Civilinė byla Nr. e2A-612-178/2017

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00550-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.2.2.7; 2.6.10.5.2.17;

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 26 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo ir trečiojo asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JVA partneris“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pamario žuvis“ ieškinį atsakovui V. G. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „JVA partneris“.

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje pareikštas įmonės kreditoriaus tiesioginis ieškinys įmonės vadovui dėl nuostolių atlyginimo.
2. Ieškovė UAB „Pamario žuvis“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu (patikslintu) atsakovui V. G., prašydama iš atsakovo priteisti 92 124,07 Eur nuostolių atlyginimo; 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-676-538/2015 pagal ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo iš UAB „JVA partneris“ (toliau – JVA), kurioje 2014 m. liepos 25 d. nutartimi JVA turtui buvo taikytas areštas. Šio arešto galiojimo laikotarpiu JVA vardu buvo atsiskaitoma su kitais kreditoriais (per UAB „Nira Group“). Nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. JVA tiekėjams buvo atlikta mokėjimų už 41 709,75 Eur, o nuo nutarties priėmimo iki bankroto bylos iškėlimo AB DNB bankui buvo sumokėta daugiau nei 85 000 Eur. Ieškovės teigimu, neteisėtai ir nesąžiningai, pažeidžiant minėta nutartimi pritaikytą areštą, JVA atsiskaitė su kitais kreditoriais. Atsižvelgiant į tai, kad už šių veiksmų atlikimą yra atsakingas JVA vadovas – atsakovas, laikytina, kad jis padarė neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė ieškovei žalą. Atsakovas taip pat atsakingas už tai, kad JVA pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymo eiliškumą, nes buvo atsiskaitinėjama su tiekėjais, nors nebuvo sumokėti mokesčiai VMI. Ieškovė nurodo, kad atsakovas sąmoningai ir tikslingai visus JVA aktyvus perkėlė kitai įmonei UAB „Nira Group“, taip pažeisdamas bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei nedaryti žalos įmonės kreditoriams. Atsakovas taip pat pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl JVA bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas nurodo, kad lyginant 2014 m. rugpjūčio 31 d. kreditorių sąrašo duomenis (kreditoriai reikalavimai 548 776,88 Eur) su ieškinio padavimo dienos duomenimis (kreditoriniai reikalavimai 580 308,91 Eur), matyti, kad įmonės įsipareigojimų dydis išaugo mažiausiai 35 536,84 Eur. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų išaugo JVA skola ieškovei. Todėl ieškovė mano, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais jai padarė nuostolius, kurie lygūs ieškovės reikalavimo JVA atžvilgiu sumai, t. y. 92 124,07 Eur. Tokio dydžio kreditorinis reikalavimas patvirtintas ir JVA bankroto byloje. Atsižvelgiant į tai, kad realiai nėra jokių galimybių atgauti 92 124,07 Eur skolą bankroto byloje, ši suma laikyta ieškovės nuostoliais, už kuriuos atsakingas atsakovas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė ieškovei iš atsakovo 92 124,07 Eur, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014 m. rugsėjo 2 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 600 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo valstybei priteisė 2 079 Eur žyminio mokesčio.
5. Teismas sprendė, kad tenkinti ieškinio reikalavimą ir priteisti ieškovei prašomą žalos atlyginimo sumą remiantis tuo, kad atsakovas nevykdė pareigos pateikti pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą, nėra teisinio pagrindo.
6. Teismas, vadovaudamasis Klaipėdos apskrities VMI operatyvaus patikrinimo 2016 m. gegužės 25 d. pažyma, nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-676-538/2015 buvo leista atsiskaityti tik su darbuotojais, valstybe ir ieškove. Tačiau JVA direktoriaus (atsakovo) prašymu UAB „Nira Group“ atsiskaitinėjo su JVA tiekėjais (sumokėta 41 709, 75 Eur), UAB „Inspero“ už JVA sumokėjo 1 900 Eur UAB „Lesto“, buvo mokama DNB bankui (sumokėta virš 85 000 Eur). Iš Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-676-538/2015 matyti, kad JVA jau 2013-2014 m. m. turėjo pradelstus kreditorinius įsipareigojimus ieškovei, tačiau su ja neatsiskaitė, nors tuo metu vadovo pavedimu atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, kurių kreditiniai reikalavimai atsirado vėliau nei ieškovės, t. y. pažeista CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų tvarka. Teismas sprendė, kad žalos ieškovei atsiradimą iš esmės lėmė tai, kad JVA nutarė su ieškove neatsiskaitinėti, nors JVA vadovo (atsakovo) pavedimu per UAB „Nira Group“ atsiskaitinėjo su kitais (vėlesniais) kreditoriais ir tai tapo neatsiskaitymo su ieškove bei žalos padarymo jai priežastimi. Šias aplinkybes patvirtina bankroto byloje, nagrinėjant kreditorių reikalavimų patvirtinimo klausimą, apklaustų liudytojų buvusių darbuotojų J. S. ir S. C. parodymai. Todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, jo nesąžiningi veiksmai nukreipti prieš konkretų kreditorių ieškovę ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su žalos ieškovei padarymu. Įrodžius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama, atsakovas šios prezumpcijos nenuginčijo. Atsakovo veiksmų, kurie pažeidė ieškovės (kreditorės) interesus, nėra pagrindo kvalifikuoti kaip paprastą neatsargumą ar įprastą įmonės ūkinės–komercinės veiklos riziką, jie vertintini kaip tyčiniai.
7. Teismas nurodė, kad JVA bankroto byloje patvirtintų pirmos eilės ir antros eilės kreditorių finansinių reikalavimų suma ženkliai viršija neįkeistą turtą, todėl bankroto byloje nėra jokių galimybių patenkinti ieškovės patvirtintą 92 124,07 Eur finansinį reikalavimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

8. Atsakovas (toliau ir - apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei priimti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, įrodymų vertinimo taisykles, taip pat netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką. Pažeisti CPK 141 straipsnio reikalavimai, nes ieškovė patikslintu ieškiniu pakeitė ir ieškinio dalyką, ir pagrindą. Be to, bylą nagrinėjusi teisėja viso proceso metu buvo palanki ieškovei ir iš anksto buvo nusiteikusi ginčą spręsti jos naudai, sprendime rėmėsi byloje nesančiais duomenimis,  t. y. teisėja buvo šališka.
2. Sprendimas naikintinas dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų. Byloje nėra duomenų, kad iki bylos nagrinėjimo JVA bankroto administratoriui buvo žinoma apie iškeltą bylą bei posėdžio datą. Taip pat nėra duomenų, kad JVA teismo nutartimi buvo įtraukta į bylą, o administratorius prisijungęs prie elektroninės bylos. Iš JVA bankroto administratoriaus tapo žinoma, kad jis duomenų apie bylos nagrinėjimą neturėjo.
3. Teismas turėjo spręsti bylos sustabdymo klausimą, tačiau to nepadarė (CPK 163 str. 3 p.). Ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo nepasibaigus JVA bankroto bylos procesui, todėl toks ieškinys negali būti nagrinėjamas, nes, neužbaigus bankroto bylos, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio.
4. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas neteisėtais veiksmais padarė tiesioginę žalą ieškovei. Žalos faktas kildinamas iš apelianto kaip vadovo veiksmų neteisėtumo, kai pastarasis pažeidė CK 6.9301 straipsnio nuostatas dėl atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos. Todėl ieškovė neturėjo reikalavimo teisės ir negalėjo būti ieškovu šioje byloje.
5. 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi ieškovės prašymu JVA taikytos laikinosios apsaugos priemonės byloje pagal ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos JVA iškėlimo. Ši nutartis panaikinta po Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti minėtą ieškovės pareiškimą. Todėl nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. liepos 1 d. JVA negalėjo vykdyti jokių atsisakymų su ieškove. Be to, nėra duomenų, kad per šį laikotarpį JVA būtų atsiskaičiusi su kitais kreditoriais ir taip pažeidusi teismo nutartimi nustatytus apribojimus. Teismas nevertino, kokių kreditorių interesus apeliantas galėjo pažeisti ir kokia apimtimi, taip pat nevertino, ar įmonė turėjo lėšų šių reikalavimų tenkinimui. Iki 2015 m. liepos 1 d. apeliantas neatliko neteisėtų veiksmų ir atsiskaitymo tvarkos pažeidimų nebuvo.
6. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi JVA restruktūrizavimo byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant iš JVA atsiskaitomųjų sąskaitų mokėti visus įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas, įskaitant ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ir joms taikomi kiti disponavimo apribojimai. 2016 m. vasario 25 d. nutartimi JVA leista iš lėšų, esančių AB DNB banko sąskaitoje, 2016 m. per vieną kalendorinį mėnesį ūkinei komercinei veiklai, reikalingiems mokėjimams ir įmokoms naudoti 49 028 Eur sumą. Tačiau dėl objektyvių priežasčių šis teismo leidimas nebuvo įvykdytas.
7. Teismas neanalizavo aplinkybės, kad tariamos žalos padarymo laikotarpis buvo pakankamai trumpas - nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Būtent tik šiame laikotarpyje apeliantas galėjo neteisėtais veiksmais padaryti žalą ieškovei.
8. Pagal CK 6.9301 straipsnio 1 dalį ieškovė iki 2015 m. balandžio 25 d. buvo penktos eilės kreditorė, nepaisant to, kad teismo nutartimi buvo leista su ja atsiskaityti. Nuo 2016 m. balandžio 28 d. ieškovė tapo trečios eilės kreditore, tačiau nuo 2016 m. balandžio 28 d. įsiteisėjo teismo nutartis, kuria JVA iškelta bankroto byla, ir atsiskaitymai galėjo  būti vykdomi tik specialia įstatymo tvarka.
9. Iš VMI 2016 m. birželio 3 d. operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad 2016 m. balandžio 28 d. bendra skola valstybės biudžetui buvo 59 258 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorių reikalavimai, susiję su mokesčiais valstybei, turi būti tenkinami pirmiau nei kitų kreditorių, todėl kreditorių VMI ir Sodros reikalavimai perdengė ieškovės reikalavimus. Dėl šių priežasčių CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas neturėjo jokios reikšmės ieškovės žalos atsiradimui.
10. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. būtų pažeidęs trečiosios-penktosios eilės kreditorių interesus ir tokiais veiksmais padaręs jiems turtinę žalą. Ieškovė nepateikė duomenų apie šiuo laikotarpiu padarytą žalos dydį. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad JVA iki 2015 m. liepos 1 d., nepaisant bankroto byloje 2014 m. rugpjūčio 28 d. pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, turėjo atsiskaitinėti su ieškove. Taip pat nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad apeliantas iki 2015 m. liepos 1 d. būtų atlikęs veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ieškovei.

Apeliantas prašo priimti naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo, ruošiant apeliacinį skundą. Apeliantas pateikė duomenis, patvirtinančius JVA skolą darbuotojams, Sodrai ir VMI (2015 m. sausio 30 d.); susirašinėjimą elektroniniais laiškais; prašymą dėl klaidos ištaisymo bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį.

9. Trečiasis asmuo JVA pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriuo prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.
10. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Su skundu teikiami nauji įrodymai nepriimtini ir nevertintini. Apeliantas juos galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, nenurodytos priežastys, dėl ko teikiami dokumentai negalėjo būti pateikti anksčiau. Taip pat nepateikti paaiškinimai, kaip konkrečiai kiekvienas dokumentas yra susijęs su byla.
2. Bylą išnagrinėjo nešališkas teismas. Pirmosios instancijos teisme apeliantas nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiai teisėjai, o abejones dėl jos tariamo šališkumo iškėlė tik tuomet, kai buvo priimtas jam nepalankus sprendimas.  Apeliantas realių ir konkrečių pagrindų bei argumentų teismo šališkumui pagrįsti ir nenurodė. 
3. Neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. JVA dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu buvo įtraukta 2014 m. lapkričio 25 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu protokoline nutartimi. Nuo to laiko visi procesiniai dokumentai buvo siunčiami ir trečiajam asmeniui. Apeliantas pats buvo trečiojo asmens akcininkas ir direktorius, todėl nėra jokio pagrindo abejonėms, jog trečiajam asmeniui nebuvo žinoma apie bylos eigą. Nuo bankroto bylos JVA iškėlimo – 2016 m. kovo 7 d. (nutartis įsiteisėjo 2016 m. balandžio 28 d.) visi procesiniai dokumentai buvo siunčiami bankroto administratoriui.
4. Patikslintu ieškiniu ieškovė nekeitė nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Ieškinio dalykas liko nepakitęs, buvo tik patikslinta ieškinio suma, atsižvelgiant į įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus kitose bylose, o ieškinio pagrindas buvo tik papildytas.
5. Bylos stabdymui nebuvo pagrindo, nes žalos faktas yra aiškiai ir neabejotinai įrodytas.
6. Ieškovė yra tinkamas subjektas, turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo iš apelianto. Apeliantas pažeidė savo JVA vadovo pareigas, kildinamas tiek iš įstatyme įtvirtintų pareigų (ĮBĮ 8 str. 4 d.), tiek iš vadovo fiduciarinių pareigų, todėl byloje ieškovė ir įrodinėjo egzistuojant visas apelianto atžvilgiu taikytinos civilinės atsakomybės sąlygas. Apelianto neteisėti veiksmai buvo nukreipti konkretaus kreditoriaus – ieškovės - atžvilgiu. VMI patikrinimo pažymoje aiškiai nustatyta, kad atsiskaitymai su JVP tiekėjais buvo vykdomi apelianto prašymu. Todėl būtent jis ir padarė neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė žalą ieškovei – neteisėtai ir nesąžiningai pažeidžiant („apeinant“) 2014 m. liepos 25 d. nutartimi pritaikytą areštą.
7. Teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas kaip JVA vadovas pažeidė CK 6.9301 straipsnį. Neginčijamai nustatyta, kad ieškovės reikalavimo JVA atžvilgiu mokėjimo terminas suėjo dar 2013 - 2014 metais, tačiau JVA atsiskaitinėjo su kitais (naujesniais) kreditoriais. Šį faktą nustatė ir VMI. Tokių mokėjimų atlikimą patvirtina ir UAB „Nira Group“ sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kokie mokėjimai ir kada už JVA buvo atliekami.
8. Nepagrįstas skundo argumentas, kad byloje nėra duomenų, jog JVA būtų pažeidusi atsiskaitymo su kreditoriais tvarką. Nei teismas, nei ieškovė nelaikė neteisėtais tokių apelianto veiksmų, kai jo nurodymu JVA būtų atsiskaičiusi su darbuotojais bei valstybe. VMI patikrinimo pažymoje yra nustatyta, kad nesumokėjus mokesčių buvo atsiskaitoma su tiekėjais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Byloje pareikštas tiesioginis ieškovės - bankrutuojančios įmonės JVA (UAB „JVA Partneris“) kreditoriaus – (patikslintas) ieškinys buvusiam šios įmonės vadovui (apeliantui) dėl žalos atlyginimo. Žalos dydis - įmonės bankroto byloje patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas (92 124,07 Eur). Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino. Apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka. 

Dėl naujų įrodymų

13. Kaip minėta, apeliantas prašo priimti naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė, pasak jo, iškilo po bylos išnagrinėjimo, ruošiant apeliacinį skundą: duomenis, patvirtinančius JVA skolą darbuotojams, Sodrai ir VMI (2015 m. sausio 30 d.); susirašinėjimą elektroniniais laiškais; prašymą dėl klaidos ištaisymo bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį. Prašymas netenkinamas (CPK 314 str.).
14. Pagal bendrąją taisyklę įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Tik tam tikrais atvejais įrodymai gali būti pateikiami ir apeliacinės instancijos teismui - kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.).
15. Šiuo atveju apeliantas, nors ir deklaruoja (neva) po skundžiamo sprendimo kilusią naujų įrodymų pateikimo būtinybę, šio savo teiginio nepagrindžia, t.y. nenurodo, kokios aplinkybės nebuvo įrodinėtos (ar negalėjo būti įrodinėtos) bylos proceso metu, bet yra nustatytos teismo sprendime ir tai lemia naujų įrodymų pateikimą. Su apeliaciniu skundu  teikiami įrodymai galėjo būti (bet nebuvo pateikti) pirmosios instancijos teisme, svarbių priežasčių, kliudžiusių tai padaryti apeliantas faktiškai nenurodo. Todėl CPK 314 straipsnio nuostatų kontekste teisėjų kolegija neįžvelgia naujų įrodymų priėmimo galimybės.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

16. Apeliantas šiuo aspektu nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog JVA buvo įtraukta į bylą, bankroto administratoriui būtų žinoma apie iškeltą bylą bei posėdžio datą, dėl ko egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija šiuos teiginius pripažįsta nepagrįstais.
17. Visų pirma, pats apeliantas nurodo, jog JVA dar iki bankroto bylos iškėlimo  į bylą buvo įtraukta. Patikslintame ieškinyje ji jau bankrutuojančios įmonės statuse ir yra nurodyta trečiuoju asmeniu. Vien dėl to, kad įmonei bylos nagrinėjimo eigoje iškeliama bankroto byla, savaime nereiškia, kad įmonė (JVA) byloje nebedalyvauja ir atsiranda naujas bylos dalyvis, nes byloje išlieka dalyvauti ta pati įmonė, tik pagal pavedimo santykius atstovaujama kito subjekto (valdymo organo) – bankroto administratoriaus. Antra, kad bankroto administratorius nežinojo apie bylą apskritai ar nebuvo informuotas apie teismo posėdį, byloje duomenų nėra. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad bankroto administratorė apie teismo posėdžius buvo informuojama šaukimais. Trečia, bet kuriuo atveju pagal įstatymą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas galėtų būti konstatuotas tik tada, jei pirmosios instancijos teismas išnagrinėja bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Šiuo atveju JVA nėra pateikusi savo apeliacinio skundo, ji yra pateikusi tik prisidėjimą prie apelianto skundo dėl ginčo esmės  (prašo ieškinį apeliantui atmesti, o ne panaikinti teismo sprendimą dėl jos teisių pažeidimo ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo).
18. Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kas suponuotų išvadą, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.). Tokio pobūdžio teiginiai taip pat nelaikytini pagrįstais.
19. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas iki neigiamo jo atžvilgiu skundžiamo sprendimo priėmimo būtų reiškęs nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai. Savo apeliaciniame skunde teisėjos šališkumo aspektu nurodo aplinkybes apie, jo nuomone, šališką proceso vedimą, nepagrįstą bylos stabdymą, byloje pareikštų prašymų netinkamą išsprendimą, netinkamą įrodymų įvertinimą ar neįvertinimą ir pan. Tačiau nepalankių (gal būt – net ir ne visais  teisingų) asmeniui procesinių sprendimų bylos eigoje priėmimas ar nepalankus įrodymų vertinimas dar nebūtinai reiškia tai, kad teisėjas yra šališkas. Kaip yra nurodyta kasacinio teismo praktikoje, „vien tai, kad šalis nesutinka su teismo priimtais sprendimais byloje, nesant kitų objektyviai pagrįstų nuogąstavimų dėl teismo šališkumo, neleidžia daryti išvados dėl teismo nešališkumo stokos ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Apeliantas nenurodo kokių nors objektyvaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie bylą nagrinėjusios teisėjos išankstinį nepalankų nusistatymą jo atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad skunde nurodomais motyvais skundžiamas sprendimas turėtų būti naikinamas dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo.

Dėl ieškinio pagrindo ir dalyko pakeitimo

20. Apeliantas teigia, kad buvo pažeisti CPK 141 straipsnio  reikalavimai,  nes patikslintame ieškinyje buvo pakeistas tiek ieškinio pagrindas, tiek dalykas. Teiginys nepagrįstas.
21. Tiek pirminiame, tiek patikslintame ieškinyje iš apelianto buvo reikalaujama priteisti nuostolius. (ieškinio dalykas). Tai, kad patikslintame ieškinyje pakeistas ieškinio faktinis pagrindas jį papildant, neprieštarauja CPK 141 straipsnio nuostatoms, nes jos nedraudžia keisti vieną iš ieškinio elementų – arba ieškinio pagrindą, arba dalyką. Prašomos priteisti nuostolių sumos pakeitimas – padidinimas arba sumažinimas -  nėra ieškinio dalyko pakeitimas, nes materialusis reikalavimas iš esmės išlieka toks pat – atitinkamo dydžio nuostolių atlyginimas.
22. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl kreditoriaus galimybės reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam bankrutuojančios įmonės vadovui

23. Kaip minėta, šioje byloje bankrutuojančios įmonės, kurios bankroto procesas nėra pasibaigęs,  kreditorius (ieškovė) pareiškė tiesioginį ieškinį tos įmonės vadovui (apeliantui) dėl nuostolių (patvirtinto kreditorinio reikalavimo apimtyje) atlyginimo. Iš patikslinto ieškinio matyti, kad apelianto veiksmų neteisėtumas – viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų - kildinamas  iš to, kad 1) apelianto sprendimu atsiskaitinėjant su kitais kreditoriais buvo nepaisoma įmonės turto arešto; 2) buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas (CK 6.9301 str.); 3) įmonės veikla buvo perkelta į kitą įmonę (UAB „Nira Group“); 4) apeliantas pažeidė pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos JVA iškėlimo.
24. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį  bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017 nurodyta, kad tokį ieškinį galima reikšti: „pirma, tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas)“ ; <...>„antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis)“.  Be to, kasacinio teismo teisėjų kolegija paminėtoje 2017 m. gegužės 5 d. nutartyje taip pat atkreipė dėmesį, kad „nurodytose nutartyse pateiktais išaiškinimais pakeista ankstesnė teismų praktikos taisyklė, kad pasibaigus bankroto procesui kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), pagal aktualią teismų praktiką kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala“.
25. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad JVA bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Todėl antroji šio sprendimo 24 punkte aptarta kreditoriaus tiesioginio ieškinio įmonės vadovui pateikimo galimybė nėra aktuali. Atsižvelgiant į tai, pareikštas ieškinys nagrinėtinas ir galėtų būti tenkinamas nustačius aplinkybes, kurios aptartos pirmosios tiesioginio ieškinio pateikimo galimybės – neteisėtų veiksmų, nukreiptų į ieškovę - kontekste.

Dėl ginčo esmės

26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas elgėsi nesąžiningai, jo nesąžiningi veiksmai buvo nukreipti į ieškovę ir yra priežastiniame ryšyje su šiai atsiradusia žala. Iš ieškinyje nurodytų neteisėtų veiksmų (sprendimo 23 punktas) paminėta teismo išvada padaryta iš esmės dėl to, kad: 1) apelianto sprendimu buvo nepaisoma įmonės turto arešto, kuris taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartimi; 2) buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas (CK 6.9301 str.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kitos dvi ieškinyje nurodytos neteisėtų veiksmų grupės - JVA veikla buvo perkelta į kitą įmonę (UAB „Nira Group“), apeliantas pažeidė pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos JVA iškėlimo – akivaizdžiai neatitinka šio sprendimo 24 punkte nurodytų sąlygų konkretaus kreditoriaus tiesioginio ieškinio įmonės vadovui tenkinimo galimybei, nes ieškovė nėra vienintelis kreditorius, kuriam JVA neįvykdė savo įsipareigojimų, o nesavalaikiu bankroto bylos inicijavimu, kaip ir tuomet, kai įmonės nemokumas atsiranda dėl jos veiklos perkėlimo į kitą įmonę, žala paprastai kyla ne vienam kreditoriui (ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas).
27. Atsižvelgiant į šio sprendimo 24 punkte nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodė apelianto veiksmų nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu, ieškinį tenkino nepagrįstai, nes bylos duomenys nėra pakankami išvadai, kad apelianto veiksmai/neveikimas būtų nukreipti būtent į ieškovę. 
28. Pirmiausia pažymėtina, kad nėra ginčo ir teismas nustatė, jog už JVA, kurios vadovu buvo apeliantas, su kitais įmonės kreditoriais - tiekėjais, darbuotojais, VMI, VSDFV - atsiskaitinėjo apskritai ne pati JVA, o UAB „Nira Group“, UAB „Inspero“. Šios bendrovės dėl jų už JVA atliktų atsiskaitymų yra pareiškusios kreditorinius reikalavimus JVA bankroto byloje. Taigi, UAB „Nira Group“ ir UAB „Inspero“ atsiskaitymai už JVA pakeitė tik kreditorių sudėtį, bet ne JVA vykdytinų įsipareigojimų apimtis. Todėl jau vien dėl to nėra pagrindo daryti išvadą apie ieškovės nurodomą JVA atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių - turto arešto - pažeidimą. Tiesa, byloje iš esmės nėra ginčo, kad paminėtos dvi bendrovės atsiskaitymus už JVA vykdydavo apelianto prašymu.
29. Kaip minėta, nagrinėjamo ieškinio tenkinimas yra susijęs su įrodymu aplinkybių, kurios patvirtintų ne tik neatsiskaitymo su ieškove faktą, bet ir apelianto nesąžiningą siekį neatsiskaityti būtent su ieškove („apeiti“ atsiskaitymuose būtent ją). Todėl reikšminga nustatyti, ar po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pati JVA turėjo galimybę, bet neatsiskaitė su ieškove, o jei neturėjo galimybės atsiskaityti pati - ar apelianto prašymas kitoms dviem bendrovėms atsiskaityti už JVA su tam tikrais apelianto nurodytais kreditoriais sietinas būtent su tuo, kad jis siekė išskirti ieškovę iš kitų kreditorių rato ir tokiu būdu išvengti jos reikalavimo tenkinimo ar bent ženkliai jį apsunkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, daryti tokias išvadas pakankamo pagrindo nėra.  Šiame kontekste pastebėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog tiek 2014 m., tiek 2015 m. JVA turėjo daug kreditorių, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartimi JVA bankroto byloje buvo patvirtintas 54 kreditorių sąrašas.
30. Laikinosios apsaugos priemonės JVA atžvilgiu – turto areštas ieškovės prašymu taikytos Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartimi. Nors ja buvo leista atsiskaityti, be kita ko, su ieškove, iš antstolės 2014 m. rugpjūčio 13 d. pažymos Nr. S-14000 11573 matyti, kad dėl to, jog leista JVA vykdyti operacijas su darbo užmokesčio ir privalomų mokesčių valstybei mokėjimu, pinigų banko sąskaitose užtikrinti ieškovės ieškinį nebelieka, nekilnojamasis turtas apsunkintas hipoteka. Beveik po metų – 2015 m. birželio 1 d. pažymoje Nr. S-15000 7829 antstolė konstatavo, kad per metus laiko nei banko sąskaitose, nei įmonės kasoje, nei pas trečiuosius asmenis JVA pinigų nerasta, jokių pajamų, kurioms būtų galima būtų taikyti areštą, įmonė neuždirbo, jos veiklos pajamų užtenka tik darbo užmokesčio bei mokesčių valstybei mokėjimui. Taigi, jau vien iš šių duomenų galima spręsti, kad pačios JVA realios galimybės atsiskaityti su bet kuriuo, įskaitant ieškovę, kreditoriumi, išskyrus mokėjimus darbuotojams ir privalomiems mokesčiams, faktiškai nebuvo.
31. Dar daugiau, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-1528-112/2014 dėl bankroto bylos JVA iškėlimo faktiškai jau ir eliminavo 2014 m. liepos 25 d. nutartyje numatytą galimybę atsiskaityti su ieškove (kaip ir kitais kreditoriais) ir ši nutartis galiojo iki 2015 m. birželio 18 d., kai įsiteisėjo nutartis atsisakyti kelti JVA bankroto bylą. Be to, nuo 2014 m. rugpjūčio iki 2016 m. balandžio apskritai buvo nagrinėjamas ginčas teisme tarp ieškovės ir JVA dėl skolos ir jos dydžio.
32. Teismas nurodė, kad po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo galiojant turto areštui buvo atsiskaitinėjama su AB DNB  bankas  - iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo buvo sumokėta daugiau nei 85 000 Eur kredito grąžinimo, delspinigių ir palūkanų. Tačiau byloje banko pateiktos 2016 m. rugsėjo 9 d. pažymos priede nurodytos sumos, visų pirma, akivaizdžiai nepatvirtina tokios teismo nurodytos sumos mokėjimo per laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laiką, antra, apeliantas nurodo, kad bankas JVA įsipareigojimų pagal kredito sutartį sumas ir nusirašė nuo sąskaitos nepriklausomai nuo apelianto valios. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, kad apeliantas turėjo imtis priemonių pašalinti banko veiksmų pasekmes, niekaip nepaneigia fakto, kad ne JVA ar asmeniškai apeliantas pažeidė taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
33. Dėl paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad JVA laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu būtų turėjusi realią galimybę, bet sąmoningai neatsiskaitinėjo su ieškove.
34. Teismas nurodė 2015 m. liepos 1 d. – 2016 m. kovo 31 d. laikotarpį, kai apelianto prašymu su tiekėjais ir kitais kreditoriais už JVA atsiskaitinėjo UAB „Nira group“ ir UAB „Inspero“. Iš tikrųjų, nėra ginčo, kad šios bendrovės atsiskaitinėjo su tam tikrais JVA kreditoriais, tačiau bylos duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškovė iš plataus kreditorių rato buvo išskirtinis subjektas ir apeliantas paminėtoms bendrovėms neteikė prašymo tik dėl ieškovės reikalavimo patenkinimo. Bent jau tokių įrodymų nėra pateikta (CPK 12, 178 str.). Iš Klaipėdos apskrities VMI operatyvaus patikrinimo 2016 m. gegužės 25 d. pažymos matyti, kad aptariamu laikotarpiu, nepaisant už JVA atliktų mokėjimų, netgi nebuvo iki galo atsiskaityta nei su darbuotojais, nei sumokėti visi privalomi mokesčiai. Pažymėtina ir tai, jog iš 2016 m. lapkričio 9 d. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ataskaitos galima spręsti, jog JVA prašymu perimtą UAB „Inspero“ skolą 2015 m. kovo 27 d. UAB „Nira Group“ buvo sumokėjusi taip pat ir ieškovei. Be to, apskritai ir apelianto prašymas paminėtoms bendrovėms nebūtinai savaime suponuoja jo privalomą tenkinimą šiose bendrovėse.
35. Iš esmės tas pat, t.y. kad nėra pagrindo spręsti apie būtent į ieškovę nukreiptus konkrečius nesąžiningus apelianto veiksmus, pasakytina ir apie atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, nustatyto CK 9301 straipsnyje, pažeidimą.
36. Šiuo aspektu ieškovė teigia, kad jos reikalavimo JVA mokėjimo terminas suėjo anksčiau nei naujesnių kreditorių - tiekėjų, su kuriais (jau pirmiau minėtais būdais) buvo atsiskaitoma. Tačiau visų pirma, net ir nepaisant abejotino ieškovės reikalavimo prioriteto kitų tiekėjų atžvilgiu (minėta, kad dėl JVA skolos ginčas su ieškove 2014-2015 m. m. buvo sprendžiamas teisme), reikšminga tai, kad CPK 9301 straipsnio prasme ieškovė su kitais tiekėjais buvo tik penktos eilės kreditoriumi. Šiame kontekste pastebėtina, kad ieškovė, akcentuodama atsiskaitymus su naujesniais kreditoriais (tiekėjais), faktiškai ir nėra pateikusi įrodymų, su kuriais konkrečiai kreditoriais ir kokiomis sumomis, buvo nepagrįstai atsiskaitoma penktos eilės atsiskaitymų eiliškumo prasme. Bet kuriuo atveju (t. y. net jei ir būtų pagrindas konstatuoti, jog atsiskaitymo su tiekėjais eiliškumas buvo pažeidžiamas) vėlgi nėra pagrindo daryti išvadą, kad apelianto (ar JVA) konkrečiais veiksmais iš kreditorių, kurių teisės tokiu aspektu buvo pažeistos, visumos buvo išskirta ieškovė. Kaip jau minėta, iš Klaipėdos apskrities VMI operatyvaus patikrinimo 2016 m. gegužės 25 d. pažymos (jos 6, 7 lapai) matyti, kad, nors iš dalies buvo vykdomi atsiskaitymai su darbuotojais ir mokami privalomi mokesčiai, joje konstatuojama, jog atsiskaitymas su tam tikrais tiekėjais lemia CK 9301 straipsnio pažeidimą dėl mokesčių nesumokėjimo. Kitaip tariant, tai rodo, kad buvo pažeisti netgi ir aukštesnės, šio straipsnio 2 dalies 2, 3 punkte nurodytų, eilės kreditorių reikalavimai nei ieškovės (ar kitų tiekėjų).
37. Apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodė, kad apelianto veiksmai buvo nukreipti prieš ieškovę, nepagrindė, dėl ko ir kokie veiksmai laikytini specifiniais būtent ieškovės, lyginant su kitais kreditoriais, su kuriais neatsiskaityta (ar iš dalies neatsiskaityta), atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks veiksmų specifiškumas ne tik nėra ieškovės įrodytas (CPK 12, 178 str.), bet pirmiau nurodytų bylos duomenų pagrindu ir paneigtinas (CPK 185 str.), dėl ko pareikštas ieškinys neturėjo būti tenkintas.
38. Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas  - ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Ieškovei buvo atidėtas 2 079 Eur žyminio mokesčio mokėjimas už paduotą ieškinį. Ieškinio netenkinus, žyminis mokestis iš ieškovės priteistinas valstybei (CPK 96 str. 2 d.).
40. Apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas duomenų nėra pateikta.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u s p r e n d ė :

              Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

              Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pamario žuvis“ 2 079 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai                                                                                                                              Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                            Romualda Janovičienė

                                                                                                                                            Alvydas Poškus