Pranešėjas D. Jocys                                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-616-361/2014

Teisėja A. Simaitienė                                         Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00159-2011-5

           Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.19.4.; 2.4.1.

                                                                                   (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NU T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 23 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teisėjų Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės,

sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,

dalyvaujant prokurorei Kristinai Blinstrubienei,

civilinės ieškovės atstovams Virgilijui Vanagui, Dariui Juciui ir advokatui Grigorijui Leonovui,

gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,

civilinės atsakovės atstovei Inesai Byčkovai,

išteisintajam A. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir civilinės ieškovės VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžiu VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės civilinis ieškinys turtinei bei neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

1. B. buvo kaltinamas, bet išteisintas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, o būtent: jis, būdamas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriumi, dirbdamas P. T. g. (duomenys neskelbtini), pagal Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2004-02-26 įsakymu Nr. 21-K patvirtintą (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus pareigybės aprašymo 6 punktą privalėdamas organizuoti Teritorinės ligonių kasos veiklą ir atsakyti už jos rezultatus, užtikrinti nustatytų Teritorinės ligonių kasos funkcijų vykdymą; privalėdamas tinkamai atstovauti Teritorinei ligonių kasai esant santykiams su kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis (7 punktas); privalėdamas parengti, suderinti, pasirašyti bei vykdyti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo (12 punktas); privalėdamas vykdyti kitas Lietuvos Respublikos įstatymų, Valstybinės ligonių kasos nuostatų, Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymų, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ir kitų teisės aktų numatytas funkcijas (21 punktas), gavęs VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2008-03-03 prašymą Nr. 9-1020 dėl sutarties Nr. S2-2008-190 papildymo nuo 2008-03-03 bei 2008-11-24 pakartotinį prašymą Nr. 9-5207 dėl sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis ir gavęs 2008-02-25 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštą Nr. 10-(13.7-28)-1075, 2008-04-14 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštą Nr. 10-(13.14-28)-2136 bei 2008-09-22 Klaipėdos miesto savivaldybės mero raštą Nr. (4.78)-R2-2319, kuriais pritariama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašomų psichiatrijos paslaugų teikimui bei apmokėjimui Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, žinodamas, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė atitinka visus reikalavimus ir pateikė visus privalomus dokumentus dėl sutarties sudarymo ir papildymo prašomomis paslaugomis, negavęs Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos ir taip tyčia, piktybiškai pažeisdamas pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo, viršydamas įgaliojimus ir kompetenciją, nurodydamas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, vadovaudamasis neobjektyviu, šališku ir sąmoningai prieštaraujančiu VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės interesams 2008-12-04 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos Apskrities gydytojo skyriaus vedėjos I. B. – A. B. (duomenys neskelbtini) – paruoštu raštu Nr. 2-3990-(2-17), 2008-04-30 raštu Nr. A1-1449 bei 2008-12-19 raštu Nr. A1-4652,  A. B., kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius, netenkino VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų, atsisakydamas svarstyti klausimą dėl VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2009 metų sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis.

Po to, gavęs VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2009-01-22 prašymą Nr. 9-407 dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų apmokėjimo 2009 metais, kuriuo pakartotinai prašoma į 2009 metų sutartį „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“ įtraukti stacionarinių psichiatrijos II paslaugų apmokėjimą bei 2009-04-01 pakartotinį prašymą Nr. 9-1772 dėl 2009 metų sutarties Nr. S2-2009-108 papildymo stacionarinių psichiatrijos II paslaugų apmokėjimo ir gavęs 2009-01-20 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos raštą Nr. 2-225-(2.17) bei 2009-03-31 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos raštą Nr. 2-971-(2.17), kuriais pritariama VšĮ (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės teikiamų stacionarinių psichiatrijos paslaugų apmokėjimui Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, žinodamas, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) universitetinė ligoninė  atitinka visus reikalavimus ir pateikė visus privalomus dokumentus dėl sutarties sudarymo ir papildymo prašomomis paslaugomis, negavęs Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos ir taip tyčia pažeisdamas pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo, viršydamas įgaliojimus ir kompetenciją, piktybiškai ignoruodamas gautus pritarimus ir nurodydamas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, 2009-02-19 raštu Nr. A1-570 A. B., kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius, atsisakė svarstyti sutarties sudarymo su VšĮ (duomenys neskelbtini) universitetine ligonine dėl stacionarinių psichiatrijos profilio paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto klausimą ir 2009-04-30 sprendimu Nr. A1-1993 atsisakė papildyti sutartį dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų teikimo ir apmokėjimo.

Po to, gavęs VšĮ (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės prašymą 2009-11-23 Nr. 9-6011 dėl sutarties sudarymo 2010 metams ir sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis bei 2010-03-16 pakartotinį prašymą Nr. 9-1143 dėl 2010 metų sutarties Nr. S2-2010-123 papildymo stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos paslaugomis suaugusiems ir gavęs 2008-04-14 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštą Nr. 10-(13.14-28)-2136 bei 2009-03-31 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos raštą Nr. 2-971-(2.17), kuriais pritariama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės teikiamų stacionarinių psichiatrijos paslaugų apmokėjimui Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, žinodamas, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė atitinka visus reikalavimus ir pateikė visus privalomus dokumentus dėl sutarties sudarymo ir papildymo prašomomis paslaugomis, negavęs Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos, ir taip tyčia pažeisdamas pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo, viršydamas įgaliojimus ir kompetenciją, piktybiškai ignoruodamas gautus pritarimus ir nurodydamas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, 2010-05-03 sprendimu Nr. A1-1920 A. B., kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius, netenkino VšĮ (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės prašymų ir nepapildė sutarties Nr. S2-2010-123 dėl stacionarinių ir dienos stacionaro psichiatrijos (suaugusiųjų) paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

Po to, gavęs VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės papildomą 2010-05-25 prašymą Nr. 9-2027 dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo, kuriuo prašoma papildyti sutartį stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, žinodamas, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė atitinka visus reikalavimus dėl sutarties pratęsimo ir papildymo prašomomis paslaugomis, negavęs Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos ir taip tyčia pažeisdamas pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo, viršydamas įgaliojimus ir kompetenciją, nurodydamas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, 2010-06-21 sprendimu Nr. A1-2597 A. B., kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius, netenkino VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymo ir atsisakė papildyti 2010 metų sutartį Nr. S2-2010-123 stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos paslaugomis.

Po to, gavęs VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2010-07-29 prašymą dėl sutarties sudarymo 2011 metams bei 2011-03-18 pakartotinį prašymą Nr. 9-959, kuriais pakartotinai prašoma papildyti sutartį stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, žinodamas, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė atitinka visus reikalavimus, negavęs Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos ir taip tyčia pažeisdamas pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo, viršydamas įgaliojimus ir kompetenciją, nurodydamas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, ignoruodamas 2010 m. lapkričio 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, kuriuo panaikintas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 2009-04-30 sprendimas Nr. A1-1993, konstatavus, jog sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, ignoruodamas šio teismo sprendimo argumentus, 2011-03-28 sprendimu Nr. A1-1495 A. B., kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius, netenkino VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymo ir nepapildė 2011 metų sutarties Nr. S2-2011-28 stacionarinės psichiatrijos II lygio paslaugomis.

Po to jis, kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos vadovas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-25 sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010 būdamas įpareigotas (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymą dėl 2009 metų sutarties papildymo išnagrinėti iš naujo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-05-12  sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011 būdamas įpareigotas (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymą dėl 2010 metų sutarties papildymo išnagrinėti iš naujo, tyčia, ignoruodamas minėtų teismų motyvus bei argumentus, kurių pagrindu 2009-04-30 sprendimas Nr. A1-1993 dėl sutarties su (duomenys neskelbtini) ligonine papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis bei 2010-05-03 sprendimas Nr. A1-1920 dėl sutarties 2010 m. papildymo ir 2010-06-21 sprendimas Nr. A1-2597 dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo, kuriuo atsisakoma papildyti sutartį Nr. S2-2010-123 dienos stacionaro bei stacionarinėmis suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis pripažinti neteisėtais, nepaisydamas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio normų, remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-25 nutartimi bei 2011-05-12 sprendimu pripažintos nepagrįstomis, ir taip rodydamas aiškų nusistatymą prieš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus, nesant teisinio pagrindo, viršydamas įgaliojimus ir kompetenciją, nurodydamas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, 2011-06-07 sprendimu Nr. A1-3056 bei 2011-06-10 sprendimu Nr. A1-3164 netenkino VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų ir nepapildė 2009 metų bei 2010 metų sutarčių prašomomis paslaugomis.

Tokiu būdu A. B., rodydamas aiškų nusistatymą prieš nuo 2008 m. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės teikiamus prašymus dėl teiktinų paslaugų ir jų pagrindu pildytinų sutarčių, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas įgaliojimus pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 1999-07-08 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1694 ir 2009-06-11 įstatymo Nr. XI286 redakcija) 15 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 4 p. reikalavimus, numatančius, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1punktas), gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams (3 punktas), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 punktas), pažeidė teisėtumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, įtvirtintus Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą tarp Teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų bei Teritorinių ligonių kasų, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 ir 11 straipsnių reikalavimus, numatančius, jog Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Valstybine ligonių kasa nustato minimalius Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų išdėstymo, jų struktūros reikalavimus bei paslaugų poreikį,  priėmė formalius, o ne teisiškai pagrįstus sprendimus nespręsdamas prašymų teisingai ir iš esmės, nustatė ne minimalius, kaip reikalauja įstatymas, o maksimalius reikalavimus paslaugų teikimui, taip viršijo jam suteiktus įgaliojimus, dėl to netenkindamas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų ir taip neteisėtai ribodamas licencijuotų paslaugų teikimą piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suteikdamas konkurencinį pranašumą vienai įstaigai – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei – ir tokiu būdu pažeisdamas pacientų teisę pasirinkti gydymo įstaigą (duomenys neskelbtini) mieste. Taip A. B. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, veikdamas priešingai nei nustatyti tikslai ir uždaviniai, sumenkino valstybės institucijų – (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos bei Valstybinės ligonių kasos – autoritetą bei šioms institucijoms ir valstybei padarė didelę neturtinę žalą. Be to, neteisėtais veiksmais užkirsdamas kelią teikti VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašomas Valstybės biudžeto lėšomis apmokamas paslaugas, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei padarė didelę –  2 572 203,23 litų – turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-30 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti A. B. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį 500 MGL (65 000 Lt) bauda bei priteisti iš Valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei 2 521 521,00 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad vienintelis kriterijus, leidęs pirmosios instancijos teismui atriboti A. B. veiksmus nuo baudžiamosios atsakomybės – didelės žalos valstybės interesams nebuvimas. Teismas konstatavo, jog A. B. veiksmai – atsisakydamas tenkinti VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus, o jis rėmėsi teisės aktais, kuriuos suprato ir taikė netinkamai, tai matyti išnagrinėtose šių ginčo šalių administracinėse bylose, – negali būti traktuojami kaip didelės žalos padarymas. Todėl nustačius tokius A. B. veiksmus, nėra pagrindo teigti, kad jais buvo padaryta didelė žala valstybės interesams – sumenkintas Valstybinių ligonių kasų ar (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos autoritetas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Šios nusikalstamos veikos esmė pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio arba drausminio nusižengimo, yra didelės žalos (valstybei, tarptautinei organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, konkrečių didelės žalos kriterijų įstatymas nenurodo, todėl šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2009 m. spalio 20 d. nutartis Nr. 2K- 355/2009, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis 2K-529/2008, 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis 2K- 421/2008, 2007 m. spalio 30 d. nutartis 2K-660/2007, 2007 m. vasario 13 d. nutartis 2K-76/2007). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. 2K-7-638/2005, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis 2K-108/2009). Šiuo konkrečiu atveju kaltinime buvo išsamiai detalizuota, kaip A. B. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės institucijų – (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos bei Valstybinės ligonių kasos autoritetą ir šioms institucijoms bei valstybei padarė didelę neturtinę žalą. Sutiktina su teismo teiginiu, jog BK 228 straipsnio 1 dalyje nėra numatyti didelės žalos nustatymo kriterijai, nes kiekvienu atveju žala vertinama individuliai. Tačiau šioje byloje priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, surinktų duomenų yra pakankamai, jog būtų galima pagrįsti didelės žalos kilimą dėl neteisėtų A. B. veiksmų. Buvo įrodinėjama, jog A. B., kaip valstybės tarnautojo, t. y. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus, nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, jog jis pagal kaltinime nurodytus teisės aktus privalėdamas organizuoti Teritorinės ligonių kasos veiklą ir atsakyti už jos rezultatus, užtikrinti nustatytų Teritorinės ligonių kasos funkcijų vykdymą, privalėdamas tinkamai atstovauti Teritorinei ligonių kasai esant santykiams su kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis, privalėdamas parengti, suderinti, pasirašyti bei vykdyti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo, privalėdamas vykdyti kitas Lietuvos Respublikos įstatymų, Valstybinės ligonių kasos nuostatų, Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymų, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ir kitų teisės aktų numatytas funkcijas, tyčia nepaisė šių jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Jis, pažeisdamas įstatymus, savanaudiškai, rodydamas aiškų nusistatymą prieš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės teikiamus prašymus dėl teiktinų paslaugų ir jų pagrindu pildytinų sutarčių, priimdamas vienasmeniškus formalius, o ne teisiškai pagrįstus sprendimus, nespręsdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų teisingai ir iš esmės, prašymų ir ginčų dėl sutarčių papildymo nespręsdamas nustatyta tvarka, nepaisydamas teismų sprendimų dėl pasisakytų nepagrįstų jo sprendimų bei argumentų, nustatydamas ne minimalius, kaip reikalauja įstatymas, o maksimalius reikalavimus paslaugų teikimui, neapsiribojo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pateiktais dokumentais, tarp jų ir pritariamaisiais raštais dėl prašomų paslaugų teikimo, o savo iniciatyva rinko duomenis, nepritariamuosius raštus, netgi šališkus žmonos paruoštus raštus, kurių pagrindu priėmė VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei nepalankius sprendimus. Aiškų neigiamą nusistatymą prieš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę besąlygiškai patvirtina ir besitęsiantys teisminiai procesai, kai iš esmės nuo pirmojo teismo sprendimo buvo konstatuojamas A. B. sprendimų neteisėtumas, iš esmės pasisakant, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė atitiko visus reikalavimus, kad jos prašymai būtų tenkinami, t. y. papildytos sutartys prašomomis paslaugomis. Savanaudiškas paskatas pagrindžia ir tai, jog A. B. iniciatyva buvo atliekama keletas staigių VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patikrinimų, kurie, kaip nurodė tiek pati ligoninė, tiek ir apklausti liudytojai, iki tol tokie intensyvūs nebuvo. Akivaizdu, jog A. B. gavęs VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus juos turėjo nagrinėti nustatyta tvarka, vertinti prašymus pagrindžiančius dokumentus ir jų pagrindu priimti sprendimus. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė, kreipdamasi į (duomenys neskelbtini) teritorinę ligonių kasą dėl sutarčių papildymo (sudarymo), ne tik pateikė Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 1000, suteikiančią teisę VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei teikti psichiatrijos II (antrines) bei psichiatrijos dienos stacionaro paslaugas (t.11, b. 1. 10–12; t. 12, b. 1. 57–59, 172–174), bet ir (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos (t. 11, b. 1. 8, 43, 91), (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės mero (t. 11, b. 1. 35), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (t. 11, b. 1. 27) raštus, kuriais buvo pritariama Ligoninės prašomų paslaugų, kuriomis buvo siekiama papildyti sutartis, teikimui. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, A. B. šių VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pateiktų dokumentų nevertino, o savo iniciatyva rinko duomenis, kurių pagrindu netenkino ligoninės prašymų (t. 11, b. 1. 30, 32, 39, 40; 12 t., b. 1. 68, 69). 2008-11-28 raštu Nr. Al-4174 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko V. R. prašė pateikti nuomonę dėl psichiatrijos dienos stacionaro plėtros poreikio (duomenys neskelbtini) apskrityje, į tai 2008-12-04 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos raštu Nr. 2-3990-(2-17), paruoštu I. B. – A. B. žmonos, buvo nepritariama naujų psichiatrijos profilio paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, steigimui. 2010-03-02 raštu Nr. Al-1009 (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo specialisto-konsultanto psichiatrijai A. N. prašė pateikti informaciją apie psichiatrijos stacionarinių paslaugų poreikio tenkinimą (duomenys neskelbtini) apskrityje ir rekomendacijas dėl tikslingumo sudaryti sutartį su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligonine dėl psichiatrijos stacionarinių paslaugų teikimo, į ką 2010-03-04 VšĮ (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės psichiatrijos filialas raštu Nr. 1.30./5R-04 nepritarė naujų psichiatrijos stacionarinių lovų steigimui ir dienos stacionaro vietų plėtimui. Nagrinėjamu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracija buvo (duomenys neskelbtini) psichiatrijos, Apskrities bei (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninių steigėja. Viršininko administracijoje kaltinamojo (duomenys neskelbtini) I. B. dirbo nuo 2006 m. Tad suinteresuotumas išlaikyti konkurencinį pranašumą šių gydymo įstaigų ir išlaikyti maksimalų jų teikiamų paslaugų finansavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto yra akivaizdus, prie to besąlygiškai prisidėjo A. B.. Tad akivaizdu, jog minėti atsakymai į A. B. paklausimus apie konkurencinių paslaugų poreikį nėra ir negali būti objektyvūs ir juo labiau – argumentas A. B. sprendimuose. Tą pagrindžia ir liudytojo V. A. parodymai, kuris būtent ir nurodė, kad ištekliai buvo riboti, todėl nepritarė naujų skyrių atidarymui, nes tai keltų grėsmę jau teikiamų paslaugų kokybei. Liudytojo teigimu, konkurencija turi būti reguliuojama, nes gali kilti grėsmė ligoninei likti su nenaudingomis paslaugomis. Visgi tokia situacija, kaip nurodė V. A., ribojo psichiatrijos paslaugų pasirinkimą ligoniams. Liudytojo V. R. teigimu, buvo siekiama neišsklaidyti specialistų, personalo. Tad akivaizdu, jog konkurencijos reguliavimo ėmėsi ir pats A. B.. Pastarojo 2013-07-17 raštas Nr. Al-3649 taip pat pagrindžia, jog stacionarines psichiatrijos paslaugas, apmokamas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų nuo 2009 m. iki 2010 m. (duomenys neskelbtini) gyventojams galėjo teikti tik (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninė. Taigi savo sprendimais A. B. suteikdamas konkurencinį pranašumą šiai įstaigai ir ribodamas licencijuotų paslaugų teikimą, piktnaudžiavo tarnyba, viršijo įgaliojimus. Tai besąlygiškai pagrindžia ir kita aplinkybė: A. B. savo sprendimus grindė ne tik jo paties iniciatyva gautais jam palankiais dokumentais, bet ir kritikuodamas kaip nepagrįstus ligoninės pateiktus dokumentus – 2009-03-31 viršininko administracijos pritariamąjį raštą (t. 11, b. 1. 93). Net ir tuo atveju, kai 2008-03-19 raštu Nr. A1-911 A. B. Sveikatos apsaugos ministro R. T., atsižvelgiant į 2008-03-03 ligoninės prašymą Nr. 9-1020 „Dėl sutarties papildymo“, prašė informuoti apie numatomą (duomenys neskelbtini) apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo plano koregavimą (t. 11, b. 1. 30) ir gavęs 2008-04-14 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsakymą Nr. 10-(13.14-28)-2136, kuriuo pritariama psichiatrijos paslaugų teikimui (duomenys neskelbtini) ligoninėje (t. 11, b. 1. 31), šiuo pritarimu nesivadovavo ir 2008-04-30 raštu Nr. A-1449 netenkino ligoninės 2008-03-03 prašymo Nr. 9-1020 dėl sutarties papildymo. Pagrindinis argumentas, pagrindžiantis šį sprendimą, buvo 2008-04-23 Sveikatos apsaugos ministerijos rašte Nr. 10-2355 pateikta informacija (t. 11, b. 1. 29). Tuo tarpu minimas raštas negali būti laikomas nei pritariamuoju, nei nepritariamuoju ligoninės prašymams dėl sutarčių papildymo raštu, kadangi pastaruoju Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija tiesiog atsakė, jog klausimas dėl Psichiatrijos skyriaus (duomenys neskelbtini) ligoninėje svarstytas nebuvo, nes nepateikta paraiška bei svarstymui reikalinga informacija (t. 11, b. 1. 32). Šį raštą pasirašęs asmuo R. V. apklausta kaip liudytoja teismo posėdžio metu parodė, jog tai buvo formalus konstatavimas. Nebuvo nei pritariama, nei nepritariama tokioms paslaugoms.

Tai, jog A. B., nagrinėdamas VšĮ (duomenys neskelbtini)ligoninės prašymus, ne tiesiog nesuprato teisės aktų ar juos suprato netinkamai, o sąmoningai ignoravo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus, pagrindžia ilga veikos trukmė, sprendimus naikino teismai, pasisakydami dėl teisiškai nepagrįstų jo argumentų, neteisėtų sprendimų ir tai, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė atitinka visus reikalavimus, kad sutartys būtų papildytos. Net ir neįsiteisėjęs teismo sprendimas A. B. galėjo padėti susivokti, kaip turi būti sprendžiami VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymai ir taikomi konkretūs teisės aktai. Tačiau priešingai, A. B. principingai skundė teismų sprendimus, kuriais buvo naikinami jo sprendimai. Priešingus tarnybai A. B. interesus, aiškų nusistatymą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymams pagrindžia ir ignoravimas, nevykdymas teismų sprendimų: 2010-11-25 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, 2011-05-12 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, 2011-11-18 (duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo sprendimo, 2012-05-24 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties. 2013-08-26 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa įpareigota per vieną mėnesį nuo nutarties įsiteisėjimo dienos papildyti 2009-02-26 sutartį S2- 2009-108, sudarytą su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligonine, antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis, nurodant, kad sutartis šiomis paslaugomis papildyta nuo 2009-12-01; (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa įpareigota per vieną mėnesį nuo nutarties įsiteisėjimo dienos papildyti su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligonine sudarytą 2010 metų sutartį antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis; panaikintas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 2011-03-28 sprendimas Nr. Al-1495 „Dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį“, įpareigojant (duomenys neskelbtini) teritorinę ligonių kasą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo papildyti 2011 metų sutartį, sudarytą su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligonine, antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis; panaikinta (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 2012-04-03 sprendimo Nr. Al-1499 „Dėl 2012 m. sutarties „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“ dalis, kuria atsisakyta papildyti sutartį antrojo lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis, įpareigojant (duomenys neskelbtini) teritorinę ligonių kasą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos papildyti 2012-03-01 sutartį S2- 2012-137/05-12-0008, sudarytą su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligonine, antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis. Nors 2011-11-18, 2012-05-21 bei 2013-08-26 teismų sprendimai buvo priimti ne A. B. inkriminuojamo veikos laikotarpiu (pagal pareikštą kaltinimą veikos laikotarpio pabaiga – 2011-06-10), tačiau šiais sprendimais pasisakyta dėl kaltinime minimų A. B., kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos vadovo, sprendimų, priimtų pagal VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus, dėl tų pačių asmens sveikatos priežiūros paslaugų įtraukimo į sutartis, konstatuota, jog (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos vadovas pažeidė teisėtumo, nepiktnaudžiavimo valdžios principus (2013-08-26 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-379/2013), todėl šie teismų sprendimai besąlygiškai pagrindžia A. B. veiksmų nusikalstamumą, piktybiškumą. Sprendimai įsiteisėję, o jais įrodytos ir konstatuotos esminės A. B. veiksmų, priimant aptariamus sprendimus, neteisėtumo aplinkybės.

Apie tai, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė atitiko keliamus reikalavimus ir nuo 2008 m. teikti prašymai papildyti sutartis prašomomis paslaugomis turėjo būti tenkinti, pasisakė ir byloje apklausti asmenys. Liudytojos I. B. teigimu, ji siūlė A. B. papildyti sutartis, t. y. vykdyti teismų sprendimus, tačiau A. B. nuomonė buvo kita. Liudytojos Ž. K. teigimu, ji nuo visų procesų dėl Psichiatrijos skyriaus steigimo buvo nušalinta, A. B. sprendimai buvo priimti, jautėsi A. B. suinteresuotumas netenkinti ligoninės prašymo, buvo daromi patikrinimai dažniau nei kitur. Liudytojos manymu, A. B. pinigus įstaigoms skirstė nelygiaverčiai ir direktoriaus sprendimai dažniausiai buvo vienasmeniški. Kaip parodė liudytoja S. G., tuometinis vadovas A. B. turėjo lemiamą balsą ir darė įtaką jos sprendimams. Nors nė vienas nepritarė sutarčių papildymui, tai buvo vadovo nurodymas, į jų nuomones nebuvo atsižvelgta. Jai atrodė, kad reikėjo sudaryti sutartis, tačiau direktoriui negalima prieštarauti. (duomenys neskelbtini) ligoninė viską turėjo. Liudytojos teigimu, dėl visų sutarčių turėjo kreiptis į (duomenys neskelbtini), į institucijas, ir gauti pritarimą, bet to nedarė. Nors šios liudytojos parodymai iš esmės teismo metu keitėsi nuo duotų tyrimo metu, ji paaiškino, jog pirmiesiems parodymams įtakos turėjo A. B., kuris buvo išdėstęs nuomonę ir kitaip pasakyti negalėjo. Šie liudytojų parodymai patvirtina, jog iš esmės jei (duomenys neskelbtini) teritorinėje ligonių kasoje ir vyko VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų svarstymo procedūros, jos buvo formalios, nes galutinį sprendimą priimdavo pats A. B., o pavaldūs darbuotojai tiesiog vykdė A. B. nurodymus. Liudytojo R. V. teigimu, atsakymus (duomenys neskelbtini) ligoninei rengdavo A. B. nurodžius, kokio pobūdžio atsakymas turi būti parengtas, t. y. kad nebūtų tenkinami prašymai. Rinktis, kad atsakymai būtų rengiami kitokio pobūdžio, nebuvo galimybės, nes juos tikrino A. B., nurodydamas, kad turi būti nepalankus sprendimas, o išreiškus savo nuomonę, A. B. į ją nereaguodavo. Šio liudytojo manymu, tarp A. B. ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės galbūt buvo asmeniniai nesutarimai. Liudytojas G. V., atstovaudamas Sveikatos apsaugos ministerijos nuomonei, teigė, jog (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius A. B. nuo 2008 metų gavęs visus reikiamus dokumentus iš (duomenys neskelbtini) ligoninės, t. y. (duomenys neskelbtini) apskrities Viršininko išvadą ar Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, dokumentus, kiek jam žinoma, pateikė (duomenys neskelbtini) ligoninė, dėl sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis nuo 2008 metų privalėjo papildyti sutartį prašomomis paslaugomis. Taip pat turėjo vadovautis iki 2010 metų priimta Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nutartimi 2000-06-23 Nr.4/4 „Dėl sutarčių sudarymo tvarkos“, kur 9 punkte aiškiai numatyta, kad jei Teritorinė ligonių kasa arba paslaugų teikėjas nesutinka pasirašyti suderinimo protokolo arba sutarties, ginčą eilės tvarka turėjo nagrinėti Teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba ir Valstybinė ligonių kasa. Jei (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba neišsprendusi ginčo dėl sutarčių papildymo prašomomis paslaugomis iki 2010 metų nenagrinėjo ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius nesikreipė į Valstybinę ligonių kasą, tai akivaizdžiai matosi, kad jis peržengė savo kompetencijos ribas ir vienašališkai priimdavo neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Kiek jam žinoma (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius nė karto nėra kreipęsis į Valstybinę ligonių kasą dėl susidariusios situacijos iki tol, kol nebuvo priimtas 2010-11-25 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Jo nuomone, A. B., matydamas, kad tiek metų, t. y. nuo 2008 metų, vyksta ginčai dėl sutarčių papildymo psichiatrijos II paslaugomis su (duomenys neskelbtini) ligonine, privalėjo priimti abiem priimtiną sprendimą, kad būtų nutraukti teisminiai ginčai. Dėl kokios priežasties to nepadarė, jis negali pasakyti, nes A. B. į kompromisą nėjo, o tik viską sprendė teismų keliais. Nors ir įpareigotas įvairių instancijų teismų (duomenys neskelbtini) ligoninės 2009, 2010 ir 2011 metų prašymus išnagrinėti iš naujo, jis jokių sprendimų, kad būtų užbaigti šie ginčai, nepriėmė, o ir toliau atsirašinėjo įvairiais raštais, nenurodydamas konkrečių motyvų, dėl ko šių teismų sprendimų nevykdė (t. 15, b. 1. 92–95). Liudytojo A. Š. teigimu, svarstant VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymą buvo sukvietę visų apskrities gydymo įstaigų vyriausiuosius gydytojus. Nebuvo nė vieno prieštaravimo, kad (duomenys neskelbtini) ligoninė teiktų tokias paslaugas. Kaip parodė liudytojas A. B., sutikimą steigti psichiatrijos paslaugas davė. Dauguma specialistų sakė, kad niekas nedraudžia to sutikimo išduoti. I. B. nuomonė buvo priešinga.

Prokurorė nurodo, kad A. B. sprendimai neatitiko taikytinų teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalys), teisėtumo principo. Nei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenumatė tokių atsisakymo sudaryti ar papildyti sutartį pagrindų, kuriuos savo sprendimuose nurodė A. B., taip pat nenumatė (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos teisės nustatyti sutarčių sudarymo tvarkos ar atsisakymo sudaryti tokias sutartis pagrindus. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje reglamentuota, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo ir kt. minimoje normoje išvardytais principais. Tai reiškia, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, konstitucinių teisės principų – teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt. Tuo tarpu visa VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų nuo 2008 metų dėl sutarčių 2009–2010 metams papildymo nagrinėjimo eiga akivaizdžiai pagrindžia teisėtumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų pažeidimą.

Nors tiek tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu A. B. savo nekaltumą grindė Sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planu, patvirtintu 2007-04-27 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-300, tačiau tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-06-29 nutarimu Nr. 647 patvirtintoje Strategijoje II restruktūrizavimo etapo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarimą Nr. 647 „Dėl Antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijos patvirtinimo“) apibrėžtų tikslų nurodyti – sveikatos priežiūros paslaugų struktūros tobulinimas ir prieinamumo gerinimas, o vienu iš uždavinių – dienos stacionaro paslaugų plėtojimas. Bylos nagrinėjimo teisme metu liudytoja R. V. teigė, jog normali praktika, kai įstaigos inicijuoja naujų paslaugų teikimą. Liudytojos J. K. teigimu, aiškus prioritetas buvo teikiamas stacionarinių psichiatrijos paslaugų integravimui į bendro profilio ligonines. Buvo tikslas siekti pagerinti paslaugų prieinamumą. Restruktūrizavimas ėjo link paslaugų siaurinimo, tačiau tai nereiškia, kad restruktūrizavimas prieštaravo psichiatrijos paslaugų programos įgyvendinimui. Psichiatrijos paslaugų poreikis nemažėjo.

Prokurorės manymu, A. B. priešingus tarnybai interesus pagrindžia ir tai, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymai pagal tuos pačius pateiktus prašymus pagrindžiančius dokumentus buvo tenkinti ir sutartys buvo papildytos tik A. B. atleidus iš užimamų pareigų, tai patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja S. G.. Aptarti duomenys besąlygiškai paneigia teismo argumentus, jog A. B. veika sietina su drausmine ar administracine atsakomybe. Priešingai, A. B. viršijo jam suteiktus įgaliojimus, dėl to netenkino VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų ir taip neteisėtai ribodamas licencijuotų paslaugų teikimą piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suteikdamas konkurencinį pranašumą vienai įstaigai – VšĮ (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninei – ir tokiu būdu pažeisdamas pacientų teisę pasirinkti gydymo įstaigą (duomenys neskelbtini) mieste. Taip A. B. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, veikdamas priešingai nei nustatyti tikslai ir uždaviniai sumenkino valstybės institucijų – (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos bei Valstybinės ligonių kasos autoritetą, bei šioms institucijoms ir valstybei padarė didelę neturtinę žalą, o kartu sutrikdė normalią VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės veiklą ir padarė didelę turtinę žalą. Todėl A. B. veiksmai vertintini kaip nusikaltimas, numatytas LR BK 228 straipsnio 1 dalyje Neturtinę žalą iš esmės pripažino Valstybinė ligonių kasa, jos neginčydama ir dėl neturtinės žalos dydžio pagal ligoninės pareikštą civilinį ieškinį palikdama teisę spręsti teismui. Tai, kad minėtoms institucijoms padaryta žala pagrindžia ir pastarųjų reagavimas į A. B. veiksmus, skiriant nuobaudas ir atleidžiant jį iš pareigų. A. B. veiksmai nebuvo pavienis atvejis, tai buvo keletą metų besitęsiantis A. B. principinės nuostatos demonstravimas, aiškus nusistatymas, nepaisymas ne tik veiklą reglamentuojančių teisės aktų, bet ir teismų sprendimų ignoravimas, negerbimas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos kolektyvo, aiškus nuomonės demonstravimas ligoninės prašymų nagrinėjimo procedūroje ir net tam tikras poveikis darbuotojams, atsakingiems sutarčių sudarymo procese. Dėl tokio A. B. poelgio triko normali, įprasta VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės veikla, nebuvo stabili šios ligoninės organizacinė sistema. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė negalėjo tinkamai konkuruoti su kitomis analogiškas paslaugas teikiančiomis įstaigomis, akivaizdžiai pažeisti teisėti šio juridinio asmens lūkesčiai. Reikia sutikti, jog tokie (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos vadovo sprendimai sukėlė ir tam tikrą rezonansą gydymo įstaigų rate. Nuo 2011-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio papildymas 9 dalimi, kuriuo nustatyta, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, gali būti teikiamos tik gavus leidimą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, o Sveikatos apsaugos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. V-l 10 patvirtinto Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punkto nuostatomis – sveikatos priežiūros įstaiga negali pradėti teikti naujų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų PSDFB lėšomis, jei jos nebuvo teikiamos iki įsakymo įsigaliojimo dienos – 2011-01-01. Tai patvirtina, jog A. B. veiksmais buvo užkirtas kelias ne tik VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei teisėtais būdais gauti teiktų paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, tačiau sukūrė pakankamą kliūtį realizuoti ligoninės teisę į sutarčių sudarymą paprastesnėmis sąlygomis. Bylos duomenimis nustatyta, jog paslaugų poreikis nemažėjo, vadinasi, pacientams buvo apribota teisė pasirinkti gydymo įstaigą (duomenys neskelbtini) mieste. Visi šie duomenys neabejotinai pagrindžia didelės žalos buvimą, padarytą A. B., kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos vadovo, veiksmais.

A. B. buvo kaltinamas savo nusikalstamais veiksmais padaręs ir didelę – 2 572 203,23 Lt – turtinę žalą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei. Bylos nagrinėjimo metu ši žalos suma VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės buvo tikslinta į 2 521 521 Lt. Reikia sutikti su tuo, jog iš esmės turtinės žalos apskaičiavimas yra sudėtingas ir paremtas nukentėjusios šalies skaičiavimais. Deja, kitokio skaičiavimo neturint nėra pagrindo juos atmesti. Su nukentėjusios šalies turtinės žalos skaičiavimo metodika nesutiko civilinės atsakovės Valstybinės ligonių kasos atstovas, teigdamas, kad toks skaičiavimas hipotetiškai būtų teisingas, jei konkreti suma būtų įvardyta sutartimi. Tačiau akivaizdu, jog šiuo atveju A. B. nesprendus prašymų iš esmės dėl sutarčių papildymo paslaugomis, nebuvo sprendžiamas ir sutartinės sumos klausimas. Kaip teigė atsakovės atstovas, esant lėšų trūkumui, jei (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa būtų kreipusis į Valstybinę ligonių kasą dėl papildomų lėšų, pastaroji būtų galėjusi kreiptis į Finansų ministeriją, bet to nebuvo. Taigi lėšų klausimo A. B. iš esmės nesprendė. (duomenys neskelbtini) ligoninė išties teikė paslaugas, kuriomis prašė papildyti sutartis ir atitiko visus teisės aktų reikalavimus gauti šių paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, tačiau tik aktyviais (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos veiksmais ši teisė buvo atimta. Jei nuo 2008 m. būtų vykusios derybos dėl sutarčių papildymo prašomomis paslaugomis, šių paslaugų apmokėjimo sumos (sutartinės sumos) ir paslaugos būtų numatytos sutartyse, (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa būtų privalėjusi sumokėti už šias pasaugas. Nesant kitokių objektyvių duomenų, paneigiančių VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės apskaičiuotą turtinę žalą – 2 521 521,00 Lt, ši žala laikytina pagrįsta ir didele turtine žala. Vis dėlto nenustačius neturtinės žalos, savaime nereiškia, jog nepadaryta turtinė žala. Tai būtina pagrįsti konkrečiais įrodymais bei argumentais, tačiau šioje dalyje skundžiamu nuosprendžiu teismas visiškai nepasisakė, turtinės žalos pagrįstumo nevertino.

Be kita ko, teismas padarė išvadą, kad A. B., nors ir remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nenumatytais sutarčių sudarymo kriterijais, sprendimų nepriėmė vienasmeniškai. Konstatavo, jog I. B. savarankiškai nesprendė su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymais susijusių klausimų ir sprendimams įtakos daryti negalėjo. Prokurorės manymu, su tokia teismo argumentacija bei išvadomis negalima sutikti. Atkreiptinas dėmesys, jog A. B. pareikštas kaltinimas apima 2008–2011 metų laikotarpį. Tuo tarpu teismo minėtai išvadai pagrįsti akcentuoti duomenys – liudytojos L. B., J. J., V. Ž., S. D. parodymai, 2012-06-15 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštas – kaip įrodymai, jog A. B. sprendimus priėmė nevienasmeniškai, yra išeinantys iš kaltinimo ribų. Būtent liudytoja I. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja davė parodymus apie jos pasirašytą 2012-06-22 pranešimą (duomenys neskelbtini) ligoninei „Dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis“ (t. 15, b. 1. 20–21). Liudytojai J. J., V. Ž. bei S. D. davė parodymus apie 2012-06-18 vykusį specialios grupės posėdį dėl sutarties sudarymo ir bendrai nurodė, jog tokiame komisijos posėdyje svarstant sutarties sudarymo klausimą, dalyvavo pirmą kartą (t. 14, b. 1.177–178, 188–189; t. 15, b. 1. 22–23; t. 17, b. 1. 145, 163, 196). Teismo minimas 2012-06-15 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštas Nr. (13.7-283)10-5202 patvirtina, jog A. B. į minėtą ministeriją kreipėsi 2012-06-01 raštu Nr. Al-2837 klausdamas nuomonės dėl 2012-05-24 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 vykdymo (t. 13, b. 1. 95). Tad atsižvelgiant į tai, jog pagal A. B. pareikštą kaltinimą nusikalstamos veikos laikotarpio pabaiga yra sietina su 2011-06-10 sprendimo Nr. Al-3164 priėmimu, aptarti duomenys, susiję su 2012 m. vykusiais procesais, svarstant sutarčių su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligonine papildymo, sudarymo klausimus, negali būti įrodymais, jog A. B. kaltinime nurodytus sprendimus priėmė nevienasmeniškai, kreipėsi dėl nuomonės pateikimo, rengė posėdžius.

Prokurorė pažymi, jog iki 2012 metų iš esmės ginčo dėl sutarčių papildymo, sudarymo pagal VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus, sprendimas nevyko, nebuvo sudaromos komisijos, organizuojami posėdžiai, susitikimai su pačios VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovais. Liudytojai J. J., V. Ž., S. D. nurodė, jog anksčiau nei minėtame 2012-06-28 komisijos posėdyje jiems dėl sutarčių sudarymo svarstymo neteko dalyvauti ir apie tai, jog tokie posėdžiai būtų vykę, jiems nežinoma. Ar buvo Ginčo komisijos, nežinojo ir liudytoja I. B.. Tuo tarpu liudytojas V. V. parodė, jog nors VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė pateikė visus reikiamus dokumentus, derybos nevyko, nebuvo nė vieno sutarties šalių vadovų ar atstovų susitikimo problemai spręsti, o (duomenys neskelbtini) ligonių kasos administracija pateikdavo vis kitokius argumentus ir reikalavimus. Buvo tik formalūs susirašinėjimai. Nors buvo skambinta A. B., siūlyta susitikti, tačiau atsakymas buvo neigiamas (t. 15, b. 1. 62–66). Kaip matyti iš liudytojo G. V. parodymų, iki tol, kol nebuvo priimtas 2010-11-25 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius nė karto nesikreipė į Valstybinę ligonių kasą dėl susidariusios situacijos sprendimo. 2011-06-07 (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus A. B. kreipimasis į Valstybinę ligonių kasą buvo dėl 2010-11-25 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymo išaiškinimo (t. 15, b. 1. 92–95). Tačiau liudytojo A. V. minimas kreipimasis į Valstybinę ligonių kasą taip pat laikytinas tik formaliu, nes dar 2011-06-07 sprendimu Nr. Al-3056 bei 2011-06-10 sprendimu Nr. Al-3164 A. B., nepaisydamas 2010-11-25 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimų, netenkino VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų ir nepapildė 2009 bei 2010 metų sutarčių prašomomis paslaugomis.

A. B., kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos vadovui, jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai ne tik suteikė plačius įgaliojimus, bet ir kėlė aukštus reikalavimus. Vadovo gebėjimas tinkamai vykdyti apibrėžtas funkcijas yra pačios institucijos autoritetas. Tačiau šiuo konkrečius atveju Teritorinės ligonių kasos autoritetas buvo sumenkintas ne tik procedūrų nesilaikymu sprendžiant VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus, bet ir, kaip minėta, ignoravimu teismų sprendimų, kuriuose buvo aiškiai išdėstyti argumentai dėl A. B. priimtų sprendimų nepagrįstumo. Būtent fiziniam asmeniui už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą yra numatyta atsakomybė net pagal atskirą baudžiamojo įstatymo normą – BK 245 straipsnis Tuo tarpu A. B., kaip juridinio asmens atstovas, privalantis vykdyti teismų sprendimus, jų nevykdydamas, akivaizdžiai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, jam suteiktais įgaliojimais.

Skundžiamame nuosprendyje teismas iš esmės išdėstė visų teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus, nurodė dokumentus, kuriais buvo pritariama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymams papildyti sutartis, tačiau visiškai neargumentuota, kodėl šie įrodymai A. B. kaltei pagrįsti atmesti. Tuo tarpu teismo argumentai, jog nepadaryta BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, paremti liudytojų A. N., V. A., V. R. parodymais, 2008-12-04 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos raštu Nr. 2-3990-(2-17), kurio rengėjas – I. B., A. B. sutuoktinė. Vis dėlto pastarųjų asmenų pozicija (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai sprendžiant VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus buvo viena – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašomų į sutartį įtraukti paslaugų poreikio nėra. Tokios nuomonės savo neigiamais sprendimais VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atžvilgiu laikėsi ir A. B..

Teismas savo sprendime atsižvelgė ir į 2011-11-18 Vyriausiojo administracinio teismo sprendime (administracinė byla Nr. 1-468-243/2011) išdėstytą Valstybinės ligonių kasos atstovų poziciją, jog (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 2009, 2010 ir 2011 metų sutartys yra teisėtos ir atitinka teisinį reglamentavimą. Tačiau akivaizdu, jog ši administracinio ginčo nagrinėjimo metu išreikšta Valstybinės ligonių kasos pozicija visiškai neatitiko (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos metu išsakytos jau anksčiau aptartos Valstybinės ligonių kasos atstovų nuomonės.

Ginčijama teismo išvada paremta ir duomenimis, jog svarstydamas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymą sudaryti 2010 metų sutartį ir ją papildyti stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, apmokant iš PSDF biudžeto lėšų, A. B. rėmėsi R. G. ir D. L. atlikta išvada, kurioje siūlyta nesvarstyti galimybės papildyti sutartį prašomomis paslaugomis (t. 12, b. 1. 63–65). Tačiau teismas visiškai nevertino liudytojos D. L. parodymų, jog ji jokios analizės neatliko, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pateiktų dokumentų dėl sutarties sudarymo netikrino ir nežino, kokie jie buvo pateikti. Šią išvadą jai pateikė pasirašyti skyriaus vedėja R. G.. Tai, kaip jau minėta, leidžia teigti, jog iš esmės ši išvada nėra objektyvi.

Prokurorei nesuprantamas teismo argumentas, jog I. B. savarankiškai nesprendė su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymais susijusių klausimų ir sprendimams daryti įtakos negalėjo. Šį argumentą teismas grindė liudytojo A. Š. parodymais, jog Apskrities viršininkas, teikdamas nuomonę dėl VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymo, prašė I. B. nusišalinti. Tačiau akivaizdu, jog teismas liudytojo A. Š. parodymus interpretavo savaip. Būtent pastaroji aplinkybė, jog pati L. B. nuo jos sutuoktinio A. B., kaip (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus, pateiktų prašymų nagrinėjimo nenusišalino, patvirtina jos suinteresuotumą. Todėl I. B., kaip nurodė liudytojas A. Š., ir buvo paprašyta nusišalinti. Be to, teismas neįvertino liudytojo A. B. parodymų, jog ant 2008-12-29 VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gauto prašymo Nr. 5774 jam užrašius rezoliuciją I. B. paruošti pritariamąjį raštą, nes nematė jokių trukdžių, kad minėta ligoninė negalėtų teikti prašomų paslaugų, I. B. tai padaryti atsisakė. Jam I. B. vertinimas ir analizė buvo neobjektyvūs, nes ji buvo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus A. B. (duomenys neskelbtini). Liudytojui A. B. buvo žinoma, jog 2008-12-04 raštu Nr. 2-3990(2.17) buvęs administracijos viršininkas V. R. nepritarė naujų psichiatrijos profilio paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto, steigimui, bet kadangi šis raštas buvo ruoštas I. B., jį vertino skeptiškai, nes I. B., A. B. nuomone, buvo suinteresuota duoti tokį atsakymą (t. 15, b. 1. 85–86). Kad šis 2008-12-04 raštas Nr. 2-3990(2.17) yra neobjektyvus, šališkas, tikėtina, sąmoningai paruoštas prieštaraujant ligoninės interesams, konstatuota dar 2009-11-02 (duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo sprendime, administracinėje byloje Nr. 1-343-386/2009 (t. 11, b. l. 105–110), o ši teismo argumentacija nepaneigta ir 2010-11-25 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (administracinė byla Nr. A502-1562/2010) (t. 11, b. 1. 123–131). Aptarti argumentai rodo, jog teismo išvada skundžiamame nuosprendyje dėl I. B. įtakos sprendimams yra iš esmės kvestionuojanti minėtų 2009-11-02 bei 2010-11-25 teismų išvadas (sprendimus).

Prokurorės manymu, Klaipėdos miesto apylinkės teismas netinkamai įvertino nusikaltimo, numatyto LR BK 228 str. 1 d., sudėties požymius, nesilaikė žalos nustatymo kriterijų. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, byloje esančių duomenų nevertino kaip įrodymų visumos, o faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo izoliuotai vienus nuo kitų, nepaneigė byloje surinktų kaltinančių įrodymų ir todėl padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas. Šios priežastys sukliudė teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl to 2014-04-30 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

Apeliaciniu skundu civilinio ieškovo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-30 nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apylinkės teismui arba nuosprendį panaikinti ir priėmus naują nuosprendį A. B. pripažinti kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 1 d., bei patenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad „...Nustačius tokius A. B. veiksmus, nėra pagrindo teigti, kad jais buvo padaryta didelė žala valstybės interesams – sumenkintas Valstybinių ligonių kasų ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos autoritetas. Būtent šio objektyvaus požymio nebuvimas yra vienintelis kriterijus, leidžiantis atriboti baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą nuo administracinės ar drausminės atsakomybės. Tad teismo vertinimu, tokia A. B. veika atitinka tarnybinio nusižengimo požymius..“ T. y. teismas konstatavo, kad nebuvo padaryta didelė žala valstybės interesams, tačiau liko nenagrinėta ir nieko nepasisakyta apie kitą inkriminuotą alternatyvią nusikaltimo sudėtį – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei padarytą didelę – 2 57 203,23 litų – turtinę žalą. Teismui išteisinamojo nuosprendžio motyvuose buvo būtina nurodyti, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei taip pat nebuvo padaryta didelės žalos, nurodant tai patvirtinančius įrodymus. Iš teismo nuosprendžio turinio bei motyvuojamosios bei rezoliucinės dalies matyti, jog teismas A. B. pareikšto šio kaltinimo niekaip nevertino, t. y. nenagrinėjo, tuo pažeisdamas BPK 255 straipsnio nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad A. B. buvo kaltinamas ir dėl 2011 m. sutarties nepapildymo, tačiau ir šis kaltinimo epizodas nenagrinėtas.

Teismas rėmėsi liudytojų A. L., G. K., V. V., D. L., J. J., R. V., S. G., I. B. jų ikiteisminio bylos tyrimo metu gautais apklausos duomenimis. Tokia bylos duomenų vertinimo tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų. BPK 276 straipsnyje yra išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai. Aptariamojo straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Tačiau teismo posėdyje šių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu, nebuvo skelbiami, jie analizuojami iš karto nuosprendyje. Tokia tvarka pažeidžia BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme.

Pažymi, jog pirmas teismo posėdis įvyko 2014-01-14. Į teismo posėdį neatvyko civilinio ieškovo atstovas D. J.. Buvo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos (pateikta medicininė pažyma). Teismas nutarė bylą pradėti nagrinėti iš esmės, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad minėto posėdžio metu parodymus davė kaltinamasis (pridėtas prie protokolo rašytinis paaiškinimas) bei apklausti liudytojai A. L., Ž. K., G. K., V. V., D. L., J. J., R. V.. Civilinio ieškovo atstovas, nedalyvavęs procese dėl pateisinamų priežasčių, negalėjo pasinaudoti garantuota teise į teisingą procesą, t. y. teise užduoti klausimus kaltinamajam bei paminėtiems liudytojams, tuo buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje numatytas rungimosi principas bei BPK 44 straipsnio 10 dalyje, 110 straipsnyje įtvirtintos teisės. Itin svarbus dalyvavimas kaltinamojo apklausoje dėl to, kad veikos padarymas neatsiejamas su didelės žalos padarymu, t. y. būtinas nusikaltimo sudėties požymis.

Nurodo, jog 2014-01-29 nagrinėjant bylą po pertraukos, civilinio ieškovo atstovas pateikė prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą ir pripažinti valstybę ar Valstybinę ligonių kasą civiline atsakove dėl pareikšto ieškinio, įtraukus juos į procesą, kadangi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pradėjus bylą nagrinėti iš esmės to padaryta nebuvo. Teismas informavo, kad remiantis imperatyviomis įstatymo normomis, visi įrodymui pateikiami iki įrodymų tyrimo pradžios. Teismas neatnaujins tyrimo, nespręs klausimo, nes apklausta daug žmonių, tyrimas vyksta jau trečią dieną. Teismas išaiškino, kad neužkertamas kelias esant reikalui kreiptis civilinio proceso tvarka. Civilinio atsakovo atstovui tokia teismo pozicija nesuprantama ir nesuvokiama. Pirma, BPK 45 straipsnis ne tik įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teisėją išaiškinti teises, bet ir sudaryti proceso dalyviams galimybes realiai savo teisėmis naudotis. Antra, didelės žalos padarymas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei buvo inkriminuotas kaip alternatyvi nusikalstamos veikos sudėtis. Teismui atsisakius pripažinti civiliniu atsakovu ir pasiūlius kreiptis civilinio proceso tvarka, suponuojama, jog teisėja nesuprato (ar nenorėjo suprasti) kaltinimo esmės. T. y. atsisakė nagrinėti pareikštą kaltinimą. Tokį savo sprendimą jį patvirtino ir priimdama išteisinamąjį nuosprendį.

Pažymi, kad 2014-02-06 nagrinėjant bylą po pertraukos, teisėja tenkino prokurorės prašymą dėl civilinio atsakovo įtraukimo į bylą. Iš posėdžio protokolo darytina išvada, kad teisėja atnaujino procesą (ne įrodymų tyrimą). Atnaujinus įrodymų tyrimą, teismas turėjo vadovautis BPK 276 straipsnio 5 dalyje numatytomis taisyklėmis (arba anksčiau duotus parodymus balsu perskaityti, arba pakartotinai apklausti). To padaryta nebuvo.

Nagrinėjimo teisme metu teismas proceso dalyviams turi užtikrinti galimybę dalyvauti tiesioginiame įrodymų tyrimo procese. Proceso veiksmai turi būti atliekami taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienam iš proceso dalyvių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Tačiau manytina, kad konkrečiu atveju nustatyti realūs faktai, įrodantys, jog teismas pažeidė įrodymų tyrimo betarpiškumo ir žodiškumo, teisingo bylos nagrinėjimo, nešališkumo, proceso išsamumo, rungimosi principus. Mano, jog anksčiau paminėti teismo veiksmai sudarė situaciją, keliančią abejonių dėl teismo nešališkumo, ir tai yra pagrindas konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu civilinis ieškovas buvo pareiškęs motyvuotą nušalinimą teisėjai, tačiau jis formaliai buvo atmestas.

Taip pat nurodo, jog paminėti BPK pažeidimai yra esminiai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl kaip ir nėra prasmės aptarinėti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl A. B. išteisinimo. Jeigu teismas manys, kad nagrinėjant bylą anksčiau paminėtos BPK normos nebuvo pažeistos, prašo nuosprendį panaikinti ir priėmus naują nuosprendį, A. B. pripažinti kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog „A. B., priimdamas sprendimus, susijusius su VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligonine, atsižvelgė į Valstybinės ligonių kasos nuomonę bei Apskrities viršininko administracijos pateiktus raštus, Sveikatos apsaugos ministro įsakymus dėl restruktūrizavimo ir sutarčių sudarymo su ASPĮ. Taigi, aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. B., nors ir remdamasis Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatyme nenumatytais sutarčių sudarymo kriterijais, sprendimų nepriėmė vienasmeniškai. A. B. veiksmai – atsisakydamas tenkinti VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus, jis rėmėsi teisės aktais, kuriuos suprato ir taikė netinkamai, negali būti traktuojami kaip didelės žalos padarymas...“. Darydamas minėtas išvadas, teismas rėmėsi liudytojų A. N., V. R., L. B. parodymais, R. G. ir D. L. išvada. Teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio nuostatas, visiškai nevertino kitų liudytojų parodymų, byloje esančių duomenų.

Iš teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl atsisakymo papildyti sutartį Nr. S2-2009-108, teismas A. B. veiksmų teisėtumą grindė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-12-18 įsakymu Nr. V-1051 ir 2007- 05-03 įsakymu Nr. V-33. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatytas teisės aktas – Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas – buvo patvirtintas sveikatos ministro 2009-12-18 įsakymu Nr. V-1051. Taigi sutarčių sudarymo tvarkos aprašo nuostatos pareiškėjo prašymo papildyti 2009 metų sutartį PS ir PDS paslaugoms išsprendimui negalėjo būti taikomos, kadangi prašymams turi būti taikomi prašymų padavimo metu galioję teisės aktai. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ligoninei 1999-12-17 išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija, nuo 2007-07-31 papildyta suteikiant teisę teikti inter alia antrines stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas – psichiatrija II, taip pat antrines ambulatorines sveikatos psichiatrijos paslaugas, todėl KLU 2008-12-28 prašymo pateikimo metu atitiko Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatytus būtinuosius reikalavimus. (duomenys neskelbtini) pateikiant 2008 m. lapkričio 28 d. prašymą galiojo SAM 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-466 patvirtinto SASP paslaugų ir bazinių kainų sąrašas, kuris buvo patvirtintas įgyvendinant Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos išvardijamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąraše. Šio Sąrašo 2 pastaboje buvo nurodyta, kad jei stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ketina teikti paslaugas, kurių anksčiau neteikė, ir pageidauja sudaryti sutartį su Teritorine ligonių kasa, šį klausimą Teritorinė ligonių kasa svarsto tik gavusi institucijos, atsakingos už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą – apskrities viršininko arba Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, patvirtinančią konkrečių paslaugų, kurias ketina teikti besikreipiančioji įstaiga, poreikį, investicijų pagrįstumą, veiklos efektyvumą ir kokybę. Įsiteisėjusių sprendimų administracinėse bylose nustatyta, kad Sąrašo 2 pastabos prasme visi reikalavimai taip pat buvo įvykdyti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad stacionarinių psichiatrijos paslaugų teikimui (duomenys neskelbtini) ligoninėje pritarė abi Sąrašo 2 pastaboje nurodytos institucijos (pagal Pastabą pakako vienos). SAM 2008 m. vasario 25 d. pritarimo rašte Nr. 10-(13.7-28)-1075 pritarė, kad (duomenys neskelbtini) teikiamos stacionarinės psichiatrijos paslaugos būtų apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, o 2008 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 10-(13.14-28)-2136 nurodė, kad psichiatrijos paslaugų teikimas (duomenys neskelbtini) pagerins psichiatrijos paslaugų prieinamumą (duomenys neskelbtini) apskrityje. (duomenys neskelbtini) apskrities viršininkas savo pritarimą dėl SP paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini) išdėstė 2009 m. sausio 20 d. rašte Nr. (2- 225-(2.17) ir 2009 m. kovo 31 d. rašte Nr. 2-971-(2.17), nurodydamas, kad įvertinus psichiatrijos paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų materialinę bazę ir galimybes, šių paslaugų poreikis gyventojams yra didelis, jų teikimas (duomenys neskelbtini) ekonomiškai pagrįstas, Psichiatrijos (Afektinių susirgimų) skyriaus veikla efektyvi, paslaugos kokybiškos, todėl tikslinga PS paslaugas suaugusiems apmokėti PSDF biudžeto lėšomis. Teismas minėtų aplinkybių netyrė ir jų niekaip nevertino. Taigi SASP paslaugų ir bazinių kainų sąrašo 2 pastabos prasme civilinis ieškovas dėl 2009 metų sutarties papildymo SP ir SDP paslaugomis taip pat buvo įvykdęs nustatytas sąlygas.

Dėl atsisakymo papildyti 2010 m. sutartį, teismas rėmėsi A. B. paaiškinimu, jog jis rėmėsi R. G. ir D. L. išvada. Iš D. L. parodymų matyti, jog jos vedėja R. G. rašė raštą dėl (duomenys neskelbtini), o ji dėl kitų nesidomėjo, analizės neatliko. Ji tik pasirašė išvadą kaip antras asmuo, nes to jos paprašė R. G.. Ji nenagrinėjo prašymo ir nieko nesprendė dėl paslaugų suteikimo, realiai ruošė tik šablonus. Liudytoja R. G. teisme neapklausta, jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu nepaskelbti. Esant minėtoms aplinkybėms, teismui nebuvo pagrindo neva šių liudytojų parengta išvada grįsti išteisinamąjį nuosprendį.

1. B. buvo kaltinamas ir dėl sutarties papildymo nesudarymo 2011 m., tačiau teismas dėl šio epizodo nieko nepasisakė ir nesvarstė. Niekuo nepagrįstas teismo motyvas, jog A. B. sprendimų nepriėmė vienasmeniškai. Liudytoja Ž. K. parodė, jog dažniausiai direktoriaus sprendimai buvo vienasmeniški. Jautėsi A. B. suinteresuotumas netenkinti ligoninės prašymo. Liudytojas R. V. parodė, jog buvo atsisakoma pasirašyti sutartį, sprendimas buvo direktoriaus. Liudytoja S. G. parodė, jog apskritai į (duomenys neskelbtini) darbuotojų nuomonę nebuvo atsižvelgta. Tuo metu S. G. atrodė taip, kad reikėjo sudaryti sutartį, tačiau direktoriui negalima prieštarauti. Teismas minėtų liudytojų parodymų nevertino ir nenurodė motyvų, kodėl juos atmeta. (duomenys neskelbtini) direktorius organizuoja (duomenys neskelbtini) veiklą ir už ją atsako (nuostatų 13.1 str.). Pagal Viešojo administravimo įstatymo kiekvienas viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už jam pavestų uždavinių bei funkcijų tinkamą įgyvendinimą. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Iš to, kas paminėta, išeina, jog A. B., būdamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, yra atsakingas už jam pavestų uždavinių bei funkcijų tinkamą įgyvendinimą, o ne koks nors kolegialus (duomenys neskelbtini) organas ar darbuotojų susirinkime pasvarstymo nuomonės išreiškimas. Tik jis ir ne kas kitas atsakingas už (duomenys neskelbtini) priimamus sprendimus.

Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 32 ir 33 straipsniuose įtvirtintas teritorinių ligonių kasų statusas bei apibrėžtos šios institucijos funkcijos. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4, 33 ir 34 straipsnių nuostatas, Teritorinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Teritorinė ligonių kasa įgyvendina Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatas, administruoja ir paskirsto specialaus valstybinio finansinio fondo – Privalomojo sveikatos draudimo fondo – lėšas. Teritorinė ligonių kasa yra viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje. Iš to, kas paminėta, išeina, kad A. B., būdamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, yra valstybės tarnautojas. Remiantis (duomenys neskelbtini) nuostatų 1 straipsniu – (duomenys neskelbtini) yra juridinis asmuo, išlaikomas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, turintis antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir sąskaitas bankuose. Remiantis Nuostatų 4 straipsniu (duomenys neskelbtini) savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Sveikatos draudimo įstatymu, Biudžetinių įstaigų įstatymu, kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos įsakymais, kitais teisės aktais, Privalomojo sveikatos draudimo tarybos siūlymais ir šiais nuostatais. Biudžetinių įstaigų įstatymas TLK taikomas tiek, kiek jos veiklos nereglamentuoja Sveikatos draudimo įstatymas. Nuostatų IV skirsnis reglamentuoja (duomenys neskelbtini) valdymą. (duomenys neskelbtini) veiklą organizuoja ir jai vadovauja direktorius, kurį Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia iš pareigų Valstybinės ligonių kasos direktorius (nuostatų 12 straipsnis). (duomenys neskelbtini) direktorius organizuoja TLK veiklą ir už ją atsako (nuostatų 13.1 straipsnis).

Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam įrodinėti nereikia. Teismas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes privalėjo atsižvelgti į faktus, nustatytus įsiteisėjusiais LVAT procesiniais sprendimais administracinėse bylose Nr. - 1562/2010, Nr. - 1753/2012, Nr. - 2147/2011, Nr. - 379/2013.

Remiantis faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-25 nutartimi, 2011-05-12 nutartimi, 2012-05-24 nutartimi ir 2013-08-26 nutartimi buvo panaikinti (duomenys neskelbtini)sprendimai: 2008-12-19 Nr. Al-4652, 2009-04- 30 Nr. AI-1993, 2011-06-07 Nr. AI-3056, 2012-08-11 Nr. AI-4141 „Dėl sutarties su (duomenys neskelbtini) ligoninės papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis 2009 metams“ ir 3 atvejais įpareigojo (duomenys neskelbtini) prašymą išnagrinėti iš naujo, o 2013-08-26 – sudaryti sutartis. Tas pas pasakytina ir apie atsisakymą papildyti 2010, 2011 metų sutartis. Teismai, nagrinėję (duomenys neskelbtini) ligoninės skundus dėl (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos atsisakymo papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis psichiatrijos stacionarinėmis paslaugomis, konstatavo, kad „...Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Būtent įstatymu nustatyta, jog sutartis tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų turi būti sudaromos ir papildomos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Tuo tarpu ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2000-06-23 nutarimu Nr. 4/4 patvirtinta sutarčių sudarymo tvarka ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus 2007-11-19 įsakymu Nr. V-123 patvirtinta Sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarka. Nei Privalomojo sveikatos draudimo tarybai, nei (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai Sveikatos draudimo įstatymu nėra suteikti įgaliojimai nustatyti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje numatytų sutarčių sudarymo ir papildymo tvarką, tuo labiau tokių sutarčių nesudarymo sąlygas ar atsisakymo jas papildyti kriterijus. (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa, savo sprendimais pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 bei 11 straipsnių reikalavimus, kadangi viršydama savo kompetencijos ribas nustatė ne minimalius, kaip reikalauja įstatymas, o maksimalius reikalavimus paslaugų tiekimui“. (Lietuvos vyriausiojo teismo administracinės bylos Nr. A-822-2147/2011 bei Nr. 302-1562/2010).

Vykdydama minėtus teismo sprendimus, (duomenys neskelbtini) TLK 2011-06-07 sprendimu Nr. AI-3056 ir 2011-06-10 sprendimu Nr. AI-3164 vėl atsisakė papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis psichiatrijos stacionarinėmis paslaugomis. (duomenys neskelbtini) apygardos administracinis teismas 2011-11-18 sprendimu panaikinęs (duomenys neskelbtini) 2011-06-07 sprendimą Nr. Al-3056 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ (2009 m.) ir 2011-06-10 sprendimą Nr. Al-3164 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ (2010 m.) konstatavo, kad „...Prašymų naujo nagrinėjimo metu atsakovė (duomenys neskelbtini) turi įvertinti susidariusią teisinę situaciją, nes dėl jos neteisėtų veiksmų, atliekant viešojo administravimo procedūras, kurie nustatyti teismų sprendimais, buvo pažeistos pareiškėjos viešosios įstaigos, (duomenys neskelbtini) ligoninės subjektinės teisės. Dėl užsitęsusių (ketverius metus) netinkamai atliktų administracinių procedūrų pasikeitė teisinis reguliavimas, nes pagal LR sveikatos apsaugos ministro 2010-02-11 įsakymu patvirtinto pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo 8 punktą, asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali pradėti teikti naujų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, jeigu jos nebuvo tiekiamos iki šio įsakymo įsigaliojimo datos. Pareiškėjai aktualu, kad būtų taikomas teisinis reguliavimas, galiojęs jos prašymų padavimo metu, todėl naujo nagrinėjimo metu atsakovė, (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa, be kitų aplinkybių, turi įvertinti ir šią aplinkybę. T. y. teismas sprendimu konstatavo, kad vien formaliai vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

LVAT 2011-09-19 nutartis „Dėl (duomenys neskelbtini) prašymo išaiškinti LVAT 2010-11-25 nutartį“. Konstatavus, kad prašoma išaiškinti teismo nutartis yra aiški, suprantama bei įvykdyta, prašymas atmestinas. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovo (duomenys neskelbtini) sprendimo, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą iš naujo, teisėtumas ir pagrįstumas šiuo atveju nėra vertinami.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas (duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo 2011-11-18d sprendimu, kuriuo panaikintas (duomenys neskelbtini) 2011-06-07 sprendimas Nr AI-3056 dėl atsisakymo papildyti 2009 metų sutartį ir (duomenys neskelbtini) įpareigota išnagrinėti prašymus iš naujo. Minėtas sprendimas buvo priimtas vykdant neva įvykdytą LVAT 2010-11-25 nutartį. (duomenys neskelbtini)s apygardos teismas savo sprendime konstatavo, jog ,,...Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų..., vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Būtent įstatymu tai numatyta. Tuo tarpu iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, jog jie priimti vadovaujantis Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2000-06-23 nutarimu Nr 4/4 patvirtinta sutarčių rudarymo tvarka ir (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2007-11-19 įsakymu Nr V-123 patvirtinta sutarčių sudarymo tvarka. LVAT sprendime konstatavo, jog nei Privalomojo sveikatos draudimo tarybai, nei (duomenys neskelbtini) Sveikatos draudimo įstatymu nėra suteikti įgaliojimai nustatyti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio numatytų sutarčių sudarymo ir papildymo tvarkai tuo labiau tokių sutarčių nesudarymo sąlygas ar atsisakymas jas papildyti kriterijus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) išnagrinėjusi pareiškėjos (duomenys neskelbtini) prašymus dėl 2009 ir 2010 m. ,,sutarčių papildymo, ginčijamus sprendimus grindžia tomis pačiomis normomis, kurios LVAT aiškiai buvo nurodytos kaip netinkamos konkrečiu atveju ir nelaikytinos tinkamu pagrindimu...“

Dėl antrojo restruktūrizavimo planų – LVAT 2010-11-25 nutartimi bei 2011-05-25 sprendimu aiškiai nurodė, jog toks poreikio buvimo ar nebuvimo pagrindimas bei atsisakymo papildyti sutartį pagrindas neatitinka Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų ir negali būti laikomas tinkamu ginčijamų sprendimų pagrindimui.

Pažymėtina, kad papildomi sprendimai dėl atsisakymo papildyti sutartis 2009 ir 2010 m. priimti atitinkamai 2011-06-07 ir 2011-06-10, t. y. po LVAT nurodymo ir išaiškinimo dėl antrojo restruktūrizavimo, tačiau nepaisant to, vėl remiamasi tais pačiais motyvais.

2011-11-18 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas LVAT 2012-05-24 nutartimi paliktas nepakeistas.

Vykdydamas minėtą teismo sprendimą, A. B. 2012-08-01 sprendimu Nr. Al 4141 - atmetė prašymą. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012-10-26 sprendimu A. B. trečią kartą įpareigojamas atlikti tą patį veiksmą – išnagrinėti tuos pačius pareiškėjo prašymus dėl 2009, 2010 metų sutarčių papildymo tomis pačiomis paslaugomis. Nors sprendime Nr. AI-4141 pažymėta, kad jis priimtas vykdant LVAT 2012-05-24 nutartį ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-11-18 sprendimą, tačiau iš šio sprendimo turinio matyti, jog A. B. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi iš viso nesirėmė, t. y. nesirėmė įstatymo norma, kuri reglamentuoja ginčo teisinius santykius ir kurios netaikymas buvo viena iš ankstesnių sprendimų panaikinimo priežasčių.

LVAT 2011-09-29 nutartimi (duomenys neskelbtini) prašymą dėl LVAT 2011-05-12 sprendimo išaiškinimo atmetė, nurodydama, kad iš (duomenys neskelbtini) prašymo galima suprasti, kad juo iš esmės siekiama ne neaiškumų pašalinimo, bet teismo sprendimo turinio pakeitimo ar papildymo. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo nustatytas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-11-18d sprendimu, kuriuo panaikintas (duomenys neskelbtini) 2011-06-10 sprendimas Nr. AI-3164 dėl atsisakymo papildyti 2010 metų sutartį ir (duomenys neskelbtini) įpareigota prašymus išnagrinėti iš naujo. Minėtas sprendimas AI-3164 buvo priimtas vykdant LVAT 2011-05-12 sprendimą, t. y. sprendimą, kurį buvo prašoma išaiškinti.

Teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai. Tai lemia, kad sudarant šias sutartis yra taikomi viešojo administravimo principai ir Viešojo administravimo įstatymas, be kita ko, įpareigojantis viešojo administravimo subjektą administracinį aktą pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio l dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-05-06 nutartyje administracinėje byloje Nr A-338/2008 inter alia atkreiptas dėmesys į tai, kad Teritorinė ligonių kasa, kaip viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje, privalo tiksliai laikytis įstatymų reikalavimų ir procedūrų, o ne kurti ar savo praktika formuoti procedūras, kurios įstatymuose nėra numatytos.

LVAT 2013-08-26 nutartyje konstatavo, jog pareiškėjų prašymų dėl sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymo nagrinėjimo eiga ir aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisėtumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga. Išvadų 26 punktas). Taigi valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis savo veikloje nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas, ar neiškreipė savo tarnybinės veiklos turinio. Akivaizdu, kad formalus laikymasis nustatytų taisyklių, reglamentuojančių subjekto tarnybinę veiklą, neeliminuoja galimybės veikti priešingais tarnybai interesais, savo asmeninius interesus iškelti aukščiau už viešuosius.

Didelės žalos požymis piktnaudžiavimo normoje – tai kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Taigi didelės žalos požymis žymi padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir pačios veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities ir kaltininko einamų pareigų svarbą. Nagrinėjamu atveju tarnybine padėtimi piktnaudžiavo (duomenys neskelbtini) direktorius, t. y. asmuo, kuriam keliami aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai. Teismų praktikoje laikoma, kad minėtu nusikaltimu gali būti padaroma ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia ne tik valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis, bet ir (arba) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Jei turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, tai kitokio pobūdžio žala yra laikoma fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms. Neabejotinai neturtinę žalą yra sunkiau nustatyti ir įvertinti jos dydį, nes ji turi ne konkrečią materialią, o abstrakčią nematerialią formą. Vis dėlto ją galima nustatyti, atsižvelgiant į vertinamąjį atsiradusių pasekmių aspektą bei konkrečias bylos aplinkybes – kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nusikalstamos veikos trukmė, veikų skaičius, kaltininko užimamų pareigų svarba ir pan. Įvertinus pažeistų objektų reikšmingumą, nustatomas padarytos žalos dydis. Didele žala paprastai pripažįstamas valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu padarytas žmogaus konstitucinių teisių ar laisvių suvaržymas, valstybės institucijos autoriteto menkinimas, jos ar kitos organizacijos normalaus darbo trikdymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-622/2004, 2K-512/2004). (duomenys neskelbtini) direktorius organizuoja TLK veiklą ir už ją atsako (nuostatų 13.1 str.). Teismams konstatavus, kad (duomenys neskelbtini), priimdama minėtus sprendimus, pažeidė Konstituciją, Viešojo administravimo įstatymo principus bei kitus teisės aktus, teisėtumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principus, už tai atsakingas (duomenys neskelbtini) direktorius A. B., akivaizdu, kad tokie neteisėti jo veiksmai sukelia labai neigiamą visuomenės reakciją ir diskredituoja ne tik (duomenys neskelbtini) vardą, bet ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai

(duomenys neskelbtini) ligoninei dėl paminėtų (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. B. veiksmų buvo padaryta ir turtinė žala. (duomenys neskelbtini) ligoninė nuo 2007 metų rugpjūčio mėnesio 1 dienos teikia licencijuotas stacionarines suaugusiųjų psichiatrijos paslaugas. Už suteiktas stacionarines suaugusiųjų psichiatrijos paslaugas 2009, 2010, 2011 metais (duomenys neskelbtini) nesumokėjo (duomenys neskelbtini) ligoninei 2 521 521 Lt.

Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą pagal BK 228 straipsnį iškyla, jei veika padaroma tyčia. Nustatant, ar A. B. veikė tyčia (pagal BK 228 straipsnį atsakomybė iškyla, jei veika padaroma tyčia), teismų praktikoje nustatyta, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas remiantis surinkta medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Faktinėmis bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) jau virš ketverių metų netinkamai atlieka administracines procedūras, dėl to padaryta didelė žala valstybei bei (duomenys neskelbtini) ligoninei, kad (duomenys neskelbtini), išnagrinėjusi pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo, panaikinus neteisėtą sprendimą, naujus sprendimus grindžia tomis pačiomis normomis, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškiai buvo nurodytos kaip netinkamos konkrečiu atveju ir nelaikytinos tinkamu pagrindimu, suponuoja, kad A. B., būdamas atsakingas už (duomenys neskelbtini)veiklą, priiminėdamas sprendimus dėl sutarčių papildymo psichiatrijos paslaugomis, suvokė ir sąmoningai veikė taip, kad (duomenys neskelbtini) ligoninei už suteiktas stacionarines psichiatrijos paslaugas nebūtų apmokoma iš (duomenys neskelbtini), ir to norėjo, t. y. darė tai tyčia.

Taigi, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, mano, kad (duomenys neskelbtini) direktorius A. B., piktnaudžiaudamas tarnyba, valstybei padarė didelę neturtinę žalą, o (duomenys neskelbtini) ligoninei didelę – 2 521 521 Lt – turtinę žalą ir 100 000 Lt neturtinę žalą, nes savo veiksmais pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kitus valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo (duomenys neskelbtini) vardą, sumenkino (duomenys neskelbtini) autoritetą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos BK 228 straipsnio 1 dalyje

Atsiliepimu į Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir VšĮ (duomenys neskelbtini)ligoninės atstovo apeliacinius skundus išteisintasis A. B. prašo atmesti Klaipėdos apylinkės prokuratūros ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino ir ištyrė baudžiamosios bylos faktines ir juridines aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Baudžiamosios teisės doktrinoje, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad šios nusikaltimo sudėties būtinasis objektyvusis požymis, – padariniai. Be to, būtinas ir priežastinis piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimo ir didelės žalos ryšys. Didelės žalos darymą kaip piktnaudžiavimo padarinių požymį apibūdina trys elementai,- subjektai, kuriems gali būti padaryta žala, žalos pobūdis ir  žalos dydis. Todėl šioje byloje, siekiant, kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis, privalėjo būti įrodyti ir tiksliai nustatyti visi būtini anksčiau nurodyti elementai. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šių būtinų požymių jo veiksmuose nebuvo ir negalėjo būti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaltinamajame akte tik abstrakčiai nurodyta, kad išteisintasis savo veiksmais sumenkino valstybės institucijų – (duomenys neskelbtini)teritorinės ligonių kasos bei Valstybinės ligonių kasos autoritetą bei šioms institucijoms ir valstybei padarė didelę neturtinę žalą. Be to, neteisėtais veiksmais užkirsdamas kelią teikti VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašomas valstybės biudžeto lėšomis apmokamas paslaugas, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei padarė didelę – 2 572 203,23 Lt – žalą. Kaip buvo minėta, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nesant didelės žalos kaip piktnaudžiavimo padarinių, piktnaudžiavimas gali būti baudžiamas tik kaip drausminis ar tarnybinis nusižengimas. Civilinis ieškovas net nebando įrodinėti tariamai patirtos neturtinės žalos ir visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų (LR CK 6.246 straipsnis), būtinojo priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247, 6.249 straipsniai), kaltės (LR CK 6.248 straipsnis). Civilinių ieškovų reikalavimai gali būti tenkinami tik esant visoms normose nurodytoms sąlygoms. Analogiškai pasisakytina ir apie turtinę žalą. Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. To, kaip minėta, civilinis ieškovas net nebando įrodinėti.

Analogiškai pasisakytina ir apie prokuratūros apeliacinio skundo poziciją, – jame nurodyta, kad „reikia sutikti su tuo, jog iš esmės turtinės žalos apskaičiavimas yra sudėtingas ir paremtas nukentėjusios šalies skaičiavimais. Deja, kitokio skaičiavimo neturint, nėra pagrindo juos atmesti.“ Teisinė pozicija, jog pagrindo atmesti civilinį ieškinį nebuvimas siejamas su kitokio skaičiavimo neturėjimu, paneigia esminį įrodinėjimo principą,– jog ieškinį pareiškiantis asmuo privalo įrodyti savo reikalavimus ir negrįsti jų prielaidomis. Kaip minėta, į bylą nėra pateikta jokių objektyvių tariamos žalos atsiradimą ir jos susiformavimą pagrindžiančių įrodymų. Vien dėl šios priežasties, civilinis ieškinys negalėjo būti tenkinamas. Be to, prejudiciniais sprendimais yra užfiksuota priešingai, – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartimi Nr. 3K-3-2621/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 2A-246/2012, (duomenys neskelbtini) civiliniai ieškiniai dėl žalos PSDF biudžetui atlyginimo buvo patenkinti, konstatavus, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė, pažeisdama sutartis su (duomenys neskelbtini), neteisėtai pateikė ir gavo apmokėjimą iš PSDF biudžeto lėšų, taip pat šiais savo neteisėtais veiksmais PSDF biudžetui padarė žalą. Universalus teisės principas nustato, kad iš neteisės teisė atsirasti negali (ex in juria non oritur). Todėl civilinio ieškinio pareiškimas bei abstraktus tariamai patirtos žalos apskaičiavimas, kai teismas iš civilinio ieškovo yra priteisęs atlyginti nuostolius PSDF biudžetui, vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. V-592 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų tinkamo naudojimo“ patvirtinta Viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų finansinės veiklos ataskaitos forma, asmens sveikatos priežiūros įstaigos įpareigotos kas ketvirtį pateikti finansinės veiklos ataskaitas Teritorinei ligonių kasai, o Teritorinėms ligonių kasoms pavesta atlikti asmens sveikatos priežiūros įstaigų PSDF biudžeto lėšų naudojimo ir įsiskolinimų ūkio subjektams analizę, kurios rezultatus pateikti sveikatos apsaugos ministerijai ir Valstybinei ligonių kasai. Įsakymo preambulėje rašoma, kad minima ataskaitos forma patvirtinta siekiant užtikrinti PSDF biudžeto lėšų tikslingą, efektyvų ir skaidrų panaudojimą.

2014-03-04 teismo posėdyje buvo pateikti dokumentai – faktiniai duomenys, patvirtinantys ieškinio neteisėtumą ir įrodantys, kad ieškinyje pateikiami duomenys neatitinka tikrovės.

Įrodymuose – Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintose Viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų finansinės veiklos ataskaitose, kurias privalo pateikti ir pateikė (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai, matomos ataskaitiniais metais (duomenys neskelbtini) iš PSDF biudžeto ir už mokamas paslaugas gautos pajamos ir išlaidos. Išanalizavus lentelėse pateiktus duomenis akivaizdžiai matosi, kad nuo 2008 metų visos sąnaudos teikiant ir mokamas paslaugas, ir paslaugas, už kurias buvo mokama iš PSDF biudžeto (už medikamentus, medicinos priemones, pacientų maitinimo išlaidos ir kt.), buvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų. Iš pateiktų ataskaitų formų akivaizdžiai matosi, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Afektinių būklių skyriaus veiklai 2008–2011 metais buvo naudojamos PSDF biudžeto lėšos. Teismo posėdžio metu buvo pateikti įrodymai apie suteiktų psichiatrijos paslaugų žymius skirtumus, –

2. 2008 metais – informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis – 176 atvejai;

(duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis – 226 atvejai;

3. 2009 metais – informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis – 184 atvejai;

(duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis – 242 atvejai;

4. 2010 metais – informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis – 171 atvejis;

(duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis – 266 atvejai;

5. 2011 metais – informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis – 181 atvejis;

(duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis – 237 atvejai.

Tokiu būdu akivaizdus neatitikimas tarp oficialių, informacinėje sistemoje kaupiamų duomenų ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės su civiliniu ieškiniu pateiktų duomenų rodo galimą duomenų klastojimą.

Atsižvelgiant į aplinkybę, kad tiek prokuratūros, tiek civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai yra abstraktūs bei nenuoseklūs, pateikia struktūriškai išdėstytą išteisintojo poziciją byloje kilusiais klausimais.

Dėl viešojo administravimo subjektų diskrecijos ir kompetencijos

Byloje kilo klausimas, kas iš viešojo administravimo subjektų ir kokiu mastu gali nuspręsti bei įtvirtinti pageidaujamų paslaugų mastą. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 4 punkte teigiama, kad „Savivaldos vykdomosios institucijos taip pat įgyvendina įstatymo deleguotą valstybės funkciją - organizuoja antrinę asmens sveikatos priežiūrą, kurios mastą ir profilius nustato Sveikatos apsaugos ministerija“, o 12 straipsnio 5 punkte teigiama, kad apskričių viršininkai organizuoja Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyto masto ir profilių antrinę asmens <...> sveikatos priežiūrą. Taigi ne nurodytiems viešojo administravimo subjektams, bet Sveikatos apsaugos ministerijai įstatymo įteisintos ir pavestos funkcijos – nustatyti paslaugų mastą ir profilius. Savivaldybės ar apskrities viršininko administracijos atsakingi asmenys negali savarankiškai prisiimti bei savo pačių inicijuotais raštais nustatyti teiktinų paslaugų profilius (šiuo atveju – psichiatrijos II profilio paslaugas, teiktinas (duomenys neskelbtini) ligoninėje). Tokie raštai per se neturi juridinės galios ir gali būti tik patariamojo ar nuomonę išsakančio pobūdžio bei negali prieštarauti Sveikatos apsaugos ministerijos formuojamai pozicijai.

Vadovaujantis įstatymų nuostatomis tik Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija turi teisę nustatyti paslaugų mastą (kiekį) ir paslaugų profilius (galimas teikti paslaugas pagal jų pavadinimus). Sveikatos sistemos įstatymo 13 straipsnio 1 punkte nustatyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) veiklos ir teikiamų paslaugų užsakovai,– Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija, kitos valstybinės institucijos, apskričių viršininkai, savivaldybių tarybos, Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos bei kitos LNSS ištekliais disponuojančios institucijos. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės steigėjas yra (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės taryba, todėl tik Taryba turėjo teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją dėl stacionarinių psichiatrijos II paslaugų poreikio ir šių paslaugų teikimo masto nustatymo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pagal Sveikatos sistemos įstatymo 7 ir 8 straipsnių nuostatas yra vykdomasis subjektas (o ne teikiamų paslaugų užsakovas).

Advokatas E. Staponkus dar 2014 m. kovo 24 d. kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją su paklausimu, ar (duomenys neskelbtini) m. savivaldybės taryba 2007 metais kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl leidimo teikti stacionarines psichiatrijos II paslaugas (duomenys neskelbtini). Iš Sveikatos apsaugos ministerijos gautas 2014 m. balandžio 25 d. raštas Nr. (1.1.36-422)4-1619, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad „Sveikatos apsaugos ministerija 2007 metais negavo (duomenys neskelbtini) m. savivaldybės tarybos kreipimosi dėl psichiatrijos — Afektinių būklių skyriaus steigimo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje bei apmokėjimo už psichiatrijos paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto“. Nesant tokio prašymo, jau vien dėl šios priežasties (duomenys neskelbtini) pageidavimai neturėjo būti tenkinami. Be to, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės vyr. gydytojas V. J., vadovaudamasis savo 2007 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 105, be Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo ir šios funkcijos nedelegavus (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybei, be įstaigos steigėjo – (duomenys neskelbtini) m. savivaldybės tarybos – sprendimo savarankiškai įsteigė Afektinių sutrikimų skyrių. 2007 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 9-4391 (duomenys neskelbtini) buvo pateiktas prašymas papildyti 2007 m. sutartį stacionarinėmis psichiatrijos II paslaugomis apmokant už jas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšomis. Šios paslaugos (duomenys neskelbtini) buvo teikiamos nesant sutarties tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apmokėjimui už psichiatrijos II paslaugas iš PSDF biudžeto. Taigi neteisėtai buvo naudojamos PSDF lėšos.

(duomenys neskelbtini), nagrinėdama (duomenys neskelbtini) prašymus dėl 2009–2011 metų sutarčių papildymo, įvertino ir atsižvelgė į anksčiau išvardytų teisės aktų nuostatas, tai rodo ir Valstybinės ligonių kasos atsiliepimuose (2007 m. spalio 2 d. raštas Nr. 4K-50-4375 bei VLK 2012 m. birželio 14 d. atsiliepimas Nr. 4K-212-5021) pateiktos nuomonės.

VLK pateiktoje motyvuotoje nuomonėje atkreipė (duomenys neskelbtini) dėmesį, kad 2007–2008 m. Lietuvoje vyko Sveikatos priežiūros įstaigų antrasis restruktūrizavimo etapas. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarimą Nr. 647 „Dėl Antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijos patvirtinimo“, sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300 „Dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planų patvirtinimo“ buvo patvirtinti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planai. Minėto įsakymo 2.2.1. punktu (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriui pavesta sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, atsižvelgiant į Planuose nustatytų rodiklių įgyvendinamumą. Šis administracinis nurodymas jam, kaip VLK pavaldžios įstaigos vadovui, buvo privalomas ir nevykdyti jo jis negalėjo. Subordinacijos principas įpareigoja tiksliai ir nenukrypstamai laikytis aukštesniosios institucijos sprendimų, tai jis teisėtai ir pagrįstai vykdė. Be to, VLK direktorius 2007 m. spalio 2 d. raštu Nr. 4K-50-4375 „Dėl psichiatrijos stacionarinių paslaugų teikimo“ nurodė, kad (duomenys neskelbtini) turėtų sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais bei atsižvelgdama į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apskričių sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo planus, patvirtintus sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300.

Nurodo, jog laisva valia, niekieno neverčiamos, nepažeidžiant sutarčių pasirašymo terminų, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pasirašė paslaugų, teikiamų (duomenys neskelbtini) ir apmokamų iš PSDF biudžeto, 2007 m. sausio 19 d. sutartį – 2007 metams, 2008 m. vasario 6 d. sutartį 2008 metams, 2009 m. vasario 26 d. sutartį 2009 metams, 2010 m. kovo 4 d. sutartį 2010 metams, 2011 m. vasario 22 d. sutartį 2011 metams. Šiose sutartyse be tekstinės dalies yra: 1 priedas, kuriame yra detalizuota metinė sutartinė suma ir joje numatyta tam tikra konkreti lėšų suma mokėjimui už tam tikrą konkrečią paslaugą; bei 2 priedas, kuriame pagal paslaugų nomenklatūrą konkrečiai išvardyta, kokias paslaugas, (duomenys neskelbtini) apmokamas iš PSDF biudžeto, pagal sutartį gali teikti (duomenys neskelbtini). Pasirašytų sutarčių 2-ame priede pagal paslaugų nomenklatūrą išvardytų paslaugų sąraše stacionarinių psichiatrijos II paslaugų įvardyta nebuvo. Todėl šių paslaugų teikti (duomenys neskelbtini) neturėjo teisės. Nepriklausomai nuo to, pažeidžiant  CK 6.200 str., Sveikatos draudimo įstatymo 9 str. 6 d., 7 d., 21 str. 1 d., 1 p., 27 str., 39 str., Sutarčių tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 2.1., 4.1., 7.2. p., po sutarčių pasirašymo (duomenys neskelbtini) nuo 2007 m. birželio 5 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. teikė stacionarines psichiatrijos II profilio paslaugas, kurios nebuvo numatytos pasirašytų sutarčių 2 priedo nomenklatūrose ir pateikdavo (duomenys neskelbtini) apmokėjimui iš PSDF biudžeto lėšų už šias paslaugas įvardydama jas kaip 2 priedo nomenklatūroje numatytas Terapija I paslaugas.

Akivaizdu, kad sutartys, pasirašytos 2007 m., 2008 m., 2009 m., 2010 m. ir 2011 m., turi įstatymo galią, nes jos pasirašytos (duomenys neskelbtini) direktoriaus ir (duomenys neskelbtini). Šios sutartys galioja iki šiol, teismai jų nėra panaikinę ar nutraukę, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato galimybės sutartis panaikinti atgaline data.

Kaip buvo minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartimi Nr. 3K-3- 2621/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 2A-246/2012 (duomenys neskelbtini) civiliniai ieškiniai dėl žalos PSDF biudžetui atlyginimo buvo patenkinti, konstatavus, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė, pažeisdama sutartis su (duomenys neskelbtini), neteisėtai pateikė ir gavo apmokėjimą iš PSDF biudžeto lėšų, taip pat šiais savo neteisėtais veiksmais PSDF biudžetui padarė žalą.

Dėl nurodyto teisinio argumentavimo negalima sutikti su prokuratūros apeliaciniame skunde nurodyta pozicija, kad A. B. pareikštas kaltinimas apima 2008–2011 m. laikotarpį, o teismo aptarti duomenys susiję su 2012 m. vykusiais procesais. 2007–2011 metais pasirašytos sutartys turi įstatymo galią, jų parengimas bei pasirašymas atitiko tiek teisės aktų reikalavimus, tiek Sveikatos apsaugos ministerijos raštu išreikštą poziciją ginčo klausimais.

Atskirai paminėtini ir kaltinamajame akte nurodyti (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymai dėl sutarčių papildymo psichiatrijos paslaugomis, – 2007-08-07 prašymas Nr. 9-4391; 2007-12-28 prašymas Nr. 9-6352; 2008-03-03 prašymas Nr. 9-1020; 2008-11-24 pakartot. prašymas Nr. 9- 5207; 2009-01-22 prašymas Nr. 9-407. 2009-04-01 pakartotinis prašymas Nr. 9-1772. Nurodyti prašymai buvo pateikti ne laiku, todėl yra neteisėti, nes pagal jų pateikimo metu galiojusio 2000-06-23 PSD tarybos nutarimo Nr.4/4 2 punktą „Sutarčių ateinantiems metams sudarymo procedūros pradedamos einamaisiais metais, bet ne vėliau kaip einamąją metų liepos 1 d.“. 2009-11-23 prašymas Nr. 9-6011; 2010-03-16 pakartotinis prašymas Nr. 9-1143; 2010-05-25 prašymas Nr. 9-2027; 2011-03-18 pakartotinis prašymas Nr. 9-959 taip pat buvo pateikti nesilaikant nustatytų terminų ir yra neteisėti, nes pagal prašymų pateikimo metu galiojusį SAM ministro 2009-12-18 įsakymo Nr. V-1051 „Dėl TLK ir ASPĮ sutarčių sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 5 punktą Ateinantiems kalendoriniams metams sudaryti sutartį pageidaujanti ASPĮ prašymą TLK pateikia ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. (ši nuostata netaikoma pirmines ambulatorines paslaugas teikiančioms įstaigoms).

(duomenys neskelbtini) prašymas sudaryti sutartį dėl dienos psichiatrijos paslaugų teikimo taip pat yra neteisėtas, kadangi pagal sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. 799, dienos psichiatrijos paslaugos gali būti teikiamos tik prie psichikos sveikatos centrų.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, visi jo, A. B., veiksmai buvo atlikti griežtai laikantis jam privalomų teisės aktų bei vykdant jo kompetencijai priskirtas funkcijas.

Dėl nusikaltimo objekto bei objektyviosios pusės požymių

Tiek kaltinamajame akte, tiek prokuratūros apeliaciniame skunde nepagrįstai bei abstrakčiai nurodoma, kad jis, A. B., pažeidė LR Konstitucijos 5 str. 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog valdžios žmonės tarnauja žmonėms, Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 4 p. reikalavimus, numatančius, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos  Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.), gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams (3 p.), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p); teisėtumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, įtvirtintus Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Visi šie kaltinimai nurodyti abstrakčiai, be teisės normų ir principų detalios ir nuoseklios analizės. Su tokia prokuratūros pozicija sutikti negalima. Nurodo, jog dirbdamas valstybės tarnyboje, visuomet savo veikloje vadovavosi tiek teisėtumo, tiek pagarbos žmogui ir valstybei, tiek teisingumo principais. Akivaizdu, kad nepakanka tik formaliai įvardyti įstatymo ir (ar) įstatymo įgyvendinamųjų aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos pažeidė konkretus valstybės tarnautojas. Turi būti surinkti visi įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę. Nurodomi įstatymai yra bendro pobūdžio, detalizuojami įstatymo įgyvendinamaisiais aktais. Bendro pobūdžio aktai gali būti pažeidžiami tik tais atvejais, kai konkrečios faktinės aplinkybės suponuoja šių teisės normų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde nurodomi atitinkami teiginiai, negrindžiant jų jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuose atsikirtimuose trumpai pasisakytina dėl atskirų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 str. nuostatų

LR sveikatos draudimo įstatymo 26 str. 2 d. nurodyta, jog „Sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų <..>, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitu įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į VUK ir PSD tarybos nuomones“. Dar 2007-09-13 (duomenys neskelbtini) kreipėsi į VLK dėl išaiškinimo – galimybės sudaryti sutartį su (duomenys neskelbtini) ir psichiatrijos II paslaugų apmokėjimui iš PSDF biudžeto. 2007-10-02 gautas VLK raštas Nr. 4K-50-4375 „Dėl psichiatrijos stacionarinių paslaugų teikimo“ (nuomonė), kad (duomenys neskelbtini) turėtų sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais bei atsižvelgdama į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apskričių sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo planus, patvirtintus sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300.

Pakartotinai VLK nuomonė dėl sutarties papildymo buvo gauta 2012-06-14 raštu Nr. 4K- 212-5021, kurioje VLK išdėstė tuos pačius argumentus ir pateikė nuomonę, jog ,, (duomenys neskelbtini)sudaryti sutartį su (duomenys neskelbtini) 2009 ir 2010 metais dėl stacionarinių psichiatrijos II paslaugų teikimo nebuvo ir nėra tikslinga“. PSD tarybos nuomonė dėl sutarties papildymo buvo gauta 2012-07-31, išdėstyta PSDT 2012-07-04 posėdžio protokole.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatomis gautos VLK ir PSD tarybos nuomonės neprieštaravo (duomenys neskelbtini) pateiktiems argumentams ir teisiniams pagrindams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad SAM ir VLK iki LVAT 2012-05-24 nutarties priėmimo (adm. byloje Nr. A 552T753/2012, kurioje buvo konstatuota, jog dėl galimybės sudaryti sutartis turi būti gautos VLK ir PSD tarybos motyvuotos nuomonės), oficialiai palaikė ir keletą metų laikėsi pozicijos, jog teisės aktai nenustato reikalavimo VLK bei PSD tarybai teikti nuomonę dėl konkrečios sutarties tarp TLK ir ASPĮ sudarymo. Tokia SAM nuomonė buvo išdėstyta 2012-01-24 rašte Nr. (4.5-142)-10-686. Tokia VLK ir PSDT pozicija dėl teikiamų motyvuotų nuomonių taikant Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatas buvo pateikta ir administracinėse bylose (Nr. 1-468- 243/2011; Nr.A552-1753/2012; Nr. 1-638-162/2012; Nr. A146-379/2013), kuriose VLK ir PSDT buvo įtrauktos ir dalyvavo kaip tretieji suinteresuoti asmenys.

Dėl konkurencinio pranašumo suteikimo

Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad jis, A. B., „netenkindamas VšĮ (duomenys neskelbtini) prašymų ir taip neteisėtai ribodamas licencijuotų paslaugų teikimą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suteikdamas konkurencinį pranašumą vienai įstaigai – VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei“. Šios prielaidos neatitinka tikrovės. Pažymi, jog dar atliekant ikiteisminį tyrimą, išsamiai ir detaliai nurodė priežastis, kodėl buvo netenkinami (duomenys neskelbtini) prašymai. Be to, pateikė įrodymus, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2007 m. pradėjo teikti naujo profilio – psichiatrijos II – paslaugas, nors teikiant psichiatrijos paslaugas, nesant sutarties tarp (duomenys neskelbtini) ir VšĮ (duomenys neskelbtini), buvo naudojamos PSDF lėšos, pažeidžiant teisės aktus. Išvados dėl suinteresuotumo bei (duomenys neskelbtini) ligoninės konkurencinio pranašumo vertintinos kaip nepagrįstos prielaidos. Pareiškia, kad neturėjo nei tikslo, nei motyvo, nei galimybių proteguoti ar sudaryti sąlygas minėtai ligoninei. Be to, 2008 m. balandžio 15 d. įvykusiame (duomenys neskelbtini)s regiono plėtros tarybos posėdyje buvo koreguojamas 2007-04-27 įsakymu Nr. V-300 „Dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planų patvirtinimo“ patvirtintas (duomenys neskelbtini) ASPĮ restruktūrizavimo planas, prie (duomenys neskelbtini) ligoninės prijungiant (duomenys neskelbtini) ligoninę.

Dėl valstybės tarnautojo vardo diskreditavimo

Tokie teiginiai nėra taip pat pagrįsti jokiomis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis ir vertintini kaip nepagrįstos prielaidos. Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko 2009-01-20 raštas Nr. 2-225-(2.17), kurį (duomenys neskelbtini) apskrities viršininkas pasirašė galbūt viršydamas Apskrities valdymo įstatymo jam suteiktus įgaliojimus sveikatos apsaugos veiklos klausimais bei Sveikatos sistemos įstatymo nuostatas, taip pat (duomenys neskelbtini) mero 2008-09-22 pasirašytas raštas Nr. (4.78)- R2-2319, kurio nuostatos prieštarauja Sveikatos sistemos įstatymo nuostatoms bei vietos savivaldos įstatymu merui suteiktus įgaliojimus, sveikatos apsaugos ministerijos valstybės sekretorės 2008-02-25 raštas Nr.l0-(13.7-28)-1075 iš esmės prieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 647 ir jo pagrindu priimto Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. V-300 nuostatoms.

Atsižvelgiant į tai, neaišku, kaip jis, A. B., galėjo piktnaudžiauti tarnyba ir diskredituoti (duomenys neskelbtini) vardą, jei dėl esminių išvardytų pareigūnų klaidų, taip pat ir (duomenys neskelbtini) ligoninei jų pateiktų individualių administracinių aktų, kurie nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, (tokiu būdu galbūt pažeidžiant viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatas), atsirado sąlygos (duomenys neskelbtini) vienaip ar kitaip interpretuoti jo vėlesnius veiksmus. Pažymi, jog tik vykdė Įstatymus, visus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais įteisintus nurodymus, savo tiesioginio vadovo VLK direktoriaus nurodymus, tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu pateikti dokumentai. Sutartys nebuvo sudarytos įvertinus Sveikatos sistemos įstatymo nuostatas, kurių neįvykdė (duomenys neskelbtini), taip pat ir vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300. Mano, kad sutarčių sudarymo galimybę riboja 2007 m., 2009 m. ir dabar galiojančios Sveikatos sistemos įstatymo 12 str. nuostatos, kurios teigia, kad paslaugų mastą (p. s. – kiekį) ir profilius (p. s. – paslaugos pavadinimą) nustato Sveikatos apsaugos ministerija; 13 str. nustato, kad paslaugų užsakovas yra Sveikatos apsaugos ministerija. Kaip matyti iš faktinių dokumentų – įrodymų, SAM šių paslaugų (duomenys neskelbtini) neužsakė.

Dėl (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigybės aprašymo 6,7,12 ir 21 p. pakeitimo

Pareigybės aprašymo 6 p. dispozicija apibrėžta taip: „(duomenys neskelbtini)direktorius turi organizuoti TLK veiklą ir atsakyti už jos rezultatus, užtikrinti nustatytų TLK funkcijų vykdymą“. Kaltinime nėra nurodoma, kuo pasireiškė šio punkto nevykdymas, kokie neigiami rezultatai ar neįvykdytos funkcijos. Priešingai, ikiteisminio tyrimo subjektams bei teismui jis, A. B., pateikė paaiškinimus, kuriuose detaliai ir smulkiai nurodė savo funkcijų atlikimą ir tai sąlygojusias priežastis. Pareigybės aprašymo 7 p. nurodyta, kad „direktorius turi atstovauti TLK santykiuose su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis“. Nurodo, kad šias funkcijas jis vykdė per visą jo darbo laikotarpį (duomenys neskelbtini), tai matyti ir iš rašytinių įrodymų, – institucijų išvadų, nuomonių ir pozicijos ((duomenys neskelbtini) stebėtojų tarybos nuomonė). Privalėdamas parengti, suderinti, pasirašyti bei vykdyti sutartis su ASPĮ dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo (12 p.). Visos sutartys su ASPĮ dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo buvo parengtos, suderintos ir pasirašytos bei vykdomos tik tuo atveju, jeigu ASPĮ šias paslaugas steigė laikydamasi įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų. Sutartys buvo pasirašomos laiku, nepažeidžiant SAM nustatytų terminų. Pareigybės aprašymo 21 p. nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini) direktorius privalo vykdyti kitas LR įstatymų, Valstybinės ligonių kasos nuostatų, VLK direktoriaus įsakymų, (duomenys neskelbtini) ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas Kaltinime abstrakčiai nurodoma, jog jis tyčia nepaisė šių jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, viršijo įgaliojimus bei piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Nepažymėta, kokių konkrečiai kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Valstybinės ligonių kasos nuostatų, VLK direktoriaus įsakymų, (duomenys neskelbtini) ir kitų teisės aktų nustatytų funkcijų jis nevykdė ir kokiu būdu viršijo įgaliojimus. Pažymi, kad nėra jokių duomenų, kad jis būtų tyčia priėmęs sprendimus, kuriais siektų pakenkti (duomenys neskelbtini), priešingai, – stengėsi elgtis rūpestingai, todėl kreipėsi į SAM, VLK, PSDF tarybą dėl tam tikrų nuostatų išaiškinimo.

Dėl teismų sprendimų vykdymo

Tai, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios, pagrindžia ir byloje nustatytos aplinkybės, kad LVAT sprendimų nuostatos tuo pačiu klausimu buvo prieštaringos 2010 m. lapkričio 25 d. ir 2011 m. gegužės 12 d. LVAT priimtose neskundžiamose nutartyse dėl 2009–2010 m. sutarčių papildymo psichiatrijos paslaugomis. Teismas įpareigojo (duomenys neskelbtini) sutartis išnagrinėti iš naujo. 2011 m. rugpjūčio 19 d. LVAT neskundžiama nutartimi konstatavo, kad nutartis (p. s. dėl 2009 m.) yra aiški, suprantama bei įvykdyta. 2013 m. rugpjūčio 26 d. neskundžiamą nutartimi LVAT įpareigojo (duomenys neskelbtini) papildyti 2009, 2010, 2011 m. sutartis psichiatrijos paslaugomis, (duomenys neskelbtini) teismo nutartį įvykdė. Tokiu būdu LVAT išnagrinėjus 3 bylas tuo pačiu klausimu buvo priimtos viena kitai prieštaraujančios nutartys. Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo analogišką aptariamoms administracinę bylą (LVAT nutartis adm. byloje Nr. A 525-1075/2014) pagal pareiškėjo UAB (duomenys neskelbtini) ir atsakovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos apeliacinius skundus ir konstatavo, kad „vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, sutartis yra dviejų ir daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.)“. Akcentuotina tai, jog sutartys negali būti sudaromos atgaline data. Taigi šiuo atveju teismo įpareigojimas išnagrinėti prašymą dėl sutarties 2013 metams (arba už 2013 metus) sudarymo nėra pagrįstas ir teisingas.

Konstitucinis Teismas 2007m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Nei įstatyme, nei įstatymo įgyvendinamajame akte negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius.

Kadangi jo veikloje nebuvo ir nėra tyčios įvykdyti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o yra tik tinkami, pagal galiojančius įstatymus atlikti jo tarnybiniai veiksmai, kurie negali būti traktuojami kaip valstybės tarnautojo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, kilę ginčai tarp šalių turi būti ir buvo sprendžiami administracine tvarka kaip administraciniai – sutartiniai santykiai. Dėl jo, kaip valstybės tarnautojo veikos, jokios žalos nepatyrė nei valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, nei koks nors juridinis ar fizinis asmuo, todėl nesant jo veikoje nusikalstamos veikos, kaltinimas yra pareikštas nepagrįstai.

Europos Žmogaus teisių Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina nekaltumo prezumpcijos principą, reiškiantį, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Šis principas neabejotinai galioja visiems procesams, kurie galėtų būti laikomi baudžiamaisiais EŽTK 6 straipsnio prasme.

Atsiliepimu į Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovo apeliacinius skundus išteisintojo A. B. gynėjas advokatas Edvardas Staponkus prašo atmesti Klaipėdos apylinkės prokuratūros ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą. Nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. išteisinamasis nuosprendis, kuriuo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktorius A. B. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., yra logiškas ir bylos medžiaga pagrįstas sprendimas, kuriuo gynyba neabejojo dar tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, kada apylinkės prokuratūros vadovai net dukart naikino pagrįstus ir objektyvius prokurorės N. Ž. sprendimus nutraukti ikiteisminį tyrimą A. B..

A. B., ir jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu ne vieną kartą Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorų, organizuojančių ir kontroliuojančių ikiteisminio tyrimo atlikimą, Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros motyvuotai ir pagrįstai prašė, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje būtų nutrauktas, kadangi sutartiniai – administraciniai dviejų valstybinių institucijų santykiai be jokio objektyvaus ir pagrįsto pagrindo kriminalizuoti ir perkelti į baudžiamojo proceso normomis reglamentuotą tyrimų sferą, dėl to esmingai buvo suvaržytos ir apribotos A. B. teisės.

2013 m. rugpjūčio 12 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, tenkindamas įtariamojo A. B. gynėjo prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tenkino šį skundą ir nutartimi šį ikiteisminį tyrimą nutraukė.

Apylinkės teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nurodė, kokiais galiojančiais norminiais aktais vadovaudamasi (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa atsisakė tenkinti VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus dėl sutarčių papildymų stacionarinėmis psichiatrijos II paslaugomis, kurios būtų apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Taip pat teismas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini), pateikdama prašymą dėl paslaugų papildymo 2009 metams, (duomenys neskelbtini) nepateikė Sveikatos apsaugos ministerijos išvados dėl tokių paslaugų poreikio, investicijų pagrįstumo, veiklos efektyvumo ir paslaugų kokybės, kaip tai numatyta 2007 m. gegužės 3 d. SAM įsakyme Nr. 333, taip pat ir (duomenys neskelbtini) miesto tarybos sprendimo šiuo klausimu. Todėl (duomenys neskelbtini) pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl sutarties 2009 metams papildymo iš PSDF lėšų dar nurodydama (duomenys neskelbtini), kad ji nesivadovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-06-29 nutarimu Nr. 647 „Dėl antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijos patvirtinimo“ ir SAM 2007-04-27 įsakymu Nr. V-300 „Dėl (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planų patvirtinimo“, kuriais besąlygiškai vadovavosi (duomenys neskelbtini). Analogiškus pažeidimus, kreipiantis į (duomenys neskelbtini) dėl tokių pačių paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų už 2010–2011 metus, (duomenys neskelbtini) padarė ir šiuose prašymuose, todėl (duomenys neskelbtini) atsisakymai patenkinti (duomenys neskelbtini) prašymus dėl sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis, apmokamomis iš PSDFF biudžeto lėšų, buvo pagrįsti ir teisėti. Teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) ir prokuratūra neteisingai taikė įstatymo normą A. B. – kaip galimu piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, nors akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) su prašymais nepateikė norminiuose aktuose numatytų dokumentų, kad jų prašymai dėl sutarčių papildymo būtų tenkinami.

Teismas išnagrinėjo ir baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimus, analizavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, nurodydamas, kad labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimais ginčai baudžiamojo proceso tvarka turi būti sprendžiami tik tais atvejais, kai ginčo negalima išspręsti kitomis, švelnesnėmis, su baudžiamąja atsakomybe nesusijusiomis priemonėmis. Ši nuostata aktuali aiškinant ir nustatant nusikalstamo piktnaudžiavimo požymius. Taip pat teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nepritaria praktikai, kai veikos dirbtinai kriminalizuojamos neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veikų pavojingumas, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises.

Būtina pažymėti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas šias nuostatas pabrėžė ir 2014 m. balandžio 30 d. išteisinamajame nuosprendyje.

Tik dėl procesinių pažeidimų, o ne dėl kitų priežasčių Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo panaikinta, taip atrišant rankas prokuratūrai bylą perduoti teisminiam nagrinėjimui.

Būtina pažymėti, kad sutarčių papildymo ar nepapildymo klausimai buvo nagrinėjami įvairių instancijų administraciniuose teismuose, kurių sprendimai nebuvo vienareikšmiai, nuoseklūs ir tapatūs, jie netrumpai užtrukdavo. Vieni administraciniai teismai įpareigodavo (duomenys neskelbtini) atsisakymus papildyti sutartis išnagrinėti iš naujo, kiti teismai įpareigodavo šias sutartis papildyti, nors einamieji sutartiniai metai jau būdavo pasibaigę. Taigi administracinė teisminė praktika šios kategorijos bylose nebuvo vienoda netgi tos pačios instancijos administraciniame teisme. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-1075-2014 dėl atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atsisakymo papildyti 2013 m. sutartį paslaugomis, apmokamomis iš PSDF biudžeto lėšų, nurodė, kad vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Nutartyje akcentuota tai, jog sutartys negali būti sudaromos atgaline data. Todėl teisėjų kolegija nutartyje nurodo, kad 2013 m. lapkričio 21 d. Vilniaus administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje – įpareigojimas išnagrinėti prašymą dėl sutarties sudarymo 2013 metams (arba už 2013 metus) – nėra pagrįstas ir teisingas. Pažymėtina, kad Lietuvos  vyriausiajame administraciniame teisme (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai dėl atsisakymo papildyti sutartis buvo priimami ir kitokio pobūdžio sprendimai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad jau pats Afektinių susirgimų skyriaus (duomenys neskelbtini) vyriausiojo gydytojo įsakymu buvo įsteigtas 2007 m. birželio 5 d., tai yra tam negavus jokio pritarimo iš Savivaldybės tarybos, kaip VšĮ (duomenys neskelbtini) steigėjos, nei iš (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos. Tik 2007-06-27 su prašymu dėl stacionarinių psichiatrinių paslaugų teikimo kreipiamasi raštu į (duomenys neskelbtini) apskrities viršininką V. R., rašte nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) yra pasiruošusi įsteigti Afektinių susirgimų skyrių (nuslepiamas faktas kad toks skyrius jau yra įsteigtas), nedidinant bendro ligoninės lovų skaičiaus, apmokant šias paslaugas iš PSDF biudžeto lėšų. Gavus tokį raštą (duomenys neskelbtini) apskrities administracijos kompetentingi specialistai, pasitelkę konsultantus, atliko atitinkamą analizę dėl tokių paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini) būtinumo. 2007-07-16 V. R. pasirašytame rašte V. J. nurodoma, kad ekspertų atlikta analizė ir išvados rodo, kad šiuo metu psichiatrijos lovų apskrityje yra per daug, psichiatrinės stacionarinės paslaugos užtikrinamos, paslaugos prieinamos, poreikis visiškai patenkintas, todėl nepritariama naujų psichiatrinio profilio stacionarinių paslaugų teikimui. Šiame rašte V. R. nurodo, jog remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijos patvirtinimo“ kaip pagrindu priimtu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300 „Dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planų patvirtinimo“. Remiantis šiuo įsakymu nurodoma, kad atsižvelgiant į sergamumo ir ligotumo psichikos ligomis rodiklius bei esamų psichiatrinių lovų skaičių pagal minėtame plane numatytas priemones šiuo metu (duomenys neskelbtini) apskrityje mažinamas stacionarių lovų skaičius. Naujų psichiatrinių lovų steigimas nenumatytas ir tai prieštarautų psichikos sveikatos strategijai.

Akivaizdu, kad apskrities viršininko atsakyme ne tik nurodyta į norminį dokumentą – Sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. V-300, kuriuo vadovaujantis negali būti steigiami nauji stacionariniai psichiatriniai skyriai, tačiau dar papildomai nurodoma, kad atlikta ir ekspertų analizė. Kyla klausimas, kas tie ekspertai, kokia jų kompetencija, ar jie turėjo teisę apskrities viršininko administracijai pateikti savo analizę ir išvadą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tie ekspertai-specialistai (duomenys neskelbtini) ligoninės vyr. gydytojas A. N., (duomenys neskelbtini) ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja gydymo reikalams M. I.. Jie, kaip labiausiai patyrę ir kompetentingi specialistai psichiatrijos srityje, buvo įtraukti į apskrities administracijos konsultantų sąrašus, todėl abejoti jų kompetentinga pareikšta nuomone negalima.

Būtina pažymėti, kad į (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administraciją taip pat dėl analogiškų skyrių steigimo kreipėsi (nurodydami tuos pačius motyvus kaip ir (duomenys neskelbtini) ) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ligoninė (dėl 20 lovų psichosomatinio skyriaus įsteigimo), tačiau apskrities viršininko administracija ir jiems davė analogiškus atsakymus, kaip ir (duomenys neskelbtini), todėl tokie skyriai šiose gydymo įstaigose nebuvo įsteigti.

Natūralu, kad kyla pagrįstas klausimas, ar (duomenys neskelbtini) nieko negirdėjo ir nežinojo apie Antrąjį sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapą, jo strategijos patvirtinimą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apskritims. Be abejo, žinojo, tačiau į savo steigėją – (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybą – su šiuo klausimu nesikreipė. Todėl (duomenys neskelbtini) savivaldybė, kaip (duomenys neskelbtini) steigėja, (duomenys neskelbtini) regiono plėtros tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomi (duomenys neskelbtini) apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo plano klausimai, klausimo dėl to, kad (duomenys neskelbtini) reikia įkurti psichikos ligonių stacionarinį skyrių, kurio paslaugos apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, nekėlė. 2008 m. balandžio 15 d. įvykusiame (duomenys neskelbtini) regiono plėtros tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomi (duomenys neskelbtini) apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo plano koregavimo klausimai, klausimas dėl psichiatrijos skyriaus (duomenys neskelbtini) įsteigimo taip pat svarstytas nebuvo, nes nei pati ligoninė, nei (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybė, kaip (duomenys neskelbtini) steigėja, jokios paraiškos bei svarstymui reikalingos medžiagos nepateikė. Tačiau tuo metu Afektinių susirgimų skyrius, pažeidžiant 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos sveikatos sistemos įstatymo 12 str., kuriame teigiama, kad antrinės asmens sveikatos priežiūros mastą ir profilius nustato Sveikatos apsaugos ministerija, Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. V-300, ligoninėje veikė. Todėl natūralu, kad kyla klausimas, iš kokių lėšų šis skyrius buvo finansuojamas.

Vykdydama Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme numatytą kontrolės funkciją, (duomenys neskelbtini), atlikusi kontrolės procedūras, nustatė, kad laikotarpiais nuo 2008-01-01 iki 2008-10-31 ir nuo 2009-01-01 iki 2009-03-31 (duomenys neskelbtini) buvo suteiktos ir neteisėtai pateiktos apmokėjimui iš PSDF biudžeto lėšų stacionarinės psichiatrijos II lygio paslaugos, kurių bendra suma – 218 858,40 Lt, jos buvo pateiktos apmokėjimui kaip už suteiktas paslaugas „Terapija I“. Dėl padarytos žalos PSDF biudžetui (duomenys neskelbtini) turėjo kreiptis į teismą. 2011 m. gruodžio 16 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) priteista 50 682,23 Lt, o 2012 m. birželio 8 d. Lietuvos apeliacinio teismo kolegijos sprendimu iš atsakovo – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai buvo priteista 168 176,17 Lt padarytos žalos PSDF biudžetui žalos atlyginimui. Taigi (duomenys neskelbtini) atliktų patikrinimų medžiaga ir teismų sprendimais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), teikdama stacionarines psichiatrijos paslaugas ir jas apmokėdama iš PSDF biudžeto, padarė žalą PSDF biudžetui.

Vietoje to, kad panaikintų įkurtą Afektinių susirgimų skyrių arba jį finansuotų iš kitų (duomenys neskelbtini) gaunamų finansinių šaltinių, neprašydama šių stacionarinių paslaugų įtraukti į 2008 m. sutartį, (duomenys neskelbtini) 2008-03-03 prašymu Nr. 9-1020 dėl sutarties Nr.S2-2008-190 papildymo nuo 2008-03-03 stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teritorinę ligonių kasą (pridedamas 2008-02-25 Sveikatos apsaugos ministerijos valstybės sekretorės raštas, kuriame jokios konkretumo, o ir adresuotas jis tik (duomenys neskelbtini)). Kadangi 2008 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijoje vykusiame posėdyje buvo svarstytas psichiatrijos paslaugų teikimo klausimas (duomenys neskelbtini) apskrityje, jo metu buvo nuspręsta koreguoti (duomenys neskelbtini) apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planą, iš jų ir įgyvendinant psichiatrijos paslaugų restruktūrizaciją, todėl gavęs (duomenys neskelbtini) prašymą (duomenys neskelbtini) direktorius A. B. 2008-03-19 raštu kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą su paklausimu dėl būsimo plano koregavimo psichiatrijos paslaugų teikimo srityje. Tai natūralu, kadangi papildomoms stacionarinėms psichiatrijos paslaugoms teikti reikalingos nemažos piniginės lėšos, nors (duomenys neskelbtini) rašte nenurodoma nei jų dydis (lovų skaičius), nei tam reikalingų SPDF biudžeto lėšų piniginė išraiška, o PSDF biudžetas 2008 metams jau išskirstytas. Savo rašte jis paminėjo, kad 2008-01-17 Sveikatos apsaugos ministerijoje įvykusio posėdžio metu buvo svarstytas psichiatrijos paslaugų teikimo klausimas (duomenys neskelbtini) apskrityje ir nutarta planą koreguoti, numatant konkrečias priemones įgyvendinant psichiatrijos paslaugų restruktūrizaciją.

Sveikatos ministerijos sekretorė R. V. 2008-04-23 raštu informavo, kad 2008-04-15 įvyko (duomenys neskelbtini) krašto plėtros tarybos posėdis, kuriame buvo svarstomi (duomenys neskelbtini) apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo plano koregavimo klausimai, tačiau klausimas dėl Psichiatrijos skyriaus (duomenys neskelbtini) svarstytas nebuvo, nes nei ligoninė, nei (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybė, kaip ligoninės steigėja, nepateikė jokios paraiškos svarstymui.

Atkreiptinas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini) su prašymais papildyti sutartis stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis kreipėsi, matyt sąmoningai ne laiku, kada jau visas metinis PSDF biudžetas buvo seniai paskirstytas ir subalansuotas. 2000-06-23 PSDF Tarybos nutarime „Dėl sutarčių sudarymo tvarkos“ buvo numatyta, kad prašymai sudaryti sutartis su ASPĮ turi būti pateikti už 2007–2009 metus iki einamųjų metų liepos 1 d., o 2009-12-18 Sveikatos apsaugos ministro įsakyme terminas nustatomas iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini) 2008-03-03 prašymą papildyti sutartį už 2008 metus pateikė kovo mėnesį (PSDF biudžetas paskirstytas 2007 metais), papildyti sutartis 2009 metams pateikė 2009-01-22 ir 2009-04-01, nors turėjo pateikti iki 2008 m. liepos 1 d. Tokiais veiksmais buvo trikdomas normalus (duomenys neskelbtini) darbas.

Todėl esant anksčiau nurodytai situacijai dėl Afektinių ligų skyriaus įsteigimo (duomenys neskelbtini), jos nevienkartinių prašymų dėl sutarčių papildymo jau esant paskirstytam PSDF biudžetui už einamuosius metus, tai yra reaguodamas į neteisėtus (duomenys neskelbtini) veiksmus, A. B. ne kartą kreipėsi į Vyriausiąją ligonių kasą, SAM, keldamas šias problemas, prašydamas suteikti konsultaciją, todėl ši padėtis SAM ir Vyriausiosios ligonių kasos vadovams buvo žinoma, tačiau iš jų pusės nebuvo imtasi tinkamų ir efektingų priemonių susidariusiai situacijai sureguliuoti paliekant tai savieigai. Tas pats pasakytina ir apie administracinių teismų priimtas nutartis, kai A. B. kreipėsi net į Vyriausiąjį administracinį teismą dėl nutarties įvykdymo klausimų. Iš 2011 m. lapkričio 18 d. Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo (administracinė byla Nr. 1-468-234/2011) matyti, kad ir Valstybinė ligonių kasa, ir Privalomojo sveikatos draudimo Taryba pareiškė nuomonę, kad (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 2009–2011 metų sutartys yra teisėtos ir atitiko teisinį reguliavimą. Atsisakydamas papildyti sutartis A. B. griežtai vadovavosi tuo metu galiojusiais norminiais aktais, Sveikatos apsaugos ministro įsakymais, Vyriausiosios ligonių kasos nurodymais, t. y. vykdė savo, kaip vadovo, – Teritorinės ligonių kasos direktoriaus pareigas neperžengdamas savo kompetencijos ir tarnybinių nuostatų ribų. Todėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas, detaliai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismo posėdyje, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga priėjo prie teisingos nuomonės, kad kaltinamasis A. B. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 1 d., t. y. jo veikoje nėra piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, todėl nėra padaryta didelė žala valstybės interesams, nėra sumenkintas Valstybinių ligonių kasų ar (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos autoritetas. Kadangi A. B. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl teismas teisingai išsprendė byloje ir pateikto civilinio ieškinio klausimą, t. y. vadovaudamasis  BPK 115 str. 3 d. 2 p., (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Teismo posėdyje prokurorė ir civilinio ieškovo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovas bei įgalioti atstovai prašė apeliacinius skundus patenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. BK 228 straipsnyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Taigi, padaryta žala BK 228 straipsnio 1 dalies prasme gali būti turtinė ir neturtinė. Turtinė žala turi būti paskaičiuota ir išreikšta konkrečia pinigų suma. O neturtinės žalos formų įstatymas neįvardija. Neturtinė žala gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniau tai žala įstaigos ar net valstybės įvaizdžiui ar autoritetui, žmonių pasitikėjimo tam tikromis institucijomis praradimas, korupcijos santykiuose su tam tikra institucija skatinimas ir panašiai. Įstatymas nepateikia ir universalių kriterijų neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kaip antai padarytos veikos pobūdį, jos trukmę, padarytų veikų kiekį, pobūdį, ar buvo daromi formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo autoritetui ir pan.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. B. veiksmuose nenustatyti nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymiai yra pagrįsta. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, kuriais grindžiama ši išvada, iš esmės atitinka teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl BK 228 straipsnyje numatyto didelės žalos požymio nustatymo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl netikslingumo siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms visuomet tokias veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Kasacinėse bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013, 2K-98/2014 yra išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos, įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt.

Pirmosios instancijos teismas byloje apklausė liudytojus, kurie davė parodymus apie iškilusį ginčą tarp (duomenys neskelbtini) ligoninės ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos.

Liudytoja A. L. (P.) pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad (duomenys neskelbtini) ligoninė kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teritorines ligonių kasas dėl paslaugų papildymo. Ligonių kasa atsisakė sudaryti sutartį. Buvo sudaryta grupė, gydytojai N., I. nepritarė sutarties sudarymui, nes buvo pakankamas lovų skaičius apskrityje. Vėliau pasirodė Sveikatos ministro įsakymas, nustatantis reikalavimą pateikti Sveikatos Apsaugos ministerijos (toliau – SAM) leidimą. Jis nebuvo pateiktas, todėl negalėjo sudaryti sutarties (b. l. 140-141, t. 17).

Liudytoja Ž. K. teisme parodė, kad (duomenys neskelbtini) ligoninė neturėjo vieno dokumento – (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko pritarimo dėl paslaugų teikimo, kas buvo reikalaujama tuo metu. Vėliau, kiek jai žinoma, ligoninė buvo pateikusi pritarimą, tačiau sutartis nebuvo pasirašyta. Vėliau tame sprendime ji nedalyvavo. Toliau sprendė sutarčių skyrius, o ji buvo nušalinta nuo visų procesų dėl psichiatrijos skyriaus steigimo (b. l. 141-142, t. 17).

Liudytoja J. J. teisme parodė, kad su (duomenys neskelbtini) ligonine buvo nepasirašytos sutartys, nes trūko dokumentų, buvo reikalingas ministerijos leidimas. 2012 metams buvo būtinas ministerijos leidimas. Anksčiau buvo reikalingas ministerijos arba apskrities viršininko leidimas. Kadangi minėtai ligoninei trūko leidimo, tai sutartis buvo nepatvirtinta, nepapildyta. Sutartys sudaromos 1 metams, atgaline data sutartys nesudaromos. (duomenys neskelbtini) ligoninė neatitiko reikalavimų, pakartotinai nagrinėjant prašymus, nes trūko leidimo iš ministerijos. Buvo sudaroma grupė, posėdžiai buvo protokoluojami. Kai kuriuose posėdžiuose ji taip pat dalyvavo (b. l. 145, t. 17).

Liudytojas R. V. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad (duomenys neskelbtini) ligoninė neturėjo leidimų, o vėliau pasikeitė įstatymas – anksčiau užteko išvadų iš ministerijos, o ligoninė tuo metu neturėjo pritarimo iš SAM. Pagrindiniai sutarties nesudarymo argumentai – buvo gautas raštas iš (duomenys neskelbtini) apskrities, (duomenys neskelbtini) zonos vyriausiojo psichiatro išvada dėl lovų skaičiaus. Tuo metu buvo vykdoma restruktūrizacija. Kol jis dirbo, neišskirtų (duomenys neskelbtini) ligoninės dėl neplaninių patikrinimų atlikimo. Su direktoriumi būdavo derinamas atsakymas dėl prašymų sudaryti sutartis, kadangi direktorius pasirašydavo. Gal kai kuriais atvejais skirdavosi jo pozicija nuo direktoriaus Atsakymuose į prašymus jis atspindėdavo nuomonę, kuri buvo suformuota Ligonių kasos, t. y. kolegialaus organo, kuris analizuodavo pateiktus dokumentus. Komisiją sudarė 5-6 asmenys (b. l. 145-146, t. 17).

Liudytoja S. G. teisme parodė, kad 2009-2011 metais psichiatrijos paslaugų gal nereikėjo, nes teikė paslaugas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir šių paslaugų užteko (b. l.161-162, t. 17).

Liudytoja V. Ž. teisme parodė, kad jai teko dalyvauti viename susirinkime 2012 metais, jo metu buvo išreikšta visų bendra nuomonė. Vadovas išdėstė savo nuostatas, ir po to darbuotojai išdėstė savo kompetencijos ribose. Nebuvo priešingų nuomonių. Paprastai institucijos nuomonė būna vieninga. Parodė, jog direktorius nedarė spaudimo. Jis pristatė savo nuomonę ir buvo prašyta pareikšti esančiųjų posėdyje nuomonę. Buvo vieninga nuomonė.Visos nuomonės yra išreikštos kiekviename dokumente. Nepamena, kad vadovas būtų parengęs kokį nors dokumentą vienašališkai (b. l. 162-163, t. 17).

Liudytoja R. V. teismo posėdžio metu parodė, kad prieš 1,5 metų buvo kviesta apklausai dėl rašto, kurį rašė kaip Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sekretorė. 2008 metais pagal (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus A. B. raštą, nagrinėjo aplinkybes dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Buvo pavesta (duomenys neskelbtini) išanalizuoti visas aplinkybes ir paruošti atsakymą. Buvo surengę susitikimą, kur dalyvavo O. D., A. B., (duomenys neskelbtini)s ligoninės vyr. gydytojas. Tuo metu vyko sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacijos etapas. Pagal raštą nebuvo išpildytos formalios sąlygos. (duomenys neskelbtini) ligoninės steigėjas yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė, sprendimą priimą steigėjas, tik dažnai būna klausiama jų nuomonės. Nebuvo nei pritariama, nei nepritariama tokioms paslaugoms (b. l. 163-164, t. 17).

Liudytoja J. K. teisme parodė, kad į Sveikatos apsaugos Ministeriją 2008 metais kreipėsi tiek (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa, tiek (duomenys neskelbtini) ligoninė dėl psichiatrijos paslaugų suteikimo. Tuo metu ji ėjo valstybės sekretorės pareigas. Buvo antrasis sveikatos įstaigų restruktūrizavimo etapas. Jai teko rengti tris dokumentus dėl restruktūrizavimo sveikatos apsaugos sistemos. Restruktūrizavimas ėjo link paslaugų siaurinimo, bet tai nereiškia, kad restruktūrizavimas prieštaravo psichiatrijos paslaugų programos įgyvendinimui. Psichikos paslaugų poreikis, turbūt, nemažėjo. Ligoninėje, kai keičiama struktūra, kuri pavaldi SAM, toks pakeitimas turi būti suderintas su steigėju. Kai steigiamas skyrius kaip struktūrinis padalinys, tai įstaiga neprivalo derinti to proceso su SAM, nes šiuo atveju steigėjas (duomenys neskelbtini) savivaldybė. Kiek jai teko bendrauti su teritorinių ligonių kasų vadovais, jai teko susidaryti nuomonę apie A. B. kaip sąžiningą asmenį, kuris nori vykdyti teisės aktus (b. l. 163-166, t. 17).

Liudytojas V. A. parodė, kad dirbo apskrities gydytojo tarnyboje 2003-2008 m., tuo metu psichiatrijos tarnyba buvo, jie buvo atsakingi už psichiatrijos paslaugos suteikimą, organizavimą. Tą paslaugą teikė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Buvo prašymai ne iš vienos įstaigos, kad leisti atidaryti Psichiatrijos skyrių. Tačiau ištekliai – finansiniai ir žmogiškieji –  buvo riboti. Jei (duomenys neskelbtini) ligoninė būtų teikusi psichiatrines paslaugas, tai keltų grėsmę teikiamų paslaugų kokybei, todėl tam nepritarė. Visus savo veiksmus derino su ministerija, niekada nepriima sprendimo skubotai. (duomenys neskelbtini) buvo situacija, kad dalis paslaugų viršijo limitą, todėl dalis paslaugų buvo neapmokėta. Stacionaras – kaip (duomenys neskelbtini) ligoninė, siekė atsidaryti skyrių, tačiau finansavimo neprašė. Tuomet oficialiai ir leidimo nereikėjo. Vėliau buvo raštas dėl papildomo finansavimo. Buvo kreiptasi į Kasas prašant sudaryti sutartį, skyriui finansuoti, bet jie nepritarė ir tai buvo argumentuota. Nurodė, jog sveikatos apsaugoje nėra laisvos rinkos, tai turi būti reguliuojama, nes tai vieša paslauga (b. l. 169-170, t. 17).

Liudytojas V. R. parodė, kad tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini) apskrities viršininku. Jų apskrities funkcija buvo labiau koordinacinė. Tuo metu buvo bloga padėtis dėl (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tai patvirtino ir ministras Kupčinskas, kad ligoninė prastos būklės. Kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos pareiškė norą teikti psichiatrijos paslaugas. Pageidavimą pareiškė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ligoninės. Tuo metu buvo didžiulis deficitas specialistų ir dėl to parašė raštą, kad neprieštarauja dėl skyriaus steigimo, tačiau tuos dalykus turi padaryti ligoninė, jei turi savų resursų. Jie tik konkretino raštą, kad neprieštarauja dėl skyriaus steigimo (b. l. 170, t. 17).

Liudytoja I. B. parodė, kad apskrities gydytojo skyriuje dirbo iki 2010 metų. Buvo vyriausiaja specialiste, po to tapo apskrities gydytoja. 2008 metais buvo gautas (duomenys neskelbtini) ligoninės vyr. gydytojo V. J. raštas, kuriame buvo prašoma leisti steigti skyrių. Atsiklausė vyr. specialisto konsultanto, buvo gydytojai psichiatrai konsultantai, kurie turėjo pateikti savo nuomonę dėl paslaugų poreikio ir analizes. Gavo parengtus raštus, kad tos paslaugos nereikalingos, be to, tokios paslaugos jau buvo teikiamos dvejose įstaigose. Jie analizavo viską, kas susiję su šiomis ligoninėmis. Buvo gauti atsakymai – mero raštas, valstybės sekretorės raštas. Atsakymas grįstas tik faktais. Raštas buvo parengtas apibrėžiant jos kompetenciją. Ruošiant raštus, buvo atsižvelgta į galiojusius teisės aktus. Sveikatos priežiūros įstatatyme aiškiai nurodyta įstaigų nomenklatūra. Šiuo atveju nebuvo viešų ir privačių interesų konflikto, nes tai nėra susiję su jos šeima. Rašydama rašta negalvojo apie tai, kad yra A. B. (duomenys neskelbtini). Viską darė atvirai, tame rašte nėra nieko šališko (b. l. 170-171, t. 17).

Aukščiau aptarti liudytojų  parodymai patvirtina, jog A. B., būdamas (duomenys neskelbtini) ligonių kasos direktoriumi, ir priimdamas sprendimus dėl (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų, įtraukti į sutartis psichiatrijos paslaugų teikimą, neveikė vienasmeniškai, sprendimai atsisakyti įtraukti šias paslaugas į sutartį būdavo priimami kolegialiai, sprendimo priėmimui būdavo sudaroma grupė, kuri posėdžių metu spręsdavo šį klausimą. Tai, kad jis, būdamas TLK direktorium, anot apeliantų, turėjo lemiamą įtaką priimant (duomenys neskelbtini) ligoninę netenkinančius sprendimus esmės nekeičia, nes nebuvo nustatyta faktų, jog A. B. vertė komisijos narius netenkinti ligoninės prašymų, grasino jiems, papirko ar pan. Be to, iš aptartų liudytojų parodymų akivazdžiai matyti, jog (duomenys neskelbtini) ligoninė, teikdama prašymus dėl sutarčių papildymo 2009-2011 metais, iš tiesų neatitiko formalių reikalavimų, kadangi neturėjo surinkusi tam tikrų leidimų (Sveikatos apsaugos ministerijos) ar apskrities viršininko pritarimo.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, iš bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmių išvadų, kad A. B. veiksmai buvo vienasmeniški, akivaizdžiai neteisėti, tarnybos esmei ir turiniui prieštaraujantys ar savanaudiško pobūdžio sprendimai, kuriuos būtų galima įvertinti kaip pažeidžiančius Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Kolegijos manymu, A. B., priimdamas sprendimus ir netenkindamas (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymų, juos argumentuodavo, atsižvelgdamas į tuo metu buvusį teisės aktų reglamentavimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog A. B., priimdamas sprendimus, susijusius su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligonine, atsižvelgė į Valstybinės ligonių kasos nuomonę bei Apskrities viršininko administracijos pateiktus raštus, Sveikatos apsaugos ministro įsakymus dėl restruktūrizavimo ir sutarčių sudarymo su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalima teigti, jog A. B. nevykdė ir administracinių teismų ((duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo 2009-11-02 nutartis, pakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-25 nutartimi; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-05-12 sprendimas, (duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo 2011-11-18 sprendimas) nurodymų, kadangi teismai savo sprendimuose ir nutartyse nurodydavo (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai išnagrinėti (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus iš naujo, o iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. B. tokius sprendimus vykdydavo, t. y. šiuos prašymus iš naujo nagrinėdavo, tačiau vėl atmesdavo ar jų netenkindavo. Pažymėtina, jog tik paskutinia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-26 nutartimi (b.l.1-39,t. 14) (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa buvo įpareigota patenkinti (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymus ir papildyti sutartis psichiatrinėmis paslaugomis. Tačiau 2013-10-25 (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa, atstovaujama jau l. e. direktoriaus pareigas ir laikinai vykdančios direktoriaus funkcijas S. G. ir (duomenys neskelbtini) ligoninė, atstovaujama vyriausiojo gydytojo V. J., vis dėlto susitarė ir  nuo 2009-12-01 papildė 2009 m. vasario 26 d. sutarties Nr. S2-2009-108 2 priedo ,,Asmens sveikatos priežiūros paslaugų nomenklatūra“ XII dalį ,,Dienos stacionaro paslaugos“ 11 eilute ir XIV dalį ,,Stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos“ 130, 131, 132, 133, 134, 135, 136, 137 eilutėmis (b. l. 118-119, t. 18). Todėl šis ginčas dėl psichiatrijos paslaugų apmokėjimo yra išspręstas. Tuo tarpu A. B. dėl savo ankstesnės veiklos, susijusios su sutartimis dėl psichiatrinių paslaugų Valstybinės ligonių kasos buvo įvertintas, t. y. buvo svarstytas jo elgesys, 2012-07-25 jam buvo skirta tarnybinė nuobauda-pastaba (b.l.134-135, t.15), o 2013-07-30 taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (b. l. 164-166, t. 15). Beje, sprendžiant iš “Liteko” duomenų bazės, tarnybinių nuobaudų teisėtumo klausimus sprendė administraciniai teismai. (duomenys neskelbtini) apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino ir panaikino VLK direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. 1P-130, šis teismo sprendimas įsiteisėjo LVAT priėmus 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1067/2014, kuria LVAT atmetė atsakovo VLK apeliacinį skundą ir (duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. O 2014 m. spalio 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4014-142/2014 panaikintas Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 1P-200 “Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“, panaikintas Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos  direktoriaus 2013 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. 1P-202 „Dėl A. B. atleidimo iš užimamų pareigų“ ir A. B. grąžintas į (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus pareigas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, A. B. sprendimų pasekmių nejautė nei (duomenys neskelbtini) ligoninės pacientai, nei ligoninės personalas, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog psichiatrijos paslaugos ligoninėje buvo teikiamos nuo 2007 metų, aptariamu metu, t. y. 2009-2011 metais (duomenys neskelbtini) ligoninė tokias paslaugas pacientams teikė, nepriklausomai nuo to, kad jos nebuvo apmokamos atskirai iš Ligonių kasų, o už šias paslaugas buvo apmokama iš bendrų įstaigos lėšų Šią aplinkybę patvirtino civilinio ieškovo atsakovas V. V. (b. l. 142-143, t. 17) bei (duomenys neskelbtini) ligoninės vyriausiasis gydytojas V. J. (b. l. 191, t. 17). Be to, svarbu atsižvelgti, jog tuo metu, t. y. 2009-2011 metais Lietuvoje buvo ekonominės krizė, todėl vyravo ir politinė nuomonė, jog įvairiose gyvenimo sferose ir sektoriuose buvo siekiama viską optimizuoti, mažinti teikiamų paslaugų kiekį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog (duomenys neskelbtini) apskrityje iš tiesų tuo metu nebuvo poreikio didinti psichiatrijos paslaugų tiekimą, kadangi jis buvo pakankamas, nes šias paslaugas teikė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ligoninės, o vėliau – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

A. B. nepadarė jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti į (duomenys neskelbtini) ligoninės veiklos tyčinį žlugdymą ir žalos valstybei padarymą. Kolegijos nuomone, išanalizavus bylos aplinkybes, darytina išvada, jog dėl A. B. veiksmų (duomenys neskelbtini) ligoninės veikla nebuvo iš esmės sutrikdyta, kadangi ligoninės pacientams psichiatrijos paslaugos buvo teikiamos ir už jas apmokama iš bendro įstaigos biudžeto, žalos kokiems nors asmenims nepadaryta, niekieno konstitucinės teisės nebuvo suvaržytos. Apeliaciniuose skunduose nenurodyti argumentai, kuriais remiantis galėtų būti daroma priešinga išvada. Nei veikos pavojingumas, nei didėlės žalos požymis, negali būti konstatuojami vien tik nurodant veikos padarymo metu traukiamo atsakomybėn asmens einamas pareigas, tarnybos, kurioje toks asmuo dirba, paskirtį bei vykdomų funkcijų svarbą. BK 228 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma įvairias pareigas įvairiose tarnybose einantiems asmenims. Kiekvienu konkrečiu atveju darant išvadas apie netinkamą tarnybinių pareigų neatlikimą ar įgaliojimų viršijimą turi būti išsiaiškinta, kokias pareigas kokioje tarnyboje ėjo valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, tačiau einamos pareigos ar įstaigos, institucijos ar organizacijos paskirtis bei vykdomos funkcijos negali būti vieninteliais ar lemiančiais kriterijais, kuriais remiantis sprendžiamas baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas.

              Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai) (Konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

              Atsižvelgęs į anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad. A. B. padarytoje veikoje nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėties požymių. Teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos medžiaga neduoda pagrindo išvadai, kad apylinkės teismas, išteisindamas A. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu ir išteisintojo A. B. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovas apeliaciniu skundu prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, kadangi teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais ir netenkino jo prašymų, todėl mano, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tokie VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovo apeliacinio skundo argumentai, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, atmestini kaip nepagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pirmojo posėdžio metu netenkino VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi byla pakankamai didelės apimties, reikėjo apklausti daug liudytojų, buvo numatyta daug posėdžių, todėl visiškai pagrįstai vadovavosi teismo posėdžio koncentracijos ir ekonomiškumo principais ir nusprendė vien dėl to, jog neatvyko ligoninės atstovas, bylos nagrinėjimo neatidėti. Be to, tokiam teismo sprendimui neprieštaravo posėdyje dalyvavusi prokurorė (b. l. 129-130, t. 17). Pažymėtina, jog vien dėl to, kad nebuvo patenkintas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovo prašymas, teismas negali būti laikomas šališku.

Kaip nepagrįsti atmestini ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovo apeliacinio skundo argumentai, jog teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais, kadangi iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo protokolo matyti, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik tais ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais, kurie buvo patvirtinti teisiamojo posėdžio metu, o liudytojai teisme buvo apklausti, todėl teismas nenusižengė BPK 301 straipsnio nuostatoms.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir civilinės ieškovės VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas               Dalius Jocys

Teisėjos              Dalia Kursevičienė             

              Violeta Miliuvienė