Civilinė byla Nr. e3K-3-241-421/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36945-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2, 3.4.3.2.2.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę už įmonės kreditoriams padarytą žalą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašė teismo priteisti iš atsakovo A. V. 8131,80 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines procesines palūkanas.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas A. V. buvo UAB „Lietuvos aludariai“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimu UAB „Lietuvos aludariai“ pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Pasibaigus bankroto bylai liko nepatenkintas ieškovės finansinis reikalavimas. Ieškovė teigia, kad atsakovo vadovaujama įmonė iš turėtų lėšų galėjo sumokėti apskaičiuotus ir deklaruotus mokesčius ieškovei, tačiau atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir lėšas panaudojo atsiskaitymams su kitais, žemesnės eilės, bendrovės kreditoriais, todėl mokesčiai liko nesumokėti, o ieškovė dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė žalą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Byloje nustatyta, kad likviduota UAB „Lietuvos aludariai“ liko nesumokėjusi 8131,80 Eur mokesčių. VMI 2016 m. gruodžio 20 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad Bendrovė nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje nurodyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. eATP-424-312/2017 nustatyta, kad tuo metu, kai Bendrovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, atsakovas gautas pajamas naudojo atsiskaitymams su žemesnės eilės kreditoriais, ir buvo palikta galioti Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis, kuria A. V. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 506 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 500 Eur bauda.
6. Teismas sprendė, kad ieškovės mokestinis reikalavimas kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu, todėl atsakovo pastangos sumažinti įmonės skolas kreditoriams, nesumokant valstybei reikiamų mokesčių, negali būti vertinamos kaip ieškovei padaryta žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, o atsakovas nelaikomas atsakingu dėl nesumokėtų mokesčių valstybei. Teismas konstatavo, kad, neįrodžius visų pagrindų, būtinų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, ieškinys atmestinas.
7. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2020 m. sausio 21 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
8. Kolegija pažymėjo, kad pagal aktualią kasacinio teismo praktiką kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams, kai jie padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017).
9. Kolegija sprendė, kad įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai administracinio nusižengimo byloje neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes tokio pobūdžio ieškiniui, kokį pareiškė ieškovė, privaloma įrodyti specifinį jo pagrindą. Kolegija nurodė, kad liko nepadengti ne tik ieškovės, kaip antros eilės kreditorės, bet ir kitų tos pačios bei aukštesnės eilės kreditorių finansiniai reikalavimai: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos – 28 009,33 Eur, įmonės darbuotojų – 1752,83 Eur. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo veiksmai, nesilaikant CK 6.9301 straipsnyje nustatyto mokėjimų eiliškumo kreditoriams, pasireiškė ieškovės klaidinimu, apgaulingos informacijos jai teikimu, UAB ,,Lietuvos aludariai“ sudarant sutartis su konkrečiu kreditoriumi, ar kitais į kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju mokėjimo eiliškumo pažeidimu teikiant prioritetą tiekėjams, patalpų nuomotojams bei darbuotojams, nebuvo siekiama padaryti žalos konkrečiai ieškovei, šie įmonės vadovo (atsakovo) veiksmai buvo pareigų įmonei vykdymo rezultatas siekiant išsaugoti įmonės veiklą – atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog jai padaryta būtent individuali žala išskirtinai į ją nukreiptais nesąžiningais atsakovo veiksmais. Byloje nenustatyta vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, dėl to kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas neturi reikšmės ginčo sprendimui iš esmės.
10. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalaujama priteisti žala iš atsakovo yra mokestinė nepriemoka, susijusi su juridinio asmens veikla, taigi, atsakingas dėl neįvykdytų mokestinių prievolių asmuo mokesčių įstatymų pagrindu yra juridinis asmuo kaip mokesčio mokėtojas. Mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, t. y. šiuo atveju nėra administracinio teisės pažeidimo pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-222/2018). Dėl to UAB „Lietuvos aludariai“ 8131,80 Eur dydžio mokestinė nepriemoka ieškovei negali būti laikoma žala, kilusia iš atsakovo, kaip buvusio jos vadovo, neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės prasme.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 21 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; iš atsakovo priteisti visų teismo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. UAB „Lietuvos aludariai“ nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. atsiskaitymams su žemesnės eilės kreditoriais panaudojo 133 345,97 Eur, t. y. šios lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaitymui su ieškove. Atsakovui – įmonės vadovui – nesilaikant CK 6.9301 straipsnio nuostatų, ieškovė patyrė žalą. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1, 12 punktus bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtina vadovo pareigą – tinkamai organizuoti bendrovės turto apskaitą. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę. Teismai nepagrįstai nevertino svarbių bylai aplinkybių, kad atsakovas, pažeisdamas MAĮ nuostatas, netinkamai organizavo buhalterinę apskaitą, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarką.
11.2. Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui, bet tik tokiu atveju, jeigu šis padarė žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018). Šioje byloje pareikštas ieškinys yra grindžiamas CK 6.263 straipsniu, t. y. atsakovo neteisėtais veiksmais, nukreiptais tiesiogiai prieš ieškovę (dėl CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimo). Nei darbuotojai – aukštesnės eilės kreditoriai, nei „Sodra“ – tos pačios eilės kreditorė kaip ieškovė, pasibaigus bankroto bylai ir išregistravus UAB „Lietuvos aludariai“ iš Juridinių asmenų registro, nereiškė ieškinio teismui dėl pažeistų teisių gynimo.
11.3. Taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl atleidimo nuo įrodinėjimo, prejudiciniais faktais laikytinos kitoje civilinėje ar administracinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią, t. y. sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyti faktai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų turi prejudicinę galią šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo, pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir res judicata principą.
11.4. Kasacinio teismo praktika dėl civilinės atsakomybės taikymo įmonės vadovams yra skirtinga. Vienu atveju kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui tik tokiu atveju, jeigu šis padarė žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018). Kitu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 27d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 yra pasisakęs, kad, kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, už įstatyme nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui.
12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti ir priteisti iš ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškovė privalėjo pagrįsti specifinį pareikšto ieškinio pagrindą, t. y. tai, kad atsakovo veiksmai buvo nukreipti į žalos ieškovei padarymą. Ieškovė atsakovo veiksmų neteisėtumą grindė įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais administracinės teisės pažeidimo byloje, kurioje atsakovui (kaip įmonės vadovui) buvo skirta bauda už atsiskaitymų eiliškumo, įtvirtinto CK 6.9301 straipsnyje, nesilaikymą. Tačiau minėtuose teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės būtent šioje nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės reikšmės, nes administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nustatytas atsakovo atliktas neteisėtas veiksmas – įstatymo, nustatančio atsiskaitymų eiliškumą, nesilaikymas, o ne konkretus neteisėtas veiksmas, nukreiptas prieš konkretų kreditorių – ieškovę. Administracinei atsakomybei kilti pakanka nurodyti nors vieną įmonės atliktą atsiskaitymą pažeidžiant įstatyme nustatytą eiliškumą. Taigi administracinio teisės pažeidimo bylos įrodinėjimo dalykas buvo įstatyme nustatyto atsiskaitymų eiliškumo, o ne konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimas.
12.2. Ieškovės pozicija, kad, atsakovui nepažeidžiant įstatyme nustatyto atsiskaitymo eiliškumo, įmonei būtų pakakę lėšų atsiskaityti su ieškove, kaip pirmesnės eilės kreditore, todėl ieškovė nebūtų patyrusi žalos, yra atmestina kaip neįrodyta, nes Bendrovės pirmesnės eilės kreditoriais buvo ne tik ieškovė, bet ir „Sodra“ bei įmonės darbuotojai, o CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Taigi ieškovė ne tik neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, bet ir priežastinio ryšio tarp savo patirtos žalos (t. y. įmonės bankroto byloje nepatenkinto finansinio reikalavimo) bei atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo.
12.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 konstatuota, kad, vertinant įmonės vadovo veiklą, taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė, skirta bendrovės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, apsaugoti, todėl teismai revizuoja bendrovės valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Atsakovas neginčijo, kad, įmonei pritrūkus lėšų, jis prioritetine tvarka atliko atsiskaitymus su tiekėjais bei darbuotojais, nes atsiskaitymai su šiais subjektais užtikrino tolesnę įmonės veiklą. Nei bankroto, nei administracinio teisės pažeidimo bylose nenustatytas atsakovo atliktas įmonės lėšų ar kito turto savinimasis, lėšų švaistymas ar kiti neteisėti veiksmai, t. y. atsakovas, būdamas vienasmenis įmonės valdymo organas, prioritetiškai gynė įmonės interesus, siekė išsaugoti įmonę bei išvengti verslo žlugimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonės vadovui
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovams yra išplėtota ir nuosekli. Pagal šią praktiką kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas). Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
14. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
15. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 23 punktas).
16. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas (kaip juridinio asmens darbuotojas) gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas už nusikaltimu padarytą žalą esant šioms sąlygoms – darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo. Tokiu atveju tam, kad žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, būtų patenkintas, byloje turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 24 punktas).
17. Nagrinėjamoje byloje ieškinys atsakovui, kaip įmonės vadovui, pareikštas tuo pagrindu, kad, ieškovės teigimu, atsakovo vadovaujama įmonė iš turėtų lėšų galėjo sumokėti apskaičiuotus ir deklaruotus mokesčius ieškovei, tačiau atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir lėšas panaudojo atsiskaitymams su kitais, žemesnės eilės, bendrovės kreditoriais, todėl mokesčiai liko nesumokėti, o ieškovė dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė žalą.
18. Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos šios aplinkybės: Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi UAB „Lietuvos aludariai“ iškelta bankroto byla; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; 2018 m. spalio 15 d. sprendimu bendrovė pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro; bendrovė liko nesumokėjusi 1262 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 124,20 Eur delspinigių, 6384,82 Eur PVM, 360,78 Eur delspinigių, t. y. iš viso 8131,80 Eur.
19. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad UAB „Lietuvos aludariai“ direktoriaus pareigas nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. (įmonės bankroto bylos iškėlimo) ėjo atsakovas A. V.; įsiteisėjusia Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartimi A. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 506 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 500 Eur dydžio bauda; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartyje (administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. eATP-424-312/2017) nustatyta, kad tuo metu, kai įmonė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, atsakovas gautas pajamas naudojo atsiskaitymams su žemesnės eilės kreditoriais.
20. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovo veiksmai, dėl kurių valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma, būtų konstatuoti kaip nusikalstami Baudžiamojo proceso kodekso nurodyta tvarka. Taip pat nenustatyta, kad UAB „Lietuvos aludariai“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu ir atsakovas būtų kaltas dėl tyčinio bankroto.
21. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 5 d. nutartimi UAB „Lietuvos aludariai“ bankroto byloje patvirtino patikslintą bendros 90 362,36 Eur sumos kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Įmonės įsiskolinimas buvo ne tik ieškovei kaip antros eilės kreditorei, bet ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 28 009,33 Eur bei įmonės darbuotojams (pirmos eilės kreditoriams) – 1752,83 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad liko nepadengti ne tik ieškovės, bet ir kitų tos pačios bei aukštesnės eilės kreditorių finansiniai reikalavimai. Duomenų, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. (kada buvo nustatyti CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimai) veikė ne įmonės naudai, nėra nustatyta.
22. Bylą nagrinėję teismai taip pat nenustatė, kad atsakovo veiksmai, nesilaikant CK 6.9301 straipsnyje nustatyto mokėjimų eiliškumo kreditoriams, pasireiškė ieškovės klaidinimu, apgaulingos informacijos jai teikimu ar kitais į kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta ir aplinkybė, kad mokėjimo eiliškumo pažeidimu buvo teikiamas prioritetas tiekėjams, patalpų nuomotojams bei darbuotojams. Šią aplinkybę teismas įvertino kaip įmonės vadovo (atsakovo) veiksmų, siekiant išsaugoti įmonės veiklą – atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla, rezultatą, o ne siekį padaryti žalos ieškovei.
23. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nėra pagrindo tokius atsakovo veiksmus, kai įmonei vykdant veiklą buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, o su kitais – ne, be to, atsiskaitant su kreditoriais galimai buvo pažeista CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsiskaitymų tvarka ir eiliškumas, vertinti kaip veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių – ieškovą. Akivaizdu, kad, įmonei vykdant veiklą, tenka priimti įvairius valdymo sprendimus, įskaitant ir dėl atsiskaitymo su įmonės kreditoriais tvarkos. Tokie veiksmai, kai įmonei vykdant komercinę veiklą yra atsiskaitoma su vienais kreditoriais, o su kitais – ne (net jei ir pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą), patenka į verslo sprendimų priėmimą ir yra įmonės valdymą (tinkamą ar netinkamą) sudarantys veiksmai, o ne konkretūs tik į vieną kreditorių nukreipti veiksmai. Jei sprendimai dėl atsiskaitymų su vienais ar kitais kreditoriais įmonei vykdant komercinę veiklą būtų priskiriami sprendimams, konkrečiai nukreiptiems į kreditorių, su kuriuo buvo pasirinkta atitinkamu įmonės veiklos momentu neatsiskaityti ar su juo atsiskaityti vėliau, nesant kitokių nustatytų faktinių aplinkybių, tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygos būtų pernelyg išplėstos. Toks aiškinimas reikštų bendrąją kreditorių teisę nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą, o ne išimtinį taisyklės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 31 punktas).
Dėl administracinėje byloje nustatytų aplinkybių reikšmės
24. Ieškovės teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyti faktai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų turi prejudicinę galią šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo, pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir res judicata principą. Minėtu nutarimu konstatuota, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas ir žinodamas, jog įmonė neturi pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti bei turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo.
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).
26. Dėl šios nutarties 11.3 ir 24 punktuose nurodyto kasacinio skundo argumento kasacinis teismas pažymi, kad teismo procesiniuose sprendimuose, priimtuose administracinėje byloje, nustatyta aplinkybė, jog atsakovas A. V. nesilaikė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos bei šiais veiksmais padarė ATPK 506 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą, šioje byloje nėra ginčijama. Administracinėje byloje priimtoje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartyje konstatuota, jog ATPK 506 straipsnio sudėtis yra formali, atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkami teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padarinių, dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo VMI patirtos žalos (nuostolių) dydis nebuvo nustatomas, todėl nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens.
27. Taigi konstatuotina, kad administracinėje byloje yra nustatytos aplinkybės dėl atsakovo įvykdyto admistracinio teisės pažeidimo, kurio esmė – CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo nesilaikymas, fakto. Tuo tarpu atsakovo atsakomybės už tokiu pažeidimu ieškovei padarytą žalą klausimas administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas ir aplinkybės dėl jos taikymo sąlygų, dėl kurių šioje byloje sprendžiamas ginčas, nebuvo nustatomos, t. y. šios aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalykas administracinėje byloje. Todėl ieškovės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo, pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir res judicata principą, yra nepagrįstas.
Dėl kasacinio teismo praktikos (ne)vienodumo
28. Ieškovės teigimu, kasacinio teismo praktika dėl civilinės atsakomybės taikymo įmonės vadovams yra skirtinga. Šį teiginį ieškovė grindžia aplinkybe, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 27d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 yra pasisakęs, jog, kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, už įstatyme nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui.
29. Ieškovės minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, buvo nagrinėjami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovų atsakomybę už įmonei padarytą žalą, pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, aiškinimo ir taikymo klausimai. Minėtoje byloje ieškinį dėl jai padarytos žalos atlyginimo iš buvusio įmonės vadovo, jam pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškė ne kreditorius, o pati įmonė. Taigi minėtoje byloje nebuvo sprendžiami klausimai dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonės vadovui įgyvendinimo sąlygų. Todėl nustačius, kad nagrinėjamoje byloje ir ieškovės paminėtoje byloje buvo nustatytos ir nagrinėjamos skirtingos aplinkybės, konstatuojama, kad ieškovės nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje precedento nesudaro.
Dėl bylos procesinės baigties
30. Atsižvelgdama į šioje byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 19, 20, 21 punktus) bei nurodytą kasacinio teismo praktiką (žr. šios nutarties 11–15 punktus), teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nenustačius, kad atsakovo veiksmai, dėl kurių valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma, būtų konstatuoti kaip nusikalstami, nenustačius, kad UAB „Lietuvos aludariai“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu ir atsakovas būtų kaltas dėl tyčinio bankroto, bei nustačius, jog bendrovės vadovas (atsakovas) atlikdavo atsiskaitymus su tais kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla, taip siekdamas išsaugoti įmonės veiklą, bei nenustačius į ieškovę, kaip kreditorę, nukreiptų konkrečių nesąžiningų atsakovo veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų egzistavimo.
31. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovės tiesioginį ieškinį atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, tinkamai taikė bendrovės vadovo deliktinės teisės normas (CK 6.263 straipsnis, 6.246 straipsnio 1 dalis) ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis
Donatas Šernas