Administracinė byla Nr. A-1067-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01023-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Bakavecko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovo atstovas), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 24 d., nuo 2018 m. vasario 14 d. iki 2018 m. vasario 21 d., nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. LAVL buvo laikomas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. LAVL kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, dėl neįrengtų užuolaidų pareiškėjas buvo stebimas pro langą kitų nuteistųjų. Pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, muilas, dezodorantas, dantų pasta, dantų šepetėlis, skalbimo milteliai, nagų žirklės), dėl to jis negalėjo laikytis higienos. Jis ne kartą žodžiu ir raštu kreipėsi į administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau pareigūnai higienos priemonių neišdavė nurodydami, kad jos pareiškėjui nepriklauso.

3.       Pareiškėjo teigimu, atvykus į LAVL, kratos metu pareiškėjo asmeniniai drabužiai būdavo paimami ir išduodamos plonos vasarinės pižamos, su kuriomis pasivaikščiojimų kieme bei vėdinant kamerą buvo šalta. Pareiškėjas nurodė, kad serga (duomenys neskelbtini), jo imuninė sistema nusilpusi, todėl dėl netinkamų drabužių (pižamos) pareiškėjas galėjo susirgti. Minėtais veiksmais atsakovo atstovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio bei kitų teisės aktų nuostatas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais.

4.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5.       LAVL nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja LAVL patalpų langų uždengimo užuolaidomis, tarp LAVL pastatų yra 35 m atstumas, matomumą taip pat mažina iš išorės įrengtos grotos, todėl pro langus kamerose esantys asmenys nėra matomi. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada ir kokie asmenys jį stebėjo, tik deklaratyviai dėsto aplinkybes, todėl LAVL yra sudėtinga retrospektyviai patikrinti ir paneigti tokius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo mokus ir dėl higienos priemonių išdavimo su prašymais į LAVL administraciją nesikreipė. LAVL vidaus tvarkos taisyklės numato, kad infekcijų ir užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti tam skirtose patalpose, visiems pacientams privalomai išduodami įstaigos drabužiai. LAVL pižamos yra kokybiškos, striukės išduodamos pagal sezoniškumą. Žiemos sezonui skirtos striukės yra šiltos. Pareiškėjas nesikreipė į LAVL personalą su prašymu dėl jam išduotų netinkamų drabužių. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindė neturtinės žalos atsiradimą.

II.

6.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. M. skundą.

7.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad LAVL paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, todėl LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinti pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Teisės aktuose nustatyta, kad įstaigos patalpos, kuriose teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos, turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių, tačiau nėra įtvirtinta, kad LAVL kamerų tipo patalpose ant langų turi būti įrengtos užuolaidos. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundo reikalavimo negrindė aplinkybėmis, kad LAVL kamera nebuvo netinkamai apsaugota nuo saulės spindulių, o tik nurodė, kad kameroje jam trūko privatumo. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas buvo laikomas patalpose (palatose), kuriose nebuvo teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos (pareiškėjas į LAVL buvo atvykęs konsultacijoms), pirmosios instancijos teismas atmetė jo argumentus dėl privatumo kamerose neužtikrinimo dėl neįrengtų užuolaidų.

8.       Dėl asmens higienos priemonių išdavimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, o pastaroji tokį pareiškėjo prašymą būtų atsisakiusi patenkinti. Be to, pareiškėjas buvo mokus, sąskaitoje turėjo daugiau lėšų nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydis. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis, nekonstatuotini. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo pretenzijų dėl pareigūnų netinkamo elgesio (išmetė prašymus dėl higienos priemonių išdavimo), nenurodė konkrečių pažeidimo aplinkybių, todėl juos atmetė.

9.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją dėl asmeninių drabužių išdavimo, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas, todėl atiduoti pareiškėjui visus jo asmeninius drabužius atsakovo atstovas neturėjo pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, jog LAVL pižamos pasiūtos iš marginto flanelės audinio, medžiagos tankis ne mažiau 160 g/m2, audinys gerai praleidžia orą, drėgmę, patvarus, nudažytas atspariais dažais, atsparus virinimui itin aukštoje temperatūroje; žiemos sezonui skirtos striukės yra šiltos (pagal specifikaciją su prailginta nugara ir gobtuvu, siekiant užtikrinti šilumą, rankogalių galuose iš vidinės pusės – papildomi trikotažiniai rankogaliai, sulaikantys šilumą). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjui buvo išduota striukė, todėl jam nebuvo būtina šaltuoju metų laiku į pasivaikščiojimo kiemelį eiti apsirengus tik pižama. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pižamų kokybės.

10.       Įvertinęs į bylą pateiktus medicinos dokumentų išrašus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas vartojo narkotines medžiagas, todėl pareiškėjo nurodytus negalavimus vertino kaip galėjusius kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

11.       Nenustatęs žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL.

III.

12.       Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam (pareiškėjui) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. 

13.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, jog pareiškėjo prašymu visuomenės sveikatos centras atliko LAVL patikrinimą ir rado pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Be to, pareiškėjas buvo nurodęs, kad administracinėje byloje Nr. I-3099-428/2018 teismas pripažino, jog LAVL išduodamos nekokybiškos pižamos, o kamerų apšvietimas neatitinka reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad LAVL kamerose nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes ant langų nebuvo užuolaidų. Pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad 2018 m. birželio 27 d. pareiškėjas po etapavimo nebuvo nuvestas į dušą. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nei į LAVL atvykus pirmą kartą, nei vėliau jam nebuvo išduodamos asmens higienos priemonės.    

14.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, pažymi, kad pareiškėjas į LAVL atvyko iš Alytaus PN, buvo mokus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų argumentų ir įrodymų, ir prašo apeliacinį skundą atmesti.  

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

15.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo K. M. skundo reikalavimas priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl to, kad LAVL neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, pagrįstumas ir teisėtumas.

16.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje, – jo (pareiškėjo) nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (LAVL) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), ir konstatavo, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų, byla turi būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius jo nurodytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į jo nurodymą, jog ant langų nebuvo užuolaidų ir kameroje nebuvo užtikrintas privatumas, kad 2018 m. birželio 27 d. 12 korpuse nebuvo vedamas į dušą po etapo, jog jam nebuvo išduotos higienos priemonės nei pirmą kartą atvykus į LAVL, nei kitus kartus, o tai, jog kad LAVL išduodamos netinkamos pižamos ir netinkamas apšvietimas kamerose, pripažinta byloje Nr. I-3099-428/2018. Pareiškėjas apeliaciniame skunde be jokių argumentų prašo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nors skunde buvo prašęs priteisti 1 500 Eur sumą.

18.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19.       Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl ABTĮ 146 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

20.       Iš pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra aišku, dėl kokių priežasčių byla turėtų būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus. Pareiškėjas nenurodo jokių proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui. Tai, kad, pareiškėjo teigimu, netinkamai buvo įvertinti įrodymai, nesudaro pagrindo perduoti bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

21.       Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

22.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

23.       Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

24.       Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

25.       Pareiškėjas skunde teigė, kad jis neturtinę žalą patyrė dėl to, jog LAVL neužtikrino pareiškėjui privatumo kamerose (nebuvo užuolaidų ant langų), jam nebuvo išduotos higienos priemonės bei tinkamos kokybės drabužiai (pižamos). Pagal bylos duomenis pareiškėjas kalėjo LAVL kamerų tipo patalpose nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 24 d., nuo 2018 m. vasario 14 d. iki 2018 m. vasario 21 d., nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. gegužės 2 d.

26.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo apie tai, kad nebuvo vedamas į dušą, kad buvo netinkamas apšvietimas, tačiau šiomis aplinkybėmis negrindė skundo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nagrinėti šių aplinkybių.

27.       Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl jo privatumo pažeidimo, įvertino ir pareiškėjo nurodomą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. birželio 14 d. raštą Nr. (2-22 4.80)2-26178 (b. l. 76–77), kuriame nurodyta, kad atlikus patikrinimą pagal pareiškėjo skundą LAVL kameroje buvo konstatuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) 42 punkto pažeidimas. Pagal HN 47:2011 42 punktą įstaigos patalpos, kuriose teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos, turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių. Taigi nustatytas pažeidimas nėra siejamas su pareiškėjo privatumo pažeidimu.

28.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl to, jog jam LAVL nebuvo išduodamos higienos priemonės (tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, muilas, dezodorantas, dantų pasta, dantų šepetėlis, skalbimo milteliai, nagų žirklės), nustatė, jog 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132 (toliau – ir Aprašas), 4–5 punktuose nustatyta, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi, o vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant jų prašymui. Pažymėtina, kad pagal Aprašo 5 punktą drabužių, avalynės ir higienos reikmenų išdavimas siejamas su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu, o pagal Aprašo 13 punktą nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai asmuo šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

29.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo mokus bei neteikė rašytinių prašymų dėl higienos priemonių išdavimo. Pareiškėjas šioje byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, jog jis kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas, taip pat pareiškėjas nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų, jog buvo mokus.

30.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad dėl neteisėtų LAVL veiksmų (neveikimo) pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, kurių jis neturėjo ir jam jos buvo reikalingos.

31.       Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstomis pareiškėjo pretenzijų dėl jam išduotos netinkamos pižamos. Nustatyta, kad pareiškėjas pižamos netinkamumą siejo su tuo, jog ji buvo per plona ir su ja eiti į lauką buvo per šalta. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pižamos pagrįstai pripažino nepagrįstomis, nes pagal atsakovo pateiktus įrodymus išduodamos pižamos pasiūtos iš marginto flanelės audinio, medžiagos tankis ne mažiau 160 g/m2, audinys gerai praleidžia orą, drėgmę, patvarus, nudažytas atspariais dažais, atsparus virinimui itin aukštoje temperatūroje, žiemos sezonui skirtos striukės yra šiltos, o pareiškėjui striukė buvo išduota, t. y. buvo užtikrinta, jog šaltuoju metų laiku į pasivaikščiojimo kiemelį pareiškėjui nereikėjo eiti su pižama. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog byloje nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl netinkamos kokybės pižamos, prašęs išduoti jo asmeninius drabužius.

32.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių byloje pateiktų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui išduotos pižamos kokybės (per plona) yra neteisinga. Pareiškėjas nurodo Kauno apygardos administracinio teismo bylą Nr. I-3099-428/2018, kurioje, pareiškėjo teigimu, yra nustatyta, kad išduodamos netinkamos pižamos, tačiau pareiškėjas nurodytoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl kito nuteistojo netinkamų kalinimo sąlygų nesusieja su jo (pareiškėjo) šioje byloje nagrinėtomis aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjui išduotomis pižamomis. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, kad toje pirmosios instancijos teismo byloje nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje (ABTĮ 57 str.), kad pareiškėjo nurodytas teismo sprendimas yra privalomas ir nagrinėjant šią bylą (ABTĮ 16 str.). Be to, pareiškėjo nurodomoje byloje Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 28 d. sprendime nustatė, kad nuteistajam buvo išduota pagal 2016 m. spalio 18 d. sutartį Nr. 57-80/14 103-202 nupirkta pižama, kurios audinys neatitiko prekės specifikacijos (t. y. nudažyta atspariais dažais). Taigi nustatyta aplinkybė nėra susijusi su šioje byloje pareiškėjo reiškiamomis pretenzijomis dėl pižamų netinkamumo.

33.       Primintina, kad kiekvienoje byloje priimant sprendimą yra vertinami teismo posėdyje ištirti įrodymai, konstatuojama, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Byloje surinkti įrodymai yra vertinami vadovaujantis jau pirmiau aptartomis ABTĮ 56 straipsnyje ir teismų praktikoje įtvirtintomis nuostatomis.

34.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir išnagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumą, įvertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus įrodymus, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis padarė konkrečias išvadas, kurių nepaneigia abstraktūs apeliacinio skundo argumentai.

35.       Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. 

36.       Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

37.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Dainius Raižys

        Dalia Višinskienė