Administracinė byla Nr. A146-32/2011

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje pagal rašytinio proceso taisykles apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti Vadovybės apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vadovybės apsaugos departamentas, atsakovas) išmokėti jam iš darbo užmokesčio nepagrįstai išskaičiuotus 6 procentus sveikatos draudimui, kurie buvo išskaičiuojami iš jo darbo užmokesčio nuo 2009 m. sausio mėnesio.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad dirba vadovybės apsaugos departamente statutiniu valstybės tarnautoju. Departamentas nuo 2009 m. sausio mėnesio iš jo darbo užmokesčio nepagrįstai išskaičiuoja 6 procentus sveikatos draudimui. Atsakovas 2009 m. kovo 20 d. raštu Nr. (20/1.16)S-334 jam paaiškino, kad vadovaujasi Valstybinės mokesčių inspekcijos paaiškinimu.

Pareiškėjas rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris nustato,   kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami pensijų socialiniu ir nedarbo socialiniu draudimu, t. y. šis įstatymas nenumato, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai yra privalomai draudžiami sveikatos, ligos ir motinystės bei nuo nelaimingų atsitikimų draudimu. Pažymėjo, kad nors Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) teigia, jog pareigūnų darbo užmokesčio pajamos priskirtinos prie nurodytųjų Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatose, tačiau, pareiškėjo manymu, šioje įstatymo normoje nustatytas teisinis reguliavimas sietinas ne su subjektų, kurie privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sąrašo išplėtimu, bet su pajamomis, nuo kurių turi būti mokamas privalomasis sveikatos draudimas ir kurios nėra numatytos 17 straipsnio 1 – 6 dalyse. Tuo tarpu pajamos, priskirtinos darbo užmokesčiui, yra numatytos Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje ir šios pajamos negali būti priskiriamos prie nurodytųjų Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje. Atkreipė dėmesį, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomojo sveikatos, ligos ir motinystės bei nuo nelaimingų atsitikimų draudimo Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenumato, šios socialinės garantijos reglamentuojamos Vidaus tarnybos statute.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 8?9) paaiškino, kad Departamento Finansų skyrius, išskaičiuodamas 6 procentų mokestį nuo pareigūnų darbo užmokesčio, vadovavosi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Teigė, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitus įstatymų bazei ir pareigūnų atžvilgiu pradėjus taikyti Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas dėl darbo užmokesčio apmokestinimo, abejodamas tokio taikymo teisėtumu, Vadovybės apsaugos departamentas 2009 m. vasario 5 d. raštu Nr. (20/1.17)S-145 kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas pateikti išaiškinimą dėl sveikatos draudimo mokesčio išskaičiavimo. Valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. kovo 10 d. raštu Nr.(18.26-31-1)-R-2351 pateikė išaiškinimą dėl sveikatos draudimo mokesčio išskaičiavimo iš statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio. Atsakovas išreiškė abejones dėl šio Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimo, kurias iš esmės pagrindė tais pačiais motyvais kaip ir pareiškėjas. Taip pat pažymėjo, kad Vadovybės apsaugos departamentas, kaip valstybės institucija, privalo vadovautis Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimais (Mokesčių administravimo įstatymo 12 str. 1 d.).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir įpareigojo Vadovybės apsaugos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos išmokėti E. B. nuo 2009 m. sausio 1 d. iš jo tarnybinio atlyginimo nepagrįstai išskaičiuotas privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Vadovybės apsaugos departamento, t.y. vidaus tarnybos sistemos, pareigūnas. Atsakovas nuo 2009 m. sausio 1 d. iš jo gaunamo darbo užmokesčio išskaičiavo 6 procentų dydžio privalomos sveikatos draudimo įmokas  (b. l. 10) vadovaudamasis  Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatomis bei Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. kovo 10 d. rašte Nr.(18.26-31-1)-R-2351 pateiktais išaiškinimais   (b. l. 4).

Teismas išanalizavo ginčo teisiniams santykiams aktualias  Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas.

Vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsniu ir 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu teismas priėjo prie išvados, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio  5 dalyje numatytu sveikatos draudimu privalomai nėra draudžiami, o atsakovas, 2009 m. kovo 20 d. rašte nurodęs, kad sveikatos draudimo įmokos pareiškėjui skaičiuotinos vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi netinkamai aiškino šias įstatymo nuostatas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad priėmus 2008 m. gruodžio 22 d. Sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnis buvo papildytas 8 dalimi ( įsigaliojo nuo  2009 m. sausio 1 d.). Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1–6 dalyse nurodytos, pajamas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.  Sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimais buvo siekiama nustatyti atskirai draudėjų ir draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu įmoką, jos dydį, mokestinę bazę, nuo kurios ši įmoka mokama. Teismas pažymėjo, kad tokia sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimą reglamentuojančių nuostatų pakeitimo būtinybė atsirado dėl 17 straipsnyje nustatytų skirtingų privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžių bei skirtingos mokestinės bazės, nuo kurių šios įmokos skaičiuojamos; nustatytas sveikatos draudimo įsigaliojimo ir galiojimo terminas ir konkretus įmokos dydis skatins draudžiamuosius aktyviau rūpintis savo sveikatos draudimu, kuris jiems garantuoja įvykus draudiminiam įvykiui patirtų gydymo išlaidų (vaistų, medicinos pagalbos priemonių) apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Teismas konstatavo, kad Sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymo priėmimo tikslai yra visiškai nesusiję su privalomojo sveikatos draudimo įmokų nustatymu iki tol tokių įmokų nemokėjusiems statutiniams valstybės tarnautojams.

Teismas pažymėjo, jog kitoks Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatų aiškinimas prieštarautų ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nustatytoms išlygoms dėl socialinio draudimo įmokų privalomų mokėjimų.

Pažymėjo, jog Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai turi teisę į šio Statuto ir kitų įstatymų nustatytą sveikatos priežiūrą. Asmens sveikatos priežiūros paslaugos pareigūnams Vyriausybės nustatyta tvarka apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų.

Teismo vertinimu, pripažinimas, kad vidaus reikalų sistemos pareigūnams privalomo sveikatos draudimo įmokos skaičiuotinos vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje nurodyta tvarka, prieštarautų Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1 dalies nuostatai, įtvirtinančiai pareigūnų teisę į  šio Statuto ir kitų įstatymų nustatytą sveikatos priežiūrą.  Toks teisės aiškinimas prieštarautų ir Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, kuris reiškia, kad pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis.

Teismas taip pat pažymėjo, jog vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis asmenų, nurodytų šio įstatymo 17 straipsnio 3–8 dalyse, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja po 3 mėnesių nuo tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos arba jie patys mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas, arba nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką. Teismas pasisakė, jog toks aiškinimas paneigtų statutinių valstybės pareigūnų teisę į sveikatos priežiūrą nuo įmokų mokėjimo pradžios, kaip nustatyta kitiems valstybės tarnautojams ar pagal darbo sutartis bei kitais pagrindais dirbantiems asmenims (Sveikatos draudimo įstatymo 8 str. 1 d., 17 str. 1-2 d.).

Remdamasis Socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu  ir  Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas priėjo prie išvados, jog statutiniams pareigūnams minėtame statuto straipsnyje nustatyta savarankiška socialinė garantija – teisė į nemokamą sveikatos priežiūrą, – kuria rūpintis yra įsipareigojusi valstybė. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad  ginčo atveju Vadovybės apsaugos departamentas Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taikė netinkamai ir iš pareiškėjo gaunamo tarnybinio atlyginimo 6 procentų sveikatos draudimo įmokas nuo 2009 m. sausio 1 d. išskaičiavo nepagrįstai.

III.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 37-39), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad išskaičiuodamas  6 procentų dydžio sveikatos draudimo įmokas  nuo pareigūnų darbo užmokesčio, vadovavosi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatomis, atsižvelgdamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. kovo 10 d. raštu Nr. (18.26-31-1)-R-2351 pateiktą išaiškinimą dėl sveikatos draudimo mokesčio išskaičiavimo iš statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio ir teigė, kad nors abejoja tokiu išaiškinimu, būdamas valstybės institucija, privalo juo vadovautis (Mokesčių administravimo įstatymo 12 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas, kuris yra statutinis valstybės tarnautojas, kreipėsi į teismą, teigdamas, kad  atsakovas nuo 2009 m. sausio 1 d. iš jo darbo užmokesčio nepagrįstai išskaito 6 procentus sveikatos draudimui pagal nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Sveikatos draudimo įstatymo (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija) 17 straipsnio 8 dalį.

             Minėta teisės norma nustato, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1-6 dalyse nurodytos, pajamas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

           Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

             Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus: 2010 m. liepos 13 d. Nr. A143-1055/2010; 2010 m. spalio 4 d. Nr.A438-1115/2010) yra pateikęs Sveikatos draudimo įstatymo (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija) 17 straipsnio 8 dalies aiškinimą. Minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija ) 3 straipsnio matyti, kad sveikatos draudimas (reglamentuojamas Sveikatos draudimo įstatymo), kaip viena iš socialinio draudimo rūšių, patenka į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo reglamentuojamą sferą. Todėl šio įstatymo 4 straipsnis, nustatantis asmenų, draudžiamų socialiniu draudimu pagal socialinio draudimo rūšis, ratą yra taikytinas ir Sveikatos draudimo įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams. Tačiau ši teisės norma yra taikytina tiek, kiek ji neprieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo - specialiojo teisės akto normoms, nustatančioms draudžiamųjų ir apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų ratą. Tokia Sveikatos draudimo įstatymo norma yra 6 straipsnis, kurio 3 dalies (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcijos) 1 punkte nurodyta, kad apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu laikomi asmenys, už kuriuos šio įstatymo nustatyta tvarka mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, nustatytos šio įstatymo 17 straipsnio 1 ir 3 dalyse, ir asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nustatytas šio įstatymo 17 straipsnio 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8 dalyse.

Tarp asmenų, kurie Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, yra nurodyti 17 straipsnio 8 dalyje aptarti asmenys, prie kurių (pagal šioje normoje nustatytus kriterijus) priskirtinas ir pareiškėjas. Todėl darytina išvada, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjui atsirado prievolė mokėti 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir atsakovas šios įmokos išskaitymo iš pareiškėjo darbo užmokesčio ir pervedimo į PSD fondo biudžetą funkciją atliko pagrįstai ir teisėtai.

Nagrinėjama byla pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra visiškai analogiška pirmiau minėtoms, todėl nėra  jokio teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

            Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą - pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo E. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

            Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas