Civilinė byla Nr. 3K–3–100/2007
Procesinio
sprendimo kategorija 95.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo
15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas
ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Aloyzo Marčiulionio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
Varėnos rajono savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutarties ir
Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Varėnos rajono savivaldybės ieškinį atsakovams Ž. S. , valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui, notarei
L. M. dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir nuosavybės
teisės į nekilnojamąjį daiktą panaikinimo. Byloje trečiaisiais asmenimis
dalyvauja Alytaus valstybinė mokesčių inspekcija, Alytaus apskrities viršininko
administracija, R. M. .
Teisėjų kolegija
n u s t a t
ė :
I. Ieškinio
esmė
Ieškovas prašė: 1)
pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, 2004 m.
rugsėjo 3 d. išduotą Varėnos 2-ojo notarų biuro notarės L. M. ;
2) pripažinti negaliojančiais VĮ Registrų centro įrašus, kuriais buvo
įregistruota nuosavybės teisė mirusiam A. B. ir R. M. į statinius – gyvenamąjį namą ir šulinį, esančius (duomenys
neskelbtini); 3) perduoti Varėnos rajono savivaldybės nuosavybėn statinį,
esantį (duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad
šie reikalavimai yra pagrįsti, nes, atnaujinus procesą Varėnos rajono apylinkės
teismo civilinėje byloje Nr. 2-346-03/2003, buvo priimtas naujas sprendimas,
kuriuo buvo panaikinta Varėnos rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 4 d.
sprendimo dalis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog A. B. iki 1940 m. įvykdytos nacionalizacijos (duomenys
neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdė gyvenamąjį namą – dabartinį (duomenys
neskelbtini), paveldėjęs po motinos Z. B. mirties.
Ieškovas nurodė, kad, nesant nustatyto tokio juridinę reikšmę turinčio fakto,
negali būti ir vėliau iš šio fakto išplaukiančių atliktų veiksmų.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Varėnos rajono
apylinkės teismas 2006 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, remdamasis
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.93
straipsnio 2 dalimi, motyvavo, kad šioje civilinėje byloje atsakovas turėjo
būti R. M. , nes jis šiuo metu yra turto savininkas.
Įsiteisėjus Varėnos rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 4 d. sprendimui, A. B. , miręs (duomenys neskelbtini), buvo teisėtas
pastato (duomenys neskelbtini), savininkas. Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2
straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu pilietis, kuris nustatytu laiku buvo
padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, yra miręs, tai nuosavybės teisės
atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. 2002 m. vasario 19 d.
išduota notarės pažyma patvirtina, kad Ž. S. yra įpėdinė
pagal testamentą mirusio A. B. turto paveldėjimo byloje.
2004 m. rugsėjo 3 d. Ž. S. pardavė R. M. paveldėjimo
teises į turtą ir turtines teises, likusias po A. B. mirties.
Notarė, patvirtinusi paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, pagrįstai
išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą R. M. .
Ž. S. ir R. M. turėjo teisę kreiptis
į registro įmonę, kad įregistruotų turtines teises.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartimi
pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad ieškovo atsisakymas atsakovu nurodyti asmenį, iš kurio jis
reikalauja turto, t. y. dėl kurio jis prašo taikyti restituciją, nenurodydamas
materialinės teisės normos, kurios pagrindu prašo grąžinti turtą, pirmosios
instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip sąlyga ieškiniui atmesti.
Ieškovas nebuvo nurodęs, kokias Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas
yra pažeidęs VĮ Registrų centro Alytaus filialas, kurių įstatymo nuostatų šis
atsakovas nevykdė, taip pat ieškovas nenurodė, kad ieškinį grindžia CK 4.256
straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl teismas neprivalėjo sprendime nurodyti
argumentų, kodėl šių straipsnių nuostatos netaikytinos byloje. Apeliacinio
skundo motyvas, kad notarė įrašė daiktą į paveldėjimo teisės liudijimą,
nenustačiusi, kad daiktas nuosavybės teise priklauso teisių perleidėjui,
nepagrįstas, nes paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dieną Nekilnojamojo
turto registre pastato savininku buvo įregistruotas A. B. .
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios
instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo
reikalavimus. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Pirmosios
instancijos teismas neteisingai taikė civilinio proceso normą dėl atsakovo
sampratos. Atsakovo samprata yra apibrėžta Civilinio proceso kodekso (toliau –
CPK) 45 straipsnio 1 dalyje. Neįvertinęs šios normos reikalavimų, teismas
klaidingai pritaikė kitas įstatymo normas dėl proceso dalyvio procesinės
padėties. Teismas nenurodė teisės normos, kurią pažeidė R. M. ,
kad jam tektų atsakomybė pagal ieškinį. Nesant proceso dalyvio veiksmuose
įstatymų pažeidimo, proceso dalyviui negali būti taikoma atsakomybė (CK
6.246-6.248 straipsniai), taigi jis negali būti ir atsakovas byloje. R. M. galėjo būti tik trečiasis asmuo byloje, nes bylos
išsprendimas gali turėti įtakos jo teisėms (CPK 47 straipsnis).
Apeliacinės
instancijos teismas nenurodė tinkamesnės normos, nusakančios atsakovo sąvoką.
Be to, teismas teigė, kad R. M. yra sąžiningas įgijėjas.
Išeitų, kad teismas sąžiningam turto įgijėjui siūlo atsakyti už tai, kad jis
sąžiningai įgijo turtą.
Teismų argumentai yra
nelogiški ir nepagrįsti. Ieškovas neginčijo R. M. teisės
išsiieškoti nuostolių atlyginimo iš neteisėto sandorio dalyvių. R.
M. neprivalo būti atsakovas šioje byloje, taip pat ir šalis. Jis – tik
proceso dalyvis, nes ieškinio dalykas apima jo interesus.
2. Pirmosios
instancijos teismas, vertindamas VĮ Registrų centro Alytaus filialo veiksmus,
netaikė CK 4.256 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo
turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kuriais nustatyti
prašymų įregistruoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį padavimo subjektai. Pagal
šias normas prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda
daiktą įgijęs asmuo. Vis dėlto teismas laikė, kad statinys, dėl kurio vyksta
ginčas, nėra nekilnojamasis daiktas, nes priešingu atveju nesuprantama, kodėl,
taikant teisės normą, yra atsižvelgiama tik į kitą šios teisės normos dalį,
reglamentuojančią ne nuosavybės teisių, o kitų daiktinių teisių įregistravimą.
Be to, teismai
neįvertino ir tos aplinkybės, kad nei A. B. , nei Ž. S. , nei R. M. ginčo objekto niekad
nebuvo įgiję. A. B. buvo miręs, o Ž. S. ir
R. M. būtų įgiję tik teisę paveldėti šį daiktą, jeigu jį
būtų įgijęs A. B. .
3. Įregistravus ginčo
turtą – pastatą, dėl kurio vyksta ginčas, galėjo būti įregistruoti tik
juridiniai faktai, susiję su šiuo daiktu ir daiktinėmis teisėmis į jį ir tų
teisių suvaržymu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnis): 1)
teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, kad A.
B. ik nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo pastatą; 2) Varėnos
rajono savivaldybės sprendimas – direktoriaus įsakymas dėl nuosavybės teisių
atkūrimo ir šios teisės perėmėjo nustatymo; 3) civilinės bylos dėl juridinio
fakto nustatymo atnaujinimas; 4) registruoto nekilnojamojo daikto paveldėjimas.
VĮ Registrų centro
Alytaus filialas, registruodamas nuosavybės teisę į ginčo objektą, nesivadovavo
Nekilnojamojo turto registro įstatymo normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės
teisės į daiktą registravimą, taip pat nevykdė šio įstatymo reikalavimų,
įpareigojančių įregistruoti juridinius faktus. Pirmosios instancijos teismas,
priimdamas sprendimą, neįvertino tokių atsakovo veiksmų. Apeliacinės
instancijos teismas atsakovo veiksmų iš viso nevertino.
4. Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-127/2003 notarams tenka
ypatingo atidumo ir atsakomybės prievolė. Tačiau notarė, nepaisydama CK normų,
nustatančių teisnumo sampratą, taip pat to, kad asmens civilinis teisnumas
išnyksta, jam mirus (CK 2.1, 2.2 straipsniai), gerai žinodama, kad A. B. yra miręs ir jau buvo miręs nuosavybės teisės jam
įregistravimo dieną, vadovavosi nekilnojamojo turto įmonės išduotu neteisėtu
pažymėjimu apie A. B. turimą (atsiradusią po mirties)
nuosavybės teisę į ginčo objektą, įrašė šį objektą į paveldėjimo teisės
liudijimą.
Pagal Nekilnojamojo
turto registro įstatymą registruoto nekilnojamojo daikto paveldėjimas yra tik juridinis
faktas, sukuriantis sąlygas įgyti daiktą nuosavybėn, bet paveldėjimo procesas
nėra nuosavybės teisės įgijimas, kol daiktas paveldėjimo teisės įgijėjui nėra
perduotas. Daiktas nebuvo perduotas nei A. B. , nei Ž. S. , nei R. M. , todėl niekam negali
priklausyti nuosavybės teise. Notarė įrašė daiktą į paveldėjimo teisės
liudijimą (sukūrė teisę paveldėti, t. y. įgyti nuosavybėn daiktą),
nenustačiusi, kad jis nuosavybės teise priklauso teisių perleidėjui. Notarė
pažeidė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 46 straipsnį, kuriame
nustatyta, kad notaras tvirtina teisių ar jų suvaržymo sandorius, tik nustatęs,
kad daiktas nuosavybės teise priklauso teisių perleidėjui. Teismai neįvertino
notarės padarytų įstatymų pažeidimų.
5. Trečiasis
asmuo R. M. negalėjo įgyti daikto, kuris nebuvo kieno nors
nuosavybė – daiktas nebuvo niekam perduotas, nuosavybės teisė į daiktą negalėjo
būti įregistruota, daiktas iki šio laiko nėra niekam perduotas, o klaidingi
įrašai VĮ Registrų centre ir R. M. išduotame paveldėjimo
teisės liudijime naikintini. Ir jeigu R. M. dėl to patyrė
nuostolių, juos išsiieškoti turi teisę iš kaltų asmenų. Jo, kaip trečiojo
asmens, procesinė padėtis jam garantuoja teisę pareikšti savarankiškus
reikalavimus.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Vienu iš atsakovų
šioje byloje dalyvauja Ž. S. . Po to, kai 2003 m. liepos 4
d. teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas ir jo
pagrindu 2003 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 455 buvo atkurtos nuosavybės teisės
į mirusio A. B. turtą, grąžinant gyvenamąjį namą natūra, Ž. S. 2004 m. rugsėjo 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi
paveldėjimo teises perleido R. M. . Tą pačią dieną R. M. buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės
liudijimas. Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filiale gyvenamojo namo,
esančio (duomenys neskelbtini), savininku įregistruotas R.
M. , kuris byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu.
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
1. Šioje
byloje R. M. procesinė padėtis lemia tai, ar gali būti patenkinti ieškovo
pareikšti reikalavimai.
CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi ieškovo, Varėnos rajono savivaldybės, teisė pareikšti ieškinį konkrečiam asmeniui yra neginčijama teisė. Tačiau ieškinys turi būti pareiškiamas tinkamam atsakovui. Jeigu jis pareikštas netinkamam atsakovui, tokį atsakovą šalies motyvuotu prašymu galima pakeisti tinkamu atsakovu (CPK 45 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas du kartus kėlė klausimą dėl trečiojo asmens procesinės padėties pakeitimo ir tai užfiksuota 2006 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio protokole. Ieškovo atstovas ne tik kad nepareiškė motyvuoto prašymo pakeisti trečiąjį asmenį atsakovu, kaip to reikalaujama CPK 45 straipsnio 1 dalyje, bet ir nesutiko su jo pakeitimu. Ieškovo nusistatymą nekeisti byloje dalyvaujančio asmens procesinės padėties patvirtina apeliacinio bei kasacinio skundų argumentai, kuriuose nurodoma, kad R. M. neturi būti atsakovas.
Tretieji asmenys yra byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 37 straipsnio 2 dalis). Jie gali būti pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis) arba jų nepareiškiantys (CPK 47 straipsnis). Asmens, kaip dalyvaujančio procese trečiuoju asmeniu, procesinę padėtį lemia jo suinteresuotumas byla. Tuo tarpu šalis (ieškovas) reiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti. Reikalavimas reiškiamas kitai šaliai (atsakovui). Tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio subjektui, teismas galį priimti sprendimą, sukeliantį tam asmeniui teisines pasekmes. Kol asmuo nėra atsakovas, dėl tokio asmens teismas negali priimti jo teises ir pareigas nustatančio sprendimo.
CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Šioje normoje yra įtvirtinta galimybė netinkamą šalį pakeisti tinkama šalimi. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama šalimi taip pat reiškia, kad teismas ieškovo prašymu gali pakeisti toje byloje dalyvaujančio asmens procesinę padėtį. Šioje byloje aktualu tai, kad ieškovas neprašė ir net nenorėjo trečiojo asmens R. M. pakeisti atsakovu. Pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį tuo atveju, jeigu ieškovas nesutinka atsakovą pakeisti kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas ją nagrinėjo iš esmės. Šis teismas konstatavo, kad R. M. turi dalyvauti atsakovu. Tokia šio teismo išvada yra pagrįsta, nes Ž. S. paveldėjimo teises R. M. perleido pirkimo-pardavimo sutartimi. Iš šios sutarties atsiranda jos šalių CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas privalomas procesinis bendrininkavimas. Jį lemia materialieji teisiniai santykiai, iš kurių kilo nagrinėjamas ginčas.
Ieškovas nurodo, kad pastatas buvo naudojamas savivaldybės funkcijoms vykdyti. Taigi ieškinys pareikštas ginant viešąjį interesą. Pagal CPK 50 straipsnio 1 dalį savivaldybė, pareiškusi ieškinį viešajam interesui ginti, turi visas ieškovo teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai numato kitaip. CPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis. Taigi šiuo atveju, kai ginamas viešasis interesas, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad R. M. byloje turėjo dalyvauti kaip atsakovas, turėjo priimti sprendimą dėl šalies pakeitimo nepriklausomai nuo to, jog ieškovas, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, nepareiškė tokio prašymo. Teismas neturėjo apsiriboti vien gramatiniu CPK 45 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimu bei taikymu. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad, byloje dalyvaujant R. M. trečiuoju asmeniu, pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą negalės būti įrodinėjamos šioje byloje nustatytos aplinkybės tuo atveju, jeigu ieškinys bus pareikštas ir R. M. , kaip vienam iš atsakovų. Šis procesinės teisės normos netinkamas aiškinimas ir taikymas yra pagrindas panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus.
2. CPK 230 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad posėdžio pirmininkas į parengiamąjį teismo posėdį iškviečia šalis ir jas apklausia, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis ir atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje.
Minėta, kad reikalavimas pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą. Taigi pagal šią įstatymo normą pirmosios instancijos teismas pagal pareikštą ieškinio dalyką turėjo išsiaiškinti, ar pareikšti visi reikalavimai, kurie yra pagrindas ieškovui norimam rezultatui pasiekti. Byloje nustatyta, kad 2004 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi Ž. S. pardavė R. M. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po A. B. mirties. Ši sutartis buvo pagrindas R. M. atlikti kitus teisinius veiksmus – gauti paveldėjimo teisės liudijimą ir įregistruoti gyvenamąjį namą nekilnojamojo turto registre (valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filiale). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, nenuginčijus paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties dalies, apimančios gyvenamojo namo paveldėjimą, negalima paneigti paveldėjimo teisės liudijimo. Tačiau teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. B. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), yra panaikintas. Panaikinus teismo sprendimą išnyko juridinis faktas, kurio pagrindu A. B. atkurtos nuosavybės teisės į šį pastatą, tačiau pagal paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį R. M. įgijo teisę paveldėti taip pat pastatą, kurio savininkas nenustatytas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo išaiškinti ieškovui paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties reikšmę tolesniems juridiniams faktams ir iš jų kylančioms pasekmėms. Teismas to nepadarė, taigi konstatuotina, kad buvo įvykdytas formalusis, bet ne tikrasis teisingumas. Nurodytais motyvais teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apeliacijos funkcija šioje byloje iš esmės liko neįvykdyta – skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nepatikrintas. Taigi apeliacijos funkcija byloje iš esmės neįvykdyta.
3. Civilinio proceso normos išaiškintos ir pritaikytos
netinkamai. Tinkamo atsakovo neįtraukimas į bylą lėmė tai, kad nebuvo
atskleista bylos esmė ir priimtas neteisėtas teismo sprendimas. Dėl to
pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo
nutartis naikintini, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį
ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti
ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Varėnos rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Janina Januškienė
Aloyzas Marčiulionis