Civilinė byla Nr. 2T-232/2010     

                                        Procesinio sprendimo kategorija 130.3.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. P. prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutarties, kuria pripažinta ir leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Suomijos Respublikos Helsinkio teismo 2010 m. balandžio 13 d. vienašalį nuosprendį dėl išlaikymo priteisimo, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Suomijos Respublikos Helsinkio teismas 2010 m. balandžio 13 d. vienašaliu nuosprendžiu įpareigojo atsakovą G. P. sumokėti ieškovui A. P. 250 eurų mėnesinę išlaikymo išmoką, skaičiuojant nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. kas mėnesį iš anksto, kol vaikui sukaks 18 metų arba byloje bus nutarta kitaip. Be to, minėtas teismas nusprendė, kad jau pradelstos sumos turi būti tuojau pat sumokėtos.

Advokatas Suvi Lahtinen 2010 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas imtis veiksmų siekiant vykdyti Suomijos Respublikos Helsinkio teismo 2010 m. balandžio 13 d. vienašalį nuosprendį.

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. liepos 10 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Suomijos Respublikos Helsinkio teismo 2010 m. balandžio 13 d. vienašalį nuosprendį dėl išlaikymo priteisimo.

Atsakovas G. P. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį, kuria pripažintas Lietuvos Respublikoje Suomijos Respublikos Helsinkio teismo 2010 m. balandžio 13 d. vienašalis sprendimas dėl išlaikymo priteisimo ir leista jį vykdyti. Nurodo, kad Suomijos Respublikos Helsinkio teismas ieškovo ieškinį atsakovui įteikė tinkamai, taip pat įteikė kai kuriuos kitus procesinius dokumentu, tačiau Suomijos Respublikos Helsinkio teismo 2010 m. balandžio 13 d. vienašalis nuosprendis dėl išlaikymo priteisimo atsakovui nebuvo įteiktas. Tokiu būdu atsakovui buvo užkirstas kelias pasinaudoti galimybe minėtą Helsinkio teismo sprendimą Suomijos Respublikoje skųsti apeliacine tvarka. Tokia padėtis, kai atsakovui buvo užkirstas kelias pasinaudoti galimybe Helsinkio teismo sprendimą skųsti apeliacine tvarka, prieštarauja ir Lietuvos Respublikos CPK 301 straipsnio nuostatoms, o tai reiškia ir kitų teisės aktų nustatytai ir reglamentuotai viešajai tvarkai.

Prašymas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmoji dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką. Pagrindai atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą kitoje valstybėje narėje yra nurodyti Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos bei dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau tekste – Reglamentas) 34 straipsnyje, taip pat 35 straipsnio pirmojoje dalyje. Reglamento 34 straipsnyje yra nustatyta, kad teismo sprendimas nėra pripažįstamas: 1) jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai; 2) jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti; 3) jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje; 4) jei jis yra nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje narėje.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas G. P. , vadovaudamasis Reglamento 34 straipsnio 2 punktu, prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį grindžia tuo, kad Suomijos Respublikos Helsinkio teismas neįteikė atsakovui 2010 m. balandžio 13 d. vienašalio nuosprendžio dėl išlaikymo priteisimo, todėl atsakovas negalėjo jo apskųsti. Atsakovo nurodomas Reglamento 34 straipsnio 2 punkte numatytas užsienio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas tiesiogiai susijęs su asmens teise į teisminę gynybą, su teise būti išklausytam teisme, todėl galėtų būti taikomas nustačius, jog ši asmens teisė buvo pažeista. Nagrinėjamu atveju, atsakovas pripažįsta, jog apie teismo procesą Suomijos Respublikos Helsinkio teisme buvo informuotas, atsakovas pripažino, kad jam buvo įteiktas ieškinys, atsakovas pateikė savo atsiliepimą į ieškinį bei pateikė priešieškinį. Atsakovas taip pat pripažino, kad jam buvo įteiktas pranešimas apie 2010 m. balandžio 13 d. paskirtą teismo posėdį, tačiau atsakovas teismo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Taigi atsakovas įsitraukė į bylos nagrinėjimą, naudojosi savo galimybe gintis nuo pareikštų reikalavimų ir turėjo pareigą domėtis šio proceso eiga bei rezultatu. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių abejoti išvada, kad jis ne tik žinojo apie Suomijos Respublikos teisme vykusį bylos jo atžvilgiu nagrinėjimo procesą, tačiau ir jame dalyvavo (CPK 178, 185 str.). Aplinkybė, kad atsakovas negavo Suomijos Respublikos Helsinkio teismo 2010 m. balandžio 13 d. vienašalio nuosprendžio, negali būti vertinama pagal Reglamento 34 straipsnio, numatančio galimybę nepripažinti teismo sprendimo, nuostatas, jog atsakovui nebuvo suteikta galimybė apskųsti teismo sprendimo dėl nurodytų aplinkybių – kad atsakovui buvo tinkamai pranešta apie pradėtą teismo procesą ir jis turėjo galimybę jame dalyvauti, tame tarpe ir apskųsti teismo sprendimą.

Dėl to, įvertinus dokumentų įteikimo tinkamumą teisės į gynybą įgyvendinimo aspektu, nėra pagrindo konstatuoti esant pagrindų, trukdančių teismo sprendimo pripažinimui.

Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, nėra pagrindo pripažinti, kad Suomijos Respublikos Helsinkio teismo 2010 m. balandžio 13 d. vienašalis nuosprendžio pripažinimas yra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo G. P. prašymo argumentus bei nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pagrindų atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Suomijos Respublikos Helsinkio teismo 2010 m. balandžio 13 d. vienašalį nuosprendį, nustatytų Reglamente, nėra, todėl nėra ir pagrindo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio šeštąją dalį ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, teismo nutartis gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pagal bylų proceso kasaciniame teisme taisykles.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio šeštąja dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                Alė Bukavinienė 

                                                                                                            Gintaras Pečiulis

                                                                                                            Donatas Šernas