Baudžiamoji byla Nr. 1A-350-813/2020

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00621-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.3;

 (S)

(S)

1.2.4.6.2.1; 1.2.9.8; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,

dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei,

išteisintajam R. S., jo gynėjui advokatui Vincui Pacevičiui,

nukentėjusiajai K. S., jos atstovui advokatui Vytautui Klimavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2020 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, kadangi jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios K. S. atsisakymas nuo ieškinio priimtas ir procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       R. S. pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2013 m., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos ir ne vėliau kaip iki 2016 m. gruodžio 2 d. namuose, (duomenys neskelbtini), kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, turėdamas teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus E. S., K. S., sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai jiems vystytis, privalėdamas rūpintis jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu, piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis. Psichiškai gniuždė ir vartojo fizinį smurtą, suduodamas smūgius diržu, baugindamas smurtu savo sūnų E. S., gim. (duomenys neskelbtini). Sistemingai grasino sugriauti savo dukrai K. S., gim. (duomenys neskelbtini) ir jos draugui M. A. gyvenimą, pasodinti vaikų motiną J. S. į kalėjimą, palikti be namų. Tokiais ilgalaikiais nukentėjusiosios K. S. atžvilgiu psichologinio ir fizinio smurto veiksmais, fiziškai ir psichiškai gniuždė savo dukrą K. S. dėl ko nukentėjusiajai K. S. konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje F93.8 tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamojo veiksmų: fizinio ir psichologinio smurto jos atžvilgiu bei stebėto fizinio ir psichologinio smurto jos motinos atžvilgiu. Taip nesunkiai sužalojo savo dukrą K. S., nes K. S. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

2.       Be to, R. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, automobilyje smurtavo prieš savo šeimos narį – dukrą K. S., kuriai kilusio konflikto metu sudavė vieną kartą delnu per veidą, taip smurtaudamas nukentėjusiajai K. S. sukėlė fizinį skausmą.

3.       Alytaus apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nėra pakankamų ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių R. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Taip pat konstatavo, kad kaltinimai pagal BK 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą yra nepagrįsti ir neįrodyti, kaltinamajame akte išdėstyti duomenys yra nepakankami ir keliantys abejonių.

4.       Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. S. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti laisvės apribojimą 6 mėnesiams; pripažinti kaltu pagal BK 163 straipsnį ir paskirti 100 MGL (5000 eurų) baudą; pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti 8 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, subendrinti jas apimant ir paskirti 8 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams. R. S. paskirti įpareigojimą dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Priimti nukentėjusiosios K. S. atsisakymą nuo ieškinio ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti. CD laikmenas su vaizdo ir garso įrašais palikti saugoti kartu su baudžiamosios bylos medžiaga.

4.1.                      Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismo išvados, jog nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji K. S. jautė fizinį skausmą dėl išteisintojo R. S. veiksmų, taip pat teismui kilusios abejonės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laiko, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

4.1.1.                      Teigiama, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nekyla abejonių, kad konfliktas tarp nukentėjusiosios K. S. ir išteisintojo R. S., kurio metu pastarasis sudavė delnu nukentėjusiajai per veidą, įvyko nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek 2018 m. vasario 19 d. vykusio teismo posėdžio metu nukentėjusioji nuosekliai laikėsi savo parodymų, nurodydama, kad šis įvykis buvo 2016 metų rudenį, mokslo metų pradžioje. Ir tik apklausta teisiamojo posėdžio metu 2018 m. rugsėjo 27 d. ir 2020 m. sausio 6 d. nukentėjusioji kardinaliai pakeitė parodymus, neigdama ne tik šį įvykį, bet ir kitus R. S. veiksmus jos atžvilgiu. Teismas, spręsdamas dėl įvykio laiko, nevertino liudytojos J. S. parodymų, kurie visiškai patvirtina nukentėjusiosios K. S. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir 2018 m. vasario 19 d. vykusio teismo posėdžio metu. Kilus abejonėms dėl įvykio laiko, teismas rėmėsi liudytojos V. S. parodymais, kad 2016 m. rugsėjo mėn. ji mokykloje nedirbo, kadangi 2016 m. birželio mėn. išėjo motinystės atostogų. Tačiau teismas neįvertino liudytojos V. S. nurodytos aplinkybės, kad buvo atvejis, kai K. S. atėjo į klasę pavėlavusi, buvo apsiverkusi. Bekalbant, K. S. verkdama pasakojo, kad tėvai susipyko, ją kaltina dėl skyrybų, mama susirado kitą draugą, dėl ko tėtis užsipuolė mamą. Apie smurtą nukentėjusioji tuo metu nepasakojo. Todėl, anot apeliantės, tikėtina, kad nukentėjusioji pedagogei papasakojo apie kitą įvykį, kurio metu konfliktas vyko tarp tėvų. Nukentėjusioji nurodė, kad apie smurtą, kurį patyrė automobilyje 2016 m. rudenį, mokslo metų pradžioje ji papasakojo klasės auklėtojai. Tačiau teismas neįvertino, kad konfliktai tarp S. vyko ilgą laiką, nukentėjusioji konfliktuojančius tėvus ir jų tarpusavio smurtą stebėjo ilgai, todėl tikėtina, kad ji pedagogei V. S. papasakojo apie kitą šeimoje tarp tėvo ir motinos įvykusį konfliktą. Taigi nors nukentėjusiosios K. S. ir liudytojos V. S. parodymuose galima įžvelgti prieštaravimų dėl įvykio laiko ir priežasties, dėl ko ji verkė, tačiau pažymima, kad nepilnamečių parodymams nereikia taikyti labai griežtų reikalavimų. Be to, teismas nepagrįstai atmetė A. B. parodymus. Liudytojas parodė, kad paskambinus K. ir pasakius, kad tėtis sudavė per veidą, jis atvažiavo ir paėmė mergaitę, pastaroji nėjo į mokyklą. Ši liudytojo A. B. nurodyta aplinkybė patvirtina, kad nukentėjusioji liudytojai V. S. pasakojo apie kitą įvykį, t. y. apie tėvų tarpusavio konfliktą, o ne patirtą smurtą automobilyje.

4.1.2.                      Teismo išvados, kad objektyvių ir neginčijamų duomenų, pagrindžiančių, kad šio konflikto metu R. S. ranka sudavė K. S. per veidą, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas, byloje nėra, neatitinka faktinių aplinkybių. Teigiama, kad R. S. parodymai apie tai kad 2016 m. vežant K. į mokyklą automobiliu ir paklausus, kur jos motina, ši pradėjo verkti dėl to, kad mama laukiasi, po to pradėjo priekaištauti dėl jo turimos draugės, o paklausus apie nukentėjusiosios draugą M. A., pradėjo isterikuoti, bandė išlipti iš automobilio, kad jokio smūgio į veidą K. nesudavė, vertintini kaip jo gynybos pozicija, kaip siekimas išvengti atsakomybės, kadangi šiuos kaltinamojo parodymus paneigia kiti duomenys. Nukentėjusioji K. S. tiek apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek 2018 m. vasario 19 d. teismo posėdžio metu parodė, kad automobilyje, vežant ją į mokyklą, neatsakius tėčiui, kur mama, jis trenkė dešiniu delnu jai į kairį žandą. Žandas buvo paraudęs, prie tėtės ir mokykloje ji verkė, jai skaudėjo. Apie patirtą smurtą automobilyje nukentėjusioji K. S. tą pačią dieną pasakė mamai. Liudytoja J. S. parodė, kad jai paskambino K. ir verkdama pasakė, kad su tėčiu įvyko konfliktas, atsisakius pasakyti, kur mama, tėtis supyko ir trenkė per veidą. Liudytojas A. B. (senelis, J. S. tėvas) parodė, kad jam paskambino verkdama K. ir pasakė, kad jai tėtis sudavė. Taigi, šių liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios K. S. ikiteisminio tyrimo metu ir 2018 m. vasario 19 d. teismo posėdžio metu duotus parodymus. Nors nukentėjusiosios motina pas medikus nesikreipė, iš karto apie įvykį teisėsaugos institucijoms nepranešė, tačiau kiti požymiai – mergaitė verkė dėl patirto skausmo, apie tai pranešė telefonu mamai ir seneliui, kuris matė paraudusį mergaitės skruostą, rodo, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Todėl, anot prokurorės, nekyla abejonių, kad R. S. jam inkriminuotus fizinio smurto veiksmus padarė tyčia ir kad dėl jo veiksmų nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Darydamas priešingas išvadas, teismas neįvertino nukentėjusiosios K. S. amžiaus įvykio metu (gim. (duomenys neskelbtini)). Pažymima, kad kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris naudoja prieš vaiką fizinę jėgą, suvokia, jog tuo sukels pasekmes - nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba bus padarytas atitinkamas sveikatos sutrikdymas. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, dėl kurių R. S. būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nepilnametei nesukels, o subjektyvus išteisintojo savo veiksmų vertinimas jo atsakomybės padarius nusikalstamą veiką nepašalina ir nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.

4.2.                      Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados, jog R. S. veiksmuose auklėjant savo vaikus, nėra BK 163 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų nusikalstamų veikų požymių, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

4.2.1.                      Nors R. S. savo kaltę neigia, tačiau byloje ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad jis sistemingai, naudodamas fizinę ir psichinę prievartą, gniuždė savo vaikus K. S. ir E. S.. Netikėti nukentėjusiosios K. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir 2018 m. vasario 19 d. teisiamojo posėdžio metu nėra pagrindo, kadangi nepilnametės nukentėjusiosios parodymai gauti nepažeidžiant apklausos procedūros taisyklių ir yra vieni reikšmingiausių įrodymų vertinimo procese. Be to, šiuos nukentėjusiosios K. S. parodymus patvirtina nukentėjusiojo E. S., liudytojų J. S., A. B., G. B., J. S., V. T. parodymai. Paminėtų asmenų parodymais bei teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-105/2017 ir Nr. 103MS-104/2017 išvadomis, ekspertės psichiatrės Sigutės Stanaitienės ir ekspertės psichologės Ievos Salialionės paaiškinimais teisme, pasak prokurorės, nustatyta, kad kaltinamojo R. S. veiksmai savo vaikų nukentėjusiųjų K. S. ir E. S. atžvilgiu pasireiškė fiziniu smurtu - smūgiai diržu, ranka, grasinimais sugriauti gyvenimą dukrai ir jos draugui, pasodinti vaikų motiną į kalėjimą, palikti be namų. Iš visų šių aplinkybių matyti, kad tokiais sistemingais veiksmais R. S. sąmoningai siekė sudaryti ne tik savo sutuoktinei, bet ir savo vaikams baimės ir nerimo atmosferą. Toks elgesys netraktuotinas vien tik kaip besiskiriančių asmenų nesutarimai ir konfliktai. Veikos pavojingumą rodo ir tai, kad minėti veiksmai buvo atliekami prieš nepilnamečius vaikus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-347/2014)

4.2.2.                      Apeliaciniame skunde pažymima, kad vertinant nukentėjusiosios K. S. parodymų, duotų 2018 m. rugsėjo 27 d. ir 2020 m. sausio 6 d. teisiamųjų posėdžių metu, patikimumą reikia atsižvelgti į tai, kad nukentėjusiosios motina J. S. išvyko iš Lietuvos ir nukentėjusiaisiais K. S. ir E. S. liko rūpintis ir juos prižiūrėti tėtis – išteisintasis R. S.. Būtent tuo metu Vaiko teisų apsaugos skyriaus specialistams buvo pateikti nukentėjusiųjų K. S. ir E. S. paaiškinimai, kuriuose neigiamas smurto prieš juos vartojimas. Atkreipiamas dėmesys į tą aplinkybę, kad nukentėjusioji K. S., duodama parodymus 2018 m. rugsėjo 27 d. teisiamajame posėdyje, dažnai nurodė abejones dėl tėvo veiksmų: „mano, kad tėtis mašinoje netrenkė“, „mano, kad jokio skausmo nejautė“, „mano, kad ji per jautriai sureagavo į tėčio sudrausminimus“, „nemano, kad tėtis jį (E.) yra mušęs“. Tokie nukentėjusiosios parodymai, anot apeliantės, kelia abejonių dėl jų patikimumo, tuo labiau, kad nukentėjusioji parodė, kad šiuo metu jaučiasi pasimetusi, kaltina save, kad vyksta šis procesas.

4.2.3.                      Taip pat atkreipiamas dėmesys į liudytojos - Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės V. T. parodymus. Pastaroji paaiškino, kad atėjusi į skyrių K. paprašė duoti lapą kažką parašyti. Ji K. siūlė pasikalbėti, bet ši pasakė, kad nenori kalbėti, o nori rašyti. Po to kalbantis K. pasakė žodžiais tai, ką buvo parašiusi paaiškinime, tačiau kalbėjo sunkiai. Ji pagalvojo, kad K. pavargo nuo visų teisminių procesų, todėl nori viską užbaigti. Tačiau teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. S. atžvilgiu, nevertino šių aplinkybių, todėl padarė neteisingas išvadas.

4.2.4.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2018 m. vasario 20 d. VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos paauglių psichiatrės Astos Dervinytės- Bongarzoni specialisto išvadoje yra iš esmės kritikuojama ir vertinama 2017 m. birželio mėn. 8 d. - liepos mėn. 13 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus atlikta K. S. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Tokie specialistės veiksmai vertintini kaip neetiški, kadangi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės išvados nekelia abejonių, kaip ir nekelia abejonių eksperčių Sigutės Stanaitienės ir Ievos Salialionės kompetencija. Be to, 2018 m. vasario 20 d. tyrimas atliktas nebendraujant ir neturint tiesioginio kontakto su vaikais, teoriškai dėstant išvadas, todėl 2018 m. vasario 20 d. VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos paauglių psichiatrės Astos Dervinytės- Bongarzoni specialisto išvada negali būti pripažinta įrodymu ir vertinama kontekste su kitais bylos duomenimis.

4.2.5.                      Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad reikia įvertinti ir tai, kad 2017 m. birželio 8 d. – liepos 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje nurodyta, jog K. S. konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamojo veiksmų. K. S. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus. Gi 2019 m. spalio mėn. 3 d. – spalio 21 d. Kauno teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad K. S. neserga lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, ji yra praktiškai psichiškai sveika. Vertinat ekspertizių išvadas šioje dalyje, pažymėtina, kad Kauno teismo psichiatrijos skyriuje K. S. ekspertizė atlikta praėjus dviem metams po ekspertizės, kurią atliko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertės. Per šį laiką nukentėjusioji tapo pilnametė, savarankiška, nutrūko santykiai su draugu M. A., pagerėjo jos santykiai su tėvu, todėl sutiktina su ekspertų išvada, kad šios ekspertizės metu nukentėjusiajai nediagnozuoti jokie psichikos sutrikimai ir ji yra psichiškai sveika

4.2.6.                      Apibendrindama apeliacinio skundo argumentus prokurorė tvirtina, kad įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad R. S. veiksmai savo vaikų nukentėjusiųjų K. S. ir E. S. atžvilgiu pasireiškė ilgalaikiu, sistemingu psichiniu ir fiziniu smurtu - smūgiais diržu, ranka, grasinimais sugriauti gyvenimą dukrai ir jos draugui, pasodinti vaikų motiną į kalėjimą, palikti be namų. Dėl šių veiksmų K. S. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl emocijų sutrikimo vaikystėje tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl R. S. veiksmų.

5.       Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Prokurorė apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šio teismo išvadomis dėl išteisintojo R. S. nekaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, mano, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, R. S. išteisino nepagrįstai. Prokurorės įsitikinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina R. S. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 163 straipsnyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, todėl prašo pripažinti jį kaltu padarius šias nusikalstamas veikas. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7.       Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8.       Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

9.       Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

10.       BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui ar artimam giminaičiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus.

11.       Apeliantės manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – išteisintojo, nukentėjusiosios K. S., liudytojų parodymus, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai R. S. išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

12.       Visų pirma, pažymima, kad, kaip ir minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes, tačiau šioje byloje tokių įrodymų nesurinkta.

13.       R. S. kaltinimas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., tiksliau nenustatytu laiku, sukėlus fizinį skausmą savo dukrai K. S., buvo grindžiamas išimtinai subjektyviais nukentėjusiosios parodymais ir iš jos parodymų išvestiniais jos artimųjų parodymais bei ekspertizės aktais. Pažymėtina, jog įrodymų patikimumas, taip pat ir paties nukentėjusiojo parodymų, ekspertizės akto patikimumas, jų įrodomoji vertė nustatoma visus surinktus duomenis lyginant ir gretinant tarpusavyje bei atsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes.

14.       Išteisintas R. S. neneigė, kad 2016 m. mokslų metų pradžioje vežant dukrą į mokyklą, tarp jų buvo susidariusi konfliktinė situacija. K. S. jautriai reagavo į motinos nėštumą, priekaištavo jam dėl jo turimos draugės, o paklausus apie santykius su M. A., kilo isterija. Ji bandė išlipti iš važiuojančio automobilio, o jis už peties ją sulaikė. Privažiavus prie mokyklos ji nusikeikusi verkdama nuėjo į mokyklą. Kaltinamasis neigė dukrai sudavęs delnu į veidą. Nukentėjusioji, aiškindama apie šio įvyko aplinkybes, viso proceso metu nebuvo nuosekli. Po R. S. kreipimosi į Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl to, kad J. S. vaikams draudžia su juo bendrauti, 2016 m. spalio 4 d. rašydama paaiškinimą nurodė, kad su tėčiu bendrauti nenori, nes jis smurtauja. Paskutinį kartą, rugsėjo pradžioje, jai nesutikus pas jį važiuoti, po ilgų įkalbinėjimų ir grasinimų trenkė į veidą (1 t., b. l. 2). 2016 m. spalio 10 d. liudytojo apklausos metu, dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei, aiškino, kad tėtis jos atžvilgiu yra agresyvus, nori kontroliuoti, baugina, grasina pasodinti jos draugą. Ji aiškino, kad tėtis ne kartą yra ją pastūmęs, sudavęs ranka. Paskutinį kartą tai buvo maždaug prieš mėnesį laiko (1 t., b. l. 32-33). Daugiau jokių aplinkybių K. S. nepatikslino. O apklausiama 2016 m. lapkričio 30 d., dalyvaujant motinai J. S., aiškino, kad keli mėnesiai atgal tėtis veždamas ją į mokyklą vieną kartą delnu sudavė per veidą, nes ji nepasakė, kur yra mama (1 t., b. l. 35-36). 2017 m. sausio 31 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, apie šį įvykį aiškino analogiškai kaip ir ankstesnėje apklausoje. Tik patikslino, kad mokykloje pamatė, jog žandas paraudęs. Paraudimą matė mokykloje ją prieš pamokas pasitikusi draugė P. A., kuriai ji viską papasakojo. Per pirmą pamoką klasės auklėtojai V. S. pasakė, kad susipyko su tėčiu (1 t. b. l. 42-45). 2018 m. vasario 19 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu apie šį įvykį nurodė tas pačias aplinkybes, tik aiškino, kad apie tai atėjusi į mokyklą pasakė draugei G. N.. Kadangi labai verkė, auklėtoja per pamoką ją išsivedė pasikalbėti, tačiau auklėtojai ji pasakė tik kad susipyko su tėčiu. Tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji pakeitė parodymus ir ėmė tvirtinti, kad tėtis jos atžvilgiu automobilyje prie mokyklos nesmurtavo. Aiškino, kad dabartiniu jos supratimu, tai buvo ne smurto panaudojimas, o sudrausminimas žodžiu. Įvykis prie mokyklos įvyko dėl tėvų skyrybų. Ji supyko ant tėčio ir jie apsižodžiavo. Tėtis norėjo, kad ji paklausytų, ką jis sako. Mano, kad tėtis mašinoje jai netrenkė. Tuo metu vyko tėvų skyrybos, ji buvo labai jautri, ir bet koks „kepštelėjimas“ atrodė, kaip smurtas prieš ją. Tėtis jai netrenkė, norėjo paimti už peties, norėjo ją atsukti, kad ji išklausytų tėtį, nes ji nenorėjo klausyti, norėjo pabėgti. Tai buvo tėčio bandymas su ja pakalbėti. 2020 m. sausio 6 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu papildomai apklausta K. S. vėlgi tvirtino, kad tėtį apkalbėjo, kad tai padarė įtakota mamos ir tuometinio jos draugo M. A.. Ji kreipėsi į vaiko teisių apsaugos tarnybą, galvodama, kad tokiu būdu tėtis negalės su ja bendrauti, o ji galės būti su savo draugu.

15.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau visgi pažymėtina, kad mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu. Nukentėjusiosios K. S. parodymų teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, analizuojant jos pačios, liudytojų parodymus, kitus išvestinius įrodymus, kuriuose yra tam tikros informacijos apie K. S. pasisakymus dėl patirto fizinio smurto.

16.       Nagrinėjamu atveju spręsdamas, kuriais K. S. parodymais tikėti, vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino kitus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo tikėti nepilnametės nukentėjusiosios K. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios apklausos metu teisme duotais parodymais. Nors prokurorė apeliaciniame skunde tvirtina, kad šių parodymų teisingumą patvirtina liudytojų J. S., A. B., G. B., J. S., V. S. parodymai, teisėjų kolegija su tokiais prokurorės teiginiais nesutinka.

17.       Nei vienas iš šių asmenų paties tarp K. S. ir R. S. vykusio konflikto nematė. Liudytoja J. S. (buvusi R. S. žmona, bylos duomenimis, jų santykiai itin konfliktiški), duodama parodymus, taip pat nebuvo nuosekli. Apklausiama liudytoja 2016 m. spalio 10 d., t. y., praėjus neilgam laiko tarpui nuo R. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, galimo padarymo, apie tai, kad K. S. prie mokyklos būtų patyrusi fizinį smurtą, neužsiminė, nors išties buvus tokiam įvykiui, ji neabejotinai apie tai minėtos apklausos metu jau turėjo žinoti. Pastebėtina, kad ir K. S. tą dieną vykusios apklausos metu tik aiškino, kad tėvas jai yra sudavęs, pastūmęs ir paskutinį kartą tai padarė maždaug prieš mėnesį, tačiau jokių konkretesnių įvykio aplinkybių nenurodė. 2016 m. lapkričio 24 d. vykusios apklausos metu ji aiškino, kad tiksliai nepamena kada, bet galėjo būti 2016 m. sausio mėnesį, R. S. pasisiūlė vaikus nuvežti į mokyklą, kadangi ji turėjo išvykti. Važiuojant automobiliu, buvęs sutuoktinis teiravosi dukters, kur randasi mama, į ką ši atsakė, kad tai ne jo reikalas. Po šių žodžių šis trenkė dukrai per veidą, pykosi su ja. Po to nuvežė į mokyklą. Tą pačią dieną dukra su ja susiekė telefonu ir viską papasakojo (1 t., b. l. 144-145). Apklausiama 2016 m. gruodžio 6 d., po tyrėjos atliktos K. S. apklausos, kurioje dalyvavo ir J. S., nukentėjusioji ėmė tvirtinti, kad įvykis prie mokyklos buvo 2016 m. rugsėjo mėnesį. Ji taip pat nurodė, kad apie fizinį smurtą sužinojo iš dukters telefonu. Ši verkdama jai paskambino iš mokyklos. Ją tokią matė auklėtoja V. S. ir apie šį įvykį papasakojo draugei P. A. (1 t., b. l. 155-157). Taigi ji perpasakojo K. S. apklausos metu nurodytas aplinkybes. Iš esmės analogiškų parodymų ji laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

18.       Negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad aplinkybę, jog R. S. dukrai sudavė prie mokyklos, patvirtina A. B. parodymai. Vertindama šio liudytojo parodymus, teisėjų kolegija pastebi, kad jie prieštarauja pačios K. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios apklausos teisme duotiems parodymams, kuriais prokurorė prašo remtis sprendžiant R. S. kaltės klausimą, o taip pat ir J. S. parodymams, į ką teisingai dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas. A. B. (J. S. tėvas) paaiškino, kad paskambinusi K. jam pasakė, kad tėtis sudavė. Jis su K. prie mokyklos susitiko praėjus maždaug 10 minučių nuo įvykio. Anūkė nėjo į pamokas laukė jo. Jis nuvykęs pastarąją pasiėmė. Jos skruostas buvo paraudęs, ji verkė. Tačiau pastebėtina, kad nukentėjusioji nei vienos apklausos metu apie tai, kad būtų skambinusi seneliui ir su juo susitikusi nenurodė, priešingai, aiškino, kad apsiverkusi ėjo į mokyklą, ten viską papasakojo jos laukusiai draugei (skirtingų apklausų metu nurodė skirtingas drauges), o po to pirmosios pamokos metu apie tai, kad susipyko su tėčiu pasakė auklėtojai V. S.. Tačiau liudytoja V. S. nurodė, kad 2016 m. rugsėjo mėnesį jau nebuvo K. S. klasės auklėtoja, kadangi tuo metu jai buvo suteiktos motinystės atostogos. Tad apie jokį 2016 m. rugsėjo mėnesį buvusį konfliktą jai negalėjo būti papasakota. Liudytoja taip pat nurodė, kad per visą laiką, kol buvo klasės auklėtoja, smurto šeimoje požymių nepastebėjo. Buvo vienas atvejis 2016 m. pradžioje, žiemą, kuomet K. S. pavėlavo į pamokas. Ji buvo apsiverkusi. Besikalbant papasakojo, kad tėvai labai susipyko, kad mama susirado kitą draugą ir tėvas dėl to ją užsipuolė. Apie smurtą nieko nepasakojo. Apie tai, kad R. S. būtų smurtavęs K. S. atžvilgiu, nenurodė ir M. A.. Pastarasis bylai reikšmingu laikotarpiu artimai bendravo su nukentėjusiąja. Dėl santykių su juo K. S. susilaukdavo tėvo priekaištų, kas visiškai natūralu, atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiajai tuo metu buvo tik 14-15 metų, o M. A. už ją vyresnis buvo beveik 10 metų, be to, ir ne itin teigiamai charakterizuojamas dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio ir pan. Jis tik patvirtino, kad K. S. pykosi su tėvu, bet apie smurtą nieko nepasakojo. Kadangi M. A. aptariamu laikotarpiu nukentėjusiosios gyvenime užėmė svarbią vietą, abejotina, jog tuo atveju, jei nukentėjusioji iš tiesų būtų patyrusi fizinį smurtą, ji apie tai nebūtų užsiminusi tuo metu artimam ir svarbiam žmogui. Esant prieštaringiems nukentėjusiosios ir liudytojų parodymams, liko nepaneigta išteisintojo versija, kad konflikto automobilyje su K. S. metu jis jai suėmė už peties, norėdamas ją sulaikyti, pasikalbėti, tačiau jokio smūgio per veidą nesudavė ir fizinio skausmo nesukėlė, juolab, kad ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji pripažino, kad aptariamu laikotarpiu buvo labai jautri ir į viską perdėtai reagavo, kiekvienas prisilėtimas atrodydavo, kaip smurtas.

19.       Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, kaip ir minėta, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (iš lot. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kuris įpareigoja objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Byloje nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad R. S. nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, automobilyje kilusio konflikto metu savo dukrai K. S. sudavė vieną kartą delnu per veidą ir taip sukėlė fizinį skausmą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. S. išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 163 straipsnio ir BK 138 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo

20.       Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika; 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių, tai yra nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybės: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis.

21.       Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, tai yra jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Vienkartinio pobūdžio smurtiniams veiksmams prieš vaiką teisiškai įvertinti BK 163 straipsnis netaikomas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-277-788/2016, 2K-474-489/2016). Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, tai yra jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad fizinis vaiko gniuždymas apima tokius padarinius kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, o nustačius didesnį sveikatos sutrikdymo mastą vaikui sukelti neigiami padariniai atskirai kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius taikant nusikalstamų veikų sutapties taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). 

22.       Nagrinėjamoje byloje R. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2013 m., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos ir ne vėliau kaip iki 2016 m. gruodžio 2 d., turėdamas teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus E. S., K. S., sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai jiems vystytis, privalėdamas rūpintis jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu, piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis. Psichiškai gniuždė ir vartojo fizinį smurtą, suduodamas smūgius diržu, baugindamas smurtu savo sūnų E. S., gim. (duomenys neskelbtini). Sistemingai grasino sugriauti savo dukrai K. S., gim. (duomenys neskelbtini). ir jos draugui M. A. gyvenimą, pasodinti vaikų motiną J. S. į kalėjimą, palikti be namų. Tokiais ilgalaikiais nukentėjusiosios K. S. atžvilgiu psichologinio ir fizinio smurto veiksmais, fiziškai ir psichiškai gniuždė savo dukrą K. S., dėl ko nukentėjusiajai K. S. konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje F93.8 tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamojo veiksmų: fizinio ir psichologinio smurto jos atžvilgiu bei stebėto fizinio ir psichologinio smurto jos motinos atžvilgiu. Taip nesunkiai sužalojo savo dukrą K. S.. 

23.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, taip pat pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. S. atžvilgiu. Vien ta aplinkybė, kad prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai.

24.       Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. S. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 163 straipsnyje klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (paties išteisintojo R. S., nukentėjusiųjų K. S., E. S., liudytojų parodymais, eksperčių paaiškinimais, ekspertizės aktuose pateiktomis išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga), tyrė bei analizavo tiek R. S. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai neginčijamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog R. S. laikotarpyje nuo 2013 metų tiksliau nenustatytos dienos iki 2016 m. gruodžio 2 d. sistemingai naudojo fizinį smurtą, psichiškai gniuždė savo sūnų E. S. ir dukrą K. S., pastarajai šiais veiksmais ir nesunkiai sutrikdydamas sveikatą.  

25.       Išteisintasis R. S. viso proceso metu neigė smurtavęs savo vaikų atžvilgiu, sistemingai juos gniuždęs. Jis pripažino, kad yra griežtas tėvas, tačiau tikino fizinių bausmių nenaudojęs. Jis niekada netampė dukros už plaukų, nesudavė smūgių į veidą. E. patikdavo žaisti lėktuvėliais, tad žaidimo forma sūnų numesdavo ant lovos. Yra buvę atvejų, kai E. išdaužė lango stiklą, peiliu supjaustė baldus, tuomet griežtesniu tonu buvo aiškinama, kad taip elgtis negalima, jis būdavo sudrausminamas. Tačiau bauginimo ir smurto nebuvo. Griežtesnių pokalbių buvo ir su K.. Mano, kad vaikai apie smurtą kalbėjo įtakoti motinos. Nesutarimai šeimoje prasidėjo 2014 m., 2015 m. pradžioje jis išėjo gyventi pas tėvus, įvyko oficialios skyrybos. Vaikams yra tekę matyti tarp jo ir J. S. buvusius konfliktus. Nesutarimai buvo dėl finansų, namo, vaikų priežiūros, dėl to, kad motina K., kuriai tuo metu buvo 14-15 metų, leidžia bendrauti su žymiai už ją vyresniu vyru – M. A.. K. išvažiuodavo pas pastarąjį į Šiaulius, ėmė praleidinėti pamokas, išvyko su juo krovininiu automobiliu į užsienį. Jis žinojo, kad K. draugas vartojo svaigalus, buvo praradęs teisę vairuoti transporto priemones. Jam kaip tėvui nepatiko tokie dukters santykiai ir elgesys, buvo neramu, o motina toleravo. Su K. yra buvę pokalbių apie M. A.. Jis jai aiškino, kad reikia baigti mokyklą. Tai buvo griežti pokalbiai. Po skyrybų žmona jam uždraudė bendrauti su vaikais, vaikai buvo nuteikinėjami prieš jį. Sūnus bijodavo su juo bendrauti, kadangi mama bardavo. Dėl to, kad J. S. jam draudė bendrauti su vaikais, dėl K. santykių su M. A. kaltinamasis yra kreipęsis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Konfliktiniu laikotarpiu K. buvo karštakošė, impulsyvi, priešiška, labai ryškiai išreikšdavo savo jausmus, nepasitenkinimą. Pastebėtina, kad tokias jos charakterio savybes nurodė ir M. A., G. B., patvirtino ir ji pati.

26.       Kaip matyti iš išteisintojo R. S. parodymų, jis sutiko, kad yra griežtas tėvas savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti vaikus, ypač dukrą paauglystės laikotarpiu, siekdamas, kad ji būtų disciplinuota, nepraleidinėtų pamokų, baigtų mokyklą, vengtų netinkamos kompanijos, santykių su žymiai vyresniu ne itin teigiamai charakterizuojamu vaikinu. Tą pripažino ir nukentėjusioji K. S. bylą nagrinėjant teisme (išskyrus pirmąją apklausą teisme).

27.       Nukentėjusioji K. S. apklausiama 2018 m. vasario 19 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad tėčio agresyvūs išpuoliai dažnai pasireikšdavo. Jis mušdavo mamą, tempdavo ją už plaukų, pastumdavo. Tėvų santykiai labiausiai pablogėjo, kai gimė brolis. Nukentėjusioji aiškino, kad ir ją dažnai tampydavo už plaukų, stipriau paimdavo už rankos ar už peties, likdavo mėlynės, pirštų įspaudai. Yra ne kartą sudavęs į veidą, dėl ko kraujuodavo lūpa. Kartą pas senelius yra pastūmęs, dėl ko ji atsitrenkė į radiatorių. Tokių įvykių dažnumas priklausydavo nuo tėčio nuotaikos. Prieš kažkurį iš šeimos narių smurtas pasireikšdavo bent kartą į savaitę. Prieš ją smurtaudavo, kai paprašydavo pinigų ar išeiti su draugais, dėl namų ruošos. Ji niekaip tėčiui neįtikdavo. Smurtą yra mačiusi teta J. S., pusseserė R. S.. Jos ir tėčio santykiai labiausiai pablogėjo 2015-2016 metais, kai jis susirado draugę ir išėjo gyventi kartu su ja. Santykių pablogėjimui didžiausią įtaką turėjo tėvų skyrybos, turto dalybos, pavydas. Ji bandė bendrauti su tėčio drauge, bet ši jai nepatinka. Pripažino, kad rašė negražaus turinio žinutes tėčio draugei, kišosi į suaugusiųjų reikalus, kadangi jai patinka padėti spręsti konfliktus. Yra impulsyvi, karšto būdo, drąsi ir gali pastovėti už save ir savo šeimą. Yra įsikišusi į ginčus dėl turto. Būdavo ir prieš brolį smurtaujama, jį pastumdavo, patampydavo už drabužių. Žino, kad yra gavęs ir iš delno per užpakalį, bet jį silpniau mušdavo negu ją. Būdama 14 metų ėmė draugauti su 9 metais vyresniu vaikinu iš Joniškio M. A. ir tai tėčiui nepatiko. Prasidėjo nesutarimai, tėtis pradėjo grasinti ir jai, ir draugui, draugas ne kartą į policiją ėjo aiškintis dėl tėčio išpuolių. Būdavo priekaištaujama mamai, aiškinama, kad tai pedofilija. Tėtis jai sakė, kad juos išskirs, pasodins jos draugą, kad jam pakenks, kad sugadins jam gyvenimą. Jis taip pat grasindavo sakydamas, kad paliks be namų visus, kad sugadins gyvenimą mamai. Dėl to jai buvo baisu. Visą šį laiką jautė stresą, pergyveno, buvo skaudu. Jai buvo labai sunku, nemiegodavo naktimis, turėdavo baisių minčių. Buvo nustojusi valgyti, buvo nusilpusi, tai buvo 2016-2017 m. Mokykloje būdavo labai sunku susikaupti. Lankėsi pas psichologą, gėrė žolelių vaistus. Mano, kad būtų teisinga, kad didžioji turto dalis atitektų jiems, kadangi jie yra trise, o jis vienas. O tėtis nori viską dalinti pusiau. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., b. l. 42-45).

28.       Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusioji pakeitė parodymus. Pirmiausia, 2018 m. rugpjūčio 3 d. ji kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių ir raštu pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad dėl tėvų skyrybų ir patirto didžiulio streso bei įtampos, trupučio spaudimo prieš maždaug du tris metus su tėčiu vykusį konfliktą pati galbūt pervertino ar suprato ir teisėsaugos atstovų buvo suprasta klaidingai. Tačiau dabar situaciją vertina kitaip ir mano, kad taip nebuvo (3 t., b. l. 118). Pastebėtina, kad šis paaiškinimas, o taip pat ir E. S. paaiškinimas, kuriame jis tvirtino, kad gera būti su tėčiu, priešingai nei kad tvirtina apeliantė, parašyti vaikų motinai J. S. dar gyvenant Lietuvoje. K. S. nurodė, kad paaiškinimo metu dar gyveno su mama, vėliau persikraustė pas senelius. R. S. buvo uždrausta su ja bendrauti. Bylos duomenimis jis šio draudimo laikėsi. Tad nėra duomenų, patvirtinančių, kad paaiškinimą Vaiko teisių apsaugos skyriui ji rašė įtakota tėvo.

29.       Gavus duomenų apie tokio paaiškinimo pateikimą, K. S. teisme buvo apklausta papildomai. 2018 rugsėjo 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji K. S. paaiškino, kad šiuo metu ji gyvena su seneliais. Su tėčiu nebendrauja, tačiau nori bendrauti. Raštą vaiko teisėms parašė, kadangi nori bendrauti su tėčiu, jo pasiilgo. Susiprato, kad anksčiau viską vertino per stipriai, todėl parašė šį raštą. Apie raštą vaiko teisėms kalbėjo su broliu ir močiute. Brolis galėjo bendrauti su tėčiu, ji pagalvojo, kad reikia imtis veiksmų. Jautė kaltę dėl šios situacijos, kadangi per jautriai į viską sureagavo, turbūt labai stipriai pergyveno tėvų skyrybas. Močiutė sakė, kad tai yra jos pačios pasirinkimas, jeigu ji taip jaučiasi, jog nori parašyti raštą vaiko teisėms, tai turi tai padaryti. Nebuvo taip, kaip pasakojo anksčiau. Tėtis visada yra griežtas, bet rankos prieš ją nekėlė, gal ji per jautriai reaguodavo į jo sudrausminimus. Ji norėdavo išeiti, neklausydavo tėčio, tai jis paimdavo už rankos ar dar kažkur. Tai būdavo tėčio reikalavimas atkreipti jos dėmesį. Pirmą kartą davė parodymus ir sakė, kad tėtis ją skriaudė, kažkada tempė už plaukų, dabar galvoja, kad buvo netyčia, norėjo paimti už peties ar rankos, o pasitaikė plaukai. Nukentėjusioji aiškino, kad buvo jauna, per daug vadovavosi emocijomis, ne visas aplinkybes teisingai pasakė teismui, neteisingai buvo suprasta. Dėl situacijos prie mokyklos, dabartiniu jos supratimu, tai buvo ne smurto panaudojimas, o sudrausminimas žodžiu. Tėtis pasakė jai, kad atsisėstų ir paklausytų, ką jis sako. Įvykis prie mokyklos įvyko dėl tėvų skyrybų. Ji supyko ant tėčio ir jie apsižodžiavo. Mano, kad tėtis mašinoje jai netrenkė. Tuo metu vyko tėvų skyrybos, ji buvo labai jautri, ir bet koks „kepštelėjimas“ atrodė, kaip smurtas prieš ją. Tėtis jai netrenkė, norėjo paimti už peties, norėjo ją atsukti, kad ji išklausytų tėtį, nes ji nenorėjo klausyti, norėjo pabėgti. Tai buvo tėčio bandymas su ja pakalbėti. Dėl grasinimų jos draugui pedofilija ir pasodinti į kalėjimą, tai nebuvo grasinimai, tai buvo labiau teiginiai. Dabar jai pačiai atrodo, kad tarp jų buvo per didelis amžiaus skirtumas ir jų santykiai atrodė keistai. Ji buvo su šiuo draugu išvykusi į užsienį, pora savaičių važinėjosi po Europą, važiavo sunkvežimiu, tuo metu jai buvo 16 metų. E. atžvilgiu nėra mačiusi smurto. Nemano, kad tėtis yra jį mušęs, jie labai gerai sutaria. Brolis tėčio bijotų, jeigu jis būtų jį skriaudęs. E. išdykaudavo, tai galėjo būti sudrausminimai.

30.       2020 m. sausio 6 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu papildomai apklausta nukentėjusioji K. S. parodė, kad šio tyrimo metu buvo apklausta tris kartus ir visi jos parodymai skyrėsi. Paskutiniai jos duoti parodymai yra teisingi. 2016 metais tėtis prieš ją nesmurtavo, jai skausmo nesukėlė, apie tai davė neteisingus parodymus, dėl ko nuoširdžiai gailisi. Neteisingus parodymus davė paveikta mamos ir M. A.. Buvęs draugas jai sakydavo, kad tėvas jiems trukdo bendrauti. Jos aplinkoje tėvas atrodė kaip priešas, visa mamos šeima tėtį apibūdino kaip blogą žmogų, kadangi jis paliko šeimą. Tuo metu tai atrodė jai, kaip pasaulio pabaiga. Ji pati pasistatė sieną tarp savęs ir tėčio. Visą tuometinę situaciją pati sudramatizavo ir tas situacijas iš dalies pati susigalvodavo. Motina ir M. A. nenurodydavo, ką kalbėti apklausų metu. Ji pati išgalvojo situaciją su broliu. Brolis davė parodymus, vadovaudamasis tuo, ką girdėjo aplinkoje. Jis sakydavo tai, ką norėjo girdėti aplinkiniai. Apie situaciją kalbėdavosi su seneliais. Jie sakydavo, kad tėtis juos paliko, jis to yra nusipelnęs. Ji pati su mama kalbėdavo apie tai, kokius davė parodymus. Brolis girdėdavo jų pokalbius. Brolis gindavo tėtį, bet ji bandydavo brolį nuteikti prieš tėvą. Ji pati kreipėsi į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Galvojo, kad tokiu būdu tėtė negalės su ja bendrauti, o ji galės būti su savo draugu. Nesuprato viso melo pasekmių. Vėliau, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, išsigando, norėjo pakeisti parodymus. Tyrėja tuomet pasakė, kad gali nukentėti jos motina. Išsigando, kad mama gali būti nuteista. Žinojo apie šeimoje esančius finansinius sunkumus, sunku buvo išlaikyti namą, galvojo, kad padės pareikštas civilinis ieškinys.

31.       Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ji vėlgi aiškino, kad tėtis jai tikrai nesukėlė jokių fizinių skausmų. Priešingai aiškino dėl skyrybų, dėl gyvenimo atskirai, manė, kad tokiu būdu padės mamai. Konfliktų tarp tėčio ir jos brolio nebuvo ir nėra.

32.       Kadangi nukentėjusioji bylą nagrinėjant teisme kardinaliai pakeitė parodymus, sprendžiant, kurie jos parodymai teisingi, būtina atsižvelgti ir į inkriminuojamų nusikalstamų veikų laikotarpiu susiklosčiusius santykius šeimoje, nesutarimus tarp suaugusių asmenų, kokioje aplinkoje ji augo, juolab, kad ši byla yra specifinė ir jautri, tampriai susijusi su daug metų santuokoje pragyvenusių, turinčių du nepilnamečius vaikus, santuokos nutraukimo, turto dalybų byla. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertinant parodymus byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, taip pat ir nukentėjusieji gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Nukentėjusioji K. S. teisme (išskyrus pirmąją apklausą), pripažino, kad kišosi į tėvų santykius. Kad nukentėjusioji buvo aktyviai įsitraukusį į tėvų skyrybų procesą, akivaizdžiai matyti ne tik iš jos teisme duotų parodymų, bet ir iš byloje esančių D. K. (tuometinei R. S. draugei) rašytų žinučių turinio, kuriose K. S. įžeidinėja D. K., kalba apie pedofiliją, kad „praeitą kartą jum nepaėjo ir dabar nepaeis“ (Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo gautas pranešimas apie tai, kad J. S. leidžia savo 14 ar 15 metų dukrai gulėti su suaugusiu vyru; dėl šio pranešimo buvo atliktas patikrinimas), grasina, nurodo, kad „<...mano mama tau dar nusileido, bet aš dabar imsiuos veiksmų, galėsi dėl visko blogo gyvenime kaltint tik mane, patikėk manim, norėjai karo, bus karas...>“ (1 t., b. l. 169-170). Pastebėtina, kad šios žinutės rašytos 2016 m. spalio 3 d., o jau 2016 m. spalio 4 d. K. S. Vaiko teisių apsaugos skyriui pateikė paaiškinimą, kuriame apkaltino tėvą smurtu.

33.       Nagrinėjamu atveju spręsdamas, kuriais K. S. parodymais tikėti, vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino kitus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo tikėti nepilnametės nukentėjusiosios K. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios apklausos metu teisme duotais parodymais. Akivaizdu, kad tėvų skyrybų, ypač konfliktiškų, atvejis traumuojančiai veikia vaiką. Be to, aptariamu laikotarpiu K. S., būdama vos 14-15 metų amžiaus, buvo užmezgusi santykius su ženkliai už save vyresniu vaikinu ir šiems santykiams tėvas prieštaravo, tad neabejotina, kad tai iššaukė jos priešiškumą tėvui. Natūralu kad, kai tėvai išsiskyrę, paaugliai dažnai linksta prie tos pusės, kurios taisyklės švelnesnės, lengvesnės ir pan. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tarp tėvo ir dukters susiklosčiusius santykius, į viso proceso metu J. S. akcentuotą subjektyvų neigiamą požiūrį į R. S., kas atsispindi ir nukentėjusiosios parodymuose, galima daryti išvadą, jog nukentėjusioji K. S. galėjo ir sakyti netiesą dėl jos atžvilgiu vartojamo fizinio ir psichinio smurto. Nors prokurorė apeliaciniame skunde tvirtina, kad šių parodymų teisingumą patvirtina nukentėjusiojo E. S., liudytojų J. S., A. B., G. B., J. S., V. T. parodymai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad besąlygiškai tikėti liudytojų J. S., A. B., G. B., J. S. parodymais nėra pagrindo.

34.       Vertinant liudytojų A. B., G. B., J. S. parodymus, visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad jie yra J. S. (išteisintojo buvusios sutuoktinės, su kuria susiklostę itin konfliktiški santykiai) tėvai ir sesuo. Minėtų liudytojų parodymams įtaką galėjo daryti J. S. ir R. S. skyrybų procesas bei vykusio skyrybų proceso metu bei po jų tarp J. S. ir R. S. susidarę konfliktiški santykiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šių liudytojų parodymais, nes jie yra neobjektyvūs, paveikti vykusio J. S. ir R. S. skyrybų proceso bei dėl jo susidariusių konfliktinių santykių ne tik tarp buvusių sutuoktinių, bet ir jų artimųjų giminaičių. Be to, natūralu, jog tėvai ir sesuo siekia palaikyti dukrą ir seserį, jos vaikus, dėl to tiek A. B., tiek G. B., tiek J. S. parodymai gali būti duodami maksimaliai palankiai J. S. bei ją užstojančiai dukrai K. S. bei iškreipiami R. S. nenaudai. Be to, šių liudytojų parodymai nėra itin informatyvūs. Liudytojas A. B. davė parodymus tik apie įvykį prie mokyklos (kaltinimas padarius BK140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką), daugiau bylai reikšmingų aplinkybių nenurodė. Liudytoja G. B. patvirtino, kad jos dukters ir R. S. santykiai buvo konfliktiški, matydavo smurto žymes ant dukters veido, tačiau apie tai, kad jis būtų sistemingai gniuždęs vaikus, nepatvirtino. Ji nurodė, kad prieš penkerius ar daugiau metų yra buvęs atvejis, kai K. nepaklausius tėvo, jis ją paėmė už kupros ir numetė. E. nieko nėra pasakojęs apie tėvo elgesį. Konfliktai tarp tėvo ir vaikų kildavo gal dėl to, kad vaikai neklausydavo. Liudytoja taip pat nurodė, kad K. pasakojo, jog konfliktų metu gina mamą. K. buvo karinga, nenusileisdavo, stengdavosi už save pastovėti, neleisdavo savęs engti. Liudytoja J. S. patvirtino, kad jos sesers J. S. ir šios vyro R. S. santykiai buvo konfliktiški. Taip pat ji nurodė, kad išteisintasis nebuvo švelnaus būdo tėvas. Yra mačiusi, kad Rimvydas pastumia K., ją patempia, paėmęs už rankos išveda iš kambario. Tuo metu K. nebuvo 10 metų. Šios liudytojos nurodytos aplinkybės neapima laikotarpio, kuriuo pagal pareikštą kaltinimą R. S. vartojo fizinį smurtą K. S. atžvilgiu, ją gniuždė, kadangi išteisintasis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas laikotarpiu nuo 2013 m., o tuo metu K. S. jau buvo 13 metų. Yra girdėjusi, kad K. labai pergyveno ir verkė dėl to, kad tėtis grasino pasodinti jos draugą į kalėjimą. Taip pat jai buvo papasakotas atvejis, kad tėvas atvežęs dukrą į mokyklą jai sudavė. Nors K. S., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, aiškino, kad apie smurtą žino pusbrolis L. S., tačiau pastarasis jokių konkrečių aplinkybių nurodyti negalėjo. Jis tik nurodė, jog mano, kad K. pyksta ant tėčio dėl iširusios santuokos. Kad vaikai vengtų tėvo, jis nepastebėjo. Matė, kad E. santykiai su tėvu geri, o K. nelabai.

35.       Kadangi A. B., G. B. ir J. S. yra J. S. šeimos nariai, kaip ir minėta, jų parodymais besąlygiškai netikima, juolab, kad šių asmenų parodymai nėra konkretūs ir aiškūs. Nors ir tvirtina, kad yra matę ar girdėję, kaip R. S. pastumia ar patempia K., tačiau konkretaus laikotarpio, kada tai buvo padaryta, kokiomis aplinkybėmis, neįvardijo. Liudytojas M. A., kuris nėra susijęs nei su J. S., nei su R. S. šeimomis, kuris aptariamų įvykių metu susitikinėjo su K. S., paaiškino, kad K. jam yra pasakojusi, kad pasipyksta su tėčiu, bet apie jokius smurtinius nusikaltimus jis nėra girdėjęs. Nėra matęs, kad ji būtų sumušta. K. sakė, kad tėtis nepatenkintas dėl jo amžiaus. Žinojo, kad ji pykstasi su tėčiu dėl skyrybų. E. dažnai būdavo pas tėtį ir piktas iš jo negrįždavo. K. sakė, kad nori bendrauti su tėčiu, bet ir pyksta ant jo. Jis nemano, kad K. bijo tėčio, kadangi ji kaip mergaitė impulsyvi, drąsi ir jei bijotų, tai parodytų. Tad liudytojų L. S. ir M. A. parodymai atitinka K. S. teisme duotus parodymus, kur ji neigė, kad tėvas jos atžvilgiu smurtavo, sistemingai naudodamas psichinę prievartą gniuždė.

36.       Kalbant apie E. S. parodymus, matyti, kad jis nepatvirtino, jog tėvas sistemingai, ilgą laiką jo ir sesers atžvilgiu vartojo fizinį ir psichologinį smurtą. Jis nurodė, kad tėtis pykosi su mama. Tiek apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, tiek teikdamas paaiškinimus ekspertizės metu jis išskyrė du atvejus, kuomet tėtis ant jo pyko. Apklausos metu aiškindamas apie tai ar buvo mušamas, nebuvo konkretus: „gal biški ir mušė“. Ekspertizės atlikimo metu teikdamas paaiškinimus, E. S. nurodė tik vieną atvejį, kuomet tėtė jam sudavė ranka per užpakalį, bet tikino, kad neskaudžiai. Tai buvo dėl įskelto lango. Dar prisiminė, kad tėtis pyko, rėkė, kuomet jis išantspaudavo baldus, bet apie tai, kad būtų smurtavęs nenurodė. Taigi jis nepatvirtino nei K. S., nei J. S. parodymų apie tai, kad tėtis jam dažnai supykęs suduodavo, kad numesdavo ant lovos. Jis išreiškė liūdesį, kad mama ne visada išleidžia pas tėtį, nurodė, jog su ja ir su sese dėl to pykstasi, o J. S. aiškino, kad jis bijo tėčio, nors tai prieštarauja Alytaus miesto pedagoginės psichologinės tarnybos raštuose, ekspertizės akte nurodytiems duomenims. Kalbėdamas apie R. S. elgesį su K., paminėjo vieną įvykį, kuomet tėtis neleido K. susitikti su draugais. Jie susipyko ir tėtis paėmęs už kasos paguldė K. ant lovos, rėkė. Galimai apie šį atvejį jis kalbėjo ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Apklausos metu taip pat nurodė, kad daugiau konfliktų tarp sesės ir tėčio nematė. Apie K. S. minėtas aplinkybes, kad jį papurtydavo, numesdavo ant lovos, nieko neužsiminė. Tad ir jo parodymų analizė leidžia netikėti K. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios apklausos metu teisme duotais parodymais.

37.       Siekdamas išsiaiškinti, ar kaltinime nurodytu laikotarpiu E. S. atžvilgiu šeimoje buvo vartojamas fizinis smurtas, apeliacinės instancijos teismas pateikė užklausas ugdymo įstaigoms, kurias kaltinime nurodytu laikotarpiu lankė E. S.. Buvo gauti atsakymai, kad smurto požymių nebuvo pastebėta (5 t., b. l. 94-97).

38.       Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2017 m. birželio 8 d. – liepos 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-104/2017 užfiksuoti duomenys iš Alytaus miesto pedagoginės psichologinės tarnybos rašto, kuriame buvo nurodyta, kad į šią tarnybą konsultacijoms E. S. buvo nukreiptas Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus dėl to, kad vaikas galimai patyrė stiprių nemalonių emocinių išgyvenimų tapęs tėvų tarpusavio konflikto liudininku. Dirbant su E., paaiškėjo jo stiprus ryšys su tėvu, kuris berniukui yra vienas iš reikšmingiausių ir emociškai svarbiausių žmonių jo gyvenime. Tėvas ir sūnus kartu praleisdavo nemažai laiko, užsiimdavo mėgstama veikla. Dabar berniukas labai išgyvena, kad jau kurį laiką negali matytis su tėvu. Tėčio teigimu, E. kelis kartus jam rašė žinutes, bet jis dėl taikomų apribojimų negalėjo į jas atsakyti. Vaiką slegia, kad jis tiksliai nežino, kiek dar laiko jis negalės susitikti su tėčiu. Bendraujant su E. mama J. S., pastebėta, kad ji linkusi manipuliuoti ir dažniausiai sūnui pateikti neigiamą tėvo vaizdą. Tai, kad vaikas atribotas nuo tėvo, o iš mamos pusės patiria nuteikinėjimą prieš tėvą, sukelia E. emocinių sunkumų. Dėl to labai svarbu užtikrinti E. pastovų bendravimą su tėvu. 2017 m. balandžio 18 d. prokuroro nutarimu R. S. leista bendrauti su sūnumi (2 t., b. l. 95-96). Minėtame ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad 2017 m. balandžio 19 d. (sekančią dieną nuo nutarimo, leidžiančio tėvui bendrauti su sūnumi priėmimo) į Alytaus miesto pedagoginę psichologinę tarnybą atvyko J. S. su moterimi, prisistačiusia E. krikšto mama (iš J. S. parodymų matyti, kad ji yra E. krikšto mama, J. S. sesuo) ir reiškė pretenzijas psichologei dėl Alytaus apylinkės prokuratūrai ir Vaiko teisių apsaugos skyriui parašyto rašto, kuriame buvo prašoma sudaryti E. galimybes pastoviai bendrauti su tėvu. 2017 m. gegužės 9 d. J. S. paskambino į Alytaus miesto pedagoginę psichologinę tarnybą, reiškė nepasitenkinimą, išsakė nepagrįstus kaltinimus ir sakė, kad bus ligoninėje ir E. į konsultaciją neatveš. Buvo suderinta, kad tai padarys seneliai (J. S. tėvai). Tačiau E. pas psichologą konsultacijai neatvyko. Vaiko tėvas informavo, kad seneliai teigė nežinantys, jog turėjo vaiką atvesti konsultacijai. Tėvui taip pat neleista palydėti vaiko. Iš bendravimo su J. S. išryškėjo jos elgesio nenuoseklumas ir manipuliatyvumas, kuris daro žalą E. S. asmenybės formavimuisi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš paminėtų duomenų matyti, jog pagrindinė problema, dėl ko E. S. jautėsi blogai, buvo tėvų skyrybos ir atimtos galimybės matytis su tėčiu. Apie patirtą fizinį smurtą jokių aplinkybių nefiksuota.

39.       Vertinant kitų asmenų, ypač J. S. ir jos šeimos narių parodymus, svarbu atsižvelgti į tai, kad šeimoje, kaip ir minėta, buvo susiklostę itin konfliktiški santykiai, sutuoktiniai J. S. ir R. S. skyrybų metu ir po to, buvo itin priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, į savo tarpusavio nesutarimus įtraukė ir vaikus K. S. ir E. S., o taip pat ir senelius, kas atsispindi iš jų teisme duotų parodymų. Šias aplinkybes patvirtino ekspertė Sigutė Stanaitienė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojos Ž. A. ir V. T.. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojos nurodė, kad S. šeima tarnybai buvo gerai žinoma, skyriuje buvo nagrinėjami tiek J. S., tiek R. S. prašymai. R. S. tvirtino, kad J. S. netinkamai rūpinasi vaikais, leidžia dukrai bendrauti su vyresniu vyru, su pastaruoju išleido išvykti į užsienį, nerimavo dėl dukros pamokų praleidinėjimo, aiškino, kad jam neleidžiama bendrauti su vaikais. Dėl to, kad draudžiama bendrauti su anūkais kreipėsi ir R. S. motina. Taip pat skyriuje buvo gautas J. S. pranešimas dėl netinkamo R. S. elgesio su ja vaikų akivaizdoje. Galiausiai po R. S. prašymo dėl to, kad motina neleidžia bendrauti su vaikais iškvietus J. S. ir K. S., pastaroji pasakė, kas nenori bendrauti su tėčiu, nes jis muša ją ir brolį. Tuomet ir buvo kreiptasi į policiją dėl tyrimo. Liudytoja V. T. paaiškino, kad K. S. ateidavo su motina, jos kalbėdavo kartu, motina pritardavo dukrai, kad smurtas buvo, o iš E. S. jai neteko girdėti apie smurtą. Liudytoja Ž. A. nurodė, kad E. S. nuomonė apie tėvą visai kitokia nei K. S.. Sūnus labai norėjo bendrauti su tėčiu. 

40.       Ekspertė Ieva Salialionė teisme teikdama paaiškinimus ir kalbėdama apie E. nurodė, kad su pastaruoju bendravo 2017 m., tuo metu vaikas gyveno su mama, o santykiai su tėvu ribojami, susitikti neleisdavo mama, ir dėl to jis labai išgyveno. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie paaiškinimai paneigia J. S. parodymus ir K. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios apklausos teisme metu aiškinimą, kad mama vaikams netrukdė bendrauti su tėvu, kad E. bijodavo tėvo. Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kad ikiteisminio tyrimo metu R. S. vienu metu buvo uždrausta bendrauti su vaikais, o tai E. S. padarė dar didesnę traumą. Kai vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai nurodė, jog siekiant vaiko gerovės, šis draudimas turėtų būti panaikintas, J. S. reiškė nepasitenkinimą tokiu sprendimu. Šios aplinkybės vėlgi patvirtina šeimoje (po to jau ir iširusioje šeimoje) buvus konfliktinius santykius ir J. S. norą šioje situacijoje manipuliuoti vaikais. Ekspertė nurodė, kad ekspertizės atlikimo metu matėsi, jog K. konfliktinėje situacijoje pasiduoda į motinos pusę ir perima mamos žodžius. Tas akivaizdžiai matėsi pas tyrėją vykusioje apklausoje, kurioje dalyvavo ir J. S.. Apklausos pradžioje K. labiau pasakojo pati, o apklausos viduryje jai ėmė pritrūkti argumentų, ji pradėjo žvalgytis į mamą ir tada mama kažką pasakydavo, o K. perimdavo mamos žodžius. Tad dalis parodymų buvo įtakoti. Ekspertizės akte Nr. 103MS-104/2017 taip pat konstatuota, kad stebima motinos įtaka tiriamosios parodymų turiniui. Ekspertė paaiškino, kad jeigu apklausos metu mama dar pašnibžda, ką reikia sakyti, tai tuo mažiau parodymais galima tikėti. Vaikas gali perimti interpretacijas, teisines sąvokas, bet konkrečių situacijų perimti negali. Jeigu yra labai ryškus prisiminimas ir vaikas jį pasakoja daug kartų, tai greičiausiai tas įvykis tikrai yra jo atmintyje. Jeigu vaikas kalba apibendrintai ir negali išsakyti jokių pavyzdžių, tada į tokius apibendrinimus reikia atsargiai žiūrėti. Ekspertė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad K. santykiai su tėvu tuo metu buvo blogi, dėl savo pačios tuometinio pykčio ji galėjo sutirštinti įvykius. Ji turėjo nuoskaudų, kadangi jautėsi nemylima, ypač po brolio gimimo jautėsi nereikalinga. Tėvas ne itin domėjosi jos gyvenimu, vėliau nepritarė santykiams su M. A.. Teisėjų kolegija pastebi, kad šie santykiai K. tuo metu atrodė labai svarbūs.

41.       Siekdamas išsiaiškinti priežastis, paskatinusias nukentėjusiąją pakeisti parodymus, teismas paskyrė kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Šios ekspertizės atlikimo metu nukentėjusioji teikdama paaiškinimus ekspertams nurodė, kad atsibodo meluoti, todėl pasakė tiesą. Ji aiškino, kad 2018 m. vasario mėnesį dar gyveno pas mamą, buvo jos išlaikoma, todėl tuo metu palaikė jos pusę. Ekspertizės atlikimo metu aiškino gyvenanti viena, turinti naują draugą. Tikino, kad tuo metu, kai vyko tėvų skyrybos, ji labai išgyveno. Mama buvo užsivedusi: „tėtė mus paliko“, „tėtis neištikimas“ ir pan. Kadangi mama buvo užėmusi aukos vaidmenį, tai jai užėjo karingas instinktas ginti šeimą ir savo teises, nes tuo metu ji turėjo žymiai vyresnį draugą, o tėtis prieštaravo šiems santykiams, dėl ko jai buvo skaudu. Gindama savo teises, jausdama pyktį, kad tėtis juos paliko, kad draudžia santykius su draugu, ji nuėjo į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Ji siekė, kad tėtis nevadovautų jos gyvenimui. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo mėnesį tėtis jai nesudavė, o tik bandė už peties ją atsukti. Ankstesnių smurto atvejų nepamena, pamena tik, kad jis kalbėdavo pakeltu balso tonu, bet taip ją auklėjo abu tėvai, kadangi ji nebuvo geras vaikas, 13 metų pradėjo rūkyti, išeiti naktimis iš namų. 2019 m. spalio 3 d. – spalio 21 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-570/2019, kaip ir ankstesniame ekspertizės akte konstatuota, kad K. S. nenustatytas padidintas įtaigumas, polinkis fantazuoti. (4 t., b. l. 124-129). Kadangi abiejuose ekspertizės aktuose konstatuota, kad jai nenustatytas polinkis fantazuoti, tačiau abiejų ekspertizių atlikimo metu ji teikė kardinaliai skirtingus paaiškinimus, tad akivaizdu, kad vienos iš ekspertizių metu ji nebuvo nuoširdi, dėl to besąlygiškai remtis šių ekspertizės aktų išvadomis nėra pagrindo. Dėl šios priežasties negalima sutikti su prokurorės tvirtinimu, kad 2017 m. birželio 8 d. – liepos 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-104/2017 neabejotinai patvirtina, kad R. S. naudodamas fizinį ir psichologinį smurtą gniuždė savo vaikus E. S. ir K. S., o tuo pačiu ir padarė K. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, jog specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013). Tad pats pasakytina ir apie VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos vaikų ir paauglių psichiatrės A. Dervinytės – Bongarzoni specialisto išvadą. Be to, 2019 m. spalio 3 d. – spalio 21 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-570/2019 ekspertai nurodė, kad parodymų patikimumo nustatymas, asmenų, darančių įtaką K. S. jos parodymų davimui, priklauso teismo kompetencijai.

42.       Atsižvelgusi į visa tai, kas paminėta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir patikimų duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad R. S. laikotarpiu nuo 2013 m. tiksliau nenustatytos dienos iki 2016 m. gruodžio 2 d. sistemingai piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždydama sūnų E. S. ir dukrą K. S.. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. S. veiksmai, auklėjant vaikus ir juos drausminant, nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, už kuriuos jis turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

43.       Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2018 m. vasario 20 d. VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos vaikų ir paauglių psichiatrės Astos Dervinytės – Bongarzoni specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad kadangi nustatyto emocijų sutrikimo požymiai yra nespecifiniai ir gali būti nustatomi kitose stresą sukeliančiose aplinkybėse (persirgta epilepsija, įsitraukimas ir patiriamas distresas dėl tėvų konflikto, neplanuoto nėštumo grėsmė paauglystėje, psichoaktyvių medžiagų vartojimas, patyčios mokykloje, asmenybės raidos sunkumai), todėl negalima tiesiogiai susieti K. S. nustatytos diagnozės su jos tėvui inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis. Apeliantė pažymi, kad šis tyrimas atliktas nebendraujat ir neturint tiesioginio kontakto su vaikais, teoriškai dėstant išvadas, todėl ši išvada negali būti pripažinta įrodymu. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. S. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, neturėjo pagrindo nesiremti šios psichiatrės parodymais, nes tai nėra vienintelis įrodymas, keliantis abejonių teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodytų išvadų pagrįstumu ir teisingumu. Be to, minėta specialisto išvada ir psichiatrės paaiškinimai buvo vertinami juos gretinant ir su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisme apklausta ekspertė S. Stanaitienė pripažino, kad vaikai gyveno konfliktinėje aplinkoje, jie matė konfliktus tarp suaugusiųjų, kad tikrai neigiamai veikė ir palieka ilgalaikes pasekmes. Tėvų konfliktai yra psichologinis smurtas vaiko atžvilgiu.

44.       Atsižvelgus į šias aplinkybes, be to, nepasitvirtinus, kad R. S. tyčia sąmoningais veiksmais fiziškai ir psichologiškai gniuždė savo dukrą K. S., o būtent fizinio ir psichinio smurto naudojimas kartu su kitomis sunkinančiomis aplinkybėmis (nuo mažens jaučiama meilės stoka, gyvenimas tarpusavyje konfliktuojančių tėvų šeimoje ir tėvų tarpusavio smurto stebėjimas), ekspertizės akte buvo nurodytas kaip turėjęs priežastinį ryšį su K. S. konstatuotu emocijų sutrikimu, nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad R. S. kaltas dėl šio sveikatos sutrikimo. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad R. S. veiksmuose nėra ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo požymių, ir jo atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl tenkinti Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą ir R. S.. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį tiek dėl šios, tiek dėl kitų jam inkriminuotų veikų nėra teisinio pagrindo.

45.       Be to, teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo pastebėjimams dėl R. S. pareikšto kaltinimo ydingumo. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, inkriminuojant fizinę ir psichinę prievartą, atskleidžiant jos sistemingumą ir ilgalaikiškumą, kaltinamajame akte būtina konkrečiai nustatyti bei aprašyti aplinkybes, kuriomis buvo psichiškai ir fiziškai gniuždomi nepilnamečiai vaikai, kaip pasireiškė fizinės ir psichinės prievartos sistemingumas, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta, kaltinimas išdėstytas abstrakčiai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad fizinis vaiko gniuždymas apima tokius padarinius kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). Tad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimas R. S. buvo perteklinis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.

Teisėjai        Algirdas Giedraitis

                                                                                                                           Darius Kantaravičius

                                                                                                                           Nerijus Meilutis