Administracinė byla Nr. eA-2377-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03639-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. ir atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. K. 2015 m. birželio 16 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą, kuriuo prašė:

1) priteisti iš atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) neišmokėtą kompensaciją už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų;

2) priteisti iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovo kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti nuo 2014 m. birželio 23 d. iki visiško atsiskaitymo.

Patikslintame skunde pareiškėja paaiškino, kad atsakovas neįvykdė pareigos grąžinti ją į pareigas vidaus tarnyboje ir su ja neatsiskaitė atleidimo dieną (2014 m. birželio 23 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nutartimi atleidimo dieną perkėlė iš 2014 m. gegužės 23 d. į 2014 m. birželio 23 d. Už šį laikotarpį atsakovas atsiskaitė tik 2015 m. gegužės mėnesį. Atsakovas taip pat neapskaičiavo kompensacijos už kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 24 d. (nuo panaikinto įsakymo Nr. TE-157 priėmimo dienos) iki 2014 m. birželio 23 d. Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 32 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kasmetinių atostogų trukmė yra 35 kalendorinės dienos, todėl dėl atsakovo kaltės delsiama išmokėti kompensaciją už 73 nepanaudotas kasmetines atostogų dienas. Statuto 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenustato garantijos dėl darbdavio uždelsimo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu tarnautoju ir sankcijos darbdaviams skyrimu, nagrinėjamu atveju taikytinos darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančios DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Atsakovas FNTT atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad FNTT kaltės konstatavimas dėl uždelsto atsiskaitymo yra nepagrįstas faktiniais duomenimis, todėl vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką nepriteistinas. Nagrinėjamu atveju egzistavo DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis, kai atsiskaitymas su atleidžiama iš vidaus tarnybos pareiškėja vyko ne jos atleidimo dieną, o pagal įstatymų nustatytą tvarką ir procedūras, nustatančias kitokią atsiskaitymo tvarką, t. y. vykdant teismų procesinius sprendimus. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad 11 mėnesių uždelsė atsiskaityti už papildomą mėnesį (nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d.). Faktas, kad FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakyme Nr. TE-140 neteisingai nurodyta pareiškėjos atleidimo data, buvo konstatuotas tik LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015, kurios rezoliucinę dalį FNTT įvykdė laiku, t. y. priėmė 2015 m gegužės 24 d. įsakymą Nr. TE-147, kurio pagrindu pakeitė pareiškėjos atleidimo datą ir pavedė FNTT Finansų skyriui išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d., kuris yra įvykdytas 2015 metų gegužės mėnesį. Todėl ir už šį laikotarpį su pareiškėja atsiskaitė laiku. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatytas (neįrodytas) neatsiskaitymo su pareiškėja laiku faktas, atsakovas mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą sankciją – vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos priteisimą už dėl FNTT kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d. nedirbo, todėl nepagrįstai reiškia reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas per šį laikotarpį atostogas. 2013 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos administracinis teismo ir 2014 m. birželio 9 d. LVAT priimti sprendimai dėl FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, panaikinimo, savaime nereiškia, kad turi būti taikomos teisinės pasekmės visose teisinių santykių, tarp jų ir darbo, srityse. Atsakovo manymu, ši situacija galėtų būti įvertinta ir kitu aspektu, išanalizuojant 2015 m. gegužės 18 d. LVAT nutartyje nurodytus argumentus dėl pareiškėjos atžvilgiu priimtų trijų ir tarpusavyje susijusių FNTT direktoriaus įsakymų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjos R. K. skundą: priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1 500 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d., įpareigojo atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d., kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. TE-157 R. K., ėjusi FNTT Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas, buvo atleista iš vidaus tarnybos, pripažinus, kad ji savo elgesiu pažemino pareigūno vardą. R. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) dėl sprendimo panaikinimo, kuris 2013 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2923-168/2013 panaikino FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. TE-157 ir grąžino ją į vidaus tarnybą. LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 paliko nepakeistą VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu pareiškėja pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas), 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 pareiškėją pripažino kalta padarius tyčines nusikalstamas veikas, nustatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. FNTT direktorius 2014 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. TE-140 pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d., kadangi įsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis už jos padarytą tyčinę nusikalstamą veiką. Pareiškėja R. K. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į VAAT su skundu, prašydama panaikinti FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 dalį dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d., grąžinti ją į vidaus tarnybą į FNTT Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas, iš FNTT priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. VAAT 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti VAAT 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti jos skundą. LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir pakeitė VAAT 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą: pakeitė FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 1 punktą ir nustatė, kad vidaus tarnybos majorė R. K. atleista iš vidaus tarnybos 2014 m. birželio 23 d., bylą dėl R. K. piniginių reikalavimų, susijusių su atleidimu iš FNTT priteisimo, perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; kitą VAAT 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje nustatė, kad šioje byloje ginčijamu įsakymu pareiškėja iš tarnybos atleista, remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Pareiškėjos atleidimo metu, 2014 m. birželio 23 d., buvo įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014, kuriuo buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis dėl pareiškėjos nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. LVAT konstatavo, kad nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2015 m. sausio 27 d. nutartimi minėtoje baudžiamojoje byloje pareiškėją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau ji yra teismo pripažinta kalta padariusi tyčinį nusikaltimą, todėl, esant šioms aplinkybėms, atsakovas turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, remdamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. LVAT konstatavo, kad atsakovas, 2014 m. birželio 23 d. įsakymu atleisdamas pareiškėją iš tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d., pažeidė Statuto 56 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kadangi įsakymą dėl atleidimo priėmė 2014 m. birželio 23 d. ir perkėlė atleidimo datą į 2014 m. gegužės 23 d. Nutarė, kad šis pažeidimas turi būti ištaisytas ir atleidimo data, nurodyta FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 1 punkte, turi būti perkelta į 2014 m. birželio 23 d. Pažymėjo, kad LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo į vidaus tarnybą. Tokiu būdu po minėtos LVAT nutarties VAAT sprendimas įsiteisėjo ir pareiškėja turėjo būti grąžinta į tarnybą. LVAT konstatavo, kad atsakovas, remdamasis Statuto 59 straipsnio 2 dalimi, privalėjo, teismui grąžinus pareiškėją į tarnybą, tai įforminti įsakymu, tačiau tokio įsakymo nepriėmimas negali paneigti teismo sprendimo ir pareiškėjos teisės užimti ankstesnes arba lygiavertes pareigas, nes teismo sprendimu faktiškai yra atkurti tarnybiniai santykiai, buvę iki neteisėto atleidimo. Esant tokiai situacijai, atsakovas, atsiradus kitam atleidimo iš tarnybos pagrindui, galėjo atleisti pareiškėją iš tarnybos. LVAT atsakovo neveikimą, pasireiškusį įsakymo dėl pareiškėjos grąžinimo į tarnybą nepriėmimu, vertino kaip pareiškėjos teisės pažeidimą, kuriam apginti VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimu yra priteistas atlyginimas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d., todėl konstatavo, kad pareiškėjos teisė yra apginta. LVAT nusprendė, kad priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2014 m. birželio 23 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos nėra pagrindo, kadangi nuo šios datos pareiškėjos atleidimas iš vidaus tarnybos yra teisėtas ir pareiškėjai darbo užmokestis nepriklauso. LVAT atkreipė dėmesį, kad, pareiškėją atleidus iš tarnybos, 2014 m. birželio 23 d. su ja nebuvo visiškai atsiskaityta, t. y. nebuvo priteista kompensacija už atostogas. Pažymėjo, kad šio reikalavimo pareiškėja pirmosios instancijos teismui nereiškė ir teismas jo nenagrinėjo, todėl bylą dėl piniginių reikalavimų, kylančių dėl atleidimo iš tarnybos, perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

VAAT, vadovaudamasis LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, 2015 m. gegužės 26 d. raštu, išaiškino pareiškėjai teisę pateikti teismui patikslintą skundą, kuriame būtų suformuluoti piniginiai reikalavimai, susiję su atleidimu iš FNTT. Pareiškėja R. K. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą.

Byloje ginčas kilo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pareiškėjai pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią, jog kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, ir kompensacijos už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo

Statuto 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Statute nėra nuostatų, kurios nustatytų garantijas statutiniams valstybės tarnautojams ir sankcijas vidaus reikalų statutinėms įstaigoms, kurios neįvykdo ar netinkamai įvykdo Statuto 58 straipsnyje įtvirtintą pareigą su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant DK 141 straipsnio 3 dalį (LVAT 2007 m. birželio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. N3-583/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis adm. byloje Nr. A438-1021/2009; 2009 m. spalio 8 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-1296/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-877/2010 ir kt.). DK 141 straipsnyje, kuris reglamentuoja teisinius santykius dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos, be kita ko, nurodyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis), darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (2 dalis). Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis).

LVAT ir LAT yra konstatavę, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-625/2008, 2009 m. liepos 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-305/2009, 2013 m. kovo 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-87/2013, LVAT 2010 m. birželio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-877/2010, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis adm. byloje Nr. A492-1779/2012 ir kt.). Taigi, DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną. Antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos vidutinio darbo užmokesčio priteisimui.

Byloje nustatyta, kad VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2923-168/2013 panaikino FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157 dalį, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, grąžino pareiškėją į vidaus tarnybą ir priteisė iš FNTT vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. spalio 25 d. 85 861 Lt ir nuo 2013 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos vidutinį darbo užmokestį po 240,51 Lt skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei. Sprendimas įsigaliojo 2014 m. birželio 9 d., LVAT priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-941/2014, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. FNTT nutartį gavo 2014 m. birželio 10 d. Pareiškėja pasirašytinai 2014 m. birželio 10 d. raštu buvo informuota apie tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 97 straipsniu, sprendimas dėl LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 įvykdymo bus priimtas per 15 dienų. FNTT, atsižvelgdama į tai, kad 2014 m. gegužės 23 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 dėl pareiškėjos nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, manydama, kad, įvykdžius VAAT sprendimą, būtų pažeistos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, taip pat dėl lėšų trūkumo įvykdyti teismų sprendimus 2014 m. birželio 11 d. kreipėsi į LVAT su prašymu išaiškinti sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2923-168/2013. 2014 m. birželio 17 d. atsakovas su prašymu kreipėsi ir į VAAT, kuris 2014 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2923-168/2013 pareiškėjai priteistos neišmokėtos sumos išmokėjimą išdėstė dalimis iki 2015 m. vasario 1 d. FNTT direktorius, vykdydamas 2014 m. birželio 9 d. įsiteisėjusį 2013 m. spalio 25 d. VAAT sprendimą, atsižvelgdamas į įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 336 straipsnio 3 dalį, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 2014 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. TE-140 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d. ir pavedė FNTT Finansų skyriui išmokėti priteistą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį pagal 2014 m. birželio 20 d. VAAT nutartyje nustatytus atsiskaitymo terminus.

Byloje nustatyta, kad atsakovas neišmokėtą sumą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 25 d. teismo sprendimo įvykdymo dienos pareiškėjai išmokėjo pagal 2014 m. birželio 20 d. VAAT nutartyje nustatytą mokėjimų vykdymo išdėstymą iki 2015 m. vasario 1 d. Ginčo dėl to byloje nėra. Ginčas šioje byloje kyla dėl to, ar atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėja už vieną mėnesį, t. y. nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d. Tai, kad pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos ne 2014 m. gegužės 23 d., o 2014 m. birželio 23 d., išaiškėjo LVAT priėmus 2015 m. gegužės 18 d. nutartį. Už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d. su pareiškėja buvo atsiskaityta 2015 m. gegužės mėnesį pagal FNTT direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. TE-147.

Teismas, išanalizavęs bylos faktines aplinkybes, vadovaudamasis DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir jų aiškinimu teismų praktikoje, daro išvadą, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėja už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d.

LAT yra konstatavęs, kad, jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007, 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013). Taigi tai, kad tik LVAT nutartimi buvo pripažinta, kad atsakovas neteisingai nustatė pareiškėjos atleidimo iš tarnybos datą, nesudaro pagrindo vertinti susiklosčiusios situacijos kitaip. Tačiau teismas, vadovaudamasis LAT praktika, pažymi, kad taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (LAT 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. 3K-3-365/2010, 2011 m. gegužės 17 d. nutartis Nr. 3K-3-247/2011, 2012 m. balandžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-179/2012, 2013 m. kovo 15 d. nutartis Nr. 3K-3-87/2013).

Pareiškėja prašo priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovo kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki visiško atsiskaitymo, t. y. iki 2015 m. gegužės mėn. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas DK nuostatas ir jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat į nustatytas bylos faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad uždelstos išmokėti išmokos faktas buvo nustatytas tik LVAT priėmus 2015 m. gegužės 18 d. nutartį, atsakovas iki šios nutarties priėmimo nežinojo apie neatsiskaitymo su pareiškėja faktą, atsakovas, gavęs LVAT nutartį, nedelsdamas atsiskaitė su pareiškėja, uždelsta išmokėti išmoka yra tik už vieną kalendorinį darbo mėnesį, konstatuoja, kad vidutinio darbo užmokesčio po 5 050,70 Lt (1 462,78 Eur) per mėnesį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat neatitiktų proporcingumo principo. Teismas, remdamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2014 m. birželio 23 d. iki visiško atsiskaitymo tenkintinas iš dalies, pareiškėjai iš atsakovo priteisiant 1 500 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 2, 35 straipsnis, 141 straipsnio 3 dalis).

Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo neišmokėtą kompensaciją už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.

DK 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jeigu darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už 3 darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip.

Kaip minėta, LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo į vidaus tarnybą, todėl po minėtos LVAT nutarties, įsiteisėjus VAAT sprendimui, atsakovas turėjo pareigą pareiškėją nuo 2014 m. birželio 10 d. grąžinti į vidaus tarnybą, o jeigu tokių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas įsakymu įformino pareiškėjos grąžinimą į tarnybą, šios aplinkybės neneigia ir atsakovas.

Sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, išskirtini du laikotarpiai: pirmas – nuo 2012 m. gegužės 25 d. (priverstinės pravaikštos laiko pradžia) iki 2013 m. spalio 25 d. VAAT sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 25 d., įvykdymo dienos (pagal 2014 m. birželio 20 d. VAAT nutartyje nustatytus terminus), antras – nuo 2014 m. birželio 10 d., kai pareiškėja turėjo būti grąžinta į vidaus tarnybą, iki 2014 m. birželio 23 d., kai pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos.

Pažymėtina, kad 2013 m. spalio 25 d. VAAT sprendimu priteisė pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d. atsakovas darbo užmokestį pareiškėjai išmokėjo LVAT priėmus 2014 m. birželio 9 d. nutartį. Teismas šiame sprendime konstatavo, kad pareiškėjai priteistina 1 500 Eur suma už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Nagrinėjant klausimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, aktualus ir DK 300 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Pažymėtina, kad minėtose DK nuostatose nėra numatyta galimybė priteisti darbuotojui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl tenkinti tokio pobūdžio pareiškėjos reikalavimą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 25 d. (priverstinės pravaikštos laiko pradžia) iki 2014 m. birželio 10 d. (pareiškėja turėjo būti grąžinta į vidaus tarnybą) nėra teisinio pagrindo. Tokios pozicijos aiškinant DK nuostatas laikosi LVAT (2009 m. gruodžio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A438-1524/2009, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis adm. byloje Nr. A391-492/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo buvo priimta į darbą įsiteisėjus LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutarčiai, tačiau jos grąžinimas į tarnybą nebuvo įformintas, o vėliau priimta LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo pripažinta, kad pareiškėja iš vidaus tarnybos atleista nuo 2014 m. birželio 23 d. Teismo vertinimu, laikotarpis nuo 2014 m. birželio 10 d., kai pareiškėjo turėjo būti grąžinta į tarnybą, iki 2014 m. birželio 23 d., kai ji buvo atleista iš tarnybos, įskaitytinas į jos vidaus tarnybos laiką ir už šį laikotarpį pareiškėja pagal DK 177 straipsnio 2 dalį turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjai piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d. Kadangi byloje nėra pateikta piniginės kompensacijos dydžio paskaičiavimų už teismo nurodytą laikotarpį, atsakovas įpareigotinas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d.

III.

Pareiškėja R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalimi, kuria jos prašymas priteisti kompensaciją už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. birželio 9 d. už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl mano, jog ši sprendimo dalis turi būti panaikinta, o jos skundas tenkinamas, t. y. pareiškėjai iš atsakovo turi būti priteista neišmokėta kompensacija už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.

Taip pat pareiškėja prašo šią bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes skundas yra grindžiamas aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, kurie buvo netinkamai aiškinami pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime. Esminiai bylos aspektai galėtų būti išsamiau ir objektyviau išnagrinėti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, t. y. leidžiant šalims žodžiu pasisakyti dėl visų ginčo aplinkybių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiama teismo sprendimo dalis yra neišsami ir nemotyvuota, iš sprendimo turinio negalima suprasti, kodėl sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo buvo išskirti du laikotarpiai: pirmas – nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. spalio 25 d., antras – nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d. Taip pat iš sprendimo nėra aišku, kodėl teismas priteisė piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d., o už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. birželio 9 d. atmetė. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nepasisakydamas dėl, pareiškėjos manymu, esminio skundo reikalavimo, pažeidė teisę į motyvuotą ir išsamų teismo sprendimą. Kartu nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas yra laikytinas vienu iš pagrindų panaikinti skundžiamą sprendimo dalį.

2. Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad pareigūnui į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaičiuojamas priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo laikas. DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitoma priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą. VAAT 2013 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2923-168/2013, kuriuo nusprendė R. K. skundą patenkinti, t. y R. K. grąžino į vidaus tarnybą. LVAT 2014 m. birželio 9 d. priėmė nutartį, kuria VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT 2015 m. birželio 18 d. nutartimi nustatė, kad vidaus tarnybos majorė R. K. atleista iš vidaus tarnybos 2014 m. birželio 23 d. Tai reiškia, kad visas laikotarpis nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. birželio 23 d. yra įskaitomas į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Statuto 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, o DK 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Taigi R. K. turi būti išmokėta kompensaciją už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, o ne už jų dalį.

3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad tokios pozicijos aiškinant DK nuostatas laikosi ir LVAT 2009 m. gruodžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-l524/2009 yra neteisus, nes nagrinėjamos situacijos nėra vienodos. Minėtoje nutartyje pareiškėjai buvo priteista DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, taip pat pareiškėja nebuvo ir grąžinta į ankstesnį darbą. Pažymėtina, kad R. K. buvo gražinta į ankstesnį darbą ir jai nebuvo išmokėta išeitinė išmoka.

Atsakovas FNTT apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos R. K. 2015 m. birželio 16 d. patikslintą skundą.

Apeliantas sutinka su teismo sprendimu toje dalyje, kurioje teismas pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pareiškėjai priteisė iš atsakovo 1 500 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką, taip pat priteisė piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d., kurią įpareigojo apskaičiuoti.

Vykdydamas LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartį atsakovas laiku ir nepažeisdamas teisės aktais nustatytos tvarkos 2015 m. gegužės mėnesį atsiskaitė su pareiškėja už nurodytą laikotarpį pagal FNTT direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. TE-147. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šį faktą, atsakovo padarytų pažeidimų nekonstatavo. Vadinasi FNTT įvykdė savo pareigą visiškai atsikaityti su pareiškėja tinkamai ir laiku. Be to, iki 2015 m. gegužės 18 d. atsakovas ne tik nežinojo apie prievolę sumokėti už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d., bet ir negalėjo to numatyti, todėl nebuvo ir pagrindo vykdyti šią prievolę. Šios aplinkybės eliminuoja galimybę taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį.

Be to, atsakovas nesutinka su teismo padaryta išvada dėl piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d. priteisimo, taip pat nesutinka su teismo nurodytu laikotarpiu. Pareiškėjos priverstinės pravaikštos laikas turi būti skaičiuojamas ne iki 2014 m. birželio 10 d., kaip traktuoja teismas, o iki 2014 m. birželio 23 d., nes de facto ir de jure pareiškėja 2014 m. birželio 10 d. buvo atleista iš vidaus tarnybos pagal FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. TE-140 nuo 2014 m. gegužės 23 d. pagal Statuto 54 straipsnio 1 dalies 8 punktą. LVAT nepakeitė šio atleidimo pagrindo, pripažino jį teisėtu ir pagrįstu, tik perkėlė pačią atleidimo datą. Šis atleidimo pagrindas draudžia bet kokiam pareigūnui tarnauti vidaus tarnyboje nuo atleidimo dienos. Todėl neaišku, kodėl teismas konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą nuo 2014 m. birželio 10 d. grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą, taip pat neaišku, kodėl kompensacijos mokėjimą teismas priteisia būtent nuo šios datos, t. y. 2014 m. birželio 10 d.

Atsakovas atkreipė dėmesį į LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3095/2011, kurioje teismas aiškino Statuto 37 straipsnio 1 dalies 10 punkto, DK 165 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjas “<...> prašomu laikotarpiu <...> nedirbo ir jam buvo atlyginta už priverstinės pravaikštos laiką, todėl pareiškėjo reikalavimas suteikti už šį laikotarpį kasmetinės atostogos neatitinka kasmetinių atostogų suteikimo paskirties, numatytos DK 165 straipsnio 1 dalyje, nes kasmetinės atostogos suteikiamos už faktiškai dirbtą laiką darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundo reikalavimas suteikti kasmetines atostogas jo prašomu laikotarpiu yra nepagrįstas.”. Taigi, atsakovo teigimu, jeigu nėra teisinio pagrindo net suteikti kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laiką, tai juo labiau negali būti ir nėra teisinio pagrindo apmokėti už nepanaudotas kasmetines atostogas už priverstines pravaikštos laiką, tuo pačiu ir priteisti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėja R. K. pateikė atsiliepimą į atsakovo FNTT apelaicinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. K. skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo neišmokėtą kompensaciją už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.

Pareiškėja nurodė, kad tai, jog ji turėjo būti gražinta į tarnybą LVAT pažymėjo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje Nr. eA-1392-261/2015, kurioje nurodyta, jog LVAT 2014 m. birželio 9 d, nutartimi buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo į vidaus tarnybą; tokiu būdu, po minėtos LVAT nutarties VAAT sprendimas įsiteisėjo ir pareiškėja turėjo būti grąžintą į tarnybą. FNTT vietoj sprendimo pareiškėją grąžinti į pareigas vidaus tarnyboje, atleido ją ir atleidimo dieną su pareiškėja neatsiskaitė. FNTT argumentai, kad apie tai, jog pareiškėjos atleidimo data iš 2014 m. gegužės 23 d. perkeliama į 2015 m. birželio 23 d. apeliantas sužinojo tik 2015 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį, vertintini kritiškai. Jeigu FNTT būtų veikusi vadovaudamasi įstatymais ir nuosekliai vykdžiusi teismų sprendimus, būtų išvengusi tokios situacijos, kada teismas konstatavo, kad FNTT pažeidė įstatymus. LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje jau yra pažymėjęs, kad atsakovas, 2014 m. birželio 23 d. įsakymu atleisdamas pareiškėją iš tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d., pažeidė Statuto 56 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kadangi įsakymą dėl atleidimo priėmė 2014 m. birželio 23 d. ir perkėlė atleidimo datą į 2014 m. gegužės 23 d. Tai, kad nagrinėjamoje situacijoje turi būti taikomos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos, patvirtina LVAT ir LAT praktika: 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis byloje Nr. A822-1534/2009; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita” Nr. 3K-3-260/2007; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita” Nr. 3K-3-625/2008 ir kt. 

Teismas pagrįstai nustatė, kad FNTT uždelsė atsiskaityti su pareiškėja, o FNTT pripažino faktą, kad atleidimo dieną su pareiškėja neatsiskaitė, todėl priteista R. K. 1 500 Eur kompensacija už uždelsimo atsiskaityti laiką yra teisėta ir pagrįsta.

Atsakovas FNTT atsiliepimu į pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat tenkinti atsakovo 2015 m. gruodžio 1 d. apeliacinį skundą.

Atsakovo manymu, apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Apeliaciniame skunde atsakovas išsamiai išdėstė savo argumentus, kad jis sutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pareiškėjos kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pareiškėjai priteisė 1 500 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d. Atsakovo pozicija ir nuomonė, kurią FNTT nuosekliai dėsto šioje byloje, nepasikeitė, ir jis mano, kad su pareiškėja buvo visiškai atsiskaityta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėja R. K. apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau svarių argumentų, pagrindžiančių šį prašymą, nepateikė (pasak pareiškėjos, apeliacinis skundas yra grindžiamas aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, kurie buvo netinkamai aiškinami pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl esminiai bylos aspektai galėtų būti išsamiau ir objektyviau išnagrinėti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, t. y. leidžiant šalims žodžiu pasisakyti dėl visų ginčo aplinkybių). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą bei byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekyla. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja R. K. į teismą kreipėsi su skundu, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti kompensaciją už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų bei vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovo kaltės uždelstą laiką pilnai atsiskaityti su atleidžiamu valstybės tarnautoju.

Iš teismui pateikto patikslinto skundo (taip pat apeliacinio skundo) turinio matyti, jog kompensaciją už nepanaudotas atostogas pareiškėja sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d., o reikalavimą priteisti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją – su tuo, kad jai dėl atsakovo kaltės 11 mėnesių delsta sumokėti kompensaciją už priverstinę pravaikštą laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu iš dalies patenkino R. K. skundą, t. y. priteisė pareiškėjai 1 500 Eur kompensaciją už uždelsimo atsiskaityti laiką, taip pat piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d. (teismas įpareigojo atsakovą apskaičiuoti šios kompensacijos dydį); kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamu atveju, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė tiek atsakovas, tiek pareiškėja.

Pareiškėja R. K. nesutinka su ta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalimi, kuria jos prašymas priteisti kompensaciją už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. birželio 9 d. už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad skundžiama teismo sprendimo dalis yra neišsami ir nemotyvuota, o iš sprendimo turinio negalima suprasti, kodėl sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo buvo išskirti du laikotarpiai (pirmas – nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. spalio 25 d., antras – nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d.), taip pat, kodėl teismas priteisė piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d., o už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. birželio 9 d. nepriteisė. Atsakovas FNTT apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pareiškėjai priteisė iš atsakovo 1 500 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką, taip pat priteisė piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d., kurią įpareigojo apskaičiuoti. FNTT teigimu, pareiga atsiskaityti už nepanaudotas kasmetines atostogas (už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d.) jam kilo tik LVAT priėmus 2015 m. gegužės 18 d. nutartį. Vykdydamas šią nutartį atsakovas laiku ir nepažeisdamas teisės aktais nustatytos tvarkos 2015 m. gegužės mėnesį atsiskaitė su pareiškėja už nurodytą laikotarpį pagal FNTT direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. TE-147, todėl laiku įvykdė savo pareigą visiškai atsikaityti su pareiškėja.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo ribų, pažymi, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Todėl, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertina šalių pateiktus argumentus ir kartu visas kitas bylos aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išsprendimui, dėl kurių šalys neteikia argumentų.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes: pareiškėja R. K. FNTT 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. TE-157 (1 punktu) buvo atleista iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu – dėl to, kad savo elgesiu pažemino pareigūno vardą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2923-168/2013 panaikino FNTT 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157 1 punktą ir pareiškėją grąžino į vidaus tarnybą, taip pat priteisė pareiškėjai iš FNTT 85 861,90 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos įskaitytinai, t. y. iki 2013 m. spalio 25 d., taip pat po 240,51 Lt vidutinį darbo dienos užmokestį nuo 2013 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 atmetė FNTT ir Vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą, todėl šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2014 m. birželio 9 d. (ABTĮ 96 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad atsakovas FNTT 2014 m. birželio 11 d. kreipėsi į teismą su prašymu išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo įvykdymą (dalį dėl pareiškėjos grąžinimo į vidaus tarnybą), taip pat prašė atidėti minėto teismo sprendimo įvykdymą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2923-168/2013 minėtų FNTT prašymų netenkino, bet nurodė, kad teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas įvykdytinas dalimis – nustatė, kad pareiškėjai priteista suma turi būti išmokama kiekvieno 2014 metų mėnesio paskutinę dieną, pradedant nuo 2014 m. birželio 30 d., ir baigiant 2014 m. gruodžio 31 d., o likusi neišmokėta suma turi būti išmokėta iki 2015 m. vasario 1 d. įskaitytinai.

Atsakovas FNTT 2014 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. TE-140, kurio 1 punktu nuo 2014 m. gegužės 23 d. atleido pareiškėją R. K. iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kadangi įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-693/2015 pareiškėjos atžvilgiu nutraukė bylą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – pareiškėją atleido nuo atsakomybės). FNTT 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 2 punktu pavedė išmokėti R. K. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimu priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. spalio 25 d. (85 861,90 Lt), taip pat ir 240,51 Lt vidutinį darbo dienos užmokestį nuo 2013 m. spalio 26 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. įskaitytinai (skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei; priteistą sumą išmokant dalimis – 2014 m. kiekvieno mėnesio paskutinę dieną po 10 000 Lt, pradedant mokėti 2014 m. birželio 30 d., baigiant 2014 m. gruodžio 31 d., o likusią neišmokėtą priteistą sumą – iki 2015 m. vasario 1 d. įskaitytinai).

Pareiškėja FNTT 2014 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. TE-140 apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9252-208/2015 pareiškėjos skundo netenkino, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015, iš dalies patenkinęs pareiškėjos apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeitė, t. y. pakeitė FNTT 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 1 punktą, nustatydamas, kad pareiškėja iš vidaus tarnybos atleista nuo 2014 m. birželio 23 d.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja R. K., keldama teismui reikalavimą priteisti iš atsakovo kompensaciją už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d., iš esmės siekia to, kad jai būtų priteista kompensacija už nepanaudotas kasmetines apmokamas atostogas priverstinės pravaikštos laikotarpiu.

Tačiau, kaip teisingai apeliacine tvarka skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamam atvejui aktualioje teisės normoje – DK 300 straipsnio 3 dalyje – nėra numatyta galimybė priteisti darbuotojui kompensaciją už per priverstinės pravaikštos laiką nepanaudotas atostogas. Pritardama šiai teismo pozicijai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija primena, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendime pareiškėjos pažeistą teisę į darbą apgynė Darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.; 2012 m. birželio 26 d. įstatymas Nr. XI-2127) 297 straipsnio 3 dalyje (dabar – DK 300 str. 3 d.) nustatytu būdu – priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal DK 300 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Ši teisės norma papildomų sąlygų ginant pažeistas asmens teises nenumato, todėl remiantis ja teigti, kad per priverstinės pravaikštos laikotarpį, kurį sąlygojo neteisėtas ar nepagrįstas atleidimas, asmuo įgyja teisę į kasmetines atostogas, nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. birželio 9 d. priteisimo, tačiau pagrįstai ir teisėtai priteisė pareiškėjai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai išskaidė pareiškėjos nurodytą priverstinės pravaikštos laikotarpį į dvi dalis: nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. birželio 9 d. (priverstinės pravaikštos laikotarpis, kuris atsirado dėl neteisėto atleidimo) ir nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d. (nuo dienos, kai pareiškėja turėjo būti grąžinta į tarnybą, iki teisėto atleidimo iš tarnybos dienos).

Pastaruoju aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentavo, jog LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo į tarnybą; tokiu būdu pareiškėja, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 2 dalimi, privalėjo būti grąžinta į tarnybą. Pagal Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 2 dalį, teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu, tačiau tokio įsakymo nepriėmimas negali paneigti teismo sprendimo ir pareiškėjos teisės užimti ankstesnes arba lygiavertes pareigas, nes teismo sprendimu faktiškai yra atkuriami tarnybiniai santykiai, buvę iki neteisėto atleidimo. Atsakovo neveikimas, pasireiškęs įsakymo dėl pareiškėjos grąžinimo į tarnybą nepriėmimu, vertintinas kaip pareiškėjos teisės pažeidimas, kuriai apginti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimu yra priteistas atlyginimas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d., todėl pareiškėjos teisė yra apginta (Vidaus tarnybos statuto 59 str. 1 d.) (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Kadangi pareiškėja nuo 2014 m. birželio 10 d. turėjo būti grąžinta į vidaus tarnybą, laikotarpis nuo šio momento iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, t. y. 2014 m. birželio 23 d., kaip iš esmės pagrįstai ir teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įskaitytinas į jos vidaus tarnybos laiką ir už šį laikotarpį pareiškėja pagal DK 177 straipsnio 2 dalį turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Atsakovas FNTT apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pareiškėja 2014 m. birželio 10 d. jau buvo atleista, nes FNTT direktorius 2014 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. TE-140, kuriuo pagal Statuto 54 straipsnio 1 dalies 8 punktą, draudžiantį bet kokiam pareigūnui tarnauti vidaus tarnyboje nuo atleidimo dienos, atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d.; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio atleidimo pagrindo nepakeitė, pripažino jį teisėtu ir pagrįstu, tik perkėlė pačią atleidimo datą. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, nuo 2012 m. gegužės 24 d. (FNTT įsakymo Nr. TE-157 priėmimo) iki 2014 m. birželio 9 d. (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos) pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau šis atleidimo pagrindas išnyko Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2014 m. birželio 9 d. nutartį, po kurios pareiškėja turėjo būti grąžinta į tarnybą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi nuspręsta, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą pareiškėja atleista tik nuo 2014 m. birželio 23 d.

Atsakovas FNTT apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjai 1 500 Eur kompensaciją už uždelsimo atsiskaityti laiką (t. y. neišmokėjo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d.). Atsakovo teigimu, vykdydamas LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartį, jis laiku ir nepažeisdamas teisės aktais nustatytos tvarkos 2015 m. gegužės mėnesį atsiskaitė su pareiškėja už nurodytą laikotarpį pagal FNTT direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. TE-147, o iki 2015 m. gegužės 18 d. nutarties priėmimo atsakovas ne tik nežinojo apie prievolę sumokėti už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d., bet ir negalėjo to numatyti, todėl nebuvo ir pagrindo vykdyti šią prievolę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo atsakovo teiginiu nesutinka.

Nagrinėjamoje situacijoje aktualu tai, kad atsakovas 2014 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. TE-140, kurio 1 punktu atleido pareiškėją R. K. iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu nuo 2014 m. gegužės 23 d., t. y. atsakovas nustatė, kad pareiškėja atleidžiama iš tarnybos ankstesne data nei yra priimtas įsakymas dėl atleidimo. Toks atsakovo sprendimas lėmė tai, kad sumažėjo pareiškėjai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimu priteista atlyginimo už priverstinę pravaikštą suma, nes teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendime įpareigojo atsakovą FNTT, be kita ko, išmokėti pareiškėjai po 240,51 Lt vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną dieną nuo 2013 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Todėl teigti, kad atsakovas negalėjo numatyti, jog turi prievolę sumokėti už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d., nėra pagrindo.

Pasisakydama dėl Darbo kodekso 141 straipsnio taikymo šioje situacijoje, teisėjų kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymo būtinumas yra pakankamai išsamiai aptartas pirmosios instancijos teismo, tinkamai pagrįstas administracinių teismų praktika, nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas, todėl kolegijos pripažįstamas pagrįstu. Papildomai apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi tik tai, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje (nustatančioje, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką) nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju, todėl jeigu darbuotojo kaltės nėra, darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku (žr., pvz., LAT 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015).

Vadinasi, tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas ginčo teisinius santykius (dėl momento, nuo kurio pareiškėja galėjo būti atleista iš tarnybos) interpretavo kitaip ir tokią savo poziciją gynė šioje administracinėje byloje, negali būti laikoma priežastimi pripažinti tokį atsakovo elgesį pateisinamu Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir atleisti jį nuo šioje teisės normoje nustatytos pareigos vykdymo, kadangi pagal bendrą teisės taikymo principą, atsakovas privalėjo žinoti apie ginčo santykių teisinį reglamentavimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-466-143/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjai už uždelsimą atsiskaityti priteistinu darbo užmokesčio dydžiu – 1 500 Eur, todėl šiuo klausimu plačiau nepasisako. Atsakovo FNTT apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vadovavosi nagrinėjamam ginčui aktualia teismų praktika, ir priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos R. K. bei atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. K. bei atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė