Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius              Baudžiamoji byla Nr. 1A-915-366/2011

Teisėja Danutė Švitinienė              Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00324-2010-9

              Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 15 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus,

teisėjų Prano Šimkaus ir Ričardo Gilio,

sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Matulionienei,

nukentėjusiajai D. M.,

gynėjams advokatams  Alfonsui Mašalui, Mykolui Vytautui Kazlauskui, Justinui Stauskui,

nuteistiesiems P. V. N., V. B. ir K. L.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendžio, kuriuo:

- P. V. N. pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams; bei pagal BK 150 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė septyneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. V. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 27 str. 2  d. 4 p. P. V. N. pripažintas pavojingu recidyvistu.

- V. B. pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė šešeriems metams; bei pagal BK 150 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir  vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d. subendrintos apėmimo būdu su Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-05-12 nuosprendžiu paskirta bausme ir V. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- K. L. pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 150 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė  ketveriems metams; bei pagal BK 178 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1 p. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu dėl seksualinio prievartavimo ir žaginimo, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir K. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Be to, šiuo teismo nuosprendžiu iš P. V. N., V. B. ir K. L. priteista po 20,80 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

P. V. N. nuteistas už tai, kad jis kartu su V. B. ir K. L. 2010 m. liepos 24 d. prieš vidurnaktį, ikiteisminiu tyrimu ir teismo nenustatytu tiksliu laiku iki 2010 m. liepos 25 d. ryto, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją D. M., panaudodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami D. M. galimybę priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja D. M. prieš jos valią, o būtent: neišleido D. M. iš užrakinto buto, vertė gerti alkoholį, gyrėsi apie seksualinę prievartą prieš moteris, tokiu būdu palauždami valią priešintis, naudojo psichinį smurtą, P. V. N. liepus lytiškai santykiauti su kiekvienu, kitaip nebus išleista iš buto, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, atėmė galimybę priešintis, K. L. nutempus nukentėjusiąją į miegamojo kambarį ir pasikėsinus tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, bet nukentėjusiajai muistantis ir jam neįvykus erekcijai, nepavyko tenkinti lytinės aistros oraliniu būdu, po ko K. L., sugrįžęs pas bendrininkus pasigyrė įvykdęs nusikalstamą sumanymą, po to P. V. N. nutempus nukentėjusiąją į miegamąjį ir ten jėga ją nurengus, vertė D. M. tenkinti jo seksualinę aistrą oraliniu būdu, panaudojo fizinį smurtą – sudavė nukentėjusiajai ne mažiau dviejų smūgių į veidą ir keletą smūgių į kairę ranką, po ko tenkino seksualinę aistrą su D. M. oraliniu būdu prieš jos valią ne mažiau dviejų kartų, pasikėsino išžaginti, bet nuo jam nepriklausančių aplinkybių nusikaltimo nebaigė, kišo pirštus D. M. į makštį, du kartus tenkindamas savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, kaišiojo morkas D. M. į makštį, po ko P. V. N. 2010-07-25 paryčiais, ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, išžaginti nukentėjusiąją pasiūlė V. B., po ko V. B. pasinaudojęs tuo, kad D. M. palaužta valia, lytiškai santykiavo su D. M. prieš jos valią, o apie 9 val. ryto nukentėjusioji pabėgo iš įvykio vietos.

Be to, K. L. nuteistas ir už tai, kad jis 2010 m. liepos 24 d. vakare ikiteisminiu tyrimu ir teismo nenustatytu tiksliu laiku, alaus bare, esančiame Rožių g. 2a, Panevėžyje, atvirai pagrobė svetimą, D. M. priklausantį turtą – moterišką sidabrinį žiedą 50 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai D. M. 50 Lt žalą.

Nuteistasis P. V. N. apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendžiu. Mano esantis nuteistas nepagrįstai, be jokių įrodymų, nesant jo kaltės. Apelianto manymu, byla jo atžvilgiu yra „sufabrikuota“. Teigia, kad nebuvo atsižvelgta į paaiškinimus, reikalavimus, neatliktos akistatos su liudytojais, nesiaiškinti jų tarpusavio santykiai, kas, apelianto nuomone, sudaro grubų įstatymų pažeidimą. Nurodo, kad neapklaustas pagrindinis liudytojas R. L.. Be to, neatskleista nukentėjusiosios asmenybė, kad ji buvo teista, nepagrįstai be specialisto pagalbos atsisakyta tirti nukentėjusiosios psichinę būklę. Apeliantas mano, kad teismas neskaitė nukentėjusiosios charakteristikos, kurioje ji apibūdinama blogai. Teigia, kad nepagrįstai nesiaiškinta, ką nukentėjusioji veikė įvykio dieną. Skunde pažymi, kad ant morkos nerasti jo, apelianto, genotipai, kas paneigia jo kaltę. Apelianto teigimu, pati nukentėjusioji vadino K. L. į lovą, o šiam atsisakius, ji galėjo tenkinti savo lytinę aistrą su iš daržo atsinešta morka. Nurodo, kad pas jį atėjo K. L. kartu su D. M., prašė jai leisti pagyventi. Jis leido su sąlyga, kad ji tvarkys butą. Nurodo, kad D. M. yra laisvo elgesio, lengvai prieinama moteris, ką patvirtina liudytojai H. J., K. L., Rožyno aludės vedėja, be to, ji vaikščiodavo nuoga ar pusnuogė – šios aplinkybės, apelianto nuomone, yra bylai svarbios, bet jos netirtos. Taip pat nuteistasis teigia, kad liudytojas S. yra psichiškai nesveikas, todėl, apelianto manymu, teisme turėjo dalyvauti medicinos ekspertas, kurio nebuvo, kas patvirtina grubų įstatymo pažeidimą. Apeliantas skunde pažymi, kad jam 70 metų, jis serga plaučių tuberkulioze, inkstų akmenlige, kepenų ciroze ir kitomis ligomis. Teigia esantis impotentas, kas patvirtina jo nepagrįstą nuteisimą. Nuteistasis be kita ko skunde kalba apie tai, kad jam nepagrįstai buvo pateiktas kaltinimas pagal BK 233 str.

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendžiu. Teigia, kad šis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl jame išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Pažymi, kad jis neneigė įvykusių aplinkybių ir davė išsamius parodymus, bet teismas netinkamai tai įvertino kaip neprisipažinimą. Mano, kad teismas nesilaikė BPK 25 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių bei nesivadovavo teismų praktika. Apelianto V. B. teigimu, jo kaltės nepatvirtina neginčijamų įrodymų visuma. Teigia, kad liudytojų bei nukentėjusiosios parodymuose yra prieštaravimai, neatitikimai. Nuteistojo manymu, bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, nepašalinti prieštaravimai ir neatitikimais, kas lėmė nepagrįstą baudžiamojo įstatymo pritaikymą bei bausmės jam paskyrimą. V. B. teigia, kad nukentėjusioji savo noru, niekieno neverčiama sutiko kartu su K. L. pratęsti išgertuves pas V.P. N., kur ne visiems būnant namuose savo noru oraliniu būdu santykiavo su K. L., o vėliau pati gundydama savo noru lytiškai santykiavo su visais. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusioji nebuvo blaivi, nes vartojo alkoholį, todėl nesutinka su jos blaivumo testo duomenimis. Pažymi, kad liudytojai A. S., L. V. sumušimo požymių pas nukentėjusiąją nepastebėjo. Be to, specialisto išvadoje nėra konstatuotas pas nukentėjusiąją užfiksuotų sužeidimų padarymo laikas. Apeliantas mano, kad ji, vesdama tokį gyvenimo būdą, pati galėjo susimušti. V. B. teigia, kad tarp specialisto išvados ir greitosios medicinos pagalbos surašytų dokumentų yra prieštaravimai dėl nustatytų kūno sumušimų.

Nuteistasis K. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendį jo atžvilgiu ir jį pagal BK 149 str. 3 d., 150 str. 2 d. ir 178 str. 2 d. išteisinti bei bylą prieš jį nutraukti. Teigia BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų nepadaręs. Mano, kad jo atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis yra neteisingas, nes teismas rėmėsi prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios D. M. parodymais, be to, neatsižvelgta į jos asmenybę. Pažymi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji davė melagingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad 2010-07-24 ją keli vyriškiai per prievartą nusitempė į S. g. esantį namą, kur ją mušė ir prievartavo, tą teisme tvirtino ir liudytojai A. S. bei G. N.. Tačiau teisme nukentėjusioji savo parodymais visa tai paneigė, nes tą dieną jis, kaip senas pažįstamas, kartu su nukentėjusiąja gėrė bare alų, po to išėję iš baro, jam pasiūlius ir jai sutikus, jie užėjo pas V. N. išgerti jo nupirkto alaus. Name buvo ir V. B., jiems baigiant gerti alų atėjo V. N.. Tada jis, K. L., su V. B. išėjo nupirkti alaus, o grįžę maždaug po 1 val. rado ramiai bešnekučiuojančius V. N. ir D. M.. Dėl vėlesnių įvykių nukentėjusioji, V. B. ir V. N. davė prieštaringus parodymus. Apeliantas K. L. teigia, kad su nukentėjusiąja į kitą kambarį nebuvo išėję, ką patvirtino ir V. B. su V. N.. Taip pat jis jokio smurto, prievartos jos atžvilgiu nenaudojo. Taip pat teigia, kad V. B. ir V. N. teiginiai apie tai, kad visiems būnant kartu D. M. kėlė jam ant kaklo kojas, kitaip jam meilinosi, neatitinka tikrovės. Nurodo, kad begeriant alų jis išėjo iš buto ir daugiau negrįžo, tai patvirtino ir nukentėjusioji. Nuteistasis pažymi, kad iki jam išeinant iš buto nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo vykdoma jokia nusikalstama veika, todėl negali atsakyti už tai, kas vyko jam išėjus. Nukentėjusiosios parodymais abejoti verčia ir liudytojų G. N., G. V. parodymai teisme, taip pat tai, kad ji turi globos namuose gyvenančius 9 vaikus nuo skirtingų vyrų, be to, nepareiškė civilinių ieškinių. Dėl jam inkriminuotos vagystės apeliantas skunde teigia, kad žiedą iš nukentėjusiosios paėmė, nes ji neturėjo iš ko susimokėti už alų, vėliau jis liepė jai žiedą pasiimti, bet nei jis pats, nei D. M. negalėjo nuimti žiedo nuo jo piršto. Nuteistojo teigimu, kadangi žiedo vertė yra 50 Lt, tai yra nesiekia 1 MGL, už jo paėmimą jis galėjo atsakyti tik administracine tvarka.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti kiekvieno jų skundus, o prokurorė ir nukentėjusioji prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Apeliantai P. V. N., V. B. ir K. L. nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jų nuteisimo už grupinį išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, o K. L. – dar ir dėl jo nuteisimo už atvirą vagystę. Tvirtina, jog teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jų kaltė grindžiama teismo padarytomis prielaidomis, nesurinkta pakankamai jų kaltės įrodymų, be to, įrodymai neteisingai įvertinti. Apeliantai skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdami byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą. Tačiau apylinkės teismas, priešingai apeliantų tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo skundžiamu teismo nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka, todėl tenkinti apeliantų skundus neturi jokio pagrindo.

Dėl išžaginimo (BK 149 str. 2 d.) ir

seksualinio prievartavimo (BK 150 str. 2 d.)

Nuteistieji P. V. N., V. B. ir K. L. neigia padarę BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. numatytas jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, pačių nuteistųjų parodymais, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti, akistatų protokolų duomenimis ir kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad nuteistieji P. V. N., V. B. ir K. L., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją D. M., panaudodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami D. M. galimybę priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja D. M. prieš jos valią, t. y. padarė BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. padarytas nusikalstamas veikas.

BK 149 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, jei minėta veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. BK 150 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją įvykdytų nusikaltimų aplinkybes, priešingai apeliantų teiginiams, buvo gana nuoseklūs viso proceso metu. Nukentėjusioji nurodė, kad ją išžagino ir seksualiai prievartavo trys vyrai, vieną kurių pažinojo ir įvardino kaip K. L., o kitus du – ji asmens parodymų atpažinti metu atpažino kaip P. V. N. ir V. B.. Šiuos parodymus ji patvirtino akistatų metu. Be to, nukentėjusiosios parodymus visiškai ar iš dalies patvirtino po įvykio su nukentėjusiąja kalbėję liudytojai L. V., G. V., taip pat pareigūnai A. S., A. L. bei vėliau su D. M. kalbėję G. S. ir G. N.. Taigi, šiuos bei kitus nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytojų parodymai ir kiti bylos duomenys, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė nuteistųjų prieš ją naudotas fizinis bei psichinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistaisiais. Nors sutinkamai su nukentėjusiosios parodymais, į P. V. N. gyvenamąjį būstą ji atėjo, jame buvo ir alkoholį gėrė savo noru, tačiau tai nepaneigia, kad įvairiomis formomis nuteistųjų lytinę aistrą tenkino prievartos būdu, prieš savo pačios valią. Be to, realų pavojų bei nusikalstamus nuteistųjų kėslus D. M. suvokusi tik nuteistiesiems ėmusis aktyvių smurtinių veiksmų jau P. V. N. namuose. Kad nukentėjusioji visus minėtus veiksmus atliko ne savanoriškai iš dalies, nors ir netiesiogiai, patvirtino įvykio vietos kaimynystėje liudytojai A. Š. ir D. Š., kurie parodė, kad įvykio dieną girdėjo iš P. V. N. buto sklindantį moters pagalbos šauksmą. Šaukusi pagalbos parodė ir nukentėjusioji. Nesavanorišką nukentėjusiosios buvimą P. V. N. gyvenamajame būste (po to kai prasidėjo lytinė prievarta) netiesiogiai patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji pasitaikius galimybei, išėjusi į lauką ir ėjusi ieškoti pagalbos, kviesti policijos būdama pusnuogė, tik su sijonu. Tai rodo jos buvusį bejėgiškumą bei pastangas ištrūkti iš prievartinio jos laikymo bei kitų prieš ją atliekamų smurtinių veiksmų. Kad prieš nukentėjusiąją buvo naudojama prievarta patvirtina ir atitinkamus sužalojimus užfiksavusi specialisto išvada, kuria netikėti teismas taip pat neturi jokio pagrindo. Nors kitų aplinkybių dėl fizinio smurto panaudojimo jokie liudytojai nematė ir nepatvirtino, tačiau tai nukentėjusiosios parodymų nepaneigia. Iš kart po įvykio, streso būsenoje, nevisiškai išsamių parodymų davimas bei vėlesnis jų papildymas konkretesnėmis įvykio detalėmis, taip pat jos asmenybė bei civilinių ieškinių nepareiškimas byloje nesudaro pagrindo nukentėjusiosios parodymus laikyti melagingais ar nepatikimais.

Taigi, nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo netikėti ir tuo, kad, sutinkamai su D. M. parodymais, prieš ją kaltinime nurodytomis aplinkybėmis naudojant psichinį bei fizinį smurtą su ja buvo atlikti prievartiniai lytinės aistros tenkinimo veiksmai, kaltinime nurodytomis formomis.

Iš nukentėjusios parodymų matyti, kad K. L., nusivedęs ją į kitą kambarį, pareikalavo tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu. Jai atsisakius tai daryti, jis ją paliko ir grįžo į kambarį pas kitus du nuteistuosius. Toks K. L. elgesys formaliai galėtų būti vertinamas kaip atsisakymas daryti nusikalstamą veiką – seksualinį prievartavimą. Tačiau K. L., sugrįžęs į kitą kambarį pas kitus du nuteistuosius, pasigyrė įvykdęs nusikalstamą sumanymą ir pasakė „gerai čiulpia, dabar jūsų eilė“. Tokiu būdu jis paskatino kitus du nuteistuosius įvykdyti seksualinę prievartą nukentėjusios atžvilgiu, o tuo pačiu (garsiai išsakydamas minėtą frazę) palaužė nukentėjusios valią taip palengvindamas P.V. N. ir V. B. įgyvendinti nusikalstamus kėslus. Nukentėjusioji aiškiai išsakė, kad dėl minėtų K. L. žodžių jautė spaudimą ir tai vertina kaip prievartą. Tokiu būdu K. L. laikytinas bendrininku įvykdant žaginimą bei seksualinį prievartavimą, nors pats betarpiškai nei žagino, nei seksualiai prievartavo.

Pagal nukentėjusiosios parodymus, visi trys nuteistieji neišleisdami jos iš buto, girdamiesi apie seksualinę prievartą prieš moteris veikė bendrai. Šie nuteistųjų veiksmai bei P.V. N. liepimas lytiškai santykiauti su kiekvienu, kitaip nebus išleista iš buto, taip pat nuteistųjų prieš ją pavartotas fizinis smurtas, nukentėjusiajai sukėlė baimės jausmą patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, taip palaužė galimą jos pasipriešinimą. To pasekoje vėlesni tiek atskirai, tiek kartu nuteistųjų atlikti kaltinime nurodyti veiksmai patvirtina visų nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. veiksmuose esant BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėtis. Smurtiniais aktyviais bei pasyviais veiksmais palaužę nukentėjusiosios pasipriešinimą, P.V. N., V. B. ir K. L., prieš D. M. valią atliko kaltinime nurodytus išžaginimo bei seksualinio prievartavimo veiksmus. Atlikus nukentėjusiosios nurodytus veiksmus iš dalies patvirtina ir P.V. N., kuris parodė matęs V. B. santykiaujant su nukentėjusiąja. Pats apeliantas V. B. skunde nurodė, kad įvykio metu nukentėjusioji savo noru oraliniu būdu santykiavo su K. L., o vėliau pati gundydama savo noru lytiškai santykiavo su visais. Šie apelianto teiginiai tik patvirtina ir taip konstatuotų nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veiksmų atlikimą, o teiginiai apie nukentėjusiosios savanorišką santykiavimą su nuteistaisiais pirmiau nurodytais argumentais atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad prašydama paleisti, šaukdama pagalbos, priešindamasi nuteistųjų veiksmams, o vėliau visų prieš ją atliktų nusikalstamų veiksmų įtakoje nebepajėgdama pasipriešinti, nukentėjusioji išreiškė lytinių santykių, lytinės aistros tenkinimo nenorą, todėl šiuos nusikaltimus darę asmenys suvokė, kad jie lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią.

Be to, nuteistųjų kaltę iš dalies patvirtina ir jų pačių parodymų prieštaringumas konstatuotoms faktinėms aplinkybėms bei jų tarpusavyje prieštaringi parodymai. Nuteistasis P.V. N. teigė, kad nukentėjusioji prašėsi pagyventi jo bute, tačiau tokie jo teiginiai paneigti byloje esančiais duomenimis – nukentėjusiosios, liudytojų G. S., G. N. parodymais – bei konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis apie smurtinius prieš nukentėjusiąją atliktus veiksmus, jos elgesį po įvykį. Taip pat pirmiau aptartais argumentais paneigti apelianto P.V. N. teiginiai apie tai, kad nukentėjusioji pati siūlėsi pasimylėti, maigė jo varpą. P.V. N. neigė atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus su morka, tačiau nukentėjusiosios parodymus patvirtina papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, radus ir paėmus morką, bei specialisto išvada, kurioje konstatuotas morkos radimas nukentėjusiosios makštyje.

Visų aukščiau nurodytų aplinkybių ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visumos vertinimas abejonių dėl P. V. N., V. B. ir K. L. kaltės jiems atlikus inkriminuotus išžaginimo bei seksualinio prievartavimo veiksmus nepalieka. Apeliantų teiginiai apie liudytojų parodymų, specialisto išvados, nukentėjusiosios blaivumo testo duomenų nepatikimumą ir kt. yra deklaratyvūs, jie tinkamai įvertinti apylinkės teismo nuosprendžiu. Atsižvelgiant į šiuos bei kitus bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai byloje esančių minėtų duomenų visumą laikė P. V. N., V. B. ir K. L. kaltę dėl BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. numatytų nusikaltimų padarymo patvirtinančiais įrodymais. Todėl išteisinti apeliantus iš šių nusikaltimų nėra jokio teisinio pagrindo. Apelianto P. V. N. teiginiai apie jo amžių ir turimas ligas, taip pat apie jo genotipo ant morkos neradimą šios išvados nepaneigia bei atsakomybės nepašalina, o teiginys apie nepagrįstą jam pateiktą kaltinimą pagal BK 233 str. nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėtinas. Nuteistojo P. V. N. teiginys apie bylos „sufabrikavimą“ yra deklaratyvus, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantams įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta.

Teisingai kvalifikavęs nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jiems bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skirdamas jiems bausmes ir parinkdamas jų rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistųjų asmenybes, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismo nuosprendžiu nuteistiesiems už nusikalstamas veikas paskirtų bausmių bei paskirtų subendrintų galutinių bausmių pripažinti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra jokio pagrindo.

Apeliantas V. B. skunde teigia apie nepagrįstai teismo nenustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino, tačiau, teisėjų kolegija pažymi, jog pripažinti šią aplinkybę nėra jokio teisinio pagrindo. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama tik tuomet, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų pripažįsta esmines bylos aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo – laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (atsiprašo nukentėjusiojo, teikia jam pagalbą ir pan.). Tokių aplinkybių byloje nėra.

Tokiu būdu tenkinti P. V. N., V. B. ir K. L. apeliacinius skundus nėra jokio pagrindo.

Dėl K. L. įvykdytos vagystės

Apeliantas K. L. nesutinka ir su jo nuteisimu pagal 178 str. 2 d., prašo iš jo išteisinti bei bylą prieš jį nutraukti. Nuteistojo skundas šioje dalyje taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, įvertinęs paties nuteistojo K. L., nukentėjusiosios D. M. ir liudytojos L. L. parodymus, kratos protokolo duomenis bei kitus bylos duomenis, motyvuotai konstatavo įrodžius nuteistojo K. L. kaltę dėl jam inkriminuotos vagystės.

Apeliantas K. L. neigia pagrobęs iš D. M. žiedą bei pateikia sau palankią žiedo gavimo iš nukentėjusiosios versiją, teigia, kad nukentėjusioji pati davė jam žiedą bare ir neprašė jo grąžinti. Tuo tarpu nukentėjusioji paneigė tokius nuteistojo teiginius ir parodė, kad K. L. pats numovė jai žiedą nuo piršto, o jai paprašius jį atiduoti, atsisakė tai padaryti ir užsimovė ant mažojo piršto. Netikėti jos parodymais, priešingai nei nuteistojo parodymais, ypač šiuos vertinant K. L. tolesnio elgesio nukentėjusiosios atžvilgiu po įvykio su žiedu kontekste, teismas neturi jokio pagrindo. Nors K. L. savo veiksmus vertina kaip nenusikalstamą žiedo paėmimą, tačiau teisiniu aspektu tai vertintina kaip neteisėtas atviras svetimo turto – žiedo pagrobimas. Nuteistasis skunde nurodo žiedo paėmimo motyvą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodomas motyvas, jog nukentėjusiosios žiedą jis paėmė už bokalą alaus, nėra vagystę pateisinantis. Apeliantas akcentuoja žiedo vertę ir nurodo, kad už 50 Lt vertės žiedo paėmimą jis galėjo atsakyti tik administracine tvarka. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog BK 178 str. 2 d. nurodoma, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas be kita ko, atvirai pagrobė svetimą turtą. Atviras svetimo turto pagrobimas yra kvalifikuotas nusikaltimas, o esant veiką kvalifikuojančiam požymiui – turto vertė nėra svarbi baudžiamosios atsakomybės taikymui. Apelianto elgesys, pasireiškęs neteisėtai, neatlygintinai, atvirai paimant iš D. M. ant jos rankos piršto buvusį svetimą žiedą ir taip jį pasisavinant, neginčytinai apibrėžia objektyviąją atviros vagystės pusę, taip elgdamasis K. L. suprato besielgiantis nusikalstamai ir norėjo taip veikti –  teisiniu aspektu tai vertintina būtent kaip neteisėtas atviras svetimo turto pagrobimas, už kurį baudžiamąją atsakomybę numato BK 178 str. 2 d. Todėl pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, įvertinęs įrodymų visetą motyvuotai konstatavo įrodžius nuteistojo K. L. kaltę dėl jam inkriminuotos vagystės, baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį iš jo nėra jokio teisinio pagrindo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

N U T A R I A :

Nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas:                                                           Sigitas Bagdonavičius

Teisėjai:                                                                        Pranas Šimkus

Ričardas Gilys