Administracinė byla Nr. eA-2440-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01199-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 25.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. Z. (P. Z.), A. M. (A. M.) ir  A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. Z., A. M. ir  A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo  Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai P. Z., A. M. ir A. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame: 1) P. Z. prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Departamentas) 2016 m. kovo 9 d. sprendimą „Dėl Rusijos Federacijos piliečio P. Z. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“  Nr. (15/5-3) 1U-36; 2) A. M. prašė panaikinti Departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimą „Dėl Rusijos Federacijos piliečio A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. (15/5-3) 1U-37; 3) A. M. prašė panaikinti Departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimą „Dėl Rusijos Federacijos piliečio A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. (15/5-3) 1U-38.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų. Šį teiginį jie grindžia, visų pirma tuo, kad Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau –  ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ginčijamuose sprendimuose nenustatė jų galimos grėsmės viešajai tvarkai ir dėl jos nepasisakė. Akcentavo, kad ginčijamuose sprendimuose taip pat nėra nurodytos ir konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti grėsmės valstybės saugumui buvimo faktą. Departamento sprendimuose pateiktas motyvų išdėstymas, pareiškėjų vertinimu, neadekvatus taikomos priemonės griežtumui, motyvai nėra aiškūs ir nepakankami, o faktinis visų trijų sprendimų priėmimo pagrindas nė vienam iš pareiškėjų nesuprantamas.

Detalizavo, kad visuose skundžiamuose sprendimuose pažymima, jog įvykiai, kuriuose dalyvavo kiekvienas iš pareiškėjų, buvo skelbti žiniasklaidoje, fiksuoti Lietuvos policijos. Pažymėjo, kad jiems nei policijos pareigūnai, nei prokuratūra, nei kitos Lietuvos teisėsaugos, ikiteisminio tyrimo įstaigos nėra pareiškę įtarimų dėl kokių nors teisės pažeidimų. Pagrindiniu įrodymu nustatydamas faktines aplinkybes Departamentas laikė įslaptintą Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. raštą Nr. 19-455. Pareiškėjams nėra žinomas minėto rašto tikslus turinys ir jie nėra su juo susipažinę. Tokiu būdu, pareiškėjams Departamentas taiko prievartos priemonę, remdamasis slaptu ir galimai klaidingu kiekvieno pareiškėjo kažkokių veiksmų vertinimu.

Pareiškėjai skunde taip pat teigė, kad ginčijami sprendimai prieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir gero viešojo administravimo principams, nes pareiškėjams iki šių sprendimų priėmimo nebuvo suteikta teisė pasisakyti.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, t. y. sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos priėmimui užtenka nustatyti bent vieną iš šiame punkte nurodytų pagrindų – arba keliamą grėsmę valstybės saugumui, arba keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Nagrinėjamu atveju faktinis ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindas (nurodytas ir ginčijamuose sprendimuose) – Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 (slaptumo žyma „Slaptai“) nurodyti pareiškėjų veiksmai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, bendradarbiaujant su Vilniuje veikiančiais Rytų Europos studijų centru ir Tarptautiniu rinkimų tyrimų centru, organizuoto renginio „Vilnius Rusijos forumas“ metu 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza” komplekse Trakuose bei 2016 m. kovo 9 d. „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje. Departamentas sprendimą priėmė atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento rašte nurodytus pareiškėjų atliktus veiksmus ir Valstybės saugumo departamento pateiktą vertinimą, jog pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, kad Departamentas neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, todėl pareiškėjų skundo teiginiai, jog dėl ginčijamuose sprendimuose nurodytų ir Lietuvos policijos užfiksuotųjų veiksmų pareiškėjams nebuvo skirtos jokios administracinės ar baudžiamosios bausmės, yra teisiškai nereikšmingi. Šios aplinkybės neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos ginčijamų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skundo teiginiais, kad Valstybės saugumo departamento įslaptinta informacija paprastai negali būti įrodymu administracinėje byloje, kol ji nebus išslaptinta įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo 140 straipsnio 5 dalimi, administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo. Kaip matyti iš ginčijamų sprendimų turinio, jie priimti įvertinus Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją, kuri yra įslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir žymima slaptumo žyma „Slaptai“. Taigi, Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nurodyti visą pateiktą informaciją ginčijamuose sprendimuose, tačiau toks informacijos neatskleidimas savaime neįrodo ginčijamų sprendimų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams.

Atsakovas atsiliepime į skundą pripažino, kad ginčijamuose sprendimuose nėra nurodytos konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti grėsmės valstybės saugumui buvimo faktą, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, šiuo atveju turi būti taikoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kokių dokumentų pagrindu priimti prašomi panaikinti sprendimai, todėl tai pripažįstama pakankamu jų motyvavimu. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas skundo argumentus, kad ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų laiko nepagrįstais.

Departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad galiojantys teisės aktai Departamento, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kai jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, prašyti užsieniečio teikti paaiškinimus dėl priimamo sprendimo, neįpareigoja. Įstatymo 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas, o kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, besąlygiškai ir tokio sprendimo vykdymas negali būti sustabdytas ir teismo (Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Departamentas nesutiko su skundo teiginiais, kad ginčijami sprendimai yra neproporcingi, kadangi užkerta kelią pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką ne tik vykdant žurnalisto profesines pareigas (t. y. turint darbo vizą), bet ir asmeniniais tikslais (pvz., poilsio ar turizmo tikslais). Akcentavo, kad Departamentas ginčijamuose sprendimuose įvertino Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją bei duomenis, ar pareiškėjus sieja šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (tokių ryšių nustatyta nebuvo), bei kitą sprendimui priimti reikšmingą informaciją. Nustatė, kad nė vienam iš pareiškėjų Lietuvos Respublika nebuvo išdavusi vizų (pareiškėjui A. M. Šengeno vizą buvo išdavusi Italija, verslo tikslu, pareiškėjui A. M. Šengeno vizą buvo išdavusi Italija, turizmo tikslu, pareiškėjui P. Z. Šengeno vizą buvo išdavusi Vokietija), o ginčijamais sprendimais jiems buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, paliekant teisę vykti į kitas Šengeno erdvei priklausančias valstybes. Pažymėjo, kad pareiškėjai neturėjo teisės dalyvauti ginčijamuose sprendimuose nurodytame renginyje, nors turėjo galimybę akredituotis prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė, sąmoningai pasirinkę kitokį elgesio variantą, todėl privalo prisiimti tokio elgesio, pasekmes.

Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjai ne tik apgaulės būdu pateko į saugomą teritoriją ir bandė patekti į saugomą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos organizuotą renginį (šios aplinkybės užfiksuotos Lietuvos policijos) iš anksto žinodami, kad jiems nesuteikta tokia teisė, nes jie nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, bet ir vėliau, rengdami reportažą apie vykusį renginį, kurį parodė 2016 m. kovo 14 d. televizijos kanalo „Rossija 1“ eteryje, sąmoningai pateikė informaciją, prieštaraujančią Lietuvos Respublikos valstybės pozicijai. Šiame reportaže yra teigiama, kad renginiui nebuvo akredituoti ne tik užsienio, bet ir Lietuvos Respublikos žurnalistai (https://www.youtube.com/watch?v=mpE21i_inVo žr. nuo 3:40 min.), tokiu būdu siekiant išvengti „nepatogių klausimų“. Dar daugiau, 2016 m. kovo 10 d. televizijos kanalo „Rossija 24“ eteryje rodyto reportažo metu pareiškėjas P. Z. teigė, kad šiame oficialiame Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos organizuotame renginyje buvo aptarinėjami antikonstituciniai valdžios Rusijoje nuvertimo klausimai (https://www.youtube.com/watch?v=9PUy-oCvMFs žr. nuo 9:00 min.), tokiu būdu neigdamas oficialią Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos poziciją dėl šio renginio organizavimo (žr. http://www.urm.lt/default/lt/naujienos/vilniaus-rusijos-forume-diskutuota-apie-rusijos-raidos-perspektyvas). Migracijos departamento vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina ginčijamų sprendimų pagrįstumą ir proporcingumą.

Departamento vertinimu, pareiškėjai nori sumažinti savo elgesio reikšmę ir koncentruojasi tik į jų atliktus veiksmus ginčijamuose sprendimuose nurodyto renginio metu, tačiau, vertinant šių sprendimų pagrįstumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kokiame kontekste tie veiksmai buvo atlikti, kaip jie pristatyti Rusijos Federacijos visuomenei, o būtent – formuojant neigiamą požiūrį į Lietuvos Respubliką.

Departamento vertinimu, ginčijami sprendimai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – išsiųsti iš Lietuvos Respublikos užsieniečius, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, ginčijami sprendimai yra proporcinga siekiamiems tikslams priemonė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad Valstybės saugumo departamento turimais duomenimis pareiškėjai yra Rusijos Federacijos piliečiai, Rusijos televizijos kanalo „Rossija24“ žurnalistai ir atstovai, kurie 2016 m. kovo 8 d. apie 21 val. apgaulės būdu pateko į saugomą viešbučio „IDW Esperanza Resort“ teritoriją ir bandė patekti į saugomą renginį Vilniaus Rusijos forumą. Tarp pareiškėjų ir viešbučio apsaugos darbuotojų kilo konfliktas, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Atvykę Vilniaus apskrities VPK VTV mobilios kuopos patruliai apklausė pareiškėjus. Pareiškėjai teigė, kad į viešbučio teritoriją pateko norėdami nufilmuoti Vilniaus Rusijos forumo dalyvius bei su jais pabendrauti, nors akreditacija jiems nebuvo išduota. Be to, pareiškėjai 2016 m. kovo 9 d. sukėlė konfliktą ir viešbutyje „Kempinski“, kur taip pat siekė filmuoti Vilniaus Rusijos forumo dalyvius. Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs paminėtas aplinkybes ir kitus turimus duomenis apie pareiškėjus, 2016 m. kovo 9 d. raštu Nr. 19-445 Departamentui pateikė informaciją, kuri galėjo būti reikšminga priimant ginčijamus sprendimus. Paminėtas Valstybės saugumo departamento raštas yra žymimas slaptumo žyma „SLAPTAI“.

Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime atkreipė dėmesį į Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) įtvirtintą nuostatą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, kurį, beje paminėjo ir pareiškėjai savo skunde, išaiškinta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatyta, kad skundžiami Departamento sprendimai Rusijos Federacijos piliečių P. Z., A. M. ir A. M. atžvilgiu išsiųsti šiuos asmenis iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją bei uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo šių sprendimų priėmimo dienos ir įrašyti jų duomenis į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą), priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 ir 7 dalimis, 133 straipsniu.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendimai išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos priimti įvertinus Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 pateiktą informaciją, jog nurodytų Rusijos Federacijos piliečių buvimas Lietuvos Respublikoje dėl jų vykdomos veiklos gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, P. Z., A. M. ir A. M. į Lietuvos Respubliką atvyko 2016 m. kovo 8 d. turėdami Rusijos Federacijos pasus.

Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjai yra Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“ televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovai. Valstybės saugumo departamento rašte nurodyta ir tai, kad minėti Rusijos Federacijos piliečiai 2016 m. kovo 8 d. ir 2016 m. kovo 9 d. renginio „Vilnius Rusijos forumas“ (toliau – Forumas) metu įvykdė išpuolius komplekse „IDW Esperanza“ Trakuose ir viešbutyje „Kempinski“ Vilniuje.

Byloje nėra ginčo, jog Lietuvoje 2016 metų kovo 8 ir 9 dienomis vyko renginys „Vilnius Rusijos forumas“. Pareiškėjai pripažįsta ir tai, jog jie yra Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“ televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovai ir į Lietuvos Respubliką atvyko 2016 m. kovo 8 d., turėdami tikslą susitikti su Forumo dalyviais. Pareiškėjai neginčija ir tos aplinkybės, jog jie kaip Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“ televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovai akreditacijos dalyvauti Forume neturėjo.

Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445, kuriuo išimtinai rėmėsi Departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus, nurodytą informaciją, kad P. Z., A. M., A. M. 2016 m. kovo 8 d. ir 2016 m. kovo 9 d. renginio „Vilnius Rusijos forumas“  metu įvykdė išpuolius komplekse „IDW Esperanza“ Trakuose ir viešbutyje „Kempinski“ Vilniuje, patvirtina byloje esantys policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, liudytojų parodymai.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato VTV Mobilios kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio O. J. 2016 m. kovo 8 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2016 m. kovo 8 d. nuo 17 val. kartu su vyriausiuoju patruliu A. Š. dirbo pagal atskirą užduotį palaikyti viešąją tvarką renginyje, vykusiame „IDW Esperanza“ Trakuose. Apie 21 val. per radijo ryšį gavo informaciją, kad prie centrinio įėjimo į viešbutį vyksta konfliktas tarp apsaugos darbuotojų ir dviejų lankytojų. Prie viešbučio centrinio įėjimo buvo sulaikyti du Rusijos Federacijos piliečiai, kurie apgaulės būdu pateko į saugomą teritoriją ir siekė patekti į viešbučio patalpas. Sulaikė P. Z., A. M. Į renginį nurodyti asmenys atvažiavo taksi automobiliu. Taksi automobilyje buvo dar vienas Rusijos Federacijos pilietis A. M. Visi trys Rusijos Federacijos piliečiai prisistatė Rusijos televizijos kanalo „Rossija“ žurnalistais ir paaiškino, kad į saugomą teritoriją pateko norėdami nufilmuoti reportažą ir pabendrauti su renginio dalyviais. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas O. J. patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 3-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiosios patrulės Z. R. 2016 m. kovo 9 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2016 m. kovo 9 d. apie 10 val. gavo pranešimą, kad viešbutyje „Kempinski“, esančiame Universiteto g. 14, Vilniuje, vyksta konfliktas. Atvykus nurodytu adresu, kreipėsi viešbučio administratorė, kuri nurodė, kad tarp viešbučio gyventojų ir televizijos kanalo  „Rossija 24“ žurnalistų Rusijos Federacijos piliečių vyksta konfliktas dėl filmavimo. Tarnybiniame pranešime nurodyta, jog konflikte dalyvavo Rusijos Federacijos pilietis P. Z. Teismo posėdyje liudytoja Z. R. patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes  .

Valstybės saugumo departamento 2016 m. birželio 2 d. rašte Nr. (10)-22-2950, kurio dalis duomenų išslaptinta, taip pat nurodyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016 m. kovo 8 d. apie 21 val. gavo pranešimą, kad prie centrinio įėjimo į kompleksą „IDW Esperanza“, esančiame Trakuose, vyksta konfliktas tarp apsaugos darbuotojų ir dviejų lankytojų. Policijos duomenimis, buvo sulaikytas Rusijos Federacijos “Rossija 24” žurnalistas P. Z., su filmavimo komanda, kurie apgaulės būdu pateko į saugomą teritoriją ir bandė patekti į saugomą renginį. Žurnalistai iš Rusijos, priklausantys Prezidento žiniasklaidos klubui  “Prezidento pulas”, po Lietuvos policijos pareigūnų prevencinių veiksmų bei įspėjimų elgėsi provokuojančiai ir jau kitą dieną sukėlė konfliktą “Kempinski Hotel Cathedral Square” viešbutyje, Vilniuje.

Valstybės saugumo departamento 2016 m. birželio 21 d. raštu Nr. 18-4635 ir 2016 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr.19-1368  teismui pateikti duomenys sudaro valstybės paslaptį.

Teismas vadovavosi Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 5 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismui pateiktų dokumentų visumos viešas atskleidimas neabejotinai padarytų žalos valstybei, visuomenės interesui, susijusiam su valstybės ir visuomenės saugumu. Valstybės saugumo departamento atstovė dalyvavusi teismo posėdyje patvirtino duomenų, sudarančių valstybės paslaptį, tikrumą. Abejoti šių duomenų patikimumu ir tikrumu teismas taip pat neturi pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga, konstatavo, kad pareiškėjai Rusijos Federacijos piliečiai į Lietuvos Respubliką atvyko vienu metu, turėdami bendrą tikslą, atstovaudami tai pačiai visuomenės informavimo priemonei. Lietuvos Respublikoje pareiškėjai veikė sutartinai, vieningai, derino veiksmus ir juos planavo. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių, esančių rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, o taip duomenų, sudarančių valstybės paslaptį, visuma neginčytinai patvirtina, kad Rusijos Federacijos piliečių P. Z., A. M. ir A. M. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Ši grėsmė yra reali ir akivaizdi. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėjus išsiųsti į Rusijos Federaciją, nenustatyta, todėl Departamentas vadovaudamasis Valstybės saugumo departamento pateikta informacija pagrįstai priėmė sprendimus išsiųsti Rusijos Federacijos piliečius P. Z., A. M. ir A. M. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

Teismas vertino, kad pareiškėjų atstovų pateikti elektroniniai bilietai, patvirtinantys pareiškėjų galimą išvykimą iš Lietuvos Respublikos 2016 m. kovo 11 d., nepaneigia pareiškėjų grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingas ir pareiškėjų ketinimas galimai atsisakyti dalyvauti 2016 m. kovo 11 d. “Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos“ organizuotose eitynėse.

Teismas vertino, kad atsakovo priimti sprendimai pagrįsti faktiniais duomenimis ir teisiniu vertinimu. Pažymėjo, kad pareiškėjams ginčijami sprendimai išversti į jiems suprantamą rusų kalbą ir įteikti sprendimų priėmimo dieną. Pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją išvyko 2016 m. kovo 10 d. Pareiškėjai pasinaudojo subjektine teise kreiptis į teismą, savo interesus Lietuvos Respublikoje gynė per atstovus – kvalifikuotus teisininkus. Nagrinėjant bylą teisme, pareiškėjams buvo sudaryta galimybė per atstovus teikti įrodymus, paaiškinimus. Pareiškėjų skundo turinys patvirtina, kad pareiškėjai byloje nustatytų faktinių aplinkybių neginčija ir jas iš esmės pripažįsta, tik nesutinka su jų vertinimu. Pareiškėjai įvykių vertinimą pateikė rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuos teismas priėmė. Įstatymo nuostatos neįpareigoja individualizuoti asmenų, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, veiksmų, jei šie veiksmai atlikti dviejų ar daugiau asmenų, turint vieningą tikslą, veikimo bendrumą ir suderinamumą. Šiuo atveju nėra reikšmingas ir prisidėjimo prie tokių veiksmų aktyvumas. Pareiškėjų skundo argumentas, jog Departamento sprendimas neatitinka viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo yra nepagrįstas.

Atsakovo atsiliepime nurodytų pareiškėjų parengtų ir transliuotų reportažų teismas nevertino, pažymėjęs, kad reportažai pateikti rusų kalba, reportažų stenogramų lietuvių kalba nėra, specialistų vertinimas dėl reportažų turinio nepateiktas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo priimti sprendimai netrukdė ir netrukdo pareiškėjams laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Pareiškėjų atžvilgiu poveikio priemonės pritaikytos ne už minčių, įsitikinimų, idėjų, informacijos skleidimą, o už konkrečių aktyvių, provokuojančių veiksmų, nesuderinamų su valstybės saugumu, atlikimą.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Priemonės, kurių nagrinėjamu atveju ėmėsi valstybė negali būti vertinamos, kaip pažeidžiančios ar ribojančios pareiškėjų teises Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsnio prasme. Nagrinėjamos bylos kontekste, nėra reikšminga ir aplinkybė, kad pareiškėjų atžvilgiu nebuvo taikytos vienokio ar kitokio procesinio pobūdžio poveikio priemonės.

Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovas pagrįstai vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 3 ir 4 dalimis, uždraudė pareiškėjams atvykti vienerius metus į Lietuvos Respubliką. Teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. į pareiškėjų keliamos grėsmės valstybės saugumui pobūdį ir pavojingumą, į tai, jog pareiškėjai neturi jokių šeiminių, socialinių, ekonominių ir kitų  ryšių su Lietuvos Respublika, padarė išvadą, jog draudimo trukmė nagrinėjamu atveju yra proporcinga poveikio priemonė (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis), o taip pat atitinka Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 37 punktą.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad skundžiami atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Tenkinti pareiškėjų skundą, skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, panaikinant jų skundžiamus atsakovo sprendimus.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl užsieniečio atsakomybės už veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos saugumui, pobūdžio. Pareiškėjai pažymi, kad užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir draudimas į ją atvykti yra ne tik prevencinio pobūdžio priemonės, kurių valstybės institucijos gali imtis pagal įstatymą siekdamos užtikrinti viešąją tvarką bei valstybės saugumą, bet ir teisinės atsakomybės taikymas užsieniečiui. Tiek atsakovas, grįsdamas pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, tiek teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų atžvilgių pritaikytų poveikio priemonių, akcentavo pareiškėjų atliktus veiksmus. Kitaip tariant, sprendimai išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos buvo priimti kaip valstybės atsakas į pareiškėjų atliktus veiksmus, t.y. kaip teisinės atsakomybės taikymas.

Pagal savo pobūdį užsieniečio atsakomybė už veiksmų, keliančių grėsmę Lietuvos saugumui, atlikimą, yra ne tik teises ribojančio, bet ir iš esmės baudžiamojo pobūdžio (už pareiškėjų atliktus veiksmus apribojamos jų subjektinės teisės), todėl nagrinėjant tokias bylas turi būti laikomasi esminių garantijų, kurios yra būdingos baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymui. Nagrinėjant klausimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo į ją atvykti bylą turi nagrinėti nepriklausoma ir nešališka institucija, nuobauda turi būti skiriama remiantis įstatymu, negalima bausti du kartus už tą patį pažeidimą, asmeniui turi būti garantuojama teisė į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str.). Atsižvelgtina ir į EŽTT praktiką aiškinant Konvencijos nuostatas. Pagal Konvencijos 6 straipsnį kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri apima teisę būti skubiai ir išsamiai informuotam apie jam pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. EŽTT Didžioji Kolegija byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją išaiškino, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo „pagrindą“, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisingą šių veiksmų kvalifikavimą (kaltinimo pobūdį). Ši informacija turi būti išsami. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra susiję, ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą turi būti vertinama, atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasiruošti gynybai. Be to, minėtos a punkte įtvirtintos teisės apimtis turi būti įvertinta remiantis bendresne teise į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (žr. EŽTT 1999 m. kovo 25 d. sprendimą Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją).

Institucija, sprendžianti klausimą dėl asmens teisinės atsakomybės, kaip poveikio priemonės, kuri pagal savo esmę yra baudžiamojo poveikio, neabejotinai turi užtikrinti asmeniui esmines procesines garantijas, asmens teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą. Asmuo, kurio atsakomybės klausimas yra nagrinėjamas, turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, turi teisę būti išklausytas dėl jam reiškiamų kaltinimų (turėti galimybę teikti savo paaiškinimus dėl jam pateiktų kaltinimų), ir tik suteikus šias procesines garantijas, institucija gali priimti sprendimą dėl konkrečių baudžiamojo poveikio priemonių taikymo asmeniui.

2. Dėl asmens teisės žinoti, kuo yra kaltinamas. Tiek pradiniame skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tiek kituose teismui pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjai nurodė, kad nesupranta, kuo buvo apkaltinti, t. y. kokie jų veiksmai ir kodėl valstybės įstaigų buvo įvertinti kaip keliantys grėsmę Lietuvos saugumui. Pareiškėjų įsitikinimu, jie neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip keliantys grėsmę Lietuvos saugumui, nes jie net niekada neturėjo jokių ketinimų kenkti Lietuvos valstybei ar jos interesams ir į Lietuvą atvyko tik su vieninteliu tikslu – atlikti savo profesinę pareigą, t. y. savo darbdavio pavedimu surinkti informaciją apie privatų Forumą, kuriame dalyvavo esami ir buvę Rusijos piliečiai, ir, jei pavyks, pakalbėti su to Forumo dalyviais.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjams turi būti užtikrinama teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami.

Iš VSD pateikto į bylą 2016 m. kovo 9 d. rašto Nr. 19-445, pareiškėjams yra žinoma tik tai, kad jie kaltinami tuo, kad jie: 1) planuoja organizuoti informacines akcijas, siekdami suformuluoti Rusijos Federacijai naudingą informacinę erdvę ir formuoti prorusišką viešąją nuomonę Lietuvos Respublikoje; 2) siekdami išprovokuoti renginio „Vilniaus Rusijos forumas“ dalyvius, sukėlė konfliktus 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei 2016 m. kovo 9 d. „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje, taip pat galimai planavo provokaciją paskutinę renginio dieną verslo centre „Pirklių klubas“ Vilniuje.

Dėl pirmo kaltinimo pažymi, kad nėra aišku, kokia „informacinė erdvė“ VSD laikoma naudinga Rusijos Federacijai ir kokia viešoji nuomonė Lietuvos Respublikoje VSD yra laikoma „prorusiška“. Nei VSD, nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas, niekaip nemotyvavo ir nepagrindė, kaip šiuo atveju apskritai įmanoma „išprovokavus renginio „Vilniaus Rusijos forumas“ dalyvius suformuoti tokią „informacinę erdvę“ ir „prorusišką viešąją nuomonę“ Lietuvoje. Vien tai, kad pats televizijos kanalas, kuriame dirba pareiškėjai, yra Rusijos valstybinis televizijos kanalas, bei tai, kad Rusijos ir Lietuvos žiniasklaidos priemonių atskirų įvykių vertinimas ne visada sutampa, nėra ir negali būti pagrindu pripažinti, kad šis televizijos kanalas yra pavojingas, kad bet kokia šio televizijos kanalo informacija yra skirta palankiai Rusijos Federacijos nuomonei suformuoti Lietuvoje, todėl visi jame dirbantys asmenys savaime kelia grėsmę Lietuvos saugumui, net neatsižvelgiant į tokių asmenų užimamas pareigas. Tokios išvados negali pagrįsti ir faktas, kad Lietuvos VSD Rusijos įtaką identifikuoja kaip vieną iš didžiausių grėsmių Lietuvos saugumui. Rusijos televizijos kanalas „Rossija24“ nėra uždraustas Lietuvos Respublikoje ir yra lengvai pasiekiamas Lietuvos žiūrovams (kaip, beje, ir eilė kitų Rusijos televizijos kanalų ir kitų visuomenės informavimo priemonių). Pareiškėjams nesuprantama, kodėl tokiu atveju pareiškėjų darbas tame pačiame televizijos kanale Lietuvos valstybės institucijų vertinamas kaip galintis kelti grėsmę Lietuvos saugumui ir jų buvimas Lietuvoje yra draudžiamas. Be to, pareiškėjai yra tik žurnalistai (korespondentas, operatorius ir garso operatorius), kurie savarankiškai nepriima ir neturi teisės priimti jokių sprendimų televizijos kanalo „Rossija24“ vardu. Pareiškėjų užimamos pareigybės ir atliekamos tarnybinės pareigos objektyviai negali kelti jokios grėsmės (potencialios ar realios) nei Lietuvos, nei bet kurios kitos šalies saugumui. Jie visiškai nėra suinteresuoti vienokios ar kitokios nuomonės Lietuvoje formavimu. Nei VSD, nei Migracijos departamentas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas tokio suinteresuotumo niekaip nenustatinėjo ir nepagrindė. Akivaizdu, kad „informacinės erdvės ir viešosios nuomonės formavimas“ įmanomas tik per informacijos pateikimą, o ne jos rinkimą. Todėl pareiškėjams priskiriami tikslai, kurių jie neturėjo, ir veiksmai, kurių jie nei atliko, nei galėtų atlikti.

Dėl antro kaltinimo nurodo, kad atsakovas Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, nevertino pareiškėjų veiksmų kaip „provokatyvių“ – toks vertinimas pateiktas tik pirmosios instancijos teismo. Tokiu būdu, teismas peržengė tarp pareiškėjų ir atsakovo kilusio ginčo ribas. Be to, pareiškėjai įsitikinę, kad jie jokių provokatyvių veiksmų neatliko, Forumo dalyvių jokiais būdais nesiekė provokuoti ir neprovokavo, o savo darbą atliko nenusižengdami ne tik teisės aktų, bet ir etikos reikalavimų. Pareiškėjai niekad nėra suklaidinę savo pašnekovų nei dėl savo tapatybės, nei dėl to, kad jų atsakymai yra filmuojami ir gali būti vėliau parodomi visuomenei. Laikyti žurnalisto veiksmus, kai jis siekia užduoti viešoje vietoje viešam asmeniui (kurio privatumo ribos yra daug siauresnės už eilinio privataus asmens) klausimus apie renginį, kuriame jis dalyvauja, provokacija, yra nei protinga, nei pagrįsta. Įvykių „Kempinski“ ir „IDW Esperanza“ viešbučiuose metu pareiškėjai apskritai nespėjo užduoti nė vieno klausimo Forumo dalyviams. Todėl pastaruoju atveju net sunku įsivaizduoti kaip pareiškėjai galėjo įvykdyti „provokaciją“, kai net nebuvo asmens, prieš kurį tokia provokacija būtų nukreipta.

Teismas policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus ir parodymus vertino vienpusiškai ir netinkamai. Akivaizdu, kad policijos pareigūnai patys nė vieno konflikto nematė – nei „IDW Esperanza“, nei „Kempinski“ viešbučiuose. Nepaisant to, teismas į tai neatsižvelgė ir konstatavo, kad tiek jų tarnybiniai pranešimai, tiek parodymai patvirtina, kad pareiškėjai Forumo metu įvykdė išpuolius. Teismas nevertino, kad pareiškėjai nevengė bendradarbiauti su policijos pareigūnais, vykdė visus jų nurodymus ir elgėsi tinkamai. Policijos pareigūnas O. J. duodamas parodymus teismo posėdžio metu arba labai prastai prisiminė įvykių aplinkybes, arba galimai melavo teigdamas, kad su A. M. jis nebendravo – jei tai būtų tiesa, tarnybiniame pranešime policijos pareigūnas negalėtų nurodyti nei šio asmens vardo ir pavardės, nei gimimo metų, nei vizos numerio, nei to, kad jis pristatė Rusijos televizijos kanalo „Rossija“ žurnalistu. Šių aplinkybių ir prieštaravimų teismas nevertino ir nenustatė, kad nei policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, nei jų parodymai teismo posėdžio metu negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais tai, kokius veiksmus pareiškėjai atliko, kas patvirtina, kad atliktas įrodymų tyrimas byloje buvo labai paviršutiniškas ir tikrai nepakankamas.

Net jei šioje byloje būtų galima pripažinti, kad pareiškėjai ėmėsi kažkokių „provokatyvių“ veiksmų, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar net provokaciją bei hiperbolizavimą (EŽTT 1999 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Dalban v. Rumunija, bylos Nr. 28144/95; 1995 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Prager ir Oberschlik v. Austrija, bylos Nr. 15974/90; 2001 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Thoma v. Liuksemburgas, bylos Nr. 38432/97; 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas byloje Lyashko v. Ukraina, bylos Nr. 21040/02; 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje A/S Diena ir Ozolinš v. Latvija, bylos Nr. 16657/03). Be to, tokie veiksmai, net jei juos galima vertinti kaip „provokaciją“, buvo nukreipti išimtinai privačių Forumo dalyvių atžvilgiu, o ne Lietuvos piliečių ar valstybės atžvilgiu. Būtent Forumas ir jo dalyviai buvo pareiškėjų rengiamo reportažo tikslas, o ne valstybė, kurioje tas Forumas vyko. Atitinkamai byloje nėra visiškai jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai atkeliavo į Lietuvą turėdami kažkokį bendrą „tikslą“, kuris būtų priešingas Lietuvos saugumo interesams.

Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino VSD 2016 m. birželio 2 d. rašte pateiktą informaciją, spręsdamas dėl Migracijos departamento sprendimų pagrįstumo, nors pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 22 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad skundžiami šioje byloje sprendimai buvo Migracijos departamento surašyti ir įteikti pareiškėjams 2016 m. kovo 9 d. Akivaizdu, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, nesirėmė ir negalėjo remtis informacija, kuri pateikiama 2016 m. birželio 2 d. VSD rašte, todėl nei šis raštas, nei jame pateikiama informacija nėra reikšminga sprendžiant dėl skundžiamų Migracijos departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Šis raštas iš esmės parengtas dėl prasidėjusio teisminio proceso Vilniaus apygardos administraciniame teisme, yra adresuotas to paties VSD valdybai ir skirtas vidiniam naudojimui.

Pareiškėjų nuomone, VSD, kaip ir Migracijos departamentas šioje byloje, nepagrįstai sureikšmina Forumo svarbą ir nepagrįstai susieja jį su Lietuvos Respublikos saugumu. Forumas buvo privatus vienkartinis renginys, kuris net nebuvo Lietuvos pareigūnų specialiai saugomas. Forumo metu aptarinėjami klausimai yra susiję išimtinai su Rusija, tai seka ir iš paties Forumo pavadinimo – „Laisvos Rusijos Forumas“, taigi tokį renginį negalima vadinti išskirtiniu, o žurnalisto veiksmus bandant pakalbinti tokio renginio svečius negalima prilyginti veiksmams, nukreiptiems į grėsmės sukėlimą Lietuvos saugumui. Dirbtinai sureikšminus Forumo svarbą, VSD įvardina pareiškėjų veiksmus, kaip pavojingus ir keliančius grėsmę Lietuvos saugumui. Tačiau VSD nurodomi neva pavojingi ir keliantys grėsmę pareiškėjų veiksmai yra tipinė bet kurio iniciatyvaus žurnalisto veiklos dalis. Pareiškėjai nebandė niekaip patekti į tą renginį pažeidžiant saugumo ar kitus reikalavimus ir neturėjo tokių ketinimų. Pareiškėjų veiksmai planuojant savo darbą VSD nepagrįstai vertinami, kaip bandymas patekti į išskirtinę reikšmę Lietuvos saugumui turintį renginį, kurį VSD neva gynė išsiųsdama pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos ir neleisdama atvykti ateityje.

Šiame kontekste abejotina yra Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad abejoti VSD valstybės paslaptį sudarančių duomenų patikimumu ir tikrumu teismas „neturi pagrindo“, nes: 1) VSD 2016 m. birželio 2 d. rašte pateikta informacija prieštarauja informacijai, pateiktai 2016 m. kovo 9 d. rašte, kadangi jame nurodoma, kad „Rossija24“ kanalas P. Z. suformavo užduotį rinkti informaciją tik apie renginyje dalyvaujančius Rusijos Federacijos opozicijos atstovus, o ne apie „Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos“ eitynes; 2) pareiškėjai byloje įrodė, kad VSD pateikiamuose raštuose nurodyta informacija neatitinka tikrovės – pareiškėjai neketino dalyvauti kovo 11 d. proga surengtuose eitynėse. Akivaizdu, kad VSD rėmėsi nepatikrinta ir neteisinga informacija, taigi tai pagrįstai kelia abejonių ir dėl kitų VSD rašte pateikiamų duomenų patikimumo; 3) VSD 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 nėra nurodomas nei vienas dokumentas, pagrindžiantis rašte nurodytą informaciją. Tik 2016 m. birželio 2 d. rašte, kuris VSD buvo surašytas jau nagrinėjant bylą teisme, VSD daro nuorodas į tarnybinius pranešimus neva pagrindžiančius rašte nurodomos informacijos patikimumą, tačiau Migracijos departamentas vertino tik 2016 m. kovo 9 d. rašto turinį ir, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Migracijos departamento sprendimų pagrįstumo, taip pat galėjo remtis tik 2016 m. kovo 9 d. rašte pateikiama informacija. Akivaizdu, kad nesant jokių kitų duomenų, pagrindžiančių šiame rašte pateiktą informaciją, pirmosios instancijos teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių šių duomenų patikimumu. Pareiškėjai mano, kad byloje nėra jokių dokumentų (nei slaptų, nei neįslaptintų), patvirtinančių VSD rašte nurodytus duomenis apie būtent pareiškėjų galimą grėsmę Lietuvos saugumui.

3. Dėl teisės būti išklausytam. Migracijos departamentas priimdamas skundžiamus sprendimus nesiėmė jokių protingų priemonių išklausyti pareiškėjus dėl įvykių 2016 m. kovo ar 9 dienomis, dėl jų planų Lietuvoje ir kitų aplinkybių, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti VSD 2016 m. kovo 9 d. rašte nurodytų duomenų teisingumą. Visiems trims pareiškėjams tiesiog buvo įteikti iš anksto surašyti Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimai ir, nieko išsamiai nepaaiškinant, liepta kuo greičiau palikti Lietuvą. Nė vienas iš pareiškėjų skundžiamų Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimų kiekvieno iš jų atžvilgiu surašymo metu neturėjo galimybės duoti paaiškinimų. Tokia galimybė jiems nebuvo suteikta ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjų nuomone, pareiga valstybės įstaigoms priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos pasiūlyti užsieniečiui duoti savo paaiškinimus dėl reikšmingų bylai aplinkybių išplaukia tiek iš viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamai motyvuoti savo sprendimą (Viešojo administravimo 8 str.), tiek iš Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų, garantuojančių asmeniui teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių pareiškėjas gali nenorėti sakyti savo atstovui byloje (advokatui) tam tikrų įvykių aplinkybių ir gali norėti išdėstyti savo poziciją tik asmeniškai teismui, tiesiogiai nagrinėjančiam jo bylą. Tokią teisę negali „pakeisti“ ar „kompensuoti“ nei tas faktas, kad pareiškėjus šioje byloje atstovauja profesionalūs teisininkai, nei tai, kad pareiškėjai gali naudotis kitomis savo procesinėmis teisėmis (taip pat ir prisijungę prie elektroninių paslaugų portalo).

4. Dėl saviraiškos teisės pažeidimo. VSD, kurio teikimu remiantis ir buvo priimti skundžiami aktai, vadovas D. J. viešai teikdamas paaiškinimus dėl priimtų ir skundžiamų šioje byloje sprendimų patvirtino, kad sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra jo paties ir priimtas „į ateitį“. Iš pasisakymo akivaizdu, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti siekiant užkirsti kelią pareiškėjams vykdyti jų darbinę veiklą Lietuvoje. Pritaikius teisinę atsakomybę pareiškėjų atžvilgiu, jų subjektinės teisės laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas Lietuvoje, yra akivaizdžiai apribotos, nes pareiškėjai į Lietuvą negali atvykti, taigi negali ir pasinaudoti šiomis teisėmis. Juo labiau akivaizdu, kad pareiškėjų galimybė gauti informaciją vykdant žurnalistinę veiklą Lietuvoje yra apribota. Tai, kad tokio pobūdžio sprendimais apribojamos teisės rinkti ir skleisti informaciją, yra patvirtinęs EŽTT byloje Cox prieš Turkiją (2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Nr. 2933/03).

Visiškai nemotyvuota yra ir Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada neva „priemonės, kurių nagrinėjamu atveju ėmėsi valstybė negali būti vertinamos, kaip pažeidžiančios ar ribojančios pareiškėjų teises Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsnio prasme“. Nagrinėjamu klausimu aktuali taip pat yra EŽTT praktika byloje Piermont prieš Prancūziją (1995 m. balandžio 27 d. sprendimas, bylos Nr. 15773/89).

Be to, skundžiamais sprendimais akivaizdžiai griaunama visų pareiškėjų reputacija (pripažįstant neva jie gali kelti grėsmę valstybės saugumui, t. y. iš esmės yra pavojingi), sprendimus išsiųsti pareiškėjus iš šalies VSD ir Migracijos departamentas priėmė atsižvelgdami į pareiškėjų darbinę veiklą ir siekdami būtent tokio tikslo – apriboti pareiškėjų teisę rinkti ir skleisti informaciją ateityje.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jeigu įslaptintuose VSD dokumentuose nėra pareiškėjams nežinomų duomenų, kad pareiškėjai dalyvavo bet kokioje veikloje, kuri aiškiai gali būti laikoma kaip žalinga valstybei, skundžiamais Migracijos departamento sprendimais taip pat yra pažeidžiama pareiškėjų saviraiškos laisvė, numatyta Konvencijos 10 straipsnyje, nes balansas tarp, iš vienos pusės, visuomenės interesų siekiant užkirsti kelią veiksmams, kurie galėtų būti vertinami kaip keliantys grėsmę valstybės saugumui, bei iš kitos pusės, pareiškėjų laisvės rinkti informaciją, nebuvo išlaikytas.

5. Dėl proporcingumo principo pažeidimo. Pareiškėjams teisinės priemonės buvo taikomos tariamai siekiant teisėtų tikslų – valstybės saugumo užtikrinimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad iš pareiškėjų jų filmuota medžiaga nebuvo konfiskuota, jiems nebuvo uždrausta ją platinti, o vėliau „Rossija24“ eteryje buvo parodyti reportažai apie šiuos įvykius ir šių laidų transliavimas Lietuvoje nebuvo uždraustas ar apribotas, reikėtų konstatuoti, kad skundžiamais sprendimais tokie tikslai, kurių tariamai buvo siekiama, nebuvo ir niekaip negalėjo būti pasiekti, o taikytos poveikio priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos ir net nenukreiptos į šio tikslo pasiekimą. Atitinkamai, priimti Sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes taikomomis poveikio priemonėmis nebuvo ir negali būti pasiekti jokie teisėti tikslai, kas taip pat laikytina Konvencijos 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

6. Dėl pritaikytos asmens teises ribojančios priemonės negalimumo. Pareiškėjai pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, suponuoja, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna. EŽTT praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad reikalavimas, jog tam tikra galimybė riboti žmogaus teisę būtų numatyta įstatyme reiškia ne tik tai, kad tokia galimybė turėtų būti formaliai įtvirtinta įstatyme, bet ir kad tokio įstatymo formuluotės būtų pakankamai tikslios tam, kad žmogus galėtų pagrįstai numatyti savo veiksmų pasekmes. Nagrinėjamu atveju, matytina, kad šio reikalavimo nebuvo laikomasi, nes nei įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nei joks kitas įstatymas Lietuvoje nedetalizuoja, kokius veiksmus valstybės institucijos gali pripažinti kaip keliančius grėsmę Lietuvos saugumui ir juo labiau neleidžia pagrįstai manyti, kad atlikus veiksmus, kurių atlikimu pareiškėjai yra kaltinami, jiems galėtų būti pritaikytos tokios poveikio priemonės, kurios buvo pritaikytos – išsiuntimas iš Lietuvos ir draudimas į ją atvykti.

7. Dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų nesilaikymo. Skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose pateiktas motyvų išdėstymas yra akivaizdžiai neadekvatus taikomos priemonės griežtumui, motyvai nėra aiškūs ir tikrai nepakankami, o faktinis visų trijų sprendimų priėmimo pagrindas nė vienam iš pareiškėjų nėra suprantamas. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas priėmė ne vieną sprendimą, kuris būtų taikomas visiems pareiškėjams, bendrai įvertinus jų keliamą grėsmę valstybės saugumui, o priėmė tris savarankiškus individualius administracinius aktus. Tai, kad buvo surašyti trys savarankiški individualūs administraciniai aktai, patvirtina, kad Migracijos departamentas taip pat sutinka, kad ginčijami sprendimai turėjo būti surašyti įvertinus kiekvieno pareiškėjo situaciją individualiai. Atitinkamai, kiekvienam iš šių aktų taikomos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai.

Remiantis liudytojo O. J. parodymais, A. M. niekaip negali būti kaltinamas kokiu nors „išpuoliu“, nes į Trakų rajone esantį viešbutį „IDW Esperanza“ net nebuvo įėjęs, kolegų laukė taksi automobilyje, todėl jo atžvilgiu priimtas Migracijos Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. (15/5-3) 1U-38, kuriame tokie „išpuoliai“ nurodyti, negali būti laikomas pagrįstu. Be to, visi trys pareiškėjai teisėtai 2016 m. kovo 9 d. gyveno Vilniuje, viešbutyje „Kempinski“. P. Z. ir A. M. tame pačiame viešbutyje sutiko ir pabandė pakalbinti pasaulio šachmatų čempioną G. K. A. M. savo kolegų šį kartą nelydėjo ir liko savo vietoje stebėti įvykius. Todėl jo negalima kaltinti jokiais „išpuoliais“ viešbutyje „Kempinski“ Vilniuje, o jo atžvilgiu priimtas Migracijos Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. (15/5-3) 1U-37, kuriame tokie „išpuoliai“ nurodyti, negali būti laikomas pagrįstu. Teismas, konstatuodamas, kad A. M. šiuose įvykiuose taip pat turėjo bendrą su kitais pareiškėjais „tikslą“ ir veikė „bendrai“ niekaip tokios išvados nemotyvavo ir nepagrindė. Pareiškėjams nesuprantama, kaip A. M., kuris yra operatorius, ir A. M., kuris yra garso operatorius, veiksmai gali būti laikomi neteisėtais ir keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui. Šie žmonės ne tik kad neatliko jokių neteisėtų ar grėsmę keliančių veiksmų, bet ir dalyje jų atžvilgių priimtuose Migracijos departamento sprendimuose minėtų įvykių iš viso nedalyvavo.

Nei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nei jokie kiti administraciniai ar baudžiamieji įstatymai Lietuvoje nenumato kolektyvinės atsakomybės. Be to, Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nenumato galimybės nagrinėti bylas bendrininkų grupės atžvilgiu. Tokia praktika galėtų būti pateisinama nebent taikant baudžiamojo proceso kodekso analogiją, tačiau ir tokiu atveju turi būti individualizuota, kokį konkretų teisės pažeidimą (kokius konkrečius veiksmus) padarė kiekvienas atskiras asmuo. Net preziumuojant, kad individualus kiekvieno asmens veiksmų vertinimas yra nebūtinas šioje administracinėje byloje, teismas nenurodė, koks bendras priešingas valstybės interesams tikslas siejo visus pareiškėjus, kuo remiantis jis nustatomas, kuo pasireiškė jų veikimo vieningumas ir veiksmų suderinamumas.

Pareiškėjai yra įsitikinę, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas ir todėl naikintinas, teismo išvados neatitinka byloje esančių įrodymų, kurių vertinimas buvo atliktas paviršutiniškai ir netinkamai, o visas procesas pirmosios instancijos teisme pažeidė pareiškėjų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Konstitucijos 31 straipsnyje ir Konvencijos 6 straipsnyje. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytus motyvus ir aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Konstitucinio Teismo, Lietuvos administracinių teismų formuojamą teismų praktiką, pareiškėjų nuomone, skundžiami atsakovo sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir nemotyvuoti nei faktine, nei teisine prasme, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, pažeidžia jų saviraiškos laisvę, įtvirtintą Konvencijos 10 straipsnyje, jų laisvę rinkti informaciją, yra neproporcingi siekiamiems tikslams ir yra nesuderinami su gerojo viešojo administravimo, teisėtumo ir teisės viršenybė principais, todėl naikintini.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime remiasi savo pirmosios instancijos teismui pateiktai argumentais.

Pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normomis ir galimas tik už šiame kodekse nurodytų nusikalstamų veikų padarymą. Tuo tarpu išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką institutai pagal savo prigimtį yra administraciniai teisiniai santykiai, reglamentuoti Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis. Remiantis pareiškėjų logika, bet kokios asmens teises vienais ar kitais būdais ribojančios priemonės turėtų būti pripažintos baudžiamojo pobūdžio priemonėmis, o toks analogijos taikymas, Migracijos departamento vertinimu, yra negalimas, nes prieštarauja tiek teisinės valstybės, tiek teisingumo ir protingumo principams. Pažymi, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesais pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-l 810/2010), tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ūner prieš Nyderlandus) praktikoje.

Pažymėtina, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), kuriose įtvirtintos specialios teisės normos, nenustato pareigos Migracijos departamentui, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Taisyklėse taip pat nėra nustatyta pareiga gauti išankstinę užsieniečio nuomonę dėl sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Analogišką aiškinimą pateikė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendime (adm. byloje Nr. A-3592-624/2015).

Migracijos departamentas sprendimus priėmė nustatęs, kad pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taigi neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundo teiginiai, kad dėl Migracijos departamento sprendimuose nurodytų ir Lietuvos policijos užfiksuotų jų veiksmų, pareiškėjams nebuvo skirtos jokios administracinės ar baudžiamosios bausmės, yra teisiškai nepagrįsti, šios aplinkybės neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsakovas pažymi ir tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu Valstybės saugumo departamentas ne tik pateikė teismui valstybės paslaptį sudarančius dokumentus, kurie pagrindžia pareiškėjų keliamą grėsmę valstybės saugumui, bet ir dalį jų išslaptino. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą rėmėsi ne vien tik valstybės paslaptį sudarančia informacija bei pagrįstai nustatė, kad pateikti duomenys yra pakankami sprendimui dėl pareiškėjų keliamos grėsmės priimti, pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu ir tikrumu nėra.

Migracijos departamento nuomone, šioje byloje aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A-4161-756/2015, kurioje pažymėta, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, turi būti taikoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Migracijos departamento sprendimuose nurodyta, kokių dokumentų pagrindu priimti prašomi panaikinti sprendimai, todėl tai pripažįstama pakankamu jų motyvavimu. Taigi, skundo argumentai, kad ginčijami sprendimai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, nes juose nėra nurodyti šių sprendimų priėmimo motyvai, atmestini kaip nepagrįsti, o pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismui pateiktų dokumentų visumos viešas atskleidimas neabejotinai padarytų žalos valstybei, visuomenės interesui, susijusiam su valstybės ir visuomenės saugumu.

Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad 2016 m. lapkričio 21 d. įsigaliojusiu Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – LRTK) sprendimu buvo nuspręsta 3 mėn. sustabdyti televizijos programos „RTR Planeta“ (priklausančio tai pačiai „Visos Rusijos Valstybinė Televizijos ir Radijo Kompanija“ bendrovei kaip ir „Rossija 24“ bei „Rossija 1“ televizijos kanalas, kurio eteryje ir buvo parodytas pareiškėjų sukurtas reportažas apie įvykius Vilniuje) retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl šioje programoje besikartojančių Europos Sąjungos Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų. Švedijos Karalystės jurisdikcijai priklausančios Rusijos Federacijoje gaminamos programos ar atskirų laidų retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje LRTK buvo laikinai sustabdžiusi ir anksčiau dėl jose skleidžiamos įstatymais draudžiamos informacijos.

Atsakydamas į skundo teiginius, kad liudytojas pareigūnas O. J. posėdžio metu nurodė nebendravęs su vienu iš pareiškėjų, tačiau tarnybiniame pranešime surašė jo asmens duomenis, atsakovas  pažymi, kad šios aplinkybės nepaneigia duotų parodymų patikimumo, be to, yra neesminės ir lengvai paaiškinamos. Atkreipia dėmesį į tai, kad O. J. parodymai teismo posėdžio metu buvo nuoseklūs, jis atsakė į visus užduotus klausimus, papasakojo apie užfiksuoto įvykio detales, o anksčiau minėta aplinkybė gali būti paaiškinama tuo, kad jis iš tikrųjų nebendravo su nurodytu užsieniečiu, o tik patikrino jo pasą, kad galėtų nustatyti, ar šis užsienietis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, neužduodamas jam jokių papildomų klausimų.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad į Lietuvos Respubliką jie atvyko parengti reportažą apie Lietuvoje vykusį Forumą ir jokių kitų atvykimo tikslų jie neturėjo. Pažymi, kad kaip buvo nurodęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pareiškėjai turėjo akredituotis prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau šia galimybe nepasinaudojo ir teismui nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad jie buvo kreipęsi dėl akreditacijos gavimo, tačiau akreditacija jiems nebuvo suteikta. Šiuo aspektu svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjai klaidina teismą ir nurodo, jog akreditacijai gauti iš jų būtų reikalaujama pateikti ne mažiau kaip dviejų Forumo dalyvių rekomendacijas. Kaip matyti iš Forumo paskelbtos informacijos, asmenys, kurie norėjo dalyvauti antrame organizuotame Forume, kuris įvyko 2016 m. spalio 14–15 d. Vilniuje, ir kurie nedalyvavo pirmame Forume, į kurį bandė patekti pareiškėjai, turėjo pateikti 2 rekomendacijas. Taigi, pirma, rekomendacijas turėjo pateikti tik asmenys, kurie norėjo tapti Forumo dalyviais, bet ne žurnalistai, antra, šis reikalavimas buvo taikomas 2016 m. spalio 14–15 d. organizuoto Forumo dalyviams, tačiau pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų ar patikimos informacijos šaltinių, kurie patvirtintų, jog rekomendacijų reikalavimas buvo taikomas žurnalistams, norėjusiems patekti į 2016 m. kovo 9–10 d. vykusį pirmą Forumą. Aplinkybę, kad tikrasis pareiškėjų tikslas buvo ne rinkti informaciją ir rengti reportažą, o atlikti provokuojančius veiksmus, nesuderinamus su Lietuvos Respublikos valstybės saugumu, parodo ir tai, kad viešbutyje „Kempinski“ pareiškėjai filmavo ne profesionalia įranga, bet mobiliuoju telefonu (šią aplinkybę patvirtino tiek liudytoja Z. R., tiek byloje pateikta vaizdinė medžiaga).

Atsakovo nuomone, pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat bando sumenkinti Forumo svarbą, nurodydami, kad tai buvo privatus renginys, tokiu būdu neigdami oficialią Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos poziciją dėl šio renginio organizavimo (žr. http://www.urm.lt/default/lt/naujienos/vilniaus-rusijos-forume-diskutuota-apie-rusijos-raidos-perspektyvas). Forumo svarbą bei valstybės požiūrį į jį rodo ir tai, kad 2016 m. spalio 14–15 d. Vilniuje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija organizavo antrą Forumą, kurio metu Linas Linkevičius susitiko su žinomais Rusijos demokratais, žmogaus teisių gynėjais ir pilietinės visuomenės atstovais ir aptarė Rusijos vidaus ir užsienio politikos procesus, rinkimų į Valstybės Dūmą rezultatus, dirbtinius sunkumus, su kuriais susiduria Rusijos demokratinės jėgos, bei propagandos keliamas grėsmes ir kitus klausimus.

Dėl pareiškėjų teisės pasisakyti, atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, kad pareiškėjų teisės būti išklausytiems nėra pažeidžiamos, nes jie yra atstovaujami profesionalių teisininkų bei gali pateikti dokumentus ir paaiškinimus per savo atstovus ar teismo elektroninių paslaugų portalą (atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu ne vieną kartą per savo atstovus teikė tiek papildomus rašytinius paaiškinimus, tiek ir papildomus dokumentus), teismas dar 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi adm. byloje Nr. eAS-520-822/2016 atmetė jų atskirąjį skundą kaip nepagrįstą, todėl šios aplinkybės pakartotinai neturėtų būti vertinamos.

Nesutinka su skundo teiginiais, kad ginčijami sprendimai yra neproporcingi, nes jais buvo siekiama apribota pareiškėjų teisė rinkti informaciją. Migracijos departamento vertinimu, ginčijami sprendimai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – išsiųsti iš Lietuvos Respublikos užsieniečius, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, ginčijami sprendimai yra proporcinga siekiamiems tikslams priemonė. Pareiškėjų atžvilgiu priimti sprendimai buvo grindžiami ne siekiu uždrausti minčių, įsitikinimų, idėjų, informacijos skleidimą, bet priimti kaip pačių pareiškėjų atliktų konkrečių aktyvių, provokuojančių veiksmų, nesuderinamų su valstybės saugumu, pasekmė.

Atsakovas pažymi ir tai, kad pareiškėjai nori sumažinti savo elgesio reikšmę ir koncentruojasi tik į jų atliktus veiksmus ginčijamuose sprendimuose nurodyto renginio metu, tačiau, vertinant šių sprendimų pagrįstumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kokiame kontekste tie veiksmai buvo atlikti, kaip jie pristatyti Rusijos Federacijos visuomenei, būtent – formuojant neigiamą požiūrį į Lietuvos Respubliką (pabrėžtina, kad visi pareiškėjai veikė kaip viena filmavimo grupė, taigi jų veiksmai buvo atliekami siekiant vieno tikslo ir turėtų būti vertinami, neišskiriant kiekvieno asmens konkrečiai atlikto veiksmo). Migracijos departamento priimtuose sprendimuose įvertintas pareiškėjų keliamos grėsmės realumas ir akivaizdumas – ši grėsmė grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis – pareiškėjų atliktais nuosekliais ir suplanuotais veiksmais. Įvertinus duomenų visumą, ginčijamuose sprendimuose padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjų elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui galimybę.

Migracijos departamentas pažymi, kad nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, taip pat ir ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 str., Įstatymo 4 str.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

VSD palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad kritikuotina pareiškėjų pozicija išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimą į ją atvykti tapatinti su baudžiamojo poveikio priemone, nes sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo pagrindai bei tvarka numatyta Įstatyme, o ne Lietuvos Respublikos baudžiamajame ar baudžiamojo proceso kodekse. Be to, minėtų sprendimų priėmimas neužtraukia asmeniui nei administracinės, nei baudžiamosios atsakomybės ir iš to kylančių pasekmių.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. išvada nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-520-822/2016, kad negalėjimas asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, kai pareiškėjai yra atstovaujami profesionalių teisininkų, byla vedama elektronine forma, nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad pažeista pareiškėjų teisė į teisminę gynybą, proceso šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo principai. Pažymi, kad pareiškėjai pasinaudojo jiems suteikta teise kreiptis į teismą ir teisė gintis (būti išklausytiems) buvo užtikrinta tinkamai – nagrinėjant bylą teisme, buvo sudaryta galimybė pareiškėjams per atstovus teikti įrodymus, paaiškinimus, ką pareiškėjai aktyviai darė.

VSD taip pat nesutinka su pareiškėjų pozicija, kad įrodymų vertinimas teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pakankamas. Mano, kad teismas atidžiai ir betarpiškai ištyrė į bylą pateiktus duomenis (faktines aplinkybes), išklausė liudytojų parodymus, pareiškėjų atstovų pasisakymus, o apeliaciniame skunde nurodomi byloje neva esantys liudytojų parodymų ir nustatytų aplinkybių prieštaravimai tėra pareiškėjų atstovų pateikiama nuosava aplinkybių interpretacija. Taip pat pastebi, kad į nagrinėjamą administracinę bylą pateiktame VSD 2016 m. birželio 2 d. rašte aprašomi būtent 2016 m. kovo 8–kovo 9 d. įvykiai, paskatinę VSD pateikti atsakovui Migracijos departamentui 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 išdėstytą išvadą, todėl atmestinas pareiškėjų teiginys, kad teismas negalėjo vertinti 2016 m. birželio 2 d. rašte išdėstytos informacijos.

Pažymi, kad atsakovo sprendimai priimti būtent dėl pareiškėjų veiksmų pobūdžio renkant informaciją, o ne jų dėl skleidžiamų minčių, idėjų, todėl saviraiškos laisvė nepažeista. Pastebi, kad pareiškėjai nesiekė skleisti informacijos, savo minčių Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimo „Dėl Rusijos Federacijos piliečio P. Z. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. (15/5-3) 1U-36; Departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimo „Dėl Rusijos Federacijos piliečio A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. (15/5-3) 1U-37; Departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimo „Dėl Rusijos Federacijos piliečio A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. (15/5-3) 1U-38, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad skundžiami Departamento sprendimai pareiškėjų atžvilgiu išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją bei uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo šių sprendimų priėmimo dienos ir įrašyti jų duomenis į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą), priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 ir 7 dalimis, 133 straipsniu.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos – tai priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Nagrinėjamu atveju sprendimai išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos priimti įvertinus Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 pateiktą informaciją, jog nurodytų Rusijos Federacijos piliečių buvimas Lietuvos Respublikoje dėl jų vykdomos veiklos gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad  sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais priima Migracijos departamentas, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba policija. Šio straipsnio 7 dalyje numatyta, kad Tvarką, reglamentuojančią, sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, grąžinimo į užsienio valstybę ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras.

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal šio straipsnio 3 dalį, užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Pastebėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės išsiuntimas teisės doktrinoje apibrėžiamas kaip kompetentingos valstybės institucijos veikimas arba neveikimas (pvz., atsisakymas išduoti, pratęsti vizą), kurio pasekmė – užsieniečio arba asmens, neturinčio pilietybės, priverstinis išvykimas iš valstybės teritorijos. Nors pripažįstama, kad valstybės turi išimtinę kompetenciją leisti arba atsisakyti leisti įvažiuoti ar apsigyventi jų teritorijose trečiųjų valstybių piliečiams bei asmenims be pilietybės, taip pat priimti sprendimą dėl trečiosios valstybės piliečių ar asmenų be pilietybės išsiuntimo iš šalies, valstybės teisė priimti šiuos sprendimus yra ribojama ir turi būti įgyvendinama, nepažeidžiant žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies priėmusi kompetentinga valstybės institucija, išnagrinėjusi atitinkamo asmens padėtį, turi užtikrinti, kad sprendimo dėl išsiuntimo vykdymas neprieštarautų nei atitinkamų tarptautinių dokumentų, nei taikytinos nacionalinės teisės normoms.

Trečiosios valstybės piliečio ar asmens be pilietybės išsiuntimas yra teisėtas, jeigu jis atitinka šiuos kriterijus: 1) išsiuntimas yra pagrįstas, t. y. sprendimas išsiųsti yra priimtas, remiantis įstatyme numatytais pagrindais; 2) sprendimas išsiųsti yra priimtas, nepažeidžiant žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių: užsienietis, kurį nuspręsta išsiųsti iš šalies, naudojasi tam tikromis garantijomis, t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Europos žmogaus teisių konvencijos, Konvencijos, EŽTK) 2 straipsnyje numatyta gyvybės apsauga, 3 straipsnyje numatytu draudimu žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, 8 straipsnyje įvirtinta teise į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą; šių straipsnių pažeidimas taip pat gali būti nustatytas kartu su 13 straipsnio, numatančio teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba, pažeidimu; 3) sprendimas išsiųsti užsienietį nepažeidžia proporcingumo principo; 4) išsiuntimas, nepažeidžia procedūrinių taisyklių, numatytų tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose, 5) išsiuntimas nėra galimas, jeigu asmuo yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo 6) asmenį išsiųsti draudžiama dėl humanitarinių priežasčių arba jei išsiuntimas pažeistų kitus tarptautinius įsipareigojimus; 7) kiti įstatyme numatyti atvejai (žr. LVAT 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį adm .b. A146-1465/2008)

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 126 straipsnis, nustatantis, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos jei jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas laikytina tokia grėsme. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad EŽTK 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo. Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai pati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, jį užtikrinančias institucijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai.

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Užsieniečių teisinės padėties įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį adm. b. Nr. A5-1056/2006).

Tik tinkamai įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes ir nustačius, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, taip pat įvertinus tokios grėsmės realumą ir lygį, galima spręsti, ar sprendimas išsiųsti užsienietį iš šalies nepažeistų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų.

Kaip minėta, Migracijos departamentas skundžiamus sprendimus dėl pareiškėjų išsiuntimo priėmė tuo pagrindu, kad jų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Toks sprendimas pagrįstas Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 pateikta informacija, kad P. Z., A. M., A. M. 2016 m. kovo 8 d. ir 2016 m. kovo 9 d. renginio „Vilnius Rusijos forumas“  metu įvykdė išpuolius komplekse „IDW Esperanza“ Trakuose ir viešbutyje „Kempinski“.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjai Rusijos Federacijos piliečiai į Lietuvos Respubliką atvyko vienu metu, turėdami bendrą tikslą, atstovaudami tai pačiai visuomenės informavimo priemonei. Lietuvos Respublikoje pareiškėjai veikė sutartinai, vieningai, derino veiksmus ir juos planavo. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių, esančių rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, o taip duomenų, sudarančių valstybės paslaptį, visuma neginčytinai patvirtina, kad Rusijos Federacijos piliečių P. Z., A. M. ir A. M. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Ši grėsmė yra reali ir akivaizdi. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėjus išsiųsti į Rusijos Federaciją, nenustatyta.

Apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jie kėlė grėsmę valstybės saugumui. Nurodo, kad pareiškėjams už jų veiksmus iš esmės buvo taikoma teisinė baudžiamojo pobūdžio atsakomybė, netaikant atitinkamų garantijų (teisė žinoti, kuo yra kaltinami, teisė būti išklausytiems). Pareiškėjų nuomone, skundžiamais sprendimais pažeidžiama ir jų saviraiškos laisvė, numatyta Konvencijos 10 straipsnyje, išsiuntimas nurodomų pareiškėjų atliktų veiksmų kontekste yra akivaizdžiai neproporcinga poveikio priemonė, kuria nebuvo ir negali būti pasiekti jokie teisėti tikslai. Be to, apeliantų nuomone, atsakovas priimdamas skundžiamus sprendimus nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.             

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 140 str. 1 d.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir padaryta išvada, kad skundžiami sprendimai pareiškėjų atžvilgiu priimti pagrįstai. Pažymėtina, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr.20772/92 Heile prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją), todėl pritardama žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija jų nekartoja, detaliau pasisakydama tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegija pastebi, kad daugelis apeliaciniame skunde pateiktų argumentų yra susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu, siekiant nustatyti, ar pareiškėjai galėjo kelti grėsmę valstybės saugumui, bei nustatytų aplinkybių teisiniu kvalifikavimu tuo požiūriu, ar ginčijamų sprendimų priėmimo metu byloje nustatytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą išsiuntimo pagrindą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad galutinį sprendimą, kokios aplinkybės yra nustatytos, bei baigiamąjį jų teisinį įvertinimą atlieka tik teismas. Tai sudaro teismo vykdomo teisingumo esmę. Teismas nėra ir negali būti saistomas vienos ar kitos šalies nuomone, kokios aplinkybės egzistavo, o kokios ne, bei tai, kaip jos turi būti teisiškai kvalifikuojamos. Tai, kad proceso dalyvių pozicija šiais klausimais skiriasi nuo teismo daromų išvadų dar savaime nereiškia, kad teismas netinkamai taiko įstatymus, pažeidžia teisės normas. Proceso dalyvių ir teismo išvados bei pozicijos gali nesutapti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas vidiniu teismo įsitikinimu, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos ir nustatytos, o kokios ne. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi, aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. Pareiga įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias ginčijamus Sprendimus ir užsieniečių išsiuntimą, šioje byloje tenka atitinkamai Migracijos departamentui ir Valstybės saugumo departamentui.

Kaip minėta, ginčijami Departamento sprendimai pagrįsti Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 pateikta informacija, kad P. Z., A. M., A. M. 2016 m. kovo 8 d. ir 2016 m. kovo 9 d. renginio „Vilnius Rusijos forumas“  metu įvykdė išpuolius komplekse „IDW Esperanza“ Trakuose ir viešbutyje „Kempinski“.

Teismas atkreipia dėmesį į šias faktines aplinkybes, kad pareiškėjai, jų pačiu teigimu į Lietuvos Respubliką atvykę pagal jų darbdavio Federalinės valstybinės unitarinės bendrovės „Visos Rusijos valstybinė televizijos ir radijo kompanija“ (rus. Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Vserossijskaja gosudarstvennaja televizionnaja i radioveščatelnaja kompanija“, toliau – ir VGTRK) siuntimą parengti reportažą apie Lietuvoje vykusį „Laisvosios Rusijos forumą“, nepasinaudojo galimybe akredituotis prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka ir teismui nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad jie buvo kreipęsi dėl akreditacijos gavimo, tačiau akreditacija jiems nebuvo suteikta. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjai 2016 m. kovo 8 d. apgaulės būdu pateko į saugomą teritoriją ir bandė patekti į minėtą renginį, dėl ko ir kilo konfliktas su „IDW Esperanza“ apsaugos darbuotojais. Taip pat nustatyta, kad 2016 m. kovo 9 d. viešbutyje „Kempinski“ korespondentas filmavo ne profesionalia įranga, bet mobiliuoju telefonu.

Pažymėtina, jog Jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro 2004 m. parengtoje ataskaitoje (UNHCR Basis of claims and background information on asylum-seekers and refugees from the Russian Federation) minima, kad Rusijos Federacijoje išlieka stiprus ryšys tarp žiniasklaidos ir vyriausybės. Valstybinei žiniasklaidai daromas spaudimas atspindėti vyriausybės poziciją. Valstybė kontroliuoja televizijos ir radijo programų transliuotojus ir retransliuotojus per juos administruojančią vyriausybinę korporaciją Rusijos televizijos ir radijo transliavimo tinklą (VGRTK). Organizacija „Human rights watch“ 2015 m. pasaulio ataskaitoje nurodė, kad Kremlius 2014 m. tik sustiprino savo griežtas priemones prieš pilietinę visuomenę, žiniasklaidą ir internetą (https://www.hrw.org/world-report/2015/country-chapters/russia#eaa21f).

Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas 2016 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime yra nurodęs, kad „pagrindine priemone, kuria siekiama įtvirtinti Rusijai palankų naratyvą, išlieka žiniasklaida. Rusijos televizijos kanalai, transliuojantys oficialią valstybės poziciją ir skleidžiantys prorusišką propagandą, pirmiausia skirti vidinei Rusijos auditorijai, tačiau yra pasiekiami ir matomi visose Baltijos valstybėse.“(http://www.vsd.lt/Files/Documents/635948635773762500.pdf).

Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, nurodė, kad televizijos kanalas „Rossija 24“ (ir „Rossija 1“, kurio eteryje buvo parodytas reportažas apie įvykius Vilniuje) priklauso tai pačiai „Visos Rusijos valstybinei televizijos ir radijo kompanijai“ (VGTRK), kaip ir televizijos kanalas RTR Planeta, kurio programos retransliavimą Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. KS-200 buvo nuspręsta sustabdyti 3 mėn. Lietuvos radijo ir televizijos komisija nusprendė, kad 2016 m. spalio 16 d. televizijos programoje „RTR Planeta“ rodytoje laidoje buvo kurstomas karas, nesantaika ir tautinė neapykanta. Šios televizijos programos ar atskirų laidų retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje Lietuvos radijo ir televizijos komisija buvo laikinai sustabdžiusi ir anksčiau dėl jose skleidžiamos įstatymais draudžiamos informacijos (pvz., 2014 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. KS-59, 2015 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. KS-78).

Teisėjų kolegija įvertinusi šioje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad Įstatymo normų taikymo kontekste pakanka duomenų daryti išvadą, jog pareiškėjų veiksmai sudarė pagrindą konstatuoti apie pareiškėjų keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šią išvadą ji daro remdamasi viešais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pateikta susipažinti įslaptinta medžiaga, kurią teisėjų kolegija šioje byloje taip pat laiko įrodymais, minėtus duomenis tik papildo, tačiau lemiamos ir savarankiškos reikšmės šioje byloje neturi. Pastebėtina, kad kokie įrodymai ir aplinkybės pagrindžia minėtas išvadas, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai išsamiai atskleista pirmosios instancijos teismo sprendime. Ginčo dėl konkrečių bylos faktinių aplinkybių, t. y. pareiškėjų veiksmų 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei 2016 m. kovo 9 d. „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje, kurie buvo pagrindas priimti skundžiamus Departamento sprendimus, apeliaciniame skunde  iš esmės nekeliama. Todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas tik pabrėžia, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykę vienu metu, turėdami bendrą tikslą, atstovaudami tai pačiai visuomenės informavimo priemonei ir veikė sutartinai, vieningai, derino veiksmus ir juos planavo, todėl jų veiksmai pagrįstai buvo vertinami neišskiriant kiekvieno asmens konkrečiai atlikto veiksmo (t. y. neišskiriant  aplinkybių, kad tik P. Z. 2016 m. kovo 9 d. dalyvavo konflikte „Kempinski“ viešbutyje, o 2016 m. kovo 8 d. konflikto su apsaugos darbuotojais metu A. M. laukė taksi automobilyje). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Įstatymo nuostatos neįpareigoja individualizuoti asmenų, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, veiksmų, jei šie veiksmai atlikti dviejų ar daugiau asmenų, turint vieningą tikslą, veikimo bendrumą ir suderinamumą. Šiuo atveju nėra reikšmingas ir prisidėjimo prie tokių veiksmų aktyvumas.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį adm. b. Nr. A5-1056/2006), todėl atmetami kaip nepagrįsti apeliantų argumentai dėl jų atžvilgiu taikomos baudžiamojo pobūdžio atsakomybės.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų procesinės garantijos nebuvo neproporcingai ribojamos. Pažymėtina, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė ir 2016 m. gegužės 24 d. nutartyje nagrinėdamas pareiškėjų atskirąjį skundą (administracinė byla Nr. eAS-520-822/2016).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Migracijos departamento sprendimu taikomos priemonės būtų buvusios neproporcingos, pareiškėjo saviraiškos teisė būtų neadekvačiai suvaržyta. Pažymėtina, jog EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų (žr. EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą). Vis dėlto saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr. mutatis mutandis EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). Apibendrinant nurodytus išaiškinimus spręstina, jog skleidžiant informaciją turi būti nepažeidžiamos ir kitos gintinos vertybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016).

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, vertinant jos neabejotiną svarbą visai visuomenei, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nesilaikė Lietuvos Respublikoje nustatytos akreditavimo tvarkos žurnalistams, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjų veiksmus atvykus į Lietuvos Respubliką ir preziumuojamus jų tikslus nustatytų aplinkybių kontekste, nėra pagrindo pripažinti, kad konkrečiu atveju pareiškėjų išsiuntimas buvo neproporcinga priemonė. Be to, atsakovo priimtas sprendimas netrukdė ir netrukdo pareiškėjams laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas.

Apeliantų teigimu, Departamento sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ginčijamas sprendimų neatitikimas 8 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį, jog individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz. 2014 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-132/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, turi būti taikoma atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Nors skundžiamuose sprendimuose nėra nurodytos konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti grėsmės valstybės saugumui buvimo faktą, tačiau  nurodyta, kokių dokumentų pagrindu priimti prašomi panaikinti sprendimai, ir tai pripažįstama pakankamu jų motyvavimu (žr. 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir teismo praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į susiklosčiusių santykių pobūdį (užsieniečių buvimo Lietuvos Respublikoje kontrolė, grėsmė valstybės saugumui) nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiami atsakovo sprendimai, kurie pagrįsti faktiniais duomenimis ir teisiniu vertinimu, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad įslaptinti duomenys nebuvo vienintelis pagrindas priimti skundžiamus sprendimus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų teisė į gynybą buvo neproporcingai suvaržyta.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neturėjo remtis VSD 2016 m. birželio 2 d. raštu, kuris teismui pateiktas jau po skundžiamų sprendimų surašymo, nes Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, nesirėmė ir negalėjo remtis jame nurodyta informacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad VSD patvirtino, kad 2016 m. birželio 2 d. rašte aprašomi 2016 m. kovo 8–kovo 9 d. įvykiai, paskatinę VSD pateikti atsakovui Migracijos departamentui 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 išdėstytą išvadą apie pareiškėjų grėsmę valstybės saugumui, o teismas sprendimą priėmė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, todėl šis pareiškėjų argumentas teismo atmetamas.

Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų P. Z. (P. Z.), A. M. (A. M.) ir A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

                                                        Skirgailė Žalimienė