Administracinė byla Nr. A-795-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2020 m. gruodžio 17 d. skundu (teisme gautas 2020 m. gruodžio 21 d.) ir 2021 m. vasario 25 d. patikslintu skundu (toliau – ir patikslintas skundas, kartu su skundu – ir skundas), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovo atstovas) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovo atstovas), ir iš Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovo atstovas), solidariai 130 469,67 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą; 2) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, Inspekcijos, ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 1 430 000 Eur negautos naudos atlyginimą; 3) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, Inspekcijos, ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, Inspekcijos, ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Pareiškėjas nurodė, jog skundą padavė, nepraleidęs 3 metų senaties termino, nes pareiškėjas sužinojo apie savo patirtus nuostolius tik 2020 m. rugpjūčio 31 d. grąžinęs Kreditoriui palūkanų ir delspinigių dalį. Be to, tik Antstoliui išdavus 2020 m. lapkričio 4 d. pažymą apie nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. išieškotas vykdymo išlaidas, pareiškėjas sužinojo apie patirtus nuostolius.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad jis valdė žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas) dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2004 m. rugpjūčio 19 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.

4.       Pareiškėjas paaiškino, kad tiesioginius ir netiesioginius nuostolius (turtinę žalą) jam sukėlė nuo 2006 metų priimti Administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktai, tiesiogiai suvaržę pareiškėjo teisę laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti Žemės sklypo dalimi, pareiškėjo ūkinės veiklos laisvę, lėmę neteisėtas statybas, suvaržiusias pareiškėjo teisę laisvai naudotis Žemės sklypo dalimi, trukdę Žemės sklypo dalyje, laikantis teisės aktų reikalavimų, vykdyti veiklą ir iš jos gauti naudą, suvaržę pareiškėjo teisę tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Citadele“ bankui (teises perėmusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Sostinės kreditai“) (toliau – ir Kreditorius). Pareiškėjui neturint galimybių atsiskaityti su Kreditoriumi, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi Nr. 6008,6009V/2011 (toliau – ir 2012 m. kovo 30 d. apylinkės teismo nutartis) nutarė išieškoti iš pareiškėjo skolą Kreditoriaus naudai. Pareiškėjas, neturėdamas kitų galimybių atsiskaityti su Kreditoriumi, turėjo grąžinti jam bent dalį susikaupusių palūkanų ir delspinigių, priešingu atveju pareiškėjas būtų patyręs dar didesnius nuostolius. Pareiškėjui priklausiusi ir nuo 2013 m. birželio 30 d. areštuota Žemės sklypo dalis galėjo būti priverstinai parduota iš varžytinių. Pareiškėjas dar 2009 m. gruodžio 30 d. raštu AB Parex bankui ir 2011 m. vasario 17 d. prašymu Kreditoriui pripažino, kad, gindamas savo nuosavybę nuo juridinių asmenų ir valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų, negalėjo vykdyti savo suplanuotos veiklos, gauti iš to naudos ir dėl to negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų. Vykdydamas 2012 m. kovo 30 d. apylinkės teismo nutartį, pareiškėjas, neturėdamas kitų galimybių atsiskaityti su Kreditoriumi, sudarė šalių 2020 m. rugpjūčio 31 d. susitarimą, pagal kurį jis grąžino Kreditoriui dalį susikaupusių 128 250 Eur palūkanų ir delspinigių turtu – pareiškėjui priklaususia Žemės sklypo dalimi. Kreditoriui sumokėta palūkanų ir delspinigių dalis yra pareiškėjo tiesioginiai nuostoliai, patirti dėl savivaldybės ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo. Antstolio R. V. (toliau – ir Antstolis) išieškotos 2 219,67 Eur vykdymo išlaidos taip pat yra pareiškėjo tiesioginiai nuostoliai, patirti dėl savivaldybės ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo. Bendra pareiškėjo dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo patirtų tiesioginių nuostolių suma yra 130 469,67 Eur.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad Administracijos direktorius 2006 m. kovo 16 d. priėmė įsakymą Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) gatvėmis duomenų nustatymo“ (toliau – ir 2006 m. kovo 16 d. įsakymas). Vilniaus apskrities viršininkas priėmė 2006 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 2.3-7310-01 „Dėl privačių žemės sklypų kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo“ (toliau – ir 2006 m. liepos 25 d. įsakymas), kuriuo buvo pažeistos Žemės sklypo savininkų, tarp jų  ir pareiškėjo, nuosavybės teisės. Nekilnojamojo turto registre yra registro pastabos ir nuorodos, kad šie įsakymai turi įtakos Žemės sklypo teisiniam statusui. Minėti įsakymai buvo priimti prieš Žemės sklypo savininkų valią. Pareiškėjui net nežinant apie aptariamus įsakymus, buvo pakeisti Žemės sklypo kadastriniai duomenys, Žemės sklypas buvo sujungtas su kitu bankui įkeistu sklypu ir suformuotas kitas 2,9529 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokiu būdu Žemės sklypas ir pareiškėjo nuosavybė buvo panaikinti. Šiais įsakymais buvo mėginama nusavinti pareiškėjui priklausančias Žemės sklypo dalis kito privataus juridinio asmens naudai. Tai įrodo Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymo 1.5 punktas. Žemės sklypo kadastriniai duomenys ir pareiškėjo nuosavybės teisės buvo atstatyti tik Vilniaus apskrities viršininkui priėmus 2007 vasario 6 d. įsakymą Nr. 2.3-1044-01 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006-07-25 įsakymo Nr. 2.3-7310-01 „Dėl privačių žemės sklypų kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir 2007 m. vasario 6 d. įsakymas). Tai, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, pripažino ir Administracijos Miesto plėtros departamentas, kuris priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. A63-6855-(4874)-(4.4-PD-4) „Dėl (duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodyta, jog Žemės sklypo duomenys bus atstatyti siekiant užtikrinti visų Žemės sklypo savininkų, tarp jų ir pareiškėjo, teises ir interesus. Tai įrodo, kad daugiau kaip pusę metų dėl Administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų Žemės sklypas neegzistavo. Administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, turėdamos pareigą ginti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, nevykdė šios pareigos.

6.       Pareiškėjas paaiškino, kad Administracijos direktorius priėmė 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 30-2496 „Dėl susitarimo su UAB „Gabijos investicijos“ tvirtinimo“ (toliau – ir 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymas). Administracija ir uždaroji akcinė bendrovė „Gabijos investicijos“ (toliau – ir Bendrovė) susitarė, kad Savivaldybė įsipareigoja inicijuoti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei Žemės sklypo dalių, skirtų infrastruktūrai (magistraliniams inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti bei gatvei įrengti), paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Savivaldybei inicijavus paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, Vilniaus apskrities viršininkas priėmė 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3944-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) gatvių statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“ (toliau – ir 2008 m. balandžio 8 d. įsakymas), kuriuo buvo pradėta viso Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra (2008 m. balandžio 11 d. įregistruota Nekilnojamojo turto registre). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1119/2009 panaikino 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą. Pareiškėjo teisės valdyti, naudotis ir disponuoti savo nuosavybe savo nuožiūra buvo apribotos iki šio įsakymo panaikinimo. Aptarti Administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko veiksmai apribojo pareiškėjo nuosavybę, tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvę be teisinio pagrindo nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014 (toliau – ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis) konstatavo, jog statiniai (inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos) statomi Žemės sklypo dalyje ir įvairūs ginčai dėl jų tęsiasi jau kelerius metus, visą šį laiką kasatorių teisė laisvai naudotis Žemės sklypu buvo suvaržyta. Administracijos direktorius, patvirtindamas statiniui nustatytų projektavimo sąlygų, įvardytų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, tarp kurių nurodyta ir trečiųjų asmenų pagrįstų teisių apsauga, sąvadą, privalėjo įvertinti, kad statytojas Bendrovė nepateikė Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų Žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančių dokumentų. Administracija nepagrįstai nevertino, kad, parengiant ir patvirtinant projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 2383, Bendrovė nepateikė Žemės sklypo, per kurį buvo numatoma tiesti inžinerinius tinklus, nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančių dokumentų, nes Bendrovė nevaldė šio Žemės sklypo nei nuosavybės, nei kita valdymo teise. Bendrovė net nesikreipė į pareiškėją, o vėliau kelerius metus teigė, kad statybas vykdė pagal 2006 m. gegužės 16 d. išduotą statybos leidimą Nr. (101)-11.3- 23 NS-5 (toliau – ir Statybos leidimas). Net ir esant 2010 m. vasario 1 d. surašytam savavališkos statybos aktui dėl savavališkos statinių statybos Žemės sklype ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-454/2010 nurodžius savavališkos statybos faktines aplinkybes, Administracija toliau elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, palaikydama įstatymų pažeidėją. Nuo 2006 metų iki 2010 metų nurodytų subjektų priimti aktai, sukėlę pareiškėjui tęstines pasekmes, t. y. neteisėtą Žemės sklypo naudojimą bei teisės laisvai naudotis Žemės sklypu suvaržymą. Šiuo laikotarpiu buvo toleruojami valstybės institucijų, atsakingų už statybų valstybinę priežiūrą, neteisėti veiksmai.

8.       Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2006 m. gruodžio 28 d. raštas Nr.(101) 11.56-673 įrodo, kad pats Departamentas pripažino, jog pareiškėjas nedavė jokių sutikimų dėl statybos darbų vykdymo Žemės sklype, jog Departamentas 2006 m. lapkričio 29 d. reikalavimu Nr.(101) 11.12-322 įpareigojo Bendrovę atlikti projekto korektūrą ir demontuoti sumontuotas komunikacijas bei sutvarkyti Žemės sklypą. Nors pats Departamentas 2006 m. gruodžio 28 d. raštu pripažino pareiškėjo nuosavybės teisių pažeidimą ir surašė reikalavimą pažeidėjui, tačiau neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o veikė kartu su įstatymų pažeidėjais ir jų naudai. Kelerius metus Departamentas ir Vilniaus apskrities viršininkas, taip pat ir Administracija teigė, jog pareiškėjui ir kitiems bendraturčiams priklausančiame Žemės sklype statybos buvo vykdomos pagal Statybos leidimą. Departamento pareigūnai, nustatę pareiškėjo nuosavybės pažeidimo faktą, neatliko Statybos įstatyme jiems nurodytų veiksmų – nedelsiant nesurašė savavališkos statybos akto, nepareikalavo iš statytojo sustabdyti statybos darbus, nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo. Šiuos pareiškėjo skundo argumentus įrodo Departamento 2007 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. (100) 11.55-672 pareiškėjui, kuriame nurodyta, kad Bendrovė atlieka darbus pagal Statybos leidimą, Departamento 2007 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. (100) 11.55-796, kuriame nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo surašyti savavališkos statybos aktą ir imtis priemonių padariniams šalinti, Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 1 d. raštas Nr. (50)-1.2-2108-(3.31) „Dėl neveikimo surašant savavališkos statybos aktą“. Statybos leidimo, kuris išduotas pažeidžiant Statybos įstatymo reikalavimus, išdavimas sudarė sąlygas Bendrovei neteisėtomis statybomis suvaržyti pareiškėjo teises laisvai naudotis Žemės sklypu.

9.       Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovų atstovų neteisėti veiksmai jau yra nustatyti. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus vyriausiasis prokuroras priėmė 2015 m. gruodžio 31 d. nutarimą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi paliko šį nutarimą galioti, konstatavęs, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog buvo padaryti tam tikri teisės aktų, reglamentuojančių statybos leidimo išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti, reikalavimų pažeidimai. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma bei pareiškėjo skundo turinys nekelia abejonių, jog dėl daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) ir jų inžineriniu sistemų statybos darbų pareiškėjui ir kitiems bendraturčiams priklausančiame Žemės sklype buvo padaryta žala. Civilinis procesas dėl atlyginimo už pareiškėjui ir kitiems bendrasavininkiams priklausančiame Žemės sklype nustatytą servitutą leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjui padarytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos klausimai bus išspręsti civiline tvarka ir tam nėra jokių faktinių ir teisinių kliūčių.

10.       Pareiškėjas nurodė, kad, pagal 2004 m. spalio 12 d. kreditavimo sutartį Nr. KS/415, Kreditorius suteikė pareiškėjui kreditus, skirtus investicinei ir finansinei veiklai, taip pat paskolas, už kurias pareiškėjas pirko Žemės sklypo dalį, refinansavimui. Pareiškėjui nuo 2004 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d. priklausė 2021/10000 Žemės sklypo dalis, tai yra 20,21 proc. viso 16 600 kv. m Žemės sklypo ploto. Vertinant tai, kad Žemės sklypo dalyje pagal Detalųjį planą, skirtą gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatams statyti, buvo galima pastatyti apie 28 069 kv. m naudingo ploto pastatus, pareiškėjui priklaususioje Žemės sklypo dalyje buvo galima pastatyti apie 5 670 kv. m naudingo ploto pastatus (28 069: 100) x 20,21 = 5 672). Iš valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) pateiktų duomenų matyti, kad didžiausia vidutinė vieno kv. m (buto su 100 proc. baigtumu) kaina 2008 metais buvo 1 469,53 Eur už vieną kv. m. Mažiausia vidutinė kv. m (buto su 100 proc. baigtumu) kaina 2010 metais buvo 9 92,60 Eur už kv. m.

11.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. kovo 21 d. sudarė susitarimą, kuris patvirtina, jog asmenys, turėdami įgaliojimus tartis dėl sąlygų dėl Žemės sklypo dalių užstatymo teisės už atlygį suteikimo, buvo sutarę, jog, atsižvelgiant į Detaliojo plano sprendinius ir pateiktus projektinius pasiūlymus ir apie 10 000 kv. m bendrojo ploto statinių pastatymo galimybes, kaip atlygį už suteiktą užstatymo teisę, užstatymo teisės turėtojas perleis Žemės sklypo dalių savininkams nuosavybės teises į 30 proc. Žemės sklypo dalyse pastatytuose pastatuose nuosavybės teise valdomų butų ir (ar) kitų patalpų. Buvo sutarta, kad pagrindinė sutartis bus pasirašoma Žemės sklypo savininkams sudarius sąlygas sutarčiai pasirašyti, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Jeigu nebūtų buvę pareiškėjo skunde aptartų neteisėtų veiksmų pareiškėjui iki 2012 m. lapkričio 2 d. priklaususioje Žemės sklypo dalyje, atsižvelgiant į Detaliojo plano sprendinius ir architektų darytus sklypo išvystymo projektinius pasiūlymus, buvo galima pastatyti apie 5 670 kv. m naudingo ploto pastatų, pagal galėjusią būti sudarytą Žemės sklypo dalies užstatymo teisės už atlygį suteikimo sutartį, pareiškėjas turėjo galimybę nuosavybės teise turėti 30 proc. butų ir (ar) kitų patalpų. Vadinasi, jeigu nebūtų buvę pareiškėjo skunde nurodytų neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nuosavybės teise galėjo turėti kelis butus ir (ar) kitas (komercines) patalpas, sudarančias apie 1 700 kv. m ploto. Pareiškėjui galėjusio priklausyti nekilnojamojo turto vertė, vertinant Registrų centro pateiktas buvusias kainas, galėjo siekti maždaug nuo 1 600 000 Eur (1700 x 992,60 = 1 687 420) iki 2 500 000 Eur (1700 x 1469,53 = 2 498 201). 2006 metais vykstant nekilnojamojo turto vystymo bumui ir nekilnojamojo turto kainų kilimui, pareiškėjas kartu su kita bendraturte negalėjo sudaryti ir pasirašyti pagrindinės užstatymo teisės už atlygį suteikimo sutarties pagal aptartą 2006 m. kovo 21 d. susitarimą ir jame numatytas sąlygas, nes,  esant suvaržytoms jų teisėms laisvai naudotis Žemės sklypu, sutarties pasirašymas ir užstatymo teisės realizavimas būtų buvęs apsunkintas, tai būtų lėmę sutartinę atsakomybę.

12.       Pareiškėjas akcentavo, kad jis nesikreipė į valdžios institucijas dėl pagrindinės žemės ūkio paskirties keitimo į kitą Detaliajame plane numatytą paskirtį (daugiabutės gyvenamosios ir komercinės), kadangi, esant suvaržytoms pareiškėjo teisėms, Žemės sklypo paskirties pakeitimas nebūtų davęs naudos, o būtų tik padidinęs pareiškėjo ir taip apsunkintą finansinę naštą, mokant žemės mokestį.

13.       Pareiškėjas nurodė, kad dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo pareiškėjas negavo naudos, t. y. pareiškėjas negavo numatyto gauti turto (piniginių lėšų), kurį pareiškėjas tikėjosi gauti, jeigu nebūtų buvę Administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo prašoma atlyginti 1 430 000 Eur suma yra mažesnė už turto, kurį pareiškėjas būtų galėjęs turėti per 15 metų, jeigu nebūtų buvę pareiškėjo skunde nurodytų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, vertę, kurią pareiškėjas prašė priteisti už kelerius metus iki servituto nustatymo trukusį teisės laisvai naudotis Žemės sklypu suvaržymą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020, kurioje dalyvavo ir atsakovai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020, nevertindamas pareiškėjo 2018 m. sausio 15 d. prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su nuostolių, padarytų valstybės, savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais atlyginimo, šalindamas iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino praleidimu reiškiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo, kartu konstatavo, kad tai neužkerta kelio apeliantams, esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo, įrodinėjant būtinas sąlygas atsakomybei kilti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245–6.249 str.) bei pateikiant ieškinį, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reikalavimus.

14.       Pareiškėjas akcentavo, kad Bendrovė pardavė 944 butus pastatytuose daugiabučiuose gyvenamuose namuose (kuriems tinkamai naudoti pagal paskirtį buvo reikalingi inžineriniai statiniai, kurių statyba suvaržė pareiškėjo teises) (duomenys neskelbtini), už juos jai buvo sumokėta 63 783 540 Eur. Tai patvirtina, kad valstybės institucijos savo neteisėtais veiksmais pažeidė pareiškėjo teises, veikė privataus juridinio asmens naudai ir interesais, kuris, atlikęs neteisėtus veiksmus, gavo didelę naudą.

15.       Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjas, nepažeidęs įstatymų, kelerius metus buvo gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga. Dėl valstybės institucijų (valstybės tarnautojų) neteisėtų veiksmų, kuriems ilgą laiką nebuvo užkirstas kelias, atsirado didelė žala. Pareiškėjas pakluso teisei, tačiau buvo toleruojami neteisėti valstybės institucijų veiksmai. Tai virto teisiniu nihilizmu. Buvo sugriautas pareiškėjo pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise. Dėl viso to pareiškėjas patyrė 10 000 Eur neturtinę žalą.

16.       Pareiškėjas, nesant suvaržytoms jo teisėms, būtu galėjęs vykdyti veiklą bei susitarti su kitais asmenimis dėl veiklos Žemės sklypo dalyje, butų galėjęs iš to gauti naudą ir tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus Kreditoriui. Atsakovus sieja bendri veiksmai ne tik neteisėtų veiksmų (jie turėjo užtikrinti, kad jiems priklausančios kompetencijos srityse nebūtų pažeistos pareiškėjo teisės laisvai disponuoti ir naudotis Žemės sklypu, veikė įstatymų pažeidėjų naudai ir interesais, neveikė taip, kaip juos įpareigojo veikti teisės aktai), bet ir padarinių atžvilgiu (atsakovai žinojo apie daromus neteisėtus veiksmus, tačiau nesiėmė teisės aktuose nurodytų priemonių, kad pareiškėjas išvengtų žalos).

17.       Atsakovo atstovas NŽT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti arba taikant ieškinio senatį, arba iš esmės. NŽT atsiliepimą grindė tokiais argumentais:

17.1.                      Pareiškėjas padavė skundą tik 2020 m. Administraciniai aktai, iš kurių pareiškėjas kildina žalą, buvo priimti laikotarpiu nuo 2006 metų iki 2008 metų, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam nebuvo žinoma apie šių aktų priėmimą. Priešingai, aplinkybė, jog pareiškėjas skunde detaliai aprašė ginčo aplinkybes, patvirtina faktas, kad apie priimtus administracinius aktus pareiškėjas žinojo jų priėmimo metu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis), terminas pareiškėjo skundui dėl žalos atlyginimo paduoti yra praleistas, o pareiškėjas neprašo atnaujinti praleistą terminą.

17.2.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1119/2009 panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą dėl to, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neparengė žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritorijos ribų plano dėl Žemės sklypo, t. y. neįvykdė sąlygos, kuri yra būtina prielaida priimti sprendimą – pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, dėl to buvo pažeistos Žemės sklypo savininkų teises žinoti šios procedūros apimtį, ribas. Žemės sklype teismo sprendimu buvo nustatytas servitutas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje nurodė, kad ieškovo Bendrovės prašomas nustatyti servitutas atitinka Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 patvirtinto Detaliojo plano sprendinius, šalys neginčijo šio dokumento, buvę Žemės sklypo savininkai patvirtino sutikimą su Detaliojo plano sprendiniais savo parašais, taigi jiems buvo žinoma apie ketinimus suvaržyti Žemės sklypą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi paliko galioti žemesnių instancijų teismų sprendimus, kuriais buvo konstatuotas būtinumas Žemės sklype nustatyti servitutą tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas, atsižvelgta į inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų reikšmę gyvenamųjų namų kvartalo gyventojams ir patvirtinta, kad nuosavybės teisės apsauga šiuo atveju neturi būti keliama aukščiau nei teisėtas interesas – (duomenys neskelbtini) gyvenamojo kvartalo inžinerinis aprūpinimas. Teisminiuose procesuose konstatuota aplinkybė, kad Žemės sklype buvo būtina ir objektyviai pagrįsta statyti susisiekimo ir inžinerines komunikacijas ir vėliau suvaržyti pareiškėjo galimybes naudotis jo užimama Žemės sklypo dalimi. Tai patvirtina, kad kompensacijos už nuosavybės teisės suvaržymus dėl inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų pastatymo Žemės sklypo dalyje pareiškėjui klausimas jau spręstas teismine tvarka, taikant atlyginimo už servituto nustatymą institutą.

17.3.                      Pareiškėjo skundo argumentas, kad, esant suvaržytai teisei naudotis Žemės sklypo dalimi, pareiškėjas negalėjo laisvai susitarti su trečiaisiais asmenimis dėl jiems priklausančių Žemės sklypo dalių pardavimo ir (ar) vystymo pagal Detaliojo plano sprendinius, yra nepagrįstas. Kaip nustatyta, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakyme buvo nuspręsta dėl Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams. Šis įsakymas vėliau buvo panaikintas, todėl jis nebuvo pagrindas inžinerinių statinių ir susisiekimo komunikacijų atsiradimui ar naudojimui Žemės sklype. Tai reiškia, kad NŽT, kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos, veiksmai nebuvo pagrindas pareiškėjo žalai atsirasti.

17.4.                      Dėl statinių statybos yra nustatytas 375 kv. m dydžio servitutas, kuris sudaro 1/44 viso Žemės sklypo ploto. Tai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo nuosavybės suvaržymai atsirado tik nedidelei Žemės sklypo daliai. Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog dėl to jis negalėjo įgyvendinti statytojo teisės gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatams statyti visoje jam priklausiusioje Žemės sklypo dalyje.

17.5.                      Žemės sklypo paskirtis nėra pakeista, statybos projektas nėra parengtas, statybą leidžiantis dokumentas nėra gautas, jokie statybos darbai nėra atlikti, pirkimo-pardavimo sutartys nėra sudarytos. Pagal bylos duomenis, akivaizdu, kad pareiškėjas neplanavo jokių pastatų statybos, neplanavo jais disponuoti ir iš to gauti pajamų.

17.6.                      Pareiškėjo prašomi priteisti „netiesioginiai nuostoliai“ yra tik prielaidos, hipotezės, o ne konkretus, iš anksto suplanuotas verslo modelis, kuris, esant normalioms sąlygoms, būtų sėkmingai funkcionavęs.

17.7.                      Pareiškėjo „negautų pajamų“ traktavimas yra nepagrįstas, nes potencialus verslas ir pardavimai didesne kaina yra tik pareiškėjo prielaida.

17.8.                      Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atlyginimo sąlygų. Pareiškėjo nemokumas nėra susijęs su Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtais aktais, atliktais veiksmais ar neveikimu, todėl šiuo pagrindu neturtinė žala negali būti priteista pareiškėjui.

17.9.                      Iš pareiškėjo skundo argumentų apskritai neįmanoma nustatyti, kaip yra susiję Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai žemės tvarkymo srityje ir pareiškėjo nurodomi patirti tiesioginiai ir netiesioginiai nuostoliai. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas pateikia duomenis apie tam tikrus nuostolius, dar nereiškia, kad jie gali būti kildinami iš 2006 metais iki 2008 metais priimtų administracinių aktų. Pareiškėjas neįrodė, kad Žemės sklypo dalyje atlikti ginčo statinių statybos darbai tiesiogiai ar netiesiogiai lėmė pareiškėjo skolų dydį ir išieškojimo procesą. Skunde nurodomos tik potencialios pajamos, kurias pareiškėjas būtų gavęs iš Žemės sklypo dalies, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų.

18.       Atsakovo atstovas Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Administracija grindė atsiliepimą į skundą tokiais argumentais:

18.1.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje konstatavo, kad senaties terminas pareiškėjo atžvilgiu turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. kovo 30 d. apylinkės teismo nutarties įsigaliojimo. Administracijos vertinimu, pareiškėjas puikiai suvokė savo patiriamus nuostolius ir anksčiau, nes tai matyti iš paties pareiškėjo su skundu pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad pareiškėjas dar iki 2012 m. kovo 30 d. apylinkės teismo nutarties priėmimo puikiai suvokė situaciją, jog patiria finansinius nuostolius, kad negali vykdyti savo „suplanuotos veiklos“, įsipareigojimų Kreditoriui. Vadinasi, pareiškėjas, jau nuo 2009 metų suvokęs savo teisės pažeidimą, padavė skundą teismui tik 2020 metais, t. y. praėjus net 11 metų nuo pažeidimo ir kilsiančių nuostolių paaiškėjimo ir dėl to praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą bylose dėl žalos atlyginimo. Aplinkybė, kad pareiškėjas sumokėjo dalį palūkanų ir delspinigių tik 2020 metais, nekeičia ieškinio senaties skaičiavimo.

18.2.                      Kadangi nagrinėjamu atveju nuo pareiškėjo nurodomų Savivaldybės veiksmų praėjo daugiau nei 10 metų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalies pagrindu.

18.3.                      Pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes tai nėra nei pirmoji, jei antroji byla, kurioje pareiškėjas siekia iš Savivaldybės prisiteisti „tiesioginius nuostolius“ dėl Savivaldybės sprendimų, priimtų 2006 metais (žr. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio 2020 m. birželio 17 d. nutartį).

18.4.                      Pareiškėjo skundas grindžiamas tendencingai pateikiamomis aplinkybėmis, nutylint reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, įvykusius teisminius procesus, kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl žalos atlyginimo), neįrodant ir niekaip nepagrindžiant nei Savivaldybės neteisėtų veiksmų, nei žalos fakto, jo dydžio, nei priežastinio ryšio tarp Savivaldybės veiksmų ir pareiškėjui tariamai kilusios žalos.

18.5.                      Pareiškėjas kildina žalą ne iš Savivaldybės, o kitų subjektų veiksmų – skunde ir jo prieduose nurodoma, kad būtent Bendrovė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija suvaržė pareiškėjo galimybes naudotis Žemės sklypu. Nors pareiškėjas laiko Administracijos direktoriaus priimtą 2006 m. kovo 16 d. įsakymą Savivaldybės neteisėtais veiksmais, tačiau pats pareiškėjas iš esmės pripažino, jog ne Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymas sukėlė jam teisines pasekmes, o galutinis Vilniaus apskrities viršininko įsakymas. Tai reiškia, kad Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymas buvo tarpinis sprendimas žemės sklypų formavimo procese. Pareiškėjas nėra pateikęs į bylą nė vieno įrodymo, kad po Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymo priėmimo jis turėjo realių ketinimų keisti Žemės sklypo teisinį statusą ar jame vykdyti kokias nors veiklas. Pareiškėjo argumentai, kad tiek Savivaldybės, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimti įsakymai apribojo pareiškėjo galimybę naudotis Žemės sklypu, yra išimtinai hipotetinio ir deklaratyvus pobūdžio. Pareiškėjas neįrodė, kad nuo 2006 m. kovo 16 d. iki 2006 m. lapkričio 24 d. jis būtų patyręs kokią nors žalą, nuostolius ir pan. būtent dėl nurodytų Administracijos priimtų administracinių aktų.

18.6.                      Tik 2014 m. spalio 16 d. Savivaldybei buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. LNS-01-141016-01228 inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms statyti (duomenys neskelbtini), o 2015 m. kovo 10 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. LNS-01-150310-00248 inžineriniams ir nuotekų tinklams, susisiekimo komunikacijoms statyti ir rekonstruoti (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-2701-392/2016 konstatavo, kad šie statybos leidimai Savivaldybei buvo išduoti teisėtai.

18.7.                      Pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo dydis yra iš viso 1,66 ha, tuo tarpu Žemės sklypo dalyje teismo sprendimu nustatyto servituto dydis yra tik 0,0375 ha. Neaišku, kodėl pareiškėjas teigia, kad jis negalėjo naudoti Žemės sklypo ir patyrė nuostolius, jeigu nuosavybės teisė į šį Žemės sklypą savininkams niekaip nebuvo apribota, pareiškėjas bei kiti savininkai turėjo teisę naudoti Žemės sklypą teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į jo paskirtį.

18.8.                      Neaišku, kaip Savivaldybės inicijuota, bet neįvykusi Žemės sklypo servitutinės dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūra galėjo lemti nepagrįstą pareiškėjo Žemės sklypo nuosavybės teisių suvaržymą. Jeigu pareiškėjas negalėjo naudoti jam priklausiusio Žemės sklypo dalį (nors pareiškėjas to neįrodo), dėl to galėtų būti kaltinamas pats pareiškėjas, nes nuo 2006 metų jis pradėjo įvairius teisminius procesus, tačiau nesiekė vykdyti kokią nors pajamas duodančią veiklą Žemės sklypo dalyje. Tai patvirtina, kad pareiškėjas niekada neturėjo realių ketinimų vykdyti kokią nors veiklą Žemės sklypo dalyje, nes bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, paėmęs banko kreditą konkrečiai veiklai vykdyti (kaip tai nurodo pareiškėjas), nesiryžtų rizikuoti įsipareigojimų bankui nevykdymu dėl Žemės sklypo dalies, kuri pagal Detalųjį planą nuo pat 2004 metų buvo ir yra priskirta inžinerinių infrastruktūrų teritorijai.

18.9.                      Pareiškėjo skunde dėstomi pareiškėjo samprotavimai apie bendrą nekilnojamojo turto kainų kilimą, ekonomikos augimą bei kitos su konkrečiai pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu Žemės sklypu nesusijusios aplinkybės nepagrindžia pareiškėjo tariamai patirtų nuostolių.

18.10.                      Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų galėjęs pastatyti 5 672 kv. m naudingojo ploto pastatų, yra tik pareiškėjo prielaida, kuri nepagrindžia pareiškėjo realiai patirtų nuostolių. Prie skundo nėra pridėta įrodymų, galinčių patvirtinti pareiškėjo realius ketinimus parduoti Žemės sklypo dalį arba vystyti veiklą joje (statyti statinius bei juos parduoti), tarp pridedamų dokumentų nėra jokių įrodymų apie Žemės sklypo paskirties keitimą, statybos projektų rengimą, preliminarių sutarčių sudarymą ir pan. Be to, pažymėtina, kad Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, kuriame galima tik ūkininkų sodybų bei žemės ūkio veiklai reikalingų ūkinių pastatų statyba. Tai patvirtina, kad pareiškėjo skundo argumentai apie statytinus gyvenamojo tipo pastatus yra nepagrįsti, nes Žemės sklype daugiabučių gyvenamųjų namų statyba apskritai yra negalima.

18.11.                      Aplinkybė, jog pareiškėjas buvo paėmęs kreditą iš Kreditoriaus, neįrodo, jog būtent nurodytame Žemės sklype pareiškėjas turėjo realius ketinimus investuoti pasiskolintas pinigų sumas. Nėra jokio priežastinio ryšio tarp Administracijos direktoriaus priimtų administracinių aktų bei pareiškėjo įsipareigojimų Kreditoriui.

18.12.                      Nagrinėjamu atveju pareiškėjui skunde konkrečiai nenurodžius, kuriuo momentu ir dėl kokių būtent aplinkybių pareiškėjas patyrė tam tikras neigiamas pasekmes, kurios galėtų būti pripažįstamos neturtine žala, nepateikus atitinkamų įrodymų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

18.13.                      Savivaldybė negali būti laikoma atsakinga už pareiškėjo veiksmus, investuojant turimas finansines lėšas, ir už šių investicijų nepasisekimą, t. y. nėra priežastinio ryšio.

18.14.                      Kaip minėta, pareiškėjui negalėjo būti nežinoma, kad jis jau 2009 metais negauna naudos, kurią, kaip teigia pareiškėjas, jis būtų gavęs. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jam 1 430 000 Eur negautų pajamų atlyginimą yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, todėl negali būti tenkinamas. Neaišku, kokiu būdu pareiškėjas apskaičiavo jo nurodomą negautų pajamų dydį, kokiais duomenimis jį grindžia. Pareiškėjas neįrodė jo tariamai negautų pajamų realumo ir neišvengiamumo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis pagrįstai tikėjosi gauti šias pajamas, bet jų negavo dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis ėmėsi pasiruošimo ir kitų priemonių, siekdamas gauti pajamų, kurių negavo, nepateikė jokių įrodymų dėl negautų pajamų dydžio, jo apskaičiavimo, atskaitant sąnaudas, mokesčius. Pareiškėjas, galimai gavęs 85 149,16 Eur kreditą investicinei veiklai vykdyti, byloje bando įrodyti, kad šias sumas būtų pavertęs 1 430 000 Eur pajamomis.

19.       Atsakovo atstovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti arba dėl ieškinio senaties, arba iš esmės. Inspekcija atsiliepimą grindė tokiais argumentais:

19.1.                      Nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtų administracinių aktų (nuo 2006 metų iki 2008 metų) iki pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (2021 m. vasario 25 d.) praėjo daugiau nei 10 metų, o nuo teismo sprendimu nustatyto servituto nustatymo pareiškėjo Žemės sklype iki pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (2021 m. vasario 25 d.) praėjo apie 6 metus.

19.2.                      Pareiškėjas kildina jo patirtą žalą iš analogiškų tariamai neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, dėl kurių jau yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų yra atmestini.

19.3.                      Statybos leidimas nebuvo išduotas statyboms pareiškėjo Žemės sklype, dėl kurių statybos keliamas žalos klausimas, todėl Žemės sklype Inspekcijos surašytu 2010 m. vasario 1 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-100-100201-00011 statybos buvo pripažintos savavališkomis. Pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 metų statybos leidimo kvestionavimo yra nesusiję su bylos dalyku, kadangi žala kildinama iš pareiškėjo sklype vykdytos savavališkos statybos, už kurią atsakingi tik statytojai, bet ne valstybės institucijos. Be to, aptartais pareiškėjo skundo argumentais kvestionuojami jau įsiteisėję teismų sprendimai.

19.4.                      Dėl pareiškėjo Žemės sklype Bendrovės vykdytų statybos darbų (inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimo), neturint statybą leidžiančio dokumento, Inspekcija ėmėsi konkrečių statybos valstybinės priežiūros veiksmų ir inicijavo teisminę bylą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl Inspekcijos veiksmų ir (ar) neveikimo, vykdant statybos valstybę priežiūrą, nepagrįsti.

19.5.                      Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutarties 57 punktu, pareiškėjas neįrodė visų atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

19.6.                      Pareiškėjas nepaaiškina, kaip jis apskaičiuoja prašomą priteisti 1 430 000 Eur negautos naudos dydį, nėra aišku, su kuo yra siejama ši prašoma priteisti negauta nauda. Jeigu negauta nauda siejama su pareiškėjo Žemės sklypo vystymo perspektyvomis, tokiu atveju toks skundo reikalavimas laikytinas hipotetiniu. Reikalavimas priteisti itin didelę, konkrečiais skaičiavimais ir tinkamais įrodymais nepagrįstą negautų pajamų sumą, dėl kurios gavimo fakto turėtų būti pateikti konkretūs įrodymai, negali būti tenkinamas.

19.7.                      Pareiškėjas nepaaiškino, kaip savavališka statyba galėjo trukdyti jam planuoti ar vykdyti statybos darbus likusioje Žemės sklypo dalyje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl Bendrovės nedidelėje pareiškėjui priklausiusio Žemės sklypo dalyje vykdytų savavališkų statybų pareiškėjas nebūtų galėjęs gauti jam reikalingų statybos leidimų. Tai patvirtina, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovų atstovų veiksmų ir pareiškėjo skunde nurorytos prašomos priteisti žalos.

19.8.                      Inspekcija, perėmusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijas, ėmėsi savavališkos statybos padarinių šalinimo veiksmų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018 atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo. Šiame įsiteisėjusiame teismo sprendime jau yra įvertinta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Inspekcijos veika, konstatuojant ginčo savavališką statybą, negali būti traktuojama kaip neteisėta bei sukėlusi žalą pareiškėjui veika.

II.

20.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. U. skundą.

21.       Teismas pabrėžė, kad ginčas kilo dėl atsakovų atstovų pareigos atlyginti turtinę (130 469,67 Eur tiesioginių nuostolių ir 1 430 000 Eur negautų pajamų) ir 10 000 Eur neturtinę žalą, kuri kilo dėl atsakovų atstovų neteisėtų veiksmų, kuriuos sukėlė nuo 2006 metų priimti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktai, suvaržę pareiškėjo teisę laisvai naudotis, valdyti, disponuoti Žemės sklypu, trukdę pareiškėjui vykdyti veiklą Žemės sklype ir gauti iš jos naudą bei sudarę sąlygas keletą metų vykdyti neteisėtas statybas.

22.       Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

22.1.                      Pareiškėjas valdė 1,6600 ha Žemės sklypo dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2004 m. rugpjūčio 19 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. Kreditorius nuo 2004 m. spalio 12 d. pagal kreditavimo sutartį Nr. KS/415 buvo suteikęs pareiškėjui kreditų, skirtų investicinei ir finansinei veiklai, taip pat paskolų, už kurias pareiškėjas pirko Žemės sklypo dalį, refinansavimui. Pareiškėjas negalėjo grąžinti kredito, todėl 2012 m. kovo 30 d. apylinkės teismo nutartimi buvo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti susidariusią skolą Kreditoriaus naudai. Pareiškėjas, neturėdamas kitų galimybių atsiskaityti su Kreditoriumi, sudarė 2020 m. rugpjūčio 31 d. susitarimą, pagal kurį pareiškėjas grąžino Kreditoriui dalį susikaupusių 128 250 Eur palūkanų ir delspinigių turtu, t. y. pareiškėjui priklaususia Žemės sklypo dalimi. Dėl šio proceso pareiškėjui susidarė Antstolio patirtos 2 219,67 Eur vykdymo išlaidos, kurias pareiškėjas sumokėjo. Pareiškėjo vertinimu, būtent dėl atsakovų atstovų neteisėtų veiksmų jis negalėjo laiku grąžinti kredito, tai įrodo, kad pareiškėjas patyrė (tiesioginius) nuostolius.

22.2.                      Administracijos neteisėtais veiksmais pareiškėjas laiko Administracijos direktoriaus priimtą 2006 m. kovo 16 d. įsakymą, kurio pagrindu Vilniaus apskrities viršininkas priėmė 2006 m. liepos 25 d. įsakymą kitų asmenų naudai, Administracijos direktoriaus priimtą 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymą, kuriuo Savivaldybė, atsižvelgdama į tai, kad Bendrovė yra pradėjusi teismo procesus dėl servitutų nustatymo žemės sklypuose, taip pat ir pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo dalyje, įsipareigojo inicijuoti žemės sklypų, taip pat ir pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo, dalių paėmimą visuomenės poreikiams.

22.3.                      NŽT neteisėtais veiksmais pareiškėjas laiko Vilniaus apskrities viršininko priimtą 2006 m. liepos 25 d. įsakymą (Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 6 d. įsakymą), kuriuo prieš pareiškėjo valią buvo pakeisti Žemės sklypo kadastriniai duomenys, Žemės sklypas sujungtas su kitu bankui įkeistu sklypu, dėl to Žemės sklypas ir pareiškėjo nuosavybė į jį neegzistavo, Vilniaus apskrities viršininko priimtą 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. A-438-1119/2009. Pareiškėjo vertinimu, šie įsakymai buvo priimti Bendrovės interesais, dėl to laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apribota pareiškėjo nuosavybė, tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvė. Savivaldybė savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu sudarė sąlygas vykti neteisėtas statybas, suvaržiusias pareiškėjo teises.

22.4.                      Inspekcijos neteisėtais veiksmais pareiškėjas laiko išduotą Statybos leidimą, skirtą daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksui su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis, neturint teisės aktuose įtvirtintų įgalinimų (STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 6 d.). Šio Statybos leidimo išdavimas įrodo Bendrovės neteisėtų veiksmų toleravimą. Nors Inspekcija pripažino, jog pareiškėjas nedavė sutikimo dėl statybos darbų vykdymo Žemės sklype, tačiau neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. neatliko Statybos įstatyme nurodytų veiksmų.

23.       Teismas apibendrino, kad pareiškėjas teigia, kad jis patyrė turtinę žalą dėl tokių viešojo administravimo subjektų veiksmų – pareiškėjui priklausiusio Žemės sklypo dalimi Kreditoriui grąžinta 128 250 Eur palūkanų ir delspinigių suma, Antstolio išieškotos 2 219,67 Eur vykdymo išlaidos yra pareiškėjo tiesioginiai nuostoliai. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė ir 1 430 000 Eur dydžio negautą naudą, šią sumą grįsdamas tuo, kad ji yra mažesnė už turto, kurį jis būtų galėjęs turėti per 15 metų, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, vertę. Nors pareiškėjas siekė prisiteisti šią sumą civiline tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020 nurodė, kad, esant pagrindui, pareiškėjas gali kreiptis į teismą dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė ir 10 000 Eur neturtinę žalą, nes buvo sugriautas jo pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise.

24.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK nuostatomis (6.249 str. 1 d., 6.263 str. 1 d., 6.271 str.), nustatė, kad atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo skundo reikalavimams (turtinės žalos (130 469,67 Eur tiesioginių nuostolių ir 1 430 000 Eur negautų pajamų) ir neturtinės žalos (10 000 Eur) atlyginimui). 

25.       Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 2 ir 8 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, konstatavo, jog pareiškėjas prašo priteisti turtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl atsakovų atstovų neteisėtų veiksmų (viešojo administravimo aktų), kai nuo 2006 m. liepos 25 d. iki 2007 m. vasario mėn., taip pat nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apribota pareiškėjo nuosavybė, tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvė. Savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija (Inspekcija), turėdamos pareigą ginti pareiškėjo nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi, nevykdė šios pareigos.

26.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje savo skundo reikalavimą atlyginti žalą (tiesioginius nuostolius) grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nagrinėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018 pagal pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. patikslintą ieškinį, priėmus 2018 m. vasario 13 d. sprendimą, kuris įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2020 m. birželio 17 d. nutartį, kuria nutarta šį sprendimą palikti nepakeistą. Nors pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. patikslintame ieškinyje ir nagrinėjamame byloje reikalaujamos priteisti žalos (tiesioginių nuostolių) pobūdis skiriasi, tačiau pareiškėjas kildina patirtą žalą (tiesioginius nuostolius) iš analogiškų neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir neveikimo, kurie, kaip nustatyta, jau išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018. Abiejose bylose atsakovai ir jų atstovai buvo tie patys, pareiškėjo patirta žala (tiesioginiai nuostoliai) kildinama iš to, kad pareiškėjas negalėjo atsiskaityti su Kreditoriumi, kadangi jo nuosavybės teisės buvo suvaržytos, o suvaržymai kilo dėl valstybės institucijų veiksmų (pareiškėjo teigimu, valstybės institucijos sudarė sąlygas Bendrovei vykdyti savavališkas statybas, toleravo pažeidimus), bylose dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nurodyti įsakymai dėl pareiškėjo Žemės sklypo padalijimo, padalijimo pripažinimo negaliojančiu, žemės paėmimo visuomenės poreikiams.

27.       Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida, o įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška yra ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis.

28.       Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartimi, kurioje išaiškinta, kad: „<...> nagrinėjamoje byloje tie pareiškėjo nurodomi atsakovų neteisėti veiksmai (ar) neveikimas <...>, kuriais buvo suvaržytos pareiškėjo teisės disponuoti Žemės sklypo dalimi, vyko 2006–2008 metais“; „<...> dėl šių administracinių aktų priėmimo, veiksmų (ar) neveikimo pareiškėjo nurodomos patirtos neigiamos pasekmės – negalėjimas atsiskaityti su kreditoriumi, turto pardavimas iš varžytynių 2013 m. balandžio 4 d., 2014 m. sausio 31 d., laiko prasme yra nutolę nuo kvestionuojamų administracinių sprendimų priėmimo, veiksmų ar neveikimo momento. Atsižvelgiant į byloje reikalaujamos atlyginti turtinės žalos pobūdį, turėtų būti įvertinta, kad pareiškėjas, būdamas vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo, pagal numanomo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą; teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, pareiškėjui turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties išieškoti iš J. U. AB „Citadele“ bankas naudai skolą <...>“; „<...> pareiškėjo nurodomi galbūt neteisėti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, vienkartinio taikymo, kurie sukelia teisinio santykio subjektams teises ir pareigas nuo jų priėmimo. Tokių aktų apskundimo teismui terminai skaičiuojami nuo jų priėmimo momento arba apie suinteresuotų asmenų sužinojimo apie tokius aktus momento. Paprastai taip pat skaičiuotini ir terminai reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jeigu nėra aplinkybių, kaip kad nagrinėjamu atveju, patvirtinančių, kad žalos atsiradimo faktas dėl objektyvių priežasčių yra nutolęs laike nuo kvestionuojamų administracinių aktų priėmimo; tik žinodamas apie patiriamus turtinius nuostolius pareiškėjas gali pareikalauti jų atlyginimo. Tokios senaties termino eigos pradžios nustatymo aplinkybės kiekvienu atveju vertintinos individualiai, siekiant teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyros; „<...> kreipdamasis su skundu į teismą 2017 m. liepos 7 d., pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, ir tai sudaro savarankišką pagrindą juos atmesti, kai atsakovai reikalauja taikyti senatį (CK 1.131 str. 1 d.)“.

29.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis sužinojo apie savo patirtus nuostolius tik 2020 m. rugpjūčio 31 d., grąžinęs Kreditoriui dalį palūkanų ir delspinigių, taip pat Antstoliui išdavus 2020 m. lapkričio 4 d. pažymą apie išieškotas vykdymo išlaidas. Teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog pareiškėjas sumokėjo palūkanų ir delspinigių dalį 2020 m., nekeičia ieškinio senaties skaičiavimo, nes ieškinio senatis prasideda nuo sužinojimo apie pažeidimą momento, kuris nagrinėjamu atveju yra 2012 m. kovo 30 d. apylinkės teismo nutartis.

30.       Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti 1 430 000 Eur negautas pajamas, nustatė, jog ne vėliau nei 2009 m. pareiškėjas suprato, jog jis negauna pajamų. Teismas nustatė, kad pareiškėjo 2009 m. gruodžio 30 d. rašte AB Parex bankui nurodyta, jog pareiškėjas numatė vykdyti savo veiklą Žemės sklype su kitais bendraturčiais, tačiau vieni iš sklypo bendraturčių pasirašė preliminarią Žemės sklypo dalies pirkimo sutartį su UAB „Rūmas“. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymo jis negalėjo teisėtai disponuoti jam priklausančia Žemės sklypo dalimi pusę metų ir dėl to patyrė finansinius nuostolius, o vien tik gindamas savo nuosavybę nuo neteisėtų UAB „Rūmas“, Bendrovės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojų veiksmų ir neveikimo negalėjo vykdyti suplanuotos veiklos, gauti iš to naudos ir tokiu būdu tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus AB Parex Bankui, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas jau 2009 metais suprato, kad negali vykdyti suplanuotos veiklos, gauti naudos ir vykdyti savo įsipareigojimų bankui. Teismas pažymėjo, jog negautas pajamas pareiškėjas sieja su 2006 m. vykusiu nekilnojamojo turto vystymo bumu bei negalėjimu sudaryti ir pasirašyti pagrindinės užstatymo teisės už atlygį suteikimo sutarties pagal 2006 m. kovo 21 d. susitarimą, tai patvirtina, jog pareiškėjas dar anksčiau nei 2009 metai suvokė savo teisių pažeidimą. Tai nustatęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl negautos naudos atlyginimo paduotas praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą.

31.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindžia tomis pačiomis jau aptartomis, nagrinėjant pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą, faktinėmis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje taip pat pasisakė, jog senaties terminas reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai jis grindžiamas neteisėtų administracinių aktų priėmimu, neteisėtais veiksmais (ar) neveikimu, taip pat yra 3 metai (CK 1.125 str. 8 d.), kurie skaičiuotini nuo momento, kai tokie aktai buvo priimti (ar) pareiškėjui tapo apie juos žinoma (ar) turėjo būti žinoma.

32.       Teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje spręsta dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinamo, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, išdėstytas rašytiniuose paaiškinimuose, nusprendė, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo.

33.       Vadovaudamasis aptartu teisiniu reguliavimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, pasirinkdamas tokį elgesio modelį ginant savo teises, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Nenustatęs svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir nustatęs, kad byloje atsakovų atstovai prašo taikyti ieškinio senatį, teismas atmetė pareiškėjo skundą, nepasisakė dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų.

III.

34.       Pareiškėjas J. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, atnaujinus ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą išnagrinėjus iš esmės.

35.       Pareiškėjas, apeliaciniame skunde kartodamas faktines bylos aplinkybes, nustatytas pirmosios instancijos teismo, argumentus, išdėstytus skunde, rašytiniuose paaiškinimuose, išsakytus teismo posėdyje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neištyrė visų byloje esančių įrodymų, aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, nesirėmė byloje esančiais įrodymais, nevertino visų pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, teismo posėdyje išsakytų paaiškinimų dėl ginčo esmės bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

35.1.                      Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartimi, neįvertinęs, jog tas pats teismas išaiškino, jog pareiškėjas, tik žinodamas apie patirtus turtinius nuostolius, gali pareikalauti juos atlyginti, ir kad pareiškėjas turėjo pareikšti reikalavimus teisme per 3 mėnesius nuo varžytinių, t. y. nuo tada, kai pareiškėjas sužinojo apie savo patirtus nuostolius. Pareiškėjas apie savo patirtus tiesioginius nuostolius sužinojo tik 2020 m. rugpjūčio 31 d. ir 2020 m. lapkričio 4 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas, paduodamas teismui skundą dėl reikalavimo atlyginti žalą (tiesioginius nuostolius ir negautą naudą), nepraleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino.

35.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir skundą nagrinėti, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas svarbias aplinkybes, kaip prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kiek jie susiję su ieškinio senaties termino praleidimu reiškiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo, šalintini iš sprendimo motyvuojamosios dalies.

35.3.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, pasirinkęs tokį elgesio modelį, gindamas savo teises nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, yra nepagrįsta. Teismas neįvertino, jog pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą su prašymu priteisti dėl neteisėtų veiksmų patirtus nuostolius civilinėje byloje dėl atlyginimo už servitutą nustatymo, tai įrodo pareiškėjo atidumą ir rūpestingumą. Pareiškėjas, būdamas aktyvus, turėjo teisėtą lūkestį, jog jis galės atgauti dėl neteisėtų valstybės institucijų ir savivaldybės veiksmų patirtus nuostolius.

35.4.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas ne vėliau kaip 2009 metais suprato, jog negauna pajamų ir patiria žalą, neatitinka faktinės situacijos, nes pareiškėjas jau nuo 2006 metų suprato, kad jis negauna pajamų iš Žemės sklypo veiklos, dėl to patiria žalą, o pareiškėjo Žemės sklypo nuosavybės teisės buvo apribotos iki pat 2020 m. rugpjūčio 31 d., tai patvirtina pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai.

35.5.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo ribas, konstatavęs, kad pareiškėjas patyrė žalą (tiesioginius nuostolius ir negautą naudą) dėl neteisėtų veiksmų, kai nuo 2006 m. liepos 25 d. iki 2007 m. vasario mėn., nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apribota pareiškėjo nuosavybės teisė ir ūkinės veiklos laisvė. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu patikslino skundą ir nurodė dar kitus valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtus veiksmus ir aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog 2006 metais iki 2008 metais priimtų administracinių aktų sukeltos teisinės pasekmės buvo ne tik neteisėtas naudojimasis pareiškėjo nuosavybe, bet ir ilgą laiką trukę pareiškėjo teisės laisvai naudotis Žemės sklypo dalimi suvaržymai, kuriuos nulėmė statinių statyba ir įvairūs ginčai dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame skunde.

35.6.                      Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nurodė žalą kaip negautas pajamas dėl neteisėtais veiksmais suvaržytų pareiškėjo nuosavybės teisių, nurodė tiesioginius nuostolius, patirtus netiesioginius nuostolius. Nagrinėjamos bylos ir bylos, išnagrinėtos bylos pagal 2017 m. liepos 31 d. patikslintą ieškinį, reikalavimai skiriasi. Todėl nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas kildina žalą iš analogiškų neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir neveikimo, dėl kurių jau pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018, ir kad pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. patikslintame ieškinyje ir patikslintame skunde nurodytos aplinkybės, savivaldybės ir valstybės institucijų neteisėti veiksmai yra vienodi.

35.7.                      Pareiškėjas 2017 m. liepos 31 d. patikslintame ieškinyje nebuvo nurodęs atsakovų atstovų neteisėtų veiksmų ir su jomis susijusių aplinkybių dėl projektavimo sąlygų sąvado, kuriuo vadovaujantis buvo parengtas Daugiabučių gyvenamųjų namų komplekso su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis (duomenys neskelbtini) projektas, dėl Savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos veiksmų, protokolu įforminant statinio, kuris apėmė ir pareiškėjui priklausiusią Žemės sklypo dalį, projekto rezultatus. Pirmosios instancijos teismas netyrė šių aplinkybių.

35.8.                      Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas kildina žalą iš valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo dėl priimtų įsakymų dėl pareiškėjo Žemės sklypo padalijimo. Pareiškėjui priklausęs Žemės sklypas nebuvo padalintas jokiais valstybės institucijų įsakymais. Kaip buvo nurodyta pirmosios instancijos teismui, Žemės sklypas buvo sujungtas su kitu bankui įkeistu sklypu, suformuojant naują žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymas ir Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. liepos 25 d. įsakymas turėjo įtakos Žemės sklypo teisiniam statusui. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog kitose bylose pareiškėjas kėlė klausimą dėl paėmimo visuomenės poreikiams procedūros teisėtumo, tačiau negrindė skundo šiuo argumentu nagrinėjamoje byloje, grindė skundą aplinkybėmis dėl pareiškėjo ir kitų savininkų suvaržytos teisės naudotis, valdyti ir disponuoti visu 16 600 kv. m Žemės sklypu. Pareiškėjas negrindė skundo nurodyta aplinkybe, nes ji nustatyta įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-1119/2009, pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

35.9.                      Priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018 nenagrinėjo Inspekcijos neteisėtų veiksmų, nes toje byloje pareiškėjas teigė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teises ir pareigas statybų srityje perėmė Inspekcija, padarė jam žalą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Inspekcijos neteisėtus veiksmus ir neveikimą nurodė ne tik kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėjos neteisėtus veiksmus ir neveikimą. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Inspekcija, atlikdama valstybinę statybos priežiūrą, turėjo būti atidi ir rūpestinga, atsižvelgdama į pareiškėjo raštus dėl statybų teisėtumo, privalėjo įvertinti, ar Statybos leidimas išduotas nepažeidžiant Statybos įstatymo reikalavimų. Inspekcija neatliko Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytų veiksmų, nesustabdė neteisėtai išduoto Statybos leidimo galiojimo, o vietoje to padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo pažeisti Statybos įstatymo reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pati Inspekcija vėliau pripažino, jog Statybos leidimas buvo išduotas neteisėtai, taip pat buvo neteisėtai patvirtintas projektas, kurio sprendiniai apėmė ir pareiškėjui priklausiusio Žemės sklypo dalį, tai buvo neteisėtų veiksmų pradžia, lėmusi tęstinį pareiškėjo teisių ir laisvių naudotis Žemės sklypu suvaržymą.

35.10.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015 m. gruodžio 31 d. nutarimo, kuris patvirtina, kad valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys pažeidė teisės aktų reikalavimus, tai patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis, kurioje taip pat konstatuota, jog statybos darbų vykdymas pareiškėjui ir S. P. priklausiančiame Žemės sklype, neturint jų sutikimo, buvo atsakingų darbuotojų klaida, o ne tyčiniai nusikalstami veiksmai. Šie įrodymai yra pakankamas pagrindas taikyti atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį.

35.11.                      Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje nagrinėdamas klausimą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo ir baudos už tai skyrimą ir pritaikymą draudimų galiojimo, nepagrįstai neįvertino, kad Administracija nebuvo atidi ir rūpestinga, nes nesikreipė į Vilniaus apygardos teismą, nagrinėjantį civilinę bylą Nr. 2A-5-653/2016, su prašymu panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. nutartimi Bendrovei buvo uždrausta atlikti (tęsti) bet kokius statybų, žemės kasimo, inžinerinių tinklų rengimo ir komunikacijų tiesimo darbus pareiškėjui ir S. P. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausančiame Žemės sklype. Ši nutartis buvo pakeista 2007 m. birželio 22 d. nutartimi, kuria Bendrovei buvo leista demontuoti sumontuotas komunikacijas bei inžinerinius tinklus ir sugrąžinti (rekultivuoti) Žemės sklypą į pradinę iki teisės pažeidimo padėtį. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2A-5-653/2016, neišsprendė laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartimi, panaikinimo klausimo. Dėl to Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas, galiojantis nuo 2008 m. vasario 5 d., turėjo įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Administracija, įgyvendindama savo teises (servituto turėtojo ir statytojo teises), visą laiką pažeidinėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nurodytą pareigą laikytis įstatymų. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad Administracija nebuvo atidi ir rūpestinga, nes nesikreipė, jog būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės.

35.12.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjo skundo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kilusios dėl skunde išdėstytų valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo iš esmės, nevertino pareiškėjo skundo reikalavimus pagrindžiančių argumentų, pagrįstų teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, faktinėmis aplinkybėmis bei netyrė šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų, nepagrįstai nenustatė visų valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio).

36.       Atsakovo atstovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Administracija, pakartodama pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, nustatytas aplinkybes, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodydama šiuos argumentus:

36.1.                      Pareiškėjui yra atlyginta už jo nuosavybės teisės suvaržymus, todėl pareiškėjas, piktnaudžiaudamas proceso teisės normomis suteiktomis teisėmis, reiškia nepagrįstus reikalavimus, juos grįsdamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis ir tariamais neteisėtais atsakovų atstovų veiksmais, kurie jau buvo įvertinti kitose bylose.

36.2.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ieškinio senaties taikymo klausimą ir padarė pagrįstą išvadą, kad skundas yra atmestinas vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą.

36.3.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nebūtina išdėstyti argumentų dėl pareiškėjo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, pakanka motyvuoti teismo sprendimą ieškinio senaties taikymu (2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-580-858/2017). Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti visus pareiškėjo skundo argumentus, yra nepagrįsta ir neteisinga. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties taikymo kontekste išsamiai ir objektyviai ištyrė byloje nurodytas faktines aplinkybes, kitose bylose nustatytas aplinkybes, kitus rašytinius įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių ar argumentų, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo.

36.4.                      Pareiškėjas, nurodęs, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje išaiškino, jog pareiškėjas turėjo pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo per 3 metus nuo tada, kai sužinojo apie savo patirtus nuostolius, neteisingai aiškina teismo padarytas išvadas. Pareiškėjas klaidina apeliacinės instancijos teismą, teigdamas, kad senaties terminas yra skaičiuojamas nuo 2013 metų ir 2014 metais turto realizavimo varžytynėse momento, nes tai yra momentas, kada pareiškėjui vėliausiai turėjo būti žinoma apie patirtus turtinius nuostolius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pareiškėjui turėjo būti žinoma apie turtinius nuostolius ne anksčiau kaip nuo 2012 m. kovo 30 d. apylinkės teismo nutarties išieškoti iš pareiškėjo Kreditoriaus naudai skolą priėmimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai pripažino, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai, įvykę 2006 metais ir 2008 metais, laiko prasme yra nutolę nuo pareiškėjo nurodomų patirtų neigiamų pasekmių – negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais. Be to, pats pareiškėjas pripažino, kad jau 2006 m. suprato, jog jis patiria žalą dėl to, jog negauna pajamų iš veiklos Žemės sklype. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs savarankišką ieškinio senaties termino eigos skaičiavimą, padarė išvadas aptariamu aspektu, analizavo ir vertino byloje esančius įrodymus, išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir visus byloje esančius įrodymus.

36.5.                      Pareiškėjo pozicija, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas ne nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, bet nuo tada, kai pareiškėjas nusprendžia sumokėti kokią nors sumą, yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga. Tai, kad pareiškėjas nusprendė sumokėti įsiskolinimo dalį, nereiškia, kad žala jam atsirado būtent mokėjimo momentu. Nors pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą suvokimu, jog jam buvo daroma tęstinė žala, tačiau pats pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių neteisėtų veiksmų, kurie tęsėsi iki dabar, nenurodo ir nepaaiškina, kaip „tęsiasi“ jam daroma žala. Tikėtina, kad pareiškėjas siekia nesąžiningai prisiteisti savo turto praradimus, juos nepagrįstai susiedamas su prieš 12–15 metų priimtais atitinkamų institucijų sprendimais. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra jokio objektyvaus pagrindo pateisinti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą, pagrįsta ir teisinga. Nėra pagrindo nesutikti ir su išvada, jog pareiškėjas pasirinko tokį elgesio modelį, nesielgė atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai pagrįsti išimtinai subjektyviu bylos faktinių aplinkybių vertinimu.

36.6.                      Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas elgėsi atidžiai ir rūpestingai, yra nepagrįsti. Nors pareiškėjas prašė atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį, tačiau joje nebuvo spręsta dėl ieškinio senaties. Pareiškėjui priteista kompensacija už nustatytus servitutus civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020. Todėl nurodytą apeliacinio skundo argumentą pareiškėjas nepagrįstai sieja su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartimi.

36.7.                      Kadangi pareiškėjo skunde nurodyti Savivaldybės veiksmai buvo padaryti daugiau nei prieš 10 metų, todėl ir šiuo pagrindu pareiškėjo skundas laikytinas paduotu per vėlai, o tai yra savarankiškas pagrindas atmesti pareiškėjo skundą.

36.8.                      Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, su kuo siejama pareiškėjo patirta žala, yra nepagrįsti. Grįsdamas šį argumentą, pareiškėjas neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį, kuri aktuali išimtinai dėl kompensacijos už nustatytus servitutus. Pats pareiškėjas turi įrodyti visas valstybės atsakomybės sąlygas, tačiau jis neįrodinėja jokių kitų suvaržymų, sukėlusių jam žalą, išskyrus suvaržymus dėl 2006 metais ir 2008 metais atsakovų atstovų veiksmų.

36.9.                      Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, jog 2017 m. spalio 31 d. patikslintame ieškinyje ir patikslintame skunde nurodyti savivaldybės ir valstybės institucijų neteisėti veiksmai, nėra vienodi, nepagrįsti. Apeliaciniame skunde pats pareiškėjas nurodė, kad panašūs neteisėti veiksmai suvaržė jo teises. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018 nustatyti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Be to, nepaisant to, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis yra reikšminga ar ne, pirmosios instancijos teismas grindė išvadą dėl ieškinio senaties taikymo ne vien ja, bet ir kitais įrodymais.

36.10.                      Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl žalos atlyginimo, kurių, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jų dėl to, jog pareiškėjo skundą atmetė, pritaikęs ieškinio senatį.

36.11.                      Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie leistų nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Pareiškėjo apeliacinį skundą grindžianti pozicija yra prieštaringa, nenuosekli.

37.       Atsakovo atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. NŽT, pakartodama bylos faktines aplinkybes, nustatytas pirmosios instancijos teismo, įsiteisėjusių teismų sprendimų turinį, atsiliepimuose į skundą išdėstytus argumentus dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti žalą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, pritaikęs ieškinio senatį. Byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas kildina žalą iš administracinių aktų, kurie priimti 2006 metais ir 2008 metais. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apie šių aktų priėmimą jam nebuvo žinoma. Priešingai, aprašydamas ginčo aplinkybes, pareiškėjas įrodė, kad jis žinojo apie priimtus administracinius aktus jų priėmimo metu. Nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas dar anksčiau nei 2009 m. suvokė savo teisių pažeidimą, tačiau skundą padavė, praleidęs ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas neprašė atnaujinti termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas dėl praleisto ieškinio senaties termino, yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo jį panaikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais.

38.       Atsakovo atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Inspekcija, nesutikdama su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

38.1.                      Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas, tik žinodamas apie patiriamus turtinius nuostolius, gali reikalauti jų atlyginimo, nepagrįstas, nes pareiškėjo turto netekimo diena yra pareiškėjo atsiskaitymo su Kreditoriumi diena, bet ne „sužinojimo apie pareiškėjo teisės pažeidimą“ diena. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, vertindamas byloje esančius įrodymus, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo pareiškėjo skundo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, kurie leistų abejoti ar nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

38.2.                      Pareiškėjas, apeliaciniame skunde formuluodamas argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo skundo argumentų, ignoruoja aplinkybę, kad pareiškėjo skundas buvo atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nevertinant kitų pareiškėjo skundo argumentų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kodėl tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti kitus pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas pareiškėjo skundo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumas.

38.3.                      Administracijos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija nenuosekli, prieštaringa, yra teisinga. Pareiškėjas, rašydamas neaiškiai, nepagrįstai kritikuoja kitus subjektus dėl jų rengtų dokumentų trūkumų ir, jo manymu, neteisingai interpretuotos pareiškėjo pozicijos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

39.       ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

40.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

41.       Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo, kad pareiškėjas nepateikė motyvuoto prašymo administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, todėl laikosi pozicijos, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vertinimu, pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepakankamai motyvuotas, byloje nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių bylą reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos teigia, kad pareiškėjas nenurodė nei vieno argumento (priežasties) dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjo pozicija išdėstyta apeliaciniame skunde, atsakovų atstovų pozicija taip pat išdėstyta atsiliepimuose į apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

42.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Nustatyta, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, rašytiniuose paaiškinimuose. Nenustačius būtinybės nagrinėti administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

43.       Administracinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT ir Inspekcijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 1 560 469,67 Eur (130 469,67 Eur + 1 430 000 Eur) turtinę ir 10 000 Eur neturtinę žalą, kildinamą iš atsakovų atstovų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, dėl kurių buvo suvaržyta pareiškėjo teisė laisvai naudotis, valdyti, disponuoti žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) dalimi, vykdyti joje veiklą ir gauti iš jos naudą, buvo sudarytos sąlygos vykdyti neteisėtas statybas Žemės sklypo dalyje, atlyginimo.

44.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, atmetė pareiškėjo skundą.

45.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

46.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

47.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašė taikyti civilinę deliktinę atsakomybę, priteisti iš  Lietuvos valstybės ir Savivaldybės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

48.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-71-552/2019; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019 ir kt.).

49.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 ir kt.).

50.       Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį. Teismų praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015 ir kt.).

51.       CK 1.125 straipsnio 8 dalyje (nuo 2022 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos 9 d.) nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, teismas taiko ieškinio senatį tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

52.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyvia aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau šio subjektyvaus kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2010; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir kt.).

53.       Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1767-575/2018; 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1731-629/2019; 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1710-261/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017 ir kt.). Teismas turi atsižvelgti ir į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2017 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 ir kt.).

54.       Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), nereaguoja į šį pažeidimą ir nereiškia ieškinio per visą ieškinio senaties termino eigą, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis gali gintis nuo jai keliamo reikalavimo ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 ir kt.).

55.       Nagrinėjamu atveju atsakovų atstovai prašė pirmosios instancijos teismo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

56.       Pareiškėjas teigia, kad jis nepraleido 3 metų senaties termino, nes jis sužinojo apie savo patirtus nuostolius tik 2020 m. rugpjūčio 31 d., grąžinęs Kreditoriui palūkanų ir delspinigių dalį, ir Antstoliui išdavus 2020 m. lapkričio 4 d. pažymą apie nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. išieškotas vykdymo išlaidas.

57.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus motyvus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą.

58.       Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas turėjo suvokti apie, jo manymu, jo atžvilgiu padarytą teisių pažeidimą ne tik tuomet, kai jis grąžino Kreditoriui palūkanų ir delspinigių dalį ir / ar kai Antstolis išdavė 2020 m. lapkričio 4 d. pažymą apie nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. išieškotas vykdymo išlaidas, bet jau tuo metu, kai jam tapo žinoma, kad dėl galbūt neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

59.       Pareiškėjas neteisėtais veiksmais laiko Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 6 d. įsakymą, kuriuo buvo pakeisti Žemės sklypo kadastriniai duomenys, Žemės sklypas sujungtas su kitu bankui įkeistu sklypu, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1119/2009, Statybos leidimą ir Statybos įstatyme numatytų veiksmų neatlikimą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl šių neteisėtų veiksmų nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apribota jo nuosavybė, tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvė, kad 2006 metais iki 2008 metais priimtų administracinių aktų sukeltos teisinės pasekmės buvo ne tik neteisėtas naudojimasis pareiškėjo nuosavybe, bet ir ilgą laiką trukę pareiškėjo teisės laisvai naudotis Žemės sklypo dalimi suvaržymai.

60.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-1119/2009 pripažino Vilniaus apskrities viršininko veiksmus neteisėtais, o 2012 m. kovo 30 d. apylinkės teismo nutartimi buvo nutarta išieškoti iš pareiškėjo skolą Kreditoriaus naudai. Šios aplinkybės patvirtina, kad, priėmus šiuos teismų procesinius sprendimus, pareiškėjas turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Tai, kad dėl atsakovų atstovų galbūt neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė ilgalaikes neigiamas pasekmes, nesudaro pagrindo kitaip vertinti jo sužinojimo apie atsakovo atstovų veiksmus terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 (ši administracinė byla prijungta prie nagrinėjamos administracinės bylos), pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė padarytų pažeidimų tęstinį pobūdį, konstatavo, kad tokiam vertinimui negali būti pritarta, nes pareiškėjo nurodomi galbūt neteisėti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, vienkartinio taikymo, kurie sukelia teisinio santykio subjektams teises ir pareigas nuo jų priėmimo; tokių aktų apskundimo teismui terminai skaičiuojami nuo jų priėmimo momento arba apie suinteresuotų asmenų sužinojimo apie tokius aktus momento; paprastai taip pat skaičiuotini ir terminai reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jeigu nėra aplinkybių, kaip kad nagrinėjamu atveju, patvirtinančių, kad žalos atsiradimo faktas dėl objektyvių priežasčių yra nutolęs laike nuo kvestionuojamų administracinių aktų priėmimo; tik žinodamas apie patiriamus turtinius nuostolius pareiškėjas gali pareikalauti jų atlyginimo; tokios senaties termino eigos pradžios nustatymo aplinkybės kiekvienu atveju vertintinos individualiai, siekiant teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyros (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 ir joje pateikiamus kitus išaiškinimus dėl senaties taikymo). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad senaties terminas reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai jis grindžiamas neteisėtų administracinių aktų priėmimu, neteisėtais veiksmais / ar neveikimu, taip pat yra 3 metai (CK 1.125 str. 8 d.), kurie skaičiuotini nuo momento, kai tokie aktai buvo priimti / ar pareiškėjui tapo apie juos žinoma / ar turėjo būti žinoma.

61.       Pareiškėjas, pateikdamas argumentus dėl Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015 m. gruodžio 31 d. nutarimo, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. nutarties, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Inspekcijos, Administracijos neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą, nuo kada pareiškėjui vėliausiai turėjo būti žinoma apie jo galbūt patirtą turtinę ir neturtinę žalą, siedamas šį terminą su 2012 m. kovo 30 d. apylinkės teismo nutartimi. Be to, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi procesiniai dokumentai, kuriuos, jo teigimu, privalėjo analizuoti pirmosios instancijos teismas, yra priimti dar 2007 m., 2015 m., 2016 m. Taigi šios pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurios pareiškėjui turėjo būti žinomos daug anksčiau, nei jis kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. 

62.       Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tik tada, kai teismas nustato, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018 ir kt.).

63.       Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-858/2016; 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-125-602/2022 ir kt.).

64.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

65.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos svarbios priežastys, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Tai, kad pareiškėjas tik 2020 m. rugpjūčio 31 d. grąžino Kreditoriui palūkanų ir delspinigių dalį ir kad Anstolis tik 2020 m. lapkričio 4 d. išdavė pažymą apie išieškotas vykdymo išlaidas, nepagrindžia pareiškėjo delsimo kreiptis į teismą dėl galbūt patirtos turtinės ir / ar neturtinės žalos atlyginimo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turėjo galimybę suprasti apie patirtą turtinę ir / ar neturtinę žalą tik iš nurodytų 2020 m. susiklosčiusių aplinkybių. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios būtų sukliudžiusios jam laiku paduoti skundą teismui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

66.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, nustačius, jog ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas gali atmesti skundą, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nebūtina išdėstyti argumentus dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, pakanka motyvuoti teismo sprendimą ieškinio senaties taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1074/2003; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-761/2003). Taigi nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, kad teismas, atmetęs pareiškėjo skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino, nevertino pareiškėjo skundo argumentų, kuriais pareiškėjas grindė skundo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

67.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Ernestas Spruogis