Administracinė byla Nr. eA-373-575/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03779-2020-3
Procesinio sprendimo kategorija 12.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. spalio 30 d. raštą Nr. (20.21-06E) RMA-10104 „Dėl delspinigių apskaičiavimo“ (toliau – ir Raštas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, jog skundžiamame rašte nurodoma, kad pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui paskaičiuoti ir įskaityti delspinigiai už pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius per laikotarpį nuo 2017 m. I ketv. Iki 2020 m. I ketv.
3. Pareiškėjas 2020 m. liepos 28 d. pateikė VMI mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir deklaravo mokėtinas prievoles už mokestinį laikotarpį nuo 2017 metų iki 2019 metų. Taip pat pareiškėjas 2020 m. liepos 3 d. pateikė VMI mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją už 2020 m. I ketv. VMI nuo 11 326 Eur deklaruotų ir pavėluotai sumokėtų mokėtinų mokestinių prievolių apskaičiavo 795,19 Eur delspinigių (iš jų 609,25 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. liepos 27 d.), kadangi pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį skaičiuojami delspinigiai.
4. Pareiškėjas pabrėžė, jog už tą patį mokestinį laikotarpį nuo 2017 m. I ketv. iki 2020 I ketv. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. AS-95 (toliau – ir Departamento sprendimas) patvirtino 2020 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-21 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo, be kita ko, pareiškėjui apskaičiavo mokestį didesniu tarifu 113 264 Eur suma už išgautą, bet laiku nedeklaruotą požeminio vandens tą patį kiekį, už kurį, tačiau jau kaip deklaruotą, VMI paskaičiavo ir įskaitė delspinigius. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą tikrina ne VMI, o Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos.
5. Ginčijamame VMI rašte teisingai nurodyta, kad pagal MAĮ 16 straipsnio 1 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą tikrina, taip pat konsultacijas šio mokesčio mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos. Tačiau iš Departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjas ūkinėje veikloje 2017–2019 metais ir 2020 m. I ketv. naudojo požeminį vandenį ir vykdė jo apskaitą, tačiau neteikė VMI mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (KIT708 forma) už minėtus mokestinius laikotarpius, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau ir – MVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalimi, už 2017–2019 metų I–IV ketv. ir 2020 m. I ketv. nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį pareiškėjui mokėtinas mokestis paskaičiuotas 10 kartų didesniu tarifu, t. y. 113 264 Eur. Taigi Departamento sprendime aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu ir už kokį konkretų laikotarpį kompetentinga institucija paskaičiavo mokestį už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu. Kaip jau minėta, mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu paskaičiuotas už 2017–2019 metų I–IV ketv. ir 2020 m. I ketv. nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį.
6. Pareiškėjas pabrėžė, kad ginčijamame VMI rašte delspinigiai paskaičiuoti ir įskaityti nuo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius už tą patį 2017–2019 metų I–IV ketv. ir 2020 m. I ketv. laikotarpį, tačiau jau ne kaip už išgautą, bet nedeklaruotą požeminio vandens kiekį, o kaip už tą patį išgautą, bet deklaruotą vandens kiekį.
7. Pareiškėjo teigimu, susidarė paradoksali situacija, kai institucija, pagal MAĮ 26 straipsnio 1 dalį atsakinga už mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą, yra konstatavusi (nors dėl šio konstatavimo tarp pareiškėjo ir Departamento dar vyksta mokestinis ginčas), kad pareiškėjas už aktualius mokestinius laikotarpius nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio, todėl turi sumokėti mokestį, paskaičiuotą 10 kartų didesniu tarifu. Tuo tarpu VMI, pagal MAĮ atsakinga tik už delspinigių skaičiavimą nuo nesumokėtų mokesčių, vertina, jog pareiškėjas per 2017–2019 metus ir 2020 m. I ketv. išgautą požeminio vandens kiekį deklaravo, todėl pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį paskaičiavo ir įskaitė delspinigius.
8. Susidariusią dviprasmišką situaciją galbūt lėmė tai, jog po to, kai Departamentas pradėjo pareiškėjo patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame nurodė, jog pareiškėjas minėtais mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio, pareiškėjas 2020 m. liepos 3 d. ir 2020 m. liepos 28 d. pateikė VMI deklaracijas apie išgautą požeminio vandens kiekį (forma KIT308).
9. Pareiškėjas tvirtino, kad pateiktos deklaracijos negali būti pagrindu VMI, kuri nėra atsakinga už mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo vertinimą, priimti sprendimo, jog pareiškėjas per 2017–2019 metus ir 2020 m. I ketv. laikotarpį išgautą požeminio vandens kiekį deklaravo ir pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą deklaruotą mokestį privalo sumokėti delspinigius. Juo labiau, kai kita valstybės institucija, atsakinga už mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą tikrinimą, kaip jau minėta, yra konstatavusi, kad pareiškėjas už tuos pačius laikotarpius nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio.
10. Dėl nurodytų priežasčių VMI nepagrįstai ir neteisėtai MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pareiškėjui už neva deklaruotą, bet nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą, mokestį paskaičiavo ir įskaitė delspinigius nuo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Šiuo atveju MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktas negalėjo būti taikomas, nes remiantis institucijos, atsakingos už mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo tikrinimą, išvada, pareiškėjas nedeklaravo mokėtino mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, todėl jam mokestis paskaičiuotas padidintu tarifu.
11. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
12. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 3 d. ir 2020 m. liepos 28 d. pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2020 m. I ketv. ir dvylika deklaracijų už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius, kuriose iš viso deklaravo 11 326 Eur mokėtinų mokestinių prievolių. Kadangi pareiškėjas nesilaikė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo numatyto reikalavimo, pačiam pateikti deklaracijas ir jose nurodytą mokestį sumokėti iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokamas mokestis, 15 dienos, pareiškėjui, vadovaujantis MAĮ 10 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuo pavėluotai deklaruoto ir į biudžetą sumokėto mokesčio apskaičiuota 795,19 Eur delspinigių. Pareiškėjo deklaruotas mokestis ir nuo jo apskaičiuoti delspinigiai įskaityti iš jo turimos permokos, susidariusios iki 2020 m. liepos 28 d.
13. VMI nurodė, kad yra įgaliota kontroliuoti, ar pagal mokesčių mokėtojo pateiktas deklaracijas ir Departamento patikrinimo dokumentus yra sumokami mokesčiai, skaičiuoti delspinigius už nesumokėtus ar pavėluotai sumokėtus mokesčius ir vykdyti nesumokėtų mokesčių išieškojimą. Pati VMI neturi teisinio pagrindo koreguoti savo apskaitoje pareiškėjo deklaruotą mokesčio sumą ir neskaičiuoti nuo pavėluotai deklaruotos ir sumokėtos mokesčio sumos delspinigių. Mokesčių mokėtojas pats apskaičiuoja mokestį ir jį deklaruoja, VMI neturi teisės įpareigoti pareiškėją pateikti patikslintas deklaracijas už Departamento patikrintus mokestinius laikotarpius.
14. VMI nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Departamento sprendime konstatuotas deklaracijų nepateikimo faktas yra pagrindas VMI neskaičiuoti delspinigių pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą deklaruotą mokestį, nes Departamentas po patikrinimo pradžios nevertino pareiškėjo pateiktų deklaracijų. Pareiškėjas, žinodamas, kad po patikrinimo pradžios jo VMI pateiktos deklaracijos už mokestinius laikotarpius, kurie buvo patikrinti Departamento, nebuvo vertinamos, o už patikrinimo metu nustatytus pažeidimus mokesčio suma apskaičiuota didesniu tarifu, turėjo pats vertinti, ar tikslinga teikti deklaracijas.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
16. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:
16.1. Departamentas sprendimu patvirtino 2020 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-21 ir 113 264 Eur sumą už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį.
16.2. Pareiškėjas 2020 m. liepos 3 d. pateikė VMI mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją (forma KIT308) už 2020 m. I ketv. – 882 Eur, taip pat 2020 m. liepos 28 d. pateikė VMI mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir deklaravo mokėtinas prievoles už mokestinius laikotarpius: už 2017 m. I ketv. – 694 Eur; už 2017 m. II ketv. – 879 Eur; už 2017 m. III ketv. – 906 Eur; už 2017 m. IV ketv. – 960 Eur; už 2018 m. I ketv. – 798 Eur; už 2018 m. II ketv. – 932 Eur; už 2018 m. III ketv. – 943 Eur; už 2018 m. IV ketv. – 851 Eur; už 2019 m. I ketv. – 739 Eur; už 2019 m. II ketv. – 920 Eur; už 2019 m. III ketv. – 924 Eur; už 2019 m. IV ketv. – 898.
16.3. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į VMI dėl, jo teigimu, nepagrįstai apskaičiuotų delspinigių nuo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. VMI ginčijamu 2020 m. spalio 30 d. raštu, atsakydama į pareiškėjo paklausimą, nurodė, kad nuo pareiškėjo deklaruotų 11 326 Eur mokestinių prievolių susidarė 795,19 Eur delspinigių, kurie apskaičiuoti vadovaujantis MAĮ 96–99 straipsnių nuostatomis. Informavo, kad delspinigiai nuo 113 264 Eur mokestinės prievolės nėra skaičiuojami, nes dėl Departamento sprendime apskaičiuotų mokesčių pareiškėjas pateikė skundą, vyksta mokestiniai ginčai.
16.4. Departamentas 2020 m. lapkričio 19 d. raštu informavo VMI, kad planinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė VMI 2017–2019 metų I–IV ketv. ir 2020 m. I ketv. mokestinių laikotarpių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, o šias deklaracijas pateikė 2020 m. liepos 3 d. ir 2020 m. liepos 28 d., t. y. po atlikto mokestinio patikrinimo. Paaiškino, kad po atlikto patikrinimo pareiškėjo pateiktos deklaracijos pagrįstai buvo nevertintos ir priimtas Departamento sprendimas dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo patvirtinta pareiškėjui paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu 113 264 Eur suma.
2. Teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. rugsėjo 10 d.), taip pat Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) nuostatomis.
3. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad VMI nėra atsakinga už mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo vertinimą, teismas pastebėjo, kad pagal MAĮ 16 straipsnio 1 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą tikrina, taip pat konsultacijas šiuo klausimu teikia Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Tačiau buvo atkreiptas dėmesys, jog pagal MAĮ 13 straipsnio 6 punktą pagal šį įstatymą yra administruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Teismas pažymėjo, kad nors mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administravimas, šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas, patikrinimų rezultatų įforminimas ir kt. pasižymi tam tikra specifika, nustatyta MAĮ 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei kituose teisės aktuose, tačiau pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nesumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius sumokamas arba išieškomas ir delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad VMI yra įgaliota skaičiuoti delspinigius dėl nesumokėto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius MAĮ nustatyta tvarka.
4. Teismas analizavo MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, taip pat aptarė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 ir 10 straipsnių nuostatas, nurodė, kad šios teisės normos yra skirtos sureguliuoti skirtingus mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo klausimus, t. y. pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą ir skaičiuoti delspinigius už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisiniam santykiui reikšmingos ir Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką.
5. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje susidariusi faktinė situacija lėmė, kad pareiškėjui Departamentas yra apskaičiavęs mokestį už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, o VMI ginčijamu raštu pateikė savo poziciją dėl pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių pagal Mokesčių administravimo įstatymo 96–99 straipsnius. Teismas konstatavo, kad VMI, vykdydama jai priskirtas funkcijas dėl delspinigių apskaičiavimo už pavėluotai deklaruotas mokesčio sumas, turėjo teisę pareiškėjui apskaičiuoti delspinigius, nustačiusi, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 3 ir 28 dienomis pateikė VMI deklaracijas už 2017–2019 metų ir 2020 m. I ketv. mokestinius laikotarpius, kurių mokesčio mokėjimo terminai jau buvo suėję.
6. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog VMI pareiškėjui apskaičiavo delspinigius, nereiškia, kad pareiškėjui už tą patį pažeidimą buvo taikytos dvi ekonominės sankcijos. Departamento sprendimu mokestis padidintu tarifu pareiškėjui apskaičiuotas dėl to, kad jis nevykdė pareigos deklaruoti valstybinius gamtos išteklius (išgauto požeminio vandens kiekį); VMI delspinigius apskaičiavo dėl to, kad pareiškėjas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas pateikė vėliau, nei numatė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintos taisyklės. Atsižvelgęs į administracinių teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad delspinigiai nėra sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus, o yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas. Taigi pareiškėjui vėluojant pateikti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas, valstybė negalėjo laiku naudotis atitinkama pinigų suma ir dėl šios aplinkybės, pareiškėjui, kaip mokesčių mokėtojui, teko pareiga mokėti delspinigius už pradelstą laiką.
7. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad VMI negalėjo įskaityti apskaičiuotų delspinigių, kadangi dėl Departamento apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius vyksta mokestinis ginčas. Teismas nurodė, jog pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymas nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, įskaitant ir delspinigius, nurodytas MAĮ 95 straipsnyje.
8. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų nustatė, kad administracinėje byloje Nr. eI3-874-1066/2021 buvo sprendžiamas ginčas dėl Departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui apskaičiuotas 113 264 Eur mokestis padidintu tarifu, teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu sprendimą pakeitė ir patvirtintą mokestį sumažino iki 28 315 Eur. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas pažymėjo, kad mokestinis ginčas kilęs dėl Departamento apskaičiuoto 113 264 Eur mokesčio padidintu tarifu, tačiau delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti ne nuo padidintu tarifu apskaičiuoto mokesčio sumos, o už pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčio mokėtojo deklaruotą mokestį. Teismas sprendė, kad delspinigiai nuo Departamento skirtos ekonominės sankcijos (mokesčio padidintu tarifu) nebuvo skaičiuojami, nes dėl to vyko mokestinis ginčas.
9. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad teisinio pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamą VMI raštą dėl delspinigių apskaičiavimo ir delspinigių už valstybinius gamtos išteklius paskaičiavimo nebuvo pagrindo. Teismas konstatavo, kad VMI tinkamai įvertino susidariusią faktinę situaciją ir pritaikė aktualias teisės aktų nuostatas. VMI neturėjo teisinio pagrindo neskaičiuoti delspinigių pareiškėjui, jam pavėluotai pateikus mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo skundas buvo atmestas.
10. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir šio prašymo netenkino.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Pareiškėjas akcentuoja, kad byloje esminis ginčas tarp šalių kilo dėl to, už kokį laikotarpį skaičiuojami ir mokami delspinigiai, kai valstybinių gamtos išteklių naudotojas nedeklaruoja išgauto gamtinių išteklių kiekio ir nesumoka nurodyto mokesčio už mokestinį laikotarpį, už kurį Departamento sprendimu pritaikytas didesnis mokesčio tarifas.
13. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tuo atveju, kai valstybinių gamtos išteklių naudotojas laiku nedeklaruoja išgauto gamtinių išteklių kiekio ir nesumoka nurodyto mokesčio už mokestinį laikotarpį, taikomas didesnis mokesčio tarifas, padaugintas iš koeficiento 10; be to, nuo įprasto mokesčio tarifo už laikotarpį nuo mokestinio laikotarpio pabaigos iki mokesčio sumokėjimo gamtos išteklių naudotojas turi sumokėti delspinigius (Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 10 str. 1 d.).
14. Teismas neteisingai nustatė, koks mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifas pareiškėjui yra taikomas ir kada jis turi būti sumokėtas, taip pat nevertino Departamento sprendimo teisinės reikšmės. Be to, teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-476-438/2018).
15. Pareiškėjas akcentuoja, kad už konkrečius mokestinius laikotarpius mokestis už valstybinius gamtos išteklius jam apskaičiuotas padidintu tarifu, pažymi, kad MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kaip apskaičiuojami delspinigiai, kai mokesčių mokėtojui sprendimu naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis. Pareiškėjas, vadovauamasis minėtomis nuotatomis, taip pat MAĮ 96 straipsniu ir 97 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo admisnitracinio teismo praktika, suformuota aiškinant minėtas MAĮ nuostatas dėl delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės įvykdymą pagrindų nustatymo, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir ignoravo, jog Departamento sprendime, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, delspinigiai iki akto surašymo dienos apskritai nėra paskaičiuoti, nes pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, bet ne delspinigiai. Būtent didesnis mokesčio tarifas už laiku nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį mokesčių mokėtojui ir yra paskaičiuotas Patikrinimo aktu, kurį patvirtino Departamentas.
16. Dėl nurodytų priežasčių akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai neįvertinęs konkrečios bylos faktinių aplinkybių, be to, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-476-438/2018 suformuota praktika, kuri šiai bylai nėra aktuali, be jokio teisinio pagrindo sprendė, jog VMI pagrįstai paskaičiavo 984,10 Eur delspinigius nuo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. liepos 27 d., už kurį pareiškėjui Departamentas sprendimu apskaičiavo mokestį padidintu tarifu. Pažymėtina, jog pasibaigus teisminiam ginčui dėl Departamento sprendimo, pareiškėjas Departamento sprendimą, kurį pirmosios instancijos teismas pakeitė, yra įvykdęs.
17. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. VMI pakartoja su kilusiu ginču susijusias faktines aplinkybes ir nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl delspinigių skaičiavimo yra neteisingi ir klaidinantys. Atsakovas akcentuoja, kad MAĮ 95 straipsnyje yra įtvirtinti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai, iš kurių vienas yra delspinigiai (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.). Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju — mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį) (MAĮ 96 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas palaiko Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadą, jog VMI yra įgaliota skaičiuoti delspinigius dėl nesumokėto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius MAĮ nustatyta tvarka.
19. VMI tvirtina, kad Departamento sprendime konstatuotas deklaracijų nepateikimo faktas nėra pagrindas VMI neskaičiuoti delspinigių pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą deklaruotą mokestį, nes Departamentas po patikrinimo pradžios nevertino pareiškėjo pateiktų deklaracijų. Todėl pareiškėjo prašymas panaikinti VMI delspinigių už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimą ir VMI 2020 m. spalio 30 d. Raštą, kuriuo jis buvo informuotas apie priskaičiuotus už pavėluotai deklaruotus ir sumokėtus mokesčius delspinigius, laikytinas nepagrįstu.
20. VMI teigimu, atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, pareiškėjas pats turėjo vertinti, ar būtina ir tikslinga buvo teikti deklaracijas po patikrinimo pradžios, ar jose VMI pateikti duomenys korektiški. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to ar teisėtai ir pagrįstai mokesčių administratorius apskaičiavo delspinigius už valstybinius gamtos išteklius.
22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Dėl apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 3 d. ir 2020 m. liepos 28 d. pateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ne tik už 2020 m. I ketvirtį, bet ir už mokestinius laikotarpius nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., kuriose už nurodytus mokestinius laikotarpius iš viso deklaravo 11 326 Eur mokėtinų mokestinių prievolių.
24. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintos taisyklės nustato, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; šio mokesčio mokėtojai apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį; mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Iš bylos medžiagos seka, kad šios mokestinės prievolės nebuvo įvykdytos laiku.
25. Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje yra įtvirtinti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai, iš kurių vienas yra delspinigiai (95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju — mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį) (Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis lėšomis disponavo nepagrįstai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-885-575/2021). Taigi, dėl laiku nesumokėtų mokesčių pareiškėjas privalo sumokėti delspinigius. Kitokių taisyklių nenustato nei įstatymas, nei teismų praktika.
26. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Departamentas 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. AS-95 patvirtino 2020 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-21 ir 113 264 Eur sumą už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šio sprendimo yra ginčas ir apeliantas šios faktinės aplinkybės nenuginčijo. Byloje įrodyta, kad atsakovas delspinigių nuo 113 264 Eur mokestinės prievolės neapskaičiavo, atsižvelgdamas, kad pareiškėjas dėl Departamento 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. AS-95 apskaičiuotų mokesčių pateikė skundą, vyksta mokestiniai ginčai. Teismui nebuvo pateikta pagrįstų teisinių argumentų, kad šios papildomai paskaičiuotos mokesčio sumos, dėl kurių vyksta ginčas įtakotų pareigą sumokėti ginčo delspinigius šioje byloje.
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisės normas, kad „Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.“ Ir to paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisės normas, kad „Nesumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius sumokamas arba išieškomas, delspinigiai skaičiuojami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.“, išaiškino, kad šios teisės normos yra skirtos sureguliuoti skirtingus mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo klausimus ir tarp jų nėra prieštaravimo. Nustatyti sunaudotų valstybinių gamtos išteklių deklaravimo ir mokesčio už juos sumokėjimo būdas bei terminai lemia, kad pažeidus juos, atsiranda dvejopo pobūdžio pasekmės: 1. Nedeklaravus ar deklaravus mažesnį išgautų gamtos išteklių kiekį, atsiranda teisinis pagrindas taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, ir už išgauto, bet nedeklaruoto gamtos išteklių kiekį, skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10. 2. Taikyti MVGIĮ 10 straipsnio 1 dalį, ir nesumokėtą už atitinkamą mokestinį laikotarpį mokestį, paskaičiuotą įprastu arba padidintu tarifu, išieškoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, už uždelstą atsiskaityti laiką skaičiuojant delspinigius ir kt. Tai paneigia ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad už ne laiku deklaruotą bei sumokėtą mokestį turėjo būti taikoma tik MVGIĮ 10 straipsnio 1 dalis bei netaikoma MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog VMI pareiškėjui apskaičiavo delspinigius, nereiškia, kad pareiškėjui už tą patį pažeidimą buvo taikytos dvi ekonominės sankcijos, yra teisėta ir pagrįsta. Taigi, apelianto teikiami argumentai prieštarauja ir teismų praktikai.
28. Apelianto nurodomos administracinės bylos A442-438/2010, kurioje buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimas, ir nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės nesutampa, todėl nėra pagrindo sprendžiant šį administracinį ginčą vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendime suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis.
29. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad VMI yra įgaliota skaičiuoti delspinigius dėl nesumokėto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius MAĮ nustatyta tvarka, ir, vykdydama jai priskirtas funkcijas dėl delspinigių apskaičiavimo už pavėluotai deklaruotas mokesčio sumas, turėjo teisę pareiškėjui apskaičiuoti delspinigius, nustačiusi, kad pareiškėjas pateikė VMI deklaracijas už 2017–2019 metus ir 2020 m. I ketvirčio mokestinius laikotarpius, kurių mokesčio mokėjimo terminai jau buvo suėję.
30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
31. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144
straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius