų versiją, o priešingai, esant kad ir netiesiogiai įrodančių, teismas be jokio pagrindo konstatavo, kad konfliktą išprovokavo ir pradėjo būtent S. N., nes kaltinamųjų ir liudytojų parodymai, kuriais teismas grindžia šią savo išvadą, rodo, kad buvo priešingai.

Teismas nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad „niekas nematė ir apie peilio panaudojimo aplinkybes paaiškinti negali“. Apie peilio panaudojimą išsamiai paaiškino kaltinamasis S. N., kuris teismui papasakojo, kad kažkuriuo muštynių metu jis pajuto, kaip vyras jį sugriebė už plaukų bei stipriai juos tempdamas lenkė jį žemyn ir stengėsi keliu įspirti į galvą. Suprasdamas, kad nuo spyrių keliu jis gali stipriai nukentėti, kiek įmanydamas gynėsi rankomis. Viso tampymo už plaukų ir spardymo metu, jis vieną kartą gavo iš kelio į lūpą bei nesulaukęs iš M. pagalbos iš džinsinių kelnių priekinės kišenės išsitraukė įrankių rinkinuką, kuriame yra atlenkiamas peilis. Būdamas pasilenkęs jis prisiglaudė prie vyro krūtinės, kad pastarasis jam neįspirtų, ir laikydamas rankas po savimi atlenkė peilį. Norėdamas apsiginti, kad vyras jo nesumuštų, peiliu dūrė vyrui kažkur į krūtinę. Po šio smūgio vyras jo nepaleido ir toliau tempė jo plaukus, todėl jis, iškėlęs rankas į viršų, per save mojavo peiliu bei antrą kartą smogė vyrui kažkur į krūtinės viršų. Po antrojo smūgio vyras iš karto jį paleido. Net ir čia nuosprendyje teismas neteisingai išdėstė kaltinamojo S. N. parodymus. Teisme kaltinamasis aiškino, kad nežinojo kurią įrankio dalį atlenkė - tiesiog atlenkė kažkurį iš įrankių ir juo kelis kartus dūrė, tesiekdamas sukelti muštynių partneriui fizinį skausmą ir taip nuo jo išsivaduoti. Panašiai teismui aiškino ir kitas kaltinamasis M. K., kuris teigė, kad patvirtina tik paties kaltinamojo ir iš dalies tuo metu su juo buvusio M. K. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kad nukentėjusysis smogė S. ir jie pradėjo stumdytis ir muštis. Po to grumtynės persikėlė į stotelę. Vėliau jie pradėjo bėgti į kitą (duomenys neskelbtini) gatvės pusę. Jis liko stovėti. T. S. ir vyro vyko abipusės grumtynės, kurių metu vyras sudavė keliu smūgius į galvą Sauliui. Teismas nuosprendyje nurodė, kad vertinant būtinosios ginties situaciją teismas kritiškai vertina tokius kaltinamojo S. N. parodymus, traktuoja juos kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas padarė išvadą, kad S. N., motyvuodamas savo veiksmus kaip būtinąją gintį, dalį kaltės nori suversti pačiam nukentėjusiajam ir tokiu būdu išvengti gresiančios atsakomybės. Kaltinamojo S. N. iškelta versija apie tai, kad nukentėjusysis žiauriai jį mušė, yra nepagrįsta, neįtikėtina ir neatitinkanti realios tikrovės ir prieštarauja teismo medicinos eksperto S. L. išvadai apie sužalojimų skaičių kaltinamojo S. N. ir nukentėjusiojo atžvilgiu. Teismas savo išvadas taip pat grindė tuo, jog teismo medicinos specialistas S. L. parodė, kad sužalojimai V. Ž. krūtinėje tokiu būdu, kaip nurodė įtariamasis, greičiausiai atsirasti negalėjo. Tačiau teismas nenurodė, kad faktiškai ekspertas teismo metu jau toks kategoriškas nebuvo, o gynybos pasitelktas kitas ekspertas išvis teigė priešingai. Neigdamas kaltinamųjų parodymus ekspertų išvadomis, teismas praleido vieną esminę aplinkybę - specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), be kita ko, yra nurodyta, kad žuvusiojo kairiojo kelio girnelės išorinio krašto projekcijoje yra kraujosruva, o specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kad S. N. nustatyti apatinės lūpos pažeidimai, padaryti vienu trauminiu poveikiu, kas visiškai atitinka kaltinamojo parodymus, apie tai, kad V. Ž. mėgino jam įspirti keliu į veidą ir vieną kartą jam tai pavyko. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini)) matosi, kad S. N. kraujo rasta ant jo paties lūpos ir skreplyje, kas rodo, kad ir jis buvo mušamas. Tai, kad S. N. veidas buvo kruvinas, matosi ir iš policininko S. K. tarnybinio pranešimo. Pastebėtina ir tai, kad, galimai sąmoningai, nebuvo ištirti žuvusiojo drabužiai, ant kurių taip pat galėjo būti S. N. kraujo. Dar daugiau, gynybos teismui pateikti duomenys apie tai, jog V. Ž. dirbo (duomenys neskelbtini), leidžia pagrįstai matyti, kad kovų menų jis buvo apmokytas ir tokioms situacijoms parengtas.

Šioje situacijoje teismas turėjo laikytis nekaltumo prezumpcijos principo. Nesant patikimų įrodymų, teismas turėjo remtis kaltinamųjų parodymais, juo labiau, kad juos iš dalies pagrindžia, bet niekaip nepaneigia specialistų išvados, o ne argumentuoti savo išvadas vien prielaida, kad vienas kaltinamasis tokiu būdu siekia išvengti atsakomybės, o kitas jam padeda to pasiekti. Dar daugiau, pats teismas nuosprendyje nurodė, kad S. N. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, tokiu būdu perkeldamas įrodinėjimo naštą pačiam kaltinamajam. O kitame sakinyje jau nurodė, kad šią versiją paneigia liudytojų parodymai, nors vos keliomis pastraipomis anksčiau, kaip jau cituota, teigė, kad „niekas nematė ir apie peilio panaudojimo aplinkybes paaiškinti negali“. Tokiu būdu teismas, pats sau prieštaraudamas, nuosprendyje padarė 2 visiškai priešingas išvadas. Būtent tokiais prieštaringais argumentais teismas grindė išvadą, jog V. Ž. realiai į kaltinamojo gyvybę nesikėsino, būtinosios ginties situacijos neišprovokavo, todėl ginantis panaudoti peilį ar kitą įrankį nebuvo būtina. Kadangi byloje neįrodyta, jog kaltinamasis S. N. gynėsi nuo nukentėjusiojo užpuolimo, todėl pripažinti būtinosios ginties situacijos nėra pagrindo. Teismas, teigdamas, jog šis nesigynė, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad nėra įrodyta ir priešingai, tokiu būdu perkėlė kaltinamajam įrodinėjimo naštą.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad S. N. savo smurtiniais veiksmais suvokė pavojingos daromos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jo veiksmų nukentėjusysis gali mirti, tačiau veiksmais sukeltiems padariniams, tarp jų ir nukentėjusiojo mirčiai, buvo abejingas, t.y. veikė neapibrėžta tyčia. Nepaisant paties šio teiginio nelogiškumo (sunku suprasti, kaip galima „smurtiniais veiksmais kažką suvokti“), ši išvada taip pat yra paneigta bylos duomenimis. Kaip matyti iš policijos pareigūnų S. K. ir A. G. parodymų, tiek teisme, tiek ikiteisminiame tyrime jie aiškino, kad jau sulaikytas S. N. grasino toliau mušti nukentėjusįjį, jei šis dar blogai kalbės apie lietuvius, iš to akivaizdžiai matyti, kad net tuomet jis nesuvokė galėjęs sukelti pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, o juo labiau, kad šis mirė. Multifunkcinio įrankio peilio geležtės ilgis nesiekia 5 cm, paprastai tokio pobūdžio objektai net nelaikomi pavojingais. Juo labiau, kaltinamasis S. N. teisme aiškino nesupratęs kokią įrankio dalį jis atlenkė (ir tai taip pat nėra niekuo paneigta) - ten pat yra pjūklelis, replės, konservų atidarytuvas, atsuktuvai ir kiti įrankiai, kuriais pavojingų gyvybei sužalojimų tiesiog neįmanoma padaryti. Atsižvelgiant ir į rudeninę visų incidento dalyvių, tame tarpe ir žuvusiojo, aprangą, visiškai tikėtina, kad kaltinamasis faktiškai atsiradusių pasekmių nenumatė ir negalėjo numatyti, o V. Ž. mirtis tebuvo nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių pasekėmė.

Teismas nepagrįstai S. N. paskatas pripažino chuliganiškomis. Nėra įrodyta, kad S. N. buvo kilusio konflikto iniciatoriumi. Jis nepriekabiavo prie kitų autobuso keleivių, nerodė jiems jokios nepagarbos, nesielgė arogantiškai, o į konfliktą su žuvusiuoju, kuris irgi buvo gerokai neblaivus, įsivėlė pastarajam pačiam išprovokavus viešąją tvarką pažeidžiančiu ir provokuojančiu elgesiu - kibimu prie aprangos, mėginimu nuplėšti antsiuvus, patriotinių jausmų įžeidinėjimu. Dar daugiau - pirmieji mėginimai smurtauti buvo būtent iš V. Ž. pusės. S. N. neturėjo jokios tyčios pažeisti viešąją rimtį ar rodyti nepagarbą aplinkiniams, priešingai, atsiradus galimybei, pasistengė palikti viešą vietą - kartu su nukentėjusiuoju paliko autobusą. Nors tolimesnės konflikto eigos vieta buvo mieste, autobuso stotelėje, ten pašalinių žmonių nebuvo ir abiejų susistumdymo pusių motyvu buvo ne viešosios tvarkos negerbimas, o tarpusavio konflikto tąsa bei tolesnis „santykių aiškinimasis“. 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 “Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Nužudymas dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 d. jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių. Šiuo atveju kaltininko tyčia nebuvo niekinti visuomeninę tvarką ar rodyti žmogaus ar visuomenės negerbimą, demonstruoti niekinamą požiūrį. Priešingai, kaltininkas savo suvokimo ribose mėgino užkardyti būtent tokį nukentėjusiojo elgesį. Vien tai, kad įvykis vyko viešoje vietoje, negali būti laikoma pagrindu kvalifikuoti veiką kaip padarytą esant chuliganiškoms paskatoms, todėl veika gali būti kvalifikuojama tik pagal BK 129 str. 1 d. Šioje veikoje yra BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad konfliktui panaudota dingstis yra mažareikšmė, tačiau to niekaip nemotyvavo. Nesuprantama, kaip mažareikšme dingstimi gali būti laikomas chuliganiškas elgesys, žmogaus orumo ir patriotinių jausmų žeminimas, jo aprangos gadinimas ir net tautinės nesantaikos kurstymas. Visos šios veikos yra numatytos baudžiamajame kodekse kaip nusikaltimai. Žmogaus orumą gina Konstitucija ir bet kokie jį pažeidžiantys veiksmai neturi būti toleruojami. Ši teismo išvada taip pat neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Aukščiau šiame skunde išdėstytais pagrindais atmetus liudytojų E. Z., N. J. ir S. M. parodymus kaip akivaizdžiai suklastotus ir melagingus, belieka patikėti likusiųjų liudytojų parodymais, kuriuos patvirtina ir specialistų išvados, kad V. Ž. nebuvo „žiauriai mušamas ir spardomas“, o kovėsi su S. N. kaip lygus su lygiu, juo labiau, kad turėjo tam tinkamą kovinį pasirengimą. Jau nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas asmens poelgis - tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu - grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atvejų jam jau buvo praėjusi. Kaltininkui artimų asmenų sąvoka nėra ribojama formaliais požymiais. Tai gali būti šeimos nariai, artimi giminaičiai, kaimynai, draugai ar kiti asmenys, su kuriais kaltininką sieja glaudūs ryšiai ir jų pobūdis leidžia spręsti, kad nukentėjusiojo poelgis dėl to ir sukėlė labai didelį kaltininko susijaudinimą. Kaip jau minėta, šiuo atveju nužudymas buvo padarytas spontaniškai, S. N. esant didelio susijaudinimo būsenoje, kurią sukėlė ankstesni įžeidžiantys nukentėjusiojo veiksmai. Dar daugiau, sunkios pasekmės atsirado dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nesant tiesioginės tyčios, ką patvirtina ir tai, kad pasibaigus konfliktui, po dūrių peiliu nė vienas iš kaltinamųjų netrukdė nukentėjusiajam pasišalinti iš įvykio vietos, nors ir nesuprato, kad šiam jau buvo padaryti mirtini sužalojimai, nepersekiojo jo, o tiesiog nuėjo šalin. Didelio susijaudinimo priežastimi šiuo atveju tapo tai, kad nukentėjusysis nuo S. N. aprangos mėgino nuplėšti Lietuvos vėliavą, taip pat niekinamai kalbėjo apie Lietuvą ir lietuvius, ką S. N., ilgus metus tarnavęs KASP ir šiaip būdamas labai patriotiškų pažiūrų, palaikė tai sunkiu savo tautos, o taip pat ir savo asmeniniu įžeidimu, labai dėl to susijaudino ir, jau prastai kontroliuodamas savo veiksmus (būdamas fiziologinio afekto būsenoje), įsivėlė į muštynes. Kaip irgi jau buvo aptarta, byloje nėra paneigtas S. N. teiginys, kad peiliu jis smogė tik tuomet, kai žuvusysis pagriebė jį už plaukų ir mėgino smūgiuoti keliu į galvą. Iš specialisto išvados matosi, kad S. N. lūpos yra tikrai sužalotos - kas galėjo atsitikti nukentėjusiajam smogiant keliu jam į veidą. S. N. parodymų nepaneigia ir specialisto paaiškinimai, kad jo parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytu būdu jis tikriausiai negalėjo smūgių suduoti. Įvykio metu S. N. buvo labai susijaudinęs ir parodymų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant ekspertui, tiksliai nebeprisiminė, kokioje tiksliai pozoje buvo smūgių peiliu sudavimo metu, juo labiau, kad smūgių buvo ne vienas ir jie nebuvo nukreipti į konkrečią nukentėjusiojo kūno vietą (tai liudija sužalojimai nukentėjusiojo rankoje, jo lietpalčio nugarinės dalies pažeidimai, skirtingas sužalojimų pobūdis ir jų kryptis krūtinėje. Tai, kad peilis buvo panaudotas tik S. N. ginantis, iš dalies patvirtina ir ta aplinkybė, kad peilį panaudojo tik šituo momentu, nors jį visą laiką turėjo ir galėjo panaudoti bet kada viso iki tol vykusio konflikto metu. Visgi peilį kaltinamasis panaudojo tik tuomet, kai jau buvo atsidūręs itin nepalankioje padėtyje - atsiradus būtinosios ginties sąlygoms, tačiau jas peržengdamas (kadangi kėsinimosi pobūdis nenaudojant jokio ginklo neatitiko gynybos priemonių). Bet koks biomechanikoje nusimanantis specialistas galėjo teismui paaiškinti, kad fiziškai stipraus, kovų menus įvaldžiusio, kad ir vidutinio amžiaus vyro smūgis keliu į veidą yra pavojingas sveikatai ir gyvybei, todėl gintis šioje konkrečioje situacijoje S. N. tikrai turėjo ir teisę, ir pagrindą. Jau nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 24 punkte taip pat išaiškinta, kad jei dėl nukentėjusiojo panaudoto smurto kaltininkas veikė esant būtinajai ginčiai, ir būtinosios ginties ribos buvo peržengtos esant staigaus didelio susijaudinimo būsenai, tai tokia veika kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį. Būtent ši nuostata ir taikytina S. N. atžvilgiu.

Skirdamas S. N. bausmę teismas jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė nurodydamas, kad nors S. N. ir prisipažino peiliu smogęs nukentėjusiajam, tačiau tai motyvavo kaip būtinąją gintį, teisme gailėjosi, bet tai nebuvo nuoširdu. Kaip matyti iš visų skunde išdėstytų motyvų, byloje nėra patikimų įrodymų, paneigiančių S. N. parodymus. Pripažindamas S. N. gailėjimąsi nenuoširdžiu, teismas to niekaip nemotyvavo. Šiuo atveju teismas vėl prieštarauja pats sau, nes nepripažindamas šių aplinkybių atsakomybę lengvinančiomis, keliomis pastraipomis vėliau jis jau konstatuoja, kad kaltinamasis gailėjosi, kas lengvina jo padėtį, todėl jam skirtina mažesnė už sankcijos vidurkį bausmė, kas paprastai daroma tik esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Remiantis išdėstytais motyvais ir argumentais, prašo nuosprendį pakeisti. Pripažinti, kad S. N. nepadarė veikos, numatytos LR BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteisti jį už nusikaltimo, numatyto BK 130 str., padarymą. Pripažinti S. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir atsižvelgti į ją skiriant bausmę.

N. S. N. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Nuosprendis, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, grindžiamas prieštaringais įrodymais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. įteisinta nekaltumo prezumpcija - vienas iš teisinės valstybės, šalyje vyraujančios demokratinės valdymo formos bei teismų nepriklausomumo bei teisingumo požymis, kuris numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek ir daugelyje tarptautinių teisės normų, kurios yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudedamoji dalis. Išnagrinėjus skundžiamą nuosprendį, kyla pagrįstų abejonių dėl šio principo taikymo nagrinėjamoje byloje, kadangi nuosprendyje nėra atsižvelgta į prieštaravimus tarp liudytojų, ekspertų ir kitų proceso dalyvių parodymų. Nagrinėdamas šią bylą teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien kaltinamojo parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išsiaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veikų pobūdį, kokios paskatos nulėmė veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Tik nustačius baudžiamo kodekso straipsnio dispozicijoje numatytus objektyvius nusikalstamos veikos požymius, asmens psichinį santykį su šiais požymiais reikia įrodinėti, remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Tai pabrėžia Lietuvos Aukščiausias Teismas kasacinėje byloje Nr. 2K-550/2006. Teismas nuosprendyje nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų bei visų abejonių, kurios, remiantis nekaltumo prezumpcija, privalo būti aiškinamos kaltinamųjų naudai. Teismas pažeidė ir BPK 20 str. 3 d., 5 d. normas, analizuodamas juos rinko ir tikrino ne pagal įstatymuose įtvirtintas nuostatas, kas prieštarauja minėtam kodekso straipsniui. Įrodymai nebuvo įvertinti teisingai, kad ištirtų įrodymų visuma leistų patvirtinti kaltinamojo S. N. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Įrodymai nebuvo vertinti atskirai, nelyginti tarpusavyje, nebuvo analizuojami kaltinamąjį teisinantys įrodymai. Taip pat nebuvo išsamiai aiškinamasi, kaip kaltinamasis suvokė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo kaltinamojo valinės pastangos dėl kilusių padarinių. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti tarp įrodymų esantys prieštaravimai, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar liudytojų parodymai yra patikimi ir nemelagingi. Nuosprendyje neišdėstyti visi byloje ištirti įrodymai, kuriais remiamasi sprendžiant kaltinamojo S. N. kaltę, nėra išvadų, kurios svarbios ir reikšmingos bylai aplinkybės buvo nustatytos bylos nagrinėjimo metu, kurios - ne. Kaltinimą pagrindžiantys įrodymai buvo vertinami neatsižvelgiant į aplinkybes, mažinančias jų įrodomąją vertę.

Teismas nuosprendyje padarė klaidingą išvadą, kad S. N. veikoje yra nusikalstamos veikos požymių, numatytų BK 129 str. 2 d. 8 p., nuteistojo veika nėra susieta su faktinėmis aplinkybėmis ir ištirtais įrodymais. Pavartotas smurtas ir jo intensyvumas nukentėjusiojo atžvilgiu nepatvirtina neapibrėžtos tyčios buvimo, kuri turėtų apimti ir ketinimą atimti gyvybę. Teismas neteisingai kvalifikavo įvykdytą nusikalstamą veiką kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, kadangi tokios veikos kvalifikavimui neužtenka aplinkybės, kad įvykis įvyko viešoje vietoje. Teismas vertino tik kaltinamojo veikas (teigdamas, jog jis nepaisė moralės ir elgesio normų bei demonstravo niekinantį požiūrį į nukentėjusįjį), o nukentėjusiojo veiksmai daugeliu atvejų iš viso nevertinami arba įvertinami kaip tinkami, nenurodant tokių vertinimo argumentų. Toks vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams.

Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį - nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas - tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Šis BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis konstatuojamas įvertinus tikruosius nusikaltimo subjekto elgesio motyvus, nulėmusius asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje S. N. elgesio motyvas, atitinkantis teisinį požymį „chuliganiškos paskatos“, nenurodytas. Įvertinus byloje nustatytas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas aplinkybes dėl V. Ž. nužudymo, negalima daryti išvados, kad S. N. veikos motyvas buvo chuliganiškos paskatos. Teismas netinkamai įvertino subjektyvųjį nusikalstamos veikos elementą (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl nepagrįstai veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

Objektyvios tiesos nustatymas sudaro pagrindą sprendžiant baudžiamąją bylą, todėl tik objektyvios tiesos nustatymo pagrindu galima duoti nusikaltimo padarymo aplinkybių teisinį vertinimą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Į objektyvios tiesos turinį įeina ne tik išvados apie bylos faktus, bet ir baudžiamoji teisinė kvalifikacija. Kvalifikavimas - tai tapatumo nustatymas tarp faktinių veikos aplinkybių ir baudžiamosios teisės normų. Teismas nuosprendyje objektyviai egzistuojančio sutapimo nenustatė, todėl padarė klaidingą išvadą nusikaltimui kvalifikuoti. Baudžiamosios teisės normos turi vertinamuosius požymius, kurių turinį suvokiant pasireiškia vertintojo subjektyvumas, šioje byloje jis pasireiškė netinkamai kvalifikuojant kaltinamojo S. N. padarytą veiką. Kvalifikuojant S. N. veiką buvo pažeisti ir pagrindiniai logikos dėsniai. Tapatumo dėsnis - kaltinamojo veiksmai, kurių metu įvyko nukentėjusio mirtis, padaryti nesuvokiant, kad gali įvykti nukentėjusiojo mirtis, todėl negali būti laikomi padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Prieštaravimo dėsnis - kadangi teismas priėmė nuosprendį, remdamasis iš dalies prieštaringais liudytojų parodymais, ekspertų parodymais, neišsiaiškinęs visų esminių bylos aplinkybių. Pakankamumo principą – kaltinamojo veiksmai sudaro būtiną pagrindą kvalifikuoti veiką kaip nužudymą, bet jie nepakankami kvalifikuoti šią veiką kaip nužudymą iš chuliganiškų paskatų t.y., kadangi subjektyvinių pusių požymiai gali būti skirtingi ir turinčiuose vienodas pasekmes nusikaltimuose. Nusikaltimo sudėties turinio išsiaiškinimas dar nėra pats kvalifikavimas, padaryta veika turi būti vertinama tik nusikaltimo sudėties ribose. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. N. atžvilgiu, apsiribojo tik nusikaltimo sudėties turinio išsiaiškinimu, tačiau tai tik vienas kvalifikavimo aspektų ir tai reiškia, kad S. N. veika nėra įvertinta nusikaltimo sudėties ribose. Teismas nuosprendyje nesirėmė realiais faktais ir tinkamai nemotyvavo savo nuosprendžio, kadangi nužudymui dėl chuliganiškų paskatų būdinga tai, kad jis padaromas lyg ir be priežasties, nes tos priežastys iš kaltininko ir nukentėjusiojo santykių neišaiškėja. Be abejo, kaltinamojo S. N. atlikti veiksmai - muštynės viešoje vietoje - buvo įžūlūs, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau šių veiksmų motyvu nebuvo chuliganiškos paskatos. S. N. veiksmai buvo sąlygoti pykčio dėl, jo nuomone, netinkamų nukentėjusiojo veiksmų ir, jo supratimu, buvo atsakas į netinkamus nukentėjusiojo veiksmus. Viešosios tvarkos pažeidimo metu buvo nužudytas V. Ž., tačiau tai nereiškia, kad jis buvo nužudytas dėl chuliganiškų paskatų. Vidinė paskata, lėmusi kaltinamojo S. N. pasiryžimą nusikalsti, buvo jo pyktis, santykių aiškinimasis dėl įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, kurie viešai pažemino kaltinamojo vidinius įsitikinimus, bei nepagarbos demonstravimo idėjoms ir simboliams, kurie jo gyvenimiškoje vertybių skalėje užima dominuojančią poziciją.

Teismas nuosprendyje visiškai neanalizavo konflikto motyvų, dėl kurių autobuse ir prasidėjo asmeninio pobūdžio nesutarimas tarp S. N. ir nukentėjusiojo V. Ž.. Daugiau buvo remiamasi faktų tikėtinumu (o ne jų tikrumu), teismo prielaidomis. Teismas nuosprendyje nurodė, kad S. N. pirmas priėjo prie nukentėjusiojo ir pradėjo jį temti iš autobuso, tačiau tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms aplinkybėms. Neaišku, kokiais įrodymais teismas vadovavosi, nurodydamas, kad S. N. pirmas priėjo prie nukentėjusiojo V. Ž.. Visiškai nebuvo vertinamos ir tiriamos S. N. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis autobuse savo provokuojančiu elgesiu sąmoningai skatino S. N. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, t.y. pažeisti viešąją tvarką (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nusikaltimo kvalifikavimo rezultatas yra teisingas, jeigu jis atitinka tikrovę. Reali tikrovė šioje byloje yra ta, kad konflikto pradžios iniciatorius buvo nukentėjusysis V. Ž., tačiau teismas šią aplinkybę iš esmės ignoravo, vertindamas tai kaip kaltinamojo gynybinę poziciją. Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. S. N. nuo pirmųjų apklausų prisipažino kaltu, nevengė duoti parodymų, nurodė visas jam žinomas aplinkybes. Kaltu prisipažino iš dalies, nes nebuvo tikras, ar buvo būtent jo netinkamas elgesys. Teismas, nepripažindamas šios aplinkybės lengvinančia, pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus t.y. nurodė nepagrįstus motyvus, kodėl nepripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad S. N. davė analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, analogiškus duomenis pateikė ir nuoširdžiame prisipažinime. Savo parodymus S. N. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Iš bylos aplinkybių matyti, kad S. N. savo parodymuose yra nuoseklus, jų nekaitalioja stengdamasis užimti jam patogią gynybinę poziciją, todėl teismas, norėdamas tinkamai kvalifikuoti S. N. nusikalstamą veiką, privalėjo išsamiau vertinti ir tirti jo nurodytas konflikto aplinkybes. Kadangi nužudymas yra priskiriamas prie nusikaltimų su visiškai tapatingais objektais, todėl nusikaltimo kvalifikacijai nepakanka nustatyti kėsinimosi objekto, reikia atsižvelgti ir į kitus nusikaltimo elementus. Pagal BK 59 str. 1 d. 6 p., lengvinančia aplinkybe laikytina tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys. Teismų praktika provokuojančiu elgesiu laiko elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką imtis prieš jį veiksmų. Tai gali būti įžeidimas, smurtas ar kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltinamąjį, tiek į jo artimus asmenis. Veiksmai, kai asmuo viešoje vietoje užgaulioja žmones žodžiu ar veiksmu, baudžiamojo įstatymo yra uždrausti (BK 155 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nuostata gina kiekvieno žmogaus garbę ir orumą. Teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo V. Ž. veiką, neatsižvelgė į tai, kad jis savo elgesiu provokavo S. N. imtis priemonių savo garbei ir orumui apginti. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo poelgį, turėjo atsižvelgti į tai, koks poelgis pažeidė kaltinamojo garbę ir orumą bei kaip toks pažeidimas galėjo paveikti kaltinamąjį. S. N. buvo išskirtinės išvaizdos, jo apsivilkimas pabrėžė jo įsitikinimus ir todėl nukentėjusysis negalėjo nesuvokti, kad tokio žmogaus įsitikinimų įžeidimas gali sukelti išskirtinę jo reakciją.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad S. N. pirmas priėjo prie nukentėjusiojo ir pradėjo jį tempti iš autobuso, tačiau nė vienas iš autobuse buvusių liudytojų tokių faktinių aplinkybių nepatvirtino. Autobusu važiavusios liudytojos M. S. ir B. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad S. N. du kartus prašė kažką išlaipinti iš autobuso, kadangi tas asmuo trukdo vairuoti. Jų nuomone, abu vaikinai važiuojant elgėsi normaliai, jie atrodė blaivūs. Liudytojas R. J. (autobuso vairuotojas) ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „abu vyrai stovėjo labai arti vienas kito, jie buvo susiglaudę veidais ir kažką labai emocionaliai kalbėjo. Agresijos jų pokalbyje nepastebėjo. Važiuojant nepastebėjo, kad autobuse būtų kokie nors pasistumdymai ar muštynės. Apie 22.50 val. atvažiavus į (duomenys neskelbtini) sustojimą, pamatė, kad pro viduriniąsias duris kartu išlipo ilgaplaukis vyriškis ir minėtas trečiasis vyras. L. T. Ž. teisme parodė, kad vaikinas Nr. 1 (S. N.) kažkam rėkė, „kaip čia taip galima“. Autobuse tarp advokato ir kaltinamojo S. N. muštynių nebuvo. Privažiavus (duomenys neskelbtini) sustojimą pastebėjo, kad vaikinas Nr. 1 (S. N.) pro vidurines duris išlipo į lauką. Advokato pro duris niekas netempė, jis pats išlipo. M. K. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad važiuojant abu su Sauliumi sėdėjo šalia. Pradžioje S. N. ir tas vyras apsižodžiavo, o po to S. N. atsistojo ir nuėjo į autobuso priekį prie minėto vyro. Nė vienas iš minėtų liudytojų nenurodė, kad konflikto iniciatorius buvo S. N., jog jis pirmas priėjo prie nukentėjusio ir pradėjo jį tempti iš autobuso, jog savo įžūliais veiksmais autobuse demonstravo nepagarbą aplinkiniams, trikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Liudytojas R. J. teisme patvirtino, kad nukentėjusysis V. Ž., tuo metu kai S. N. pribėgo prie priekinių autobuso durų ir iš lauko pusės pradėjo stipriai jas daužyti kumščiu, neprašė vairuotojo jokios pagalbos, t.y. neatidaryti priekinių autobuso durų, iškviesti policiją ar kitais būdais įtakoti, kad išvengtų susidūrimo su S. N., kuris jau buvo išlipęs iš autobuso ir vairuotojui nesutikus atidaryti autobuso priekinių durų į vidų patekti jau nebūtų galėjęs. Iš tokio autobuso vairuotojo elgesio galima spręsti, kad konfliktinė situacija nebuvo tokia, kokią ją pateikia liudytojos E. Z. ir N. Y.. Iš nukentėjusiojo V. Ž. veiksmų galima spręsti, kad jis nesistengė išvengti galimų santykių aiškinimosi su S. N. išlipus iš autobuso, kas tik patvirtina, jog konfliktas kilo dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, t.y. įžeidinėjimų bei pažeminimų, kuriuos nukentėjusysis V. Ž. išsakė autobuse S. N.. S. N., išlipdamas iš autobuso, stengėsi elgtis viešoje vietoje taip, kad nesudarytų autobuse nepatogumų kitiems žmonėms, netrikdytų įprasto jiems gyvenimo būdo. Pažymėtina, kad vieša vieta, kaip nusikaltimo padarymo vieta, nėra chuliganizmo nusikaltimo sudėties požymis. BK 225 str. dispozicija nemini viešos vietos kaip chuliganizmo nusikaltimo požymio.

Teismas nuosprendyje konflikto pradžią įvardino kaip apsižodžiavimą tarp S. N. ir nukentėjusiojo V. Ž. ir įvardino ją kaip mažareikšmę dingstį, nors kokia ta mažareikšmė dingstis, ir kodėl ji mažareikšmė, teismas nenurodė. Iš byloje surinktų įrodymų yra aišku, kad ši dingstis ir buvo viso konflikto pradžios esmė. S. N. teismo posėdyje parodė, kad jam sėdint autobuse prie jo priėjo nepažįstamas vyras, pradėjo žeminti jį dėl jo baikeriškos išvaizdos ir prie striukės pritvirtintų Lietuvos ir baikerių klubo simbolių. Atliko judesius, kuriais pabandė nuplėšti prie striukės atlapo prisiūtą Lietuvos vėliavos atvaizdą bei labai nepagarbiai atsiliepė apie Lietuvos valstybę. Šią faktinę aplinkybę teismas ignoravo, vertindamas ją kaip mažareikšmę dingstį. Kad konfliktas įvyko dėl kažkokios ypatingos priežasties, patvirtina tai, jog S. N. ir M. K. autobusu važiavo nuo sporto salės, esančio Kauno gatvėje, iki (duomenys neskelbtini) sustojimo, esančio Baltupiuose. Tai pakankamai didelis atstumas ir jokių netinkamų elgesio veiksmų iš jų pusės nepastebėjo nei autobuso vairuotojas, nei keleiviai, nors kaltinamieji ir buvo išgėrę. Akivaizdu, kad kaltinamieji autobuse sėdėjo, todėl konfliktas galėjo užsimegzti tik nukentėjusiajam priėjus prie kaltinamųjų ir pasakius kažką įžeidžiančio, kas peraugo į asmeninį konfliktą su S. N.. S. N. savo pasipiktinimą nukentėjusiojo elgesiu išsakė aplinkiniams ir autobuso vairuotojui, prašydamas išlaipinti nukentėjusįjį. Šis momentas parodo, kad tuo metu kaltinamojo ir nukentėjusiojo santykiai buvo išsirutulioję į asmeninį konfliktą. Vidinė paskata nusikalsti buvo pyktis dėl nukentėjusiojo V. Ž. išsakytos paniekinančios nuomonės Lietuvos valstybės atžvilgiu, valstybės ir baikeriškų kaltinamojo aprangos simbolių bei bandymas nuplėšti nuo S. N. striukės atlapo Lietuvos vėliavos atvaizdą. Nukentėjusysis iš kaltinamojo aprangos suprato, kad S. N. šie simboliai turi ypatingą reikšmę, todėl ir pasirinko jį savo pažiūroms išsakyti. S. N. nurodytas konflikto aplinkybes tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino liudytojai S. K. ir A. G. (sulaikant kaltinamąjį dalyvavę policijos pareigūnai), kurie parodė, kad sulaikytųjų buvo paklausta, kas nutiko. Rokeris tik pasakė, kad jei nukentėjęs dar ką nors pasakys prieš Lietuvą, tai jis jam dar „dadės“. Minėtų liudytojų parodymai iš esmės patvirtina S. N. nurodytas konflikto priežastis. Nukentėjusysis buvo girtas ( 2.53 promilės šlapime ir 1,93 promilės kraujyje), tačiau teismas nukentėjusiojo girtumo neakcentavo ir nevertino, nors akivaizdu, kad ši aplinkybė ir galėjo būti paskata konflikto pradžiai. Netiesioginė prielaida kaltinamojo nurodytiems faktams patvirtinti yra ir tai, jog Lietuvos žiniasklaidoje (2010 m. rugsėjo 14 d. informacijoje) buvo nurodyta, kad „ po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo V. Ž. tęsė tarnybą G. Š. dienomis į viešumą patekę archyviniai dokumentai patvirtina, kad V. Ž., kuriam 1988-ųjų kovo 2-ąją buvo suteiktas KGB kapitono laipsnis, buvo parengtas kaip kontržvalgybininkas, tačiau visą savo karjeros sovietiniame saugume laiką dirbo (duomenys neskelbtini). 1988 -iais šios tarnybos pavadinimas buvo pakeistas ir V. Ž. tapo tarnybos „Z“ vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu“. Knygos „KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai“ autorius A. A. nurodo, kad Sovietų Sąjungoje atsirandant nacionaliniams išsivadavimo judėjimams buvo pakeistas tarnybos pavadinimas. Jos pagrindinis uždavinys buvo kova su „nacionalistais ir skaldytojais“. „Z“ tarnybos pareigūnai privalėjo išsaugoti sovietinę imperiją. Iš tarnybos V. Ž. išėjo tik 1990-ųjų birželį.“ Minėtas autorius savo knygoje (b.l. 55) tai pat nurodo, kad „ 5-osios tarnybos 2-asis skyrius turėjo pasirūpinti operatyvine baze ir kurti iš agentų smogikų sudarytas legenduotas grupes.“ Šie viešoje erdvėje pasirodę duomenys netiesiogiai patvirtina kaltinamojo S. N. nurodytas konflikto atsiradimo priežastis, kurios teismo neturėtų būti vertinamos kaip mažareikšmės. Taigi, teismas neteisingai nustatė, jog S. N. veikos motyvas buvo chuliganiškos paskatos ir jo veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. S. N. veika, kuria buvo nužudytas V. Ž., turi būti perkvalifikuota iš BK 129 str. 2 d. 8 p. į BK 284 str. 1 d. ir 129 straipsnio 1 d. arba į BK 130 str.

Teismas nuosprendį iš esmės grindė dviejų liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymais, kurie buvo įvertinti kaip nuoseklūs, neprieštaringi ir patvirtinantys byloje surinktų įrodymų teisingumą. Tačiau teismas neįvertino ir neišanalizavo šių liudytojų parodymų visumos, pateikė juos išimdamas iš bendro įvykių konteksto, todėl padarė klaidingas išvadas. Nei E. Z., nei N. Y. negalėjo matyti konflikto pradžios, kadangi jos autobusu nevažiavo. Jų parodymai akivaizdžiai prieštarauja autobuse buvusių liudininkų T. Ž., R. J., M. S. ir B. J. duotiems parodymams. Teismui pateikta video medžiaga iš viso paneigia minėtų liudytojų parodymus, kur jos teigia, jog matė viską, kas vyko autobuse. Liudytoja E. Z. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog „pamatė, kad stotelėje stovi 26 autobusas. Atstumas nuo jos BMW iki autobuso buvo apie 5 metrai. Kai pamatė, kad autobuse kažkas vyksta, sustabdė savo automobilį.“ Iš teismui pateiktos video medžiagos matyti, kad prie (duomenys neskelbtini) stotelės kitoj gatvės pusėj privažiuoja autobusas (laikas įraše 38:00 - atitinka 22:53 min. 00 sek.). Išvažiuoja autobusas 38:35 (t.y. 22:53:35), stotelėje prabuvo 35 sekundes. Per tą laiką priešinga eismo juosta pravažiuoja 3 lengvosios mašinos, autobusą ta pačia juosta pralenkia irgi 3 lengvosios mašinos. Autobusui stojant nepravažiuoja niekas, pirmos mašinos pasirodo autobusui prastovėjus stotelėje 10 sekundžių (38:10 - atitinka 22:53:10), priešingoje eismo juostoje, tamsi lengvoji mašina lenkia kitą, baltą mašiną, jos nestoja ir didindamos greitį dingsta iš matymo lauko už stotelės po 6 sekundžių (38:16 = 22:53:16). Po to, 38:21 (22:53:21) priešingoje eismo pusėj pasirodo tamsi lengvoji mašina ir dideliu greičiu pravažiuoja antra eismo juosta, dingsta iš matymo lauko po 3 sekundžių (38:31=22:53:24). Po to 38:25 autobusą toje pačioje eismo pusėje antra juosta pralenkia balta lengvoji mašina, dingsta iš matymo lauko po 6 sekundžių (38:31=22:53:31). Po 3-4 sekundžių (38:32=22:53:35) autobusui pajudėjus iš stotelės, jį pralenkia dar viena lengvoji mašina. Autobusas dingsta iš matymo lauko (38:39 =22:53:39), paskui jį dar važiuoja pilka lengvoji mašina, kuri pasirodo (38:36=22;53:36), dingsta iš matymo zonos (38:43 =22:53:43). Iš šios filmuotos medžiagos matyti, kad nė viena iš pravažiuojančių mašinų per liudytojų E. Z. ir N. Y. nurodytą laiką nesustojo. Važiuojamoje eismo juostoje nebuvo nė vieno automobilio, iš kurio galima būtų stebėti įvykius autobuse taip, kaip nurodo minėtos liudytojos. Liudytoja N. J. teisme parodė, kad „buvo tamsu, įvykis vyko kitoje kelio pusėje, važiuojant į miesto pusę. Kai pamatėme kas vyksta, mes sustojome priešais autobusą, negaliu pasakyti koks atstumas buvo nuo mūsų iki autobuso, mes gerai matėme, kas vyksta autobuse. Stebint įvykį, atrodo, kad niekas nepravažiavo, iš vietos, kurią stebėjome, matėsi vidurinės autobuso durys, iš jų niekas neišlipo. Liudytoja E. Z. ikiteisminio tyrimo nurodė, kad „atstumas nuo mano BMW iki autobuso buvo apie 5 metrus. Kai pamačiau, kad kažkas vyksta, sustabdžiau automobilį. Mano automobilis stovėjo iš autobuso priekio, nes aš važiavau priešais autobusą ir priešingos pusės - antra eismo juosta, arčiau kelio vidurio, todėl mačiau viską kas vyksta ties autobuso priekine dalimi.“ Tokie prieštaravimai tarp liudytojų parodymų ir filmuotos medžiagos teismui turėjo sukelti abejones, tačiau teismas minėtų prieštaravimų nevertino ir nesuabejojo šių liudytojų parodymų patikimumu. Praktiškai visi nuosprendyje nurodyti įrodymai, pagrindžiantys S. N. kaltę, vertinami tik per liudytojų E. Z., N. Y. ir S. M. parodymus, kurie daugeliu atvejų prieštarauja kitų įvykį mačiusį liudytojų parodymams.

Vertinant būtinosios ginties situaciją teismas kritiškai įvertino S. N. parodymus ir traktavo juos kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie, teismo nuomone, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. S. N. versiją apie tai, kad nukentėjusysis žiauriai jį mušė, teismas laikė nepagrįsta, neįtikėtina ir neatitinkančia realios tikrovės bei prieštaraujančia medicinos eksperto S. L. išvadai apie S. N. padarytų sužalojimų skaičių. Toks kategoriškas teismo vertinimas prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms aplinkybėms, todėl kelia pagrįstų abejonių vertinant S. N. veiką šioje situacijoje. Iš liudytojų S. K. ir A. G. parodymų, duotų tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme, aišku, kad S. N. nesuvokė galėjęs savo veiksmais sukelti pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, kadangi būdamas sulaikytas ir toliau grasino mušti nukentėjusįjį V. Ž., jeigu jis dar blogai atsilieps apie Lietuvą. Teisme S. N. paaiškino, kad nesupratęs kokią įrankio (kurio paskirtis įvairi) dalį jis atlenkė ir panaudojo prieš nukentėjusįjį, siekdamas, kad nukentėjusysis jį paleistų. Visiškai tikėtina, kad kaltinamasis, atsidūręs labai nepalankioje situacijoje bei jausdamas pavojų, jog gali gauti pakartotinį smūgį keliu į galvą, ir taip bandydamas apsiginti, nenumatė ir negalėjo numatyti faktiškai atsiradusių pasekmių. Kaltinamojo veiksmai po to, kai nukentėjusysis jį paleido, taip pat patvirtina, kad jis nesiekė ir nesuprato atsiradusių pasekmių, kadangi daugiau neatliko jokių veikų nukentėjusiojo atžvilgiu, t.y. netrukdė nukentėjusiajam ramiai pasišalinti iš įvykio vietos, nesivijo jo, pakartotinai nesivėlė į muštynes ir kt.

Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjų Senato nutarimo Nr. 46 24 punkte nurodyta, kad jei dėl nukentėjusiojo panaudoto smurto kaltininkas veikė esant būtinajai ginčiai, ir būtinosios ginties ribos peržengtos esant staigaus didelio susijaudinimo būsenai, tai tokia veika kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį. Iš bylos aplinkybių matyti, kad S. N. ir nukentėjusysis V. Ž. muštynių metu vienas kito atžvilgiu atliko smūgius, kurių pasekoje, tiek vienas, tiek kitas patyrė sužalojimus. Teismo medicinos ekspertas S. L. 2009 m. lapkričio 23 d. išvadoje Nr. M 1743/09 (01) į klausimą - ar lavone yra sužalojimų, jeigu taip, tai kokia jų lokalizacija, padarymo mechanizmas ir laikas, kokiam sveikatos sutrikdymo mastui jie atitinka, išvados 3.2 punkte nurodo, kad nukentėjusiajam V. Ž. padaryti „daugybiniai odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kūne, pjautinės žaizdos kairiajame smilkinyje ir dešinės plaštakos III-ame piršte. Sužalojimai, pagal jų makro ir mikroskopinį vaizdą, padaryti kietais bukais daiktais, išskyrus pjautines žaizdas, kurios padarytos daiktais ar daiktu turinčiu pjaunančių savybių, nuo kelių iki keliasdešimt minučių iki mirties. Šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu“. Minėta eksperto S. L. išvada paneigia liudytojų E. Z., N. Y., S. M. parodymus, kad nukentėjusysis M. Ž. buvo „mušamas nenutrūkstama smūgių kruša“ ar panašiai beviltiškai daužomas. Ekspertas S. L. savo išvadoje tvirtina, kad iki nukentėjusiajam V. Ž. sužalojimo padarymo „vienašmeniu daiktu ar daiktais turinčiais duriančių - pjaunančių savybių nuo kelių iki keliasdešimt minučių iki mirties, kai žalojantys daiktai smigo į kūną ašmenim atsuktomis į dešinę pusę, o bukąją briauną - atsukta į kairę ranką (nukentėjusiojo atžvilgiu)“, padaryti sužalojimai buvo kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nuosprendyje padaryta išvada, kad „S. N. kaltės dalį nori suversti pačiam nukentėjusiam motyvuojant savo veiksmus kaip būtinąją gintį ir tokiu būdu išvengti gręsiančios atsakomybės. Kaltinamojo S. N. versija apie tai, kad nukentėjusysis žiauriai jį mušė, yra nepagrįsta, neįtikėtina ir neatitinkanti realios tikrovės ir prieštarauja teismo medicinos eksperto S. L. išvadai apie sužalojimų skaičių kaltinamojo ir nukentėjusiojo atžvilgiu“ turėtų būti vertinama kritiškai, kadangi prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms.

S. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kažkuriuo muštynių momentu jis pajuto, kad vyras jam abiem rankom sugriebė už plaukų. Stipriai temdamas jam plaukus, vyras jį lenkė žemyn ir stengėsi įspirti keliu jam į galvą. Suprasdamas, kad nuo spyrių keliu jis gali stipriai nukentėti, kiek įmanydamas gynėsi rankomis. Būdamas pasilenkęs jis prisiglaudė galvą prie vyro krūtinės, kad šis jam nespirtų ir laikydamas rankas po savimi, atlenkė peilį bei norėdamas apsiginti, kad jo nesumuštų, dūrė tuo peiliu smūgį vyrui kažkur į krūtinę. Ši situacija patvirtina, kad nukentėjusysis V. Ž. minėtame muštynių epizode buvo palaužęs S. N. valią ir kaltinamasis S. N. beveik neturėjo galimybių toliau priešintis galimiems nukentėjusiojo V. Ž. jėgos veiksmams. Byloje nėra paneigtas S. N. teiginys, kad peiliu jis smogė tik tuomet, kai nukentėjusysis pagriebė jį už plaukų ir mėgino pakartotinai smūgiuoti keliu į galvą. Teismo medicinos gydytojas S. L. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodo, kad žuvusiojo kairiojo kelio girnelės išorinio krašto projekcijoje, kurios apatiniame krašte yra l x 0,6 cm odos nubrozdinimas rausvu, šlapiuojančių dugnu, toks sužalojimas galėjo atsirasti spiriant keliu į kietą objektą t.y. ir į S. N. galvą. Iš specialisto išvados matyti, kad kaltinamajam yra sužalotos lūpos, tai galėjo atsitikti nukentėjusiajam smogiant keliu į veidą. Šie duomenys patvirtina kaltinamojo nurodytas faktines aplinkybes.

Teismo medicinos specialistas S. L. 2010 balandžio 1 d. pateikė išvadą, kad „sužalojimai V. Ž. krūtinėje tokiu būdu atsirasti greičiausiai negalėjo, nes, kaip nurodė įtariamasis, jis buvo apsivilkęs žieminius rūbus, kurie ribojo jo rankų veiksmus ir judesius. Mažai tikėtina, kad būdamas tokioje padėtyje (kaip nurodė pats įtariamasis), pasilenkęs į priekį nukentėjusiajam stovint, jis galėjo atžagaria ranka, pakelta virš galvos, padaryti sužalojimus nukentėjusiajam tokiame aukštyje negalėjo". Šią išvadą paneigia teismui pateikta Teismo medicinos konsultacinė specialisto P. P. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad „teismo medicinos specialisto išvada apie sužalojimų padarymo pozą Specialisto pasižadėjimo 2010-04-01 antrame klausime yra teismo medicinos ribų peržengimas, nes atsakymą grindė ne specialiosiomis medicininėmis žiniomis. Tačiau teismas mano, kad S. L. teisiamojo posėdžio metu išsakyta nuomonė, kad teismo medicinos išvada apima ir biomechanikos sritį, todėl jis turėjo kompetencijos atsakyti į su šia sritimi pateiktus klausimus, yra pagrįsta. Tokia išvada deklaratyvi, kadangi niekuo nepagrįsta. P. P. teismo medicinos gydytojo darbo stažas nuo 1998 m., be to jis turi medicinos mokslų daktaro laipsnį. S. L. specialisto išvadoje savo darbo stažo teismo medicinos gydytojo pareigose nenurodo, taip pat nenurodo ir mokslinio laipsnio. Neaišku, kokiais kriterijais remdamasis teismas daro išvadą, kad eksperto S. L. išvados yra aukštesnės kompetencijos negu eksperto P. P.. Teismas nepasisakė, kodėl eksperto P. P. išvadas vertina kritiškai. Be to, teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos gydytojas S. L. patvirtino, kad iš esmės pritaria kitoms teismo medicinos gydytojo P. P. padarytoms išvadoms, išskyrus, kad teismo medicinos sritis neapima biomechanikos mokslo.  Teismas nuosprendyje nurodė, kad „byloje iškilo abejonės tik dėl šių sužalojimų padarymo būdo, tačiau S. L. ekspertizės išvadoje S. N. pateikta mirtinų sužalojimų versija dėl gynybos atmestina". Neaišku kodėl teismas padarė tokią išvadą, jeigu kitos eksperto P. P. išvados patvirtina kaltinamojo S. N. nurodytas faktines aplinkybes dėl mirtinų sužalojimų padarymo būdo.

Teismo medicinos eksperto S. L. išvados, padarytos 2010 m. balandžio 1 d. specialisto pasižadėjime, iš esmės prieštarauja 2009 m. lapkričio 23 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole ir filmuotoje medžiagoje užfiksuotoms faktinėms aplinkybėms. Parodymų patikrinimo vietoje metu ekspertas S. L. kaltinamajam S. N. uždavė klausimą „kaip jūs buvote apsivilkęs?“, atsakymas „su džinsais, su brezentine striuke, su bliuzonu ir liemene“. Specialisto pasižadėjime 2010 m. balandžio 1 d. ekspertas nurodo, kad „įtariamasis buvo apsivilkęs žieminiais rūbais, kurie ribojo jo rankų veiksmus ir judesius“. Teismas šių prieštaringų įrodymų, kaip ir filmuotos medžiagos, padarytos patikrinimo vietoje metu, netyrė. Parodymų patikrinimo vietoje filmuotoje medžiagoje S. N. pademonstravo, kokiu būdu jis mirtinai sužalojo nukentėjusįjį V. Ž. ir niekam iš parodymų patikrinimo vietoje dalyvavusių asmenų nekilo abejonių, kad jo rankų veiksmus ir judesius galėjo riboti apsivilkimas. Kadangi teismas netinkamai išanalizavo eksperto S. L. nurodytas aplinkybes, todėl padarė klaidingas išvadas, kad nukentėjusysis V. Ž. realiai į S. N. gyvybę nesikėsino, būtinosios ginties situacijos neišprovokavo, todėl gintis panaudojant peilį ar kitokį įrankį nebuvo būtina. Nors peilį galėjo panaudoti bet kuriuo grumtynių su nukentėjusiuoju momentu, tačiau panaudojo tik tuo momentu, kai jau buvo atsidūręs itin nepalankioje padėtyje t.y. atsiradus būtinosios ginties sąlygoms, tačiau jas peržengdamas (kadangi kėsinimosi pobūdis nenaudojant jokio ginklo neatitiko gynybos priemonių). Įvertinant S. N. atliktas veikas, jos turi būti kvalifikuojamos pagal BK 130 str., kaip smurto panaudojimas esant būtinajai ginčiai ir būtinosios ginties ribos buvo peržengtos esant staigaus didelio susijaudinimo būsenai.

Skirdamas bausmę S. N., teismas lengvinančių aplinkybių nenustatė, nors teisme kaltinamasis ir gailėjosi, bet tai nebuvo nuoširdu. Byloje nėra patikimų įrodymų, paneigiančių kaltinamojo S. N. parodymus. Pripažindamas S. N. gailėjimąsi nenuošidžiu, teismas to niekaip nemotyvavo. BPK 20 str. 5 d. įpareigoja teismą išanalizuoti, patikrinti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus kaip vieningą visumą, nurodyti, kokius įrodymus teismas pripažįsta leistinais ir kodėl jais vadovaujasi, bei motyvuotai paaiškinti, kodėl nesivadovauja kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito. Prašo nuosprendį pakeisti, S. N. nusikalstamą veiką  iš BK 129 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 130 str. arba BK 129 str. 1 d. Pripažinti S. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl to gailisi ir į tai atsižvelgti skiriant bausmę.

Nuteistojo M. K. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis dalyje, kurioje M. K. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą, yra nepagrįstas, nes teismas šioje dalyje netinkamai nustatė bei įvertino faktines aplinkybes, surinktus įrodymus ir todėl padarė neteisingas išvadas apie M. K. padarytą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje nurodyta, jog M. K. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis tyčia ištempė nukentėjusįjį iš visuomeninio transporto - (duomenys neskelbtini) autobuso į visuomeninio transporto sustojimo „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją ir šiai išvadai pagrįsti rėmėsi M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog jis, autobusui sustojus (duomenys neskelbtini) sustojime, S. N. ir nukentėjusįjį išstūmė iš autobuso muštis lauke, o jiems būnant lauke, negalėdamas paaiškinti dėl kokių priežasčių, taip pat įsivėlė į muštynes ir sudavė ne mažiau dviejų smūgių nukentėjusiajam, kur pataikė, nežino; liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymais, jog jos matė, kaip nukentėjusįjį buvo bandoma per prievartą ištempti iš autobuso, t.y. tuo metu, kai aukštas vyras su barzda pirmas išlipęs iš autobuso tempė nukentėjusįjį iš autobuso, žemasis ( turima omeny – M. K.), iš nugaros stūmė nukentėjusįjį; po to, kai nukentėjusysis iš autobuso buvo ištrauktas ir stotelėje aukštasis vyriškis (E. Z. parodė - abu vyriškiai) sudavė nukentėjusiajam kelis smūgius, žemesnysis užpuolikas sugriebė nukentėjusįjį už atlapų ir numetė ant važiuojamosios gatvės dalies, po to abu užpuolikai pribėgo prie gulinčio nukentėjusiojo ir jį daužė bei spardė į įvairias kūno vietas, daugiausia - į viršutinę kūno dalį ir galvą; taip pat šios abi liudytojos parodė, jog jos visą laiką įvykio vietoje nebuvo, o su automobiliu važinėjo ieškoti pagalbos; liudytojų S. M., A. P. parodymais, jog nukentėjusįjį mušė du vaikinai. Tuo tarpu liudytojų M. S., B. J., T. Ž. parodymus apie nukentėjusiojo išstūmimo iš autobuso aplinkybes vertino kritiškai.

Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas. M. K. teisme parodė, jog važiuojant autobusu konfliktas kilo tarp S. N. ir V. Ž., jis į šį konfliktą nesikišo, autobusui sustojus (duomenys neskelbtini) sustojime ir iš jo išlipus nukentėjusiajam bei S. N., jis pats ( M. K.) išlipo ne pro priekines, o pro vidurines autobuso duris, iš pradžių bandė skirti konfliktuojančius asmenis, tačiau, nė vienam jų nereaguojant, pasitraukė ir visą incidentą, peraugusį į muštynes, stebėjo iš šalies. M. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nežymiai skiriasi nuo duotų teisme ir tai paaiškinama dideliu susijaudinimu, M. K. patirtu stresu sužinojus, jog įvykusio konflikto metu žuvo žmogus. Dėl šių priežasčių, kaip nurodė pats M. K., jis, apklausiamas neužilgo po šio įvykio, negalėjo tiksliai atkurti ir paaiškinti visų su minėtu įvykiu susijusių aplinkybių. Būtent dėl šios priežasties ikiteisminio tyrimo metu M. K. nurodė ir akivaizdžiai nepasitvirtinusią aplinkybę, jog grumtynių metu pas S. N. matė medžioklinį peilį. Pastaroji aplinkybė papildomai apibūdina M. K. galimybes 2009-11-21 d. apklausos metu tiksliai atkurti visas šio įvykio aplinkybes.

Pažymėtina, jog pats S. N. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir duodamas parodymus teisme aiškiai nurodė, jog visas konfliktas nuo pradžios iki galo vyko tik tarp jo ir V. Ž., o M. K. į šį konfliktą nesikišo ir jokiais veiksmais neprisidėjo, S. N. grumiantis su V. Ž., M. K. liko stovėti autobuso stotelėje. Vienas iš autobuso keleivių - T. Ž. nuosekliai ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme parodė, jog V. Ž., S. N. ir M. K. išlipus iš autobuso, M. K. nukentėjusiajam nesudavė jokių smūgių, priešingai, liudytojui susidarė įspūdis, jog M. K. bandė išskirti kitus du besigrumiančius vyriškius, „įsiterpdamas tarp jų“. Tačiau teismas šiuos, kaip, beje, ir kitus T. Ž. parodymus, vertino kritiškai, tinkamai nepaaiškindamas tokio vertinimo motyvų. Be to, liudytojas T. Ž. ir kitos autobuso keleivės - M. S., B. J. nuosekliai aiškino, jog žemesnysis vaikinas - M. K. - išlipo ne per priekines, o per vidurines autobuso duris, todėl per priekines autobuso duris nei stumti, nei traukti nukentėjusiojo negalėjo ir to nedarė. Pastarosios liudytojos taip pat parodė nemačiusios, jog M. K. jiems visiems trims išlipus iš autobuso, būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajam ar jo atžvilgiu atlikęs kokius kitus neteisėtus veiksmus. Teismas šių dviejų liudytojų parodymus vertino kritiškai, nes jos neva atsiliepė į kaltinamojo pusės paieškas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šioms liudytojoms būtų buvęs daromas koks nors poveikis duoti vienokius ar kitokius parodymus, jos prisiekė duoti teisingus parodymus, priesaikos nesulaužė, priešingu atveju, teismas būtų privalėjęs pasisakyti dėl šių liudytojų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą. Liudytojų atvykimas savo iniciatyva į ikiteisminio tyrimo įstaigą duoti parodymų ir paaiškinti svarbias su nusikaltimo padarymu susijusias aplinkybes turi būti vertinamas kaip teisingas ir pilietiškas poelgis, o ne pagrindas netikėti tokių asmenų parodymais. Be to, apie visų trijų aukščiau paminėtų liudytojų sąžiningumą duodant parodymus galima spręsti ir iš tos aplinkybės, jog autobuso vairuotojas R. J. taip pat nuosekliai aiškino, jog tretysis vyriškis - M. K. - iš autobuso išlipo pro vidurines duris, šis asmuo autobuse su niekuo nekonfliktavo, be to, kategoriškai parodė, jog M. K. nukentėjusiojo iš autobuso nestūmė, t.y. prieš V. Ž. neatliko jokių, tame tarpe - neteisėtų, veiksmų. Šio liudytojo parodymų teismas dėl nesuprantamų priežasčių nevertino.

Šiame kontekste abejones sukelia ne T. Ž., M. S., B. J. ar R. J. parodymai, o E. Z. ir N. Y. parodymai. Pažymėtina, jog priešingai, nei nurodoma teismo nuosprendyje, šios dvi liudytojos dėl nesuprantamų priežasčių, būdamos jauno amžiaus ir teisme apklaustos nepraėjus nė kalendoriniams metams nuo nusikalstamos veikos V. Ž. atžvilgiu padarymo, duodamos parodymus teisme faktiškai neprisiminė su šiuo nusikaltimu susijusių svarbių aplinkybių, painiojosi ir tik teismui pagarsinus jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, minėtus (tyrime) duotus parodymus patvirtino. Toks šių liudytojų nesugebėjimas atkurti prieš dešimt mėnesių buvusių įvykių nesukėlė teismui jokių abejonių. Gynėjos manymu, teismui turėjo kilti abejonių dėl E. Z. ir N. Y. parodymų teisingumo vertinant kad ir šią aplinkybę. Abi liudytojos ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog važiuodamos E. Z. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) gatve link miesto centro (prieš tai į (duomenys neskelbtini) gatvę išsukus iš šalutinės gatvelės) pastebėjo ne tik jų judėjimo krypčiai priešingoje gatvės pusėje sustojusį autobusą, tačiau ir autobuse „vykusias muštynes“ bei tai, jog pro priekines duris vienas asmuo traukė, o kitas asmuo stūmė trečią asmenį. N. Y. teigimu, ji iš savo buvimo vietos mačiusi net vidurines autobuso duris, kas apskritai yra neįmanoma. Visos šios aplinkybės, susijusios su tuo, jog automobilio vairuotoja, manevruodama automobilį, stebėdama eismo juostą, kuria judėjo jos vairuojamas automobilis, o taip pat ir keleivė, kurios regėjimo laukas yra ribotas, kažkokiu būdu sugebėjo iš didelio atstumo, automobiliui manevruojant - išvažiuojant į (duomenys neskelbtini) gatvę, ne tik stebėti tą aplinkos dalį, kurią privalo vertinti transporto priemonės vairuotojas, tačiau ir tą, kuri išeina už vairuotojo normalios regos zonos atidžiai vairuojant savo transporto priemonę, kitaip tariant, ir vairuotoja, ir keleivė kažkokiu būdu sugebėjo „įžvelgti" net ir tai, ko nematė bei neparodė asmenys, buvę autobuse - T. Ž., M. S., B. J., R. J., iš arti stebėję įvykius. Jau vien tik ši aplinkybė leidžia teigti, jog dėl iki šiol nežinomų priežasčių ( kaip žinia, teismas šių dviejų liudytojų parodymais rėmėsi besąlygiškai) minėtos dvi liudytojos bandė „sutirštinti" įvykio aplinkybes, nurodyti, jog nusikalstamą veiką nukentėjusiojo atžvilgiu padarė ne vienas asmuo, o du asmenys, tame tarpe - M. K., kuris į konfliktą, vykusį tarp S. N. ir V. Ž., apskritai nesikišo.

Taip pat didelių abejonių kelia E. Z. ir N. Y. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, jog M. K. numetė nukentėjusįjį ant gatvės važiuojamosios dalies ir po to kartu su S. N. jį ten pat - vidury gatvės - ilgą laiko tarpą spardė, kadangi šie minėtų liudytojų parodymai yra paneigti kitais objektyviais įrodymais - Bendrojo pagalbos centro (BPC) pateiktais duomenimis apie asmenų, skambinusių telefonu 112 ir pranešusių apie muštynes ties (duomenys neskelbtini) sustojimu, skambučių fiksavimo laiką, minėtų skambinusių asmenų - liudytojų A. P., T. J., A. M. parodymais. A. P. teisme parodė, jog atvažiavęs nuo miesto centro pusės iš jį pavežusio automobilio išlipo prie (duomenys neskelbtini) autobusų sustojimo (tos pačios stotelės, kurioje vyko incidentas), sustojime „girdėjo triukšmą ir matė susistumdymą“, stotelėje matė tris žmones, „kažkas stumdėsi, buvo sambrūzdis“. Be to, liudytojas parodė, jog visą šį vaizdą jis stebėjo apie minutę ir tada iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino 112. BPC jo skambutis užfiksuotas 22.54 val. A. P. nepatvirtino, jog matė muštynes, be to, kategoriškai nurodė, jog nematė, kad kuris iš trijų vyriškių būtų nukritęs ant žemės. Vertinant A. P. parodymus, akivaizdu, jog jis matė, kaip S. N. su V. Ž. grumiasi stotelėje, be to, matė ir šalia esantį trečią vyriškį - M. K., todėl objektyviai žiūrint, jam galėjo susidaryti įspūdis, jog vyksta muštynės, nors jis matė susistumdymą, apie kurį parodė ir ikiteisminio tyrimo metu „pamačiau besistumdančius vaikinus <...>, supratau, kad mušasi“. Kas vyko toliau, liudytojas nematė, nes nuėjo, tačiau ir jam nueinant nuo įvykio vietos, niekas nebuvo nustumtas nuo stotelės ant gatvės važiuojamosios dalies ar skiriamosios juostos, taip pat niekas nebuvo spardomas.

Liudytojas T. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog iš savo buto pro langą pažiūrėjo į gatvę ir „Pušyno" sustojime (kitoje gatvės pusėje) pamatė tris stovinčius vyrus, kurių vienas stovėjo maždaug 6 metrų atstumu nuo kitų dviejų, kurie tarpusavyje konfiktavo, stumdėsi. Be to, liudytojas parodė, jog tie du vyriškiai sustojime stumdėsi trumpai (jam pasirodė - iki minutės), po to T. J. pamatė, kad vienas iš jų- žemesnis vyriškis su lietpalčiu - bando perbėgti ir perbėgo visą (duomenys neskelbtini) gatvę į kitą kelio pusę, o antrasis vyriškis jį pasivijo ir tada kitoje kelio pusėje prie medžių vėl kilo muštynės - ilgaplaukis vyriškis sudavė ne vieną smūgį ranka mažesniam vyriškiui kažkur į viršutinę kūno dalį. Po to liudytojas iš telefono Nr.861787139 paskambino 112. BPC jo skambutis užfiksuotas 22.56 val. Po paskambinimo grįžęs prie lango liudytojas pamatė tik vieną vyriškį, kuris, vaikščiodamas po (duomenys neskelbtini) gatvę, bandė stabdyti automobilius. Be to, liudytojas parodė, jog trečias vyras visą laiką stovėjo nuošaly, viską stebėjo, smūgių nesudavinėjo, tarpusavyje konfliktavo ir mušėsi kiti du vytai. T. J. teisme davė analogiškus parodymus, papildomai nurodė, jog trečiasis vyriškis nebuvo prie tų kitų dviejų besimušančių priėjęs ir nieko nemušė.

Liudytoja A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog automobiliu važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve nuo Santariškių link centro pamatė vyriškį, kuris priėjo prie automobilio, kuriame ji važiavo, bandė belstis į langą, tada, apytiksliai po 2 minučių, kai pamatė šį žmogų, iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino 112. BPC jos skambutis užfiksuotas 22.57 val.

Vertinant A. P., T. J. bei A. M. parodymus, lyginant juos tarpusavyje bei gretinant su šių asmenų BPC registruotų skambučių laiku, matyti, jog A. P. ir T. J. iki 22.54 val. iš skirtingų vietų matė tuos pačius įvykius „Pušyno“ autobusų stotelėje, t.y. ten buvusius tris asmenis, iš kurių stumdėsi du. Kadangi T. J. situaciją stebėjo pro langą iš viršaus (gyvena ketvirtame aukšte name priešais minėtą stotelę), tai jis tiksliau apibūdino matytą vaizdą, t.y. jog iš trijų vyriškių dviese stumdėsi, o trečiasis stovėjo už 6 metrų ir nesikišo į konfliktą. Tuo tarpu A. P. trijų asmenų buvimą stotelėje, iš kurių du stumdėsi, galėjo suvokti kaip konfliktą, vykstantį tarp trijų, o ne dviejų asmenų. Šią situaciją pats A. P. apibūdino taip: jis įvykius stotelėje stebėjo nueidamas, todėl nestebėjo ir nematė konkrečiai kas ką darė, tik pagal susidarytą įspūdį sprendė, jog konfliktuoja trys vyriškiai. Duodamas parodymus teisme šis liudytojas negalėjo patvirtinti aplinkybės, jog iš tiesų matė būtent tris besistumdančis vyriškius, kadangi tai, ką iš tiesų suprato, apibūdino kaip tarp kažkieno vykusį susistumdymą. Todėl galima manyti, jog ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus apie tris besistumdančius vyriškius A. P. sąžiningai klydo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir iki A. P. skambučio 22.54 val., ir po to visą incidentą iki 22.56 val. nepertraukiamai stebėjo liudytojas T. J., kuris nematė ir neparodė, jog V. Ž. trečiojo vyriškio ( M. K.) būtų numestas ant (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies ar skiriamosios juostos ir M. K. kartu su S. N. spardomas ar kitaip mušamas. Akivaizdu, jog muštynės baigėsi apie 22.56 val., nes ir liudytojas T. J., paskambinęs BPC bei grįžęs prie lango, ir liudytoja A. M. kurį laiką iki jos skambučio BPC 22.57 val. matė, kad nukentėjusysis vaikšto po (duomenys neskelbtini) gatvę, stabdo pravažiuojančius automobiliu, o kiti du vyriškiai jau yra pasišalinę iš įvykio vietos. Šių įrodymų analizė leidžia teigti, jog M. K. nenumetė nukentėjusiojo ant gatvės, V. Ž. pats nuo „Pušyno“ stotelės nubėgo į kitą gatvės pusę, o kitoje gatvės pusėje muštynės vyko tik tarp nukentėjusiojo ir S. N., M. K. visą šį laiką buvo pasilikęs stotelėje. Be to, vertinant A. P., T. J., A. M. skambučių BPC laikus ir tuo metu jų matytus įvykius, akivaizdu, jog neegzistuoja net menkiausia teorinė galimybė, jog tarp 22.56 val. ir 22.57 val. nukentėjusysis po grumtynių su S. N. priešingoje nuo (duomenys neskelbtini) sustojimo gatvės puseje, be to, patyręs sužalojimus peiliu, būtų sugrįžęs atgal į (duomenys neskelbtini) sustojimą, nuo čia M. K. būtų numestas į gatvės vidurį ir čia jau dviejų asmenų būtų toliau mušamas.

Šios aplinkybės leidžia daryti vienintelę išvadą, jog liudytojos E. Z. ir N. Y. M. K. atžvilgiu davė aiškiai neteisingus parodymus. Pažymėtina ir tai, jog E. Z., teisme apibūdindama įvykius stotelėje, apskritai negalėjo nurodyti jokių konkrečių detalių, išskyrus bendro pobūdžio teiginius, jog nuvažiavus autobusui jos su drauge pamatė muštynes, du spardė vieną, tada ji nuvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve žemyn ieškoti pagalbos. N. Y. tuo tarpu teisme parodė, jog nuvažiavus autobusui dviese mušė trečią asmenį, tada jos nuvažiavo žemyn ieškoti pagalbos, pakeliui sustojo autobuso stotelėje, prašė praeivių leisti paskambinti (pastarosios aplinkybės tyrimo metu ši liudytoja neminėjo), šiems neleidus, nuvažiavo prie Maximos parduotuvės, čia taksisto prašė iškviesti policiją, po to grįžo atgal, pravažiuojant pro (duomenys neskelbtini) sustojimą toje pačioje vietoje matė besimušančius tuos pačius asmenis (nesuprantama, kaip apskritai galėjo automobilis pro šiuos asmenis pravažiuoti, jei šie trise mušėsi vidury važiuojamosios dalies), po to, anot liudytojos, jos dar kelis kartus pravažiavo pro tą pačią vietą ir visus kartus ten pat matė tuos pačius besimušančius vyrus. Turint omeny, jog 22.54 val. S. N. su nukentėjusiuoju dar grūmėsi (duomenys neskelbtini) sustojime, o tarp 22.56 val. ir 22.57 val. muštynės jau buvo pasibaigusios, tai atmestina bet kokia galimybė, jog per šį laiko tarpą E. Z. ir N. Y., bevažiuodamos nuo (duomenys neskelbtini) sustojimo, pakeliui būtų bent du kartus spėjusios sustoti, kalbinti praeivius ir taksistą, grįžti į įvykio vietą, po to iš jos išvažiuoti, apsukti dar kelis ratus. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu E. Z. buvo nurodžiusi apie dar vieną priverstinį sustojimą, kuomet apsisukdama ties (duomenys neskelbtini) g. esančia Maximos parduotuve atsitrenkė į šaligatvio bordiurą ir buvo išlipusi apžiūrėti apgadinto automobilio. Taigi šių dviejų liudytojų parodymai yra akivaizdžiai neteisingi ir paneigti aukščiau nurodytais objektyviais įrodymais.

Teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojo S. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. S. M. buvo nurodęs, jog sėdėdamas savo automobilyje pro vairuotojo durelių galinio matymo veidrodėlį matė tris besimušančius vyrus, t.y., kad du vyrai muša vieną. Tuo tarpu teisme šis liudytojas paaiškino, jog toje vietoje matomumas buvo blogas, lijo, buvo rūkas, todėl jis tik matė, kad kažkas vyksta, kažkas kažką tampo, todėl pamanęs, jog tai muštynės, paskambino į (duomenys neskelbtini) Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog jis gerai matė, kad dviese muša vieną, teisme paaiškino, jog jo apklausa vyko „pagal pirmų dviejų liudytojų parodymus“ (manytina - E. Z. ir N. Y.), jam tyrėja uždavinėjo klausimus, juos formuluodama su fraze „ar galėjo taip būti <...>" ir citavo anksčiau apklaustų liudytojų parodymus, todėl, kaip teigė S. M., tyrėja jam praktiškai diktavo atsakymus. BPK 183 str. 2 d. nurodyta, jog draudžiama liudytojui užduoti atsakymą menančius klausimus. Kadangi S. M. apklausa ikiteisminio tyrimo metu vyko iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, šie jo parodymai laikytini niekiniu įrodymu, kuriuo teismas negalėjo remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną šioje byloje esantį objektyvų įrodymą. Specialisto išvadoje Nr. M 17430/09(01) nurodyta, jog nukentėjusiajam V. Ž. nubrozdinimai ir kraujosruvos buvo padaryti 12 trauminių poveikių: vienas sužalojimas kelyje (galėjo atsirasti nukentėjusiajam griūnant ar suduodant keliu smūgį S. N. - ekspertas neatmetė šios galimybės); du sužalojimai rankose - dilbiuose (galėjo būti padaryti nukentėjusiajam ginantis nuo smūgių, juos atremiant); likę devyni sužalojimai nukentėjusiojo veide ir kaklo priekinėje dalyje (liudytojas T. J. parodė, jog vienas vyras kitam vyrui smūgiavo į galvą).

Pažymėtina, jog nukentėjusiojo kojose (išskyrus sužalojimą kelyje), korpuse, galvos nugarinėje dalyje sumušimų ir nubrozdinimų nėra. Tuo tarpu liudytojos E. Z. ir N. Y. buvo nurodžiusios, jog S. N. ir M. K., spardė nukentėjusįjį į visas kūno dalis, pasikeisdami iš dviejų pusių smūgiavo į galvą, krūtinę, nugarą. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis buvo apsirengęs lengvais ir smūgių neamortizuojančiais drabužiais, ir jei būtų pagrindas tikėti šių dviejų liudytojų parodymais, tai nukentėjusiajam turėjo būti padaryta žymiai daugiau sužalojimų (nekalbama apie sužalojimus peiliu), jų lokalizacija taip pat turėjo būti kita, t.y. sužalojimai turėjo atsirasti nugaroje, pečiuose, krūtinėje, pakaušyje ir kt. Šios aplinkybės taip pat leidžia liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymus, duotus M. K. atžvilgiu, vertinti kritiškai.

Apibendrinant aukščiau išdėstytus argumentus, o taip pat visas bylos nagrinėjimo metu nepašalintas abejones aiškinant M. K. naudai, yra pagrindas teigti, jog jis nepadarė jokio nusikaltimo, todėl turėtų būti išteisintas. Prašo nuosprendžio dalį, kuria M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, likusioje dalyje M. K. atžvilgiu priimtą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Teismo posėdyje nukentėjusioji Z. Ž. ir jos atstovas prašo patenkinti nukentėjusiosios apeliacinį skundą. Nuteistasis S. N. ir jo gynėjas prašo patenkinti jų apeliacinius skundus. Nuteistasis M. K. ir jo gynėja prašo M. K. gynėjos apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios Z. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras nukentėjusiosios Z. Ž., nuteistojo S. N., jo gynėjo ir nuteistojo M. K. gynėjos apeliacinius skundus prašo atmesti.

Nuteistojo S. N., jo gynėjo ir nuteistojo M. K. gynėjos apeliaciniai skundai atmetami, o nukentėjusiosios Z. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų. (BPK 328 str. 4 p.)

Dėl nuteistojo S. N. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentų

Vienas esminių reikalavimų, keliamų apkaltinamajam nuosprendžiui, yra tai, kad jis turi būti pagrįstas teismo posėdyje ištirtais ir teismo pagal vidinį įsitikinimą įvertintais įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. BPK atskirai reglamentuoja tam tikrų rūšių įrodymų gavimo tvarką, todėl, tirdamas ir vertindamas įrodymus, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar nebuvo pažeistos tokios normos.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo S. N. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė ir, pripažindamas S. N. kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino S. N. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta S. N. nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą teismas irgi pritaikė tinkamai. Apeliaciniuose skunduose nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., prašo perkvalifikuoti veiką iš minėto straipsnio į BK 130 str. arba BK 129 str. 1 d. Šie apeliacinių skundų prašymai nepagrįsti.

Kad nuteistasis S. N. dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž., patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma: liudytojų, iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, specialisto išvados, taip pat kiti bylos duomenys.

Nuteistasis kaltu prisipažįsta iš dalies, akcentuodamas, jog konfliktą išprovokavo V. Ž., nors ikiteisminio tyrimo metu to neminėjo. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme S. N. dalinį parodymų pakeitimą motyvavo tuo, kad nenorėjo apkalbėti mirusio žmogaus, o teisme jau viską papasakojo su detalėmis, o būtent, kad V. Ž. prisikabino prie nuteistojo dėl ženkliukų, kuriuos pastarasis buvo įsisegęs į liemenę, ant liemenės taip pat buvo prisiūta medžiaginė trispalvė vėliavėlė, kurią V. Ž. bandė nuplėšti. Kilo žodinis konfliktas, kuris peraugo į susistumdymą. Jam ir V. Ž. besistumdant autobusas sustojo (duomenys neskelbtini) sustojime, kur jis, besigrumdamas su vyru, išlipo į lauką. Kiek smūgių ir į kurias kūno vietas jis sudavė V. Ž. nepamena. Smūgius jis sudavinėjo kumščiu ir taikė į galvą. V. Ž. jam taip pat sudavė kelis smūgius, kiek pamena du kartus sudavė jam į veidą ir kelis kartus pataikė į krūtinę ir rankas. Muštynių metu jis ir V. Ž. perėjo į kitą kelio pusę, mano, kad tai įvyko jiems stumdantis ir grumiantis. K. K. gatvės pusėje jie toliau mušėsi, abu stengėsi vienas kitam suduoti. Kažkuriuo muštynių momentu jis pajuto kaip V. Ž. jį sugriebė už plaukų bei stipriai juos tempdamas lenkė jį žemyn ir stengėsi keliu įspirti į galvą. Suprasdamas, kad nuo spyrių keliu jis gali stipriai nukentėti, kiek įmanydamas gynėsi. Viso tampymo už plaukų ir spardymo metu jis vieną kartą gavo iš kelio į lūpą, bei nesulaukęs iš M. (K.) pagalbos, iš džinsinių kelnių kišenės išsitraukė įrankių rinkinuką, kuriame yra atlenkiamas peilis, atlenkiami atsuktuvai, atlenkiamos replės. Būdamas pasilenkęs jis prisiglaudė prie vyro krūtinės, kad pastarasis jam neįspirtų ir laikydamas rankas po savimi atlenkė peilį. Norėdamas apsiginti, kad V. Ž. jo nesumuštų, peiliu dūrė nukentėjusiajam kažkur į krūtinę. Po šio smūgio pastarasis jo nepaleido ir toliau tempė jo plaukus, todėl jis, iškėlęs rankas į viršų, per save mojavo peiliu bei antrą kartą smogė vyrui kažkur į krūtinės viršų. Po antrojo smūgio nukentėjusysis iš karto jį paleido. Dėl šio įvykio labai gailisi, nieko sužaloti, o tuo labiau nužudyti nenorėjo, tik gynėsi nuo prieš jį vartojamo smurto. Jis smūgius peiliu sudavė nukentėjusiajam nuo pastarojo besigindamas.

Ir pirmosios, ir papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. J. parodė, jog 2009 m. lapkričio 20 d. vairavo  maršrutinį autobusą Nr. 26. Abu nuteistieji ir V. Ž. sėdėjo salone, kalbėjo draugiškai, taikiai, po to Baltupiuose pradėjo konfliktuoti. (duomenys neskelbtini) autobusų stotelėje nukentėjusysis pribėgo prie vairuotojo kabinos, kitas žmogus – S. N. - išbėgo iš autobuso, pribėgo prie pirmų autobuso durų ir į jas pradėjo belsti.  Liudytojas atidarė duris, S. N. čiupo nukentėjusįjį už pakarpos, ištraukė jį, o vairuotojas uždarė duris. Autobuse jokio konflikto nebuvo, vyriškiai nesistumdė, jis tik matė, kaip jie stovėjo: nukentėjusysis ir S. N.. Kito nuteistojo - M. K. praktiškai nepastebėjo. Liudytojas nežino, kodėl S. N. beldė į priekines autobuso duris, mano, gal tarp pastarojo ir V. Ž. vyko konfliktas. S. N. jokio ženklo nei autobuso viduje, nei prie durų liudytojui nerodė, tik beldė į vairuotojo kabinos duris. Liudytojas atidarė duris, nes, kai stovi stotelėje, privalo atidaryti visas autobuso duris, ypatingai jeigu beldžia į duris. Kai atidarė prekines autobuso duris, S. N. ištraukė vyrą į gatvę. Po to, kas vyko jis nežino, nes uždarė duris ir nuvažiavo. Jokių muštynių nematė. Inteligentiškai apsirengęs vyras neprašė liudytojo neatidaryti priekinių autobuso durų ir neprašė pagalbos. S. N. tik koja atsistojo ant priekinių durų laiptelio, jis visu kūnu neįlipo į autobusą. Inteligentiškai apsirengusio vyro iš autobuso niekas nestūmė. Buvo tamsu, tačiau autobuse degė šviesa. Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas R. J. parodė, kad autobuse konfliktas kilo prieš (duomenys neskelbtini) sustojimą. S. N. pasakė „einam pasikalbėti“ ir išlipo, o V. Ž. priėjo prie vairuotojo kabinos. S. N. pribėgus iš lauko pusės prie priekinių autobuso durų ir pradėjus belsti, liudytojas atidarė duris. Tuomet S. N. ištraukė iš autobuso V. Ž.. Liudytojas kas vyko toliau nematė, uždaręs duris nuvažiavo.

Liudytojos E. Z. ir N. Y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuosekliai ir detaliai nurodė visas įvykio aplinkybes. Liudytoja E. Z. pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. Ž., kurį tempė, priešinosi, vyko susistumdymas. Ji suprato, kad dviese muša vieną. Aukštesnysis užpuolikas smūgiavo kumščiu nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Viena ranka laikė prispaudęs nukentėjusįjį prie stendo, o kita ranka mušė į krūtinę ir pilvą. Žemesnis tuo tarpu stovėjo šone ir kažką šaukė, piktinosi. Jis stovėjo per porą metrų nuo jų abiejų. Po tų smūgių pribėgo žemesnysis užpuolikas ir paėmęs V. Ž. už apykaklės nušveitė nukentėjusįjį į gatvės vidurį, į važiuojamąją dalį. Paskui  abu kaltinamieji pribėgo prie nukentėjusiojo, kuris gulėjo ant gatvės ir pradėjo jį mušti. Nukentėjęs gulėjo ant nugaros ir rankomis bandė prisidengti veidą, o tiedu tuo momentu jį mušė. Smūgių buvo labai daug, jie daužė rankomis ir kojomis. Ji pradėjo automobiliu signalizuoti ir rėkti, kad baigtų mušti, bet jie nereagavo. Suprato, kad elgiasi žvėriškai, nes daužė ir spardė į įvairias kūno dalis, daugiausia kliuvo viršutinei kūno daliai ir galvai. Apytikriai vyriškį mušė ne mažiau keturių minučių. Jie mušė jį be pertraukos, kas sekundę. Ne penki ir ne dešimt buvo smūgių, o labai daug. Nukentėjęs gulėjo ir tik rankomis bandė prisidengti. Buvo vienas momentas, kai jis bandė keltis, bet jį vėl paguldė. Daugiau smūgių buvo suduota kojomis nei rankomis. Ji važiavo ieškoti pagalbos. Kai grįžo, stotelėje  ir ant kelio nieko nebuvo. Tuo metu skiriamąja juosta per vidurį pastebėjo sunkiai einantį kruviną nukentėjusįjį. Tuo metu išgirdo riksmą atsisuko ir pamatė, kad atbėga žemesnysis užpuolikas. Ji apsisuko ir nuvažiavo. Liudytoja N. Y. davė analogiškus parodymus kaip ir E. Z., tiek apygardos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad matė, kaip nukentėjusįjį per prievartą bandė ištempti iš autobuso. Pirmas iš autobuso išlipo aukštas vyras su barzda, jis pusiau pasisukęs išlipinėjo iš autobuso, ir paskui save tempė vyrą su paltu. Jis tą vyrą iš pradžių tempė už rankos, tuomet sugriebė už pečių ir ėmė taip stipriai tempti, kad net paltą nutraukė, pasimatė plika vyriškio su paltu nugara. Kitas jaunuolis pirmajam padėjo. Jis padėjo pirmajam jį traukti iš autobuso pats būdamas autobuse, ne taip kad smarkiai užgulęs, bet padėjo. Jis ne pilnai prispaudė kūną, o pastūmė rankomis. Kai vienas tempė už rankos, žemesnis stūmė iš nugaros, tas aukštasis traukė taip smarkiai, kad nukentėjęs net susilenkė. Žemasis stūmė į nugarą su rankomis nukentėjusiajam. Autobusas uždarė duris ir nuvažiavo. Po to barzdotasis ir žemesnis vyrai pradėjo mušti nukentėjusįjį. Viskas prasidėjo stotelėje, priešais reklaminį skydą. Jie mušė vyrą su paltu dviese - aukštesnis stovėjo veidu į nukentėjusįjį, o mažiukas iš nugaros. Jie mušė abu, bet pagrindinis buvo tas, kuris su barzda. Nukentėjęs stengėsi išvengti smūgių, dengėsi rankomis arba veidą, arba krūtinę. Kol viskas vyko stotelėje smūgiai buvo suduodami rankomis. Tas su barzda vyras prispaudė nukentėjusįjį prie reklaminio stendo. Kaire ranka laikė prispaudęs, o dešine mušė nukentėjusįjį. Gali patvirtinti, kad vyras laikydamas prispaudęs prie stendo, sudavė nukentėjusiajam 4-5 smūgius. Mušė į krūtinės sritį. Tuo metu žemesnis vyras nemušė nukentėjusiojo. Vėliau žemesnysis sugriebė vyrą su lietpalčiu už atlapų ir numetė ant važiuojamosios gatvės dalies. Toliau tiedu užpuolikai pribėgo prie nukentėjusiojo - vyras su barzda ir žemesnis vyras pradėjo spardyti kojomis, nukentėjęs net nespėjo atsikelti, jis gulėjo truputį pasilenkęs ant šono, bandė prisidengti rankomis nuo smūgių. Tiedu jį spardė kojomis. Daugiausia  į galvą, krūtinę, nugarą. Jie tuo metu judėjo apink jį - tai vienas iš vienos pusės, tai kitas iš kitos pusės. Mušė smarkiai. Jie iš viso galėjo suduoti tikrai ne mažiau dešimties smūgių. Kai jos išvažiavo ieškoti pagalbos, jie toliau tebespardė. Grįžusios pamatė, kad ten nieko nebėra. Pastebėjo kraujuotą nukentėjusįjį, einantį link Santariškų skiriamąja juosta. Paskui išgirdo kažkokius riksmus, bet kas šaukė, negali pasakyti.

Liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo jais netikėti ar abejoti. Juolab, kad jų parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. P. parodė, jog 2009-11-20 apie 22.50 val., jo pažįstama vardu Gabrielė automobiliu Ford Focus, iš miesto centro pavežė jį iki sustojimo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atvažiavus į sustojimą, Gabrielė automobilį sustabdė sustojimo pradžioje ir jam išlipus ši iš karto nuvažiavo toliau. Išlipęs iš automobilio sustojime jokio autobuso nematė, taip pat iš pradžių neatkreipė jokio dėmesio į tai, ar stotelėje yra žmonių ar ne, tiesiog iš karto išlipęs pereidinėjo (duomenys neskelbtini) gatvę į kitą pusę. Pereidinėjant gatvę, už žalios skiriamosios juostos pamatė stovintį kažkokį tamsų automobilį, kuris signalizavo, taip pat išgirdo kažkokį triukšmą, lyg ir rėkimą, todėl perėjęs (duomenys neskelbtini) gatvę atsisuko atgal ir (duomenys neskelbtini) sustojime, keleivių pavėsinėje, pamatė besistumdančius tris vaikinus. Jis puikiai suprato, kad tie trys vaikinai mušasi, tačiau šią situaciją stebėjo labai neilgai, todėl negali apibūdinti kaip tie trys asmenys atrodė ir kas kam kokius smūgius sudavinėjo. Iš savo mobiliojo ryšio telefono paskambino 112 ir pranešė apie vykstančias sustojime muštynes, o pats nuėjo namo, nes nemanė, kad muštynės gali baigtis kieno nors mirtimi. Kaip minėjo, muštynių ilgai nestebėjo, tačiau, kiek matė, stumdymasis ir mušimasis vyko (duomenys neskelbtini) sustojimo keleivių pavėsinėje, taip pat, po to jis pastebėjo, kad visi trys vyrai yra ant (duomenys neskelbtini) gatvę skiriančios žalios juostos, kur muštynės tęsėsi toliau, tačiau šių muštynių pabaigos jis nelaukė, todėl pasakyti, kas buvo toliau, negali, taip pat negali pasakyti kaip tie trys vyrai atsirado ant (duomenys neskelbtini) g. skiriančios žalios juostos, to nepastebėjo.

Liudytojas S. M., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2009-11-20, apie 22.50 val., automobiliu VW Passat atvažiavo į sustojimą „(duomenys neskelbtini)“, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, važiuojant kryptimi nuo Santariškių link centro ir stovėjo. Laukė ne ilgiau nei 5 min., o po to pro vairuotojo durelių galinio matymo veidrodėlį pamatė, kad „Pušyno“ sustojime, esančiame kitoje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje kažkas vyksta. Atsisukęs jis pamatė tris besimušančius vyrus. Vienas iš vyrų buvo ilgų plaukų, aprangos stilius kaip „baikerio“, antras vyras  buvo apsirengęs tamsiais rūbais, vidutinio ilgio plaukų, trečias vyriškis buvo apsivilkęs lietpalčiu iki kelių, buvo su kostiuminėmis kelnėmis, apie 50 m. amžiaus. Gatvės žibintai buvo įjungti. Jis puikiai matė, kad vyrai du vyrai sustojime muša trečią vyriškį. Matė, kaip jie smūgiavo  rankomis į viršutinę kūno dalį ir į galvą, o pastarasis bandė gintis, taip pat mojavo rankomis. Tada jis iš savo telefono paskambino 112 ir pranešė apie muštynes. Toliau iš automobilio stebint įvykius gatvėje pamatė, kad nuo pastūmimo trečias vyras nugriuvo ant važiuojamosios kelio dalies, po ko abu puolantys prišokę pradėjo  gulintį spardyti kojomis kažkur į viršutinę kūno dalį. Be to pirmas vyras atsiklaupęs dar sudavė kelis smūgius kumščiu gulinčiajam, o po to abu vaikinai ramiai pradėjo eiti į kitą gatvės pusę. Toliau įvykio nebematė. Jis iš karto apsisuko (duomenys neskelbtini) gatvėje, kad važiuotų į Santariškes ir privažiavęs prie sustojimo „(duomenys neskelbtini)“, kur vyko muštynės, pamatė ant suoliuko sėdintį trečią vyrą , o kitoje (duomenys neskelbtini) g pusėje pamatė einančius kitus du vyrus.

Liudytojas T. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykį matė pro savo buto langą ir nurodė, jog matė sustojime konfliktuojančius vyrus, vyriškiai stumdėsi trumpai, po to jis pamatė, kad vienas iš jų, t.y žemesnis, su lietpalčiu (V. Ž.), bando pabėgti ir perbėga visą (duomenys neskelbtini) gatvę į kitą kelio pusę, tačiau antrasis vyriškis, t.y ilgaplaukis (S. N.), jį pasivijo, tada jis pamatė, kad kitoje kelio pusėje prie medžių vėl kilo muštynės, matė kad ilgaplaukis vyriškis sudavė ne vieną smūgį ranka mažesniam vyrui kažkur į viršutinę kūno dalį. Nuėjęs nuo lango paėmė  telefoną ir paskambino 112, pranešė apie gatvėje vykstančias muštynes. Po skambučio grįžęs prie lango jis pamatė tik vieną vyriškį, kuris vaikščiodamas po pačią (duomenys neskelbtini) gatvę bandė stabdyti automobilius.

Iš liudytojos A. M., apklaustos apygardos teisme, parodymų seka, kad ji 2009-11-20, apie 23.00 val., su draugu R. B., automobiliu VW GOLF nuo Santariškių mikrorajono (duomenys neskelbtini) gatve važiavo link centro. Maždaug už 200 m. nuo Ateities g. – (duomenys neskelbtini) g. sankryžos link centro, prieš juos važiavęs automobilis pradėjo stabdyti, jie taip pat pristabdė ir pamatė, kad (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje kažkoks vyriškis vaikšto po kelią. Prieš juos važiavęs automobilis žmogų apvažiavo, o jie sustojo, tada vyriškis priėjo prie vairuotojo durelių ir bandė jas atidaryti, tačiau kadangi jos buvo užrakintos vyriškis pradėjo belsti į langą. Vyras visiškai nieko nesakė, jo veidas ir rankos buvo kruvinos, prie jų automobilio jis ėjo svirduliuodamas, todėl pagalvojusi, kad tai girtas asmuo, automobilio durelių ji neatidarė, o iš savo telefono paskambino 112 ir apie tai pranešė. K. P. centro darbuotojai klausė koks tikslesnis adresas, jie pavažiavo truputi į priekį link centro ir pamatė, kad sustojimo pavadinimas yra „(duomenys neskelbtini)“. Stovint sustojime pamatė einant dvi merginas. Po to pažiūrėjus pro galinio vaizdo veidrodėlį vyriškio nebepamatė, kur jis nuėjo nežino, todėl nelaukdami kol atvyks pareigūnai jie taip pat išvažiavo.

Liudytojų B. J. ir M. S. parodymai iš esmės sutampa, pirmosios instancijos teisme jos parodė, kad įvykio vakarą važiavo autobusu, prie viduriniųjų durų matė stovinčius du vaikinus, pirmas vaikinas  buvo tamsiais, ilgais, surištais į kasytę plaukais, apie 180 cm. ūgio, lieso kūno sudėjimo, apsirengęs tamsiai rūbais, antras vaikinas  buvo  trumpų šviesių plaukų, stambesnis už pirmąjį vaikiną, apsirengęs tamsia striuke. Taip pat pastebėjo, kad kažkuris iš vaikinų avėjo „kerziniais“ batais, išgirdo, kaip pirmas vaikinas, žiūrėdamas link vairuotojo kabinos garsiai pasakė „...išlaipinkite jį, jis trukdo vairuoti...“. Važiuojant toliau kurį laiką buvo ramu, o po to, pravažiavus „Baltupio“ sustojimą pamatė, kad pirmas vaikinas  eina link vairuotojo kabinos, paskui pastebėjo, kad pirmas vaikinas stovi prie priekinių autobuso durų ir kad jis yra susirėmęs su kažkokiu vyriškiu. Jie buvo įsikabinę vienas kitam į rūbus ir tarpusavyje grūmėsi. Autobusui sustojus (duomenys neskelbtini) sustojime, vairuotojas atidarė visas duris ir pirmas vaikinas  bei vyriškis, su kuriuo jis grūmėsi, besistumdydami išlipo iš autobuso. Visų grumtynių autobuse metu antras vaikinas  prastovėjo prie vidurinių autobuso durų, jis nieko nekalbėjo ir nesiėmė jokių veiksmų, tik susikišęs rankas į kišenes stovėjo ir viską stebėjo. (duomenys neskelbtini) sustojime, kai pirmas vaikinas ir vyriškis išlipo pro priekines duris, antras vaikinas  pro vidurines duris taip pat išlipo į lauką. Keleiviams skirtoje pavėsinėje pirmas vaikinas ir vyriškis vienas kitą tampė už rūbų, grūmėsi ir stumdėsi.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas T. Ž. parodė, jog 2009-11-20, 22.30 val., „Žaliojo tilto“ sustojime įsėdo į 26-to maršruto autobusą ir važiavo juo link Santariškių. Įlipus į autobusą pastebėjo, kad už jo prie vairuotojo stovi vyriškis, kuris taip pat norėjo pirkti talonėlį. Vyras buvo žemo ūgio, apsirengęs juodu paltu, su akinukais, apie 45 m. amžiaus. Praeinant jis jį netyčia užkliudė. Einant į autobuso galą tarp priekinių ir vidurinių autobuso durų pastebėjo stovint du vaikinus, pirmas vaikinas vidutinio ūgio, apsirengęs rusva striuke su kažkokiu ženklu ant nugaros, šis vaikinas buvo su barzda ir ilgais plaukais, antras vaikinas  buvo truputi žemesnis už pirmąjį, stambaus kūno sudėjimo. Važiuojant autobusu jis išgirdo, kad tarp vaikinų ir vyriškio kilo kažkoks konfliktas. Privažiavus (duomenys neskelbtini) sustojimą jis pastebėjo, kad visi trys išlipo iš autobuso. Sėdint autobuse, iki išvažiuojant iš sustojimo „(duomenys neskelbtini)“, jis matė, kad tarp vyriškio (kaip dabar žino, advokato) ir kito vaikino vyko susistumdymas. Advokatas bandė smūgiuoti. Susistumdymas ir smūgiavimas tęsėsi stotelėje. Kas buvo toliau nematė, nes autobusas išvažiavo. Tą patį vakarą, maždaug po valandos jis pėsčias ėjo pro (duomenys neskelbtini) sustojimą ir pamatė ten ant suoliuko gulintį negyvą vyrą, kuris buvo ištrauktas iš autobuso, bei šalia stovinčius policijos pareigūnus. Pareigūnams jis papasakojo, kad matė konfliktą autobuse.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. Ž. kai kurias įvykio aplinkybes buvo nurodęs kitaip. Jis parodė, kad važiuojant autobusu jis išgirdo, kad pirmas vaikinas reiškia kažkokį nepasitenkinimą, jis kažkam rėkė „...kaip čia taip galima...“ kažką dar sakė, bet jis neįsidėmėjo. Privažiavus (duomenys neskelbtini) sustojimą jis pastebėjo, kad pirmas vaikinas   pro vidurines autobuso duris išlipo į lauką, greitai nubėgo prie priekinių durų ir pradėjo tempti į lauką ten stovėjusį vyriškį (kuris po jo pirko talonėlius). Antras vaikinas ramiai iš autobuso išlipo pats. Sėdint autobuse, iki išvažiuojant iš sustojimo „(duomenys neskelbtini)“, jis matė, kad pirmas vaikinas,  ištraukęs į lauką vyriškį daužė pastarąjį rankomis, kiek sudavė smūgių nežino, bet jie buvo suduoti į veidą, krūtinę, pilvą, vyriškis nuo suduodamų smūgių bandė gintis. Antras vaikinas  mušimo metu buvo šalia, jis lyg ir bandė lįsti tarp pirmo vaikino  ir mušamo vyriškio, jis suprato, kad antras vaikinas  bando išskirti muštynes. Po to jis pastebėjo, kad pirmas vaikinas  stipriai atstūmė ranka vyriškį į sustojime esančią keleivių pavėsinę ir ten prie sienelės prispaudęs tą vyriškį toliau daužė rankomis. Taip pat gali nurodyti, kad muštynių metu pirmas vaikinas garsiai rėkė visokius necenzūrinius žodžius, adresuotus mušamam vyrui. Kas buvo toliau nematė, nes autobusas išvažiavo. Tą patį vakarą, maždaug po valandos jis pėstute ėjo pro (duomenys neskelbtini) sustojimą ir pamatė ten ant suoliuko gulintį negyvą vyrą, kuris buvo ištrauktas iš autobuso, bei šalia stovinčius policijos pareigūnus. Pareigūnams jis papasakojo, kad matė konfliktą autobuse.  (b. t. 1, b. l. 119, 120). Kodėl jis pakeitė savo parodymus, T. Ž. argumentuotai paaiškinti negalėjo, nurodė, kad skaitydamas savo parodymus jis į juos nesigilino.

Liudytojai policijos pareigūnai S. K. ir A. G. apygardos teisme parodė apie tai, kaip sulaikė nuteistuosius ir įvykio vietoje rado V. Ž.. Kol laukė greitosios medicinos pagalbos, prie jų priėjo liudytojos E. Z. ir N. Y., nurodė, jog matė įvykį. Įvykio vakarą ant suoliuko sukniubusį vyriškį ir aplink jį kraujo lašus paliudijo mačiusi liudytoja I. K..

Nuteistasis M. K., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad S. N. pradėjo konfliktuoti su kažkokiu nepažįstamu vyru, nes pastarasis bandė nuo jo striukės nuplėšti ženklus. P. S. ir tas vyras apsižodžiavo, o po to S. atsistojo ir nuėjo į autobuso priekį prie minėto vyro, kur jų žodinis konfliktas peraugo į muštynes. Autobusui sustojus jis išlipo. Jis nukentėjusiojo iš autobuso nestūmė. Pamatė priekyje išlipusį Saulių ir tą vyrą su kuriuo konfliktavo. Nukentėjusysis smogė Sauliui, jie pradėjo stumdytis ir muštis. Po to grumtynės persikėlė į stotelę. Vėliau jie pradėjo bėgti į kitą (duomenys neskelbtini) gatvės pusę. Jis liko stovėti. T. S. ir vyro vyko abipusės grumtynės, kurių metu pargriuvęs vyras sudavė keliu smūgius į galvą Sauliui. Tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. K. parodė, kad nepamena dėl kokios priežasties, bet S. pradėjo konfliktuoti su kažkokiu nepažįstamu vyru. P. S. ir tas vyras apsižodžiavo, o po to (duomenys neskelbtini) atsistojo ir nuėjo į autobuso priekį prie minėto vyro, kur jų žodinis konfliktas peraugo į muštynes. Pradžioje jis nesikišo, tačiau autobusui artėjant link sustojimo jis priėjo prie Sauliaus ir minėto vyro bei autobusui sustojus (duomenys neskelbtini) sustojime Saulių ir tą vyrą išstūmė iš autobuso muštis lauke. Būnant lauke, negali paaiškinti dėl kokių priežasčių, jis taip pat įsivėlė į muštynes ir sudavė ne mažiau dviejų smūgių nukentėjusiajam. Kur pataikė nežino, bet stengėsi suduoti į veidą. Muštynių metu vyras nuo jo ir S. pradėjo bėgti į kitą (duomenys neskelbtini) gatvės pusę, (duomenys neskelbtini) nusivijo vyrą, o jis liko stovėti. (duomenys neskelbtini) gatvės viduryje, kur yra žalia veja skirianti priešpriešas eismo juostas (duomenys neskelbtini) pavijo vyrą ir kažkaip pastarąjį pargriovęs pradėjo spardyti koja. Kiek matė, (duomenys neskelbtini) spyrė apie tris kartus, o po to vyras pagavo S. koją ir šis taip pat pargriuvo, po ko jie abu pradėjo grumtis ir vartytis gulėdami ant žolės. Jis iš stotelės neskubėdamas priėjo maždaug 5 m. atstumu iki jų muštynių vietos ir nesikišdamas viską stebėjo. Žiūrėdamas kaip (duomenys neskelbtini) su šiuo vyru grumiasi, Sauliui pasisukus į jį nugara, pastebėjo, kad pas Saulių (nugaroje) iš po striukės matosi išlindęs peilio dėklas. Laiko apžiūrėti dėklo jis neturėjo, todėl apibūdinti negali. Maždaug po 20 sek, vyras suriko. Garsas buvo toks lyg jam labai skaudėtų.

Iš specialisto išvados Nr. M. 1743/09(01) matyti, kad V. Ž. mirė nuo kiauryminių, durtinių - pjautinių krūtinės ląstos sužalojimų, pasireiškusių durtinėmis - pjautinėmis žaizdomis krūtinėje su tarpuplaučio minkštųjų audinių ir kairio plaučio pažeidimais, kas komplikavosi ūmus kraujavimu, kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, kairio plaučio subliūškimu, aspiracija krauju. Lavoninių reiškinių būklė, konstatuota lavono apžiūros įvykio vietos metu 2009-11-21d., 00:30-01:00val., rodo, kad nuo V. Ž. mirties iki lavoninių  reiškinių tikrinimo jo lavone praėjo 1-4 val. laiko. V. Ž. lavone nustatyta: 3.1 durtinės – pjautinės žaizdos krūtinėje su tarpuplaučio minkštųjų audinių ir kairio plaučio pažeidimais. Pagal šių sužalojimų makro - ir mikroskopinį vaizdą, sužalojimai padaryti vienašmeniu daiktu ar daiktais turinčiais duriančių - pjaunančių savybių nuo kelių ir keliasdešimt minučių iki mirties, kai žalojantys daiktai smigo į kūną ašmenim atsuktomis į dešinę pusę, o bukąja briauna - atsukta į kairę pusę (nukentėjusiojo atžvilgiu). Šie sužalojimai, remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktu, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. 3.2. Daugybiniai odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kūne, pjautinės žaizdos kairiame smilkinyje ir dešinės plaštakos III-ame piršte. Sužalojimai, pagal jų makro - ir mikroskopinį vaizdą padaryti kietais bukais daiktais, išskyrus pjautines žaizdas, kurios padarytos daiktais ar daiktu, turinčiu pjaunančių savybių, nuo kelių iki keliasdešimt minučių iki mirties. Šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Specialisto išvadoje taip pat nustatyta, kad V. Ž. lavono kraujyje rasta l,93%o (promilės) etilo alkoholio, šlapime rasta 2,53%o (promilės) etilo alkoholio. Tai atitiktų vidutinį neblaivumo laipsnį. Mirtis įvyko nuo kiauryminių, durtinių - pjautinių krūtinės ląstos sužalojimų. Pomirtinių sužalojimų V. Ž. lavone nėra. Nukentėjusysis po kūno sužalojimų padarymo galėjo atlikti savarankiškus veiksmus iki tol, kol neprarado sąmonės. Po sužalojimų padarymo nukentėjusysis galėjo gyventi nuo kelių iki keliasdešimt minučių. Sužalojimų lokalizacija kūne nerodo kokioje pozoje buvo nukentėjusysis sužalojimų padarymo jam metu ar koks tuo metu buvo tikimiausias užpuoliko ir nukentėjusiojo tarpusavio išsidėstymas, todėl į šį klausimą atsakyti negalima. Sužalojimai padaryti mažiausiai 16 trauminių poveikių pasekoje, iš kurių du durtiniai -pjautiniai krūtinėje, du pjautiniai - galvoje ir dešinėje plaštakoje, o odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos padaryti mažiausiai 12 trauminių poveikių pasekoje. Pagal sužalojimų makroskopinį vaizdą sužalojimai padaryti neužilgo vienas po kito. Nukentėjusiojo drabužių pažeidimai santykinai sutampa su nustatytais sužalojimais. (1 t., b. l. 46 – 53).

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas S. L. paaiškino, jog patvirtina savo išvadą, pripažįsta, kad išvadoje yra netikslumas. Specialisto išvadoje nurodė, kad buvo sužalota dešinės rankos plaštaka, o iš tikrųjų buvo sužalota kairės rankos plaštaka. Išvados 12 p. yra padaryta gramatinė klaida: sužalojimų lokalizacija kūne nurodo, o turėtų būti nenurodo. Išvadoje nurodė, jog mažai tikėtina, kad nuteistojo nurodytu būdu nukentėjusiajam galėjo būti padaryti sužalojimai, kadangi abejonių įneša tai, kad judesių amplitudė per peties sąnarį  yra  įtakojama žmogaus padėties. Pagal bylą S. N. buvo susilenkęs 90 laipsnių kampu, nugaros raumenys išsitempę, todėl judesiai darosi riboti per peties sąnarį. Be to, ranką keliant į aukštesnį tašką vyksta lenkiamasis judesys per sąnario alkūnes. Atsižvelgiant į žaizdų aukštį, mano, kad jos yra padarytos šiek tiek per aukštai. Kitas dalykas, drabužiai gali varžyti peties sąnario judesius. S. N. įvykio metu buvo apsirengęs pakankamai daug rūbų, kurie turėjo apsunkinti judesius, kuriais buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam krūtinėje, todėl jis padarė tokią išvadą, kad mažai tikėtina, kad sužalojimai krūtinėje galėjo būti padaryti paties S. N. nurodytu būdu. Megztinis, plona striukė ir odinė liemenė galėjo apsunkinti peties sąnario judesius. Fiziologiškai, kai vyksta judesiai, reaguoja visa ranka, todėl žaizdos turėjo būti padarytos kairiau nuo vidurio linijos. Žaizdų kanalų kryptys sutampa: iš viršaus į apačią, jeigu nukentėjusiojo atžvilgiu žiūrėti, iš kairės į dešinę, tačiau jam labiausiai užkliūna žaizdų aukštis ir lokalizacija pagal vidurio liniją, jos turėtų būti kairiau ir žemiau.  Jeigu S. N. ūgis yra 1 m. 84 cm, tai jeigu S. N. įvykio metu buvo palenktas, tai jis turėjo būti labai persilenkęs ir netgi ne 90 laipsnių kampu, nes jeigu jo ūgis yra 1 m. 84 cm, tai jis turėjo būti palenktas dar labiau, nes pagal duomenis, kad S. N. galva buvo palenkta, kad gavo smūgius iš kelio, o juk kelią galima iškelti ne daugiau nei virš bambos lygio. Kategoriškai negali paneigti, kad sužalojimai buvo padaryti tokiu būdu, kaip kad nurodo S. N. įvykio vietoje. Tačiau kad nukentėjusysis buvo sužalotas tokiu būdu, kaip nurodo nuteistasis S. N., tikimybė yra maža. Kaip medicinos specialistas, jis neperžengė kompetencijos ribų, nes įvertino ne rūbų pasiuvimą, spalvą, suderinamumą, o vertino, kaip jie  biomechaniškai galėjo sąlygoti judesius per peties sąnarį, t. y. varžyti ar nevaržyti. Galėjo būti S. N. sužalojimas veide padarytas suduodant smūgius keliu tokioje pozoje kaip  nurodė S. N.. Šiuo konkrečiu atveju, S. N. yra 10 cm aukštesnis už nukentėjusįjį, todėl S. N. galėjo durti peiliu nukentėjusiajam iš už nugaros, galėjo durti peiliu iš priekio, galėjo durti peiliu gulėdami vienas šalia kito. Šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės kategoriškai pasisakyti, kokioje tarpusavio padėtyje galėjo būti asmenys, vienas kitam sudavę smūgius, nes objektyvių duomenų, nurodančių, kokioje tarpusavio padėtyje jie buvo tuo metu, kai buvo sužalotas nukentėjusysis, nėra. S. N. esant tokioje padėtyje, kaip jis nurodo, jo peties sąnariai galėjo judėti, nes jis nebuvo sužeistas, yra jauno amžiaus, tačiau padaryti tokiame aukštyje sužalojimus, esant tokioje padėtyje, kokią  S. N. nurodo,  ir atliekant tokius judesius, galimybė mažai tikėtina.

Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo apklaustas specialistas P. P., kuris paaiškino, kad anatominių pakitimų pas S. N. nėra, bent jau byloje to nenurodyta, vadinasi, jis gali atlikti tokį judesį. Dėl žaizdos aukščio, gali paaiškinti, kad asmuo galėjo įdurti tiek į bambą, tiek į  akį. Todėl žaizdos aukštis šiuo atveju nieko nelemia. Abi žaizdos vienodos, kanalai vienodi. Vadinasi, du kartus buvo atliekamas toks pats judesys. Specialistas P. P. taip pat paaiškino, kad išvadą šioje byloje pateikė pagal S. N. gynėjo prašymą. Jam buvo užduotas klausimas, ar pagrįsta eksperto S. L. pateikta specialisto išvada. Ekspertas S. L. vertino drabužius. Drabužius galima vertinti įvykio vietoje, kai asmuo atlieka judesius su tais pačiais drabužiais. Mano, kad ekspertas S. L. negalėjo vertinti drabužių. Lietuvoje neatliekamas biomechaninis tyrimas. Tokį judesį, kaip nurodė S. N., asmuo galėjo padaryti įvykio metu, tai priklauso nuo jo rankos ilgio. Ekspertas S. L. negali atsakyti kategoriškai, sakydamas, kad mažai tikėtina, o jis sako, kad galėjo. Jis neturi duomenų, kas neleido atlikti tokį judesį, kurį atliko S. N. įvykio metu.

Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad ant S. N. striukės yra V. Ž. kraujas su 99,999999999% tikimybe. Tepinėlyje iš skreplio yra S. N. DNR su 99,99999% tikimybe. Nuoplovoje nuo S. N. viršutinės lūpos dešinės pusės odos yra S. N. DNR su 99,999999999% tikimybe ir V. Ž. DNR su 99,99999% tikimybe. Nuoplovoje nuo S. N. apatinės lūpos yra S. N. DNR su 99.99999 %  tikimybe. Ant lenktinio peilio geležtės M. K. džinsinių kelnių rastas žmogaus kraujas, kam jis priklauso pasakyti negalima, nes negautas DNR reakcijos produktas. Ant lenktinio peilio rankenos biologinės kilmės pėdsakų, tinkamų identifikavimui, nerasta. Ant šaliko, M. K. striukės, džemperio, S. N. džemperio, odinės liemenės, aulinių batų dėmių ir sutepimų, tinkančių kraujo tyrimui nerasta (b. t. 1, b. l. 31 – 40).

              Nuteistasis S. N. neneigia sudavęs V. Ž. smūgius į įvairias kūno vietas bei dūręs jam peiliu, bet nurodo, jog tai darė siekdamas nuo jo apsiginti. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tokie S. N. parodymai traktuotini tik kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir jo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei visiškai neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. S. N. iškelta versija apie tai, kad nukentėjusysis žiauriai jį mušė, yra nepagrįsta, neįtikėtina, neatitinkanti tikrovės ir prieštarauja teismo medicinos eksperto S. L. išvadai apie būtent V. Ž. padarytus sužalojimus. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam buvo suduota 16 smūgių rankomis, kojomis (12 odos nubrozdinimų, poodinių kraujosruvų), padaryti sužalojimai peiliu (2 durtiniai - pjautiniai krūtinėje 144 cm. ir 149 cm aukštyje, 2 pjautiniai galvoje ir kairėje plaštakoje). Tai patvirtina faktą, kad nukentėjusysis V. Ž. buvo mušamas rankomis, spardomas kojomis, dūriai ir žaizdos padaryti peiliu. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vietoje rastos sagos yra būtent iš nukentėjusiojo puspalčio. Atliktas DNR tyrimas nustatė, kad ant S. N. drabužių yra nukentėjusiojo V. Ž. kraujas, o nuopjovoje nuo S. N. lupų yra V. Ž. DNR pėdsakai.

Kaip jau paminėta, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti ir ekspertas S. L., pateikęs teismo medicinos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), ir specialistas P. P., pateikęs teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo medicinos specialistas S. L. paaiškino, kad sužalojimai V. Ž. krūtinėje, tokiu būdu kaip nurodė S. N., greičiausiai atsirasti negalėjo. Konsultacinės išvados 1 punkte nurodyta, jog Teismo medicinos specialisto išvada apie sužalojimų padarymo pozą Specialisto (S. L.) pasižadėjimo 2010-04-01 antrame klausime yra teismo medicinos specialisto kompetencijos ribų peržengimas, nes ekspertas atsakymą grindė ne specialiomis medicininėmis žiniomis. Tačiau ekspertas S. L. nurodė, jog jo teismo medicinos išvada apima ir biomechanikos sritį, todėl turėjo kompetenciją atsakyti į su šia sritimi pateiktus klausimus. Mažai tikėtina, kad būdamas tokioje padėtyje, pasilenkęs į prieki prie tiesiai stovinčio nukentėjusiojo (taip nurodė pats S. N.), jis galėjo atžagaria ranka, pakelta virš galvos, padaryti nukentėjusiajam sužalojimus tokiame aukštyje. Ekspertas S. L. patvirtino, kad biomechanika yra Teismo medicinos eksperto kompetencijos dalis ir jo išvada šiuo atveju yra tikimybinio pobūdžio. Tikimybine išvada nėra specialisto spėliojimas, ji yra pagrįsta nustatytais konkrečiais bylos duomenimis.

Konsultacinėje išvadoje ir specialisto paaiškinimuose teisiamojo posėdžio metu nėra nurodyti jokie įtikinami argumentai, kurie leistų teismo medicinos eksperto S. L. specialisto išvadą vertinti kaip neišsamią ar nepatikimą.

Be to, S. N. kaltę patvirtina jau aptarti liudytojų E. Z., N. Y., R. J., A. P. bei kitų liudytojų parodymai.

Kad suduodamas smūgius peiliu atėmė gyvybę V. Ž., apeliaciniuose skunduose neginčija nei pats nuteistasis S. N., nei jo gynėjas. Apeliantai nurodo tik apie tai, kad konfliktą pradėjo pats nukentėjusysis, kad smūgius peiliu S. N. sudavė gindamasis nuo nukentėjusiojo prieš jį panaudoto smurto. Apeliantai nurodo dar ir apie tai, kad, suduodamas smūgius peiliu, S. N. dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų buvo fiziologinio afekto būsenoje. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad nužudymas buvo padarytas dėl chuliganiškų, o ne dėl asmeninių paskatų, ir, kaip jau buvo minėta, prašo nuosprendį pakeisti ir S. N. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 130 str. arba BK 129 str. 1 d.

Visi šie apeliantų argumentai yra nepagrįsti ir teisėjų kolegija juos atmeta. S. N., jo gynėjo, taip pat ir M. K. gynėjos apeliaciniuose skunduose plačiai dėstoma apie tai, kad teisme apklaustų liudytojų parodymuose yra daug prieštaravimų, kad jie nevienodai nurodo įvykių iš pradžių autobuse, o po to ir gatvėje aplinkybes. Ypač abejojama liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų patikimumu. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka kolegija pripažįsta, kad kai kurių prieštaravimų liudytojų parodymuose tikrai yra, ir, išnaudojus visas galimybes, jų visiškai pašalinti nepavyko. Liudytojais šioje byloje apklaustų asmenų parodymai jau buvo išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat ir šioje nutartyje. Nepavyko pašalinti kai kurių prieštaravimų liudytojų parodymuose apie tai, ar V. Ž. iš autobuso ištempė abu nuteistieji, ar tik nuteistasis S. N., tiksliai nenustatyti ir visi konkretūs abiejų nuteistųjų veiksmai jau autobusų stotelėje, tiksliai nenustatyta kiek konkrečiai abu nuteistieji sudavė smūgių nukentėjusiajam rankomis ir kojomis. Nepaisant to, kolegija atmeta apeliantų argumentus apie tai, kad kuris nors iš paminėtų liudytojų  buvo suinteresuotas bylos baigtimi ir davė melagingus parodymus. Tai, kad apklaustų liudytojų parodymai apie kai kurias įvykio aplinkybes skiriasi, gali būti natūraliai paaiškinama tuo, kad ne visi liudytojai matė visą įvykio eigą nuo pradžios iki pabaigos. Kita vertus, liudytojai galėjo sąžiningai klysti, ypač tada, kai buvo apklausiami po įvykio praėjus ilgesniam laiko tarpui. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai pažymėjo, kad savo išvadas grindžia tik tais įrodymais, kuriuos patvirtina kiti abejonių nekeliantys bylos duomenys.

Iš nuteistojo S. N., jo gynėjo ir nuteistojo M. K. gynėjos apeliacinių skundų matosi, kad apeliantai, dėstydami argumentus dėl liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų, abejones dėl jų patikimumo grindžia dar ir tariamu tų parodymų prieštaravimu teismui pateiktame ir peržiūrėtame vaizdo įraše. Apeliantai smulkiai dėsto vaizdo įraše minučių ir sekundžių tikslumu užfiksuotą įvykių prie (duomenys neskelbtini) stotelės eigą. Skunduose jie ypač didelį dėmesį  kreipia į tai, kad įraše nesimato pro sustojusį stotelėje autobusą pravažiuojančio ar prie to autobuso sustojusio  E. Z. ir N. Y. nurodomo automobilio M. S. išsklaidyti  bet kokias dėl to apeliantų reiškiamas abejones, kolegija buvo nutarusi abi minėtas liudytojas apklausti papildomai, tačiau, išnaudojus visas galimybes, nustačius, kad liudytojos išvykusios į užsienį, jų buvimo vieta nežinoma, to padaryti nepavyko.  Nepaisant to, kolegija vis dėlto daro išvadą, kad paminėti vaizdo įrašai liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų nepaneigia. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu S. N. gynėjas pateikė teismui iš UAB „(duomenys neskelbtini)a“ gautą filmuotą medžiagą, iš kurios matosi, kaip prie (duomenys neskelbtini) stotelės atvažiuoja, sustoja ir nuvažiuoja autobusas. Šis vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme, papildomai peržiūrėtas ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Iš šio įrašo tikrai nesimato jokio prie autobuso sustojusio ar iš paskos arba iš priekio lėtai važiuojančio automobilio. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad padarytas vaizdo įrašas yra labai prastos kokybės, be to, šis įrašas nėra ištisinis, keletą kartų vaizdas sustodavo, o po to matydavosi jau kiti užfiksuoti įvykiai. Akivaizdu, kad liudytojų nurodytas automobilis BMW šiame įraše galėjo būti ir nenufilmuotas, todėl tas įrašas liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų nepaneigia. Tuo tarpu netikėti ir atmesti šių liudytojų parodymus dėl kokių nors kitų priežasčių teismas, kolegijos nuomone, neturėjo ir neturi jokio pagrindo. Liudytojos E. Z. ir N. Y. buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo pareigūnų, ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat ir teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Abiejų liudytojų parodymai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje, nei kiekvienos iš šių liudytojų atskirai, nei tarpusavyje jokių esminių prieštaravimų nėra, abi liudytojos tiksliai  išdėstė jų pačių matytas nusikaltimo įvykio aplinkybes. E. Z. ir N. Y. nei su V. Ž., nei su abiem nuteistaisiais nebuvo pažįstamos, nėra ir jokių kitų duomenų apie galimą jų suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl abejoti jų parodymais ir juos atmesti teismas neturėjo jokio pagrindo. Tai, kad šių liudytojų parodymai ne visiškai sutampa su kitų liudytojų parodymais, o faktiškai tik juos papildo, šioje nutartyje jau buvo aptarta. Kita vertus teismas pagrįstai atmetė dalį kitų liudytojų parodymų, kurie iš tikrųjų neatitiko nustatytų bylos aplinkybių. Pavyzdžiui, teismas pagrįstai atmetė teisme pakeistus liudytojo T. Ž. parodymus, padaręs išvadą, kad šis liudytojas negalėjo įtikinamai paaiškinti kodėl pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Iš bylos matosi, kad T. Ž. ne tik pasirašė apklausos protokolą, bet ir nurodė, kad jį perskaitė, todėl liudytojo aiškinimai teisme, kad jo parodymus surašė tyrėja, o jis protokolo neskaitė, iš tikrųjų neįtikinantys.

Kolegijos nuomone, net įvertinus kai kuriuos liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus ir abejones nuteistųjų naudai, visuma išnagrinėtų įrodymų vis tiek leidžia padaryti keletą jokių abejonių nekeliančių išvadų. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad konfliktas tarp S. N. ir V. Ž. prasidėjo važiuojant autobusu. Autobusui sustojus (duomenys neskelbtini) stotelėje, pirmas iš autobuso išlipęs S. N. pro priekines autobuso duris ištempė į lauką iš autobuso visiškai neketinusį išlipti V. Ž. ir autobuso stotelėje tarp  jų kilo muštynės. Jau aptartais liudytojų parodymais nustatyta, kad į šias muštynes įsijungė ir nuteistasis M. K., kuris taip pat panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Pažymėtina, kad šią aplinkybę patvirtina ir kitų įrodymų patikrinimui BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka perskaityti paties M. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Byloje taip pat įrodyta, kad po muštynių autobusų stotelėje, nusikalstamą veiką toliau tęsė jau tik vienas nuteistasis S. N.. Perėję per (duomenys neskelbtini) gatvę, S. N. su V. Ž. toliau mušėsi, S. N. iš kišenės išsitraukė peilį ir sudavė juo keturis smūgius V. Ž.. Šiais peiliu suduotais smūgiais V. Ž. buvo padaryti mirtį sukėlę kūno sužalojimai ir tai pripažįsta pats nuteistasis.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys. S. N. pats prisipažįsta, kad V. Ž. mirė nuo jo peiliu suduotų smūgių, tai patvirtina kiti išnagrinėti įrodymi, todėl priežastinis ryšys tarp S. N. veikos ir kilusių padarinių nekelia jokių abejonių. S. N. ir jo gynėjas nurodo, kad fizinis smurtas prieš V. Ž. buvo panaudotas ir smūgiai peiliu suduoti tariamai dėl asmeninių paskatų kilusio konflikto metu. Teisme išnagrinėti įrodymai tai visiškai paneigia. Kolegijos nuomone, net ir darant prielaidą, kad žodinio konflikto metu autobuse V. Ž. galėjo pasakyti S. N. kokią nors pastabą, o pastarasis dėl to supykti, tai vis tiek negalėjo būti aplinkybe, dėl kurios konfliktą būtų buvę galima įvertinti kilusiu dėl asmeninių paskatų. Būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis iki tol nebuvo pažįstami, be to, byloje nustatyta, kad jie abu buvo neblaivūs ir jų elgesiui reikšmės pirmiausia turėjo ši aplinkybė. Kita vertus, byloje neabejotinai nustatyta, kad pasibaigus konfliktui autobuse, S. N. išlipo iš autobuso, ir jau po to, pribėgęs prie autobuso priekinių durų, ėmė į tas duris belsti, o vairuotojui duris atidarius, jėga ištempė V. Ž. iš autobuso į gatvę. Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina autobuso vairuotojo liudytojo R. J. parodymai. Po to, kaip jau buvo paminėta, muštynės vyko autobusų stotelėje, o dar po to S. N. sudavė smūgius nukentėjusiajm peiliu. S. N. aiškina, kad smūgius V. Ž. sudavė tuo metu, kai šis palenkė jo galvą žemyn ir bandė suduoti smūgį nuteistajam koja. Šioje nutartyje jau buvo aptartos specialistų išvados, eksperto S. L. ir P. P. paaiškinimai apie tai, ar smūgiai peiliu galėjo būti suduoti tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodo pats nuteistasis S. N.. Nors specialistų paaiškinimuose yra prieštaravimų, kolegijos nuomone, bylos aplinkybes labiau atitinka būtent eksperto S. L. paaiškinimai apie tai, kad tokioje padėtyje, apie kokią nurodo S. N., nuteistasis suduoti smūgių peiliu V. Ž. ir padaryti sužalojimų viršutinėje kūno dalyje negalėjo. Nepaisant to, ši aplinkybė, kolegijos nuomone, nėra lemianti vertinant ir kvalifikuojant S. N. nusikalstamą veiką, nes smūgių sudavimas peiliu buvo tik S. N. jau pradėtos nusikalstamos veikos tąsa.

Pagal BK 28 str. asmuo turi teisę į būtinąją gintį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šiuo gi atveju nustatyta, kad jėga ištraukęs nukentėjusįjį iš autobuso, muštynes pradėjo pats S. N.. Muštynėms tęsiantis, jis sudavė nukentėjusiajam ir smūgius peiliu. Tai patvirtina, kad S. N. veikė ne būtinosios ginties situacijoje. Nenustačius pačios būtinosios ginties situacijos, jo veika negali būti vertinama ne tik būtinąja gintimi, bet ir būtinosios ginties ribų peržengimu. Pagal BK 130 str. atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Byloje neabejotinai nustačius, kad pasibaigus žodiniam konfliktui autobuse ir tik po to jėga ištempus iš autobuso nukentėjusįjį, muštynes gatvėje pradėjo pats S. N., jo veiksmams, kaip jau buvo nurodyta, įtakos neabejotinai turėjo ir nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio. Tai, beje, iš viso paneigia S. N. buvimo fiziologinio afekto būsenoje galimybę. Dėl minėtų aplinkybių perkvalifikuoti S. N. veiką iš BK 129 str. 2 d. 8 p. į BK 130 str. irgi nėra jokio pagrindo.

Perkvalifikuoti S. N. veiką į BK 129 str . 1 d. irgi nėra pagrindo. LAT Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chu­li­ga­niš­kų pa­ska­tų), kai jis pa­da­ro­mas dėl aiš­kaus žmo­gaus ar vi­suo­me­nės ne­ger­bi­mo, ele­men­ta­rių mo­ra­lės bei el­ge­sio nor­mų nie­ki­ni­mo, kai kal­ti­nin­ko el­ge­sys yra at­vi­ras iš­šū­kis vi­suo­me­ni­nei tvar­kai, sie­kiant prieš­pas­ta­ty­ti sa­ve ap­lin­ki­niams, pa­de­monst­ruo­ti nie­ki­nan­tį po­žiū­rį į juos, ar­ba vi­sai be dings­ties, ar­ba pa­nau­do­jant kaip pre­teks­tą sa­vo veiks­mams ma­ža­reikš­mę dings­tį. Šioje byloje išnagrinėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad S. N. muštynes pradėjo dėl mažareikšmės dingsties, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, muštynėms tęsiantis, sudavė nukentėjusiajam smūgius peiliu ir taip atėmė nukentėjusiajam gyvybę. Todėl teismas pagrįstai įvertino S. N. veiką nužudymu dėl chuliganiškų paskatų ir šią nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

Nuteistasis nurodo, kad nužudyti V. Ž. nenorėjo, tokio tikslo neturėjo, tačiau jo kaltės formą ir rūšį teismas irgi nustatė teisingai. Tame pačiame LAT Senato nutarime išaiškinta apie tai, kad apie kaltininko tyčios turinį teis­mas spren­džia at­si­žvelg­da­mas į vi­sas pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bes: nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo įran­kius, bū­dą, su­ža­lo­ji­mų kie­kį, jų po­bū­dį, vie­tą (pvz., kai su­ža­lo­ti gy­vy­bei svar­būs or­ga­nai), nu­si­kals­ta­mų veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kal­ti­nin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš nu­si­kal­ti­mą ir po jo pa­da­ry­mo ir kt. Šioje byloje įrodyta, kad S. N. ne tik mušė nukentėjusįjį rankomis ir kojomis, tačiau ir sudavė jam peiliu, be to, peiliu sudavė net keletą smūgių, tame tarpe ir į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Todėl daroma išvada, kad kaltininkas bendrai numatė galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai), tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. N. V. Ž. nužudė dėl chuliganiškų paskatų ir veikdamas neapibrėžta tyčia.

Skirdamas bausmę nuteistajam S. N. teismas vadovavosi BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bausmės paskirtimi ir jokių baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, paskyrė teisingą bausmę. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Nuteistasis ir jo gynėjas skunduose prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodant teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo, sąmoningai nepripažįsta dalies esminių nusikaltimo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo pripažinti, jog yra BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta aplinkybė. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Būtina įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, or ne apsimestinis. Nustatant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo paprastai įvertinamas jo elgesys tuoj po šio nusikaltimo padarymo ir vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga“ (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis)“, išvadų 7 punktas). Kolegija atkreipia dėmesį, jog S. N. pripažino faktą, jog dūrė V. Ž. peiliu, tačiau dėstė versijas, kad tai padarė tik gindamasis nuo prieš jį vartojamo smurto, taip siekdamas sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį bei norėdamas palengvinti savo teisinę padėtį. Nuteistojo gailėjimasis nėra nuoširdus, jis nors ir atsiprašė nukentėjusiosios, tačiau net nepradėjo atlyginti žalos, kritiškai nevertina savo poelgio, atsakomybę dėl kilusio konflikto bando perkelti pačiam nužudytajam. Taigi pirmosios instancijos teismas šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažino pagrįstai. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimą S. N. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai, atsižvelgus į nusikaltimo pobūdį bei aplinkybes, neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismas taip pat įvertino ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes: neapibrėžta tyčia padarytas labai sunkus nusikaltimas, jis padarytas dėl chuliganiškų paskatų, nusikaltimas baigtas ir jo pasekmės neatstatomos. Taip pat teismas įvertino S. N. asmenybę – jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, kolegija daro išvadą, kad S. N. paskirta sankcijos vidurkiui artima bausmė atitinka teisingumo, proporcingumo principus ir nėra per griežta.

Kolegija, įvertinusi visas jau išdėstytas ir aptartas aplinkybes, laiko, kad nuteistojo S. N. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai nepagrįsti ir juos atmeta.

Dėl nuteistojo M. K. gynėjos  apeliacinio skundo argumentų

M. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėn. 20 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, dėl mažareikšmės dingsties, po S. N. apsižodžiavimo su nukentėjusiuoju V. Ž., tyčia ištempė nukentėjusįjį iš visuomeninio transporto – (duomenys neskelbtini) autobuso į visuomeninio transporto sustojimo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, teritoriją, ir tyčia, bendrais veiksmais su S. N., nukentėjusiajam sudavė ne mažiau 12 smūgių rankomis ir kojomis sudavė į įvairias kūno vietas, padarydamas pastarajam daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kūne, kraujosruvą kairio žando vidiniame paviršiuje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistojo gynėja skundu prašo M. K. išteisinti, nurodo, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas.

Pagal BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

M. K. kaltę patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, liudytojų parodymai, iš dalies jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Ikiteisminio tyrimo metu M. K. parodė, kad nepamena dėl kokios priežasties, bet (duomenys neskelbtini) pradėjo konfliktuoti su kažkokiu nepažįstamu vyru. P. S. ir tas vyras apsižodžiavo, o po to (duomenys neskelbtini) atsistojo ir nuėjo į autobuso priekį prie minėto vyro, kur jų žodinis konfliktas peraugo į muštynes. Pradžioje jis nesikišo, tačiau autobusui artėjant link sustojimo jis priėjo prie S. ir minėto vyro bei autobusui sustojus (duomenys neskelbtini) sustojime Saulių ir tą vyrą išstūmė iš autobuso muštis lauke. Būnant lauke, negali paaiškinti dėl kokių priežasčių, jis taip pat įsivėlė į muštynes ir sudavė ne mažiau dviejų smūgių nukentėjusiajam. Kur pataikė nežino, bet stengėsi suduoti į veidą. Muštynių metu vyras nuo jo ir S. pradėjo bėgti į kitą (duomenys neskelbtini) gatvės pusę, (duomenys neskelbtini) nusivijo vyrą, o jis liko stovėti.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme M. K. jau parodė, jog pradžioje S. N. ir tas vyras apsižodžiavo, o po to S. N. atsistojo ir nuėjo į autobuso priekį prie minėto vyro, kur jų žodinis konfliktas peraugo į muštynes. Autobusui sustojus jis išlipo. Jis nukentėjusiojo iš autobuso nestūmė. Pamatė priekyje išlipusį S. N. ir tą vyrą su kuriuo konfliktavo. Nukentėjusysis smogė S. N. ir jie pradėjo stumdytis ir muštis. Po to grumtynės persikėlė į stotelę. Vėliau jie pradėjo bėgti į kitą (duomenys neskelbtini) gatvės pusę. Jis liko stovėti. Tarp S. N. ir vyro vyko abipusės grumtynės, kurių metu pargriuvęs vyras sudavė keliu smūgius į galvą S. N.. Jis stebėjo muštynes ir nieko nedarė. Jis asmeniškai smūgių nukentėjusiajam nesudavė.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas M. K. parodė, jog parodymų pakeitimą teisme paaiškina tuo, kad patyrė didžiulį stresą, jį įtarė tuo, ko nebuvo padaręs, be to, pirmą kartą susidūrė su policija. Ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad nukentėjusysis bandė kažką nuplėšti nuo S. N. drabužių, nes manė, kad detalės nėra reikšmingos. Teisme įvykio detales prisiminė geriau, taip pat teisme prisiminė, kad nukentėjusiajam įvykio metu nesudavė nė vieno smūgio. Jis norėjo nukentėjusįjį ir S. N. išskirti, bet nieko negalėjo padaryti. Fiziniu kontaktu pavadino bandymą išskirti S. N. ir nukentėjusįjį.

Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai atmetė pakeistus M. K. parodymus, nes nuteistojo paaiškinimai apie parodymų pakeitimo priežastis yra neįtikinantys, be to, jie yra paneigti kitais įrodymais. Be to, kiti įrodymai patvirtina būtent tas aplinkybes, apie kurias M. K. pats buvo parodęs ikiteisminio tyrimo metu.

M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino liudytojos E. Z. ir N. Y., kurios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai ir detaliai nurodė visas įvykio aplinkybes. Liudytoja E. Z. viso proceso metu nuosekliai parodė, jog V. Ž., kurį tempė, priešinosi, vyko susistumdymas. Ji suprato, kad dviese muša vieną. Aukštesnysis užpuolikas smūgiavo kumščiu nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Viena ranka laikė prispaudęs nukentėjusįjį prie stendo, o kita ranka mušė į krūtinę ir pilvą. Žemesnis tuo tarpu stovėjo šone ir kažką šaukė, piktinosi. Jis stovėjo per porą metrų nuo jų abiejų. Po tų smūgių pribėgo žemesnysis užpuolikas ir paėmęs V. Ž. už apykaklės nušveitė nukentėjusįjį į gatvės vidurį, į važiuojamąją dalį. Paskui  abu kaltinamieji pribėgo prie nukentėjusiojo, kuris gulėjo ant gatvės ir pradėjo jį mušti. Nukentėjęs gulėjo ant nugaros ir rankomis bandė prisidengti veidą, o tiedu tuo momentu jį mušė. Liudytoja N. Y. taip pat nuosekliai viso proceso metu parodė, jog nukentėjusįjį per prievartą bandė ištempti iš autobuso. Pirmas iš autobuso išlipo aukštas vyras su barzda, jis pusiau pasisukęs išlipinėjo iš autobuso ir paskui save tempė vyrą su paltu. Jis tą vyrą iš pradžių tempė už rankos, tuomet sugriebė už pečių ir ėmė taip stipriai tempti, kad net paltą nutraukė, pasimatė plika vyriškio su paltu nugara. Kitas jaunuolis pirmajam padėjo. Jis padėjo pirmajam jį traukti iš autobuso, pats būdamas autobuse, ne taip kad smarkiai užgulęs, bet padėjo. Jis ne pilnai prispaudė kūną, o pastūmė rankomis. Kai vienas tempė už rankos, žemesnis stūmė iš nugaros, tas aukštasis traukė taip smarkiai, kad nukentėjęs net susilenkė. Žemasis stūmė į nugarą su rankomis nukentėjusiajam. Autobusas uždarė duris ir nuvažiavo. Po to barzdotasis ir žemesnis vyrai pradėjo mušti nukentėjusįjį. Viskas prasidėjo stotelėje, priešais reklaminį skydą. Jie mušė vyrą su paltu dviese - aukštesnis stovėjo veidu į nukentėjusįjį, o mažiukas iš nugaros. Jie mušė abu, bet pagrindinis buvo tas kuris su barzda. Į M. K. gynėjos apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų patikimumo ir dėl tariamo jų neatitikimo peržiūrėtam vaizdo įrašui šioje nutartyje jau buvo pasisakyta ir šie argumentai jau buvo atmesti.

Liudytojas A. P. parodė, kad įvykio vietoje išgirdo rėkimą, atsisukęs, keleivių pavėsinėje stotelėje, pamatė besistumdančius tris vaikinus, suprato, kad tie trys vaikinai mušasi. Taip pat liudytojas S. M. parodė, jog matė tris besimušančius vyrus – jis puikiai matė, kad du vyrai muša trečią vyrą, jie smūgiavo rankomis į viršutinę kūno dalį ir galvą, o pastarasis bandė gintis.

Taigi nuteistojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir minėtų liudytojų parodymais nustatyta, kad nuteistasis stūmė V. Ž. iš autobuso, o lauke nukentėjusįjį mušė ir jis. Skunde gynėja remiasi nuteistojo S. N. parodymais, kuriuose jis neigia M. K. dalyvavus mušant nukentėjusįjį ir stumiant pastarąjį iš autobuso, taip pat nurodo, kad liudytojai T. Ž., M. S., B. J., taip pat R. J. parodė, jog M. K. išlipo ne per priekines,  per vidurines autobuso duris, smūgių V. Ž. nesudavė. Kolegijos nuomone, nuteistojo S. N. ir gynėjos išvardintų liudytojų parodymai kitų jau išdėstytų liudytojų parodymų nepaneigia. Pirmiausia dar kartą pažymėtina, kad jokio objektyvaus paaiškinimo, dėl ko M. K. ikiteisminio tyrimo metu būtų save apkalbėjęs, nuteistasis neišdėstė. Be to, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta ir apie tai, kad dauguma byloje apklaustų liudytojų, taip pat ir liudytojai, minimi gynėjos apeliaciniame skunde, visų autobuse vykusių įvykių galėjo ir nematyti, ir gerai neįsidėmėti. Aiškiausius parodymus apie tai, kad V. Ž. per priekines autobuso duris į gatvę ištempė S. N., davė autobuso vairuotojas R. J.. Vis dėlto ir šis liudytojas negalėjo matyti visų įvykių autobuso viduje. Ypač įvertinant tai, kad R. J. pats vairavo autobusą ir gerai matė tik tai, kas vyko autobusui sustojus (duomenys neskelbtini) stotelėje. Ar prieš tai M. K. stūmė nukentėjusįjį iš autobuso, liudytojas galėjo ir nematyti. Tuo tarpu tai, kad M. K. autobusų stotelėje irgi dalyvavo muštynėse ir kartu su S. N. sudavė V. Ž. smūgius, patvirtina jau aptarti liudytojų parodymai. BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka perskaityti paties M. K. parodymai irgi patvirtina tų liudytojų parodymus, kad M. K. kartu su S. N. irgi dalyvavo muštynėse ir pavartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Tai patvirtina ir ta pati teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurios matosi, kad V. Ž. kūne rasti ne tik durtiniai-pjautiniai kūno sužalojimai, kurie buvo padaryti S. N. suduodant smūgius peiliu, bet ir kiti sužalojimai, t.y. įvairiose kūno vietose nustatyti daugybiniai odos nubrozdinimai ir kraujosruvos. Visi šie sužalojimai įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu, kurie buvo padaryti ne mažiau kaip 12 trauminių poveikių. Taigi specialisto išvada irgi ne paneigia, o tik patvirtina, kad iki smūgių sudavimo peiliu V. Ž. buvo mušamas ir rankomis bei kojomis ir kad dalį tų sužalojimų padarė taip pat ir nuteistasis M. K.. Įrodymai, patvirtinantys, kad M. K. irgi panaudojo prieš V. Ž. fizinį smurtą, dalyvavo muštynėse ir sudavė smūgius, plačiau jau buvo aptarti ir šioje nutartyje, vertinant įrodymus, patvirtinančius kito nuteistojo S. N. kaltę.

BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis M. K. kartu su S. N. sumušė V. Ž. autobusų stotelėje, t.y. viešoje vietoje, šį įvykį matant kitiems asmenims, ką patvirtina jau aptarti liudytojų parodymai. Fizinis smurtas prieš žmogų bet kuriuo atveju laikomas įžūliu elgesiu. Be to, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, M. K. veikė ne dėl kokių nors asmeninių paskatų, o jo tyčia buvo pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Tai reiškia, kad M. K. viešoje vietoje savo įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, teismas tinkamai įvertino jo nusikalstamą veiką viešosios tvarkos pažeidimu ir teisingai kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d.

BK 284 str. 1 d. sankcija numato penkias alternatyvias bausmės rūšis: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė M. K. vieną iš švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą vieneriems metams. Teismas nepažeidė bausmių skyrimo taisyklių. Skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, jog atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad M. K. nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). M. K. praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, iki nusikaltimo niekur nedirbo. Iš pateiktų buvusių darboviečių charakteristikų matyti, kad M. K. charakterizuojamas teigiamai, turi aukštąjį išsilavinimą, atsiprašė nukentėjusiosios. M. K. padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai. BK 55 str. nurodyta apie tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Kolegijos nuomone, teismas šias įstatymo nuostatas pritaikė tinkamai ir anksčiau neteistam, pakankamai gerai charakterizuojamam M. K. pagrįstai paskyrė bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Jam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga ir ne per griežta.

Įvertinusi visas aptartas aplinkybes, nuteistojo M. K. gynėjos apeliacinį skundą kolegija atmeta.

Dėl nukentėjusiosios Z. Ž. apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji prašo pakeisti ir nuosprendžio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, iš nuteistųjų S. N. bei M. K. priteisti jai, Z. Ž., 249 817,55 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nužudyto V. Ž. našlės, nukentėjusiosios Z. Ž., jo sūnaus V. Ž., dukters V. Ž. ir motinos A. Ž. vardu iš nuteistųjų S. N. ir M. K. priteisti nukentėjusiajai Z. Ž. 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat priteisti jai iš nuteistųjų S. N. ir M. K. 2600 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusioji nurodo, jog ji pareiškė teismui du ieškinius, pirmą 2009-11-20 dėl 25 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir antrą, patikslintą ieškinį 2010-05-17 dėl 28 743,32 Lt patirtų ir būtinų išlaidų ir dėl 480 000 Lt negautų pajamų, t.y. jos paskaičiavimais turtinė žala iš viso sudaro 508 743,32 Lt. Teismas pasisakė tik dėl pirminiame ieškinyje prašomų 25 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir nenurodė jokių motyvų dėl patikslintame ieškinyje prašomų 28 743,32 Lt tiesioginių nuostolių ir būtinų išlaidų priteisimo. Skirtumas tarp patikslintame ieškinyje prašomų nuostolių priteisimo ir pirminio ieškinio sudaro 3 743,32 Lt. Sutinka su teismo motyvais, kad 798,77 Lt suma, kuri buvo sumokėta už alkoholinius gėrimus gedulingiems pietums ir 1040 Lt laidojimo pašalpa iš turtinės žalos yra minusuojama ir civilinis ieškinys šioje dalyje mažinamas iki 26 904,55 Lt.

Iš dalies nukentėjusioji sutinka su teismo sprendimu, kad priteisti negautų pajamų už 4 metus 480 000 Lt dydžio nėra pakankamo teisinio pagrindo, tačiau mano, kad priteisti jai tam tikrą dalį negautų pajamų yra teisinis pagrindas. Tačiau kadangi jos darbo užmokestis nėra didelis ir jai yra nustatytas tik 50 proc. darbingumo lygis, sutuoktinis kas mėnesį skirdavo jai virš 2 000 Lt (tiksliau 2 083 Lt) būtiniems poreikiams tenkinti, o per metus – virš 25 000 Lt. Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, būtų tikslinga priteisti iš kaltų asmenų negautas pajamas nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos, t.y. nuo 2009-11-20 iki dienos, kai jai sueis 60 metų ir bus skirta senatvės pensija, t. y. iki 2018 m. spalio 2 d., ir už 8 metus ir 11 mėn. tai sudarytų 222 913 Lt (25000x8=200 000; 11x2083=22913; 200000+22913). Tokiu būdu turtinę žalą iš viso sudarytų 249 817,55 Lt (26 904,55 Lt nuostoliai + 222 913 Lt negautos pajamos = 249817,55 ).

Nors didžioji dalis nukentėjusiosios skundo argumentų yra dėl nuosprendžio dalies, kuria išspręstas jo civilinis ieškinys, tačiau apeliantė dėsto argumentus ir dėl abiejų nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei jiems paskirtų bausmių. Apeliantė skunde prašo abiejų nuteistųjų nusikalstamas veikas papildomai kvalifikuoti pagal BK 25 str. 2 d., nuteistojo S. N. nusikalstamą veiką papildomai kvalifikuoti dar ir pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. ir paskirti jam griežtesnę bausmę. Taip pat prašo paskirti griežtesnę, t. y. laisvės atėmimo bausmę ir nuteistajam M. K.. Nors skunde toks prašymas ir nesuformuluotas, nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodoma ir apie M. K. bendrininkavimą V. Ž. nužudyme. Visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. BK 25 str. 2 d. nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. BK 26 str. 1 d. numato, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Byloje įrodyta, kad M. K. kartu su S. N. panaudojo fizinį smurtą prieš V. Ž. tik autobusų stotelėje arba jos prieigose. Šių muštynių metu nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų susitarimą nužudyti nukentėjusįjį arba padaryti jam sunkius kūno sužalojimus, byloje nėra. Todėl teismas pagrįstai pripažino kaltu M. K. tik pagal BK 284 str. 1 d. Pažymėtina ir tai, kad net ir nustačius, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, kvalifikuojant joje dalyvavusių asmenų nusikalstamas veikas, papildomai jas kvalifikuoti dar ir pagal BK 25 str. 2 d. nereikia. Todėl papildomai kvalifikuoti pagal BK 25 str. 2 d. ir M. K., ir S. N. veikas, taip pat nėra pagrindo.