Administracinė byla Nr. eI2-11299-1064/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02715-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 24 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. R. (M. G. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo mažoji bendrija „(duomenys neskelbtini)“.
Teismas
nustatė :
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 24S125978 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybės, nurodytos Sprendime nėra priklausančios nuo pareiškėjo, nes prašymo pateikimo metu jis nurodė visą jam tuo metu žinomą informaciją, su būsimu darbdaviu MB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) sutartas darbo sąlygas, įskaitant ir darbo trukmę bei mokėtiną darbo užmokestį; teikdamas prašymą pareiškėjas nurodė tas pragyvenimo išlaidas, kurias buvo sutaręs su darbdaviu ir kurias jam darbdavys buvo pažadėjęs mokėti. Pareiškėjo nuomone, nėra jo kaltės, kad darbdavys nesilaikė susitarimo ir nutraukė darbo sutartį.
Pareiškėjas paaiškina, kad jis 2024 m. sausio 30 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą. Įsiteisėjus Sprendimui pareiškėjas būtų priverstas išvykti iš Lietuvos, todėl patirtų neigiamų finansinių pasekmių. Pareiškėjo įsitikinimu, toks Migracijos departamento priimtas Sprendimas neatitinka viešojo administravimo principų, todėl naikintinas.
Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad 2023 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovė 2024 m. gegužės 7 d. pateikė pranešimą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS), kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta 2024 m. balandžio 8 d. Atsakovas nustatė, kad nuo 2023 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. balandžio 8 d. pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, asmuo Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nors prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, todėl yra pagrindas spręsti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas pažymi, kad Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą vertinti pareiškėjo atleidimo iš darbo pagrindus, aplinkybes ar jų teisėtumą. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje, todėl Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA) ir Bendrovei nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo.
Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą leisti pakeisti darbdavį, tačiau jo nagrinėjimas buvo nutrauktas pareiškėjo prašymu. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo MB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka.
Bendrovė nurodo, kad pagal darbo sutartį pareiškėjas turėjo įrodyti atitikimą kvalifikaciniams reikalavimams, pareiškėjas turėjo atlikti aliuminio suvirinimo darbų testą, kad galėtų vykti dirbti į Prancūzijoje esantį objektą, tačiau testo neišlaikė, todėl, vadovaujantis darbo sutarties nuostatomis, turėjo būti atleistas. Bendrovė paaiškina, kad siekdamas išvengti atleidimo pareiškėjas paprašė neapmokamų atostogų dėl asmeninių priežasčių nuo 2023 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. balandžio 8 d., todėl jam nebuvo mokamas atlyginimas. Bendrovės teigimu, 2024 m. sausio 30 d. pareiškėjas pranešė, kad susirado kitą įmonę su mažesniais reikalavimais ir 2024 m. sausio 23 d. Migracijos departamentui yra pateikęs naują prašymą. Bendrovė kurį laiką pareiškėjo neatleido ir laukė perkėlimo dokumentų iš Migracijos departamento, tačiau to nesulaukus 2024 m. balandžio 8 d. pareiškėjas buvo atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį.
Teismas
konstatuoja :
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 24S125978 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, atsižvelgus į jo prašymą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas ketina dirbti MB „(duomenys neskelbtini)“ suvirintoju. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – darbo užmokestis Bendrovėje.
Bendrovės tarpininkavimo rašte Nr. 20230925-183560 nurodyta, kad pareiškėjas MB „(duomenys neskelbtini)“ dirbs suvirintoju, o jo mėnesinio darbo užmokesčio dydis bus 1386 Eur.
Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, nustatė, kad pareiškėjas draudžiamųjų pajamų negavo; iš Bendrovės buvo gauta informacija, kad su pareiškėju darbo sutartis nutraukta 2024 m. balandžio 8 d.
Įvertinęs šias aplinkybes Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas); jeigu darbo sutartis su užsieniečiu yra nutraukiama (6 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jo su MB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta.
Nors pareiškėjas nurodo, kad darbo sutartis su Bendrove buvo nutraukta dėl Bendrovės kaltės, tačiau MB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas turėjo atlikti aliuminio suvirinimo darbų testą, tačiau testo neišlaikė, todėl pareiškėjas turėjo būti atleistas pagal darbo sutarties Nr. 17, 3 punktus.
Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo dėstomą poziciją, jog darbo sutartis su Bendrove buvo nutraukta dėl Bendrovės kaltės; kita vertus, priežastys, dėl kurių asmuo yra atleistas, nėra teisiškai reikšmingos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymui, nes yra aktualus pats darbo sutarties nutraukimo faktas, kuris suponuoja imperatyvią pareigą atsakovui panaikinti leidimą.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šis pagrindas yra pakankamas savaime panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą, nepaisant to, ar buvo nustatyti kiti Įstatyme nurodyti pagrindai, todėl atsakovas, nustatęs vien faktą, kad darbo sutartis su Bendrove yra nutraukta, turėjo teisę ir pareigą priimti sprendimą dėl leidimo panaikinimo.
Be šios aplinkybės byloje nėra nuginčyta ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta aplinkybė – asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečiams (kurie neketina studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, užsieniečiams, kurie yra sukakę 18 metų ar daugiau) pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis (MMA), kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi yra 1 MMA.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti šių dokumentų skaitmenines kopijas: dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi; užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra siejamas su realiai mokamu, o ne su teoriniu (pvz. nustatytu darbo sutartyje, bet faktiškai nemokamu) darbo užmokesčiu (žr., pvz., 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad ketina dirbti pagal profesiją „suvirintojas (721206)“ ir vieninteliu pajamų šaltiniu nurodė 1386 Eur darbo užmokestį bendrovėje MB „(duomenys neskelbtini)“.
Bylos duomenys patvirtina ir pareiškėjas neginčija, kad jam per visą įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo apskritai nebuvo mokamas darbo užmokestis. Pažymėtina, kad priežastys, dėl kurių asmuo negauna jo pajamų, kurias jis nurodė savo pajamų šaltiniu, nėra teisiškai reikšmingos, nes pats prašyme nurodyto pajamų šaltinio nebuvimo faktas yra pakankamas. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai nustatė, o pareiškėjas nenuginčijo, kad pareiškėja neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytos aplinkybės egzistavimą atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad priimant Sprendimą buvo pažeisti konstituciniai ir viešojo administravimo principai, tačiau nepatikslina, kaip konkrečiai šie principai buvo pažeisti. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su priimtu Sprendimu savaime nereiškia, kad jis yra neteisėtas ar diskriminuojantis pareiškėją. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurie paneigtų ginčijamame Sprendime nustatytas aplinkybes ar keistų jų teisinį vertinimą.
Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog Sprendimas jam sukels neigiamas pasekmes, tačiau pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014, 2024 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024).
Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jame nustatytos aplinkybės nepaneigtos, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo Sprendimo panaikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Atmetus pareiškėjo skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. G. R. (M. G. R.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė
Sigita Fomičiova