Civilinė byla Nr. 2A-120/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03240-2011-8                         

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.2; 42.1; 63.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2119-881/2012 pagal ieškovo L. I. ieškinį atsakovams N. L. ir A. L. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. I. 2011-12-07 ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų N. L. ir A. L. 673 296 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat 44 633,01 Lt sumą nuo 673 296 Lt sumos, kas sudaro 5 procentus metinių palūkanų nuo 2009-04-01 iki 2012-05-01 ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2009-02-01 atsakovas A. L. jo naudai pasirašė vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo suėjus terminui, t. y. iki 2009-03-10 sumokėti 195 000 eurų (673 296 Lt). Teigia, jog vekselio neprotestavo, nes pasitikėjo atsakovu, kuris žadėjo skolą sumokėti, o 2009-03-11 pateikė jį asmeniškai apmokėti ir tai patvirtina atsakovo parašas bei įrašas ant vekselio. Teigė, jog vekselis laikytinas rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu paskolinių santykių tarp šalių buvimą ir pagrindas tenkinti jo ieškinį. Tvirtino, jog 130 000 eurų atsakovui pervedė per banką, o likusią 65 000 eurų sumą jam perdavė grynaisiais.

Atsakovas A. L. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Pripažino, kad ieškovui yra išdavęs minimą vekselį, kaip papildomą garantiją grąžinimo 130 000 eurų paskolos, kuri 2008-05-09 buvo pervesta į jo asmeninę sąskaitą. Vekselyje nurodyta suma – tai paskolos suma bei esamos ar būsimos palūkanos už naudojimąsi pinigais. Tačiau ieškovas nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo, todėl vekselis yra praradęs vertybinio popieriaus statusą (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 72 str. 2 d.). Išrašius vekselį, pinigai jam nebuvo perduoti, todėl nepagrįsti ieškovo argumentai dėl vekselio, kaip įrodymo, patvirtinančio paskolinių santykių tarp šalių buvimą (CK 6.870 str.).

Atsakovė N. L. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, jog aplinkybė, kad ji su atsakovu A. L. yra sutuoktiniai, savaime nesukelia jai solidariosios atsakomybės už sutuoktinio prievoles, tuo tarpu sutikimo išduoti šį vekselį ji nedavė ir vėliau tokio jo įsipareigojimo nepatvirtino, be to, iki vekselio išrašymo dienos kartu su sutuoktiniu nebegyveno, nevedė bendro ūkio, neturėjo bendrų įsipareigojimų, de facto buvo pasidalinę turtą, kurio dalybos de jure buvo įformintos teismo nutartimi. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškovo L. I. ieškinio reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo A. L. 414 336 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012-01-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 448 864 Lt sumos nuo 2009-04-01 iki 2010-10-01 ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 414 336 Lt sumos nuo 2010-10-02 iki 2011-01-19. Priteisė iš atsakovo ieškovui 3 740 Lt žyminio mokesčio, o į valstybės biudžetą – 2 974 Lt žyminio mokesčio. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, jog atsakovas ieškovui 2009-02-10 išdavė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 195 000 eurų sumai (673 296 Lt), kuriuo besąlygiškai įsipareigojo iki 2009-03-10 sumokėti šiuos pinigus, jog atsiradus reikalavimo teisei ieškovas nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo, o 2009-03-11 pateikė šį vekselį atsakovui apmokėti, laikydamas jį rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Nustatęs, jog atsakovas neneigia, kad tarp jų buvo susiklostę minimi teisiniai santykiai, atsižvelgdamas į tai, kad paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti), sprendė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos CK nuostatos, reglamentuojančios paskolos tiesinius santykius.

Spręsdamas dėl tarp bylos šalių kilusio ginčo dėl pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo fakto, teismas nustatė, kad, nors atsiliepime į ieškinį atsakovas neigia, jog jam buvo perduoti pinigai, tačiau išrašas iš atsakovo A. L. AB SEB banko sąskaitos Nr. LT16 7044 0600 0121 3280 patvirtina, jog 2008-05-09 ieškovas L. I. jam pervedė 130 000 eurų (448 864 Lt). Tačiau ieškovas, įrodinėdamas, jog perdavė atsakovui visą reikalaujamą priteisti sumą, o ne tik 130 000 eurų, ir nurodydamas, kad likusią pinigų dalį – 65 000 eurų šiam perdavė grynaisiais pinigais, teismui negalėjo paaiškinti kur, kada, kokiomis aplinkybėmis, kokiomis kupiūromis perdavė šiuos pinigus. Remdamasis tuo, kas paminėta, taip pat taisyklėmis, reglamentuojančiomis šiuos teisinius santykius, įrodinėjimo naštos paskirstymą tokios kategorijos bylose, teismas sprendė, kad ieškovas (pinigų davėjas) neįrodė dalies – 65 000 eurų perdavimo fakto atsakovui (pinigų gavėjui) ir pripažino, jog paskolos gavėjas šių pinigų faktiškai negavo (CPK 12, 178 str., CK 6.870 str. 1 d. 6.870 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012; 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-416/2007;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, ir kt.).

Nustatęs, jog atsakovas įrodė, kad ieškovui grąžino 10 000 eurų pagal 2008-05-09 paskolos sutartį, teismas sprendė, jog ieškovui iš atsakovo iš priteisiama 120 000 eurų skola (130 000 eurų – 10 000 eurų = 120 000 eurų), t. y. 414 336 Lt. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio procesines palūkanas, o taip pat CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, patenkino šį ieškovo reikalavimą.

Ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 procentus metinių palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais nuo 2009-04-01 iki 2012-05-01 teismas patenkino iš dalies. Nurodęs, jog palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Vadovaudamasis 6.872 straipsnio nuostatomis teismas laikė, jog reikalaujamas palūkanų dydis yra pagrįstas, tačiau už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2010-10-01, t. y. iki dienos, kai buvo grąžinta dalis paskolos, šias palūkanas priteisė ieškovui nuo 448 864 Lt (130 000 eurų), o palūkanas už laikotarpį nuo 2010-10-02 iki 2011-01-19, t. y. iki šios civilinės bylos iškėlimo, nuo 414 336 Lt sumos. Kitoje dalyje reikalavimą dėl palūkanų pritesimo atmetė.

Spręsdamas dėl atsakovės N. L. atsakomybės, teismas nurodė, jog atsakovas A. L. pripažino, kad pinigus iš ieškovo skolinosi asmeninio verslo reikmėms, kad jie gyvena skyrium, neveda bendro ūkio, yra pasidalinę turtą, todėl laikė, kad ji nėra tinkama atsakovė šioje byloje ir jos atžvilgiu ieškinį atmetė.

Paskirstydamas šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, jog patenkinus apie 60 procentą ieškovo reikalavimų, iš atsakovo šiam priteisiama 3 740 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, o į valstybės biudžetą priteisiama 2 974 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo jis buvo iš dalies atleistas (CPK 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas L. I. apeliaciniu skundu prašo pakeisti šį Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir jo ieškinį atsakovams N. L. ir A. L. dėl skolos priteisimo patenkinti visiškai. Teigdamas, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai nustatė ir vertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes, nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas be pagrindo sprendė, kad vieno iš atsakovų – A. L., 2009-02-10 pasirašytas vekselis, kaip kvalifikuotas rašytinis įrodymas, kuris nėra nuginčytas, nepatvirtina abiejų atsakovų 195 000 eurų skolos, o jo vienasmeniškas tokios skolos neigimas atmestinas, kaip neįrodytas.
2. Teismas be pagrindo nevertino, kad atsakovas tokio dydžio skolą dar kartą raštu patvirtino 2009-03-11, įsipareigodamas sumokėti 65 000 eurų, kurie viršija 130 000 eurų skolą.
3. Teismas neteisingai nustatė, kad ši paskola buvo tik atsakovo A. L. asmeninė skola jo verslui, nes tai paneigia faktinės aplinkybės – atsakovės N. L. vardu 2010-04-02 įregistruotas naujas 2010 m. pagamintas BMW X6 džipas, įvertintas 160 000 Lt.
4. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog atsakovas yra grąžinęs 10 000 eurų šios skolos, nes 2011-03-10 prašyme jis pripažįsta šiuos pinigus grąžinęs pagal kitą vekselį antstolio G. B. vykdomojoje byloje Nr. 0040/11/00659-DL. 

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai N. L. bei A. L. prašo jį atmesti, priimtą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad apeliantas, reikalaudamas, jog jo minima skola būtų priteista taip pat iš atsakovės N. L., be pagrindo remiasi vien tik faktu, jog N. L. bei A. L. yra sutuoktiniai (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.), nes nepateikta įrodymų, patvirtinančių jos sutikimą skolintis, ar aplinkybę, jog skola buvo panaudota šeimos interesais. Priešingai – nustatyta, jog dar iki vekselio pasirašymo jie kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, faktiškai buvo pasidalinę turtą ir tai buvo įforminę juridiškai. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų (CPK 320 str. 2 d.), reiškia, jog, pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neanalizuoja teisėtumo bei pagrįstumo tų sprendimo dalių, kurios nėra skundžiamos. Antra, ši norma reiškia, kad apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo L. I. apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą ir be pagrindo sprendė, kad vieno iš atsakovų – A. L. 2009-02-10 pasirašytas vekselis, kaip nenuginčytas kvalifikuotas rašytinis įrodymas, nepatvirtina abiejų atsakovų 195 000 eurų skolos, kad be pagrindo nevertintas faktas, jog atsakovas tokio dydžio skolą dar kartą raštu patvirtino 2009-03-11, įsipareigodamas sumokėti 65 000 eurų, kurie viršija 130 000 eurų skolą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, teisingai nustatė taikytiną materialiąją teisę bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šiais klausimais, teisingai aiškino bei taikė jų nuostatas (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 str. 1 d., 3 d., 4 d., 3 str. 2 p., 47 str. 1 d., 2 d., 77 str. 2 p., 81 str. 1 d., 2 d., CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str., 1.105 str. 1 d., 2 d., 6.870 str. 1 d. 6.870 str. 1 d., 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, ir kt.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-430/2013 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui L. B. dėl skolos priteisimo), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimų nurodymais, nutarusi, jog yra objektyvi būtinybė koreguoti ir toliau plėtoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2013; etc.). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodė, jog bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui, tai yra – kreditoriui (CPK 12 str., 178 str.). Nurodyta, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog minimoje vėliausioje kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje šios kategorijos bylose pateikti išsamūs išaiškinimai yra aktualūs taip pat ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl pirmiau nurodytų apelianto ieškovo L. I. argumentų bei skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Visų pirma, pažymėtina tai, kad, kaip jau minėta, nei atsakovė N. L., nei atsakovas A. L. neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria ieškovo L. I. ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista dalis skolos bei palūkanos (CK 6.870 str. 1 d., 2 d., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., 6.872 str.).

Antra, byloje nėra ginčo dėl to, kad atsiradus reikalavimo teisei pagal minimą vekselį ieškovas L. I. nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo, todėl, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, suėjus ĮVPĮ 72 straipsnyje nustatytiems reikalavimų pateikimo senaties terminams, šis vekselis prarado vertybinio popieriaus statusą, o tai reiškia, jog jo turėtojas prarado ir besąlyginį įsipareigojimą sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą.

Trečia, teismas teisingai konstatavo, jog ieškovui L. I. teigiant, kad vekselyje nurodytą 195 000 eurų (673 296 Lt) sumą, kurią jis reikalauja priteisti iš atsakovų N. bei A. L., jis perdavė tokiu būdu: 130 000 eurų skolininkui A. L. perdavė bankiniu pervedimu, o likusią pinigų dalį – 65 000 eurų, jam perdavė grynaisiais pinigais, o atsakovui neneigiant, jog iš ieškovo 130 000 eurų paskolą jis gavo bankinio pervedimo būdu, tačiau teigiant, kad likusią vekselyje nurodytą sumą sudaro ne grynaisiais pinigais gauta 65 000 eurų paskola, o šio paskaičiuotos ,,esamos bei būsimos palūkanos už naudojimąsi pinigais“ – būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti savo teiginius – 65 000 eurų perdavimą skolininkui grynaisiais pinigais (ĮVPĮ 72 str., CPK 12 str., 178 str.).

Ketvirta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia apeliantas, byloje esantis rašytinis įrodymas, t. y. atsakovo A. L. įsipareigojimas AB bankui SNORAS sumokėti (grąžinti) 130 000 eurų (b. l. 104) nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir nepatvirtina apelianto teiginio, jog minimame dokumente šis atsakovas pripažino gavęs iš jo, be kita ko, ir 65 000 eurų grynaisiais pinigais ir tokiu būdu įsipareigojo būtent tokią sumą jam grąžinti (CPK 185 str., CK 6.193 str.). Be to, pažymėtina, kad šiame dokumente atsakovo įsipareigojama AB bankui SNORAS sumokėti konkreti skolos dalis JAV doleriais neviršija bendros ieškovo pripažįstamos 130 000 eurų skolos dydžio (CPK 178 str.).

Penkta, taip pat atmetami apelianto teiginiai, susiję teismo argumentais dėl 10 000 eurų skolos dalies grąžinimu. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui nagrinėjant klausimą dėl vekselyje nurodyto dydžio pinigų sumos realaus perdavimo atsakovui (CK 6.870 str. 1 d., 2 d.) šalys – nei ieškovas L. I., nei atsakovas A. L. netvirtino, jog juos siejo ne tik šioje byloje nagrinėjami paskolos teisiniai santykiai ir neteikė atitinkamų įrodymų. Todėl teismas, nustatęs, jog atsakovas A. L. iš ieškovo L. I. gavo 130 000 eurų bankiniu pavedimu, jog šis atsakovas sumokėjo gavėjui L. I. 10 000 eurų, nurodant, jog grąžinama skola (b. l. 76), turėjo pagrindą spręsti, jog ieškovui yra grąžinta paminėta skolos dalis ir šia dalimi sumažinti jam priteistiną sumą. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas savo pradiniame ieškinio pareiškime iš viso nepripažino iš atsakovo gavęs bet kokius mokėjimus pagal šį vekselį, tuo tarpu patikslindamas ieškinį jau pripažino gavęs iš jo 10 000 eurų, tačiau kaip palūkanų mokėjimą už vekselyje nurodytą 195 000 eurų paskolos sumą, tiesa, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, o tik nurodė, jog tiksliai neprisimenąs, kada šie pinigai buvo sumokėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas apeliaciniame skunde taip pat neteikia jokių argumentų nei dėl paskolos sutarties, kuri nurodoma byloje esančiame jau minėtame AB banko SNORAS pajamų orderyje dėl 10 000 eurų mokėjimo (b. l. 76), nei dėl 2008-05-05 atlygintinės tarpininkavimo paslaugų sutarties (b. l. 77), kuria M. Z. buvo įsipareigojęs atsakovui A. L. parūpinti 130 000 eurų kreditą, o kaip finansavimo būdas nurodyta kreditoriaus L. I. paskola, – nors pagal nagrinėjamos bylos medžiagą šiuose dokumentuose esantys duomenys yra įsisiję su šalių paskoliniais teisiniais santykiais (CPK 178 str.).

Šešta, teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius dėl atsakovės N. L. solidariosios atsakomybės (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurių neneigia nei ieškovas (iki minimo vekselio išrašymo sutuoktinių atsakovų N. L. bei A. L. gyvenimas skyrium, de facto turto pasidalinimas, atsakovo A. L. pripažinimas, jog pinigai iš ieškovo buvo skolinti jo asmeninėms verslo reikmėms), šiuo klausimu teisingai sprendė, kad N. L. nėra tinkama atsakovė šioje byloje ir jos atžvilgiu ieškinį atmetė. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog minimu laikotarpiu šios atsakovės vardu buvo įsigytas brangus turtas šios teismo išvados nepaneigia (CPK 178 str.).  

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo L. I. ir atsakovų N. bei A. L. ginčą, atskleidė šios bylos esmę, nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, taikytinos teismų praktikos nuostatas ir, iš dalies patenkindamas ieškovo reikalavimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas o šis teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                   Virginija Čekanauskaitė  

                                                                      Donatas Šernas

                                                                      Nijolė Piškinaitė