Civilinė byla Nr.2S-2082-392/2012

                             (Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04320-2012-0)

              Procesinio sprendimo kategorija: 110.; 110.1. 122.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Valstatas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių A. M. ir J. M. ieškinį atsakovams L. M., R. M. ir UAB „Valstatas“ dėl paskolos ir netesybų priteimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (actio Pauliana).

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovės A. M. ir J. M. kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu atsakovams: L. M., R. M. ir UAB „Valstatas“, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų: R. M. ir Swedbank, prašydamos priteisti iš atsakovų 127 250,18 Lt skolos palūkanų ir netesybų; pripažinti negaliojančiu atsakovės L. M. ir atsakovo UAB „Valstatas“ 2011-03-31 sudarytus sandorius dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato- gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo bei taikyti restituciją. Reiškiamo reikalavimo užtikrinimui, ieškovės prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą,  pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančių atsakovams ir esančių pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, pareikšto ieškinio reikalavimų sumos ribose. Ieškovės nurodo, kad reiškiamo reikalavimo suma yra didelė. Ieškovių nuomone, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai gali turtą paslėpti, todėl būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, nurodė, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šių priemonių nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismo nuomone, pritaikius minėtą apsaugos priemonę, kuri yra laikina, bus efektyviau užtikrintas materialinių teisių gynimo būdas, todėl laikytina, kad ieškovių prašymas turi būti tenkinamas. Pabrėžė, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, kuris laikytinas dideliu, ir tai yra pakankama aplinkybė laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes sukelia galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Atsakovas UAB „Valstatas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „Valstatas“ atžvilgiu. Atsakovo nuomone, teismo procesinis sprendimas yra nemotyvuotas, neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas visiškai nesigilino į ieškinio ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones esmę, motyvus, tikslus ir įrodymų pakankamumo klausimą. Pasak apelianto, ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kad atsakovo turtinė padėtis yra bloga, nepagrindė, kokie galimi atsakovo veiksmai gali turėti įtakos jo finansinių galimybių pasikeitimui, taip pat nebuvo pateikti jokie įrodymai, pavirtinantys atsakovo siekį paslėpti turtą ar slapstytis. Apeliantas tvirtina, kad vien tik ieškovo pareiškime nurodyta aplinkybė, kad išieškotina suma yra didelė, kad ne kartą buvo siųsti pranešimai ir pretenzijos skolininkui dėl susidariusio įsiskolinimo, kad šis nereagavo į raginimus sumokėti skolą, nėra besąlyginis pagrindas taikyti skolininkui laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidė kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą, taip pat pažeidė ekonomiškumo principą. Apeliantas pažymėjo, kad UAB „Vastatas“ yra ūkio subjektas, kurio pagrindinis tikslas ir paskirtis - vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Akivaizdu, kad absoliučiai viso ūkio subjekto turto areštas iš esmės trukdo vykdyti šį pagrindinį tikslą ir kenkia jo ūkinei-komercinei veiklai, todėl teismas ypatingai atidžiai turėjo spręsti klausimą dėl viso turto arešto. Pažymėtina, kad nors šioje byloje UAB „Valstatas“ ir yra atsakovas, tačiau jis nėra bendraskolis su kitais dviem atsakovais, tai yra jis nieko nėra skolingas ieškovėms, ką akivaizdžiai parodo ir su ieškiniu pateikta paskolos sutartis. Pasak apelianto, ginčo dalykas, kuris yra susijęs su UAB „Valstatas“ yra konkretus turtas, kurį ieškovės restitucijos būdu prašo grąžinti kitiems atsakovams. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad kito, išskyrus restitucijos dalyką, UAB „Valstatas“ turto areštas kaip nors gali apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantas pabrėžia, kad pirmos instancijos teismas nenurodė, kokiu pagrindu laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos visam UAB „Valstatas“ turtui, o ne tik turtui, esančiam restitucijos dalyku. Remiantis išdėstytais motyvais atsakovas UAB „Valstatas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį.

Ieškovės A. M. ir J. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovės sutinka, kad tai, jog išieškotina suma yra didelė, nėra besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiekvienu konkrečiu atveju reikia vertinti konkrečias bylos faktines aplinkybes. Šiuo atveju pažymėtina, jog visam Atsakovo UAB „Valstatas“ turtui, išskyrus 1/2 dalies automobilių saugyklos, galioja hipoteka, todėl darytina išvada, jog ieškinio suma, kuri sudaro 127 250,18 Lt, palyginus su įmonės nesuvaržyto turto verte, kuris sudaro 72000 Lt, yra didelė, o didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atkreiptinas dėmesys, jog ne tik didelė ieškinio suma, bet ir faktas, kad teismo nutartimi areštuotinas atsakovo turimas nekilnojamasis turtas jau anksčiau kito kreditoriaus naudai yra apsunkintas hipoteka, patvirtina grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Areštavus vien tik įkeistą turtą, nebūtų realiai užtikrintas byloje pareikštas ieškinys, nes bet kuriuo atveju į sumą, gautą priverstinai realizavus tokį turtą, pirmumo teisę turėtų hipotekos turėtojas, o ne ieškovės. Tik areštavus neįkeistą, hipoteka ar kitais prievolių užtikrinimo būdais neapsunkintą atsakovo turtą, gali būti realiai užtikrintas byloje pareikštas ieškinys. Taip pat ieškovės atkreipia dėmesį, kad UAB „Valstatas“ iki bylos iškėlimo buvo nesąžiningas ir orientuotas į tai, jog ieškovėms nebūtų galimybių atgauti 2011-03-22 paskolos sutartimi, sudaryta tarp ieškovių ir atsakovės L. M., paskolintą sumą. Be to, ieškovės pabrėžė, jog jos tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, nes prie ieškinio pridėjo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų nuorašus, taip pat areštuoto turto aprašo nuorašą, kuriuose matyti, koks turtas priklauso atsakovui UAB „Valstatas“, taip pat kokiam UAB „Valstatas“ turtui nustatyta hipoteka. Ieškovės tvirtina, kad turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą, taigi išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Akivaizdu, kad atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Taip pat ieškovės teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikyta tik tiek, kiek jų yra būtina būsimo galimai palankaus ieškovėms sprendimo įvykdymui užtikrinti. Taikant areštą tik įkeistam turtui, ieškovių interesai būtų pažeidžiami, kadangi ieškovės iš šio turto gautų tik tai, kas liko hipotekos turėtojui įgyvendinus savo reikalavimus. Tokiu atveju atsakovas UAB „Valstatas“ įgytų nepagrįstą pranašumą, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas nebūtų pasiektas. CK 6.146 str. numatyta, jog restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi, pasak ieškovių, apelianto argumentai, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik turtui, kuris yra restitucijos dalykas, yra nepagrįsti ir prieštarauja teisės normoms, nes įstatymas nustato galimybę taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais.

Atskirasis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Valstatas“ atžvilgiu. Siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo turtą, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovių kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 str. 3 d.) Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civ. byloje Nr.2-256/2012).

Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto argumentą, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik turtui, kuris yra restitucijos dalykas, nes, kaip ir nurodo ieškovės, CK 6.146 str. numatyta, jog restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, 127 250,18 Lt suma atsakovo UAB “Valstatas” atžvilgiu laikytina pakankamai didele suma, nes visam apelianto turtui, išskyrus 1/2 dalies automobilių saugyklos galioja hipoteka. Iš turimų duomenų apie apelianto turtą darytina išvada, jog ieškinio suma, kuri sudaro 127 250,18 Lt, palyginus su įmonės nesuvaržyto turto verte, kuri sudaro, 72000 Lt., yra didelė, todėl galimai palankaus ieškovui sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar netgi galėtų tapti neįmanomas atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu. Areštavus vien tik įkeistą turtą, nebūtų realiai užtikrintas byloje pareikštas ieškinys, nes bet kuriuo atveju į sumą, gautą priverstinai realizavus tokį turtą, pirmumo teisę turėtų hipotekos turėtojas, o ne ieškovės. Tik areštavus neįkeistą, hipoteka ar kitais prievolių užtikrinimo būdais neapsunkintą atsakovo turtą, gali būti realiai užtikrintas byloje pareikštas ieškinys.

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad šiuo atveju apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą šioje byloje, o atsižvelgiant į bylos medžiagą, manytina, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012).

Be to, atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos ieškovo teisės. Tokiu būdu būtų paneigta laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmė, galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti realiai neįvykdomas atsakovui bylos nagrinėjimo metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekus turto, vadinasi, ir byloje įvykdytas teisingumas būtų tik deklaratyvus (Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 6 str.). Tokia situacija neatitiktų teisinėje valstybėje įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, realaus pažeistų teisių gynimo ir kitų teisės principų.

Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.  teismas 

nutarė:

           Apelianto UAB „Valstatas“ atskirąjį skundą atmesti.

           Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

           Teisėjas                                                                      Virginijus Kairevičius