Baudžiamoji byla Nr. 2K-211-489/2016
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00187-2014-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.1;
2.1.7.1;
2.1.7.4;
2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. J. ir V. K. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 4 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu E. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaičius E. J. sulaikyme išbūtą laiką – vieną sulaikymo dieną ir ją prilyginus 2 MGL dydžio baudai, paskirta galutinė bausmė – 48 MGL (1807,68 Eur) dydžio bauda.
V. K. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaičius V. K. sulaikyme išbūtą laiką – vieną sulaikymo dieną ir ją prilyginus 2 MGL dydžio baudai, paskirta galutinė bausmė – 48 MGL (1807,68 Eur) dydžio bauda.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi nuteistųjų E. J. ir V. K. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. E. J. ir V. K. nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai – E. J., dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-ojo būrio patruliu, o V. K., dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-ojo būrio patruliu, veikdami bendrininkų grupe, vykdydami tarnybines pareigas, 2014 m. vasario 7 d., laikotarpiu nuo 00.43 iki 00.53 val., Kaune, Europos prospekte, patikrinti sustabdė K. L. vairuojamą automobilį „Opel Vectra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nustatę, kad K. L. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti – padarė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 128 straipsnyje, tarnybiniame automobilyje „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiame Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. K. L. padaryto KET pažeidimo nefiksavimą, susitarė su K. L. priimti iš jo 100 Lt kyšį. K. L. paaiškinus, kad jis suvokia, jog už tokį pažeidimą 100 Lt kyšis yra per mažas ir kad 200 Lt tuoj pat pasiskolins iš draugo, ir paprašius leisti paskambinti draugui, E. J., sakydamas „ir mes idėja sotūs nebūsim“, o V. K., sakydamas „nu skambyk greit tam draugui“, tiesiogiai savo naudai už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus reikalavo 300 Lt kyšio, tačiau, K. L. negavus papildomų 200 Lt, priėmė pradžioje jo pasiūlytą 100 Lt kyšį, ir E. J., teigdamas „čia tau su didele nuolaida“, pažeidimo nefiksavo.
2. Kasaciniais skundais nuteistųjų E. J. ir V. K. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Abiejuose kasaciniuose skunduose pateikiami iš esmės vienodi argumentai, todėl jie dėstomi kartu.
2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai nepagrįsti, juos priimant netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
2.2. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai E. J. ir V. K. inkriminavo 300 Lt kyšio reikalavimą, todėl netinkamai pritaikė BK 225 straipsnio 2 dalį.
2.2.1. Pasak kasatoriaus, remiantis kasacinio teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231/2007, 2K-89/2009, kyšio reikalavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo. Iš byloje esančio pokalbio įrašo matyti, kad iniciatyvą duoti kyšį rodė K. L., jis nurodė, kiek turi pinigų, kiek dar galėtų pasiskolinti ir duoti. Nuosprendyje nurodyta, kad E. J. skatino duoti kyšį ir jam nepakako K. L. su savimi turėtos ir pasiūlytos sumos, o V. K. leido K. L. skambinti telefonu savo draugui, nes norėjo gauti didesnę sumą – dar 200 Lt, tačiau nei skatinimas, nei juolab noras negali būti laikomi reikalavimu, todėl 300 Lt reikalavimas šalintinas iš kaltinimo, o E. J. ir V. K. veiksmai vertintini kaip 100 Lt kyšio paėmimas, t. y. baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 225 straipsnio 4 dalyje.
2.3. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai E. J. ir V. K. kaltę grindė slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų, atliktų BPK 158, 160 straipsniuose nustatyta tvarka, metu gautais duomenimis.
2.3.1. Pasak kasatoriaus, Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartimi buvo leista ikiteisminio tyrimo pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, iki trisdešimt kartų slapta patekti į automobilį „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrengti šiame automobilyje vaizdą ir garsą fiksuojančias technines priemones, specialiąsias technines priemones, šias priemones eksploatuoti nuo jų įrengimo dienos, darant garso ir vaizdo įrašus slapta sekti objektus – minėtą transporto priemonę ir asmenį – V. K.. Teismo leidimas taikyti slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus E. J. ir V. K. atžvilgiu nebuvo duotas. Taigi, šioje byloje buvo šiurkščiai pažeisti BPK 158, 160 straipsnių reikalavimai – veiksmai neatskleidžiant savo tapatybės ir slaptas sekimas atlikti nesant tai daryti leidžiančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Dėl to 2014 m. vasario 7 d. E. J. ir V. K. atžvilgiu atlikti slapti ikiteisminio tyrimo veiksmai laikytini neteisėtais, jų metu gauti duomenys nepagrįstai pripažinti įrodymais ir jais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.
Kasatorius pažymi, kad ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras 2014 m. kovo 3 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydamas leisti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, slapta patekti į automobilį „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrengti šiame automobilyje vaizdą ir garsą fiksuojančias technines priemones, specialiąsias technines priemones, šias priemones eksploatuoti nuo jų įrengimo dienos, darant garso ir vaizdo įrašus slapta sekti objektus – minėtą transporto priemonę ir E. J. su V. K.. Tačiau taikant šiuos veiksmus jokių duomenų apie E. J. ir V. K. padarytas kokias nors nusikalstamas veikas gauta nebuvo.
Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai netinkamai rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012, kurioje konstatuota, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją. Minėtoje byloje operatyviniai veiksmai buvo sankcionuoti tų pačių nuteistųjų atžvilgiu, tik jie iš pradžių buvo sankcionuoti ne dėl kyšininkavimo, o dėl disponavimo akcizinėmis prekėmis. Šioje byloje teismo leidimo E. J. ir V. K. atžvilgiu taikyti slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvo dėl jokių nusikaltimų.
2.3.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas dėl analogiškų argumentų nieko nepasisakė apie tai, jog pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 7 d. E. J. ir V. K. atžvilgiu atliktus slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus pripažino jų kaltės įrodymais, jais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį ir pritaikė netinkamą precedentą. Žmogaus teisių požiūriu, jei teismas leido automobilyje sekti asmenį – V. K., tai jis ir turėjo būti sekamas, o į automobilį įsėdus E. J. ir V. K., sekimas ir vaizdo įrašo darymas turėjo būti nutraukti. Jei įrašo darymo nutraukti negalima dėl techninių priežasčių, ši įrašo dalis net neturi būti peržiūrima ir nedelsiant sunaikinama. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, 2014 m. vasario 7 d. slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą pateisindamas tuo, kad šiems veiksmams teismo leidimas buvo gautas 2014 m. kovo 3 d., nepaisė bendrojo teisės principo, pagal kurį teisės aktas ar sprendimas, bloginantis asmens teisinę padėtį, neturi atgalinio veikimo galios. Kartu kasatorius pažymi, kad baudžiamojo nusižengimo negalima įrodinėti BPK 158 straipsnio tvarka atliktais veiksmais, todėl konstatavus, kad buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 225 straipsnio 4 dalyje, byla turi būti nutraukta.
2.4. Kasatorius taip pat teigia, kad teismai nepagrįstai vadovavosi liudytojo K. L. parodymais kaip vienu iš įrodymų, pagrindžiančių E. J. ir V. K. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą.
2.4.1. Pasak kasatoriaus, liudytojas K. L., kuriam šioje byloje buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir kuris nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas pagal laidavimą, teisme pasinaudojo savo teise atsisakyti duoti parodymus pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą. Dėl to teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė K. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Tačiau nei E. J., nei V. K. apie K. L. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo informuoti ir atliekant šį procesinį veiksmą, kaip ir jų gynėjai, nedalyvavo, todėl jokioje bylos proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti minėtą asmenį ir ginčyti jo parodymus. Kasatorius pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) tais atvejais, kai asmens pripažinimas kaltu lemiamai grindžiamas parodymais liudytojų (nukentėjusiųjų), kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, be kita ko, garantuojančių kaltinamojo teisės į teisingą teismą ir teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, pažeidimą. Pagal EŽTT praktiką ši teisė paprastai suponuoja tai, kad įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (1990 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Delta prieš Prancūziją, peticijos Nr. 11444/85); 2005 m. liepos 26 d. sprendimas byloje Mildand Virtanen pieš Suomiją, peticijų Nr. 39481/98 ir 40227/98; 1993 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Saidi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 14647/89); 2001 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Luca prieš Italiją, peticijos Nr. 33354/96). Kasatoriaus teigimu, kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė, laikantis rungimosi principo reikalavimų, pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba prašyti, kad tokie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, įtvirtinta ir BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalyse.
2.4.2. Atsižvelgdamas į EŽTT praktiką ir BPK 184, 189 straipsnių nuostatas, kasatorius nurodo, kad liudytojo teisme parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, jei jis ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustas kaip liudytojas, galima pripažinti įrodymais, tačiau, jei jis buvo apklaustas kaip įtariamasis, tokių parodymų pripažinti įrodymais negalima. Anot kasatoriaus, šioje byloje K. L. pas ikiteisminio tyrimo teisėją prokuroro prašymu buvo apklaustas kaip įtariamasis, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jo parodymų atitikties Konvencijai ir EŽTT praktikai nieko nepasisakė.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai paneigtini, nes, remiantis visais byloje esančiais įrodymais, nėra jokio pagrindo teigti, nei kad buvo padaryta proceso pažeidimų, ypač esminių, nei kad buvo neteisingai kvalifikuota kaltinamųjų padaryta nusikalstama veika.
3.2. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagal bylos duomenų visumą tinkamai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir jų pagrindu nusprendė, kad E. J. ir V. K. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje. Pasak prokuroro, priešingai negu teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad teismų praktikoje kyšis laikomas priimtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes E. J. ir V. K. veiksmai buvo nukreipti į 300 Lt kyšio gavimą, todėl pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai jų veiksmus kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Prokuroro teigimu, pagal byloje esančius įrodymus galima patikimai spręsti, kad E. J. ir V. K. leido K. L. suprasti, jog nori gauti kyšį, o savo galutinį siekį, leisdami jam paskambinti draugui, nukreipė į 300 Lt sumos gavimą. Kyšininkavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta jau tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio. Nagrinėjamu atveju nuteistieji nors ir atsisakė sumanymo gauti 300 Lt, sutiko paimti 100 Lt, savo veiksmus buvo nukreipę būtent į 300 Lt gavimą ir šio siekio nerealizavo dėl nuo jų nepriklausančios priežasties, t. y. todėl, kad K. L. turėjo tik 100 Lt, o draugui, iš kurio norėjo pasiskolinti likusius 200 Lt, neprisiskambino. Anot prokuroro, iš byloje esančio slapto sekimo protokolo turinio visumos galima daryti vienareikšmę išvadą, kad E. J. ir V. K. skatino K. L. duoti kyšį ir kad jiems nepakako K. L. su savimi turėtos ir pareigūnams pasiūlytos 100 Lt sumos.
3.3. Prokuroras taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į pamatinius BPK numatytus apeliaciniam procesui keliamus reikalavimus patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė tinkamai argumentuotą, BPK 20 bei 332 straipsnių reikalavimus atitinkantį sprendimą. Anot prokuroro, faktas, kad K. L. vėliau įgijo liudytojo statusą, jam buvo panaikintas įtariamojo statusas ir dėl to jis netapo kaltinamuoju, neturi reikšmės nuteistųjų nusikalstamos veikos vertinimui. Tai, kad vėliau K. L. netapo kaltinamuoju, nes buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nekeičia fakto, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas K. L. apklausė kaip įtariamąjį. BPK nenumato draudimo įtariamojo parodymais vėliau remtis kaip tinkamais įrodymais, jei asmuo netampa kaltinamuoju. Prokuroro įsitikinimu, kaltinamųjų teisės iš esmės suvaržytos ar išvis paneigtos nebuvo, kaip ir nebuvo pagrindo suabejoti įrodymų patikimumu. Kartu prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių BPK pažeidimų, K. L. parodymai yra pakankamai nuoseklūs ir nėra pagrindo abejoti jų patikimumu. Kadangi K. L. teisme pasinaudojo BPK 80 straipsnyje numatyta savo teise neduoti parodymų, teismas teisiamajame posėdyje vertino ir rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ištirtus bylos įrodymus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas K. L. parodymais, įvertinus juos kitų įrodymų kontekste, vadovavosi pagrįstai kaip teisėtu ir patikimu įrodymų šaltiniu.
3.4. Prokuroras, remdamasis kasacinio teismo praktika baudžiamosiose bylose Nr. 2K-572/2011, 2K-416/2014, teigia, kad kai atliekant žvalgybinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, jog gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, gali būti nusprendžiama atlikti žvalgybinius veiksmus ir patikrinti naujai paaiškėjusią informaciją. Gauti duomenys gali būti panaudoti įrodinėjant kaltininko kaltę. Šioje byloje nebuvo padaryta jokių esminių proceso ar nuteistųjų teisių pažeidimų, nes slaptų veiksmų atlikimas nėra laikomas įstatymų pažeidimu. Tai, kad ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras vėliau kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydamas leisti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti slapto sekimo veiksmus tarnybiniame automobilyje būtent nuteistųjų E. J. ir V. K. atžvilgiu, nesuponuoja fakto, kad prieš tai atlikti veiksmai buvo neteisėti. Šis prašymas E. J. ir V. K. atžvilgiu buvo pateiktas turint pagrįstų duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad prokuroras nusprendė, jog surinkti duomenys atitinka leistinumo ir liečiamumo kriterijus ir todėl kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu dėl atitinkamo procesinio sprendimo priėmimo. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. J. ir V. K. kaltę grindė slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis, kurie buvo sankcionuoti kito asmens atžvilgiu, o vėliau ir E. J. bei V. K. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šių procesinių veiksmų metu gautus duomenis, pagrįstai jais vadovavosi kaip tinkamu įrodymų šaltiniu, gautu nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl įrodymų leistinumo ir liečiamumo.
4. Nuteistųjų E. J. ir V. K. gynėjo advokato A. Mažeikos kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Taigi, šioje byloje paduotų kasacinių skundų teiginiai, kuriais pateikiamas byloje esančių nuteistųjų E. J. ir V. K. pokalbio su K. L. ir kitų bylos duomenų interpretavimas, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias ikiteisminio tyrimo aplinkybes, atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti išvadas dėl nuteistųjų nekaltumo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BK 225 straipsnio 2 dalies taikymo
6. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai neteisingai nuteistiesiems inkriminavo 300 Lt kyšio reikalavimą, todėl netinkamai taikė BK 225 straipsnio 2 dalį.
6.1. Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.
BK 225 straipsnio 2 dalis taikoma tada, kai kyšis priimamas, pažadama ar susitariama jį priimti, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – 1) pažadas priimti kyšį, 2) susitarimas jį priimti, 3) reikalavimas jį duoti, 4) provokavimas duoti kyšį, 5) kyšio priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų.
6.2. E. J. ir V. K. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteisti už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. K. L. padaryto KET pažeidimo nefiksavimą, už tai, kad susitarė su K. L. priimti iš jo 100 Lt kyšį ir iš šio asmens reikalavo 300 Lt kyšio, tačiau K. L. negavus papildomų 200 Lt, priėmė pradžioje jo pasiūlytą 100 Lt kyšį.
Reikalavimas duoti kyšį – tai įvairiomis formomis (žodžiu, raštu, veiksmu) informavimas, kad asmens (papirkėjo) interesas bus patenkintas tik už kyšį. Kyšio pareikalauta gali būti atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan. Svarbu, kad toks reikalavimas būtų realus (tikras), t. y. susijęs su tarnautojo tikru ketinimu gauti kyšį už savo veikimą ar neveikimą.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad kyšio reikalavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo (papirkėjo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-566/2014, 2K-486-693/2015, 2K-7-414-303/2015).
6.3. Iš faktų, nustatytų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, matyti, kad 2014 m. vasario 7 d. 0.43 val. E. J. ir V. K. sustabdė patikrinti K. L. vairuojamą automobilį „Opel Vectra“. K. L., įsėdęs į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį, paaiškino, kad jo situacija kebli, nes jau ketverius metus važinėja neturėdamas teisės vairuoti automobilio ir piniginėje turi tik 100 Lt, tačiau, jeigu reikėtų, galėtų dar kelis šimtus litų gauti iš draugo. Pirmosios instancijos teismas vertindamas policijos pareigūnų ir K. L. pokalbį, įvertinęs visą šio pokalbio kontekstą, iš E. J. pasakytos frazės „ir mes idėja sotūs nebūsim“ sprendė, kad K. L. buvo skatinamas duoti kyšį ir policijos pareigūnams nepakako jo su savimi turėtos ir pasiūlytos 100 Lt sumos; iš nuteistojo V. K. pasakytos frazės „nu skambyk greit tam draugui jau“ teismas sprendė, kad buvo reikalaujama iš K. L. skambinti savo draugui susitarti dėl jo nurodytos papildomos 200 Lt sumos. Iš aplinkybės, kad E. J. ir V. K. leido K. L. skambinti savo draugui, skatino tai daryti dėl pageidaujamos gauti didesnės pinigų sumos, teismas sprendė, jog policijos pareigūnai norėjo gauti 300 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui ir konstatavo, kad E. J. ir V. K. veiksmai buvo nukreipti būtent į 300 Lt kyšio gavimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su žemesnių instancijų teismų išvadomis, kad šiuo atveju iniciatyva duoti (gauti) kyšį kilo ne vien tik iš K. L., bet ir iš nuteistųjų policijos pareigūnų. K. L. įsėdus į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį ir paaiškinus, jog jau ketverius metus važinėja be vairuotojo pažymėjimo, E. K., sakydamas „šššš, tyliau“, „taip žinai, nerėkauk kas čia buvo“, akivaizdžiai leido K. L. suprasti, kad su šiais policijos pareigūnais šis turi galimybę tartis dėl papirkimo. Tai iliustruoja tolesni K. L. veiksmai, šiam nurodžius, kad turi tik 100 Lt, ir paaiškinus, kad jeigu reikėtų, galėtų dar kelis šimtus litų gauti iš draugo. Tuoj po to iš E. J. pastabos „ir mes idėja sotūs nebūsim“ matyti, kad policijos pareigūnams nepakako K. L. turimų 100 Lt ir jie rodė siekį gauti didesnę pinigų sumą. Pokalbio turinys rodo, kad policijos pareigūnai aktyviai aiškinosi duomenis apie K. L. asmenybę, jo darbo, sportavimo aplinkybes, vietą, kur papirkėjas gali gauti papildomus 200 Lt, nuteistasis V. K. skubino K. L. nakties metu skambinti draugui, abu pareigūnai laukė, kol papirkėjui pavyks prisiskambinti.
6.4. Taigi teismai pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju E. J. ir V. K. užuominos bei kiti veiksmai buvo susiję su reikalavimu gauti 300 Lt kyšį. Pagal nustatytas bylos aplinkybes K. L. buvo pakankamai aiškiai informuotas, kad jo interesas (nefiksuoti padaryto KET pažeidimo) bus patenkintas tik už 300 Lt kyšį ir jam sudarytos galimybės veikti siekiant gauti šią sumą. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad E. J. ir V. K. suprato, jog susitaria, reikalauja ir paima kyšį už neveikimą vykdant įgaliojimus, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinių skundų argumentai, susieti su kitokiu byloje nustatytu nuteistųjų veiksmų interpretavimu, nepaneigia žemesnės instancijos teismų išvados dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.
Dėl procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumo
7. Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad slapta padarytuose vaizdo ir garso įrašuose esanti informacija šioje byloje surinkta ir panaudota nesilaikant BPK nuostatų ir taip padaryta esminių BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimų. Pasak kasatoriaus, šioje byloje informaciją, gautą ikiteisminio tyrimo pareigūnams atliekant veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės ir slapta sekant, teismai nepagrįstai ir neteisėtai pripažino tinkamais ir leistinais įrodymais.
7.1. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų teismai laikėsi.
7.2 Ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje iš pradžių buvo atliekamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūnų V. K., A. P., D. B., A. V. atžvilgiu. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00672-13 (pradėtame 2013 m. rugsėjo 25 d. dėl nurodytų pareigūnų pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 226 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 229 straipsnį) Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. spalio 7 d. nutartimi vadovaujantis BPK 158 ir 160 straipsniais leista nutartyje įvardytiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, iki trisdešimt kartų slapta patekti į automobilį „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrengti šiame automobilyje vaizdą ir (ar) garsą fiksuojančias technines priemones, specialiąsias technines priemones, šias priemones eksploatuoti nuo jų įrengimo dienos, darant garso ir vaizdo įrašus slapta sekti objektus – minėtą transporto priemonę ir asmenį – V. K., baigus slaptą sekimą ar esant būtinybei išmontuoti įrangą.
7.3. Teisėjų kolegija sutinka su žemesnių teismų išvada, kad atlikti nurodytus veiksmus ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis buvo leista laikantis BPK 158 ir 160 straipsnių reikalavimų. Pažymėtina, kad skirtingai, negu teigiama kasaciniame skunde, šiose nutartyse leidžiama, be kita ko, įrengti automobilyje vaizdą ir (ar) garsą fiksuojančias technines priemones, specialiąsias technines priemones, ir šias priemones eksploatuoti (t. y. daryti atitinkamus įrašus) nuo jų įrengimo dienos. 2014 m. vasario 7 d., t. y. laikantis 2014 m. sausio 7 d. nutartimi pratęsto aptariamų veiksmų termino, buvo gauta duomenų apie kitų asmenų – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulių E. J. bei V. K. ir nenustatyto asmens galimai padarytas nusikalstamas veikas, todėl prokuroro 2014 m. vasario 27 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktu, ikiteisminis tyrimas E. J., V. K. bei nenustatyto asmens atžvilgiu atskirtas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 20-9-00187-14 pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 2 dalį motyvuojant tuo, kad tokiu būdu bus galima greičiau ir išsamiau atskleisti šias nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 1).
7.4. Teismų praktikoje yra pasisakyta dėl kai kurių situacijų, kai taikant neviešo pobūdžio tyrimo priemones gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas, negu tos, kurias tiriant buvo taikomos šios priemonės. Šiuo atveju iš esmės laikomasi pozicijos, kad tokiu būdu gauti faktiniai duomenys paprastai gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl šių kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių nebuvo leista panaudoti atitinkamas neviešo pobūdžio tyrimo priemones, tuo atveju, jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, dėl kurių tokios priemonės taip pat gali būti taikomos ( kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, toks principas taikytinas ir nagrinėjamoje byloje. Teismai pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas E. J. ir V. K. atžvilgiu pagal BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius pradėtas gavus kitame ikiteisminiame tyrime teismų sankcionuotų neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų atlikimo metu informaciją dėl analogiškų panašaus sunkumo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Tai atitinka formuojamą teismų praktiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-697/2016). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tirdami vienų valstybės pareigūnų ar tarnautojų galimai daromas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir gavę duomenų apie kitų pareigūnų galimai daromą sunkų korupcinio pobūdžio nusikaltimą, negalėjo nereaguoti į tokius duomenis.
7.5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad gavus ir panaudojus šiuos duomenis baudžiamajame procese buvo apribota nuteistųjų teisė į privataus gyvenimo gerbimą, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 9 dalyje, taip pat Konvencijos 8 straipsnyje. Įvertinus šioje konkrečioje byloje nagrinėjamą procesinę situaciją ir duomenų gavimo aplinkybių visumą, darytina išvada, kad šis apribojimas atitiko BPK ir Konvencijoje nustatytas sąlygas.
Minėta, kad neviešo pobūdžio tyrimo priemonės, kuriomis gauti duomenys, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka buvo sankcionuotos ikiteisminio tyrimo teisėjui įsitikinus, kad yra konkretus faktinis ir teisinis pagrindas jas taikyti; dėl duomenų panaudojimo pradedant naują ikiteisminį tyrimą dėl kitų pareigūnų galimai padarytos sunkios korupcinio pobūdžio analogiškos nusikalstamos veikos nusprendė prokuroras. Neviešo pobūdžio tyrimo priemonių taikymo ir jo rezultatų panaudojimo baudžiamajame procese dėl kitų asmenų teisėtumą iš esmės patikrino ir E. J. bei V. K. baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, motyvuotai atmesdami gynybos argumentus dėl įrašų kaip įrodymo leistinumo.
Duomenys apie E. J. bei V. K., kurie nebuvo nurodyti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyse, galimai daromą sunkų nusikaltimą valstybės tarnybai buvo „atsitiktinis radinys“, kuris gautas sąžiningai įgyvendinant ikiteisminio tyrimo teisėjo leistus atlikti neviešo tyrimo veiksmus. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad garso įrašas buvo slapta daromas tarnybiniame automobilyje, kuriuo naudojosi ir įtariamas policijos pareigūnas V. K.; policijos pareigūno lūkesčiai dėl privataus gyvenimo neliečiamumo tarnybiniame automobilyje, kuris naudojamas tik viešoms tarnybos funkcijoms atlikti, yra palyginus mažesni, negu kitose vietose (šiuo aspektu žr., pvz., kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-398/2010). Be to, slapto garso įrašymo automobilyje trukmė nebuvo neproporcingai ilga; į baudžiamąjį procesą pateikti tik duomenys, kurie susiję su policijos pareigūnų kyšininkavimu, o ne su privačiu E. J. bei V. K. gyvenimu.
7.6. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pagal Konvencijos 8 straipsnį dėl teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimo kovos su korupcija srityje, be kita ko, konstatuota, kad teisės nuostatos, numatančios slaptą asmens profesinės veiklos stebėjimą, išimtinais atvejais gali būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir kad nacionalinės institucijos turi plačią (nors ne neribotą) veiksmų laisvę siekiant veiksmingai kovoti su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, laikantis Konvencijos 8 straipsnio nuostatų, taikyti stebėjimą valstybės pareigūnams, kurių neteisėti veiksmai ir piktnaudžiavimas gali pakirsti visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba (žr., pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2011 m. sausio 11 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Aydo?du ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 25745/07; 2013 m. birželio 11 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje D’Auria ir Balsamo prieš Italiją, peticijos Nr. 11625/07).
Dėl BPK 44 straipsnio 7 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto taikymo
8. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad šioje byloje buvo pažeista Konvencijos ir BPK garantuojama kaltinamųjų E. J. ir V. K. teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, o įtariamojo K. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismai nepagrįstai pripažino įrodymais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį.
8.1. BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų.
8.2. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sievert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 29881/07).
Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (ten pat; taip pat žr. 2010 m. liepos 20 d. sprendimą byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02).
8.3. Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015).
8.4. Byloje esant konkrečioms sąlygoms, galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti.
Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis turi būti svarbi. Pažymėtina, kad liudytojo pasinaudojimas teise tylėti EŽTT praktikoje paprastai pripažįstamas svarbia priežastimi neduoti parodymų (pvz., Sievert prieš Vokietiją; 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje El Khoury prieš Vokietiją, peticijų Nr. 8824/09 ir 42836/12; 2012 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Vidgen prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 29353/06; 2006 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje Carta prieš Italiją, peticijos Nr. 4548/02). Kita vertus, EŽTT Didžioji kolegija sprendime byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją išaiškino, kad svarbios priežasties, dėl kurios kaltinimo liudytojas nedavė parodymų teismo posėdyje, nebuvimas savaime nenulemia bylos nagrinėjimo neteisingumo, tačiau tai yra labai svarbus veiksnys vertinant viso bylos nagrinėjimo teisingumą, ir, įvertintas kartu su kitomis aplinkybėmis, gali sąlygoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo nustatymą (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją § 113; 2016 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Seton prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 55287/10, § 62).
Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147). Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi, ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją § 116). Tokių garantijų, būtinų siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo teisingumą, apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės.
8.5. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad K. L. šioje byloje buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 227 straipsnio 2 dalį dėl E. J. ir V. K. papirkimo už K. L. pageidaujamą KET taisyklių pažeidimo nefiksavimą. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis K. L. buvo apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo BPK 189 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje įtariamojo ir jo gynėjo teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje kito įtariamojo apklausoje, užduoti jam klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas, nenumatyta. Dėl šios priežasties įtariamieji E. J. ir V. K. bei jų gynėjai nedalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje įtariamojo K. L. apklausoje. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas BPK 189 straipsnio nuostatas, jose nenustatyta pareiga užtikrinti įtariamojo ar jo gynėjo galimybes dalyvauti kito įtariamojo apklausoje ikiteisminėje proceso stadijoje, t. y. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taigi tokie K. L. parodymai gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo.
8.6. Prokuroro 2014 m. birželio 19 d. nutarimu, kurį patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas, K. L. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir įtrauktas į kviestinų į teismą liudytojų sąrašą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal BK VI skyriaus nuostatas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, teisiamajame posėdyje apie kitų asmenų veiksmus ir kitas svarbias bylai aplinkybes gali būti apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles. Šiuo atveju BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyti reikalavimai nėra pažeidžiami, nes tokio asmens veika teisminės institucijos teisiškai jau yra įvertinta (pvz., kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro prašymą apklausti K. L. asmenį kaip liudytoją, per plačiai aiškino atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens teisę tylėti.
8.7. Kita vertus, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiame procese pakviestas liudyti K. L. teisme atsisakė duoti parodymus, todėl teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisiamajame posėdyje balsu perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su svarbia apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo tik vienas iš nuteistųjų E. J. ir V. K. kaltumą patvirtinančių įrodymų, kurį patvirtino kiti įrodymai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą lėmė ne K. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, o bylos įrodymų visuma: slapto sekimo protokolas, apžiūrų protokolai, liudytojo M. Š. parodymai, duomenys apie mobiliojo ryšio telefono, kuriuo naudojosi K. L., buvusius telekomunikacijų įvykius, o svarbiausia – slapto sekimo metu techninėmis priemonėmis užfiksuotas vaizdo ir garso įrašas. Šiame įraše užfiksuota ir teismų įvertinta labai aiški informacija apie nuteistųjų ir K. L. veiksmus lėmė nuteistųjų kaltumą, šiems padarius nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje. Iš abiejų baudžiamojoje byloje priimtų žemesnės instancijos teismų sprendimų matyti, kad nuteistiesiems nieko neaiškinant apie kaltinime kyšininkavimu nurodytas aplinkybes, teismai iš esmės suprato būtinybę itin kruopščiai patikrinti K. L. parodymus atsižvelgiant į tai, kad gynyba neturėjo galimybės apklausti šio liudytojo.
Teismai nuosekliai ir detaliai įvertino šio asmens ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus lygindami juos su kitais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo abejoti K. L. parodymų patikimumu, jais netikėti ir nesivadovauti, kadangi juos patvirtina kiti baudžiamosios bylos duomenys. Minėta, kad šiuos parodymus, be kita ko, visiškai patvirtino nusikaltimo metu padarytas garso ir vaizdo įrašas, dėl kurio turinio nuteistieji ir jų gynėjas jokių klausimų teisme nekėlė, šį įrodymą apeliacinės instancijos teisme ginčijo tik leistinumo aspektu. Svarbi garantija užtikrinant liudytojo parodymų patikimumą yra ir tai, kad jie buvo duoti nepriklausomam teismo pareigūnui – ikiteisminio tyrimo teisėjui (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Przydział prieš Lenkiją, peticijos Nr. 15487/08, § 56).
Nagrinėjant byla pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistieji ir jų gynėjas turėjo galimybę pateikti savąją įvykio versiją ir ginčyti K. L. parodymus, kvestionuoti šio liudytojo parodymų patikimumą (pavyzdžiu, nurodydami galimus jo motyvus duoti neteisingus parodymus ir pan.). Tačiau jokia bylos medžiaga K. L. parodymų atitikties objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms nepaneigia. Apeliaciniuose skunduose nuteistųjų gynėjas iš esmės apsiribojo tik šių parodymų ginčijimu jų leistinumo aspektu.
8.8. Taigi teismai turėjo pakankamai procesinių galimybių teisingai ir tinkamai įvertinti K. L. parodymų patikimumą nepaisant to, kad nuteistiesiems ir jų gynėjui nesudarytos galimybės apklausti šį liudytoją. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, teismai, be kitų įrodymų, panaudodami apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir K. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepadarė jokių esminių BPK pažeidimų. Taip pat nepažeistas ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, taikomas su šio straipsnio 1 dalimi (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą).
9. Darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduotų kasacinių skundų nagrinėjimo ribas, kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos sprendimus reikėtų naikinti ir bylą nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų E. J. ir V. K. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Armanas Abramavičius
Tomas Šeškauskas