Administracinė byla Nr. A62-2858/2011
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00162-2010-7
Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo bei metinių palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
2010 m. vasario 3 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) buvo gautas pareiškėjos T. Ž. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1124-323/2010 prieš AB „Klaipėdos vanduo“ dėl skolos priteisimo. Tarnyba 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-20-10 atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose.
II.
Pareiškėja T. Ž. skundu kreipėsi į teismą (t. I, b. l. 7-12), prašydama panaikinti Tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-20-10, kuriuo pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1124-323/2010 prieš AB „Klaipėdos vanduo“ dėl skolos priteisimo; priteisti iš atsakovo 100 000,00 Lt neturtinės žalos; priteisti iš atsakovo 5 proc. metines palūkanas, padidinus jas iki 11 proc. metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos, pradedant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, jog Tarnyba akivaizdžiai pažeidė Įstatyme nustatytą 3 dienų terminą dėl sprendimo priėmimo, sprendimo priėmimą vilkindama 15 dienų. Anot pareiškėjos, Tarnybai visi būtini duomenys laiku buvo pateikti su kitais prašymais ir jau žinomi iš kitų civilinių bylų. Pareiškėja pažymėjo, kad Tarnyba neįrodė, jog teikti pagalbą neturėjo piniginių lėšų ar kitų išteklių. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Tarnyba sprendime nuslėpė, jog nutraukė anksčiau paskirtą teisinę pagalbą beveik visose bylose bei tyčia nurodė neteisingą bylų skaičių. Pareiškėja taip pat teigė, kad Tarnyba nuo 2010 m. vasario mėn. neskirdama advokato, neįgyvendindama pažadų, suardė pasitikėjimą valstybe ir konstitucinėmis garantijomis, neteisėtais būdais suvaržė konstitucinę teisę į kasaciją, nedavė realios galimybės surasti teisybę Lietuvos Respublikos nacionaliniame teisme, šiurkščiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kitus teisės aktus, tuo pareiškėjai ir jos šeimai padarė nepataisomą turtinę ir neturtinę žalą. Dėl to žymiai pablogėjo pareiškėjos ir jos šeimos narių sveikata, dvasinė pusiausvyra, iki šiol kamuoja nuotaikų kaita, pareiškėja yra dvasiškai prislėgta, jaučia pastovų nerimą dėl sudaryto skurdo ir neaiškios galimybės kreiptis į teismą. Pareiškėjos teigimu, dėl nurodytų motyvų turi būti atlyginta patirta 100 000,00 Lt neturtinė žala.
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, taip pat atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu (t. I, b. l. 56-64) prašė skundo netenkinti.
Tarnyba nurodė, jog 2010 m. vasario 3 d. pareiškėja kreipėsi su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1124-323/2010 prieš AB „Klaipėdos vanduo“ dėl skolos priteisimo. Prie prašymo pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių pareiškėjos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, t. y. Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos (toliau – ir Deklaracija) su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad Deklaracija pateikta. Tokia Deklaracija buvo gauta 2010 m. vasario 10 d. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą bei vėliau pateiktą Deklaraciją, 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-20-10 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjai tokia pagalba skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo teikiama daugiau kaip 3 bylose. Tarnyba nurodė, kad tais atvejais, kai Tarnyba, nagrinėdama prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nustato, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama daugiau kaip 3 bylose ir yra tikslinga pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinta teise atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, Tarnyba nestabdo prašymo nagrinėjimo, kol pasikeis faktinės aplinkybės, o priima sprendimą, kuriuo yra užbaigiama prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjimo procedūra. Tarnybai priėmus sprendimą atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, asmuo pats gali palaukti, kol pasikeis faktinės aplinkybės, ir vėl kreiptis į Tarnybą su nauju prašymu, arba ginti savo teises kitais būdais, nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba. Tarnyba pažymėjo, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, išskyrus būtinąjį gynėjo dalyvavimą kaltinamojo teisėms ginti, nėra prigimtinė ar konstitucinė žmogaus teisė. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėja pateikė tik subjektyvią savo nuomonę, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių dokumentų, kaip skundžiami Tarnybos veiksmai pareiškėjai sukėlė jos skunde nurodytus išgyvenimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepimu (t. I, b. l. 50-52) prašė skundo netenkinti.
Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėja 2009 metais į Tarnybą kreipėsi 15 kartų, 4 kartus jos prašymai buvo patenkinti, todėl Tarnyba skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Nors pareiškėja teigė, kad teisinė pagalba tuo metu nebuvo teikiama nei vienoje byloje, šiam teiginiui pagrįsti ji nepateikė jokių įrodymų. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad Tarnybos veiksmai nėra neteisėti, todėl civilinė atsakomybė nekyla. Be to, kaip nurodė Teisingumo ministerija, reikalaujama neturtinė žala yra neprotingai didelė, neatitinkanti nei nacionalinių, nei tarptautinių teismų suformuotos praktikos, o tai dar kartą pagrindžia pareiškėjos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisingumo ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad 5 proc. palūkanų didinimo iki 11 proc. dėl krizės, pinigų nuvertėjimo ar kitokių priežasčių nenumato jokie Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai.
III.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. sausio 21 d. sprendimu (t. III, b. l. 89-97) pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl Tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-20-10 panaikinimo teisėjų kolegija, išanalizavusi Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 3 straipsnį, 11 straipsnio 6 ir 7 dalis (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.), 18 straipsnio 1 ir 2 dalis, 23 straipsnio 1 dalį ir byloje pateiktą medžiagą, nustatė, kad Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu jam antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose, net jeigu pareiškėjas atitinka visas sąlygas valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti. Todėl teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, kad pareiškėjai netaikytinos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos dėl to, kad pagal turto ir pajamų lygį ji turi teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo kriterijus, t. y. skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo metu pareiškėjai valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba buvo teikiama keturiose civilinėse bylose: 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09, 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09, 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09, 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Tarnyba skundžiamą sprendimą pagrįstai grindė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėja į Tarnybą su prašymu skirti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl skolos priteisimo kreipėsi 2010 m. vasario 3 d. Tarnybos 2010 m. vasario 8 d. raštu Nr. (1.7)-SR-409 buvo sustabdytas prašymo nagrinėjimas, kol pareiškėja pateiks tinkamą Deklaraciją su vietos mokesčių administratoriaus žyma. Tokia Deklaracija Tarnyboje buvo gauta 2010 m. vasario 10 d. (registracijos Nr. 1.7-185). Skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2010 m. vasario 17 d. Pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju paskutinė sprendimo priėmimo diena buvo ne darbo diena, po jos einanti diena – švenčių, todėl sprendimas buvo pagrįstai priimtas po jos einančią darbo dieną – 2010 m. vasario 17 d. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidžiant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija nurodė, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 ir 6.271 straipsniuose. Teisėjų kolegija iš byloje pateiktos medžiagos nustatė, jog pareiškėja apsiribojo abstrakčiais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio įvertinimo, nepateikdama šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-166/2010). Nagrinėjamu atveju įrodymų, kad pareiškėja patyrė dvasinį sukrėtimą, prarado gyvenimo džiaugsmą, susirgo naujomis ligomis ir kt. po Tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo jai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, priėmimo, anot teismo, pareiškėja nepateikė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Tarnyba veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkino. Teisėjų kolegijai nenustačius, kad dėl Tarnybos aktų (veiksmų, neveikimo) pareiškėja patyrė neturtinės žalos, prašymo dėl palūkanų priteisimo taip pat netenkino. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl pareiškėja neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą, nes jos skundas nepatenkintas.
IV.
Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 100-102) nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir neturtinę žalą.
Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jos teisę bylą vesti per advokatą ir išnagrinėjo jos bylą pažeisdamas jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėja nurodo, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Pareiškėja pažymi, kad, siekdama apginti savo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, galėjo teikti nušalinimą visai teisėjų kolegijai, tačiau, neturėdama advokato, šios savo teisės realizuoti negalėjo.
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, taip pat atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (t. III, b. l. 118-120) su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Tarnyba akcentuoja, kad ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis numato tik tai, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Tarnybos nuomone, ABTĮ nenumato būtino advokato dalyvavimo. Tarnyba nurodo, kad administracinėje byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėja kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo jai šioje administracinėje byloje, tačiau Tarnyba nuo jos prašymo nagrinėjimo nusišalino ir prašymą persiuntė nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Tarnyba paliko ją be teisinės gynybos šioje byloje. Priešingai, Tarnyba, siekdama užtikrinti bešališko sprendimo dėl pareiškėjos pateikto prašymo priėmimą, nuo pareiškėjos prašymo nusišalino ir persiuntė jį nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kaip tai ir numato Įstatymo 18 straipsnio 3 dalis. Tarnyba taip pat nurodo, kad pareiškėja per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Tarnybos teigimu, nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į veiksmingą teisingumą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokatą iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą, aiškindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal minėtą sprendimą teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo minėtą skundą atmesti (t. III, b. l. 115-116)
Teisingumo ministerija nurodo, kad nuolatos pasikartojantis analogiško turinio skundų bei apeliacinių skundų teikimas, nepagrįstas Teisingumo ministerijos bei kitų valstybės institucijų ir fizinių asmenų įtraukimas į nagrinėjamas bylas pagal pareiškėjos skundus, nepagrįstų reikalavimų kėlimas vertintinas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis, todėl teismas privalo imtis atitinkamų įstatymo leidžiamų sankcijų ir, siekdamas užkirsti tam kelią, skirti pareiškėjai baudą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Administracinis ginčas iš esmė kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-20-10, kuriuo pareiškėjai T. Ž. buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1124-323/2010 prieš AB „Klaipėdos vanduo“ dėl skolos priteisimo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Konkrečiu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio (keistas 2008 m. balandžio 15 d. įstatymu Nr. X-1492 ir galiojantis nuo 2008 m. balandžio 30 d.) 7 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad analizuojant skundžiamo Tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, turėtų būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjai jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų (Įstatymo 11 straipsnio 8 dalis).
Iš skundžiamo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-20-10 turinio matyti, kad buvo įvardinti keturi atvejai, kai pareiškėjai T. Ž. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba: 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo, 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo; 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio bei su juo susijusių sumų priteisimo; 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo. Minėti sprendimai priimti po naujos Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (t.y. po 2008 m. balandžio 30 d.) bei neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurių nustatymas būtų pagrindas šiuos sprendimus eliminuoti iš Įstatymo straipsnio 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo sferos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009 yra pažymėjęs, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų sprendimus yra preziumuojamas, nebent šios pagalbos teikimas būtų nustatyta tvarka nutrauktas ar pasibaigtų savaime. Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis apie civilinių bylų, kuriose pareiškėjai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, nagrinėjimo stadijas, įvertino byloje aktualias Įstatymo nuostatas ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu bei nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumoje padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ginčo sprendimo priėmimo metu egzistavo prielaidos taikyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes buvo šios normos dispozicijoje numatyta sąlyga – teisinė pagalba buvo teikiama daugiau kaip trijose bylose. Pareiškėja nepateikė įrodymų, jog pagal minėtus keturis Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas skundžiamo sprendimo priėmimo momentu buvo pasibaigęs bei jai neaktualus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tinkamai motyvuotomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis išsamia ir visapusiška administracinės bylos medžiagos analize.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba tinkamai argumentavo skundžiamą sprendimą, kodėl konkrečiu atveju pareiškėjai antrinė teisinė pagalba turėtų būti neteikiama ir atsisakyta pasinaudoti galimybe šią antrinę teisinę pagalbą suteikti, net jeigu ir nustatyta aptariama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinta sąlyga. Tarnybos pozicija buvo aiškiai išdėstyta ir jos pateiktuose procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad byloje yra duomenų, jog pareiškėja sistemingai kreipiasi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms priėmus sprendimus atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą – juos skundžia ir prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl šių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimų apskundimo, nors pareiškėjos aktyvus vaidmuo bylinėjimosi procese, savarankiškai parengiant įvairius prašymus dėl teisėjų nušalinimo, bylos nagrinėjimo atidėjimo, įrodymų išreikalavimo, surašant atskiruosius ir apeliacinius skundus, kelia abejonių, ar pareiškėjai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas yra objektyviai būtinas. Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo resursai yra pakankamai riboti. Visuotinai žinoma apie sunkią Lietuvos valstybės ekonominę padėtį (šį faktą inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1295), kuri egzistavo ir skundžiamo Tarnybos priėmimo metu. Minėtos aplinkybės, įvertinus civilinės bylos, kurioje pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, pobūdį bei siekiamų apginti interesų svarbą, analizuojant jas valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos principų – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, taikaus ginčų sprendimo prioriteto, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis – taikymo prasme, akivaizdžiai parodo, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-20-10 patenkinus pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, toks sprendimas būtų nesuderinamas su tais tikslais, kurių siekė teisės akto leidėjas, priimdamas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiamas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-20-10 paliktinas galioti, o skundo reikalavimas priteisti pareiškėjai 100 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų ir nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą, netenkintinas. Nesant pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą, nebuvo pagrindo tenkinti ir jos reikalavimo priteisti nurodyto dydžio palūkanas nuo teismo priteistos sumos. Klaipėdos apygardos administracinis teismas taip pat pagrįstai netenkino ir pareiškėjos reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tuo tarpu pareiškėjos reikalavimai buvo atmesti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniu skundu nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė jokių motyvų, susijusių su administracinio ginčo esme, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą iš esmės grindė tariamai padarytais procesinės teisės pažeidimais. Teisėjų kolegija minėtus pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai bei jos atstovui ir tokiu būdu pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas ne kartą atidėjo bylos nagrinėjimą, tačiau paskutinio pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo netenkino ir išnagrinėjo bylą iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėja pati į teismo posėdį neatvyko, nors apie posėdį buvo informuota tinkamai, prašymą pateikė teismo posėdžio dieną (2011 m. sausio 11 d.), nurodydama, kad kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Šiuo aspektu reikšminga aplinkybė, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. SP-4720-(7.3512) jau buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje administracinėje byloje, tačiau pareiškėja dėl šios antrinės teisinės pagalbos kreipėsi pakartotinai, tai padarė prieš pat pirmosios instancijos teismo posėdį, be to, prašymą padavė tai pačiai Tarnybai, kurios sprendimas yra skundžiamas. Tokie pareiškėjos veiksmai yra nesuderinami su ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė išsamų skundą, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, viso proceso pirmosios instancijos teisme metu aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, reikšdama įvairius prašymus (inter alia dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nušalinimo) ir teikdama naujus įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė (ABTĮ 81 straipsnis). Be to, pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įvertino pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja pati į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko bei nepateikė įrodymų, kad atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalba tarnyba yra priėmusi sprendimą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje, paskiriant advokatą atstovauti pareiškėjos interesus. Tai suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas jokių procesinių pažeidimų nepadarė. Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Tuo tarpu pareiškėjos antrinės teisinės pagalbos siekimas šioje administracinėje ginčo byloje nesiejamas su baudžiamaisiais (ar administracinių teisės pažeidimų) teisiniais santykiais, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra pagrįstas pareiškėjos nesutikimu su priimtu sprendimu, o ne konkrečiomis ir objektyviais įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis bei atitinkamais motyvais, paremtais ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjos procesinės teisės.
Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl deklaracijų pateikimo nėra susijusios su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku, todėl neanalizuojamos.
Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – du Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus, kuriais pareiškėjai, jos teigimu, esant analogiškoms aplinkybėms buvo suteikta antrinė teisinė pagalba. Pareiškėjos nuomone, tai parodo, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba piktybiškai skundžiamu sprendimu atsisakė teikti jai nemokamą antrinę teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija pažymi kad pareiškėjos nurodyti Tarnybos sprendimai laiko atžvilgiu priimti daug vėliau (2011 m. sausio 18 d.), t. y. maždaug po metų nuo skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo, pareiškėjai prašant suteikti nemokamą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose, todėl teigti, kad egzistavo ta pati teisinė ir faktinė situacija, nėra pagrindo. Pareiškėja šios aplinkybės tinkamai nepagrindė ir neįrodė. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, minėtų pareiškėjai palankių Tarnybos sprendimų priėmimas kaip tik paneigia pareiškėjos versiją, jog Tarnyba jos atžvilgiu yra priešiškai nusiteikusi, šališka ir neobjektyvi.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra.
Taip pat pažymėtina, kad ABTĮ nenumato administracinio teismo teisės skirti baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (ABTĮ 59 straipsnio 1 dalis, 71 straipsnio 6 dalis, 77 straipsnio 2 dalis, 84 straipsnis), todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas nevertinamas. Pagrindo taikyti ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį taip pat nenustatyta.
Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi teisę gauti tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas Ablingis
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas