Baudžiamoji byla Nr. 2K-226-976/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-7-00005-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10;

2.8.9.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 24 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendžiu B. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; 222 straipsnio 1 dalį – 110 MGL (4142,60 Eur) dydžio bauda; 228 straipsnio 2 dalį 150 MGL (5646 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, B. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams.

B. L. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš B. L.

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Mažeikių rajono savivaldybės ieškinio reikalavimai dėl 47 478 Eur ir 505,92 Eur negautų pajamų priteisimo palikti nenagrinėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 24 d. nuosprendžiu B. L. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendis pakeistas: iš nuteistosios B. L. Mažeikių rajono savivaldybei priteistas turtinės žalos dydis sumažintas ir iš B. L. Mažeikių rajono savivaldybei priteista 15 059,14 Eur turtinei žalai atlyginti.

Patikslinta B. L. padarytos BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos faktinė aplinkybė, kad ji nusikaltimą padarė būdama valstybės tarnautoja.

Ištaisyta Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendžio nustatomojoje ir motyvuojamojoje dalyse padaryta rašymo apsirikimo klaida dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo aplinkybių – padarytos turtinės žalos dydis 18 034,94 Eur (atskaičius mokesčius) ištaisytas į 15 059,14 Eur (atskaičius mokesčius).

Civilinės ieškovės Mažeikių rajono savivaldybės ir Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       B. L. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad:

1.1.       Būdama Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos (toliau – ir Mokykla) direktorė ir pagal 2005 m. balandžio 26 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-404 bei 2013 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. A1-2509 patvirtintus Mokyklos direktoriaus pareigybių aprašymus turėdama įgaliojimus valdyti, naudoti Mokyklai patikėjimo teise perduotą valdyti Mažeikių rajono savivaldybės turtą, lėšas ir jais disponuoti, pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y. ji, B. L., siekdama pasisavinti svetimas jai patikėtas Mažeikių rajono savivaldybės Mokyklai skirtas lėšas, žinodama, kad dirbti Mokykloje priimama A. Ž. Mokykloje realiai nuolat dirbs tik naktine sarge, žinodama, kad A. Ž. valytoja nedirbs, savo 2009 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P1-131 P „Dėl A. Ž. darbo sutarties pakeitimo“ pakeisdama A. Ž. darbo sutartį nurodant, kad ji priimta dirbti valytoja 1 etato darbo krūviu ir 0,4 etato darbo krūviu naktine sarge, po to savo 2010 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. P1-47P „Dėl A. Ž. darbo sutarties“ palikdama A. Ž. dirbti 1 etato darbo krūviu valytoja ir 0,4 etato darbo krūviu sarge, pati asmeniškai kas mėnesį iš Mokyklos kasininkės E. K. grynaisiais pinigais paimdama
A. Ž. skirtą darbo užmokestį už 1 etato valytojos darbo krūvį ir už 0,4 etato naktinės sargės darbo krūvį, t. y. daugiau, nei realiai A. Ž. dirbo, ir iš šių pinigų kas mėnesį išmokėdama A. Ž. tik dalį jai išmokėti skirto darbo užmokesčio, taip už darbą nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. sumokėdama A. Ž. 14 352 Eur (atskaičius mokesčius) mažiau, nei įrašyta jai išmokėti Mokyklos buhalteriniuose dokumentuose, po to B. L., 2016 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. P1-24P „Dėl A. Ž. darbo sutarties nutraukimo“ atleisdama A. Ž. iš darbo ir skirdama jai 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, pati iš Mokyklos kasininkės E. K. ją grynaisiais pinigais paimdama ir perduodama A. Ž. 707,14 Eur (atskaičius mokesčius) mažesnę pinigų sumą, nei įrašyta jai išmokėti Mokyklos buhalteriniuose dokumentuose, laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. pasisavino jai patikėtą didelės bendros 15 059,14 Eur vertės svetimą, Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos steigėjos Mažeikių rajono savivaldybės, turtą.

1.2.       Be to, ji suklastojo tikrus dokumentus bei žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, dėl to buvo padaryta didelė žala, t. y. B. L., siekdama pasisavinti Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos lėšas, ne vėliau kaip 2009 m. kovo 12 d. oficialiai įdarbinusi Mokykloje A. Ž. didesniu darbo krūviu, nei ji realiai dirbo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 12 d. iki 2016 m. birželio mėn., suklastojo 2009 m. kovo 12 d. Mokyklos direktorės įsakymą Nr. P1-131 P „Dėl A. Ž. darbo sutarties pakeitimo“, kuriuo A. Ž. pagal terminuotą darbo sutartį buvo priimta dirbti valytoja 1 etatu ir 0,4 etato naktine sarge, 2010 m. spalio 8 d. Mokyklos direktorės įsakymą Nr. P1-47P „Dėl A. Ž. darbo sutarties“, kuriuo A. Ž. pagal neterminuotą darbo sutartį buvo palikta dirbti 1 etatu valytoja ir 0,4 etato sarge, nors B. L. iš anksto žinojo, kad A. Ž. nuolat dirbs tik naktine sarge, o valytoja nedirbs.

Po to B. L. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. birželio mėn., siekdama nuslėpti tai, kad A. Ž. Mokykloje realiai dirbo tik naktine sarge, nors nuo 2009 m. kovo 12 d. dar buvo įdarbinta 1 etatu valytoja ir valytojos darbo nedirbo, suklastojo tikrus dokumentus ir pateikė apie B. L. atliekamus nusikalstamus veiksmus nežinančiai A. Ž. pasirašyti 2016 m. gegužės 24 d. prašymą „Dėl sutarties nutraukimo įgijus teisę į senatvinę pensiją ir išmokėti dviejų mėnesių išeitinę išmoką“, kuris po to buvo koreguotas ir pasirašytas ne A. Ž.. Be to, B. L. pasirašė tikrovės neatitinkantį dokumentą – 2016 m. gegužės 24 d. Mokyklos direktorės įsakymą Nr. P1-24P „Dėl A. Ž. darbo sutarties nutraukimo“, kuriuo nuo 2016 m. gegužės 31 d. A. Ž. buvo atleista iš valytojo ir sargo pareigų. Po to, kai A. Ž. iš darbo Mokykloje jau buvo atleista, bet ne vėliau kaip 2016 m. birželio mėn., B. L., nuslėpdama nuo A. Ž. tai, kad pastaroji Mokykloje buvo įdarbinta 1,4 etato, taip pat 1 etatu valytoja, atgaline data A. Ž. vardu parengė 2007 m. sausio 2 d. prašymą priimti ją dirbti 1,4 etato mokyklos sarge, 2009 m. kovo 12 d. A. Ž. prašymą dėl sutarties pakeitimo, 2010 m. spalio 8 d. A. Ž. prašymą dėl darbo sutarties pakeitimo į neterminuotą darbo sutartį bei nurodytus dokumentus atvežusi A. Ž. į namus ir tyčia ją suklaidinusi liepė A. Ž. juose pasirašyti. Dėl B. L. nusikalstamų veiksmų suklastojant dokumentus ir juos panaudojant Mažeikių rajono savivaldybei buvo padaryta didelė – 23 559,89 Eur (neatskaičius mokesčių) turtinė žala.

1.3.       Be to, B. L., būdama Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 ir 21 straipsnius būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos buhalterinę apskaitą, būtent: B. L., pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 redakcija) nuostatas, nustatančias, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų (papildyta 2012 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. XI-1988 redakcijoje), įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ (6 straipsnio 2 dalis) ir kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>“ (12 straipsnio 1 dalis), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2016 m. birželio mėn., suklastojusi dokumentus dėl A. Ž. įdarbinimo Mažeikių Sodų pagrindinėje mokykloje ir jos atleidimo iš darbo, tuo pačiu laikotarpiu nurodė Mokyklos sąskaitininkei E. K. kas mėnesį jai atnešti A. Ž. ir jos sutuoktiniui V. Ž., 2008 metais pradėjusiam dirbti Mokykloje naktiniu sargu, priklausantį atlyginimą grynaisiais pinigais kartu su Mokyklos darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščiais, kuriuose pateikė ūkinių operacijų tikrovės neatitinkančius duomenis, kad kas mėnesį laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. A. Ž. buvo išmokamas atlyginimas už 1,4 etato darbo krūvį, nors pati B. L. perduodavo A. Ž. mažesnę, nei jai buvo priskaičiuota išmokėti, atlyginimo dalį, o likusią pinigų dalį pasisavindavo. Be to, B. L. tyčia suklastoti Mokyklos darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščiai buvo pasirašyti ne A. Ž., o 2010 m. kovo mėn. mokėjimo žiniaraštį Nr. F1-11 pati B. L. pasirašė A. Ž. vardu. Nurodytu laikotarpiu pagal kasos išlaidų orderius iš Mokyklos kasos buvo nurašyta daugiau, nei išmokėta A. Ž. už realiai jos atliktą darbą Mokykloje. B. L. tyčia suklastojo buhalterinius dokumentus, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos buhalterinę apskaitą ir dėl šių B. L. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos 2007–2016 metais buvusių turto, įsipareigojimų dydžio.

1.4.       Be to, B. L., būdama valstybės tarnautoja – Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos direktorė, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Mažeikių rajono savivaldybė ir Mažeikių Sodų pagrindinė mokykla, būtent: B. L., pažeisdama Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnio 3 punkto, 59 straipsnio 5 dalies 4 punkto reikalavimus, nustatančius taupiai naudoti turimus išteklius, analizuoti švietimo įstaigos veiklos ir valdymo išteklių būklę, pažeisdama Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktų reikalavimus, nustatančius užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų, užtikrinti racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nuo 2007 m. sausio 2 d. savo įsakymu priėmusi A. Ž. dirbti Mokykloje naktine sarge, o laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., piktnaudžiaudama tarnyba ir siekdama sau turtinės naudos, savo vadovaujamoje Mokykloje, be naktinio sargo pareigų, papildomai fiktyviai 1 etatu įdarbinusi A. Ž. valytoja, tai yra daugiau, nei realiai dirbo A. Ž., suklastojo Mokyklos direktorės įsakymus dėl A. Ž. įdarbinimo Mokykloje, darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščius bei kitus dokumentus, išmokėjo A. Ž. darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos 15 059,14 Eur (atskaičius mokesčius) mažiau, nei įrašyta išmokėti Mokyklos buhalteriniuose dokumentuose, ir tokiu būdu pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą, Mažeikių rajono savivaldybės, turtą.

Tokiais savo tyčiniais veiksmais B. L., būdama Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos direktorė, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi ir siekdama sau turtinės naudos, ignoruodama jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, darydama kitas nusikalstamas veikas – suklastodama tikrus dokumentus, juos panaudodama, apgaulingai tvarkydama reikalaujamą buhalterinę apskaitą, pasisavindama jai patikėtą didelės – 15 059,14 Eur vertės svetimą, Mažeikių Sodų pagrindinei mokyklai patikėjimo teise perduotą valdyti Mažeikių rajono savivaldybei priklausantį turtą, taip Mažeikių rajono savivaldybei padarydama didelę – 23 559,89 Eur žalą, pakenkė Mokyklos įvaizdžiui, sumenkino Mokyklos direktoriaus autoritetą pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, dėl to didelę turtinę ir didelę neturtinę žalą patyrė valstybė, Mažeikių rajono savivaldybė ir Mažeikių Sodų pagrindinė mokykla.

2.       Taip pat B. L. buvo kaltinama tuo, kad, būdama Mokyklos direktorė, iššvaistė jai patikėtą didelės vertės svetimą Mokyklai patikėjimo teise perduotą valdyti Mažeikių rajono savivaldybės turtą:

2.1.       Ji laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., žinodama, kad Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T1-385 nustatė  dėl Mokyklos teikiamos atlygintinos paslaugos sudaryti sąlygas asociacijai „Mažeikių teniso klubas“ užsiimti sporto veikla (žaisti lauko tenisą) mokyklos patikėjimo teise valdomose patalpose ne daugiau kaip 10 valandų per savaitę, 300 valandų per metus, kai tos patalpos laisvu nuo patalpų naudojimo pagal tiesioginę paskirtį laiku nenaudojamos, mokant mokestį – 26,66 Lt (7,72 Eur) už 1 valandą, ir pasirašiusi 2009 m. gruodžio 21 d. sutartį su asociacija „Mažeikių teniso klubas“ (galiojo iki 2014 m. balandžio mėn.), savavališkai sudarė sąlygas asociacijai „Mažeikių teniso klubas“ kartu su atskirais fiziniais asmenimis laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. (kasmet laikotarpiu nuo spalio 1 d. iki balandžio 30 d.) Mokyklos sporto salėje sporto veikla užsiimti ne mažiau kaip 40 val. per savaitę, tai yra 30 val. per savaitę daugiau, nei buvo nustatyta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu ir sutartimi, už tai asociacijai „Mažeikių teniso klubas“ nemokant Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nustatyto mokesčio. Po to, asociacijai „Mažeikių teniso klubas“ 2009 m. gruodžio 24 d. apmokėjus pagal 2009 m. gruodžio 21 d. sutartį už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. mažesnę, tai yra tik už 10 val. per savaitę, mokesčio sumą (40 000 Lt), nereikalavo iš asociacijos „Mažeikių teniso klubas“ sumokėti faktinės – trūkstamos ne mažesnės nei 119 970 Lt, arba 34 740 Eur, sumos.

Po to B. L., tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2014 m. balandžio 30 d. pasibaigus 2009 m. gruodžio 21 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp Mokyklos ir asociacijos „Mažeikių teniso klubas“, galiojimo terminui, nesikreipė į Mažeikių rajono savivaldybės tarybą dėl jos pratęsimo, negavo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos leidimo išnuomoti ar perduoti kitiems asmenims naudotis kitu būdu patikėjimo teise valdomų patalpų, savavališkai su asociacija „Mažeikių teniso klubas“ 2014 m. spalio 20 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį naudotis sporto sale laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir 2015 m. rugsėjo 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį naudotis sporto sale laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., pagal šias sutartis asociacijai „Mažeikių teniso klubas“ buvo leista nurodytais laikotarpiais ir toliau Mokyklos sporto salėje užsiimti sporto veikla (žaisti lauko tenisą), salę užimant ne daugiau kaip 10 valandų per savaitę, nors asociacija „Mažeikių teniso klubas“ kartu su atskirais fiziniais asmenimis ir toliau su direktorės žinia užsiėmė sporto veikla šios mokyklos sporto salėje ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 40 val. per savaitę, t. y. 30 val. per savaitę daugiau, nei nustatyta 2014 m. spalio 20 d. ir 2015 m. rugsėjo 30 d. bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartyse, už tai nemokėdami jokio mokesčio. Po to, asociacijai „Mažeikių teniso klubas“ pagal 2014 m. spalio 20 d. ir 2015 m. rugsėjo 30 d. bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartis apmokėjus mažesnę, tai yra tik už 10 val. per savaitę, mokesčio sumą (atsiskaičius pirktais daiktais, paslaugomis ir 766,42 Eur pervedus į Mokyklos sąskaitą, iš viso turtinio atlygio vertė 4080,80 Eur), B. L. nereikalavo iš asociacijos „Mažeikių teniso klubas“ sumokėti faktinės – trūkstamos ne mažesnės nei 12 738 Eur sumos.

B. L. laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., negavusi Mažeikių rajono savivaldybės tarybos leidimo išnuomoti ar perduoti kitiems asmenims kitu būdu naudotis patikėjimo teise valdomų patalpų, žinodama, kad toks leidimas yra reikalingas, bei nustatyta tvarka nesudariusi nuomos sutarties, S. Ž. davė žodinį leidimą naudoti Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos patikėjimo teise valdomas patalpas – aktų salę individualiai veiklai (šokių užsiėmimams) vykdyti, už tai nereikalaudama apmokėjimo. Po to, S. Ž. laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. šios mokyklos aktų salėje užsiimant individualia veikla, 2013–2014 m. Mokyklos aktų salę užimant ne mažiau kaip 4 val. per savaitę, 2015 m. – ne mažiau kaip 6 val. per savaitę, 2016 m. – ne mažiau kaip 8 val. per savaitę, iš viso laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. ne mažiau kaip 544 val., B. L. nereikalavo iš S. Ž. sumokėti ne mažiau kaip 505,92 Eur nuomos mokesčio už naudojimąsi Mokyklos aktų sale.

Taip B. L. buvo kaltinama laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. iššvaisčiusi jai patikėtą didelės vertės svetimą, Mažeikių Sodų pagrindinei mokyklai patikėjimo teise perduotą valdyti Mažeikių rajono savivaldybės turtą – ne mažiau kaip 47 983,92 Eur.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs B. L. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, priėmė nuosprendį, kuriuo B. L. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendis pakeistas: iš nuteistosios B. L. Mažeikių rajono savivaldybei priteistas turtinės žalos dydis sumažintas ir iš B. L. Mažeikių rajono savivaldybei priteista 15 059,14 Eur turtinei žalai atlyginti. Patikslinta B. L. padarytos BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos faktinė aplinkybė, kad ji nusikaltimą padarė būdama valstybės tarnautoja. Ištaisyta Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendžio nustatomojoje ir motyvuojamojoje dalyse padaryta rašymo apsirikimo klaida dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo aplinkybių – padarytos turtinės žalos dydis 18 034,94 Eur (atskaičius mokesčius) ištaisytas į 15 059,14 Eur (atskaičius mokesčius). Civilinės ieškovės Mažeikių rajono savivaldybės ir Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniai skundai atmesti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo:

3.       Dėl atlygintinos turtinės žalos dydžio, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad civilinė ieškovė Mažeikių rajono savivaldybė byloje pareiškė 23 559,89 Eur civilinį ieškinį padarytai turtinei žalai atlyginti. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad dėl nusikalstamų veiksmų, fiktyviai įdarbinant asmenį papildomoms pareigoms, iš savivaldybės biudžeto buvo sumokėtas ne tik darbo užmokestis, kuris buvo pasisavintas, bet ir atitinkami mokesčiai. Taigi, iš viso buvo apskaičiuota 23 559,89 Eur (neatskaičius mokesčių, už 1 etato valytojos darbą kartu su išeitine išmoka ir kompensacija) suma. Tokios sumos apskaičiavimas byloje buvo patvirtintas ir apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, papildomai apklaustos specialistės D. B. parodymais. Nuteistosios gautos turtinės naudos ir kitam asmeniui (šiuo atveju Mažeikių rajono savivaldybei) padarytos žalos dydžiai gali skirtis, t. y. kaltininko gauta nauda gali būti, o nagrinėjamu atveju ir yra mažesnė, negu buvo apskaičiuota visa suma su mokesčiais (kuri yra didesnė). Vis dėlto teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju B. L. turi atsakyti už tiesiogiai nusikaltimu (jai patikėto svetimo turto (lėšų) pasisavinimu) jos padarytą turtinę žalą. Todėl baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą iš nuteistosios išieškoti jos nusikalstama veika padarytą žalą (BPK 109 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis), kuri šiuo atveju yra 15 059,14 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Kasaciniu skundu nuteistoji B. L. prašo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir bylą jai nutraukti arba grąžinti bylą pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorė skunde nurodo:

4.1.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 7, 10, 44 straipsnių reikalavimus bei BPK 255, 256 straipsniais įtvirtintą veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarką.

4.2.                      Viso baudžiamojo proceso metu kasatorė turėjo gintis nuo penkių skirtingų kaltinimų, kurie buvo pareikšti 2017 m. lapkričio 21 d. kaltinamajame akte, 2019 m. vasario 5 d. prašyme ir 2019 m. kovo 8 d. prašyme pakeisti kaltinimą, kuris savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo ankstesnio kaltinimo, taip pat kaltinimą palaikiusio prokuroro 2019 m. kovo 20 d. baigiamojoje kalboje su prokuroro padarytomis klaidomis ir prielaidomis, pakeičiant kaltinimą nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotų aplinkybių. Tokia kaltinimo keitimo gausa reiškia, kad nevyko sąžiningas ir teisingas bylos nagrinėjimas. Kasatorei nebuvo įmanoma tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą. Tame pačiame procese kelis kartus pakeitus kaltinimą, kartu išsaugant galimybę nagrinėti ir pradinį kaltinimą, tampa visiškai neaiškios bylos nagrinėjimo ribos. Tokia situacija naikina BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, sumenkina reikalavimus kaltinamajam aktui pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą ir apriboja apeliacinės instancijos teismo teises bylą nagrinėti laikantis apeliacinio skundo ribų. Tai procesinis neapibrėžtumas, kuris paneigia ikiteisminio tyrimo paskirtį, nes nebereikia tirti ir aiškinti aplinkybių, kadangi prokurorui paliekama teisė keisti kaltinimus pritaikant prie kitų argumentų.

4.3.                      Prokurorui suteikta teisė kaitalioti kaltinimo aplinkybes ir ji pažeidžia kitų proceso dalyvių teises žinoti kaltinimo ribas (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Toks nagrinėjimas pažeidžia BPK 255 straipsnio 1 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, nes priimant kaltinimus nebuvo išspręstas įrodymų tyrimo klausimas. Tokie kaltinimo keitimai rodo, kad prokuroras, suprasdamas, jog kasatorės veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės BK 2 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme, pareiškė kaltinimus dėl veikos, kuri nebuvo ištirta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, taip prokuroras išplėtė bylos pirmosios instancijos teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 dalis). Bylos proceso metu kasatorė buvo pareiškusi, jog dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto ir pranešimo apie įtarimą buvo suvaržytos jos procesinės teisės. Viso proceso metu ši aplinkybė buvo ignoruota. Kaltinamojo akto keitimas teisme, vadovaujantis BPK 256 straipsnio nuostatomis, galimas tik kaip nagrinėjimo teisme metu naujai paaiškėjusių aplinkybių pasekmė, o ne kaip ikiteisminio tyrimo pabaigoje prokuroro ydingai surašyto kaltinamojo akto taisymo pasekmė.

4.4.                      Teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimus vertindami bylos įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas padarė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes nesilaikyta apeliacinio skundo ribų – buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo apibrėžtos kasatorės apeliaciniame skunde. Todėl teismai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

4.5.                      Kasatorės kaltė padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas byloje įrodinėjama iš esmės vien tik jos brolio liudytojo V. Ž. ir netiesioginiais jo sutuoktinės A. Ž. parodymais bei mokyklos darbo užmokesčio žiniaraščiais, kuriuos pagal rašybos ekspertizę už V. ir A. Ž. pasirašė kitas asmuo (asmenys), kurie byloje nenustatyti ir neišaiškinti. Nevertindami šių duomenų, abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

4.6.                      Kasatorė nei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo kaltės nepripažino. Šiuos kaltinimus prokuroras įrodinėjo remdamasis vienintelio V. Ž. parodymais. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių V. Ž. parodymus dėl darbo užmokesčio sumų paėmimo iš kasatorės kabineto, prokuroras į bylą nepateikė. To paties asmens tų pačių aplinkybių pakartojimas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savaime nedaro šių parodymų patvirtinančių baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltę.

4.7.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai, kuriais atsakoma į apeliacinio skundo argumentus dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo ir kaltinimo ribų viršijimo, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes šis teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė suinteresuotų liudytojų V. Ž. ir A. Ž. parodymais, kurie yra nepatikimi, prieštaringi, jų parodymų nevertino kaip melagingų, t. y. parodymų apie kasatorės atvykimą 2016 m. birželio mėnesį į A. ir V. Ž. namus neva turint tikslą suklastoti A. Ž. prašymus. Pašalinių asmenų, galinčių patvirtinti šiuos A. Ž. ir V. Ž. parodymus, nebuvo. Nustatyti nesutapimai išsamiai neįvertinti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai, kad esą šie veiksmai pagrindžia kasatorės dalyvavimą padarant dokumentų klastojimą, t. y. nusikalstamą veiką, nepagrįsti. Teismai nenustatė šių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė, todėl neteisingai nusprendė dėl kasatorės dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

4.8.                      Kasatorės ir liudytojos A. Ž. santykiai niekada nebuvo geri. Tarp kasatorės ir A. Ž. kilo didelis konfliktas, jam įvykus A. Ž. pradėjo šmeižti kasatorę, kaltinti nelogiškais dalykais (sanguliavimu su jos sutuoktiniu). Kasatorė mano, kad A. Ž., paspausta bylą tyrusio prokuroro ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų, davė prieš ją melagingus, prieštaringus, nenuoseklius parodymus, teisme ji labai gerai „prisimindavo“ ją kaltinančias smulkmenas ir atitinkamai neprisimindavo konkrečiai su ja (liudytoja) susijusių esminių dalykų (pvz., savo algos dydžio, kiek dienų per mėnesį dirbo sarge), nors darbuotojai visada žino, kokio dydžio algą gauna, arba juos nurodydavo iš esmės neteisingai, tai sukėlė įtarimų, jog A. Ž. galėjo būti kažkieno apmokyta, kokius konkrečiai duoti parodymus byloje. Kadangi liudytojai A. ir V. Ž. susitaikė, kasatorės brolis – liudytojas
V. Ž. stojo į savo sutuoktinės A. Ž. pusę ir jos sukurstytas pradėjo duoti melagingus parodymus apie kasatorę. Svarbų vaidmenį atliko ir tai, kad kasatorė A. ir V. Ž. buvo suteikusi 17 000 Lt (4923,54 Eur) dydžio paskolą, šią paskolą jie grąžindavo būtent iš savo algos, leisdami pasiimti jos dalį būtent skolai dengti. Šios ir kitos aplinkybės ne kartą buvo nurodytos bylą nagrinėjusiems teismams, tačiau teismai, vertindami liudytojų A. ir V. Ž. parodymus, į jas visiškai neatsižvelgė ir nepagrįstai laikė jų parodymus teisingais, objektyviais, nors iš esmės į bylą nebuvo surinkta jų parodymus patvirtinančių kitų įrodymų.

4.9.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai neatitinka ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes liudytojų A. ir V. Ž. parodymai yra išvestiniai ir jokių tarpinių faktų apie įvykį nepatvirtina. Be to, tokie teismų nuosprendžiai formuoja ydingą praktiką, suteikiančią realią galimybę bet kokiam asmeniui apkaltinti bet kurį žmogų, nes tokiu atveju kaltei įrodyti pakaktų tik apie tai papasakoti kitiems asmenims, o šių asmenų parodymai būtų laikomi netiesioginiais kaltę patvirtinančiais įrodymais. Todėl turėjo būti pripažįstama, kad, nesant galimybės V. Ž., A. Ž., E. K. ir O. J. parodymų teisingumo patikrinti leistinomis priemonėmis, negalima jais remtis sprendžiant kaltės klausimą dėl dokumentų klastojimo, pinigų perdavimo ir priėmimo, apgaulingos apskaitos vedimo, piktnaudžiavimo epizodų.

4.10.                      Dėl tų pačių aplinkybių kasatorė ne kartą raštu ir žodžiu prašė kaip liudytoją apklausti A. B., kuris turėjo paneigti tendencingus V. ir A. Ž. parodymus, tačiau šis prašymas abiejų instancijų teismų buvo atmestas. A. B. buvo įtrauktas į Mažeikių rajono savivaldybės darbo grupę, kuri tikrino Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos 2015 ir 2016 metų etatinių darbuotojų sąrašus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbuotojų asmens bylas, darbo sutartis, darbuotojų priėmimo į darbą ir atleidimo įsakymus. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi prie bylos ir buvo pridėta šios darbo grupės 2016 m. rugpjūčio 10 d. ataskaita. A. B. kaip liudytojo apklausa teisme būtų sudariusi galimybę kasatorei įrodyti, kad A. Ž. darbo byla buvo paimta iš archyvo būtent turint tikslą ją pateikti šiai darbo grupei, o ne turint tikslą klastoti jos asmens byloje buvusius dokumentus. Taip pat A. B. kaip liudytojo apklausa būtų sudariusi galimybę paaiškinti kitų liudytojų melagingus ar klaidingus parodymus apie A. Ž. ir kitų dviejų asmenų bylų paėmimą iš archyvo, pašalinti prieštaravimus tarp šių parodymų bei paneigti jų parodymus apie tai, kad 2016 m. birželio mėn. A. Ž. į namus buvo vežami jos asmens bylos dokumentai turint tikslą juos suklastoti po A. Ž. atleidimo 2016 m. gegužės 31 d.

4.11.                      Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi nevienodai, rodydamas vienai iš jų, t. y. prokurorui, palankumą, nes tenkino visus iš eilės jo prašymus ir atitinkamai atmetė visus kasatorės prašymus kaip liudytojus apklausti asmenis, kurių parodymai tiesiogiai paneigtų jai pareikštą kaltinimą, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Teismai taip pat nepagrįstai netenkino ir kasatorės prašymo išreikalauti iš banko pažymą, kuri patvirtintų V. Ž. banko sąskaitos atsidarymą tik 2016 m. spalio mėnesį ir kartu paaiškintų byloje esminę aplinkybę, kodėl jam ir jo sutuoktinei A. Ž. darbo užmokestis buvo mokamas grynaisiais pinigais per mokyklos kasą.

4.12.                      BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyta veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia. Remiantis baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, galima konstatuoti, kad kasatorės veiksmuose nėra nei intelektualinio, nei valinio tyčios elementų. Kasatorės parodymai patvirtina, kad ji asmeniškai neturėjo ir nesiekė jokios materialinės naudos, taip pat neturėjo jokio kito asmeninio suinteresuotumo daryti nusikalstamas veikas. Kasatorei nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie A. Ž. sumanymą dirbti valytojos darbą ar jo nedirbti ar kad už ją dirbo mokyklos pavaduotojos ūkiui O. J. paskirtos kitos valytojos. Kasatorei nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kaip skirstomi valytojų valomi plotai, kaip su valytojomis kalbama, kas joms žadama.

4.13.                      Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. buvo 86 mokyklos darbo užmokesčio žiniaraščiai ir juose atitinkamai 86 A. Ž. bei 86 V. Ž. parašai. Rašybos ekspertizės metu nenustatyta jokių duomenų, leidžiančių įtarti, jog kasatorė pasirašinėjo šiuose darbo užmokesčio žiniaraščiuose už A. Ž. ir (ar) V. Ž.. Už juos pasirašė nenustatytas kitas asmuo (asmenys). Kasatorės parašas, kaip minėta, nustatytas tik 2010 m. kovo mėn. darbo užmokesčio žiniaraštyje Nr. Fl-11 už A. Ž.. Šio fakto kasatorė negali paneigti, nes neprisimena, kaip tai įvyko, tačiau mano, kad įvyko elementarus apsirikimas, kai ji pasirašė už save, tačiau ne savo vietoje, nes pati nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. imdavo savo darbo užmokestį grynaisiais pinigais iš mokyklos kasos.

4.14.                      Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma kasatorės apeliaciniu skundu, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, atsakė tik į dalį skundo argumentų ir iš esmės tiesiog perrašė Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio motyvus (daugelyje vietų pažodžiui, su tomis pačiomis klaidomis), taip padarydamas esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus, be to, sukeldamas pagrįstų abejonių, ar apeliacinės instancijos teismas iš tikrųjų nagrinėjo bylą pagal kasatorės apeliacinį skundą, ar tiesiog imitavo teisingumo vykdymą.

4.15.                      Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 228 straipsnį, reikia nustatyti ne tik tai, kuo objektyviai pasireiškė kaltininko veika, bet ir tai, kokius teisės aktų reikalavimus asmuo tokia veika pažeidė. Būtent nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė, kokius bendro pobūdžio teisės aktus ir kokius specialius teisės aktus kasatorė, kaip Mokyklos direktorė, pažeidė.

4.16.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 62 punkte nurodyta, kad BK 228 straipsnio norma savo esme yra blanketinė. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl šios kaltinimo dalies, apsiribojo nuosprendžio 64.1 punkte bendro pobūdžio teiginiais apie Švietimo ir Biudžetinių įstaigų įstatymus, tačiau nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, t. y. mokyklos direktoriaus pareigybių pažeidimų, ar ji viršijo savo įgaliojimus ir ar veikė priešingai tarnybos interesams. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip ir nenurodė, kokia tyčios forma – tiesiogine ar netiesiogine – kasatorė tuos neteisėtus veiksmus atliko, taip pat to, kokios konkrečiai faktinės bylos aplinkybės atitinka pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ji tyčia piktnaudžiavo pareigomis. Taip pat pažymima, kad kasatorės veiksmai nesukėlė rezonanso visuomenėje, mokyklos darbui įtakos neturėjo, žiniasklaidoje buvo apsiribota trumpais informacinio pobūdžio straipsniais.

4.17.                      Skundžiamais nuosprendžiais kasatorė nuteista pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už dokumento suklastojimą, t. y. kai klastojimas gali būti suprantamas kaip asmens veiksmas, kuriuo yra sukuriama neteisinga, melaginga, netikra informacija ar duomenys. Ji nuteista dėl dviejų 2009 m. kovo 12 d. ir 2010 m. spalio 8 d. įsakymų – dėl A. Ž. darbo sutarties pratęsimo terminuotai ir kito įsakymo dėl darbo sutarties pratęsimo neterminuotai parašymo. Šie įsakymai parašyti laiku ir nėra suklastoti. Nei iš kaltinamojo akto, nei iš skundžiamų nuosprendžių neaišku, kokio būtent dokumento suklastojimas sukėlė didelę žalą, kada ir kam ta žala buvo padaryta, kokio dydžio žala padaryta ir kaip tai susiję su konkrečiais kasatorei inkriminuotais veiksmais. Pažymėtina, kad nei kaltinime, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nėra nurodyta motyvų, kurie atskleistų klastojimo veiksmų ir dėl to padarytos didelės žalos priežastinį ryšį. Didelės žalos padarymo aplinkybės viso bylos proceso metu niekaip nebuvo siejamos su kokiais nors kasatorės veiksmais, tuo labiau su dviejų įsakymų suklastojimu. Priežastinis ryšys tarp veiksmų (dokumento suklastojimo) ir didelės žalos nebuvo įrodinėjamas ir atitinkamai įrodytas.

4.18.                      BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nurodyti nusikaltimai priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Tariamų nusikaltimų padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Kasatorei inkriminuotas dokumentų klastojimas ir piktnaudžiavimas pagal kaltinimo formuluotę buvo padaryti ne vėliau kaip 2009 m. kovo 12 d. parašius įsakymą dėl A. Ž. terminuotos darbo sutarties.

4.19.                       Kasatorei nebuvo jokio tikslo vesti apgaulingą mokyklos apskaitą, priešingai, bylos duomenų visuma įrodo, kad yra aišku, iš kur yra gautos lėšos ir kaip jos panaudotos. Taigi, kaltinimai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti, nes nuteistoji šios veikos nepadarė. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai, tik dėl netiksliai ir neišsamiai atliktos specialistės D. B. išvados nustatė apgaulingos apskaitos tvarkymo faktą (BK 222 straipsnio 1 dalis), tačiau nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė nusikalstami veiksmai, kokie kilo padariniai. Priimdamas sprendimą teismas turi remtis ne vien specialisto išvada, bet duomenų visuma. Byloje yra visi mokyklos finansiniai dokumentai, todėl nesuprantama, ko konkrečiai specialistė D. B. ar teismai negalėjo nustatyti (veiklos, mokyklos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros). Teismai ne tik nenustatė tyčios (nei jos fakto, nei formos), nenurodė konkrečių padarinių, motyvo ir priežastinio ryšio, bet ir nenagrinėjo administracinės atsakomybės taikymo galimybės. Šiuo konkrečiu atveju buvo kategoriškai nustatyta, jog analizuojant tik mokyklos buhalterinės apskaitos duomenis yra įmanoma aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti mokyklos finansinę būklę, įsipareigojimų dydį.

4.20.                      Pažymima, kad specialistės išvados, iš kurių teismas darė išvadą apie 1 etato valytojos darbo užmokesčio pasisavinimą, yra sąlyginės, tai teismui patvirtino ir pati specialistė D. B.. Kaltinime nurodomu laiku mokyklos buhalterinę apskaitą tvarkė vyriausioji buhalterė A. D., jos funkcijų kasatorė neatliko, o tai reiškia, kad buhalterinės apskaitos ji netvarkė ir jokių nurodymų buhalterei A. D. tvarkyti buhalterinę apskaitą apgaulingai nedavė. Be to, tai, kad visos mokyklos lėšos, buhalteriniai duomenys buvo aiškūs, pripažino ir Šiaulių apygardos teismas, ir Lietuvos apeliacinis teismas, priteisdami Mažeikių rajono savivaldybei abiejų teismų nustatytas skirtingas žalos sumas euro centų tikslumu. Vieno etato valytojo darbo užmokesčio dydis yra aiškus, todėl nėra pagrindo manyti, kad neįmanoma nustatyti mokyklos turto ar veiklos teisingumo tvarkant buhalterinę apskaitą.

4.21.                      Mažeikių rajono savivaldybė nėra tinkama civilinė ieškovė šioje baudžiamojoje byloje, tai buvo nurodyta ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš kasatorės 15 159,14 Eur sumą Mažeikių rajono savivaldybei, apie tai nieko nepasisakė. Mažeikių rajono savivaldybė tėra mokyklos steigėja bei mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, kuri: tvirtina mokyklos nuostatus; priima į pareigas ir iš jų atleidžia mokyklos direktorių; priima sprendimą dėl mokyklos buveinės pakeitimo; priima sprendimą dėl mokyklos reorganizavimo, struktūros pertvarkos ar likvidavimo; priima sprendimą dėl mokyklos skyriaus steigimo ir jo veiklos nutraukimo; skiria ir atleidžia likvidatorių arba sudaro likvidacinę komisiją ir nutraukia jos įgaliojimus; sprendžia kitais įstatymais ir mokyklos nuostatais jos kompetencijai priskirtus klausimus. Taigi, mokykla ir Mažeikių rajono savivaldybė nėra vienas ir tas pats juridinis asmuo, tai du skirtingi juridiniai asmenys. Kasatorė taip pat dirbo mokykloje, o ne Mažeikių rajono savivaldybėje. Mokykla nebuvo pareiškusi civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje. Byloje taip pat buvo nustatinėjama, ar dėl kasatorei inkriminuotų nusikaltimų galima nustatyti mokyklos (o ne savivaldybės) turto ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą. Todėl tos teismų nuosprendžių dalys, kuriomis turtinė žala buvo priteista Mažeikių rajono savivaldybei, turi būti panaikintos.

4.22.                      Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismuose nebuvo nustatyta, kokia tiksli suma – darbo užmokesčio lėšos, skirtos liudytojams A. Ž. ir jos sutuoktinui V. Ž., – buvo pasisavinta. A. ir V. Ž. savo parodymuose visą laiką teigė, kad jiems mokėtos darbo užmokesčio sumos buvo vienodos ir pastovios, t. y. nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. jiems kas mėnesį būdavo mokama po 1500 Lt, įvedus eurą (nuo 2015 metų) – po 550 Eur mėnesinio darbo užmokesčio. Tokie jų parodymai neatitiko realybės, nes už valytojo darbą Mokykloje būdavo mokamas LR Vyriausybės nutarimu patvirtinto minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokestis, kuris tais metais nuolat kito (didėjo), o už naktinio sargo darbą prie minimalios mėnesinės algos dar būdavo papildomai mokami priedai už naktinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis, dėl to naktinio sargo alga kiekvieną mėnesį būdavo skirtingo dydžio. Dėl šios priežasties liudytojams A. ir V. Ž. niekaip negalėjo būti ir nebuvo mokamas tokio paties dydžio darbo užmokestis kas mėnesį 7 metus iš eilės, kaip jie teigia savo parodymuose tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, o atitinkamai abiejų instancijų teismai netinkamai vertino tokius jų parodymus.

4.23.                      Specialistė D. B. parodė, kad jai buvo nurodyta skaičiuoti, jog A. ir V. Ž. gavo mažesnes darbo užmokesčio sumas, nei buvo nurodyta mokyklos darbo užmokesčio žiniaraščiuose pagal V. Ž. parodymus. Specialistė taip pat nurodė, kad jeigu tyrėjos užduotis būtų suformuluota kitaip, tai ir specialisto išvada būtų kitokia. Taigi, akivaizdu, kad specialistė išvadas padarė ne ikiteisminio tyrimo metu surinktų objektyvių duomenų ir mokyklos finansinių dokumentų pagrindu, bet jai, kaip specialistei, suformuluotoje užduotyje nurodytos informacijos pagrindu, kuri, kaip minėta, buvo iš esmės grindžiama nepatikimais, neobjektyviais, šališkais ir kitokių trūkumų turinčiais liudytojų A. ir V. Ž. parodymais. Todėl tokia specialisto išvada, kuri yra paremta nepatikimais duomenimis, negali būti laikoma pagrįsta ir objektyvia.

5.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1.                      Kasatorės argumentai dėl BPK 20 straipsnio nuostatų galimo pažeidimo grindžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, todėl nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija.

5.2.                      Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK normų pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, jame nėra prieštaravimų, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nuteistajai inkriminuotų nusikalstamų veikų, įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuteistoji pagrįstai pripažinta kalta, veikos pagal baudžiamąjį įstatymą kvalifikuotos teisingai. Kasacinio skundo argumentai, kuriais iš esmės tik deklaratyviai reiškiamas kasatorės nesutikimas su abiejų instancijų teismų išvadomis dėl atskirų įrodymų vertinimo ir prašoma juos vertinti kitaip bei daryti kitokias (palankias nuteistajai) išvadas, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, tokio pobūdžio skundo argumentai turėtų būti atmesti.

5.3.                      Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, šio teismo atliktą įrodymų vertinimą ir priimto nuosprendžio pagrįstumą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorė, savaime nereiškia baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Bylos medžiaga rodo, kad teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 320 straipsnio nuostatų, o priimtame nuosprendyje nurodė motyvus ir išvadas, kodėl ir kaip pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas, todėl taip pat nepadarė esminių BPK 331 straipsnio reikalavimų pažeidimų.

5.4.                      Teisminio nagrinėjimo metu kaltinimas buvo tikslinamas vertinant naujai gautus duomenis, pavyzdžiui, pasisavinto turto dydį. Kaltinimo keitimas aptartas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame nurodyti ir keitimą motyvuojantys faktiniai bylos duomenys, taip pat vieną kartą kaltinimas buvo keičiamas dėl techninių klaidų. BPK 255, 256 straipsniai nustato kaltinimo keitimą, todėl vien tai, kad kaltinimas buvo keičiamas, nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista nuteistosios teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Esminės BPK 256 straipsnio nuostatos ir procedūros byloje nebuvo pažeistos.

6.       Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja, pavaduojanti savivaldybės merą, S. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo:

6.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 65 punkte pagrįstai konstatavo, kad mokykla yra Mažeikių rajono savivaldybės biudžetinė švietimo įstaiga. Taigi, mokyklos finansavimas, biudžetas priklauso būtent nuo savivaldybės skiriamo finansavimo konkrečioms sritims, tarp jų ir skiriamam darbuotojų užmokesčiui, dalis jo byloje nustatytomis aplinkybėmis ir buvo pasisavinta. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad būtent savivaldybės turtas buvo pasisavintas ir kasatorė (savivaldybė) pagrįstai byloje pripažinta civiline ieškove.

6.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad B. L., būdama Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos direktorė, turėdama įgaliojimus naudoti Mokyklos patikėjimo teise perduotą valdyti Mažeikių rajono savivaldybės turtą (lėšas), šiuo turtu disponuoti, pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą – 15 059,14 Eur (atskaičius mokesčius). Taip pat nurodė, kad apskaičiavimas byloje buvo patvirtintas ir apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, papildomai apklaustos specialistės D. B..

6.3.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad tai, jog B. L. A. ir V. Ž. buvo paskolinusi pinigų, kuriuos šie grąžino iš jiems mokamo darbo užmokesčio, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padarytų išvadų ir nuteistosios baudžiamosios atsakomybės nešalina.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Nuteistosios B. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų

8.       Kasaciniame skunde ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama dėl kasatorės kaltę pagrindžiančių įrodymų pakankamumo, akcentuojami atskiri parodymai bei pateikiamas savas (t. y. kasatorės) jų vertinimas.

9.       Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10.       Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos atskiros teismų nuosprendžiuose padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl teismų nuosprendžių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

11.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Byloje padarytos motyvuotos išvados dėl to, kad kasatorė įdarbino A. Ž. ne tik naktine sarge, bet ir valytoja, nors realiai A. Ž. dirbo tik naktine sarge, suklastojo tikrus dokumentus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Konstatuodami, kad kasatorė A. Ž. valytoja įdarbino fiktyviai ir pasiimdavo jos darbo užmokestį, teismai rėmėsi ne tik, kasatorės vertinimu, bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų V. Ž. ir A. Ž. parodymais, tačiau ir liudytojų E. U., L. Š., A. S., D. K., J. N., I. A., B. J., D. A., M. V., V. Š., S. Ž., D. P., O. J. parodymais. Visi šie liudytojai patvirtino, kad A. Ž. dirbančios valytoja nematė. Liudytoja E. K. patvirtino, kad darbo užmokestį už A. ir V. Ž. grynaisiais pinigais atsiimdavo būtent kasatorė, kuri pati vėliau ir atnešdavo algalapį su jų parašais. Byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad kasatorė buvo pasirašiusi darbo užmokesčių žiniaraščiuose už A. ir V. Ž. ir kad kituose 2007–2016 m. avanso, darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščiuose V. Ž. ir A. Ž. vardu pasirašė kiti asmenys.

12.       Pažymėtina, kad analogiško turinio argumentus kasatorė buvo nurodžiusi ir apeliaciniame skunde ir į juos buvo išsamiai atsakyta, įvertinti kasatorės bei liudytojų A. ir V. Ž. tarpusavio santykiai, jų parodymai palyginti su kita bylos medžiaga nesuteikiant pirmenybės nė vienos rūšies įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus sujungė į nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę. Nors nagrinėjamu atveju kasatorės kaltė dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo grindžiama daugiausia netiesioginiais bei išvestiniais įrodymais, rėmimasis tokiais įrodymais nelemia įstatymo pažeidimo. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė įrodymų vertinimo klaidų, nes kasatorės kaltė buvo grindžiama įrodymų visumos analize, juos sujungiant į visumą, įvertinant įrodymų gavimo ir rinkimo aplinkybes bei bendrą nagrinėjamos situacijos kontekstą. Dėl byloje esančių įrodymų vertinimo kitose šios nutarties dalyse pasisakoma tiek, kiek tai būtina sprendžiant dėl BK ir BPK nuostatų taikymo teisėtumo.

13.       Kasatorė teigia, kad baudžiamojoje byloje kelis kartus buvo keičiamas kaltinimas, taip pažeidžiant asmens teises žinoti kaltinimo ribas. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas kasatorei teisminio nagrinėjimo metu buvo keičiamas du kartus. Byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2017 m. gruodžio 22 d. Pirmą kartą kaltinimas buvo pakeistas 2019 m. vasario 5 d. prokuroro prašymu. Kasatorei ir jos gynėjui buvo suteikta laiko susipažinti su pakeistu kaltinimu, nurodyti pastabas, išsakyti savo poziciją. Antrą kartą kaltinimas buvo keičiamas 2019 m. kovo 8 d. prokuroro prašymu. Teisiamojo posėdžio metu kasatorė ir jos gynėjas patvirtino, kad su pakeistu kaltinimu susipažino, gynybai pasirengė. Pažymėtina, kad antrasis kaltinimo keitimas buvo inicijuotas iš dalies ir pačios kasatorės, nes, kaip 2019 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė prokuroras (dar prieš pateikdamas antrąjį prašymą dėl kaltinimo keitimo), keitimas yra būtinas, nes kasatorė nurodė aplinkybių, kurių ankstesniame kaltinime nebuvo galimybės nurodyti, todėl antrą kartą pakeitus kaltinimą būtų daugiau aiškumo dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Daugiau kaltinimas byloje nebuvo keičiamas, kasatorė buvo nuteista pagal naujausią kaltinimą. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, kasatorė ir jos gynėjas turėjo laiko susipažinti su pakeistais kaltinimais, procesinių kaltinimo keitimo klausimų pirmosios instancijos teisme nekėlė, aktyviai naudojosi savo teise į gynybą. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad keičiant kaltinimą pirmosios instancijos teisme BPK 256 straipsnio nuostatos taikytos tinkamai.

14.       Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos bei BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes nebuvo apklaustas jos nurodytas liudytojas. Kasatorė iš tiesų prašė pirmosios instancijos teisme apklausti liudytoją A. B., tačiau jos prašymai buvo atmesti. Vis dėlto kasaciniame skunde liudytojo apklausos būtinumas grindžiamas deklaratyviais teiginiais ir nėra aišku, kokias reikšmingas aplinkybes dėl kasatorei pareikštų kaltinimų būtų nurodęs minėtas liudytojas. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Pateikiant prašymus, visi nagrinėjimo teisme dalyviai turi vienodas teises, teismas nesuteikia atskiriems dalyviams jokių privilegijų, todėl, vertindamas ir spręsdamas prašymus, jis vadovaujasi esminiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti teisme. Vien tik prašymo atmetimas (teismo priimta nutartimi) savaime nereiškia, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės turės reikšmės bylai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018). Be kita ko, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacine praktika, įrodinėjimo procesas nėra begalinis ir turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis, teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo vien dėl to, kad nebuvo patenkintas gynybos prašymas dėl liudytojo apklausos, nes, kaip minėta, išvados dėl kasatorės kaltės buvo paremtos visumos ištirtų įrodymų analize bei loginiu, sisteminiu jų vertinimu. Analogiškai atsakoma ir į kasatorės argumentą dėl banko pažymos (dėl V. Ž. banko sąskaitos atsidarymo laiko) neišreikalavimo. Neaišku, kokių konkrečių ir bylai reikšmingų duomenų suteiktų ši informacija bei kokią įtaką tai galėtų turėti nagrinėjant baudžiamąją bylą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai bei BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas byloje nebuvo pažeisti.

15.       Teisėjų kolegija taip pat nenustatė BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasatorės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir tik pakartojo pirmosios instancijos teismo motyvus, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į daugumą apeliacinio skundo argumentų ir į visus esminius skundo argumentus, pateikė išsamią argumentaciją, apibendrino ir susistemino pirmosios instancijos teismo išvadas, jas patvirtino iš naujo įvertindamas byloje surinktus įrodymus. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados bei įrodymų vertinimas nesiskyrė nuo pirmosios instancijos teismo išvadų ir įrodymų vertinimo, nereiškia paviršutiniško apeliacinio proceso. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo tą pačią baudžiamąją bylą, kurioje neatsirado naujų įrodymų, teisinis reguliavimas nepasikeitė, todėl analogiškų išvadų padarymas (nagrinėjamu atveju) yra logiškas ir objektyvus. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl priteistos turtinės žalos dydžio atlyginimo ir ją sumažino, taigi, palengvino kasatorės teisinę padėtį bei ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje ir motyvuojamojoje dalyse padarytas rašymo apsirikimo klaidas. Šios aplinkybės kartu su pirmiau pateiktais argumentais patvirtina, kad byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta laikantis BPK 320 straipsnio reikalavimų. Teismų praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatų, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-60-489/2020, 2K-7-56-511/2020 ir kt.), tai šioje byloje ir padarė apeliacinės instancijos teismas.

16.       Civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą (BPK 109 straipsnis).?? ???Šioje byloje iš kasatorės civiliniam ieškovui – Mažeikių rajono savivaldybei – priteista 15 059,17 Eur turtinės žalos atlyginimo. Kasatorė teigia, kad Mažeikių rajono savivaldybė nėra tinkamas civilinis ieškovas byloje, nes žalą patyrė ne savivaldybė, o mokykla. Kaip matyti iš nusikalstamos veikos aplinkybių, kurias pripažino įrodytomis abiejų instancijų teismai, kasatorė, turėdama įgaliojimus valdyti, naudoti Mokyklai patikėjimo teise perduotą valdyti Mažeikių rajono savivaldybės turtą, lėšas ir jais disponuoti, pasisavino didelės vertės svetimą turtą. Nustačius tokias nusikalstamos veikos aplinkybes, savivaldybė pagrįstai byloje pripažinta civiline ieškove.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies, 228 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies taikymo

17.       Kasaciniame skunde B. L. nesutinka su jos nuteisimu dėl svetimo didelės vertės turto pasisavinimo ir tikrų dokumentų suklastojimo argumentuodama tuo, kad kasatorės kaltės nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatlieka ir byloje jau atlikto įrodymų tyrimo nepakeičia savu. Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau pasisakė dėl to, kad tirdami ir vertindami įrodymus žemesnės instancijos teismai BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė.

18.       Kasatorės kaltė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo įrodyta remiantis ne tik A. ir V. Ž. parodymais, kaip tai siekia parodyti kasatorė, bet ir visumos kitų liudytojų parodymais, kurie patvirtino, kad A. Ž. valytoja mokykloje nedirbo, kad už A. ir V. Ž. atlyginimą grynaisiais pinigais atsiimdavo būtent kasatorė, kuri vėliau pati ir atnešdavo pasirašytus algalapius. Byloje nebuvo nustatyta liudytojų parodymų prieštaravimų, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojų A. ir V. Ž. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, patikrinti lyginant su kitais įrodymais. Kasatorės tyčios kryptingumą ir veiksmų nuoseklumą patvirtina ta aplinkybė, kad, kaip parodė liudytoja O. J., į tabelius A. Ž., kaip valytoja, paskiriant jai atitinkamus valymo plotus, buvo įtraukta B. L. priimto įsakymo dėl šios įdarbinimo pagrindu, tačiau realiai paskirto ploto A. Ž. valyti neturėjo, visi plotai buvo išskirstyti kitoms valytojoms. Tai buvo padaryta direktorės nurodymu, šiai pasakius, jog A. Ž. realiai valytoja nedirbs. Pripažįstant kasatorę kalta dėl jai inkriminuotų kaltinimų buvo atskleisti visi būtinieji BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai, išsamiai aprašytas nusikalstamos veikos mechanizmas, išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje B. L. kaltė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį yra įrodyta tinkamai, nenustatyta nei įrodymų vertinimo, nei teisės taikymo klaidų.

19.       Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nagrinėjamos bylos kontekste, atsako tas, kas suklastojo tikrus dokumentus, juos panaudojo ir dėl to buvo padaryta didelė žala. Kasaciniame skunde teigiama, kad dokumentų (atskirų darbo užmokesčio žiniaraščių ir pan.) suklastojimas neįrodytas. Kaip matyti tiek iš pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių, B. L. pripažinta kalta suklastojus tokius dokumentus kaip: 2009 m. kovo 12 d. Mokyklos direktorės įsakymą Nr. P1-131 P „Dėl A. Ž. darbo sutarties pakeitimo“; 2010 m. spalio 8 d. Mokyklos direktorės įsakymą Nr. P1-47P „Dėl A. Ž. darbo sutarties“; 2016 m. gegužės 24 d. prašymą „Dėl sutarties nutraukimo įgijus teisę į senatvinę pensiją ir išmokėti dviejų mėnesių išeitinę išmoką“; 2016 m. gegužės 24 d. Mokyklos direktorės įsakymą Nr. P1-24P „Dėl A. Ž. darbo sutarties nutraukimo“; 2007 m. sausio 2 d. prašymą priimti A. Ž. dirbti 1,4 etato mokyklos sarge; 2009 m. kovo 12 d. A. Ž. prašymą dėl sutarties pakeitimo; 2010 m. spalio 8 d. A. Ž. prašymą dėl darbo sutarties pakeitimo į neterminuotą darbo sutartį. B. L. kaltė suklastojus šiuos dokumentus byloje grindžiama ištirtų įrodymų visuma, didžiausią įrodomąją reikšmę teikiant išsamiems liudytojos E. K. parodymams bei specialisto išvadai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų išvadų ydingumo, nes iš paminėtų įrodymų šaltinių matyti, kad būtent kasatorė inicijuodavo nurodytų dokumentų parengimą (dalies jų – atgaline data), vėliau juos grąžindavo jau pasirašytus, dalyje dokumentų, kaip nurodyta specialisto išvadoje, yra ne A. Ž., o kitų asmenų parašai. Didelės žalos požymis taip pat nustatytas tinkamai, nes jo vertinimas neatsiejamas nuo B. L. atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamoje byloje dokumentų klastojimas buvo dalis bendro nusikalstamo kasatorės sumanymo, todėl tai, kad kasatorė savo veiksmais pasisavino didelės vertės svetimą turtą, patvirtina ir didelės žalos padarymo BK 300 straipsnio 3 dalies prasme požymį. BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai skundžiamuose teismų sprendimuose atskleisti tinkamai ir B. L. baudžiamojon atsakomybėn pagal šią teisės normą patraukta pagrįstai.

20.       Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. BK 228 straipsnyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas tampa nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, jei dėl piktnaudžiavimo didelę žalą (turtinę arba neturtinę) patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Didelės žalos požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei tarnybinių (drausminių) pažeidimų atribojimo kriterijus. Didelė turtinė žala teismų praktikoje paprastai siejama su žala, viršijančia 250 MGL, nors, atsižvelgus į bylos aplinkybes, ir mažesnio dydžio turtinė žala gali būti pripažinta didele. Piktnaudžiavimas, sukėlęs BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, kvalifikuojamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jeigu veika padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių. Siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos.

21.       Skundžiamuose teismų sprendimuose didelė žala, kaip būtinas piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymis, siejama su didele turtine ir neturtine žala, kurią patyrė valstybė, Mažeikių rajono savivaldybė ir Mažeikių Sodų pagrindinė mokykla, būtent tuo, kad B. L., būdama mokyklos direktorė, padarė kitas nusikalstamas veikas, be kita ko, pasisavino jai patikėtą didelės – 15 059,14 Eur vertės svetimą, Mažeikių Sodų pagrindinei mokyklai patikėjimo teise perduotą valdyti Mažeikių rajono savivaldybei priklausantį turtą ir taip pakenkė Mokyklos įvaizdžiui, sumenkino Mokyklos direktoriaus autoritetą pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje. 

22.       Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatorės veiksmai nesukėlė rezonanso, todėl nėra būtinojo BK 228 straipsnyje nurodytos veikos požymio. Visų pirma pažymėtina, kad rezonansas (atgarsis) nėra būtinasis aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, tačiau į jį gali būti atsižvelgiama sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo konkrečiu atveju kasatorės nusikalstami veiksmai buvo aprašyti žiniasklaidoje, tačiau šios aplinkybės nebuvo esminės konstatuojant kasatorės kaltę. Apeliacinės instancijos teismas žiniasklaidos dėmesį nagrinėjamai bylai vertino kaip papildomą, antraeilį požymį, nes kasatorės veiksmų neteisėtumą vertino jos konkrečiai atliktų nusikalstamų veikų kontekste, būtent atsižvelgdamas į didelės vertės svetimo turto pasisavinimą bei dokumentų klastojimą. Didelės žalos požymis byloje atskleistas išsamiai, nenukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos bei sistemiškai vertinant visumą byloje nustatytų aplinkybių. Skundžiamuose teismų sprendimuose padarytos pagrįstos išvados dėl to, kad B. L. padarytas svetimo didelės vertės turto pasisavinimas bei dokumentų klastojimas yra piktnaudžiavimo tarnyba pasekmė, o kitų nusikalstamų veikų (ne tik piktnaudžiavimo) padarymas suteikia papildomą pagrindą konstatuoti, kad šiais veiksmais sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas ir padaroma didelė žala valstybei.

23.       BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti senaties terminai, kuriems suėjus apkaltinamasis nuosprendis asmeniui negali būti priimamas. Senaties termino trukmė priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies (baudžiamasis nusižengimas ar nusikaltimas), kaltės formos (tyčia ar dėl neatsargumo), sankcijos dydžio, nusikaltimo objekto (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto f papunktis). Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą nustato nusikalstamos veikos padarymo metu galiojanti baudžiamojo įstatymo redakcija, išskyrus tuos atvejus, kai naujesnė redakcija nustato trumpesnį senaties terminą (tokiu atveju baudžiamojo įstatymo pakeitimai, lengvinantys asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią). Kasatorė akcentuoja, kad ji BK 300 straipsnio 3 dalyje bei BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas padarė ne vėliau kaip 2009 m. kovo 12 d., o tuo metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija už apysunkių nusikaltimų padarymą nustatė aštuonerių metų senaties terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad, visų pirma, dalis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, epizodų buvo padaryti ne tik iki 2009 m., bet ir 2016 metais. Antra, senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo momento. B. L. inkriminuoti veiksmai, kurie sudaro piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėtį, buvo tęstinio pobūdžio ir buvo daromi iki 2016 m. Trečia, tiek kasatorės nurodomoje BK redakcijoje, tiek nusikalstamų veikų padarymo metu (t. y. 2016 m.) galiojančioje BK 95 straipsnio redakcijoje nustatyta, kad jeigu asmuo iki šio straipsnio 1 dalyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Nagrinėjamu atveju kasatorė darė kitas nusikalstamas veikas, būtent – pasisavino svetimą didelės vertės turtą, todėl net ir tuo atveju, jeigu BK 228 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos būtų padarytos iki 2009 m., jų senaties eiga būtų nutrūkusi ir skaičiuojama tik nuo 2016 m., t. y. BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos pabaigos. Taigi, B. L. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį patraukta nepraleidus BK 95 straipsnyje nurodytų senaties terminų.

24.       Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, jog teisėjų kolegija nenustatė netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo kasatorę nuteisiant pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Kasatorės kaltė dėl šių inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįsta išsamiai išanalizavus byloje surinktus įrodymus, nenustačius esminių įrodymų prieštaravimų bei tinkamai aiškinant ir taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

25.       B. L. buvo nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą mokyklos buhalterinę apskaitą ir dėl jos padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti mokyklos 2007–2016 metais buvusių turto, įsipareigojimų dydžio. Kasaciniame skunde teigiama, kad mokyklos turtas ir įsipareigojimų dydis yra nustatyti, todėl B. L. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais sutinka.

26.       BK 222 straipsnyje nurodytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 punktas). Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.). Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-26-788/2017).

27.       Nagrinėjamu atveju skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai konstatavo, kad mokyklos turto ir dydžio neįmanoma nustatyti dėl to, kad kasatorė, būdama jos direktorė, suklastojusi dokumentus dėl A. Ž. įdarbinimo valytoja, laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. grynaisiais pinigais atsiimdavo A. Ž. skirtą atlyginimą už jos darbą naktine sarge (kuria A. Ž. dirbo) bei valytoja (nors šio darbo ji nedirbo), A. Ž. perduodavo atlyginimo dalį už darbą naktine sarge, o likusią atlyginimo dalį – už darbą valytoja – pasisavindavo. Pinigų sumos, kurias neteisėtai pasisavindavo kasatorė, byloje buvo nustatytos remiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. birželio 12 d. pateikta specialisto išvada. Šioje specialisto išvadoje, be kita ko, užfiksuotas A. Ž. oficialiai mokėtas darbo užmokestis, išskaičiuoti mokesčiai, išeitinės išmokos ir kompensacijos, nustatytas realiai A. Ž. mokėtas darbo užmokestis už sargės darbą. Specialistės pateiktame paaiškinime dėl pirmiau paminėtos specialisto išvados detalizuotas A. Ž. išmokėtinų išmokų dydis, nurodyta, kokia pinigų suma už darbą valytoja jai nesumokėta. Tiek specialisto išvadoje, tiek pateiktuose paaiškinimuose sumos nurodomos tiksliai, pateiktas jų pagrindimas.

28.       Tiek iš paminėtų specialisto išvadų, paaiškinimų, tiek iš kitų byloje surinktų įrodymų matyti, kad yra nustatyta tiksli pinigų suma, išmokėta A. Ž. už fiktyvų valytojos darbą, kurią kasatorė pasisavino. Nors šioje byloje kasatorė pasisavindavo A. Ž. priklausančio darbo užmokesčio už valytojos darbą dalį, tačiau nėra duomenų, kad dėl to būtų nesumokėta dalis mokesčių, mokėjimo faktai būtų neužfiksuoti, vedama dviguba („juodoji“) buhalterija ar pan. Be to, specialistų išvadose pinigų judėjimas (išmokėjimai, atsiėmimai ir t. t.) buhalterine prasme nustatytas konkrečiai. Taigi, nagrinėjamu atveju mokyklos buhalterinė apskaita, buhalterinės apskaitos vedimo tvarka formaliai buvo pažeistos, tačiau toks pažeidimas nesukėlė pavojingų, BK 222 straipsnyje nurodytų, padarinių. Darbo užmokestis, kuris buvo apskaitytas privaloma tvarka, už kurį buvo mokami mokesčiai, buvo realiai išmokėtas, tačiau jį atsiimdavo teisės to daryti neturintis asmuo – kasatorė, už tai jai baudžiamoji atsakomybė kilo kitų BK normų pagrindu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad buhalterinės apskaitos vedimo tvarka per se (pati savaime) nebuvo esmingai sutrikdyta, visi mokėjimai užfiksuoti, mokyklos turtas bei finansinių įsipareigojimų dydis nustatyti.

29.       Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės tam tikro laikotarpio pajamas bei išlaidas, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikros asmens ar įmonės finansinės padėties ar turto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017). Šioje byloje atlyginimo ėmimas už kitą žmogų yra neteisėtas turto pasisavinimo (užvaldymo) požiūriu, tačiau atlyginimo išmokėjimai yra užfiksuoti mokyklos buhalterijoje, nustatytas konkretus jų dydis, už juos sumokėti mokesčiai, todėl konstatuotina, kad dėl šios veikos jokia reali grėsmė BK 222 straipsnyje saugomiems teisiniams gėriams nekilo.

30.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai taikė BK 222 straipsnio 1 dalį, nes B. L. veiksmuose nenustatyti visi būtini šios nusikalstamos veikos požymiai, būtent padariniai. 

31.       B. L. išteisinus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, galutinė jai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė nėra keičiama. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad visos B. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, todėl paskirdamas galutinę bausmę taikė bausmių apėmimą (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas). Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį B. L. buvo paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės, kurios, kaip griežtesnės, apėmė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtą 110 MGL dydžio baudą ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtą 150 MGL dydžio baudą, ir kasatorei buvo paskirta galutinė dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant dvejiems metams ir paskiriant jai baudžiamojo poveikio priemonę – teisės eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje atėmimą trejiems metams.

32.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėdami bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų, taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą nuteisdami B. L. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Tačiau kasatorė nepagrįstai nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes jos veiksmuose nenustatyti būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl ši bylos dalis jai nutrauktina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 24 d. nuosprendžius pakeisti.

Panaikinti šių nuosprendžių dalis, kuriomis B. L. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitas Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 24 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                Alvydas Pikelis

                                                                        Tomas Šeškauskas

                                                                        Rima Ažubalytė