Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-399-935/2019

                                                                  Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02254-2019-6

                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 16.9.10

 (S)

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal  A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarimo, kuriuo A. S. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

-       pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 1 dalį  400 Eur bauda;

-       pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį 1400 Eur bauda.

Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, nuobaudos subendrintos ir A. S. skirta 1400 Eur bauda, taip pat atimta teisė vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1.       A. S. buvo nubaustas už tai, kad jis 2019 m. kovo 30 d., apie 13.30 val., L. Asanavičiūtės g. 38, Vilniuje, vairuodamas velkamą automobilį Mazda, v. n. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį Audi, v. n. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Iš eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdamas kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus. Vairavo automobilį, kai atimta teisė vairuoti transporto priemones. Šiais veiksmais padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 423 straipsnio 1 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniame skunde A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarimo dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje.

3.       Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. S. atsakomybės pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį klausimą, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, o į dalį duomenų apskritai neatsižvelgė. Apeliantas pastebi, jog M. Š. bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog jo automobilis buvo apgadintas nežymiai, apėjęs automobilį vizualiai net nepastebėjo apgadinimų, iš pradžių neketino kreiptis į policiją dėl eismo įvykio. Be to, A. S. aiškina, kad jis anksčiau panašiomis aplinkybėmis buvo apgadinęs kaimyno automobilį, tačiau tuo atveju žinojo, kur gyvena apgadinto automobilio savininkas ir šį apie eismo įvykį informavo. Tokie faktai rodo, kad apeliantas neturėjo tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir šiuo atveju.

4.       Apeliaciniame skunde sutinkama su tuo, kad ANK 426 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y., kai asmuo suvokia, kad yra susijęs su įvykiu ir iš jo pasišalina suprasdamas savo elgesio neteisėtumą. Apeliantas nurodo, jog jam yra žinomi KET reikalavimai ir šių reikalavimų nesilaikymo pasekmės. Įvykio metu automobilis Audi nukentėjo nežymiai, todėl nenorint trukdyti policijos pareigūnų ir nuspręsta priklijuoti lapelį, kurio nerado nei apgadinto automobilio savininkas, nei policijos pareigūnai. Lapelį su telefonu nuo nukentėjusiojo automobilio greičiausiai nupūtė vėjas, kadangi įvykio dieną buvo vėjuota.

5.       A. S. atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas J. D. buvo trumpam pasitraukęs iš tos vietos, kur stebėjo įvykį, todėl jis galėjo ir nepamatyti to momento, kai ant priekinio stiklo buvo priklijuotas raštelis.

6.       Pažeidėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju buvo padarytas vienas iš šiurkščiausių KET pažeidimų, kuris apsunkina eismo įvykio aplinkybių ištyrimą. A. S. nuomone, šiuo atveju nebuvo ką tirti. Jis nemano, jog lapelio priklijavimas įvykus automobilių susilietimui, taip pat bandymai surasti apgadinto automobilio savininką gali būti vertinami kaip atsainus ir neatsakingas elgesys.

7.       Apeliantas tikina, jog apgadintą automobilį jis pamatė tik po kelių dienų, tuomet vėl paliko raštelį ir sulaukęs skambučio susitiko su M. Š., kurio atsiprašė. M. Š. jam paaiškino, jog pretenzijų neturi, bet raštelio nerado, todėl paskambino į policiją. 

8.       Skunde pabrėžiama, kad paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir bauda A. S. turės itin neigiamą ilgalaikį poveikį, nes jis gauna tik minimalaus dydžio atlyginimą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

A. S. skundas netenkintinas.

9.       Šioje byloje nekyla ginčo dėl to, kad A. S. 2019 m. kovo 30 d., apie 13.30 val., L. Asanavičiūtės g. 38, Vilniuje, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, vairavo velkamą automobilį Mazda, v. n. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį Audi, v. n. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra įsitikinęs, jog jis nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, t. y., jis mano, kad nepasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs. Su tokia A. S. pozicija negalima sutikti. 

10.       Pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį atsako vairuotojas, kuris pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. KET 222 punkte yra nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Nagrinėjamu atveju A. S. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis, kurio savininko eismo įvykio vietoje nebuvo. Taigi pagal KET 222 punkto reikalavimus A. S. privalėjo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį automobilio savininkui (nukentėjusiajam), o to padaryti negalėdamas, privalėjo apie eismo įvykį pranešti policijai. Vis tik iš paties A. S. viso proceso metu nurodytų aplinkybių matyti, kad jis po eismo įvykio neveikė taip, kaip nurodyta KET, t. y. nedelsiant nepranešė nukentėjusiajam apie eismo įvykį (to jis objektyviai ir negalėjo padaryti, nes nežinojo, kas yra automobilio savininkas ar valdytojas), negalėdamas pranešti apie eismo įvykį automobilio savininkui ar valdytojui jis apie šį įvykį nepranešė policijai, iš įvykio vietos pasišalino. Šiuos faktus patvirtina ne tik paties A. S. parodymai, bet ir nukentėjusiojo M. Š. (b. l. 27-28), liudytojų J. D. (b. l. 28-30), A. A. M. E. (b. l. 31) parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (b. l. 5), ataskaitų žiūryklėje (b. l. 6), nukentėjusiojo paaiškinime (b. l. 11), liudytojo J. D. paaiškinime (b. l. 9) užfiksuoti duomenys.

11.       ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas padaromas tik tiesiogine tyčia, tai reiškia, jog asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu ir iš įvykio vietos pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Iš A. S. apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, jog jis mano, kad jo veiksmuose nėra tyčios, kadangi jis po eismo įvykio ant apgadinto automobilio paliko lapelį su savo telefono numeriu, vėliau bandė ieškoti apgadinto automobilio savininko. Taigi, apelianto nuomone, šiuo atveju jo veikoje nėra visų ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių. Su tokia apelianto pozicija negalima sutikti.

12.       A. S. aiškina, jog jis po eismo įvykio paliko raštelį ant apgadinto automobilio ir tokiu būdu informavo automobilio savininką apie eismo įvykį bei automobilio apgadinimą, šio raštelio nukentėjusysis galėjo nerasti, nes įvykio dieną buvo vėjuota, raštelį galėjo nupūsti vėjas. Vis tik apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. S. teiginių, jog jis paliko raštelį ant apgadinto automobilio nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Iš liudytojo J. D. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis pastebėjo susilietusius automobilius ir stebėjo automobilio, kuris kliudė kitą automobilį, veiksmus iki to momento, kai šis asmuo iš įvykio vietos pasišalino. Šis liudytojas stebėjo, ar automobilio vairuotojas paliks raštelį, tačiau jokių jo veiksmų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paliktas raštelis, nematė (b. l. 28-30). Čia pastebėtina, jog iš liudytojo J. D. parodymų matyti, jog jis savo stebėjimą buvo nutraukęs. Vis tik ši pertrauka buvo itin trumpa, t. y. ji truko tik tiek, kiek liudytojui prireikė laiko pasiimti mobiliojo ryšio telefoną. Tuo pačiu teigtina, jog A. S. per tą laiko tarpą, kai liudytojas jo nestebėjo, reikėjo ne tik surasti ir pasiimti rašymo priemones, bet dar ir užrašyti ant lapelio informaciją, lapelį priklijuoti prie kito automobilio. Taigi konstatuotina, jog bent dalį A. S. veiksmų, susijusių su raštelio palikimu, jeigu tokie veiksmai būtų atlikti, liudytojas J. D. tikrai turėjo matyti, tačiau byloje yra nustatyta, jog liudytojas tokių veiksmų nematė. Nukentėjusiojo M. Š. paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme bei užfiksuoti tyrimo metu, patvirtina, jog jokio raštelio ant savo automobilio jis nerado (b. l. 27-28, 11). Tiesa, iš liudytojo A. A. M. E. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad A. S. nurodė, jog ketina palikti raštelį ant apgadinto automobilio, tačiau šis liudytojas negalėjo patvirtinti, kad pažeidėjas savo ketinimą įvykdė ar atliko kokius nors veiksmus, iš kurių būtų galima spręsti apie realų ketinimo įgyvendinimą (b. l. 31).

13.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad, sprendžiant A. S. atsakomybės pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį klausimą, visiškai nėra svarbu, ar jis iš tikrųjų nukentėjusiajam ant automobilio paliko raštelį apie įvykusį eismo įvykį. Kaip jau minėta, KET aiškiai nustato, kaip asmuo privalo elgtis, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala (vairuotojo pareigos yra aptartos šio procesinio sprendimo 10 pastraipoje). Teismų praktikoje pripažįstama, jog įvykus eismo įvykiui privalu elgtis tik taip, kaip numato KET reikalavimai, jokie alternatyvūs asmens veiksmai (raštelių rašymas, automobilio palikimas šalia eismo įvykio vietos ir pan.), kurie nėra nustatyti teisės aktuose, nėra laikomi atitinkančiais KET reikalavimus, todėl nešalina asmens atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje 2AT-38-895/2019). Čia pastebėtina, jog antrą lapelį, kurį M. Š. jau rado, A. S. paliko tik praėjus kelioms dienoms (pasak nukentėjusiojo savaitei (b. l. 27)) po eismo įvykio, nors tokį veiksmą pagal liudytojo A. A. M. E. parodymus galėjo atlikti ir anksčiau, kas rodo, kad pažeidėjas iš tikrųjų elgėsi pasyviai ir nebuvo suinteresuotas eismo įvykio aplinkybių išaiškinimu.

14.       Aplinkybė, kad A. S. anksčiau yra sukėlęs eismo įvykį, apie kurį informavo automobilio savininką ir užpildė eismo įvykio deklaraciją, t. y. laikėsi KET reikalavimų, nepaneigia fakto, jog šiuo atveju jis nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Aptariamas faktas tik patvirtina, kad apeliantas tikrai žino, kaip reikia elgtis sukėlus eismo įvykį ir apgadinus kitą automobilį, bei leidžia konstatuoti, jog nagrinėjamoje situacijoje nevykdydamas pareigų, apie kurių egzistavimą žino, jis veikė tyčia.

15.       Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje buvo įrodyta, kad A. S. suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta turtinė žala (šio fakto neneigia ir pats apeliantas), ir žinojo, kad pagal KET reikalavimus apie šį eismo įvykį privalėjo nedelsdamas pranešti nukentėjusiajam arba policijai, nevykdė teisės aktuose numatytų pareigų, iš eismo įvykio vietos pasišalino, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Taigi A. S. veiksmai buvo tinkamai įvertinti kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 426 straipsnio 1 dalyje.

16.       Iš A. S. apeliacinio skundo turinio taip pat galima suprasti, jog apeliantas mano, kad jis už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo nubaustas per griežtai. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudą, kuri yra artima ANK 426 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos baudos vidurkiui, tačiau jo neviršija, ir minimalaus dydžio administracinio poveikio priemonę (ANK 426 straipsnio 7 dalis), administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimą reglamentuojančių ANK 34 straipsnio nuostatų nepažeidė. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis kitą automobilį apgadino nežymiai, apgadinto automobilio savininkas jam pretenzijų iš esmės neturi, o į policiją kreipėsi, nes nerado raštelio, nėra pagrindas daryti išvadą, jog padarytas nusižengimas yra mažiau pavojingas. Tuo pačiu pabrėžtina, jog, sprendžiant administracinės nuobaudos dydžio ir administracinio poveikio priemonės – atėmimo teisės vairuoti transporto priemones – trukmės klausimą, svarbu įvertinti ne tik pažeidėjo padarytą veiką, bet ir jo asmenybę. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad A. S. yra ne kartą baustas administracine tvarka, daugiausiai už KET pažeidimus (taip pat ir už itin šiukštaus administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalyje, padarymą (2016 m. liepos 25 d. vairavo automobilį būdamas neblaivus ir sukėlė eismo įvykį)), nepasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui jis padarė du naujus šiukščius administracinius nusižengimus, susijusius su KET reikalavimų nesilaikymu, iš kurių vienas padarytas tiesiogine tyčia. Toks A. S. kaip eismo dalyvio elgesys, vairuojant automobilį, patvirtina neigiamą jo požiūrį į visuomenėje priimtas bei teisės aktuose įtvirtintas, su eismo dalyvių elgesiu susijusias privalomas elgesio taisykles. Apeliantas mano, jog, baudžiant pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad jis kitą automobilį kliudė netyčia, valdydamas traukiamą automobilį, namo kieme. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nurodytos aplinkybės yra reikšmingos skiriant nuobaudą už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 423 straipsnio 1 dalyje, padarymą, o ne administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje.  

17.       Mažinti apeliantui paskirtos baudos dydį ar neskirti jam administracinio poveikio priemonės nėra pagrindo net ir atsižvelgus į tai, kad jis gauna minimalaus dydžio atlyginimą. Pastebėtina, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė yra atsakomybės priemonės, kurios skiriamos administracinį nusižengimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ANK 22 ir 27 straipsniai). Taigi administracine nuobauda bei administracinio poveikio priemone, kuri yra skirta padėti įgyvendinti nuobaudos tikslus, siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą ir (ar) administracinio poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

18.       Atkreiptinas pažeidėjo dėmesys į tai, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jis turi teisę kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar jos teritorinį padalinį dėl paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo. 

19.       Esant aptartoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarimas paliktinas nepakeistu ir A. S. apeliacinis skundas netenkintinas.  

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir A. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Ugnius Trumpulis